Vrublevskis, Prušinskis ir paroda VU Botanikos sode Kairėnuose
Vrublevskis, Prušinskis ir paroda VU Botanikos sode Kairėnuose
2024 m. rugsėjo 26 d. VU Botanikos sode Kairėnuose atidaryta įdomi paroda „Konstantino Prušinskio fenomenas: grybų piešiniai“. Ypatinga tai vieta: ji svarbi ir LMA Vrublevskių bibliotekai, nes ją istorijos ir kultūros saitai sieja su šia iškilia atminties institucija. XVIII–XIX amžiuje Kairėnus garsino grafų Lopacinskių dvaras. Jame virė kultūrinis gyvenimas. Čia veikė orkestras ir mėgėjų teatras, lankėsi garsūs literatai, dainininkai ir dailininkai. Dvaras garsėjo turtinga biblioteka ir meno rinkiniais. Bibliotekos likučiai šiandien saugomi Vrublevskiuose, prieš metus vertingiausius knygos meno paminklus buvo galima pamatyti parodoje „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“.
Kairėnuose atidarytai parodai neatsitiktinai pasirinkti pedagogo, gamtininko Konstantino Prušinskio (1859–1936) darbai. Kaip ir Tadą Vrublevskį, vadinusį save paskutiniuoju LDK piliečiu, taip ir Konstantiną Prušinskį galima vadinti senosios Lietuvos paveldo – jos gamtinės įvairovės – saugotoju. Tą jis darė savitu būdu: nuostabaus grožio piešiniais įamžindamas gimtojo Lucko, Vilniaus, Trakų ir kitų vietovių gamtą, pirmiausiai augalus ir grybus. Šioje parodoje lankytojams pristatoma maža šių piešinių dalis. Visuomenei tai bus malonus atradimas, o stiprus eksponatų daromas įspūdis paskatins domėtis ir jų autoriumi, ir jo darbais, ir šiuo nuostabiu botanikos sodu, ir Tėvynės Lietuvos gamta.
LMA Vrublevskių biblioteka dėkoja visiems, kūrusiems šią įspūdingą parodą: Rūtai Kazlauskienei, dr. Mindaugui Rasimavičiui, Ingai Raubaitei ir Audronei Stasiukaitytei, taip pat parodos dizainerei Eglei Stasiukaitytei, kuratorėms Ingai Berulienei ir Aidai V. Dobkevičiūtei, moksliniam konsultantui ir tekstų autoriui dr. Jonui Kasparavičiui. Paroda veiks iki spalio 27 d. penktadieniais ir savaitgaliais nuo 10 iki 19 val.
Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Direkcijos informacija
„Naujas“ inkunabulas
„Naujas“ inkunabulas
Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Dalia Bikauskienė nudžiugino svarbiu atradimu – identifikavo šiame skyriuje inkunabulą. Tai yra prancūzų dominikono, teologo Petro Paludiečio (Petrus de Palude, apie 1275–1342) naujų sekmadieniams skirtų pamokslų rinkinys „Sermones thesauri novi de tempore“ (I-2), išspausdintas 1497 metais Strasbūre, Martino Flacho (apie 1450–1500) spaustuvėje. Martinas Flachas turėtais dviem spausdinimo presais išspausdino apie 100 įvairių knygų, dauguma kurių buvo didelio formato. Daugiausia tai buvo teologijos veikalai ir ypač pamokslų (tarp jų ir Paludiečio) knygos. XV a. paskutiniame dešimtmetyje jis buvo produktyviausias Strasbūro spaustuvininkas.
XV a. Petras Paludietis buvo populiarus, daug kartų spausdintas pamokslų autorius. Įvairūs jo pamokslų rinkiniai XV a. buvo išspausdinti 31 kartą, iš kurių net 17 laidų – mūsų aptariamo Martino Flacho spaustuvėje. Populiariausi buvo „Sermones thesauri novi de tempore“, išspausdinti net 22 kartus, iš kurių 17 kartų – Strasbūre (Martino Flacho – 6).
Tai jau antrasis Petro Paludiečio to paties pavadinimo pamokslų rinkinys, saugomas Bibliotekoje. Pirmasis taip pat buvo išspausdintas Strasbūre, 1484 metais (I-31). Šios knygos leidėjas nėra žinomas, jis įvardijamas kaip „Vitas Patrum“, išspausdintų 1483 metais, leidėjas arba kaip Paludanus (Petro Paludiečio veikalų) leidėjas. Galime būti tikri tik tuo, kad tai nėra Martinas Flachas, nes jis pirmąsias savo knygas išspausdino keleriais metais vėliau – 1487-aisiais (anksčiau išspausdinti ir jam klaidingai priskiriami veikalai iš tikrųjų priklausė jo bendravardžiui leidėjui iš Bazelio).
Kodėl šis inkunabulas yra ne naujas, bet „naujas“? Jis jau seniai buvo saugomas Bibliotekoje, į ją pateko kartu su kitomis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos knygomis. Kadangi, kaip matome iš nuotraukų, knygai teko patirti daug negandų, per kurias dingo ir keli jos lapai, prireikė užsienio bibliotekų skaitmeninių archyvų, kad būtų galima tiksliai nustatyti, kokia tai knyga, kur ir kada buvo išspausdinta. Džiaugdamiesi dar vienu – jau 67-uoju – Bibliotekos inkunabulu ir sveikindami jį atradusią kolegę Dalią Bikauskienę, linkime, kad ji ir jos kolegos dar ne kartą mus pradžiugintų tokiais atradimais.
Informaciją parengė Agnė Zemkajutė
Platerių Kraslavoje apie Vilnių ir Vrublevskių biblioteką
Platerių Kraslavoje apie Vilnių ir Vrublevskių biblioteką
2024 m. rugsėjo 19 d. Kraslavos mokslo ir meno muziejuje surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Platerių giminė Latgalos istorijoje“. Platerių Kraslavą ir Vrublevskių biblioteką sieja šimtmečio senumo saitai. Mat dar 1907 m. advokatas Tadas Vrublevskis iš grafo Henriko de Broel Platerio įsigijo vertingus knygų ir kitokių dokumentų rinkinius, saugotus giminės dvaruose Kraslavoje ir Pustinioje. Apie tai pranešimą konferencijoje perskaitė dr. Daiva Narbutienė. Kiti pranešėjai aptarė Platerių giminės nuopelnus Kraslavai (muziejaus direktorė Baiba Mileika) ir kaimyninėms vietovėms (Latvijos universiteto bažnyčios istorijos prof. Andris Priedė, Ilzė Ozolinia, Arvydas Turlajis), Kraslavos rūmų komplekso atstatymo istoriją, jo įveiklinimo perspektyvas ir tai pagrindžiančius istorinius dokumentus (Nacionalinės kultūros paveldo administracijos ekspertė dr. Rūta Kaminska, Nacionalinės kultūros paveldo tarybos ekspertė Liesma Markova), Platerių ir Zaluskių bibliotekų sąsajas (Latvijos nac. bibliotekos Latvių ir baltų centro vadovė Kristinė Zaluma), Platerių šeimų pasirinkimus 1677–1772 m. didžiojoje politikoje (Latvijos universiteto lektorius Edvardas Seliška), tos giminės herojus, žuvusius 1831 ir 1863 m. sukilimuose: Emiliją ir Leoną (habil. dr. Teresa Rączka-Jeziorska), signatarą Donatą Malinauską, jo krikšto tėvus Platerius ir krikštą Kraslavos Šv. Liudviko bažnyčioje (Viktoras Jencius-Butautas), taip pat kitus dalykus. Puiki konferencijos organizacija, sklandi jos eiga ir turiningi pranešimai rodo aukštą muziejaus darbuotojų kvalifikaciją, o savivaldybės ir kolegų iš kitų Kraslavos atminties institucijų palaikymas bei pagalba – bendruomenės supratimą, kuo jai buvo, lieka ir išliks Platerių paveldas.
Direkcijos informacija
1613 metų LDK žemėlapio leidybos peripetijos
1613 metų LDK žemėlapio leidybos peripetijos
2024-aisiais sukanka 475 metai, kai gimė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) – Amsterdame 1613 m. išspausdinto LDK žemėlapio sumanytojas, mecenatas ir bendraautoris. Dr. Alma Braziūnienė pasakoja apie šio sieninio LDK žemėlapio radimosi ir gyvavimo aplinkybes, kaip jis buvo leidžiamas atlasuose. Paneigiamas įsisenėjęs teiginys, kad vienintelis šio žemėlapio originalas dabar saugomas Upsaloje.
Seminaras apie kolekcijų saugumą
Seminaras apie kolekcijų saugumą
2024 metų rugsėjo 11–13 dienomis Vilniaus universiteto bibliotekoje vyko Europos mokslinių bibliotekų konsorciumo (The Consortium of European Research Libraries, CERL) rinkinių apsaugos darbo grupės šeštoji vasaros stovykla. Šių metų programa „Nėra paprasta padėti knygą į lentyną“ kvietė kalbėti dviem itin svarbiomis temomis: kolekcijų saugumas bei skaitytojų aptarnavimo ir kolekcijų saugumo balansas (detali programa).
Seminare dalyvavo 37 dalyviai iš 15 šalių (Airijos, Austrijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos, Vokietijos) ir Lietuvos mokslinių bei nacionalinių bibliotekų. Buvo aptartas kolekcijų saugumas įvairiais aspektais: nuo fizinės kolekcijų prieigos iki objektų įsigijimo, santykių su bibliotekos skaitytojais. Pasidalinta skaudžiomis patirtų vagysčių pamokomis, išbandytos darbo grupės sukurto Greitojo audito įrankio (The quick audit tool) galimybės, aptartas įrankio panaudojimas institucijose. Stovyklos dalyviai apsilankė ir susipažino su Vilniaus universiteto biblioteka bei Mokslinės komunikacijos ir informacijos centru, su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Kolegos svečiams pristatė institucijų veiklas, saugomas kolekcijas bei taikomas saugumo priemones. Apie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbą renovacijos ir rekonstrukcijos metu, kylančius iššūkius stovyklos dalyviams papasakojo dr. Rima Cicėnienė. Vasaros stovyklos dalyviai kolegiškai dalinosi patirtimis, įžvalgomis ir gerosiomis praktikomis saugant kolekcijas. Tad jau renginio metu Lietuvos specialistai pradėjo tartis dėl specialiųjų kolekcijų saugotojų mokymų, galimybės panaudoti pristatytą Greitojo audito įrankį.
Informaciją parengė dr. Rima Cicėnienė
Mykolo Kazimiero Paco pagerbimas Kaune
Mykolo Kazimiero Paco pagerbimas Kaune
2024 m. rugsėjo 13 d. pavakarę LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas Maironio lietuvių literatūros muziejuje pristatė šiemet išleistą Jokūbo Beneto ir Andriejaus Grinkevičiaus herojinę poemą „Viešpaties dešinės galybė“. Tą jis padarė kartu su Vytauto Didžiojo universiteto profesore Irena Buckley ir jos vadovaujama kūrybingų ir išradingų studentų grupe „Declamationes“. Nedidelė, bet labai jauki Muziejaus didžioji svetainė buvo pilna Kauno akademinės bendruomenės narių, dirbančių VDU ir VU Kauno fakultete. Sugrįžę į 350 metų senumo įvykius, renginio vedėjai ir dalyviai svarstė, kas ir kaip padėjo karų, badmečių ir pandemijų nusiaubtai Lietuvai vėl atsistoti ant kojų, pakilti iš pelenų ir atlaikyti vėliau vėl ją užgriuvusias kitas bėdas. Atsakymų paieškai peno davė ir herojinė poema, ir kiti Pacų giminės sukurti, pastatyti ir šias dienas pasiekę literatūros, dailės bei architektūros paminklai. Taip 400 gimimo metinių proga buvo pagerbtas vienas iš garsiausių Lietuvos didžiavyrių – Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682).
Daivos Narbutienės nuotraukos.
Direkcijos informacija
Paroda „Konstantino Prošinskio fenomenas: grybų piešiniai“
Paroda „Konstantino Prošinskio fenomenas: grybų piešiniai“
2024 m. rugsėjo 26 d. 17 val. Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose įvyks parodos „Konstantino Prošinskio fenomenas: grybų piešiniai“ atidarymas. Paroda veiks iki spalio 27 d. penktadieniais ir savaitgaliais nuo 10.00 val. iki 19.00 val.
Parodoje plačiajai visuomenei pirmą kartą pristatomos unikalios, iki šiol niekur nedemonstruotos ir neskelbtos Konstantino Prošinskio (Konstanty Prószyński, 1859–1936) pieštos grybų akvarelės. K. Prošinskis – pedagogas, botanikas, kolekcionierius, Vilniaus Stepono Batoro universiteto botanikos sodo Vingio parke inspektorius (1920–1936), Vilniaus krašto augalų ir grybų tyrinėtojas-mėgėjas. Jis nupiešė apie 600 mokomųjų paveikslų Stepono Batoro universiteto Augalų sistematikos katedrai ir apie 4000 grybų piešinių savo planuotam grybų albumui. Dėl lėšų stokos šis albumas nebuvo išleistas, o piešiniai iki šiol niekur neeksponuoti. K. Prošinskio piešinių kolekcija saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių fonde (F134). Nedidelė dalis grybų piešinių išliko Vilniaus universiteto herbariumo senųjų piešinių kolekcijoje. Čia, Vilniaus universiteto herbariume, įsikūrusiame Gyvybės mokslų centro Biomokslų institute, saugoma augalų piešinių kolekcija – daugiau nei 280 augalų piešinių, kuriuose greta viso augalo atskirai nupiešti žiedai, vaisiai, lapai ir ūgliai, išryškinantys detalius morfologinius augalo požymius. Iš šios kolekcijos parodoje eksponuojami tik mokymui skirti grybų piešinių plakatai, ir dabar naudojami kaip iliustracijos paskaitų metu.
Ši paroda – tai puiki proga susipažinti su tuo metu vyravusiomis meno tendencijomis vaizduojant gyvąją gamtą. K. Prošinskio piešiniai turėjo nemažai įtakos ir visiems gerai žinomų, jau savotiška lietuviškos mikologinės literatūros klasika tapusių knygų iliustracijoms. Palikti originalūs to meto grybų lotyniški pavadinimai leis mokslo istorijos mėgėjams susipažinti su tuometinės mikologinės taksonomijos ypatumais ir pajusti, kiek daug ir kokių didelių pokyčių šiame moksle įvyko per pastarąjį šimtmetį.
Grybų piešinių niekada nebuvo daug, nes grybai – paslaptingi ir mažiausiai pažinti, jie likdavo gyvūnų ir augalų šešėlyje. Nuoširdžiai ir giliai jais besidominčių, o juo labiau juos piešiančių žmonių buvo ir yra labai mažai. Šiuo atžvilgiu K. Prošinskio piešiniai – fenomenalūs. Tai autorių per gyvenimą vedusios aistros materiali išraiška. Aistros, kurios neužgesino nei geopolitiniai kataklizmai, nei banalios buitinės problemos ir su tuo susiję materialiniai sunkumai. Savo verte ir reikšme peržengiantis atskirų valstybių sienas šis istorinis palikimas svarbus tiek savo menine, tiek ir moksline prasme. Jame atsispindi ir to meto mikologijos, kaip mokslo, lygis, ir vyravusios meninės tradicijos, ir autoriaus žinios, suvokimas bei sugebėjimai. Piešiniuose atsiskleidžia realistiškas, dažnai kiek romantiškas autoriaus požiūris į grybus. Kadangi K. Prošinskis grybus piešė vedamas savo vidinių paskatų, šie piešiniai yra tarsi autorių supančio pasaulio vaizdo, perėjusio per jo pasąmonę, atspindys, jo emocinio pasaulio išraiška. Be galo didelis dėmesys smulkioms detalėms, kartais virstantis polinkiu į miniatiūras. Akivaizdi autoriaus simpatija kai kurioms, daugumai kiek netikėtoms, grybų rūšims ir gana abejingas požiūris į kai kuriuos labai populiarius grybus. Panašu, kad K. Prošinskis žavėjosi smulkiais grybais. Jų piešiniuose be galo tikslios grybų sandaros detalės ir spalvos kartais netikėtai virsta kiek romantiško ar net stilizuoto vaizdo dalimi – virsmas, kurį greičiau gali pastebėti tik specialisto akis.
Mes niekada nesužinosime, kaip būtų atrodęs K. Prošinskio grybų albumas, kurie piešiniai būtų į jį patekę, o kurie – ne. Tačiau jie visi yra tikras kelių dešimtmečių tyrinėjimų ir kūrybinių ieškojimų metraštis be datų, kuriame atsispindi ir pasiekimai, ir klaidos, fantazijos ir neviltis, o taip pat begalinis optimizmas ir racionalumas. Žiūrovui suteikiama galimybė patekti į intymią K. Prošinskio kūrybinę erdvę, pamatyti jo darbo virtuvę, ir net tai, ko jis neplanavo rodyti plačiajai visuomenei. Visa tai leidžia geriau pajausti, kaip pats autorius jautė ir suprato jį supantį pasaulį, kūrė, jo meninio meistriškumo lygį.
Taigi paroda bus įdomi ir meno, ir mokslo istorijos bei gamtos mėgėjams. Tai unikali galimybė pamatyti originalų, kartais kiek romantizuotą, bet dažniau labai realistišką autoriaus požiūrį į grybus. Taip pat tai galimybė pajusti autoriaus meninio stiliaus pokyčius – nuo tradicinio, būdingo, galbūt, labiau XIX a. antrai pusei, iki realistinio, būdingo ir šių dienų kūriniams. O gal tiesiog galimybė pasigrožėti pačiais gražiausiais, pačiais realistiškiausiais K. Prošinskio grybų piešiniais autentiškoje aplinkoje.
Parodos ir teksto autorius, mokslinis konsultantas, mikologas – dr. Jonas Kasparavičius
Parodos kuratorės: Inga Berulienė, Aida V. Dobkevičiūtė
Parodos dizainerė – Eglė Stasiukaitytė
Parodos rengėjai: Rūta Kazlauskienė, Mindaugas Rasimavičius, Inga Raubaitė, Audronė Stasiukaitytė
Parodos organizatoriai: LMA Vrublevskių biblioteka ir VU Botanikos sodas; partneriai VU Gyvybės mokslų centras ir VU Herbariumas.
Laikina prieiga prie LitBase duomenų bazės
Laikina prieiga prie LitBase duomenų bazės
Iki 2024 m. lapkričio 11 d. suteikta laikina prieiga prie EBSCO LitBase pasaulinės literatūros duomenų bazės.
Virtuali paroda „Atomas – mano gyvenimas“
Virtuali paroda „Atomas – mano gyvenimas. Akademikui Adolfui Juciui – 120“
2024 m. rugsėjo 12 d. minime 120-ąsias žymaus Lietuvos mokslininko ir mokslo organizatoriaus akademiko Adolfo Jucio (1904–1974) gimimo metines. Šiai sukakčiai skiriama virtuali paroda „Atomas – mano gyvenimas“. Tai atnaujinta 2014 m. paroda.
Vienas iš žymiausių XX a. Lietuvos fizikų ir mokslo organizatorių gimė Klausgalvų Medsėdžių kaime (Salantų valsčius, Telšių apskritis). 1927 m. baigė Plungės gimnaziją, 1931 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą, įgijo fizikos specialybę. Atitarnavęs kariuomenėje, nuo 1933 m. universitete Kaune dirbo laborantu, vėliau asistentu. Susidomėjęs Vladimiro Foko darbu iš atomo teorijos, išvažiavo į stažuotę Anglijoje. Per vargus grįžęs į Lietuvą (užklupo Antrasis pasaulinis karas), pėsčias dvi dienas keliavo iš Kauno į Vilnių, taip norėdamas pažymėti pagrindinės aukštosios mokyklos persikėlimą į sostinę. Atkaklus žemaitis, siekęs mokslo, išsikėlė sau tikslą – savarankiškai tapti pirmuoju Lietuvoje fiziku teoretiku atomo fizikos srityje. Per kelis dešimtmečius A. Jucys nuvertė kalnus Lietuvos moksle, stebino tikslingu, kruopščiu ir gerai organizuotu darbu. Kartu su mokiniais Jošua Levinsonu ir Vladu Vanagu parašė monografiją, kuri susilaukė dviejų leidimų anglų kalba ir iki šių dienų naudojama tiek atomo fizikos, tiek ir gretimose mokslo srityse. Parengęs beveik pusšimtį daktarų, sukūrė vieną iš gausiausių ir žinomiausių mokslinių mokyklų Lietuvoje. Labai svarbiu šalies mokslui pokario laikotarpiu ėjo įvairias atsakingas pareigas Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) ir kitose organizacijose: LMA Fizikos, chemijos ir technikos mokslų skyriaus akademikas sekretorius, mokslo žurnalų patarėjų kolegijų narys, tarptautinių ir sąjunginių pasitarimų, simpoziumų ir seminarų organizacinių komitetų pirmininkas, tarptautinių ir sąjunginių mokyklų lektorius. Būdamas Fizikos ir matematikos instituto direktoriumi, prisidėjo ne tik prie fizikos mokslo, bet ir prie kitų mokslų Lietuvoje plėtros. Jo rūpesčiu dar 1962 m. buvo įkurtas skaičiavimo centras, kuriame veikė pirmoji respublikoje universali elektroninė skaičiavimo mašina (kompiuteris).
Aistringas žemaitis, viename interviu kalbinamas pasakyti keletą žodžių apie save ir apie dabartinę Plungę, prisipažino, kad čia praleisti penkeri metai buvo patys gražiausi. Turtingos istorijų apylinkės, nuostabi gamta įkvėpė rašyti eiles ir pamilti poeziją. Laisvalaikiu klajodamas gamtoje, deklamuodavo eiles. Susižavėjimas grožine literatūra išliko ir suteikė jėgų dirbti mokslinį darbą – „Juk mokslas – taip pat kūryba.“ A. Jucys laiškuose geriems pažįstamiems pasirašydavo „Tamstos Jucys, žemaitis“. Mėgo ne tik žemaičius, bet ir visus lietuvius, išlaikiusius savo tarmę. Privačiai šnekėdavo tarmiškai ir daug laiko skyrė Žemaitijos tyrinėjimams. Kaupė istorinę ir etnografinę medžiagą, talkino Kretingos kraštotyros muziejui, gelbėjo nuo sunaikinimo liaudies meno paminklus. Surado vertingos informacijos apie vyskupo Motiejaus Valančiaus giminę. JAV 1978 m. išleistoje knygoje A. Jucys įvardytas kaip vienas iš šešių pagrindinių vyskupo gyvenimo tyrinėtojų. Garsėjo kaip aktyvus kraštotyrininkas ir istorinių rankraščių kolekcininkas. Jo kolekcija (201 dokumentas) saugoma LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus A. Jucio fonde (F285). Istorikas Eugenijus Saviščevas Žemaitijos feodalinių dokumentų kolekciją pavadino nuostabiu radiniu, kurio vertingiausia dalis – 57 seni LDK laikotarpio dokumentai. Domėjosi kalbotyra ir rašė mėgėjiškus straipsnius apie vietovardžius, kalbos ir fizikos terminus. Kai kuriuos iš tų straipsnių pavyko paskelbti. Kalbininkas Pranas Kniūkšta įvardijo A. Jucį savitu mėgėju, kuris turėjo išugdytą subtilų kalbos jausmą. Jei būtų pasirinkęs kalbotyros specialybę, kaip atkaklus ir darbštus žemaitis šioje srityje būtų daug pasiekęs. Daug dėmesio skyrė Plungiškių draugijos veiklai. Būdamas draugijos prezidentu, savo autoritetu ir atkaklumu išlaikė draugijos gyvavimą, nors tuo laikotarpiu į tokias organizacijas valdžia žiūrėjo įtariai. Bendravo su Žemaitijos jaunimu, kalbino moksleivius rinktis fizikos specialybę, skaitė paskaitas apie fizikos mokslą ir kraštotyrą.
Eglė Šegždienė
Svečių iš Šlėzvigo-Holšteino apsilankymas
Svečių iš Šlėzvigo-Holšteino apsilankymas
2024 m. rugsėjo 10 d. Biblioteką aplankė grupė vokiečių kultūros darbuotojų iš Eutino valstybinės bibliotekos draugų bendrijos bei Homero vertėjo į vokiečių kalbą Johanno Heinricho Voβo asociacijos. Garbius svečius atlydėjo Hamburgo universiteto profesorius ir Eutino valstybinės bibliotekos direktorius Axelis E. Walteris. Jo kolega dr. Sigitas Narbutas svečiams papasakojo apie Bibliotekos būtovę, dabartį ir ateities planus. Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė supažindino juos su vertingesniais raštijos paveldo eksponatais, o Retų spaudinių skyriaus vadovė Aida Grybienė – su įdomesniais spaudiniais bei periodiniais leidiniais. Eutinas – miestas rytinėje Šlėzvigo-Holšteino žemės dalyje. Jo biblioteka garsėja kelionių raštijos ir XVIII a. grožinės literatūros rinkiniais, taip pat čia atliekamais moksliniais raštijos paveldo tyrimais.
Valentinos Marmienės nuotraukos.
Direkcijos informacija
