Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Aldonos Ruseckaitės mintys

Labai platus ir sudėtingas klausimas, vieno apibrėžimo tikrai nežinau, galbūt jo net nėra… Štai dabar vartinėju laiškus ir randu, kai kalbininko Antano Salio žmona Sofija Salienė dar mūsų Atgimimo aušroje siuntė iš JAV į Lietuvos bibliotekas ir muziejus bostoniškę Lietuvių enciklopediją. Visi čia jos norėjo, ir moteris surinkusi iš pažįstamų išsiuntė per 30 komplektų. Tada mums rodėsi, jog gauname patį vertingiausią informacijos šaltinį, džiaugėmės, didžiavomės, jog turime.  Praėjo trys dešimtys metų – ir kam reikalinga Enciklopedija, kas prie jos veržiasi, kai visa informacija internete. Iš kitos pusės prisiminkime  Bibliją, kuri išlaikiusi šimtmečių išbandymus, iki šiol iki galo neištyrinėta, nepažinta, galima nuolat ir nuolat grįžti, rasti išminties. Turbūt visada bus vertinga. Šiaip kiekviena knyga kažkuo vertinga, jeigu ją skaitome, nes kam gaišti laiką? Net ir banalus meilės romanas kartais vertingas, kai esi pavargęs arba atostogauji pajūryje, arba važiuoji traukiniu… Bet jeigu jau visai rimtai, tai manau, kad vertingos tos knygos, kurios ištveria laiko bandymus.

Oho, keblus klausimas! Nežinau į jį atsakymo. Bibliotekos darbuotojai geriau už skaitytojus žino, ką jiems skaityti, nes pirmieji susipažįsta su knygomis. Ir aš nepykstu, kai nueinu į kokį knygyną, o ten pardavėja (man labiau patiktų vadinti – knygininkė) referuoja apie naujas knygas, ne kartą esu pagal rekomendaciją nusipirkusi ir nesigailėjau. Tai jau bibliotekoje darbuotojos turbūt turi būti perskaičiusios visas knygas, nes skaitytojai klausinėja, tariasi, prašo. Aš kartais stebiuosi, kaip joms pavyksta tiek perskaityti…

Taip, teko, ir labai buitiškiems reikalams – štai dar vis turiu tą raudoną Lietuvišką enciklopediją, tuos storus tomus, kol neturėjau kopėtėlių, pasidėdavau keletą tomų ant taburetės, kad pasiekčiau užuolaidų segtukus… Bet vieną kartą taip iškritau iš spintos antresolių, draugai nupirko kopėtėles. Knyga galima prispausti voką, kad geriau užsiklijuotų. Kartais stalo lempą tenka aukščiau pasidėti – irgi  knygos tinka. Per nuobodų posėdį, jeigu storą knygą turi rankoje, galima pasiremti smakrą…

Tikriausiai, jog konkurentės, negalėčiau prieštarauti. Matant technologijų šuolius, galima tikėtis, jog visko bus. Turiu draugų, kurie jau skaito skaitmenines knygas. Bet manau, kad popierinės knygos dar keletą dešimtmečių turi, nes ir šiaip yra vizualiai gražus daiktas, malonus paimti, versti puslapius, įsidėti žymeklį. Bet jaunosios kartos šitų sentimentų tikrai neturės.

Jei valstybės gyvenimas būtų bent šimtą metų ramus, lygus, be okupacijų ir karų, tuomet būtų galima lyginti kartas, jų ryšį. Manoji karta – lūžio karta. Mes daug skaitėme, tačiau sovietiniu laikotarpiu  knygų pasirinkimas buvo ribotas, ideologija formavo knygų leidybą, vertimus. Žinoma, labai skųstis negaliu, juk stipri rusų literatūra, kurią skaito visas pasaulis: F.Dostojevskis, L.Tolstojus, A.Čechovas, buvo ir Europos klasikos vertimų. Tada aš aktyviai skaičiau ir lietuvių autorius, jų naujus romanus ir poeziją. Betgi žinome, kad poetai žodį Dievas privalėjo keisti į žodį sniegas… Ir Nepriklausomos Lietuvos (1918 – 1940) didelė dalis kūrinių buvo specialiuosiuose fonduose. Aš dirbau muziejuje, turėjau didesnį pasirinkimą, kartais gaudavome slaptais keliais vieną kitą išeivių lietuvių knygą iš JAV. Prarydavome per naktį ir perduodavome kitam patikimam žmogui. Tad mano kartos skaitymas buvo su komplikacijomis. Kai išeivių literatūra parkeliavo į Lietuvą, skaitėme viską iš eilės… Ogi vėlesnės kartos jau nebeturėjo „pogrindinio“ skaitymo malonumų, pasikeitė lietuvių autorių tematika, prieinama visa visokia literatūra, tad manau, jog jų požiūris yra kitoks negu mano kartos, jie nepatyrė Ezopo kalbos, jiems nereikėjo A.Gudaičio – Guzevičiaus romano „Kalvio Ignoto teisybė“ aplanku apvilkti kokios pavojingos knygos, kad aplinkiniai nesuprastų, ką skaitai. Juk normalus knygų skaitymas yra tik laisvame pasaulyje. Galop knygų įsigijimas, stovėjimas prie knygynų ilgose eilėse – ar jaunimas dabar gali suprasti. Ir gerai, kad negali.

Skolinimas greičiau priklauso ne nuo knygos, bet nuo draugo. Yra tokių žmonių, kuriems jokios knygos neskolinčiau, nors išties žmonės geri, bet nesupranta knygų vertės. Kai nemažai knygų negrąžino, pasimokiau… Dabar knygas skolinu tik labai patikimiems draugams, iš kurių ir pati pasiskolinu. O neskolinčiau gal tų, kuriose esu kažką pasižymėjusi, pasibraukiusi, pvz. Bibliją, nelabai skolinčiau su autoriaus autografu, nes ir rūpestingiausias žmogus gali knygą pamesti, palikti, sulieti – taigi su autografu neatpirksi…

Mano biografija? Kaip pažiūrėsi, kaip rašysi, ką pastebėsi, kokiu kampu? Labai norint galima net detektyvą suregzti. Keletą meilės romanų… Gal esė kokį pluoštą… Bet nuotykių romano tai gal ne, nebent iš sapnų, kurie būna labai spalvingi, pilni veiksmo ir triukšmo…

Prisipažįstu, jog neturiu vienos šalies, ne nuo šalies priklauso, bet nuo autoriaus – nuo Pietų Afrikos respublikos iki Kanados, nuo Izraelio iki Skandinavijos… Išverčiama išties labai daug įdomių knygų, tik spėk bent dalį jų perskaityti. Šiuo metu gal taip ir nutiko, jog mažiau skaitau Lietuvos autorių – daugiau užsienio vertimų. Kai dirbau Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vykdavo knygų sutiktuvės, tuomet tekdavo beveik visas lietuvių autorių knygas perskaityti, dabar nutrūkau nuo grandinės ir daugiau atsigriebiu su užsienio literatūra.

Esu nemažai jau tų knygų parašiusi, pastaruosius kelerius metus rašiau biografinius romanus apie Maironį, Vytautą Mačernį, Žemaitę, Salomėją Nėrį. Čia turbūt muziejinio darbo įtaka, kai galima tyrinėti archyvus, ir įdomu tyrinėti, ir galima atverti dar kažką naujo ar užmiršto, vėl suteikti gyvybę jau tolstančiam klasikui. O dabar ir aš nuo archyvų tolstu, dar baigiu parašyti esė knygą, kurioje apžvelgiu muziejinio darbo ypatumus.

Šiuo metu baigiu J.M.Coetzee „Elizabeta Kostelo“ – labai įdomi knyga. Tačiau neseniai turėjau tokį kaip ir ciklą knygų, pirmiausia perskaičiau Sue Prideaux „Aš dinamitas“ (Nietzsches gyvenimas), po to Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“, dar pridėjau John Kaag „Žygis su Nietzsche“. Išsirinkau jas tikslingai, kadangi šįmet yra Vytauto Mačernio metai, o jaunasis poetas labai domėjosi Nietzsche, jam didelę įtaką darė egzistencializmo filosofija. Mačernis baigiamąjį universiteto darbą rašė pavadinimu „Kristus ir Nyčė“, buvo jau labai daug parašęs, bet tie rankraščiai prapuolė. Bandžiau giliau suprasti jo diplominio darbo temą, įtakas į poeto kūrybą ir pažiūras. Tikrai patyriau didžiulį skaitymo malonumą ir prasiplėčiau žinias, ir išties Mačernį giliau supratau.