Sigito Lūžio paskaita „Didysis artilerijos menas: vertimo keliai ir klystkeliai“

Kazimiero Semenavičiaus Didysis artilerijos menas lietuviškai prabilo prabėgus 368 metams po jo pasirodymo originalo – lotynų – kalba. Neskubėjimą versti veikalą į lietuvių kalbą galima bandyti aiškinti anuomet šviesuomenei puikiai suprantama lotynų kalba ir veikalo aprėptimi, tiksliau – sudėtingumu.

Didysis artilerijos menas – ne tik artilerijos vadovas, bet ir iliustratyvus enciklopedinis įvairių sričių žinynas, savo turiniu ir raiška išsiskiriantis iš daugelio to meto traktatų. Perteikti ne tik veikalo turinį, bet taip pat ir dažnai painų autoriaus stilių nėra paprasta. Tad kokį vertimo kelią reikėjo rinktis? Ar įmanoma verčiant į lietuvių kalbą išlaikyti K. Semenavičiaus rašymo manierą? Ar galima išsaugoti lotyniškai rašiusio Lietuvos bajoro barokinį balsą? Kai pats autorius pareiškia: neque mihi viro militari verborum cura in animo fuit (aš, kariškis, neketinau rūpintis žodžiais).