Mėnuo: gegužės 2023

2023 m. gegužės 16 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaromose parodose „Florentem“ ir „Kunstkamera“ eksponuojama 15 Vrublevskių bibliotekoje saugomų dokumentų. Paroda veiks iki kitų metų sausio 4 d.

Parodų lankytojai pamatys Boleslovo Mykolo Rusecko 1845–1846 m. mokyklinių piešinių albumėlį, taip pat jam, Bibliotekos įkūrėjo Tado Vrublevskio motinai Emilijai Beniovskytei-Vrublevskienei bei kitiems XVII–XIX a. gyvenusiems žmonėms priklausiusius atminimų albumus, Étienne’o Vauchero monografiją apie asiūklius bei jos vertėjos į lenkų kalbą Aleksandros Volfgangaitės laišką, lietuvių botanikos pradininko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Amerikoje, Shenandoah mieste, 1900 išspausdintą knygą „Botanika, arba taislius auguminis“, kitus dokumentus.

Šie ir kiti Bibliotekos dokumentai bus dalimi parodų pasakojimų apie tai, kaip žmogus nepaliaudamas mėgino pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus, kai kuriems iš jų suteikdamas ir simbolines reikšmes, o įvairias meno, gamtos ir kitokias retenybes bei įdomybes kolekcionavo joms skirdamas atskirus kambarius – kunstkameras.

2023 m. gegužės 9 d. Balstogėje, Palenkės Łukaszo Górnickio bibliotekoje, vyko iškilminga „Sidabrinės rožės“ apdovanojimų ceremonija. Taip kolegos Balstogėje paminėjo Pasaulinę knygos ir bibliotekininko dieną. „Sidabrinės rožės“ diplomai buvo įteikti: Palenkės bibliotekos geriausiai komandai, bibliotekos asmenybei, draugams, šventės metu taip pat suteiktas Knygos draugo titulas, apdovanota Metų bibliotekininke išrinkta kolegė.

Pagrindinis „Sidabrinės rožės“ apdovanojimas įteiktas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai už ilgametį bibliotekų bendradarbiavimą. Apdovanojimą į Vilnių parvežė šventėje dalyvavusi komanda: mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė, Katalogavimo skyriaus vedėja Rūta Smažinienė, direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė bei Ūkio skyriaus darbuotojas Aleksandras Bagdonavičius.

Į šventę iš visos vaivadijos susirinkusius kolegas sveikino bibliotekos direktorė Beata Zadykowicz, Palenkės vaivadijos maršalka dr. Arturas Kosickis, Balstogės seniūnas Janas Perkowskis ir Maršalkos kanceliarijos Kultūros ir tautinio paveldo departamento direktorė Agata Puchalska.

Tikimės, kad apdovanojimas sutvirtins jau vykdomas veiklas ir paskatins naujų bendrų veiklų įgyvendinimą: mokslinius tyrimus, pasikeitimą patirtimi, atgaivins darbuotojų stažuotes.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos užsakymu Smart Continent LT, UAB atlieka 2021–2027 m. ES fondų investicijų laikotarpio kultūros skaitmeninimo srities prioritetų strateginį vertinimą. Vertinimu siekiama visapusiškai pasirengti 2021–2027 m. ES fondų investicijoms skaitmeninės kultūros srityje.

Vertinimo metu atliekama nacionalinė vartotojų apklausa, kurios tikslas – nustatyti vartotojų poreikius ir lūkesčius taikomus suskaitmenintam ir skaitmeniniam kultūros turiniui, jo prieinamumui ir kategorizavimui.

Labai maloniai kviečiame sudalyvauti kultūros skaitmeninimo tyrime ir užpildyti apklausą paspaudus toliau pateiktą nuorodą: https://survey.alchemer.com/s3/7344408/4755cl?uid=live

Knygotyros teoretikai visus knygos muziejus skirsto į dvi stambias grupes: universaliuosius ir specialiuosius. Pirmosios grupės muziejų parodose ir ekspozicijose išsamiai atskleidžiama knygos kūrimo, leidybos, gamybos ir platinimo (knygos funkcionavimo visuomenėje) istorija, antrosios grupės – viena kuri knygininkystės istorijos dalis. Įvairių specializuotų knygos muziejų pasaulyje yra labai daug. Šiemet balandžio 22–30 dienomis su Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos rengta ekskursija teko aplankyti kelis užsienio knygos meno ir spaudos istorijos bei popierininkystės muziejus.

Lodzėje (Lenkija) nuo 1993 metų veikia Knygos meno muziejus (Muzeum książki artystycznej), įkurtas buvusiame XIX–XX a. Scheiblerio-Grohmano tekstilės pramonės komplekse. Didžiulis specialiai suprojektuotas ir darbininkų gerovei pritaikytas gamyklų kompleksas (čia veikė ne tik gamyklos, bet buvo sukurta ir infrastruktūra darbininkams: parduotuvės, vaikų darželiai ir kt.) pastaruoju metu pritaikomas kultūros reikmėms. Muziejus įsikūręs pramonininko, meno žinovo ir kolekcininko Henriko Grohmano (1862–1939) namuose, pastatytuose 1892 metais. H. Grohmanas juos buvo pavertęs Lodzės meno centru: čia vykdavo koncertai (pats šeimininkas griežė Stradivarijaus smuiku), lankydavosi tokios literatūros ir muzikos įžymybės kaip Henrykas Sienkiewiczius, Arturas Rubinsteinas ar Ignacys Janas Paderewskis. Savo surinktas meno kolekcijas H. Grohmanas 1939 m. testamentu paliko valstybei. Dabar jos išsklaidytos po Varšuvos atminties institucijas, šiuose XX a. pradžios secesinio stiliaus interjeruose jų nebepamatysime. Interjerams verkiant reikėtų restauracijos, bet gal dėl savo nugyventos autentikos jie dar įtaigiau kuria specifinę muziejaus atmosferą. Čia eksponuojami įvairiausi XX a. pab. – XXI a. dailininkų knygų pavyzdžiai. Dauguma jų – Lenkijos knygos meno konkursų laureatų kūriniai. Menininkų sukurtos knygos išsiskiria savita grafika, neįprastomis formomis, įrišais ir pan. Muziejus bendradarbiauja su knygos menininkais ir mokslininkais, kurie tiria knygos meną, rengia parodas, edukacijas. Pastato rūsyje lankytojai gali susipažinti su knygoms gaminti bei iliustruoti reikalingais prietaisais – ne tik su senosiomis grafikos technikos mašinomis, bet ir su šiuolaikiniais įrenginiais, popieriaus presais, cinkografijai reikalinga technika, literų pavyzdžiais ir kt. Ypač vertingas matricų rinkinys iš Varšuvos šrifto liejyklos, perimtas kartu su gamybos įranga. Dauguma muziejaus eksponatų – veikiantys. Muziejus priklauso tarptautinei Europos spaudos muziejų asociacijai (The Association of European Printing Museums). Iki tol veikęs kaip fondo „Corespondance des Arts Foundation“ išlaikomas muziejus (steigimo iniciatoriai ir ilgamečiai vadovai buvo menininkai Januszas ir Jadwiga Tryzanai), visai neseniai, nuo 2023 m. kovo, muziejus perėjo valstybinian pavalduman, yra finansuojamas ne tik mecenatų, bet ir Lenkijos kultūros ministerijos lėšomis. Dabartinis muziejaus pavadinimas, pabrėžiantis knygos meno (dailininko knygų) sklaidos pusę, nebeatskleidžia tikrosios muziejaus esmės – jo techninė gamybinė pusė lankytojams daro ne mažesnį, o gal net didesnį įspūdį. Kita vertus, apsilankius šiame Lodzės muziejuje, neapleidžia mintis, kad Lietuvoje neturime institucijos, kur vienoj vietoj iškart galėtume susipažinti su Lietuvos bibliofilinėmis ar dailininko knygomis, juolab pastaraisiais dešimtmečiais išleistomis gražiausiomis tiražinėmis Lietuvos knygomis.

Panašaus profilio spausdinimo istorijos muziejus veikia Leipcige. Tai vokiečių spaustuvininko, tipografijos ir leidybos istoriko, daugelio spaudos istorijos veikalų autoriaus, profesoriaus Eckeharto Schumacherio-Geblerio (1934–2022) iniciatyva 1994 m. įkurtas spaudos meno muziejus (Museum für Druckkunst Leipzig). Dabar jis išlaikomas Leipcigo miesto savivaldybės ir Giesecke et Devrient fondo lėšomis. Muziejaus ekspozicijos užima visą trijų aukštų pastatą – buvusią spaustuvę. Nuolatinėje ekspozicijoje eksponuojama apie 100 veikiančių XIX–XX a. spaudos mašinų (viskas iki pat kompiuterinės spaudos pradžios), yra šriftų liejykla, knygų įrišimo cechas, ksilografijos dirbtuvės ir kt. Muziejus siūlo lankytojui susipažinti su svarbiausiomis spaudos technologijomis: reljefine, giliaspaude ir plokščiąja spauda, grafikos technika, skirtingais šriftais ir kt. Čia rengiamos parodos, veikia menininkų dirbtuvės ir įvairios kitokios edukacijos. Lankytojams ekspozicijų stenduose pateikiama glausta, bet išsami informacija apie eksponatus vokiečių ir anglų kalbomis. Muziejus pribloškia autentika – įspūdis toks, lyg būtum atsidūręs XX amžiaus spaustuvėje.

Iš šiuo metu Europoje veikiančių popieriaus malūnų (popierininkystės istorijos muziejų) trijuose teko apsilankyti. Jie net ir geografiškai yra netoli vienas kito, nors įsikūrę trijose Europos valstybėse: Lenkijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Visi trys muziejai panašūs dėl to paties veiklos objekto (popieriaus gamybos istorijos), bet esama ir skirtumų.

Galimybę susipažinti su rankų darbo popieriaus gamybos procesu suteikia Dušnikos Zdrujaus (Duszniki Zdrój, Lenkija) popieriaus malūnas (dabar vienintelis rankų darbo popieriaus gamintojas visoje Lenkijoje) ir popieriaus gamybos muziejus (Muzeum Papiernictwa). Popieriaus malūno istorija siekia XVI amžių (įsteigtas prieš 1562 m.). Malūnas priklausė kelioms popieriaus gamintojų šeimoms, jame pagamintas popierius pasižymėjo gera kokybe – buvo naudojamas Prahos, Vienos, Berlyno ir Varšuvos karališkuose dvaruose. Šį popierių, rašydamas laiškus bičiuliams, naudojo ir žinomas lenkų kompozitorius Friderikas Šopenas (Fryderyk Chopin, 1810–1849). XIX a. atsiradus specializuotoms mašinoms ir tobulėjant popieriaus gamybos technikai, senajame popieriaus malūne gaminti popierių tapo nuostolinga. Po Antrojo pasaulinio karo malūnas perėjo Lenkijos valstybės globon, 1968 m. čia buvo įkurtas muziejus, o po trejų metų buvo atnaujinta popieriaus gamyba naudojant tradicines technikas. Šiandien tebeveikiantis popieriaus malūnas gamina popierių atvirukams, vokams, specialiems proginiams užsakymams ir kt. Popieriaus malūno ir muziejaus pastatai – išskirtinės architektūros, interjerus puošia išlikusios pramonėms įmonėms nebūdingos XVII–XVIII a. baroko ornamentais dekoruotos sienos. Jos liudija kadaise buvusį aukštą popieriaus gamintojų socialinį statusą. Muziejaus ekspozicijose išvysime popieriaus gamybos procesą, popierininkystės istoriją Lenkijoje ir Europoje, taip pat Rytų šalyse, iš kur popierius pas mus ir atkeliavo. Lankytojai supažindinami su popieriaus gaminimo istorija Abiejų Tautų Respublikoje – žemėlapyje matome sužymėtus ir Lietuvoje veikusius popieriaus malūnus. Išsamiai pristatoma popieriaus gamybai reikalinga autentiška technika. Muziejuje rengiamos nuolatinės, laikinos ir teminės parodos. Nuo 2017 m. veikia nuolatinė ekspozicija, skirta popieriniams Lenkijos banknotams. Kita įdomi paroda pristato popieriaus gamybos šaltinius – augalus, iš kurių pluošto gaminamas popierius. Išsami informacija apie juos pateikta ne tik stenduose, bet čia pat salėje, vazonuose, veši ir patys augalai (linai, medvilnė, kanapė, bambukas ir kt.). Nuo 2011 m. šiam muziejui suteiktas Lenkijos valstybinės reikšmės istorinio paminklo statusas (Pomnik historii), muziejus siekia būti įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą.

Lyg ir konkurentas Dušnikos Zdrujaus popieriaus malūnui yra Velke Losinuose (Velké Losiny, Čekija) veikiantis popieriaus malūnas ir popieriaus muziejus (Ruční papírna Velké Losiny) – viena seniausių vis dar veikiančių tokio pobūdžio įmonių visoje Europoje. Joje, naudojant tradicinius medvilnės ir lino pluoštus, gaminamas rankų darbo popierius, itin vertinamas knygos meno atstovų, bibliofilų, restauratorių. Muziejus, kviečiantis susipažinti su popieriaus gamybos amato istorija, yra čia pat veikiančios popieriaus įmonės dalis. Nuolatinėje šio muziejaus ekspozicijoje pristatoma popieriaus gamybos istorinė raida, tradicijos, įrankiai, taip pat šiuolaikinės pramoninės popieriaus gamybos pradžia. Muziejus yra vienintelis tokios rūšies muziejus Čekijoje. Jis itin patrauklus savita gyvo muziejaus forma: lankytojai gali iš arčiau susipažinti su popieriaus gamybos procesu, gyvai pamatyti, kaip rankiniu būdu tuose pačiuose pastatuose (cechuose) ir su ta pačia įranga kaip ir prieš kelis šimtus metų ir dabar gaminamas popierius. Šitoks gyvas vyksmas – didžiausias Velke Losinų muziejaus privalumas. Vis dėlto čionykštės ekspozicijos Dušnikų Zdrojaus muziejaus ekspozicijoms neprilygsta.

Cvenice (Zwönitze, Vokietija) taip pat veikia popieriaus malūnas ir popierininkystės technikos muziejus (Papiermühle Niederzwönitz). Popieriaus malūnas čia įkurtas dar 1568 m., o dabar jis – seniausia veikianti popieriaus įmonė visoje Vokietijoje. Ilgą laiką ši įmonė buvo vienos šeimos verslas, bet jo įkūrėjas popieriaus malūną perleido bendruomenės reikmėms ir nuo 1984 m. fachverkinio pastato viduje pradėjo veikti muziejus. Kadaise įmonė specializavosi gaminti kartoną, todėl dabar muziejuje galima išvysti ne tik įmonės kartono produkcijos pavyzdžių, bet ir kartono gamybai reikalingus įrenginius – XIX–XX a. popieriaus gamybos mašinas, stakles, presus ir kt., popieriaus džiovinimo kambarį ir kt. Kelionės laiku įspūdį čia stiprina muziejuje atkurtos malūno darbuotojų gyvenamosios patalpos. Lankytojams siūloma patiems pasigaminti savo popieriaus lakštą. Tokia patirtis įsimenanti. Besidomintiems rašto ir spaudos istorija muziejus siūlo virtualų turą (https://zwoenitz.city/papiermuehle_2/).

Aplankyti spaudos technikos ir knygos meno bei trys popieriaus gamybos muziejai priartino knygos istorijos supratimą, ją sugyvino. Ne veltui sakoma, kad geriau kartą pamatyti nei keliskart išgirsti. Įgyta patirtis pravers kuriant Lietuvos knygos ir mokslo raidos muziejų.

Dr. Alma Braziūnienė, dr. Kotryna Rekašiūtė
Kotrynos Rekašiūtės nuotraukos

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena minima kasmet gegužės 7 d. Ji primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Sovietmetis taip pat buvo pažymėtas cenzūros išbandymais, ji ypač buvo negailestinga grožinės literatūros kūrėjams.

Sovietinis režimas vertino literatūros galią veikti žmonių sąmonę, tad originaliosios, ypač grožinės kūrybos, kontrolė buvo svarbiausias cenzūros objektas. Poezijoje ir prozoje įsigalėjo valdžios neklystamumo mitas, kolektyvinė moralė, pasiaukojimo valstybės tikslams heroika. Tai buvo realistinė kultūra, kuriama pagal nurodytas schemas, herojų tipus, panašių konfliktų temas. Pokario literatūra buvo atskirta tiek nuo nacionalinės literatūros tradicijų, tiek nuo bendrosios pasaulinio meno eigos. Bandymai apginti tautos kultūros vertybes buvo apšaukiami „nacionalizmo apraiškomis“, o tokie gynėjai nuteisiami ilgiems metams kalėti.

1945–1946 m. nuvilnijo pirmoji rašytojų suėmimų banga, kurios aukomis tapo Juozas Keliuotis, Kazys Boruta, Kazys Jakubėnas, Petras Juodelis. Vėliau sovietinio režimo represijų neišvengė Kazys Inčiūra, Antanas Miškinis, Kazys Jankauskas, Viktoras Katilius, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Jonas Šukys ir kiti. Dėl prieškarinių publikacijų ar bendradarbiavimo nacių okupacijos metų spaudoje, dėl „buožiškos kilmės“ ar anoniminio skundo grėsė areštas.

1945 m. spalį išleistas Kazio Borutos romanas „Baltaragio malūnas arba Kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte“ pirmajame tarybų Lietuvos rašytojų suvažiavime pristatytas kaip vienas pirmųjų sovietinės literatūros pasiekimų. Vėliau, „Tiesoje“ pasirodžius romaną triuškinančiai Genriko Zimano recenzijai (Rudminas V. „Suprietarinta tautosaka“, Tiesa, 1945, lapkr. 25), Glavlitas kūrinio išleidimą pavadino didžiausia cenzūros klaida. Kūrinys, „nors ir turintis tam tikrą meninę vertę, tačiau persunktas misticizmo ir kovos su nelabąja jėga velnio asmenyje beprasmiškumo idėjos, nes velnias galų gale nugali teigiamus kūrinio herojus“. Knyga įtraukta į draudžiamos literatūros sąrašą ir perduota į Specialaus saugojimo skyrių. Kazys Boruta suimtas 1946 m. kovo 17 d., nuteistas 5 metams. Kalėjo Rasų kalėjime Vilniuje. Amnestuotas 1949 metais. Po išlaisvinimo buvo verčiamas pripažinti ideologines klaidas, ilgai negalėjo publikuoti savo kūrybos.

Tekstą parengė A. Grybienė

Skaitytojų žiniai!

Gegužės 8–10 d. Tado Vrublevskio skaitykla dėl perkėlimo darbų nepriims ir neaptarnaus skaitytojų. Atsiprašome už laikinus nepatogumus. Nuo gegužės 11 d. Tado Vrublevskio skaitykla vėl priims skaitytojus kitoje vietoje – naujojo pastato pirmame aukšte. Maloniai kviečiame!