Klaipėdos spaustuvės ir spaustuvininkai, XIX–XX a. pr.
Klaipėdos spaustuvės ir spaustuvininkai, XIX–XX a. pr.
Skiriama Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti
Pirmoji spaustuvė Klaipėdoje atsirado tik XIX a. pradžioje. Iki tol klaipėdiečiai tenkinosi kituose miestuose spausdintais leidiniais. Klaipėdos spaudos pradininkas – iš Karaliaučiaus atsikėlęs Frydrichas Vilhelmas Horchas (Friedrich Wilhelm Horch, 1778–1855), 1816 m. spalio 1 d. Klaipėdoje atidaręs spaustuvę, gyvavusią iki 1854 metų. Joje buvo spausdinama protestantams skirta literatūra, knygos bei periodiniai leidiniai vokiečių ir lietuvių kalbomis. Spaustuvė turėjo nedidelę knygrišyklą ir knygyną, prekiavo ne tik savo, bet ir Karaliaučiaus bei Tilžės knygynų produkcija įvairiomis kalbomis. Po poros metų (1817) F. V. Horchas įsteigė ir pirmąjį uostamiesčio literatūrinį laikraštį vokiečių kalba Memelsches Wochenblatt (liet. Klaipėdos savaitraštis), leistą iki 1854 metų. Lietuvių kalba F. V. Horchas išspausdino 40 knygų ir periodinį leidinį Lietuvininkų prietelis (1849). Svarbu pabrėžti, kad šį leidinį jis spausdino savo lėšomis. Iš reikšmingesnių F. V. Horcho spaustuvėje pasirodžiusių lietuviškų knygų minėtina: 1825 m. išspausdintas giesmynas, pirmasis lietuviškas arklininkystės vadovas (1849), pamokslų rinkinys Mišių knygos (1842) ir kt. Spaudos istorijai F. V. Horcho spaustuvė reikšminga ir kaip pirmojo kalendoriaus Mažojoje Lietuvoje – Prūsiškų kalendrų – leidėja. 1846–1854 m. leistas kalendorius teikė mokslo ir praktinės veiklos žinių, populiarino Kristijono Donelaičio kūrybą. Spaustuvės veikla nutrūko, kuomet Didysis Klaipėdos gaisras 1854 m. sunaikino Klaipėdos senamiestį ir F. V. Horcho spaustuvę.
Po F. V. Horcho mirties (1855) spaustuvę perėmė jo sūnus Hermannas Horchas (apie 1821–po 1883). 1855 m. jis įkūrė naują poligrafijos įmonę, kurią pavadino F. V. Horcho našle. Ši, 1855–1865 m. veikusi spaustuvė turėjo knygrišyklą, knygyną, pirmąją litografiją Klaipėdoje. Čia buvo spausdintos knygos ir periodiniai leidiniai įvairiomis kalbomis, atgaivintas ir minėtas vokiškas laikraštis Memelsches Wochenblatt, išleista 13 knygų lietuvių kalba. Svarbiausiu spaustuvės leidiniu laikytinas kalendorius Prūsiškos kalendros (1855–1864), kuriame pasirodė pirmoji knygotyrinė publikacija Apie knygų drukavojimą lietuvių kalba. Dėl nepalankiai susiklosčiusių materialinių aplinkybių ir valdžios persekiojimų dėl bendradarbiavimo su Didžiosios Lietuvos visuomenės veikėjais 1865 m. spaustuvė buvo parduota Frydrichui Vilhelmui Zybertui (Friedrich Wilhelm Siebert, 1833–1900).
F. V. Zyberto spaustuvė laikytina didžiausia XIX–XX a. pr. poligrafijos įmone Klaipėdoje. Savo veiklą ji vykdė Šilutėje (1861–1924) ir Klaipėdoje (1865–1944). Ši dinastinė spaustuvė (po F. V. Zyberto mirties veiklą tęsė jo sūnūs) turėjo litografijos skyrių, knygrišyklą ir knygyną. Savo spaustuvę Zybertai nuolat plėtė ir tobulino – 1865 m. įsigijo F. V. Horcho našlės, 1866 m. – Ed. Vaikinio, 1872 m. – Augusto Hermano Štobės (Stobbe) spaustuves ir, prof. Domo Kauno žodžiais tariant, tapo tikrais krašto poligrafijos pramonės šeimininkais, neturėjusiais konkurentų visame regione. Daugiausia buvo spausdinama vokiečių kalba. Į spaudos istoriją Zybertai pirmiausia įėjo kaip laikraščių leidėjai. Žymiausias jų – dienraštis Memeler Dampfboot (liet. Klaipėdos garlaivis), leistas 1849, 1872–1944 metais. 1861–1938 m. spaustuvė išspausdino 97 knygas ir smulkiuosius spaudinius lietuvių kalba. Tai buvo protestantiška literatūra, vadovėliai, kalendoriai, Klaipėdos žemėlapiai, uosto planai ir kt. Spaustuvėje pasirodė 17 periodinių leidinių lietuvių kalba, iš kurių minėtina Lietuviška ceitunga (1905–1940), Keleivis (1884) ir kt. Ši spaustuvė buvo ne tik didžiausia uostamiesčio poligrafijos įmonė, bet taip pat ir poligrafijos specialistų (tarp jų ir lietuvių) kalvė, puoselėjusi knygos meną.
1875–1894 m. uostamiestyje veikė klaipėdiečių Heinricho Holco (Heinrich Holz, 1826–1894) ir Martyno Šerniaus (1849–1908) įkurta nedidelė spaustuvė, turėjusi knygrišyklą. Joje pasirodė 76 knygos, 2 periodiniai leidiniai lietuvių kalba (Lietuviška ceitunga ir Pasiuntinystės laiškelis), smulkioji spauda. Spaudos draudimo metais ši spaustuvėlė išleido keletą knygų, skirtų Didžiajai Lietuvai. Holcas ir Šernius buvo pirmieji, su kuriais pradėjo bendradarbiauti Didžiosios Lietuvos inteligentai. Prie spaustuvės veikė knygynėlis, jame buvo prekiaujama savomis knygomis. Knygų dovanomis buvo remiamos kultūrinės ir literatūrinės draugijos, mezgami ryšiai su lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjais.
Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Klaipėdoje reiškėsi spaustuvininkas Kristupas Giedraitis (prieš 1870–po 1940). 1896–1897 m. jo įkurta spaustuvė veikė Opstainiuose (Šilutės raj.), 1897–1900 m. – Klaipėdoje. Čia buvo išspausdinta 18 iš vokiečių kalbos išverstų (daugiausia paties K. Giedraičio) protestantų pamokslų, giesmių knygų, vienas dvikalbis laikraštėlis, nuolat prekiauta savo ir kitų spaudiniais.
XIX–XX a. pr. Klaipėdoje veikė ir daugiau spaustuvių: 1909–1912 m. – Martyno Jankaus (1858–1946), 1855–1866 m. – Ed. Vaikinio, 1898–1919 m. – J. Šenkės (Schoenke) ir kt. Iš viso iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos (1919) Klaipėdoje buvo 19 spaustuvių, leidusių knygas ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalbomis. Vis dėlto daugelis Klaipėdos spaustuvių knygų lietuvių kalba išleido labai nedaug. Tam įtakos turėjo ne tik praktiniai sumetimai (pelningiau buvo spausdinti vokiečių kalba), bet ir trumpas spaustuvių gyvavimo laikas.
Po Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos (1923) viena reikšmingiausių spaudos įmonių tapo leidybos ir prekybos bendrovė Rytas (1921–1939), turėjusi knygrišyklą, knygyną, stereotipų, litografijos ir kt. skyrius. Bendrovė rengė aukštos kvalifikacijos specialistus, nuo 1928 m. jos veikloje dalyvavo Lietuvos verslininkai, didelį kapitalą investavo vyriausybė. Tai buvo viena moderniausių ir pajėgiausių įmonių prieškario Lietuvoje, išspausdinusi apie 600 knygų ir smulkiųjų spaudinių lietuvių kalba. Bendrovė dėmesį skyrė gerai spaudos kokybei, už tai buvo įvertinta padėkomis ir apdovanojimais. Ji nusipelniusi atskiros parodos.
Aktyviai įsijungę į uostamiesčio viešąjį gyvenimą, Klaipėdos spaustuvininkai paliko reikšmingą indėlį lietuvių spaudos istorijoje. Šia, Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti skirta paroda, norėta priminti žymiausius XIX–XX a. pr. uostamiesčio spaustuvininkus, parodyti Klaipėdos spaustuvių įvairovę, pristatyti nedidelę, bet įdomiausią jų spaudos paveldo dalį, nesistengiant parodyti visos jų produkcijos gausos.
Parodos ir tekstų autorė dr. Kotryna Rekašiūtė
Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais: pergalės ir šešėliai
Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais: pergalės ir šešėliai
Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923–1924 m. yra bene sėkmingiausias lietuvių geopolitinis žygis Pirmosios Respublikos metais. Tačiau kad jis įvyktų, lietuviai turėjo parodyti politinę valią ir išmintį, žalčio vertą diplomatinį lankstumą, išleisti nemažai pinigų propagandai ir, užsitikrinę Maskvos–Berlyno geopolitinės ašies užnugarį, ryžtis netgi tam tikram kariniam avantiūrizmui prieš didžiąsias Vakarų demokratijas.
Istorikas dr. A. Kasparavičius atskleidžia, kokią kainą turėjo Klaipėdos prijungimas ir su kokiomis iliuzijomis teko atsisveikinti, siekiant įgyvendinti bendrus Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kultūrinius bei politinius tikslus. Akivaizdu, kad istorinėje perspektyvoje grėsė keisti pačią Didžiosios Lietuvos sąvoką ir lietuvių kultūrinę-etnopolitinę tapatybę. Nors po Klaipėdos prijungimo valdžia tikėjosi, kad autonominio krašto problemas pirmiausia spręs Vidaus reikalų, Švietimo, Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijos, tačiau tikrovė buvo kitokia. Daugybė dokumentų liudija, kad per visus šešiolika metų, kai Klaipėda tarpukariu priklausė Lietuvai, lietuvių diplomatiją ir Lietuvos užsienio reikalų ministeriją slėgė didžiulis geopolitinis išbandymas. Kaip pastebėjo lektorius, ir šių dienų kontekste kyla klausimas, kodėl minėdami Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos šimtmetį, neakcentuojame Mažosios Lietuvos krašto ypatumų ir jo identiteto išsaugojimo?
Andriaus Sniadeckio skaitymai 2022 metais
Meteorų pažadinti. Andriaus Sniadeckio skaitymai 2022 metais
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka tęsia Andriaus Sniadecio (1768–1838) kūrybiniam atminimui skirtų filmų ciklą. Tai jau trečiasis dokumentinis filmas, sukurtas renginiui Lectiones Andreae Sniadecki. Filmo scenarijų sukūrė Birutė Railienė, stilių – Miglė Datkūnaitė, filmą parengė VšĮ Kūrybiniai projektai.
Filme aptartas prof. Andriaus Sniadeckio tyrimas apie Žečycos metalinį meteoritą. Straipsnis prieš du šimtus metų buvo išspausdintas žurnale Dziennik Wileński. Pranešimą „1822-ieji profesoriaus Andriaus Sniadeckio gyvenime“ skaitė Birutė Railienė; „Apie Andriaus Sniadeckio tyrinėtą Žečycos (Bragino) meteoritą“ – Eugenija Rudnickaitė, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geologijos muziejaus tyrėja; „Žinomų istorinių meteoritų paiešką ir atradimus“ – Michailas Ivanovas, Tarptautinės meteoritų ieškotojų asociacijos narys, UAB „Paleo Group“ direktorius. Filmas papildytas Liudo Masio nuotraukomis iš Andriaus Sniadeckio skaitymų Lectiones Andreae Sniadecki, vykusių 2022 m. lapkričio 30 d. Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų institute.
Rėmėjas – bendrovė Thermo Fisher Scientific.
Jokūbo Brodovskio žodynas ir mažųjų tautosakos žanrų rinkinys
Jokūbo Brodovskio žodynas ir mažųjų tautosakos žanrų rinkinys
Dr. (HP) Onos Aleknavičienės paskaita „Jokūbo Brodovskio žodynas ir mažųjų tautosakos žanrų rinkinys“ tęsiame paskaitų ciklą Bibliopolio žvaigždynas. Šioje paskaitoje daugiau sužinosite apie Mažosios Lietuvos dvikalbio žodyno – vokiečių – lietuvių ir lietuvių – vokiečių kalbų – rengėjo Jokūbo Brodovskio gyvenimą, veiklą ir jo paliktus rankraščius, kurių, deja, dalis neišliko.
Paskaita „Iš akių, nosies, ausų ir burnos veržiasi kraujas”
Paskaita „Iš akių, nosies, ausų ir burnos veržiasi kraujas”:
operacinis nervų ligų gydymas Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje”
2023 m. sausio 19 d. 17 val. vyks vieša dr. Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės paskaita „Iš akių, nosies, ausų ir burnos veržiasi kraujas”: operacinis nervų ligų gydymas Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje”. Lektorė paskaitos metu aptars neurochirurgijos mokslo ištakas, atskleis, kokios nervų sistemos chirurgijos operacijos buvo atliekamos XIX a. pr. Vilniaus universiteto Chirurgijos klinikoje. Šis pranešimas parengtas analizuojant lotynų kalba parengtas Vilniaus universiteto (1803–1832 m.) medicinos magistrų disertacijas nervų ligų chirurgijos tema. Dalis disertacijų saugoma Vrublevskių bibliotekos fonduose, keletą jų bus galima apžiūrėti specialiai šiam susitikimui parengtoje ekspozicijoje. Pasitelkusi platų šaltinių spektrą, lektorė supažindins su anuomet progresyviomis, bet šiandien nuostabą keliančiomis medicinos sistemomis, mokslinėmis ir filosofinėmis jų prielaidomis bei kartais šokiruojančiais gydymo metodais, kuriuos teko patirti to meto vilniečiams.
Renginio metu bus galima įsigyti Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės medicinos istorijos monografiją „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje”.
Komunikacijos skyrius, tel. 8 686 35763
Žmogaus kaukolės veidinė dalis ir kaukolės skliauto dalis be apatinio žandikaulio. Matomas kaukolės skliauto kirstinis sužalojimas kairiajame kaktikaulyje ir momenkaulyje. VU Terapijos klinikos piešiniai, F26 (Vilniaus medicinos draugijos fondas), VUB Rankraščių skyrius
Dešiniosios akiduobės srities tumoras. VU Terapijos klinikos piešiniai, F26 (Vilniaus medicinos draugijos) fondas, VUB Rankraščių skyrius
Andrejaus Iljinskio keramikos ir grafikos darbų paroda „Pabėgėlės“
Andrejaus Iljinskio keramikos ir grafikos darbų paroda „Pabėgėlės“
Kviečiame į parodos „Pabėgėlės“ atidarymą 2023 m. sausio 16 d. (pirmadienį) 16 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1, Vilnius).
Dalyvaus: parodos autorius Andrejus Iljinskis, menotyrininkė doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė, kultūros ir gyvenimo būdo žurnalistas Valdas Puteikis.
Parodos tema – Ukrainos moterys, kurios, kaip ir daugelis kitų, paliko savo namus, kad išvengtų Rusijos karo prakeiksmo. Parodai skirti darbai sukurti Vilniuje, kur autorius su žmona, knygų restauratore ir dailininke Olena Sagaida apsigyveno prasidėjus karui.
Be galo kūrybinga, šilta, nuoširdi ukrainiečių menininkų pora Lietuvoje aktyviai tęsia savo veiklą. Vrublevskių bibliotekos Dokumentų restauravimo ir konservavimo skyriaus darbuotoja tapusi Olena 2022 m. rugpjūčio 3–15 dienomis literatūriniame A. Puškino muziejuje eksponavo savo personalinę parodą „Roberas“.
Andrejus Iljinskis (Андрiй Iльïньский) – Ukrainos pilietis, profesionalus menininkas iš Kijevo, kuriantis keramines skulptūras ir grafikos darbus, Ukrainos dailininkų sąjungos narys, baigęs Maskvos poligrafijos meno universitetą. Jo kūryba laisva, drąsi, nesitaikstanti, todėl sovietmečiu nebuvo viešinama, darbų neleido eksponuoti. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, Andrejus Iljinskis vienas pirmųjų Kyjive pristatė savo darbus užsienio svečiams. Šiame mieste jis įkūrė ir vadovavo meninės keramikos studijai, dalyvavo tarptautinėse parodose ir simpoziumuose, kūrybinėse grupėse, tarptautiniame projekte „Talentų dirbtuvės“, kurio tikslas – lavinti internatinių mokyklų moksleivius.
Menininkas kuria keramines skulptūras, eksperimentuoja su dvimačiais ir trimačiais erdviniais efektais, yra sukūręs savitą grafikos atspaudų techniką. Išleido eilėraščių rinkinį „Atspaudai ant molio“ (1984), parašė meninių esė, straipsnių apie vaikų internatus, kuriuose dirbo.
Andrejaus Iljinskio darbų įsigijo Kyjivo nacionalinis taikomosios dailės muziejus, Ukrainos keramikos muziejus, privatūs kolekcininkai.
Parodos atidarymo metu galėsite įsigyti grafikos ir keramikos darbų.
Paroda veiks iki 2023 m. vasario 28 d.
Komunikacijos skyrius, tel. 8 686 35763
Knyga ir vertėjas. Ksavero Andrašiūno „Gyvybės gambitas“
Knyga ir vertėjas. Ksavero Andrašiūno „Gyvybės gambitas“
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas”. Antruoju pokalbiu pristatome Šv. Jeronimo premijos laureatę, anglų ir amerikiečių klasikos vertėją Ireną Balčiūnienę.
Šiame įraše kolegė atsiskleidžia kiek kitu amplua, būtent kaip savo tėvo Ksavero Andrašiūno knygos „Gyvybės gambitas“ sudarytoja ir parengėja. Autorius, lydėjęs Lietuvos komandą į 8-ąją šachmatų olimpiadą bekraujei kovai, aprašė kelionę į Argentiną, skubotą grįžimą iš jos prasidėjus karui ir kruvinąjį vienos nakties „gambitą“ su NKVD tardytojais Velsko lageryje. I. Balčiūnienė išsamiai papasakoja apie tėvo gyvenimo aplinkybes, rankraščio ir knygos atsiradimą, apie kitus jo rankraščius, probėgšmais ir apie savo kaip vertėjos darbus.
Paskaita „Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais: pergalės ir šešėliai“
Paskaita „Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais: pergalės ir šešėliai“
2023 m. sausio 17 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) vyks istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus paskaita „Lietuvių politinė–diplomatinė kova dėl Klaipėdos 1919–1923–1939 metais : pergalės ir šešėliai“.
Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923–1924 m. yra bene sėkmingiausias lietuvių geopolitinis žygis Pirmosios Respublikos metais. Tačiau kad jis įvyktų, lietuviai turėjo parodyti politinę valią ir išmintį, žalčio vertą diplomatinį lankstumą, išleisti nemažai pinigų propagandai ir, užsitikrinę Maskvos–Berlyno geopolitinės ašies užnugarį, ryžtis netgi tam tikram kariniam avantiūrizmui prieš didžiąsias Vakarų demokratijas. Lektorius atskleis, kokią kainą turėjo Klaipėdos prijungimas ir su kokiomis iliuzijomis teko atsisveikinti, siekiant įgyvendinti bendrus Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kultūrinius bei politinius tikslus.
Akivaizdu, kad istorinėje perspektyvoje grėsė keisti pačią Didžiosios Lietuvos sąvoką ir lietuvių kultūrinę-etnopolitinę tapatybę. Nors po Klaipėdos prijungimo valdžia tikėjosi, kad autonominio krašto problemas pirmiausia spręs Vidaus reikalų, Švietimo, Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijos, tačiau tikrovė buvo kitokia. Daugybė dokumentų liudija, kad per visus šešiolika metų, kai Klaipėda tarpukariu priklausė Lietuvai, lietuvių diplomatiją ir Lietuvos užsienio reikalų ministeriją slėgė didžiulis geopolitinis išbandymas. Lektorius aptars tuo metu vykusius diplomatinius viražus ir primins, kodėl jau vykstant Antrajam pasauliniam karui – 1939–1940 m. sandūroje Vasario 16-osios Deklaracijos signataras, pasiuntinys Paryžiuje, istorikas Petras Klimas, apibūdindamas nacionalinio valstybingumo raidą, lietuvių iliuzijas dėl Klaipėdos ir apskritai Klaipėdos susigrąžinimo bei išlaikymo lietuviško suvereniteto lauke sagą pavadino klaida…
Paskaitos metu patirsime ne tik pergalės skonį, bet ir pažinsime šešėlius, likusius istorijos paraštėse.
Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685
Lietuvių liaudies dainų gerbėjas: Kristijonui Barčui – 190
Lietuvių liaudies dainų gerbėjas: Kristijonui Barčui – 190
2022-aisiais sukako 190 metų nuo Prūsijos Lietuvos tautosakininko, Tilžės aukštesniosios mergaičių mokyklos mokytojo ir direktoriaus Kristijono Barčo (Christian Bartsch, 1832–1890) gimimo. Šia proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali paroda, kuria norima priminti mažai žinomą, tačiau lietuvių tautosakos mokslui itin nusipelniusį šviesuolį – Kristijoną Barčą ir lietuvių tautosakos skelbimo aplinkybes XIX a. Prūsijos Lietuvoje. Barčo pavardė lietuvių tautosakos istorijoje nėra taip gerai žinoma kaip Martyno Liudviko Rėzos (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840), Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno (1811–1881), Simono Stanevičiaus (1799–1848) ar kitų tautosakos rinkėjų. Skaitytojams ir parodos žiūrovams mažai žinomas ir K. Barčo parengtas rinkinys „Dainų balsai. Melodieen litauischer Volkslieder“ (I–1886, II–1889). Šį Vokietijoje išleistą rinkinį lietuvių folkloro tyrėjai laiko ne tik stambiausiu, bet ir vienu reikšmingiausių melodijų rinkiniu lietuvių muzikos istorijoje. Tai buvo pirmas ir paskutinis Mažosios Lietuvos dainų rinkinys – su juo baigėsi XIX amžiaus Prūsijos lietuvių liaudies dainų su melodijomis rinkimas.
Lietuvių liaudies dainų gerbėjas: Kristijonui Barčui – 190
Lietuvių liaudies dainų gerbėjas: Kristijonui Barčui – 190
Kristijono Barčo sudarytas rinkinys vokiškas – visi jame esantys dainų tekstai išversti į vokiečių kalbą ir tik pirmas posmas po natomis parašytas lietuvių kalba. Abiejuose Dainų balsų tomuose, kartu su variantais, užregistruotos 453 melodijos. Medžiaga rinkiniui buvo rinkta 1820–1882 metais. Savo parengtu lietuvių liaudies dainų rinkiniu K. Barčas ne tik populiarino lietuvių folklorą vokiečiakalbėje aplinkoje, bet ir atskleidė lietuvių liaudies poezijos turtingumą. K. Barčo veikalą pripažino tarptautinė mokslinė ir kultūrinė visuomenė. Jo rinkinys prisidėjo prie lietuvių tautosakos sklaidos. Tai buvo pirmas ir paskutinis Mažosios Lietuvos dainų rinkinys – su juo baigėsi XIX amžiaus Prūsijos lietuvių liaudies dainų su melodijomis rinkimas. Dr. Kotrynos Rekašiūtės parengtas garso įrašas primins mažai žinomą, tačiau lietuvių tautosakos mokslui itin nusipelniusį šviesuolį – Kristijoną Barčą.