Įvadas. 2022 m. gruodžio 14 d. sueina 465 metai nuo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios sinodo Unitas Lithuaniae[1] įsteigimo. 1557 metus priimta laikyti ir Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekos atsiradimo data (Gizbert-Studnicki 1932a, 1–7). Jų abiejų likimai glaudžiai susiję. Nelaimės, persekiojusios Vilniaus evangelikų reformatų sinodą, persekiojo ir prie jo įsteigtą Biblioteką. 2007 m. buvo kukliai paminėta Lietuvos evangelikų reformatų sinodo 450-ies metų sukaktis. Pasirodė jubiliejui skirtas mokslinių straipsnių rinkinys (Lietuvos evangelikų reformatų sinodui 450 metų 2008), Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje buvo surengta sinodo bibliotekai priklausiusių knygų paroda[2]. Tada buvo atkreiptas dėmesys į seniausiai įkurtos (1557) Lietuvos bibliotekos likimą ir palikimą.

Pirmą kartą Vilniaus evangelikų reformatų sinodo biblioteka buvo jėzuitų šalininkų užpulta 1591 metais. 1611 m. liepos 2–3 dienomis ji buvo beveik visiškai sudeginta. Trečią kartą ji buvo nuniokota 1639 metais. Po šios nelaimės Biblioteka buvo iš Vilniaus iškelta, pabuvojo Kėdainių ir Slucko reformatų mokyklose, įkurtose kunigaikščių Radvilų valdose. 1854 m. parvežta į Vilnių, ji čia buvo iki Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918). 1915 m. vėl išvežta į Slucką, o po karo pargabenta atgal į Vilnių. Dvidešimt tarpukario metų buvo rūpestingai prižiūrima ir tvarkoma (Gizbert-Studnicki 1932b, 21), tačiau 1941 m. pradžioje sovietų valdžia privertė nutraukti savarankiškos veiklos kelią (Radvilienė 2011, 27–29). 1944 m. liepos mėnesį su mūšiais besitraukdama iš Vilniaus fašistinės Vokietijos kariuomenė sudegino Pylimo gatvėje 11 stovėjusius Evangelikų reformatų sinodo namus kartu su juose buvusia Biblioteka. Įdomu, jog žinia apie hitlerininkų armijos visiškai sunaikintą Sinodo biblioteką buvo besąlygiškai priimta, ir viešai nebuvo keliamas klausimas, kaip ji buvo laikoma ir kas ją prižiūrėjo nuo 1941-jų liepos iki 1944-jų liepos. Vrublevskių bibliotekos pagrindu sovietų valdžios įkurtoji Mokslų akademijos biblioteka nespėjo iki Sovietų Sąjungos karo su Vokietija pradžios – 1941-ų birželio 22-osios – integruoti jai perduotų globoti Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekos knygų, rankraščių ir kitų vertybių. Pasklidus žiniai, jog Biblioteka sunaikinta, dingo ir teisė reikalauti, kad kokiu nors būdu likę ar rasti dokumentai būtų sugrąžinti anksčiau pasirinktam globėjui. Tenka ir vėl apgailestauti, kad neliko jokių paskelbtų ar žinomų tų tragiškų laikų liudininkų pasakojimų, prisiminimų, kaip kultūros vertybes buvo bandoma gelbėti tiek nuo sovietų, tiek (karo metais) ir nuo hitlerininkų užmačių grobti bei naikinti.

 

Quod periit, periit – kas žuvo, pražuvo. Nėra prasmės rypuoti, ką prarijo karo liepsnos, kas pateko į svetimas rankas ir niekada nebegrįš. XVI a. leidinių, kurie priklausė Sinodo bibliotekai apžvalgoje (Radvilienė 2011), minėta, kad nėra duomenų, kaip knygos pateko į Vrublevskių bibliotekos pastatą Žygimantų gatvėje. Dalis vertingų knygų pateko į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką (Dirsytė 2011, 38–39), kai kurios jų buvo nupirktos iš nepaviešintų asmenų. Tai patvirtina spėjimą, kad Antrojo pasaulinio karo metais bent ypač vertingos knygos buvo išneštos iš pastato Pylimo g. 11 ir kur nors paslėptos. Į Martyno Mažvydo biblioteką pateko vienas inkunabulas, lituanistinės knygos, po 37-ias XVI ir XVII amžių knygas (Dirsytė 2011, 51). Reikia džiaugtis, kad jos išliko ir pasiliko Lietuvoje.

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje XVII a. leistos ir Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekai priklausiusios knygos saugomos XVII a. Europos ir Lituanikos fonduose. Pokario aplinkybės lėmė, kad jos buvo tvarkomos kartu su visomis kitomis po karo iš nuniokotų vienuolynų bei dvarų į Biblioteką patekusiomis knygomis ir į atskirą kolekciją nebuvo išskirtos. Todėl kiekvieną fonduose esančią knygą teko tikrinti de visu ir ieškoti priklausomybės ženklų. Sinodo biblioteka savo knygas žymėjo antspaudu, lipde, o dalis knygų, patekusių iš Slucko gimnazijos, turi ir sutrumpintą įrašą lotynų kalba Bibliot. Gymnas. Slucens. (Slucko gimnazijos biblioteka). Akivaizdu, kad XVII a. knygos daug geriau išsilaikiusios, nei anksčiau apžvelgti XVI a. leidiniai, matyt, jos buvo saugomos kur kas geresnėmis sąlygomis. Krinta į akis dar viena ypatybė. Vilniaus statistikos metraštyje (Rocznik 1939, 136–137) pateikiant 1927–1937 metų duomenis apie Evangelikų reformatų sinodo bibliotekos fondus, įrašyta pastaba, kad į duomenis neįtraukta apie 1400 dubletų ir apie 1000 nesukataloguotų tomų bei brošiūrų. Atrodo, kad į Vrublevskių bibliotekos fondus ir bus patekusi dalis tų į duomenis neįtrauktų dubletų, nes kai kuriose knygose pieštuku įrašyta dublet arba Dubl. do ir nurodomas pagrindinio egzemplioriaus šifras. Apskritai, dažnoje knygoje matomi ta pačia ranka pieštuku ne vieną kartą daryti numeracijos taisymai, nuorodos į skirtingus šifrus. Galima tik spėti, kur dingo pirmi leidinių egzemplioriai.

XVII a. dokumentų išliko mažiau nei XVI amžiaus, be to, beveik nėra foliantų. Iš dešimties pusė (5) įrišti kartu su XVI a. foliantais, kurių išliko 117. Į LMAVB elektroninį katalogą įrašyta 320 XVII amžiaus dokumentų, kurie priklausė Sinodo bibliotekai. Statistikos duomenys (Rocznik 1937, 136–137) rodo, kad Bibliotekoje būta 1940 XVII a. leidinių. Šiuo metu rasti 152 tomai, kuriems didelės knygų spintos nereikia. Dar 21 veikalas įrištas su šešioliktojo amžiaus leidiniais į konvoliutus. Taip neretai nutinka tada, kai kartu įrišami vieno amžiaus pabaigoje, o kito pradžioje išleisti to paties autoriaus ar panašios tematikos veikalai. Todėl ir iš XVII a. knygų pasitaiko vienas kitas kartu įrištas XVI a. kūrinys. 126 (iš 320) dokumentus talpina viso labo trys konvoliutai, kurių saugojimo šifrai: L-17/82 (66 knygos), L-17/274 (35 knygos), V-17/12714-12738 (25 knygos).

XVII a. leistų veikalų autorių sąraše – 207 pavardės, kurių dažna šių dienų skaitytojui nieko nesako. Tad tenka kreipti akis į enciklopedijas ar specialius žinynus. Vyraujanti visų dokumentų kalba – lotynų, ja parašyti 249 veikalai, 46 – lenkų, 8 – vokiečių, 4 – prancūzų, 2 – olandų, 1 – hebrajų kalba. Knygos leistos 56-iuose Europos miestuose: dvidešimtyje Vokietijos[3], dešimtyje Nyderlandų[4], trylikoje Lenkijos[5], trijuose Prancūzijos[6], dviejuose Italijos[7], trijuose Šveicarijos[8], viename Belgijos (Antverpene), Prūsijos (Karaliaučiuje), Lietuvos (Vilniuje), dviejuose Ukrainos (Černihive, Liubeče[9]) miestuose. Keletas leidinių neturi nurodytos ar nustatytos leidimo vietos bei leidėjo. Pažvelgus į leidimo metus matyti, kad daugiausiai tekstų yra išleista pirmoje XVII a. pusėje (251). „Derlingiausi“ buvo 1648 metai (49), 13 veikalų išleista 1649, po 10 – 1605, 1610, 1613 metais. Pasitaiko nemažai metų[10], kai nėra (išlikusio) jokio leidinio. Tai nekelia nuostabos. Nors ir būta daugybės leidyklų, spaustuvių, vyko aktyvi knygų prekyba (Pettegree et Weduwen [2020], 1–5), tačiau XVII a. visos Europos valstybės buvo niokojamos įvairios trukmės žiaurių karų, didelio mirtingumo ligų protrūkių, buvo sunku išsaugoti ne tik gyvybę, bet ir gausias bibliotekas, įvairų kilnojamą ar nekilnojamą turtą.

LMAVB Rankraščių skyriuje saugomi du Slucko gimnazijos bibliotekos 1854–1862 sudaryto sisteminio knygų katalogo tomai Conspectus librorum Bibliothecae Gimnasii Slucensis Ordine systematico secundum singulas literarum disciplinas cura et opera Pauli Wagneri An. 1854–1862 consignatus[11]. Pirmame tome surašytos turėtos teologinės (Cat. I. Theologia), teisinės (Cat. II. Jurisprudentia), istorinės (Cat. III. Historia), o antrame – filosofinės, matematikos bei gamtos mokslų (Cat. IV. Philosophia, Scientiae Mathematicae et Naturales), filologinės ir grožinės (Cat. V. Philologia et Literatura) bei įvairaus turinio (Cat. VI. Miscellanea) knygos. To paties kruopštaus Slucko gimnazijos bibliotekininko Pauliaus Vagnerio ranka padaryti įrašai ir Bibliotekai priklausiusiose knygose, nurodantys, kokiam sisteminio katalogo skyriui knyga priskiriama, sąrašo eilės numeris. Visas Slucko gimnazijos išsaugotas knygas nesunku rasti minėtame kataloge, sužinoti, kas vieną ar kitą knygą padovanojo. Matyti, kad rankraštinis Slucko gimnazijos katalogas padėjo ir tvarkant jau į Vilnių pargabentas knygas. Ranka pieštuku parašyti nauji numeriai, vietoje romėniškų skaitmenų atsirado didžiosios ir mažosios lotynų abėcėlės raidės. Atrodo, kad ta pati ranka pieštuku įrašė naujus skaičius bei pastabas ne tik katalogų, bet ir išlikusiose knygose. Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekos sisteminio katalogo prospektas, parengtas Stefano Kadero, buvo išspausdintas 1926 m. (Katalog systematyczny [1926]). Jame įrašytos 94 XVII amžiuje išleistos knygos. Šis katalogas buvo maža užsimoto darbo pradžia: susisteminti tik teologiniai veikalai, apimantys beveik dvi abėcėlės raides (Abb–Bow). LMAVB Retų spaudinių skyriuje iš šio sąrašo rastos 5 knygos (Ames 1650, Bayly 1632, Bidembach 1610, Biskupski 1610, Bisterfeld 1639). Bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodo kultūrinę politiką tyrinėjęs Arūnas Baublys pažymi puikų Sinodui priklausiusių bibliotekų komplektavimą, rūpinimąsi jomis, svarbą mokymo ir mokymosi procesui, juolab, kad evangelikams nebuvo suteikta teisė steigti Lietuvoje aukštąją mokyklą (Baublys 2008, 48–50).

 

Qui credit, non moritur – kas tiki, nemiršta. Didžiausia išlikusių XVII a. veikalų dalis – teologiniai. Jie atspindi tolesnę XVI a. prasidėjusios reformacijos ir religinių kovų eigą. Martyną Liuterį (Martin Luther, 1459–1530), Joną Kalviną (Jean Calvin, 1509–1564), artimiausius jų sąjungininkus bei sekėjus pakeitė puritonai[12], švaresnio, grynesnio tikėjimo siekėjai. Diskusijų ir kovų centras persikėlė į Nyderlandus, tada dar vadintus Jungtinėmis Provincijomis[13]. Tų diskusijų atgarsį galima matyti išlikusiuose dviejuose minėtuose konvoliutuose[14]. Juos sieja penki Nyderlanduose XVI a. antroje – XVII a. pirmoje pusėje reformatų įsteigti universitetai: Leideno (1575), Franekerio (1585), Groningeno (1614), Utrechto (1636), Harderveiko (1648). Juose studijavo jauni žmonės ne tik iš šiaurės Nyderlandų, vadintų Fryzija, bet ir iš kitų Žemutinių Provincijų. Tie, kurie negalėjo ar nenorėjo mokytis katalikiškuose universitetuose, vyko mokytis į protestantų aukštąsias mokyklas Jungtinėse Provincijose. Tų laikų mada buvo šalia sulotynintos pavardės nurodyti, su kokiu kraštu ar tauta studentas save sieja: batavus (iš Batavijos), bohemus (čekas), ungarus (vengras), polonus (lenkas), helvetius (šveicaras), litvanus (lietuvis), samogita (žemaitis). Apie Abiejų Tautų Respublikos jaunuolius, studijavusius Franekerio universitete, rašė Ferencas Postma[15]. Viešos teologinės diskusijos buvo svarbi mokymo dalis, tada studentai, vadovaujami žymių profesorių, diskutuodami parodydavo gebėjimus dėstyti mintis, argumentuoti. Be to, tai buvo puiki proga spausdintu žodžiu padėkoti savo rėmėjams, draugams, artimiesiems. Prie universitetų veikusios spaustuvės mielai spausdindavo tokias diskusijas, disertacijas, pratybas. Tiražai buvo dideli: Leideno ir Utrechto spaustuvininkai turėdavo išspausdinti po 100, o Groningeno – po 125 kiekvieno studento disertacijos (Pettegree et Weduwen [2020], 183–185) ar viešų disputų tezių vienetus. Nustatytos proporcijos, kam ir kiek egzempliorių turėdavo atitekti. Tokie studentų darbai plačiai pasklisdavo, kartais patys spaustuvininkai sudarydavo tokių nedidelės apimties darbų rinkinius ir juos pelningai platindavo. Tie studentų darbai neretai būdavo palydimi ir kartu išspausdintų entuziastingų atsakovo (respondens) draugų sveikinimų, epigramų, linkėjimų. Iš spaustuvininkų buvo reikalaujama ne tik nustatyto kiekio, bet ir kokybės leidinių. Spaustuvininkai rimtai žiūrėjo į savo darbą: matomi signetai, įvairiai derinamas šriftas, inicialai, vinjetės, ornamentiniai rėmai. Nyderlandų knygų leidybos ir prekybos „aukso amžių“ tyrinėję Andrewʼus Pettegreeʼis ir Arthuras der Weduwenas pastebi, kad bibliotekose susikaupdavę nemaži kiekiai tų disertacijų bei disputų tezių, dažnai į jas būdavo žiūrima kaip į balastą, jos net nebuvo kataloguojamos, o neretai ir išmetamos, todėl šiais laikais sunku nustatyti tikrąjį XVII a. visų Nyderlandų universitetų spaustuvių leidybos mastą ir tai, kokia procentinė dalis spaudinių išliko. Didesnę tikimybę išlikti turėjo specialiai sudaryti tokių mažos, 8 lapų (16 puslapių), apimties studentų darbų rinkiniai. Pettegreeʼis ir Weduwenas ragina nenuvertinti tų studentiškų darbų, nors šiais laikais juos skaityti yra gana varginantis užsiėmimas, ne visada aišku, koks studento, koks jam vadovavusio profesoriaus indėlis, tačiau tyrėjams tos viešų disputų temos gali atskleisti daug įdomių laikmečio (XVII a.) detalių (Pettegree et Weduwen [2020], 185–187).

Iš 66-ių konvoliute L-17/82 įrištų teologinių disputų 34 išspausdinti Utrechto universiteto spaustuvėje 1647–1649 metais, 15 – Leideno, 14 – Franekerio, 2 – Harderveiko, 1 – Groningeno universitete. Utrechto universitete vykusiems disputams vadovavo labai griežtų pažiūrų (artimų anglų puritonams) reformatas, aršus Jokūbo Arminijaus (1560–1609)[16] priešininkas, teologijos ir semitų kalbų profesorius (1634) Gisbertas Voetius (1589–1676)[17]. Ne teologui sunku susigaudyti tose visose tikėjimo tiesų vingrybėse. Profesoriaus nuostatos jaučiamos ir iš studentų pasirinktų diskutuoti problemų. Spaustuvininkams darbo tikrai netrūko, nes kai kurie studentai per mokslo metus diskutuodavo (disputatio) ne vieną kartą, o jų teologinės pratybos (exercitatio) buvo spausdinamos nustatyta tvarka. Iš eilės (31–37) konvoliute įrišti 7 lenko Jano Nemoreckio (Johannes Nemorecki, Polonus) studentiški darbai, ginti Franekerio universitete 1648–1649 metais. Jis polemizavo apie popiežius, indulgencijas, bažnyčios tėvų autoritetą, Šventąjį Raštą, skaistyklą, mišias, šventes ir šeštadienį. Kiekvieną darbą skyrė vis kitiems savo globėjams ar geradariams, svarbiems asmenims. Vienam itin artimam draugui dovanojimo žodžius[18] Exercitatio theologica De pontificiorum visionibus et revelationibus antraštiniame puslapyje autorius užrašė savo ranka, o įrašas ryškumą išlaikė ir po 373 metų. Trims darbams vadovavo Christianas Schotanas (1603–1671)[19], eruditas, Franekerio universiteto graikų kalbos ir teologijos profesorius. Jis savo studentui J. Nemoreckiui, kaip išsiskiriančiam gabumu, pamaldumu, išsilavinimu, skyrė graikų kalba sueiliuotą posmą. Tas pats profesorius globojo ir lietuvį Joną Audzejevičių (Johannes Audzieiewicius Litvanus; m. 1671), Franekerio universitete 1648 m. išbandžiusį savo jėgas teologijos pratybose, svarsčiusį apie dvasininkų pašaukimą nuo Reformacijos pradžios iki jo gyvenamų dienų. Šį savo trejų metų studijų vaisių Audzejevičius skyrė šventame Vilniaus Sinode (Sancta Synodo Vilnensi) susirinkusiems iškiliems bažnyčios ir politikos veikėjams. Profesorius Schotanas atsakinėjusį studentą pagerbė gana ilgomis lotyniškomis eilėmis. Vieną teologinių disputų Apie nuodėmės kilmę (De peccato originis) Audzejevičius turėjo Leideno universitete. Šio disputo teiginiai buvo išspausdinti Bonaventūros ir Abrahamo Elzevyrų spaustuvėje Leidene 1648 metais. Autorius šį studijų darbą skyrė šviesiausiam kunigaikščiui Boguslavui Radvilai (1620–1669), taip atsidėkodamas už dosnumą, palaikymą ir linkėdamas visa ko geriausio. Kunigaikščiui Jonušui Radvilai (1612–1655) savo gintas tezes Apie nuodėmės kilmę (De peccato originis) skyrė žemaitis Jonas Progulbickis (Johannes Progulbicki, Samogita). Jo nuodėmės kilmės ciklo tezės turėjo būti ginamos pirmosios. Abiems studentams, lietuviui ir žemaičiui, vadovavo teologijos profesorius Friedrichas Spanheimas (1632–1649). Progulbickio tezės taip pat buvo išspausdintos B. ir A. Elzevyrų spaustuvėje Leidene 1648 metais. Ten pat išspausdintos ir jo teologinio disputo tezės Apie skaistyklą (De Purgatorio Romanensium). Jos buvo skirtos net aštuoniolikai, pasak autoriaus, iškiliausių, garsiausių ir labiausiai mokytų evangelikų dvasininkų, kurie visi pagarbiai išvardinti.

Konvoliute V-17/12714–12738 išspausdintos vien tik Franekerio universitete 1602–1605 ir 1612–1614 m. viešoms diskusijoms skirtos tezės. Dažniausiai kartojamos dviejų spaustuvininkų pavardės: Aegidius Radaeus (1555–1615) ir Uldericas Dominicas Balckas (aktyvus 1609–1647). Šį konvoliutą galima pavadinti specialiu teminiu rinkiniu, nes spaudinius sieja bendras pavadinimas Systema Theologicum disputationibus publicis propositum in Academia Franequerensi… (lie: Teologijos sistema, viešomis diskusijomis išdėstyta Franekerio Akademijoje) (1611). Visų disputų vadovas, įvado, kuriame atskleidžiamas grynesnio tikėjimo Belgijoje atsiradimas ir pagrindžiama būtinybė tą tikėjimą išlaikyti[20], autorius – Franekerio universiteto teologijos profesorius Henricas Antonidas van der Lindenas (1546–1614). Jis pats mieliau lotyniškai pasirašinėjo: Henricus Antonii Nerdenus (iš Nardeno). Šis įvadas įdomus ir šiais laikais, nes atskleidžia, kaip reformacija skynėsi kelią Nyderlandų provincijose, kokio būta persekiojimo, kiek gyvybių kova pareikalavo. Persekiojimo aukomis tapo ir Nerdeno tėvas bei kiti vyriškos lyties artimi giminaičiai. Jis pats turėjęs bėgti iš gimtųjų vietų, prieglobstį rado Fryzijoje, Franekeryje. Profesorius Nerdenas buvo neokalvinistas, jis griežtai pasisakė prieš atsiradusias įvairias tikėjimo kryptis: anabaptistus, socinistus, remonstrantus (Arminijaus sekėjus) ir daugybę kitų erezijų, nes pasak jo, Šėtonas nesnaudžia, pasitelkia visas priemones, kovoja išmone ir ginklais (arte et Marte). Rytuose įsitvirtinęs mahometizmas, vakaruose – papizmas, abi pusės nesibodi jokių priemonių[21]. Pasaulis skęsta tirštose sutemose ir kraujyje. Nerdenas daug kalba apie Šventojo Rašto, abiejų – Senojo ir Naujojo – Testamentų svarbą tikėjimui ir jų interpretacijas. Profesorių Nerdeną domina, ką sužinos ir ką pagalvos palikuonys apie įvykius Belgijoje, kokia vertė dėl tikėjimo ir dėl Dievo žodžio pralietų kraujo upių. Jis tikisi, kad diskutuojamos, Šventuoju Raštu paremtos temos prisidės prie geresnio „švaresnės“ (purioris) religijos supratimo ir Dievo žodžio skelbimo reformatų bažnyčiose. Diskusijoms parinktos aktualios temos, studentų pasisakymus lydi įvairaus ilgio poetiniai draugų sveikinimai bei linkėjimai.

Abiejų Tautų Respublikoje XVI–XVII a. plito įvairios reformacijos kryptys: arijonizmas, antitrinitorizmas, socinizmas. Daugiausia socinistų veikalų XVII a. buvo išspausdinta Rakuve (Pettegree et Weduwen [2020], 329–330). Likimas pagailėjo kai kurių knygų – išliko Sebastijono Sternackio spaustuvėje Rakuve 1612, 1614, 1619 m. lotynų kalba spausdinti trys Fausto Paolo Sozzino (1539–1604) veikalai. Išliko ten pat, bet jau lenkų kalba 1603, 1604 m. spausdintas K. Krainskio (1556–1618) katekizmas Katechizm z naukami y z pieśniami y z modlitwami (lie: Katekizmas su pamokymais, giesmėmis ir maldomis), 1614 m. išėjęs Porządek nabożenstwa koscioła powszechnego apostolskiego (lie: Visuotinės Apaštalų Bažnyčios apeigų tvarka). Arijonas Stanislovas Lubienieckis (1623–1675) lotynų kalba parašė veikalą Historia reformationis Polonicae (lie: Lenkiškosios reformacijos istorija). Joje nagrinėja reformatų ir antitrinitorių atsiradimą bei raidą Lenkijoje, kaimyniniuose kraštuose. Veikalas išleistas 1685 metais. Verta paminėti išlikusią kunigo Jono Bytnerio (1602–1675) Lešne, Lenkijoje, 1655 m. išleistą Postilę Postylle abo kazan na Ewangelie. Ji greitai tapo unikumu, nes visa laida sudegė 1656 metais, o parengtas antros Postilės dalies rankraštis po autoriaus mirties pražuvo. Galima pasidžiaugti gražiai išsilaikiusiu svarbiu evangelikams reformatams Agendos (Agenda albo Forma porzadku uslugi swietey, w zborach ewangelickich Koronnych y Wielkiego Xiestwa Litewskiego) egzemplioriumi, išspausdintu 1638 m. Gdanske, A. Hunefeldo spaustuvėje. Jame yra ne tik Sinodo bibliotekos antspaudas, bet ir du įrašai. Vienas nurodo kainą (184 gr.[ašiai]) ir kunigo pavardę: XK Moczulski. Kitas rodo, kad knyga 1783 m. priklausė kunigui (V. D. M. Verbi Domini Ministro) ir Slucko gimnazijos rektoriui Michailui Gullai. Išliko Amsterdame, Krokuvoje, Gdanske ir Rakuve išleistas Naujasis Testamentas, skirtingų vertėjų išverstas į lenkų kalbą, 1613 m. Leidene, Plantenų spaustuvėje, išleista Biblia Hebraica su pažodiniu vertimu į lotynų kalbą. Apskritai, tie, kurie domisi religijos istorija, teologija, įvairiomis tikėjimo srovėmis, tarp išlikusių Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekos knygų gali rasti įdomių šaltinių, ne tik teorinių, bet ir praktinių, kaip pavyzdžiui, Felixo Bidembacho (1564–1612) Promptuarii exequialis pars…  (lie: Mirusiųjų palydėtuvių (kalbų) aruodas). Šiame 1610 m. Frankfurte prie Maino išleistame dviejų dalių vadove (pro tyronibus) pateikiama keli šimtai laidotuvių pamokslų temų, kaip galima, remiantis Šventuoju Raštu, kalbėti apie mirtį, laidotuves, prisikėlimą, pasaulio pabaigą ir amžinąjį gyvenimą.

 

Historiarum ignari – nežinantys istorijos. Minėtas statistikos metraštis nurodo, kad Sinodo bibliotekoje buvo 1642 istorinės tematikos knygos (Rocznik 1937, 147). Neaišku, kiek jų buvo išleista XVII amžiuje. Liko, galima sakyti, keliolika istorinius įvykius atspindinčių veikalų. XVII amžius Europai buvo labai sunkus, nes dėl įvairių priežasčių (dinastinių, religinių, imperinių) visi kariavo su visais. Nyderlandai kariavo su Ispanija 80-ies metų karą (1568–1648), taip pat grūmėsi su Vokietija, Prancūzija, Britanija (1652–1674). Iš dalies šiuos įvykius atspindi 1629 m. Leidene Elzevyrų spaustuvės išleista prancūzų mokslininko, istoriko, poeto Dominiqueʼo Baudier (Baudius, Dominicus 1561–1613) knyga apie paliaubas vadinamojo Belgų karo metu Induciarum belli Belgici libri tres, taip pat  Romoje 1658 m. išleista jėzuito Famiano Strados (1572–1649) knyga De bello Belgico (lie: Apie belgų karą)[22]. Abi knygos įrašytos Slucko gimnazijos bibliotekos kataloge, istorijos knygų skyriuje[23]. Strados knyga Apie belgų karą iliustruota pagrindinių karo veikėjų portretais, liūto pavidalo (Leo Belgicus) Belgijos žemėlapiu. Kartu su Baudijaus Belgų karo paliaubomis įrišta vieno ankstyvųjų hebraistų, humanisto, juristo Peterio van der Kuno (1586–1638), pasirašinėjusio lotynizuota forma Petrus Cunaeus (Ziskind 1978, 235), knyga De Republica Hebraeorum libri tres. Tai antroji (1631) jos laida, pirmoji buvo išspausdinta Leidene 1617 metais. Šis veikalas XVII a. ir XVIII a. pradžioje buvo laikomas autoritetingiausiu darbu apie senojo Izraelio politiką ir religiją. Autorius studijavo Leideno universitete graikų ir hebrajų kalbas, po to tapo universiteto profesoriumi (1612 – lotynų kalbos, 1613 – politikos, o nuo 1615 iki mirties – teisės). Antraštiniame lape yra prierašas, liudijantis, jog graikiški ir hebrajiški žodžiai bei sakiniai paraidžiui išversti į lotynų kalbą, kad skaitytojui nesukeltų sunkumo ir nesulėtintų skaitymo. Verčiant knygos lapus, matyti, kad knyga buvo įdėmiai skaitoma, daug jos vietų pabraukta žalios spalvos pieštuku.

Kita įdomi, gerai išsilaikiusi iliustruota knyga, taip pat pabuvojusi Slucke – švedų humanisto Jono Schefferio (Johannes Scheffer, 1621–1679) Lapponia – tai veikalas apie lapių tautos gyvenamą žemę, lapių kilmę, prietarus, tikėjimą. Knygoje daug iliustracijų, yra žemėlapis. Ji išleista Frankfurte 1673 metais. Virš autoriaus pavardės kažkas ranka užrašė Haereticus (eretikas). Vartant knygą, į akis krinta lyginami lapių ir suomių kalbų žodžiai. Du žodžiai suprantami ir lietuviams. Miškas lapiams medz, suomiams – medza. Karalius vieniems Konnagas, kitiems – Cuningas.

Istorinių knygų lentyną papildo išlikę Antikos autorių Rufo, Livijaus, Lukano, Saliustijaus, Svetonijaus veikalai.

Abiejų tautų istorijos atgarsių galima rasti 34 knygų konvoliute L-17/274. Šį rinkinį galima būtų pavadinti „krokuviškiu“, nes dauguma dokumentų išspausdinti Krokuvoje ir vienaip ar kitaip susiję su Krokuvos universitetu (akademija). Tai – sveikinimo kalbos pradedantiems eiti įvairias pareigas didžiūnams, žymių žmonių gyvenimo aprašymai. Iš tų aprašymų ryškėja ir XVII a. gyvenimo realijos. Simonas Starovolskis (1588–1656) aprašo Krokuvos vyskupo, kontrreformacijos šalininko, nutraukusio lenkų brolių veiklą Rakuve, Jokūbo Zadziko (1582–1642) gyvenimą. Atsiveria kilmingos šeimos likimas. Tėvai susilaukę 12 vaikų: šešių dukterų, šešių sūnų. Trys dukterys mirė tik gimusios, viena tapo vienuole, dvi ištekėjo už didikų. Vyriausias sūnus buvęs sutvertas karui, žuvo Maskvoje per Zigmanto Vazos karą su Maskvija. Antrasis sūnus, taip pat karys, labai jauno amžiaus gyvenimą baigė Podolės Kamenece. Trečiasis, siekęs mokslų, jaunas mirė. Ketvirtasis, nors buvo linkęs į mokslus, pašauktas į karą su Maskva, didžiuliam tėvų sielvartui išėjęs į amžinybės karo stovyklą. Penktasis sėkmingai išvengęs karo pavojų, ketinęs vesti, bet netikėtai mirė, nepalikęs palikuonių. Tik šeštojo likimas pasigailėjo: jis tapo Krokuvos vyskupu. Keli sveikinimai skirti Vladislovui Vazai (1595–1648). Vienas (1633) – jį išrinkus Lenkijos karaliumi, kitame pagarbiai minimas kilnus Vladislovo Vazos poelgis, kai jis paleidęs į laisvę paimtus maskvėnų įkaitus, jiems nekeršijęs, nors maskvėnų padarytos skriaudos be galo didelės ir žiaurios. Iš tokių nedidelės apimties proginių dokumentų galima bandyti susiūti XVII a. įvykių skiautinį. Įdomu skaityti lenkų poeto, istoriko, vieno žymiausių XVII a. sarmatizmo literatūros atstovo Vezpaziano Kochovskio (1633–1700)[24] lotynų kalba rašytą Lenkijos karalienių sąvadą (Kochowski 1672). Dinastijų ryšiai, karalienių dorybės ir trūkumai, tragiškai pasibaigę gimdymai, nes tokia jau ta vaisingumo našta: prieš gimdymą bijoti, gimdant kentėti, o po jo – užgesti. Skaitytojui paaiškinama, kodėl karalius Jogaila turėjo keturias žmonas, kaip Vytautas pripiršo Jogailai ketvirtąją žmoną – Sofiją Alšėniškę, Kijevo kunigaikščio dukterį, kaip iš šios santuokos atsirado Jogailaičiai. Neigiamai pasakojama apie Jogailos vaikaičio Aleksandro žmoną, Maskvos kunigaikštytę Eleną, kuri liko stačiatike, meldėsi atskirai nuo vyro prie kito altoriaus, o jų santuoka, priešingai patarėjų lūkesčiams, tik padidino nesantaiką tarp Maskvijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Iš grynai grožinės literatūros liko tik 1681 m. Paryžiuje išleisti į prancūzų kalbą išversti du tomai (iš keturių) Migelio de Servanteso Savedros (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547–1616) Histoire de ľadmirabile Don Quichotte de La Manche (lie: Žavingojo Don Kichoto iš La Mančos istorija). Neliko jokių Antikos poetų – Horacijaus, Vergilijaus, Ovidijaus – leidinių, nors Slucko gimnazijos kataloge jų įrašytas ne vienas, tačiau galima pasidžiaugti Plauto ir Terencijaus komedijomis.

 

Išvados. Peržvelgus visus 320 į LMAVB elektroninį katalogą įrašytus dokumentus, kurių paskutinis savininkas buvo Vilniaus evangelikų reformatų sinodo biblioteka (1557–1941), juos patikrinus de visu ir palyginus statistinius duomenis, galima teigti, jog liko labai maža anksčiau Sinodo turėtų leidinių dalis. Daugiausia tai religinės tematikos dokumentai. Jie reikšmingi tuo, kad atspindi tolesnę XVI a. prasidėjusios reformacijos eigą. Daug galima sužinoti apie reformacijos judėjimą Nyderlanduose. Iš Leideno, Franekerio, Utrechto, Groningeno, Harderveiko universitetuose parengtų tezių viešoms diskusijoms galima matyti, kokios teologinės temos buvo svarbios, prieš kokias tikėjimo sroves buvo nukreipta polemika. Dalis dokumentų atskleidžia reformacijos būklę Abiejų Tautų Respublikoje. Išliko ne tik teologinius ginčus atspindėję dokumentai, bet ir Šventojo Rašto, katekizmų, giesmynų, apeigų tvarkos, pamokslų temų aptarimo leidiniai.

Išliko keletas Nyderlandų, Belgijos istorijos pažinimui svarbių veikalų. Lenkijos, Lietuvos XVII a. gyvenimo realijas tenka „rankioti“ iš mišrios formos dokumentų – proginių sveikinimų, gyvenimo aprašymų, kurių daugiausia yra konvoliute L-17/274.

Du trečdaliai mus pasiekusių dokumentų parašyti lotynų kalba, kurią verta mokėti, jei norima geriau suprasti laikmečio realijas. Išliko ir vieno kito žodyno fragmentai, eiliavimo technikos vadovėlis.

Nors knygų išliko nedaug, tačiau jos vertingos ir  įdomios, praturtinančios Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fondus ir pasiekiamos visiems, kurie nori geriau pažinti praėjusius laikus.

 

ŠALTINIAI

Ames, William. 1650. Coronis ad Collationem Hagiensem, qua argumenta pastorium Hollandiae adversus remonstrantium quinque articulos De divina praedestinatione et capitibus ei adnexis, producta ab horum exceptionibus vindicantur. Editio novissima. Amstelodami: apud Joannem Janssonium, 1650.

Bayly, Lewis. 1632. Praxis pietatis = Cwicźenie się poboźności, w ktorym się podaie nauka chrźeśćianskiemu człowiekowi, iako ma cźas życia swoiego przeprowadzać, chcąc się upodobać Bogu y koniec szcźęśliwy pielgrzymowania swego żywot wiecźny otrzemać … . W Lubczu: nakładem y kosztem  … Krystyny Niemśćianki A. Zyżemskiey.

Bidembach, Felix. 1610. Promptuarii exequialis pars prior, continens centurias III dispositionum, quibus themata funebria sive scripturae dicta varia, quae in Manuali Bidembachiano anno 1603 primum edito, ceu Indice quodam annotata, et pro varietate casuum, ac personarum qualitate, in novem classes distributa extant breviter explicantur … . Francofurti: apud Wolfgangum Richterum: sumptibus Ioannis Berneri.

Biskupski, Jakób. 1610. Rachunek summaryusz a prawdy catholickie y w przednieyszych artikulech [!] ktore ma Kośćioł ś. katholicki z teraznieyszemi kacerstwy: Ku chwale Bożey y obroni kośćioła swiętego spisany … . W Lasczowie.

Bisterfeld, Johann Heinrich. 1639. Ioh. Henr. Bisterfeldii Nasovii … De uno Deo, Patre, Filio ac Spiritu Sancto: Mysterium pietatis, contra Iohannis Crelii, Franci, De uno Deo Patre, libros duos, breviter defensum. Lugduni Batavorum: exofficina Elseviriana.

Conspectus librorum Bibliothecae Gimnasii Slucensis Ordine systematico secundum singulas literarum disciplinas cura et opera Pauli Wagneri An. 1854–1862 consignatus. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, F40-80/1; F40-80/2.

 

LITERATŪRA

Baublys, Arūnas. 2008. „Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae sinodo kultūrinė politika XIX a.“ In Lietuvos evangelikų reformatų sinodui 450 metų, 45–93. Vilnius: Apyaušris.

Dirsytė, Rima. 2011. „XV–XVII a. buvusios Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekos knygos, saugomos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2007/2008:38–51.

Gizbert-Studnicki, Wacław. 1932a. Bibljoteka Wileńskiego Synodu Ewangelicko-Reformowanego.  Wilno: Znicz.

Gizbert-Studnicki, Wacław. 1932b. Zarys historyczny wileńskiego kośc. ew.-ref. i jego biblioteki: Z dodaniem przedruku prof. H. Merczyngaze „Zwiastuna Ewangelickiego“ o czterokrotnem zburzeniu zboru wileńskiego. W Wilnie: nakładem Towarzystwa Miłośników Historji Katalog systematyczny Bibljoteki Synodu Ewangelicko-reformowanego w Wilnie. [1926]. Opracował Stefan Kader. Wilno.

Kochowski, Wespazjan Hieronim. 1672. Hypomnema reginarum Poloniae a suscepto fide ilum in econtinua serie regnantium. Cracoviae: apud haered. Christophori Schedel.

Lietuvos evangelikų reformatų sinodui 450 metų. 2008. Vilnius: Apyaušris.

Pettegree, Andrew et Arthurder Weduwen. [2020]. The Bookshop of the World: Making and Trading Books in the Dutch Golden Age. New Haven: Yale University Press.

Radvilienė, Violeta. 2011. „Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekos XVI a. knygos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fonduose“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2007/2008:27–37.

Rocznik statystyczny Wilna. 1937. [T.] 1935. Wilno: skład główny w Centralnym Biurze Statystycznym m. Wilna.

Rocznik statystyczny Wilna. 1939. [T.] 1937. Wilno: skład główny w Centralnym Biurze Statystycznym m. Wilna.

Ziskind, Jonathan R. 1978. „Petrus Cunaeuson Theocracy, Jubilee and the Latifundia“.The Jewish Quarterly Review 68, no. 4:235–254. https://doi.org/10.2307/1454305.

Įteikta 2022 m. lapkritį

 

[1] Lietuvos vienata.

[2] Apie ją žr.: http://sena.mab.lt/paroda_sinodui/index.html

[3] Amberge, Brėmene, Erforte, Frankfurte, Freištate, Hamburge, Hanau, Heidelberge, Herborne, Hesene, Ingolštate, Jenoje, Kelne, Leipcige, Lauingene, Liubeke, Magdeburge, Marburge, Niurnberge, Vitenberge.

[4] Amsterdame, Deventeryje, Dordrechte, Franekeryje, Groningene, Harderveike, Leidene, Leuvardene, Roterdame, Utrechte.

[5] Baranove, Gdanske, Krokuvoje, Laščiuve, Lešne, Liubčiojez, Paniovcuose, Poznanėje, Rakuve, Ščečine, Torunėje, Varšuvoje, Zamoscyje.

[6] Paryžiuje, Somiūre, Strasbūre.

[7] Paduvoje, Romoje.

[8] Bazelyje, Ženevoje, Ciuriche.

[9] Liubečas (Lubeciaad Chronum) – miestas Černihivo srityje, prie sienos su Baltarusija.

[10] 1607, 1624, 1625, 1627, 1645, 1653, 1656, 1661, 1662, 1664, 1667, 1668, 1675, 1679, 1682, 1683, 1687, 1692, 1694.

[11] LMAVB RS F40-80/1; F40-80/2.

[12] https://www.vle.lt/straipsnis/puritonizmas/.

[13] https://www.vle.lt/straipsnis/jungtines-provincijos/.

[14]LMAVB RS V-17/12714-12738; L-17/82.

[15] https://www.istorija.lt/data/public/uploads/2021/01/lim-2014-1-9-recenzijos-ir-anotacijos-p.-145-179.pdf.

[16] Apie jį žr. https://lt.wikipedia.org/wiki/Arminijonai.

[17] Apie jį žr. https://www.bu.edu/missiology/missionary-biography/t-u-v/voetius-gisbertus-gijsbert-voet-1589-1676/.

[18] Doctissimo … cumulatissimo Juveni-Viro, Domino Johanni Szydlovio, fratri et amico carissimo, author offert.

[19] Apie jį žr. https://www.biblicalcyclopedia.com/S/schotanus-christian.html.

[20] Praefatio dedicatoria, in qua et purioris religionis per Belgium instauratae historia, et eius retinendae necessitas exponitur.

[21] Grassatur et regnum occupat in Oriente Mahumetismus, in Occidente Papismus… Adjungit Satan utrobique vim armatam. Haeretiam totus fereor bis in crassissimis tenebris.

[22] Dar žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/belgijos-istorija/.

[23] Conspectus librorum Bibliothecae GimnasiiSlucensis … Cat. III, N-451, N-453, LMAVB RS F40-80/1.

[24] Apie jį žr.: https://www.vle.lt/straipsnis/wespazjan-kochowski.

[25] Eng.: “It matters not how many, but how good books you have”. Seneca.