2021 metais sukanka 100 metų nuo istorijos mokslo leidinio Mūsų senovė pasirodymo. 1921–1922 ir 1937–1940 m. Kaune įvairiu dažniu buvo išleisti devyni jo numeriai. 1921–1922 m. leidinį redagavo Juozas Tumas-Vaižgantas, o 1937–1940 m. – Vaclovas Biržiška. Jį leido Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija, nuo 1937 m. – Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka. Spausdino „Varpo“ spaustuvė Kaune, o nuo 1921, kn. 2 iki 1922, kn. 4/5 – „Ryto“ spaustuvė Tilžėje.

Klausyti įrašo >>>

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus fonduose saugomi visi išėję Mūsų senovės numeriai.

Paantraštėje Mūsų senovė buvo pavadinta neperiodiniu žurnalu Lietuvos istorijos medžiagai rinkti, o atskiri numeriai leidėjų įvardyti knygomis. Mūsų senovė laikytina tęstiniu leidiniu, nes išeidavo ne vienodais laiko tarpais, o tik tuomet, kai rengėjai sukaupdavo pakankamai medžiagos gana didelės apimties, 8–10 spaudos lankų, leidiniui.

Mūsų senovės atsiradimo istoriją detaliai aprašė J. Tumas-Vaižgantas pirmojoje leidinio knygoje, straipsnyje „Kaip Mūsų senovė dygo“. 1921 m. sausio 16 d. Kaune, Jono Jablonskio namuose, įvyko Lietuvos visuomenės veikėjų susirinkimas, kuriame dalyvavo senosios inteligentų kartos atstovai: Vincas Čepinskis, Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas, Kazys Grinius, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Petras Leonas, Jonas Mačiulis-Maironis, Pranas Mašiotas, Povilas Matulionis, J. Tumas-Vaižgantas ir Eduardas Volteris. Susirinkusieji nusprendė leisti neperiodinį leidinį, skirtą Lietuvos istorijos medžiagai skelbti. Buvo sudaryta komisija iš A. Dambrausko-Jakšto, P. Mašioto, P. Matulionio, J. Tumo-Vaižganto ir pirmininko J. Jablonskio, kuriai pavesta numatyti leidinio programą, sugalvoti pavadinimą, suskaičiuoti sąmatą.

Į kitą susirinkimą 1921 m. sausio 20 d. atvyko ir jaunesniosios kartos šviesuomenės: Jonas Bulota, Kazimieras Būga, Sofija Čiurlionienė, Augustinas Janulaitis, Petras Klimas, Jonas Laurinaitis, Vincas Palukaitis ir Antanas Vireliūnas. Sumanytam leidiniui buvo duotas Mūsų senovės pavadinimas, redaktoriumi išrinktas J. Tumas-Vaižgantas, o redakcinės komisijos nariais paskirti K. Būga, A. Janulaitis ir P. Klimas. Redaktorius buvo įpareigotas kreiptis į Švietimo ministeriją dėl finansavimo. Ministerija sutiko apmokėti spausdinimo išlaidas, autorių ir redaktoriaus honorarus [6].

1921 m. vasario 16 d. dienraščiuose Laisvė ir Lietuva buvo paskelbta Mūsų senovės programa, o autoriai paraginti siųsti redakcijai savo istorinio pobūdžio darbus. Leidinio programoje buvo numatytos tokios publikacijų temos: 1. Praeitis (lietuvių sąmonės kilimas ir kėlimas, kontrafakcija, draudžiamoji spauda, partijų formavimasis, lietuvių inteligentai išeiviai, lietuviškos spaudos grąžinimas, Pirmasis pasaulinis karas); 2. 1864–1904 m. mokykla; 3 Valsčiai; 4. Religijų santykiai; 5. Pasipriešinimas caro valdžiai ir sukilimai; 6. Sektos; 7. Tarptautiniai santykiai; 8. Monografijos; 9. Praeities dalykai tautosakoje; 10. Raštų naujienos; 11. Valdžios ir privati korespondencija; 12. Krašto ekonomika; 13. Pagrobtieji tautos turtai svetur; 14. Numizmatika, sfragistika, ekslibrisai; 15. Archeologija; 16. Meno istorija, menininkai; 17. Asmenų ir aplinkos fotografijos, graviūros; 18. Istorijos bibliografija, kritika; 19. Kronika [5].

Pirmosios Mūsų senovės knygos viršelį papuošė Petro Kalpoko piešinys. P. Klimas paskelbė įžanginį straipsnį „Senovės tyrimo uždaviniai ir keliai“. Leidinyje buvo paviešinta keletas dokumentų iš J. Tumo-Vaižganto archyvo: 1855 m. Motiejaus Valančiaus lenkiškas aplinkraštis, Tumo-Vaižganto 1898 m. peticija dėl spaudos grąžinimo, 1896 m. prašymas Žemaičių vyskupui dėl Mosėdžio blaivybės draugijos steigimo, raidynas „Českij alfavit“ (iš tiesų – lietuviškas raidynas, praleistas cenzūros 1901 m.). V. Biržiška paskelbė straipsnius apie M. Valančiaus bylas, apie slaptąsias lietuvių draugijas ir apie tai, kaip sekėsi platinti lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis, paviešino 1863 m. sausio 22 d. lietuvišką atsišaukimą. Antanas Alekna paskelbė straipsnį „Vyskupas Valančius ir 1863 metai“. Taip pat buvo įdėta atsiminimų: Antano Povyliaus – apie spaudos draudimo laikus Šiaulių apskrityje, A. Dambrausko-Jakšto dienoraščio fragmentų „Iš Kauno kronikos“, J. Tumo-Vaižganto atsiminimų apie Žemaičių kunigų seminariją ir apie Mūsų senovės atsiradimą. J. Tumas-Vaižgantas taip pat paskelbė pasakojimą apie rusų filologų planuotą slavistų suvažiavimą, publikavo Jurgio Smolskio-Smalsčio eilių, prisiminė Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Adalberto Bezzenbergerio 70 metų sukaktį. Antanas Macijauskas paskelbė straipsnį apie laimėtą bylą dėl jo 1900 m. išleisto lietuviško žemėlapio. L. Gutauskas publikavo su Lazdijais susijusių dokumentų. Augustinas Voldemaras pateikė 1919 m. išėjusios A. Aleknos „Lietuvos istorijos“ recenziją. Buvo išspausdinta užsienio leidiniuose pasirodžiusių Lietuvos istorijos darbų bibliografija, sudaryta Aleksandro Ružancovo. Publikuota Lauryno Ivinskio, Petro Vileišio ir Kazio Būgos laiškų. Biržų gimnazijos kapelionas Petras Ruškys paskelbė darbą apie Biržų pilį ir jos apylinkes.

Leidinio steigėjai orientavosi į laikus „nuo vyskupo Valančiaus gadynės ligi Didžiojo karo pabaigos“. Mūsų senovėje buvo skelbiama Lietuvos istorijos medžiaga: atsiminimai, dokumentai, tyrimai, recenzijos, biografijos ir kt., nors, kaip pastebėjo Aldona Gaigalaitė, leidiniui trūko moksliniams žurnalams būdingos informacijos ir kitų dalykų [2]. Be jau paminėtų asmenų, leidinyje bendradarbiavo Petras Būtėnas, Petras Galaunė, Liudas Gira, Adolfas Sabaliauskas, Vytautas Steponaitis, Petras Tarasenka, Jonas Ulickas ir kiti.

„Kun. J. Tumo energija ir jo rūpesčiu ir visa Mūsų senovė gavo savitą, „tumišką“ atspalvį – redaktoriui rūpėjo ne tiek skelbiamos medžiagos objektingumas, kiek jos nuoširdumas; medžiaga buvo spaudai atiduodama tik gavus iš bendradarbių ir dėl to gana chaotiškai tvarkoma. Tuo būdu tačiau Mūsų senovė virto aiškiu kun. J. Tumo darbu; jo asmenybė gražiai atsispindėjo ne tik jo paties pateiktuose raštuose, bet ir daugumo bendradarbių, kurie nejučiomis užsikrėsdavo redaktoriaus nuotaika ir ūpu; daugumas juk tik jo išjudinti rašė“, – pastebėjo V. Biržiška [1].

Redaktorius sulaukdavo ir kritikos. Galima paminėti Pagelažiečio (t. y. Pauliaus Galaunės) kritinį straipsnį, publikuotą Švietimo darbe. P. Galaunė išpeikė J. Tumo-Vaižganto entuziazmą rašyti apie tautodailę be tinkamo pasirengimo: „pirm negu daryti kokį nors žingsnį mokslo srityje, reikia jis nors kiek apgalvoti, o ne vien tik jausmu užsidegti ir juomi vaduotis, kas galima gal tik grynajame mene. Nereikia pretenduoti būti visažinančiam, kai iš tikrųjų tų žinių trūksta. O dar labiau – naudotis autoritetingumu mūsų jaunutės visuomenės tarpe meno kultūros srityje“ [3]. Pasirodo, Vaižgantas antrame leidinio numeryje kaip lietuvių tautodailės kūrinį pristatė XVIII amžiaus „Jėzaus Nazaransko“ graviūrą, ne itin talentingo vokiečių ar lenkų raižytojo darbą… Taip pat skeptiškai buvo įvertintas tame pačiame numeryje pskelbtų senosios kaligrafijos pavyzdžių parinkimas.

1922 m. buvo skelbiama, kad leidinys eis keturis kartus per metus, tačiau teišėjo dvi knygos, o jungtinė ketvirta ir penkta knyga – dar ir gerokai pavėlavusi dėl spaustuvės Prūsijoje kaltės. Redaktoriui buvo priekaištaujama dėl darbo neišmanymo. Švietimo ministerija atsisakė šelpti leidinį, siūlė jį prijungti prie Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto leidžiamo tęstinio leidinio Tauta ir žodis. J. Tumas-Vaižgantas ir redakcijos bendradarbiai pasvarstę vis dėlto nusprendė atsisakyti tokio sumanymo [7]. Mūsų senovės leidyba 1923 m. nutrūko.

Akademinė ir kultūros visuomenė jautė poreikį ir pareigą gilintis į praeities tyrimus, todėl radosi kitų, specializuotų istorinės pakraipos periodinių leidinių: Karo archyvas, Praeitis, Mūsų tautosaka, Atheneum, Gimtasis kraštas, Senovė. Daug istorinės medžiagos buvo paskelbta laikraščiuose ir atskiromis knygelėmis.

J. Tumo-Vaižganto literatūros muziejuje, kuris vėliau tapo Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos rankraščių skyriumi, prisikaupė daug naujos, niekur neskelbtos medžiagos. Šiai medžiagai paviešinti Lietuvos istorijos draugija nusprendė steigti leidinį. Pagerbiant J. Tumą-Vaižgantą, leidiniui buvo suteiktas tas pats Mūsų senovės pavadinimas. Redaktoriumi buvo paskirtas V. Biržiška, leidyba pavesta VDU bibliotekai, spausdinimas – „Varpo“ spaustuvei [1].

1937 m. Mūsų senovė vėl pasirodė. Pagrindinė leidinio publikacijų tema išliko ta pati: XIX–XX a. pradžios tautinis lietuvių atgimimas. 1937–1940 m. Mūsų senovės redakcija susitelkė publikuoti straipsnius, visuomenės veikėjų atsiminimus, dienoraščius, susirašinėjimą, dokumentus, recenzijas, iki tol neskelbtus ar nežinomų autorių darbus. Iš didesnių, per kelis numerius išsitęsusių skelbinių galima paminėti Jono Būtėno studiją „Lietuvių teatras Vilniuje“, Juozo Bagdono „Lietuvių paroda Paryžiuje 1900 metais“, Vinco Maciūno „Lietuviški dalykai Vilniaus šubravcų satyroje“. Kai kurie iš jų vėliau buvo perleisti atskiromis knygomis. Leidinyje straipsnių paskelbė Jonas Čerka-Čerkauskas, Marijona Čilvinaitė, A. Janulaitis, Petras Jonikas, Antanas Rucevičius ir kiti.

1940 m. leidinio gyvavimą nutraukė sovietų okupacija.

„Jeigu žmogus nežinotų savo ar savo visuomenės praeities, jis būtų kaip kūdikis“ – rašė Petras Klimas pirmame Mūsų senovės numeryje [4]. Šio leidinio kūrėjai, nepriklausomos Lietuvos inteligentai, jautė pareigą įnešti indėlį į Lietuvos istorijos mokslą. Per šešerius gyvavimo metus Mūsų senovė paskelbė daug vertingų istorinių dokumentų ir tyrimų, kurie besidomintiems Lietuvos istorija išliko naudingi iki pat šių dienų.

Informaciją parengė Jolanta Stasytė-Berniūnienė

Literatūra

• BIRŽIŠKA, Vaclovas. [Redakcijos žodis]. Mūsų senovė, 1937, t. 2, nr. 1(6), p. 3–6.
• GAIGALAITĖ, Aldona. Mokslinė istorinė periodika nepriklausomoje Lietuvoje (1921–1940). Istorija: Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Vilniaus pedagoginis universitetas. 2009, [t.] 75(3), p. 40–51. ISSN 1392-0456.
• GALAUNĖ, Paulius. Keli žodžiai del „Mūsų senovės“ Nr. 2 „Tautadailės“. Parašas: Pagelažietis. Švietimo darbas, 1922, nr. 3/6, p. 443–445.
• KLIMAS, Petras. Senovės tyrimo uždaviniai ir keliai. Mūsų senovė, 1921, t. 1, nr. 1, p. 3–5.
• „Mūsų senovė“. Lietuva, 1921, vas. 16, nr. 37 p. 5.
• TUMAS-VAIŽGANTAS, Juozas. Kaip „Mūsų senovė“ dygo. Mūsų senovė, 1921, t. 1, nr. 1, p. 76–77.
• TUMAS-VAIŽGANTAS, Juozas. „Mūsų senovė“. Krašto balsas, 1923, bal. 6, nr. 75, p. 3.

LMA Vrublevskių bibliotekos bičiulis ir skaitytojas Rolandas Gustaitis, rinkdamas medžiagą „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynui“, bibliotekos Retų spaudinių skyriuje peržiūrėjo kartografijos rinkinį. Dalis žemėlapių buvo panaudoti leidiniui. Apie vieną jų R. Gustaitis dalijasi surinktomis ir dar šiomis dienomis papildytomis žiniomis. Tai „Prūsijos karalystės žemėlapis“ (spausdintas Niurnberge 1804 metais, sudarytojas D. F. Zocmanas (Sotzmann), kuris išsiskyrė dviem įdomiais įrašais lenkų kalba: „Šis žemėlapis rastas pas rusų štabo karininką, žuvusį mūšyje prie Frydlando birželio 14 dieną 1807“ („Ta karta znaleziona przy Rossyiskim Schtabs officerze poległym na poboiowiskem pod Friedland, dnia 14o Czerwca 1807:“) bei „Pulkininkas Veisenhofas, 12 pėstininkų pulko vadas“ („Weyssenhoff Pułkownik Dowod[ca?] Pułku 12o Piechoty“).

„1807 m. birželio 14 d. Rytų Prūsijoje įvykusį Frydlando (Friedland) mūšį laimėjo Napoleono vadovaujama Prancūzijos ir jų sąjungininkų kariuomenė. Mūšis buvo kruvinas – buvo prieita iki gatvių kautynių Frydlando mieste. Rusų nuostoliai, pagal įvairius šaltinius – nuo 10 iki 20 tūkstančių žuvusiųjų. Po mūšio Prancūzijos armija pasiekė Nemuno upę, o Rusijos imperatorius Aleksandras I paprašė paliaubų. Netrukus, po trijų savaičių, buvo pasirašyta ir Tilžės taikos sutartis. Tai rusų šaltiniai ir laiko didžiausia Napoleono pergalės Frydlande pasekme (tuo pačiu sumenkindami rusų kariuomenės patirtus nuostolius). Rusijos karų istorijai šis mūšis svarbus tuo, kad jo dalyviai už parodytą didvyriškumą pirmąkart buvo apdovanoti „Karinio ordino pasižymėjimo ženklu“, vėliau pavadintu „Georgijaus kryžiumi“. Šiuo kariniu apdovanojimu (vienu iš pačių garsiausių Rusijoje) pirmasis buvo apdovanotas Frydlando mūšio dalyvis, Rusijos gvardijos kavalerijos pulko puskarininkis Jegoras Mitrochinas.

Frydlando mūšyje Napoleono pusėje dalyvavo ir lenkų kariniai daliniai, taip pat ir 12-asis pėstininkų pulkas, sudarytas 1806 metais. Šiame pulke 1807 m. tarnavo majoras Janas Veisenhofas (Jan Weyssenhoff, 1774–1848) – būsimasis divizijos generolas, Napoleono karų, Kosčiuškos ir 1830–1831 m. sukilimų dalyvis. Latgaloje gimęs, kilęs iš vokiečių Veisų (Weiss) giminės. Metams praėjus po Frydlando mūšio (1808), Veisenhofas buvo paskirtas šio pulko vadu. Jo atsiminimuose, išleistuose 1904 m. Varšuvoje ir Krokuvoje, šis mūšis taip pat minimas. Gali būti, kad šį žuvusio karininko krauju paženklintą (tai rodo rusvos dėmės) žemėlapį iš mūšio lauko pasiėmė pats Janas Veisenhofas. Kaip šis žemėlapis atsidūrė Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje – galima tik spėlioti, tačiau pats generolas per savo gyvenimą daug kartų lankėsi Lietuvoje. Manyčiau, kad jo turėtas žemėlapis su savo istorija galėtų deramai papuošti kokią nors monografiją ar parodą, skirtą Napoleono karams ar Tilžės taikai.

Frydlande (dab. – Kaliningrado srities miestas Pravdinskas) iki šiol randama gausių rusų karių kapaviečių – paskutinį kartą tokia rasta visai neseniai, 2014 m. balandžio 2 dieną, tiesiant dujotiekį. Šis miestas mums įdomus tuo, kad jame (ankstesnis pavadinimas – Bartų Romuva) stovėjo vienos iš prūsų žemių (Notangos) pilis. Iš Notangos žemės kilęs didžiojo prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas. Netoli Frydlando (5 km į šiaurę) yra Bamblių kaimas, kuriame 1546 m. gimė vienas žymiausių lietuvių raštijos kūrėjų Jonas Bretkūnas.“