Mėnuo: birželio 2025

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga man atrodo ta knyga, kuri ne tik teikia malonumą, bet ir patenkina smalsumą, suteikia naujų prasmių, išjudina mąstymą ar leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį. Knygos vertė taip pat slypi ne vien jos turinyje, bet ir skaitymo akimirkoje – kai ji susitinka su skaitytojo gyvenimo kontekstu. Tada net ir paprasta mintis gali tapti atradimu. Kartais vertinga tampa net ta knyga, kuros gal net visos nepameni, bet kurios klausimas tau išliko svarbus metų metus. 

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – labai trumpa, tačiau daugiasluoksnė, pilna metaforų ir galimų interpretacijų knyga apie moteris, atmintį, motinystę ir istoriją totalitarinėje valstybėje. Šiuo metu stengiuosi kuo daugiau skaityti mūsų regiono autorių knygų, kuo plačiau susipažinti su Latvijos ir Estijos literatūra.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip. Buvo ir padėklas, ir kompiuterio pelės padas, po stalo koja dar nekišau, bet nesu tas žmogus, kuris knygą vertina kaip fizinį objektą, jei knyga nėra bukinistikos vertybė. Turiu labai daug knygų, tačiau tų, kurios nėra reikalingos mano darbui arba kurios nepaliko didesnio įspūdžio, mielai perleidžiu kitiems.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Manau, kad ne. Nors skaitmeninė knyga ilgainiui tampa ir pigesne, ir ergonomiškesne alternatyva, ji nesugeba konkuruoti su emocija, kurią dovanoja fizinė popierinė knyga.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Tikrai taip. Man, kaip milenialei, knyga yra ne tik žinių šaltinis, bet ir saugi erdvė nuo nuolatinių informacijos srautų. Ritualas – lėtas, apgalvotas būdas atsijungti ir susijungti su praeitimi, idėjomis ar savimi.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Skolinu visas. Nebent labai pribraukyta (pieštuku) ir daug lipukų priklijuota, tuomet kiek gėdijuosi, nes taip, esu tas žmogus, kuris nuosavas knygas išmargina visokiausiom nota bene.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Gal kada bus ir kokios panegirikos verta, bet dabar – eseistinis romanas, retkarčiais pereinantis į tragikomediją.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Italai: Dante, Boccaccio, Petrarca, Primo Levi, Umberto Ecco, Elena Ferrante.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Šiuo metu esu pasirašiusi sutartį su leidykla dėl savo antrosios knygos, kurios tikslas – populiariai ir patraukliai papasakoti Lietuvos istoriją. Tai labai atsakingas uždavinys, kuriuo siekiu, kad knyga išliktų aktuali ir gebėtų edukuoti, tačiau istorijos pasakojimas nebūtų pernelyg banalus ar besivaikantis siekio papasakoti kuo daugiau skandalingų įdomybių. Ir nors sutartis jau pasirašyta, dar nedrįstu sakyti, kad rašau, nes esu daugiau įsitraukus į apmąstymus ir jų užrašymą, o ne teksto kūrimą.

Taip pat yra noras parašyti ir „Slanimo raganų“ tęsinį. Tą taip pat mielai padaryčiau, kadangi gaunu tokių prašymų iš skaitytojų. Jei vis tik bus valios – pasakosiu apie paskutiniuosius trejus Jono Stanislovo Sapiegos gyvenimo metus.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau Lenkijos disidento, istoriko ir intelektualo Adamo Michniko tekstų rinkinį lietuvių kalba „Chamai ir angelai“. Tai esė rinkinys apie demokratijos raidą, istorijos pamokas, piliečių moralines dilemas ir Europos vertybinių pamatų išbandymus.

Knygą skaitau lėtai ir apmąstydama, nes kiekviena esė reikalauja įsigilinimo. Rinkinį sudarė Rimvydas Valatka, atrinkdamas tekstus, kurie yra aktualūs Lietuvai – jie ne tik leidžia pažvelgti į mūsų regiono istorines paraleles, bet ir praturtina skaitytoją gilesniu lenkiško konteksto pažinimu.

Po kiekvienos esė stengiuosi pasidomėti papildoma medžiaga: nuo to meto spaudos iki istorikų, filosofų ar sociologų tyrimų. Tokia skaitymo patirtis man – kaip pokalbis su autoriumi ir jo epocha, kuri atsiveria visai kitom spalvom.