Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Palmiros Galkontaitės mintys

Man kiekviena knyga – kelionės erdvė. Knygos mintis, siužetas, autoriaus siekinys ir slypinti išmintis, kurios tikslas – brandinti ir auginti skaitytoją. Knyga, kuri atliepia žmogų, skatina ir drąsina, tampa ilgam stiprybės šaltiniu. Vertinga knyga, kurią galima visą išmarginti pabraukymais pieštuku. Į kurią įsigeria tavo laiko, rankų šilumos ir akių gelmės tikrovė. Labai vertinu istorinio žanro knygas, net istorinius romanus. Biografijas. Poeziją ir noveles. Nemažai tenka skaityti religinės literatūros. Džiaugiuosi namuose esančia ir kaupiama knygų biblioteka. Už meilę knygai esu labiausiai dėkingas savo Mamai, kuri visuomet buvo žmogus su knyga rankose. Ji įskiepijo meilę knygai. Bei abi mano mokyklos laikų auklėtojos, kurios buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos. Tad meilė knygai man skiepyta kartu su motinos pieno lašu…

Pasaulyje kasdien išleidžiama daug knygų. Bet pasigirsta raginimas skaityti tik vertingas knygas, neleisti laiko vienadieniams plepalams, pigioms istorijoms, pėdsako nepaliekančioms knygoms, kurias perskaičius, pasidaro gaila laiko. Bet gal reikia gyvenime bent pavartyti tokią knygą, kad suprastum ir paties laiko vertę. Geriausiai knygą įvertina gyvenimo patirčių tikrovė. Ar ji teliko tik šiek tiek pavartyta, ar tapo gyvenimo išminties ramsčiu. Tikruoju kriauklės perlu.

Tikiu, kad bibliotekos darbuotojai dirba ypatingoje erdvėje. Knygų erdvė visada paliečia. Taip, kaip ir kiekviename darbe, slypi pagunda apsiprasti ir nebevertinti aplinkos, bet tikiu, kad šiandien darbuotis bibliotekoje gali tik didelis knygos mėgėjas. Man bibliotekininkas yra tarsi kompasas tarp knygų lentynų. Visada džiugu ir net savitai sakralu matyti, kaip paklausus apie knygą pamatai bibliotekininko reakciją, kaip jis džiaugiasi ir gali pasakoti apie tą knygą, autorių, turinį. Juk ir ateinantys skaitytojai, ieškodami knygų, atsineša į biblioteką savosios šiandienos pojūtį. Linkiu skaityti tokias knygas, apie kurias norėtųsi pasakoti žmonėms, ieškantiems knygų. Nes labai smagu yra paprašyti bibliotekininko pasiūlyti knygą. Tikram bibliotekininkui nedrįsčau ką nors patarinėti. Nesu tokio gilaus lygmens žmogus. Man įdomiau būtų klausti ir klausinėti.

Taip 🙂 Sukrauti knygų krūvą ant žemės ir ant jų pastatyti stalinę lempą, kad galėčiau gulėdamas skaityti knygą 🙂

Nemanau. Spausdinta knyga turi tai, kas ir patraukia žmogų tapti knygos mėgėju. Lapų šnaresys, kvapas. Rankos ir poprieriaus draugystė. Spalvos, knygos forma. Bet viršelio palietimas veikia ypatingai ir savitai. Skaitmeninės knygos – iš bėdos, gal kelionėje, kai negali turėti šalia spausdintos. Turiu skaitmeninės knygos planšetę, bet… ji ir liko tik apžiūrėta. Bandžiau skaityti… nesužavėjo. Geriau lagamine vienu daiktu mažiau, bet knygai visada vietos yra. Spausdintai knygai. Man tai tarsi gero tono ir išsilavinimo ženklas. Patogumas patogumu, o pagarba knygos sakralumui man svarbi.

Tikiu, kad turi. Mano tėvų karta buvo daug skaitanti, mano karta skaitome, bet jau skundžiamės laiko stoka. Dabartinė karta išgyvena santykio su knyga lūžį, lūžį tarp skaitymo kultūros ir dėmesio vienadienės informacijos srautui. Skundžiamasi, kad po visos dienos tarp internetinės informacijos vakare skaityti knygą tampa dideliu iššūkiu. Ir vis dėlto knygų skaitymas parodo visuomenės brandą, intelektą ir stuburą. Vertybinį. Intelektualinį. Labai liūdna būna girdėti, kad knygas skaito tik nieko veikti neturintys žmonės. Mane toks požiūris pakerta. Esu dėkingas už visas pastangas, iniciatyvas, kurios skatina skaityti. Visada žaviuosi užsienio žmonių kasdienybės, laiko ir rutinos verpete matomu vaizdu – tai skaitantys žmonės. Metro, tramvajuje, autobuse, traukiniuose. Minios žmonių su knyga. Štai čia – pasiekimas. Esu girdėjęs gilią išmintį – tie, kurie skaito knygas, vadovauja tiems, kurie žiūri televizorių. Mane ši mintis pakerėjo. Joje – didi tiesa. Išsilavinusi, ateitį ir sąmonę turinti visuomenė yra tik ta, kurioje skaitančių knygas yra kritinė masė, dauguma. Ir ne bet kokias knygas, o tas, kurios ugdo ir taurina paties žmogaus gyvenimą. Visų mūsų užduotis – auginti skaitančią kartą. Skaitantį žmogų. Juk tai sąlyga, norint turėti laisvą, atsakomybę jaučiantį ir pareigai atsidavusį visuomenės lobį.

Neskolinčiau knygos be turinio ir prasmės. Vienadienio, neįpareigojančio skaitalo. Nes knygos esmė ir yra skatinti vertybinį įsipareigojimą, kilstelėti žmogaus gyvenimo kartelę aukštyn. Padėti atrasti atsakymus ir juos pritaikyti savo gyvenime. Išmintis byloja: jei tai, ką darai, neturi vertės Amžinybėje, tai nieko gero ir neveiki. Knyga turi auginti. Skolinčiau draugui visas perskaitytas knygas, kurios leido suprasti daugiau, įžvelgti giliau, atsikvėpti nuoširdžiau ir eiti tik pirmyn. Jei norėčiau draugui gero – atiduočiau visas knygas. Jei norėčiau draugą pažeminti – neduočiau geros knygos. Bet, ačiū Dievui, niekada neteko į kito žmogaus rankas įdėti vienadienės vertės knygos…

Hm… nelengvas klausimas. Kadangi gamtoje egzistuoja visos spalvos ir gyvenime būna potvynių ir atoslūgių bei įvairių patirčių, skausmo ir džiaugsmo raizgalynė, tai ir mano gyvenimo knygos puslapiuose būtų galima aptikti visokių žanrų pėdsakų. Gyvenimo harmoniją ir užtikrina skirtumų bei kitoniškumo darna. Mano gyvenimo knygoje skaitytojas atrastų įvairių žanrų. Nes gyvenančio, o ne tik egzistuojančio žmogaus gyvenime neišvengiamas augimas. O čia jau ir kiekvieno žanro indėlis svarbus. Iki pilnatvės atodangos.

Visuomet peržvelgiu savo tautos rašytojų pavardes bei kūrinius. Juk tai formuoja savitą tautos charakterio bruožą. Džiaugiuosi, kad turime gerų rašytojų, kuriuos skaityti yra didelė garbė, o gyvenime asmeniškai juos pažinti – privilegija. Man įdomūs ir kitų šalių autoriai. Bandau pagal patarimus peržvelgti laikmečio autorių kūrybą. Tad ir pakeliauju po įvairius kraštus knygų puslapiais. Šiuo metu mano skaitomų knygų autoriai yra italas, argentinietis ir ispanas.

Man šie metai – tikrų netikėtumų metai. Nes pačiam ir teko, ir ne rašyti knygą. Laimos Lavastės ir vienos leidyklos dėka radosi knyga, kurioje ir apie mane yra, ir mano minčių apie aplinką ir šiandienos tikrovę yra. Nes pats dar nesijaučiu drąsus rašyti knygą. Viduje kunkuliuoja visokių nuotaikų. Norėčiau parašyti ir prozos knygą, ir istorinę, gal net poezijos puslapį. Žavi mane istoriniai romanai, asmenybių aprašymai. Bet. Manau, kad dar anksti. Dar reikia subręsti. Gal kada nors, jei bus skirta. Juk, būkime sąžiningi, kiekvienas iš mūsų esame gyvoji knygos tikrovė. Ir istorija.

Stengiuosi nepraleisti dienos be skaitymo. Bent po pusvalandį, bent po puslapį. Šiuo metu mano akivaizdoje, rankose ir laike yra trys knygos: italų autorės Marijos Stiko (Maria Sticco) knyga „Šventasis Pranciškus Asyžietis“, portugalų autoriaus Fernando Pesojos (Fernando Pessoa) knyga „Nerimo knyga“ ir Argentinos autoriaus Chorchės Luiso Borcheso (Jorge Luis Borges) knyga „Smėlio knyga“.