Prof. dr. Arūno Gudinavičiaus mintys
Prof. dr. Arūno Gudinavičiaus mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Prof. dr. Arūnas Gudinavičius – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslo prodekanas, Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros profesorius, VU leidyklos vadovas, knygų ir publikacijų autorius. Mokslinių tyrimų sritys: skaitmeninės knygos, skaitmeninė leidyba, skaitymas ekrane ir popieriuje. Naujausias profesoriaus darbas – kolektyvinė monografija „Lietuvos mokslo periodikos leidyba“. Tęstinių mokslinių tyrimų rezultatus dr. Arūnas Gudinavičius apibendrina skaitydamas paskaitas ir pranešimus konferencijose, Lietuvos bei užsienio universitetuose.
Vadovaudamas Vilniaus universiteto leidyklai profesorius subūrė stiprią komandą. Šiuo metu VUL yra akademinių leidyklų lyderė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, jos autorių knygos pristatomos Vilniaus, Frankfurto ir Londono knygų mugėse.
Dr. Arūnas Gudinavičius sako, kad mokslo ir veiklos aukštumų jam padėjo pasiekti smalsumas, mėgavimasis tuo, ką daro, gebėjimas dirbti nuosekliai ir kryptingai. Aktyvus poilsis gamtoje, žygiai geriausiai „išvalo galvą“, o kelionės darbo reikalais kartu yra ir galimybė pažinti naujas šalis, miestus. Dovanai profesorius dažniausiai renkasi knygas – jo manymu, tai geriausiai tinka bet kokia proga.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kai atitinka momentinę būseną, emociją ar vietą. Mėgstu keliaujant įsigyti kokią knygą, kuri susijusi su ta vietove, kultūra. Kalbu ne apie kelionių vadovus. Pavyzdžiui, lankantis Vitbyje (Šiaurės Jorkšyras, Anglija) įsigyju kapitono Jameso Cooko biografiją, Ugandoje – vietinio filosofo Jimmy’o Spire Ssentongo satyrą apie ugandiečių kasdienybę, Svalbarde – Christianės Ritter atsiminimus apie saloje praleistus metus, Patagonijoje – tų laikų feministės Florence Dixie kelionės XIX a. įspūdžius, o kai nusileidi Singapūre, kaip nepaskaitysi Kevino Kwano „Crazy Rich Asians“.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pavyzdžiui, „Lost Japan“, kurią parašė japonologas Alexas Kerras – tai autobiografiniai tekstai apie potyrius gyvenant Japonijoje per 30 metų. Apie japonų kultūrą, istoriją, dabartį ir praeitį.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Be dekoratyvinės paskirties, man sunku sugalvoti dar kokią paskirtį knygoms. O neperskaitytos knygos ir stovi lentynoje ne pagal paskirtį.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Ne. Konkurencija vyksta dėl skaitymo laiko, o ne tarp formatų. Ir ne tarp knygų, o su antraščių skaitymu, tiktokų žiūrėjimu ar podkastų klausymu.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Ko gero, taip. Mano karta tokia pereinamoji – mes matėm ir sovietinio laikmečio knygų trūkumą, ir nepriklausomybės perteklių, dabar jau imam skęsti dirbtiniu intelektu sugeneruotuose tekstuose. Man atrodo, mano kartos žmonės knygas gerbia (gal net per daug) ir jomis tiki. Netgi jei jų nebeskaito.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Visas skolinčiau. Knygos turi būti skaitomos. Nebent neįdomios, nevertos dėmesio neskolinčiau, o pasiūlyčiau kitą.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Neįsivaizduoju. Gal tiktų kelionių aprašymų ir akademinės monografijos hibrido žanras.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Skandinavų (ypač islandų) detektyvų autoriai: Henning Mankell, Arnaldur Indriðason, Ragnar Jónasson, Yrsa Sigurðardóttir.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Su kolegomis ką tik baigėme ir Vilniaus universiteto leidykla išleido mūsų bendrą monografiją apie Lietuvos mokslo periodikos leidybą Lietuvoje. Artimiausiu metu knygų neplanuoju, bet, manau, dar kada grįšiu prie monografijų rašymo.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu Tanos French detektyvą „The Trespasser“.
