Na, aš taip apibendrinti nedrįsčiau – tai, kas vertinga man, nebūtinai bus vertinga kitam. Ir atvirkščiai. Gaila, bet atrodo, kad praeina laikai, kai daugumą žmonių jungė daugiau ar mažiau panašus kultūrinis akiratis, kurio vertybinį pagrindą sudarė, sakyčiau, nekvestionuojamas humanitarinis minimumas: lietuvių ir pasaulinės literatūros klasika, humanistinė etika, pagarba savam ir pasauliniam kultūros paveldui, istorinei atminčiai ir pan.

Dabar jau matyti, kad tas pagrindas, nelyginant ledo lytis, nešama pavasario srovės, sparčiai tirpsta. Ir juo toliau, juo sunkiau darosi žmonėms susikalbėti. Beveik visais reikšmingesniais klausimais iškyla nesutaikomi požiūriai. Vietoj argumentuotų diskusijų, kurios skirtingas nuomones pagrįstų, vyksta viešųjų ryšių ir oponentų diskreditavimo kampanijos, siekiant parodyti, kad kitokias nuomones, nei galią ir įtaką užsitikrinusieji sluoksniai, turi tik „menkaverčiai žmonės“. O teisinga yra tik tai, kas skelbiama iš aukštų tribūnų. Net tokiu, atrodytų, elementariu klausimu, kaip simbolis Lukiškių aikštėje, nepajėgiama rasti tik minimumą „respekto“ kitaip galvojantiems reikalaujančio konsensuso: tokio simbolio, kuris visuomenę apjungtų, bet ne skaldytų. Ką jau kalbėti apie sudėtingesnius klausimus.

Kodėl taip vyksta? Todėl, kad „dyla“ tas anksčiau visuomenę jungęs humanistinis kultūros pamatas. Ir tai būdinga, deja, ne vien Lietuvai. Amerikiečių RAND korporacija neseniai atliko tyrimą, pavadintą „Truth Decay“ (Tiesos tirpsmas, irimas, nykimas). Tai didelis, kelių šimtų puslapių tyrimas, prieinamas internetu. RAND konstatavo, kad amerikiečių visuomenėje: a) didėja atotrūkis tarp faktų ir jų interpretacijų; b) nyksta riba tarp fakto ir nuomonės; c) didėja asmeninės nuomonės ir asmeninio patyrimo reikšmė bei rezultatyvus poveikis visuomenės nuomonei, faktų nureikšminimo atžvilgiu; d) mažėja pasitikėjimas anksčiau gerbiamais faktų šaltiniais. Manau, kad reikšminga dalimi tai būdinga ir Lietuvos visuomenei, ne vien amerikiečiams.

Tai priežastys, kodėl vengčiau apibendrinimų apie tai „kur slypi knygos vertė“. Kadangi tai subjektyvus santykis, priklausąs tiek nuo knygos autoriaus, tiek nuo skaitytojo vertybinės konstitucijos. Kiekviena žmogiškoji idėja turi daugiau ar mažiau, ryškių ar mažiau ryškių pasaulėžiūrinių bruožų, kylančių iš žmogaus atsakymo į būties ir gyvenimo tikslo klausimą: dėl ko gyvenu? A. Maceina sakė, kad nepasaulėžiūrinės kultūros nėra ir negali būti. Būtent tai, mano nuomone, ir yra tos vertybinės skirties priežastis. Rašytojo ir skaitytojo santykis panašus į radijo siųstuvo ir radijo imtuvo: gali būti puiki stotis, transliuojanti gerą muziką, bet reikia turėti reikalingo dažnio imtuvą, kad tai girdėtum.

Na, vėlgi – rekomenduoti nieko nesiimčiau. Galiu pasakyti kas man patinka, ką mėgstu, kas mane žavi. Bet tai – „mano imtuvas“: jis tas bangas gaudo, teikia dvasinį ir intelektualinį malonumą. Nebūtinai taip atsitiks kiekvienam kitam. Bet galiu pasidalyti.

Prieš kelis metus kolegos iš LNB prašė nurodyti 5 mėgstamiausias knygas. Atsakiau, kad išrinkti iš neperplaukiamo knygų okeano penkias geriausias knygas – uždavinys keblus. Tiek daug gerų knygų, įsirėžusių atmintyje ir širdyje, suteikusių žinių, supratimo, galbūt net išmanymo kai kuriose srityse. Tačiau dar daugiau neperskaitytų, kurias paimti į rankas norėčiau, bet tikriausiai jau niekada ir nepavyks – knygų taip gausu, o žmogaus gyvenimas toks trumpas! Ir jis skirtas toli gražu ne vien skaityti. Tad ne veltui sakoma: „Neskaitykite gerų knygų – skaitykite tik labai geras knygas!“

Bet ir labai gerų veikalų per daug, kad spėtum perskaityti geriausius ir jaustumeisi galįs patarinėti kitiems. Todėl pasidalysiu trumpomis pastabomis apie knygas, padariusias man stiprų įspūdį ir, galbūt, palikusias tam tikrų įspaudų ir mano paties pasaulėžiūroje.

Man patinka daugiaplanės knygos, jungiančios prasmingą turinį, pagaulų, įtraukiantį, dramatišką pasakojimą ir tuo pat metu žaismingą, elegantišką stilių ir gero tono humorą. Kitaip tariant, mėgstu knygas, kurias skaityti ne tik įdomu ar net smagu, bet kurios kupinos ir išminties, didelės jas parašiusių autorių erudicijos.

Taigi, štai mano „penketukas“. Labai sąlygiškas, žinoma, tokių penketukų galėtų būti ne vienas. Ir nebūtinai visos čia paminėtos knygos pasižymi „žaismingumu“ ar „elegantišku stiliumi“. Jos gali turėti ir kitų privalumų, čia nesuminėtų. Kalbu tik apie tendenciją, kuri man patinka.

Miguel De Cervantes Saavedra, Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos. Man tai nepranoktas grožinės literatūros klasikos pavyzdys. Vienintelė knyga, kurią skaitydamas garsiai juokiausi – negalėjau savęs valdyti! Bet tai jokiu būdu nėra juokų knyga. Tas juokas ten dažnai kyla pro ašaras, turi stiprų dramatinį užtaisą. Pasakojimas persmelktas išminties, gilaus pasaulio ir žmogaus prigimties pažinimo. Jį verta įdėmiai skaityti ir atsiversti ne kartą. Gaila, nemoku ispaniškai – veikalas originalo kalba, galiu įsivaizduoti, dar įspūdingesnis. Lietuviškų vertimų yra ne vienas, bet man ypač simpatingas Pulgio Andrušio vertimas, išleistas 1942 m.

Vincas Ramonas, Dulkės raudonam saulėleidy (1951). Iš lietuvių literatūros išskirčiau Lietuvoje beveik nežinomą, nuostabų išeivijos beletristą Vincą Ramoną. Tai išskirtinio talento impresionistas, mano akimis, pranokstantis ir Igną Šeinių, ir Jurgį Savickį. Ne vien pasakojimu, bet ir problematika. Jis piešia įspūdingus naikinamos Lietuvos vaizdus, Lietuvos, patekusios į pirmosios bolševikų ir vėliau nacių okupacijų kultuves. Ten yra visko: ir meilės, ir graudaus humoro, ir dramų, ir tragizmo. Ir visa tai perduota žavingu stiliumi. Apmaudu, kad ligi šiol jo kūryba neįtraukta ne tik į mokyklinius lietuvių literatūros vadovėlius, bet net ir nėra perleista Lietuvoje (išskyrus romaną „Kryžiai“, 1991 m.). Jis parašė nedaug, bet išraiškingus ir įsimenančius kūrinius: romanus „Kryžiai“ (1948 m.) ir „Dulkės raudoname saulėleidy“ (1951 m.), apsakymų rinkinį „Miglotas rytas“ (1969 m.). Tiesa, dar nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje buvo išleidęs apsakymų rinkinį „Dailininkas Rauba“ (1934 m.).

Roger Moorhouse, Velniška sąjunga: Molotovo–Ribbentropo paktas, 1939–1941 (2015). Mano hobis yra istorija, tad ypač mėgstu šios srities knygas. Viena įdomiausių pastaruoju metu mano perskaitytų istorinių knygų yra šis britų istoriko veikalas. Tai, sakyčiau, naujas žvilgsnis tiek Vakarų, tiek mūsų istoriografijoje į nusikalstamą nacių ir bolševikų bendradarbiavimą, dalijantis Europą ir smaugiant mažesnių valstybių laisvę ir nepriklausomybę, griaunant kaimynines šalis, naikinant žmones, grobiant jų turtą, kuriant koncentracijos stovyklų tinklus. R. Moorhouse‘as faktais ir dokumentų kalba parodo, kad skirtumas tarp dviejų totalitarinių režimų diktatorių buvo tik tas, kad vienas iš jų, pralaimėjęs karą, buvo visuotinai pasmerktas ir sulaukė paniekos, o kitas dalijosi karo laimėtojų nuopelnais ir iki šiol nei jis, nei jo politinis paveldas nėra deramai įvertinti.

Kazys Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938–1940): atsiminimai ir dokumentai (1996). Tai viena geriausiai dokumentuotų ir kruopščiai parengtų atsiminimų žanro knygų. K. Škirpa pateikia plačią ir išraiškingą panoramą, atskleidžiančią Lietuvos valstybės žlugimo tarptautinį ir vidaus kontekstus, parodo veiksnius ir jėgas, lėmusius tragišką nepriklausomybės baigtį Antrojo pasaulinio karo metais. Apie autorių ir šią knygą įžangoje prof. Tomas Remeikis rašo: „Kazys Škirpa – tautinės valstybės kūrėjas – savanoris, Lietuvos Respublikos generalinio štabo pulkininkas, karinis attache, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministeris Varšuvoje ir Berlyne, Lietuvos laikinosios vyriausybės premjeras – tai titulai iškilesnių eitų pareigų. Iškėlęs trispalvę vėliavą Gedimino kalne 1918 m., savo širdyje jos nenuleido ir dvidešimto amžiaus sutemose. Šis išsamus prisiminimų ir dokumentų rinkinys liudija jo, kaip Lietuvos valstybės vyro, vaidmenį.“ Pastaruoju metu K. Škirpos vardas viešojoje erdvėje minimas gana dažnai, tačiau neatrodo, kad su jo raštais didesnė visuomenės dalis būtų susipažinusi.

Antanas Maceina, Niekšybės paslaptis: antikristas istorijoje pagal V. Solovjovo pasakojimą (1964). Šis veikalas man yra palikęs bene didžiausią įspūdį iš visų skaitytų filosofinio turinio knygų. Tai nėra vien atitolęs, abstraktus gėrio ir blogio problemos svarstymas. Tai žvilgsnis pirmiausiai į mus pačius, stovinčius gėrio ir blogio akivaizdoje. Blogio samprata lemia mūsų pažiūras į gyvenimo eigą arba istoriją. Kam blogis yra tik paprastas gyvenimo trūkumas, tam istorija yra tik šiapusinė gyvenimo tėkmė, ramiai plaukianti nuolatinio išsivystymo ir tobulėjimo vaga. Tačiau kam blogis yra pikta jėga, tam istorija yra nuolatinės grumtynės, apimančios ir žemę, ir dangų, nes jose dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas. Blogis krikščionybei nėra tik pasyvus trūkumas, bet pirmiausia tai aktyvi pikta valia, kurios vykdytojai – piktoji dvasia ir puolęs žmogus – sąmoningai ardo ir kenkia Dievo žygiams, sako Maceina. Prieš šią piktą valią krikščionybė kaip tik ir stato gerą valią, iš vidaus susijungiančią su Dievo valia, iš jos gaunančią jėgos nugalėti blogį ir savyje, ir šalia savęs esančiame pasaulyje. Dvasios srityje blogis virsta tikrovės jėga, ardančia ir gamtą, ir pačią save. Čia blogis yra sąmoningas apsisprendimas prieš Dievą – Meilę. O iš šio apsisprendimo kyla daug piktų veiksmų, paverčiančių dvasinę sritį vienu nuolatinės, nepaliaujamos kovos lauku. Ne veltui tad šią jėgą, šiuolaikiniame pasaulyje besireiškiančią labai apgaulingais ir be galo sudėtingais pavidalais, šviesaus atminimo popiežius Jonas Paulius II yra pavadinęs „mirties kultūra“. Jos „alsavimą į pakaušį“ juntame labai aiškiai, pradedant nesąžiningos politinės raiškos pavidalais ir baigiant aiškiai išreikšta visuomenės socialinės degradacijos slinktimi.

Ne.

Kol kas – ne.

Vengiu kalbėti „kartos vardu“. Man atrodo, kad tai gerokai pritempta, šiek tiek dirbtinė sąvoka. Kai kada lengviau susikalbėti su vyresnės ar jaunesnės kartos žmonėmis, nei mano paties kartos. Kaip jau minėjau anksčiau, manau, kad kur kas svarbesnis dalykas yra pasaulėžiūra ir vertybiniai pagrindai negu žmogaus amžiaus.

Aš apskritai vengiu skolintis knygas iš privačių žmonių. Tam yra viešosios bibliotekos. O privačios bibliotekos yra asmens intelektualinio integralumo dalis. Ir brautis ten, mano nuomone, yra neetiška ir neatsakinga.

Niekad apie tai negalvojau. Ir nemanau, kad esama priežasčių apie tai galvoti. Kadangi domiuosi praeitimi, įskaitant šeimos bei giminės, paminėsiu tik, kad esu parašęs knygą apie giminės istoriją – „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“ (2015). Drama geriausiai atitiktų giminės patirtį amžių bėgyje.

Vargu ar galėčiau sugrupuoti mėgstamiausius autorius pagal šalis. Prancūzai žavi gyvenimo aistra, elegancija ir žaismingumu, britai – savitvarda, subtiliu sąmojumi ir strateginiu galvojimu, vokiečiai daro įspūdį fundamentalumu, organizuotumu. Artimiausia man vis dėlto Europos literatūra.

Ne vieną knygą esu parašęs. Su mano sudarytomis ir parengtomis spaudai knygomis susidarytų keliolika. Mane labiausiai domina Antrojo pasaulinio karo istorija ir su tuo susijusi Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos drama. Į tai gilinuosi. Apie tai rašiau ir tikiuosi dar šį bei tą parašyti.

Skaitau tas knygas, kurios siejasi su mano tyrimų tema. Dažniausiai – ne vieną, o kelias išsyk. Daugiausia mane dominančios literatūros išleidžia leidykla „Briedis“. Ji leidžia tiek puikių knygų, kad mano gyvenimui jau užtektų tik šios vienos leidyklos produkcijos. Ir net jeigu nieko kito neveikčiau, tik skaityčiau, visko neperskaityčiau, kiek ji pajėgia išleisti. Nuostabus darbas! Šį tą panaudoju savo paties tyrimuose. Bet vasarą žadu atsipūsti – šiek tiek atsitraukti nuo istorijos ir paimti į rankas literatūros klasiką. Noriu bent dalį Dostojevskio perskaityti originalo kalba.