Rašytojos Inesos Pleskačevskajos mintys apie knygas
Rašytojos Inesos Pleskačevskajos mintys apie knygas
Nuotraukoje: Inesa Pleskačevskaja su savo parašytomis knygomis. Fotografavo jos vyras Michailas Penjevskis (Михаил Пеньевский)
Baltarusių rašytojos, žurnalistės, scenaristės Inesos Pleskačevskajos gyvenimo moto: „Geriau būti aktyvia, nei gražia“. Įspūdingų straipsnių, pažintinių istorijų, knygų autorė pavergia inteligentiškumu, nuoširdumu, humoru. Inesa Pleskačevskaja – pasaulinės rašytojų ir žurnalistų, rašančių apie keliones (World Federation of Journalists and Travel Writers, FIJET) narė, dokumentinių filmų prodiuserė ir autorė, dirbusi Baltarusijos atstovybėse Latvijoje ir Didžiojoje Britanijoje, kur buvo pristatyta karalienei Elžbietai II. Dvylika metų gyveno ir dirbo Kinijoje, iki dabar ji yra vienintelė oficialiai akredituota baltarusių žurnalistė šioje šalyje. Inesos veikla ne kartą įvertinta diplomais, premijomis, medaliais. Šių metų pradžioje išleista į lietuvių kalbą išversta I. Pleskačevskajos knyga „Istoriniai pasivaikščiojimai su Pranciškumi Skorina“.
Daugiau apie Inesą Pleskačevskają: http://www.pleska.info/obo-mne ; https://www.instagram.com/inessapleska/
- Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man vertinga atrodo ta knyga, kuri suteikia galimybę mąstyti, galvoti. Nemėgstu pramoginio skaitalo: neskaitau moteriškų romanų ar dabar populiaraus fantasy stiliaus. Ir komedijų nežiūriu – nei kine, nei teatre. Noriu, kad knygos ir menas duotų man peno apmąstymams, verstų galvoti, suteiktų naujų žinių, neleistų nurimti.
- Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Būtų šaunu, jei bibliotekos darbuotojai perskaitytų mano knygą „Be „geležinės“ uždangos“. Tokiu pavadinimu ji buvo išleista Baltarusijoje, Rusijoje ji vadinasi „Lagerio broliai. Kur išėjo Rytų Europa“. Šiam projektui man prireikė penkerių metų. Jei būčiau žinojusi, kad jį bus taip sunku įgyvendinti, galbūt nebūčiau pradėjusi. Bet tai buvo nežinančio drąsa – nežinančio, su kokiais sunkumais teks susidurti. Mano sumanymas buvo aplankyti buvusias Rytų ir Centrinės Europos šalis (jas dar vadino „socialistiniu lageriu“, todėl ir pavadinime liko žodis „lageris“) ir pažiūrėti, kaip pasikeitė gyvenimas praėjus 25–30 metų po „geležinės uždangos“ kritimo. Buvau susitikusi su prezidentais, ministrais pirmininkais, verslininkais, kultūros žvaigždėmis, mokytojais ir net su Bulgarijos caru. Patirtis, kurią mes visi išgyvenome žlungant Tarybų Sąjungai, socialistinei sistemai, žinoma, skaudi, bet kartu ir įdomi, nes tai buvo esminis istorinis lūžis. Dabar išgyvename naują.
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais ant knygos pasidedu puodelį kavos 😊. Tačiau tai mano vienintelė knygų „nuodėmė“. Viena iš mano senelių buvo neraštinga, tačiau labai vertino išsilavinimą ir padarė viską, kad keturi jos vaikai galėtų mokytis, nors po karo buvo labai sunkūs laikai. Mokslas ir knygos mūsų šeimoje visada buvo besąlygiškos vertybės. Duonos ir knygų negalima išmesti. Toks požiūris į knygas – pagarbus, beveik šventas – liko man visam gyvenimui.
- Ar skaitmeninės knygos – spausdintų knygų konkurentės?
Manau, taip. Bet šito bijoti nereikia, nes svarbiausia knygoje – turinys. Aš jau daugelį metų naudojuosi elektroninėmis knygomis ir esu labai patenkinta. 12 metų gyvenau Kinijoje, kur knygos rusų kalba visada buvo problema. Iš gimtinės veždavausi lagaminus knygų. Kai atsirado skaitmeninės knygos, problemos nebeliko: galima atsisiųsti daug knygų vienu metu. Ir lagaminui palengvėjo 😊. Daugelis sako, kad jiems patinka jausti popierinę knygą – verčiamų lapų šlamesį, spaustuvės dažų kvapą. Šiuo atžvilgiu aš nesu sentimentali, man tai ne taip svarbu, kaip skaitomos knygos turinys. Tačiau yra tokių knygų, kurias skaitau tik spausdintas, elektroninės man nepriimtinos. Tai eilėraščiai. Ir, žinoma, meno albumai su nuotraukomis.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą
Man atrodo, kad taip, kartų skirtumai knygų atžvilgiu egzistuoja. Mane auklėjo, kad knyga – didelė vertybė, ir kad reikia daug skaityti, kad tik skaitydamas knygas tapsi intelektualiu, protingu žmogumi. Dabar tam paprieštaraučiau, bet nėra prasmės: užaugau su didele meile skaitymui. Mano vaikystėje kiekviena šeima kaupė namų biblioteką, ir manoji nebuvo išimtis. Turėjome daug knygų. Ir kai paveldėjau jas iš mamos, didesnę jų dalį parsivežiau namo. O tas, kurių nepervežiau, atidaviau miesto bibliotekai. Tikrai žinau, kad knygų išmesti negalima. Jei dėl kokių nors priežasčių jų nebereikia, turite atiduoti į geras rankas. Beje, Minske gyvuoja puiki iniciatyva „Knygai – antrą gyvenimą“. Dabar daugelis atsisveikina su bibliotekomis, kurias rinko jų tėvai, o šis projektas tokias bibliotekas priima, knygas rūšiuoja ir perduoda tiems, kuriems knygų reikia – kaimo bibliotekoms, vaikų, senelių namams ir t. t. Mano manymu, tai labai gera iniciatyva, ir, be to, paliečia knygų vertę. Mano ir vyresnės kartos žmonės tikrai negali knygų išmesti. Dabar, man atrodo, pasikeitė požiūris į skaitymą. Nepaisant to, kad dauguma leidyklų mieliau spausdina ilgus romanus, dabartiniam laikui, manau, labiau tinka trumpi apsakymai. „Klipinis“ mąstymas – tiesa, daugelis nebemoka skaityti ilgų tekstų. Todėl ir knygų vertė, manyčiau, mažėja. Rašytojų tapo tiek daug, kad visiems tiesiog nebeužtenka skaitytojų, pasiruošusių skirti savo laiką ir jėgas šiam darbui – knygų skaitymui. Nes skaitymas yra savotiškas darbas. Ir, žinoma, savišvieta. Didelės namų bibliotekos liko praeityje. Užeikite dabar į jaunų žmonių butą – ar pamatysite ten biblioteką? Dažniausiai ne. Tačiau dabartinis laikas – veržlus, draskomas, nervingas – paliečia visus. Neseniai nutariau vėl perskaityti „Aną Kareniną“ ir – nepatikėsite! – neįveikiau nei pusės. Labai įdomu, prabangiai parašyta, bet kaip lėtai ten viskas vyksta!..
- Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tokios knygos nėra, draugui duočiau skaityti bet kurią knygą iš savo bibliotekos.
- Kokio žanro knygos būtų verta jūsų biografija?
Man atrodo, kad bet kokią biografiją galima parašyti beveik bet kokiu žanru – viskas priklauso nuo to, kokius įvykius autorius nori pabrėžti. Mano gyvenimas (ir, atitinkamai, biografija) galėtų būti drama – buvo jame sunkių epizodų, galėtų būti nuotykių romanas – keletą kartų priėmiau drastiškus (daugelis sakė, kad nuotykių kupinus) sprendimus ir kategoriškai pakeičiau savo gyvenimą, bet galėtų būti ir romanas moterims – sentimentalumo jame pakanka.
- Kokios šalies autoriai mėgstamiausi?
Šalis, iš kurios kilęs autorius, reikšmės neturi. Svarbus tik knygos turinys.
- Kokią knygą rašote šiuo metu?
Šiuo metu dirbu prie knygos apie didžiąją baleriną Mają Pliseckają. Kuri, beje, Lietuvai nesvetima: jos mama Rachilė Messerer gimė Vilniuje. Majai Pliseckajai ir jos vyrui Rodionui Ščedrinui suteikta Lietuvos pilietybė, jie turėjo namą netoli Trakų, kuriame ilgą laiką gyveno.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Visos knygos, kurias skaičiau pastaraisiais mėnesiais, susijusios su Maja Pliseckaja ir baleto istorija. Kai dirbi su negrožinės literatūros žanru, kaip aš, norint parašyti vieną knygą, reikia perskaityti daugelį kitų. Todėl skaitau knygas, senus laikraščius ir žurnalus, imu interviu iš žmonių, kurie ją pažinojo, kartu šoko. Labai įdomus procesas.
Knygos „Mėlynas kraujas “ pristatymas
Knygos „Mėlynas kraujas “ pristatymas
Penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės – neatsiejama Europos elito epochos dalis. Ar per amžių rūką, skiriantį mus nuo anų laikų, įmanoma įžvelgti ne tik jų klestėjimo, pakilimų, nuopuolių ženklus, bet ir konkrečius žmones? Gyvenusius dorai ir nedorai, lenktyniavusius tarpusavyje, rezgusius intrigas, mylėjusius ir meile netikėjusius, azartiškai dėliojusius savo vaikų vedybų pasjansus, siekusius užsitikrinti amžinąjį gyvenimą? Kultūros istorikas Eimantas Gudas apie įtakingiausias gimines pasakoja gyvai, su amą atimančiomis smulkmenomis, pasitelkdamas galybę senovinių iliustracijų. O charizmatiškasis ekskursijų gidas, dar žinomas kaip „Rūstus gidas“, dailės istorikas Donatas Jokūbaitis siūlo E. Gudo pasakojimą patirti patiems – pasivaikščioti penkiais mūsų gimines menančiais maršrutais.
Pristatyme dalyvavo knygos autoriai – kultūros istorikas Eimantas Gudas, gidas Donatas Jokūbaitis, renginį moderavo knygos sudarytoja Žilvinė Petrauskaitė-Taranda.
Pokyčiai Bibliotekos rūmų senajame pastate
Pokyčiai Bibliotekos rūmų senajame pastate
Nuo 2023 m. balandžio vidurio Bibliotekos rūmų centrinėje dalyje su laiptais bus atliekami polichromijos tyrimai. Tuo tikslu kairėje laiptų pusėje balandžio 11–14 d. nuo pirmo aukšto iki lubų bus pastatyti pastoliai. Jie stovės iki polichrominių tyrimų toje vietoje pabaigos. Į trečiame aukšte esančias T. Vrublevskio ir Atvirųjų fondų skaityklas bus galima patekti dešine laiptų puse, nes kairė pusė bus užimta pastolių. Statybos darbai šioje vietoje nevyks, todėl pakilti į trečią aukštą bus galima aplenkiant pastolius.
Nuo balandžio 12 d. trečiajame Bibliotekos rūmų (senojo pastato) aukšte bus uždarytas koridorius, vedantis nuo dešinės centrinių laiptų pusės pro buvusią Tado Vrublevskio skaityklą link naujojo pastato. Koridoriuje esantys tualetai nebebus prieinami. Prireikus ypatingomis aplinkybėmis patekti į šią koridoriaus dalį, maloniai prašome kreiptis į Ūkio skyrių. Darbuotojams, skaitytojams ir lankytojams rekomenduojame naudotis pirmajame rūmų aukšte esančiais tualetais. Atsiprašome už nepatogumus.
Direkcijos informacija
Virtuali paroda, skirta Zigmo Kuzmickio meninei kūrybai
Virtuali paroda, skirta Zigmo Kuzmickio kūrybai
Minint 125-ąsias Zigmo Kuzmickio metines, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali paroda-pasakojimas „Literatūrinės klajonės: iš archyvinio kūrybinio Zigmo Kuzmickio palikimo“. Parodoje apžvelgiami visuomenei gerai žinomo kalbininko, tarpukario literatūros didaktikos teoretiko ir praktiko, vertėjo, leidėjo, kultūros pedagogo, Zigmo Kuzmickio neskelbti meninės autoriaus kūrybos fragmentai. Vrublevskių bibliotekoje saugomas archyvinis palikimas – savitas atminimo paminklas Zigmui Kuzmickiui. Zigmo Kuzmickio rankraščių – jo kūrybinio palikimo dalies – apžvalga suteikia galimybę dar kartą prisiminti be galo įdomią, įvairiapusę ir kūrybišką asmenybę.
Tikimės, kad jausmingos eilės sudomins skaitytoją ir pakvies susipažinti su visu kūrėjo palikimu iš arčiau.
Parodos rengėja Rūta Kazlauskienė
Medžiagą internete pateikė Audronė Steponaitienė
Laikina prieiga prie JoVE mokslinių vaizdo įrašų žurnalo
Laikina prieiga prie JoVE mokslinių vaizdo įrašų žurnalo
Iki 2023 m. birželio 7 d. suteikta laikina prieiga prie mokslinių vaizdo įrašų žurnalo Journal of Visualized Experiments.
Išnykusios Vilniaus bažnyčios
Išnykusios Vilniaus bažnyčios
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kviečia pažvelgti į buvusį Vilnių parodoje Išnykusios Vilniaus bažnyčios. Paroda veiks iki balandžio 26 dienos.
Stovint ant Vilniaus kalvų ir žiūrint į senamiestį, žvilgsnį traukia daugybė įvairių krikščionių konfesijų bažnyčių – jų bokštai, kupolai ir kryžiai. Sunku patikėti, kad jų galėjo būti dar daugiau. Visgi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi dokumentai liudija: mums gerai pažįstamoje aplinkoje šventovių būta daugiau. Parodoje apsiribojama tik čia stovėjusiais Romos katalikų bažnyčios maldos namais. Vieni iš jų – Šv. Onos Žemutinės pilies teritorijoje ar Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčios – yra geriau žinomi. Apie Šv. Roko bažnyčią ar Šv. Teresės Žvejų priemiestyje esame girdėję mažiau. Nemenką sumaištį kelia ir pasikartojantys vardai: po dvi bažnyčias, pavadintas šv. Onos ar šv. Teresės vardais.
Parodos centre – trys ypač reikšmingi Katalikų bažnyčios atėjimą į Lietuvą liudijantys dokumentai – 1387 m. vasario 17 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija Vilniaus pilies Šv. Stanislovo ir Vladislovo bažnyčiai ir Vilniaus vyskupui, taip pat pirmojo Vilniaus vyskupo Andriejaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštai, kuriais apdovanojami Vilniaus katedros dvasininkai. Valdovų bei didikų dovanos padėjo Bažnyčiai skleisti tikėjimą, rūpintis ne tik dvasine, bet ir kūniška tikinčiųjų gerove. Šių ypač reikšmingų dokumentų originalai bus eksponuojami tik kovo 20–23 dienomis.
Išnykusių bažnyčių istorija nėra išsami. Dalis dokumentų išnyko didžiųjų miesto gaisrų metu, kiti dingo dėl XX a. miestą ištikusių negandų. Dėl to ypač svarbus kiekvienas atrastas ir teisingai perskaitytas dokumentas. Šiandien jau žinoma, kad klydo nežinomas ir dabar stovinčios Šv. Onos bažnyčios istorijos autorius, ją pradėdamas XIV a., – šimtmečiu per anksti. Tik iš konteksto galima suprasti, kad kumelė, dėl kurios XIX a. (?) pasiaiškinimą rašė basasis karmelitas kun. Dionizas, Žvejų priemiestyje nudvėsė greta Šv. Teresės bažnyčios. Apie bažnyčias ir jų veiklą bei istoriją daugiau žinių galima rasti vizitacijų aktuose ar laiškuose, kuriuose susirūpinę kunigai rašo apie remonto būtinumą ir pan., – kasdienybę liudijančios smulkmenos šį paveikslą padaro daug gyvesnį ir spalvingesnį.
Parodoje prisimenama ir dvi išlikusios šventovės. Pirmiausia tai yra pati Vilniaus katedra, ne kartą nukentėjusi, perstatyta ir keliskart neatpažįstamai keitusi savo išvaizdą. Senamiestyje buvusi Švč. Trejybės bažnyčia dažnam vilniečiui ar miesto svečiui irgi yra gerai žinoma, nors šiandien dažnas senuoju vardu jos nebeatpažintų, ieškotų kitos šventovės.
Kviečiame užsukti į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką apžiūrėti parodos Išnykusios Vilniaus bažnyčios, o išėjus iš jos naujai pažvelgti į pažįstamas vietas – dauguma iš parodoje minimų bažnyčių stovėjo visai šalia.
Parodos rengėja Agnė Zemkajutė
Ldk Jogailos privilegija Vilniaus pilies bažnyčiai ir Vilniaus vyskupui, 1387-02-17
XVI a. Vilniaus vaizdo fragmentas iš Georgiaus Brauno ir Franciskaus Hogenbergo Civitates orbis terrarum, [Köln, 1581]
Knygnešių patarimai knygnešiams
Knygnešių patarimai knygnešiams
Kovo 16-ąją minėdami Knygnešio dieną prisiminkime lietuviškos spaudos draudimo laikus ir knygnešius, nelegaliai lietuvišką žodį platinusius asmenis. Nesusitaikymas su spaudos draudimu, pasipriešinimas rusinimui ir stačiatikybei lietuvius vedė tautinės savivokos link. Į knygnešystės judėjimą tuomet įsitraukė įvairūs visuomenės sluoksniai: leidėjai užsienyje organizavo spaudos leidybą, knygnešiai gabeno ir platino leidinius, susipratę lietuviai, nepaisydami draudimo, skaitė ir mokė lietuviškai skaityti vaikus, inteligentai dėl spaudos draudimo bylinėjosi teismuose.
Vartant lietuvišką 1864–1904 m. periodiką matyti, kad joje knygnešystė vertinama kaip tautos švietimo dalis ir išlikimo sąlyga. Gausu publikacijų, skirtų knygnešiams, siekiančių jiems padėti sklandžiai platinti draudžiamąją spaudą, mokančių kontrabandos gabenimo ir saugojimo gudrybių. Paskaitykime keletą iš jų.
Poetas, publicistas, tautosakininkas ir knygnešys Mečislovas Davainis-Silvestraitis Vienybėje lietuvninkų knygnešius perspėjo dėl šnipų ir išdavikų. Siunčiant draudžiamų leidinių siuntas paštu patarė nurodyti ne adresato pavardę, bet apylinkėse žinomą pravardę, pvz., „Vilkui“, „Aviai“. Autorius aprašė ir išbandytą sėkmingą kontrabandos gabenimo būdą. Važiuojant naktį vežimais žmonėms reikėtų išsidėstyti taip: pirma joja raitelis, tada važiuoja vežimas su dviem žmonėmis, kurių vienas žiūri į priekį, o kitas – atgal, iš paskos vėl joja raitelis. Raiteliai, pamatę pavojų, duoda ženklą – uždega degtuką, tada vežimas su kroviniu gali staiga išsukti iš kelio ir pasislėpti. Pasienio sargus taip pat galima bandyti papirkti, bet tarp jų pasitaiko apgavikų – paima kyšį, bet paskui vis tiek sulaiko kontrabandininkus su prekėmis.
Veiklus Atgajos knygnešių draugijos narys, lietuviškos spaudos bendradarbis, būsimas gydytojas Liudas Vaineikis keliuose.periodiniuose leidiniuose paskelbė straipsnį „Atsargiaus reikia mums elgtis!“, kuriame pateikė nemažai vertingų patarimų knygnešiams. Autorius perspėjo apdairiai elgtis su korespondencija. Neteisėta veikla užsiimančių asmenų laiškus derėtų sudeginti, nors jų turinys ir nekaltas. Susirašinėjant geriau neminėti pavardžių, vietų ar datų. Nepatariama laiškų plėšyti – žandarai nesibodi rinkti popiergalių net išvietėse. Adresus derėtų įsiminti arba užsirašyti taip, kad niekas kitas nesuprastų. Draudžiamų leidinių, rankraščių nereikėtų laikyti namuose, kur lankosi daug pašalinių žmonių, ir jei sodyba yra stebima policijos. Nesaugu spaudą slėpti tokiose vietose kaip palėpės, malkinės. Geriau apie slaptus raštus neprasitarti, dailiosios lyties atstovėms. Neverta į pogrindinį darbą įtraukti artimųjų, giminaičių, draugų, nes nieko nežinodami negalės ir išduoti. Reikia maloniai elgtis su tarnais, kad supykę neišduotų policijai. Ypač vengtina turėti reikalų su menkos doros asmenimis, girtuokliais. Draudžiama spauda turi būti laikoma tvarkingai sudėta, kad būtų galima ją greitai paslėpti. Žinią apie kratą reikia stengtis kuo plačiau pranešti, kad pažįstami ir kaimynai suskubtų pasiruošti. Nereikėtų domėtis, kas slepiasi po vienu ar kitu slapyvardžiu, girtis aplinkiniams savo lietuviška veikla. Nereikėtų rodyti perteklinės drąsos gresiant pavojui, bet neverta ir per daug baimintis. Per kratas nereikėtų nusiminti, žemintis prieš žandarus. Atsakinėti į klausimus reikėtų kuo trumpiau. Būtina stebėti, kad krėtikai patys kur nors nepadėtų nelegalių daiktų. Nereikėtų pripažinti kaltės ar pasiduoti provokacijoms.
Idėjų, kaip patobulinti draudžiamos literatūros gabenimą, pateikė ir kunigas, rašytojas, spaudos platinimo organizatorius Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis Tėvynės sargo straipsnyje „Apie sziaurinius lietuvius…“ apgailestavo, kad Biržai, Rokiškis ir visa Šiaurės Rytų Lietuva yra atsilikusi tautiniu požiūriu, nors žmonės ten turtingi, tačiau tamsūs – laikraščio nėra regėję, nes nėra, kas juos spauda aprūpintų. Autoriaus manymu, knygas nėra sunku pernešti per sieną, sudėtingiau jas gabenti per Lietuvą. Vaižgantas siūlė įrengti „stacijas“ – stoteles, kur gabentojai galėtų palikti dalį krovinio ir keliauti toliau. Turtingesnieji ūkininkai galėtų ir sumokėti gabentojams už paliktas knygas, o paskui susigrąžintų pinigus parduodami literatūrą aplinkiniams.
Ne vienas autorius spaudoje rašė apie būtinybę steigti draugijas lietuviškiems raštams platinti. Kunigas, publicistas, knygnešys Kazimieras Pakalniškis Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos vedamajame straipsnyje teigė, jog draugijas turėtų sudaryti ne mokyti žmonės, o ūkininkai ir amatininkai. Draugijos turėtų tautiečius šviesti, tiekti laikraščių ir šviečiamųjų knygų, padėtų atsikratyti lenkiškumo ir rusiškumo, vestų į vienybę. Dvasininkai galėtų paskatinti tokių draugijų kūrimąsi, nes žmonės jais pasitiki. Patariama draugijas organizuoti iš 10–15 žmonių, išsirinkti vadovą, iždininką. Reikėtų stengtis vengti išdavikų. Svarbi užduotis – išlaikyti draugijos slaptumą. Jaunuoliams, kurie 20–30 rublių per metus išleidžia rūkalams ir girtuokliavimui, žymiai naudingiau būtų bent dalį tų išlaidų skirti spaudai įsigyti.
Spaudos draudimo metais daugiausia publikacijų apie knygnešius paskelbė Auszra, Tėvynės sargas, Ūkininkas, Vienybė lietuvninkų, Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga. Ta pačia tema vieną kitą straipsnį išspausdino Apszvieta, Darbininkų balsas, Garsas Amerikos lietuvių, Lietuva ir kiti. Šie senieji periodiniai leidiniai yra saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje.
Literatūra
Davainis-Silvestraitis, Mečislovas. „Dabar Lietuvoje po maskoliumi didelis skaitlius prenumeratorių dėl liet. laikraszczių pribuda …“. Rubrika: Isz Lietuvos. Parašas: 44. Vienybė lietuvninkų, 1893, spal. 4, nr. 40, p. 474.
Kaluškevičius, Benjaminas; Misius, Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004, p. 114, 344, 488, 502.
Knygnešiai. Iš: Lietuvių enciklopedija. South Boston, Mass.: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, t. 12, p. 160–162.
Pakalniškis, Kazimieras. Draugysčių reikalingumas. Parašas: Jurgis Szermunelis. Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1891, saus. 15, nr. 2, p. 9–10.
Tumas-Vaižgantas, Juozas. „Apie sziaurinius lietuvius reiktų ir gi pasakyti, kad apszvietimas labai žemai stovi …“. Rubrika: Įvairios žinios. Tėvynės sargas, 1899, nr. 5, p. 24.
Vaineikis, Liudas. Atsargiaus reikia mums elgtis! Ūkininkas, 1895, nr. 16, p. 122–123; Varpas, 1895, nr. 9/10, p. 151–152; Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1895, nr. 21, p. 164–165.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Knygos „Mėlynas kraujas“ sutiktuvės
Knygos „Mėlynas kraujas“ sutiktuvės
2023 m. kovo 28 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks knygos „Mėlynas kraujas “ pristatymas. Dalyvaus knygos autoriai – kultūros istorikas Eimantas Gudas, gidas Donatas Jokūbaitis, renginį moderuos knygos sudarytoja Žilvinė Petrauskaitė-Taranda.
Penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės – neatsiejama Europos elito epochos dalis. Ar per amžių rūką, skiriantį mus nuo anų laikų, įmanoma įžvelgti ne tik jų klestėjimo, pakilimų, nuopuolių ženklus, bet ir konkrečius žmones? Gyvenusius dorai ir nedorai, lenktyniavusius tarpusavyje, rezgusius intrigas, mylėjusius ir meile netikėjusius, azartiškai dėliojusius savo vaikų vedybų pasjansus, siekusius užsitikrinti amžinąjį gyvenimą? Kultūros istorikas Eimantas Gudas apie įtakingiausias gimines pasakoja gyvai, su amą atimančiomis smulkmenomis, pasitelkdamas galybę senovinių iliustracijų. O charizmatiškasis ekskursijų gidas, dar žinomas kaip „Rūstus gidas“, dailės istorikas Donatas Jokūbaitis siūlo E. Gudo pasakojimą patirti patiems – pasivaikščioti penkiais mūsų gimines menančiais maršrutais.
Ar žinote, kuriam Radvilai laiškus Prancūzijos karalius Liudvikas XIII pradėdavo kreipiniu „pusbroli“? Kuris Chodkevičius laiške žmonai guodėsi: „Prisidariau gėdos valdovo puotoje. Trenkiau taurę išgėręs sau į galvą“? Kuris Lietuvos ir Lenkijos valdovas suėdė Pacų giminę? O kuris Sapiega freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidengimas“ Vilniaus katedroje vaizduojamas dar negimęs? Kodėl tarpukario Lietuvai nereikėjo Tiškevičių ir kitų aristokratų?
Renginio metu bus galima įsigyti šį leidyklos „Alma littera“ leidinį.
Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685.
Bibliotekos skaitytojų ir lankytojų dėmesiui!
Bibliotekos skaitytojų ir lankytojų dėmesiui!
Kovo 13–14 d., pirmadienį ir antradienį, Tado Vrublevskio skaitykla bus keliama į naujas patalpas – buvusią Bendrąją skaityklą, todėl tomis dienomis skaitytojai joje nebus aptarnaujami. Darbą naujoje vietoje Rankraščių ir Retų spaudinių skyriai atnaujins ir skaitytojus vėl aptarnaus nuo trečiadienio, kovo 15 d. Atsiprašome už laikinus nepatogumus.
Direkcijos informacija
Rašytojos Viktorijos Urbonaitės mintys apie knygas
Rašytojos Viktorijos Urbonaitės mintys apie knygas
Rašytoja, kūrybinio rašymo mokytoja ir populiarios LRT laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė atsako į klausimus apie knygas.
Viktorija pastebi: „… kai šalia vyksta karas, daug labiau kreipiu dėmesį, iš kur yra autorius ir kokios jo(s) pažiūros. Vertybinis stuburas pasidaro ne mažiau svarbus nei pati knyga“.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man atrodo, kad knygos esmė yra gebėjimas kalbėti į skaitytojo vidų, prakalbinti jo sielą, užkrėsti gyvenimu, nedaugiažodžiauti, neglostyti savo (rašytojo) ego kailiuko, nepataikauti skaitytojui, bet suvedžioti jį, priversti jį bėgti puslapiais, godžiai nerti į pasakojimą, leistis transformuojamam teksto ir žodžio.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Herman Melville „Mobis Dikas, arba banginis“ yra gyvenimo knyga. Beprotiškai stora, iš pirmo žvilgsnio keista, sudėtinga, bet kuo toliau, tuo labiau supranti jos unikalumą, žavesį, išmintį, nepaprastą gylį ir plotį. Tiesiog neleistina būti neskaičius šito šedevro.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Tiesą sakant, net susimąsčiau. Taip norėčiau dabar skelti, kokią smagią istoriją, bet nieko tokio neprisimenu :). Paprastai su knygomis elgiuosi pagarbiai, tad jos ir dirba knygomis, o ne kavos staliukais ar duonos raikymo lentelėmis.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Oi, tikrai ne. Priešingai, šiuolaikiniam moderniam žmogui knygos turi būti pasiekiami kuo įvairesniais formatais. Kiek daug aš pati esu perskaičiusi knygų telefone, naudodama įvairias knygų skaitymo platformas! Kelionėje, netikėtai neįvykus darbo susitikimui, laukiant eilėje prie gydytojo kabineto – oho, kiek puslapių galima perskaityti. Elektroninės ar popierinės knygos, man regis, nesvarbu – svarbu, kad žmonės skaito ir tai keičia jų vidų, jų pasaulį.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Užaugau labai knygas vertinančioj ir daug skaitančioj šeimoj. Nuo savo senelių ir tėvų skiriuosi gal tik tuo, kad nemažai knygų, kurias skaitau, yra skaitmeninės.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Mano namuose yra tokia taisyklė, gimusi iš labai karčios praktikos, kad knygos, deja, niekam neskolinamos, nes savo asmeninę biblioteką atsirinkinėju labai dėmesingai, investuoju į ją, dažnai skaitydama žymiuosi komentarus, todėl knygos tampa labai asmeniškomis, tad didžioji dalis mano knygų yra arba labai sunkiai begaunamos, retos, arba man brangios emociškai. Bet yra ir tokia lentyna, iš kurios paimtos knygos, net jei negrįš, nesukels didelio sielvarto.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Stebuklinė romantinė nuotykių tragikomedija.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Oi, niekada apie tai nepagalvojau. Man regis, kai knyga gera, tai nelabai svarbu, kokia autoriaus tėvynė. Nors gal dabar, kai šalia vyksta karas, daug labiau kreipiu dėmesį, iš kur yra autorius ir kokios jo(s) pažiūros. Vertybinis stuburas pasidaro ne mažiau svarbus nei pati knyga.
Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?
Tiesą sakant, tą romaną jau kurį laiką nešiojuosi viduj ir galvoju siužetą. Visi mano tekstai yra apie meilę, nes ji yra svarbiausia gyvenime, dėl jos verta gyventi. Tik noriu rašyti ne apie saldžią, lengvą meilę, bet apie tą, kuri kainuoja, kuri sveria, kuri keičia gyvenimus, kuri padeda pereiti juodžiausius slėnius, kuri šviečia net iš kapo duobės.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Tai šviežutėlė Costantino D’Orazio knyga „Caravaggio. Gyvenimo ir šedevrų paslaptys“.