Karo nublokšti, bet jaučiasi kaip namie
Karo nublokšti, bet jaučiasi kaip namie
„Jaučiuosi kaip namie“ su šypsena veide sako mūsų naujoji bendradarbė ukrainietė Olena Sagaida, jau beveik mėnuo dirbanti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje.
Prasidėjus aviacijos antskrydžiams Kyjive, sunkiai buvo galima įsivaizduoti, kaip susiklostys Olenos likimas. Aukščiausios kategorijos restauratorė, net 33 metus besidarbuojanti Ukrainos nacionaliniame moksliniame tiriamajame restauravimo centre, jau pirmosiomis karo dienomis buvo priversta nutraukti savo mėgstamą darbą. Paskatinta bičiulės lenkės, priėmė sprendimą trauktis iš Kyjivo. Palikusi savo vyrą Kyjive, kartu su bičiule sėdo į automobilį ir vyko jau kovos laukais tapusiais keliais link pasienio. Iš pradžių kelionės tikslas buvo Krokuva. Varginantis važiavimas truko daugiau nei keturias paras, sunku net prisiminti tas mašinų eiles po 20 kilometrų, kuriose buvo įmanoma judėti tik po kelis metrus į priekį, stengiantis neužmigti prie vairo. Atvykusi į Lenkiją, Olena padėjo savo bendrakeleivei atlikti jos darbo užduotis. Per tą laiką į Lenkiją pasitraukė ir jos vyras, žinomas Ukrainoje grafikos dailininkas, skulptorius A. Iljinskis. Restauratorė, turinti ir meninį išsilavinimą, susitikusi su vyru Oronske, dar spėjo sukurti darbų: lipdė skulptūras.
Darbai Lenkijoje buvo laikini. Edita Keršulytė pasikvietė Oleną kartu su vyru glaustis Lietuvoje – šalyje, kurioje jai jau teko ne kartą lankytis. Editą ir Oleną sieja daugiau nei šešiolika metų trunkanti draugystė. Bendri profesiniai interesai koleges suvedė, dalyvaujant tarptautinėse konferencijose, stažuotėse. Su nostalgija Olena prisimena mėnesio laiko stažuotę Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje prieš šešiolika metų. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos aukščiausios kategorijos restauratorės Birutė Giedraitienė ir Edita Keršulytė iškart po 2014 m. Maidano įvykių dalyvavo seminare-praktikume Kyjive, kurio metu buvo atestuojami Ukrainos grafikos, dokumentų ir knygų įrišų dailininkai-restauratoriai. Šiuo kartu buvo vertinami ir Olenos darbai, jai buvo suteikta aukščiausioji kvalifikacija.
Kai Bibliotekos administracija geranoriškai priėmė Oleną dirbti restauratore, atrodė, kad gyvenimas nusistovės. Visos Skyriaus kolegės laukė jos atvykstančios: surinko pačius būtiniausius daiktus įsikurti. Tačiau Olenos atvykimas į Vilnių nebuvo sklandus – nuovargis ir stresas sukėlė ligos priepuolį. Lemiamą valandą Olenai padėjo kolegė Edita, o Santariškių medikai geranoriškai, rūpestingai ir profesionaliai suteikė gydymą ir dabar tai jau yra praeityje.
Kolegiška pažintis daugelį metų buvo palaikoma skambučiais, laiškais, tad visiškai natūralu, kad kolegė restauratorė pasidomėjo, kokios būtų galimybės įsidarbinti bibliotekos restauravimo centre. Ši trumpai papasakota pabėgėlių istorija turi optimistiškai nuteikiančią pabaigą: Olena kiekvieną dieną iš Antakalnyje nuomojamų namų su džiaugsmu skuba į Biblioteką ir restauruoja jai patikėtus taip mėgstamus senuosius dokumentus: ant jos darbo stalo jau atgulė Sapiegų korespondencija. Restauratorė svajoja, kaip grįžusi namo, galės dalintis įgyta patirtimi su kolegomis visoje Ukrainoje. Ambicingų planų yra ir čia, Lietuvoje: bendromis pastangomis išleisti knygą lenkų–lietuvių–ukrainiečių–anglų kalbomis su savo pieštomis iliustracijomis. Darbai vyksta, nes juos palaiko šalia esantys žmonės. Olenos gyvenimas, nepaisant stiprių patirčių ir negandų, skleidžiasi visomis spalvomis.
Nors ir karo nublokšta, ji jaučiasi kaip namie ir nuoširdžiai dėkoja taip draugiškai ją priėmusioms kolegėms Lietuvoje, Bibliotekos administracijai ir Kyjive likusiems restauratoriams, kurie pasirengę išsaugoti jos darbo vietą.
Kalbino Inga Berulienė
Laikina prieiga prie BREPOLiS duomenų bazių rinkinio
Laikina prieiga prie BREPOLiS duomenų bazių rinkinio
Iki 2022 m. birželio 10 d. suteikta laikina prieiga prie leidėjų Breprolis duomenų bazių rinkinio: Bibliographie de Civilisation Médiévale (BCM), Lexikon des Mittelalters & International Encyclopaedia for the Middle Ages (LexMA & IEMA), Europa Sacra (ES) ir Dictionnaire d’histoire et de géographie ecclésiastiques (DHGE).
Vertinga dovana iš Prahos
Vertinga dovana iš Prahos
Lankydamasis šią savaitę Vilniuje, Prahos Karolio universiteto docentas habil. dr. Ilja Lemeškinas LMA Vrublevskių bibliotekai padovanojo retą leidinį. Tai čekų poeto, tautosakininko, kalbininko Františeko Ladislavo Čelakovskio (1799–1852) į čekų kalbą išverstos ir 1827 m. Prahoje atskira knyga išleistos 74 lietuvių liaudies dainos iš Liudviko Rėzos rinkinio. Leidinukas buvo populiarus. Kompozitorius Antonynas Leopoldas Dvoržakas (1841–1904) pagal šios knygos tekstus sukūrė 5 dainas vyrų chorui. Lietuvos bibliotekose šio leidinio egzempliorių iki šiol nebūta.
Direkcijos informacija
Pranciškaus Skorinos pagerbimo renginys
Pranciškaus Skorinos pagerbimo renginys
Vilniaus rotušėje šiltai ir šviesiai paminėtas spaudos Lietuvoje ir Vilniuje pradžią ženklinančios Pranciškaus Skorinos Mažosios kelionių knygelės 500-šimtasis jubiliejus. Tai buvo vienas iš šiai datai skirtų oficialių renginių, organizuotų Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės ir draugijos Siabryna. Renginį apsilankymu ir pasveikinimu pagerbė LR Seimo narys dr. Stasys Tumėnas, iniciavęs Skorinos metų minėjimą valstybės mastu, taip pat kultūros viceministras Albinas Vilčinskas. Baltarusių tautines bendrijas, veikiančias Lietuvoje, pristatė TMD vadovė dr. Vida Montvydaitė. Susirinkusiuosius pasveikino garsiausias šių dienų skorinistas habil. dr. Ilja Lemeškinas. Pranešimą „Pranciškus Skorina, jo knygos ir mes“ perskaitė LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Vakarą papuošė Renesanso šokius pademonstravę Banchetto musicale (meno vadovė J.Mikiškaitė-Vičienė) šokėjai ir baltarusė cimbolininkė. Toje pačioje salėje 2017-aisiais prasmingai paminėtos 500-osios Rusėniškosios Biblijos metinės. Tai buvo dr. Dariaus Kuolio iniciatyva. Ji suteikia ypatingos prasmės vakarykštei iškilmei – jei apie valdovo ir aukštųjų LDK bei Čekijos dignitorių paramą Skorinai kol kas tik spėliojame, tai Vilniaus burmistrai, magistrato nariai ir nemažai miestelėnų buvo tie susipratę litvinai, kuriems reikėjo Rusėniškosios Biblijos ir Mažosios kelionių knygelės. Šį įvykį priminė 2017-aisiais LMA Vrublevskių bibliotekoje sukurta ir Rotušėje eksponuota kilnojamoji paroda „Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai – 500“. Ką tik sužinota, kad Baltarusijoje, regis, ši data valstybiniu lygiu nebus minima. Vilnius ir jo atminties institucijos šiemet mielai priims visus, norėsiančius švęsti kartu šį iškilų įvykį. Sekite pranešimus spaudoje! Renginiai tik prasideda.
Direkcijos informacija
Nuotraukos Vikos Petrikaitės
LBD pirmininkės Jolitos Steponaitienės mintys apie knygas
LBD pirmininkės Jolitos Steponaitienės mintys apie knygas
Mintimis apie knygas dalijasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento vadovė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė.
Man knyga – tai visų pirma tekstas: papasakota istorija, kultūrinis nuotykis, provokacija mano vertybėms ir nuostatoms ar „skylių išsilavinime užpildymas“. Todėl man visai nesvarbu, koks tai formatas – tradicinis ar elektroninis. Žinoma, senosios knygos, knygos su vertingomis iliustracijomis turi savo vertę. Kadangi nesu nei bibliofilė, nei kolekcionierė, į tokio tipo knygas taip ir žiūriu: vertę suprantu, jaučiu ir vertinu kaip kultūros paveldą, meistrystę. Kadangi ne vienerius metus tai buvo mano darbo dalis, tam įvertinti taikau aiškius kriterijus. Skaitymui renkuosi senuosius pripažintus arba dažniau šiuolaikinius autorius.
Perskaičiusi knygą, dažnai rekomendacijomis pasidalinu savo feisbuko paskyroje. Siūlyčiau bibliotekininkams pasiskaityti Tomo Vaisietos „Ch.“. Galėčiau nurodyti net ir puslapius, kuriuos kolegoms reikėtų perskaityti :). O šiaip psichologijos, emocinių traumų prasme labai rekomenduočiau Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“.
Jeigu nešiojamo kompiuterio paaukštinimą vadinsime „ne pagal tiesioginę prasmę“, tai tikrai taip.
Ne. Kaip jau rašiau, man svarbu tekstas. Labai vertinu galimybę elektroninę knyga skaityti telefone. Kai reikia kažkur ilgėliau palaukti, tuo pasinaudoju. Mane labai erzina tokios beprasmiškos diskusijos. Prieš keletą metų, kai buvo labai populiari Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, su viena kolege diskutuodama apie elektronines knygas paklausiau, ar, jei ketvirtoji „Silva Rerum“ dalis išeitų tik elektroninė, ši jos neskaitytų? Kolegė atsakė, kad elektroninės neskaitytų. Sutikit, kad tai nesąmonė. Tiek spausdinto šlamšto prileista, ir jis netaps niekuo geru, nors ir ant popieriaus.
Nesiimčiau vertinti mano kartos ryšio ir požiūrio į knygą. Visais laikais buvo skaitančių ir neskaitančių, vertinančių ir nevertinančių. Na, mano karta iki 1990 metų juto gerų knygų stygių, daug užsienio literatūros buvo versta iš rusų kalbos, turinys kontroliuojamas. Situacijai pasikeitus, tikrai gavome gero turinio leidinių, mus pasiekia naujausių kūrinių vertimai.
Skolinčiau bet kurią ir bet kam, na, nebent iš vyro profesinių rinkinių ne.
Šiek tiek nuotykių, šiek tiek vadybos, šiek tiek žinynų ir enciklopedijų.
Šiaip jeigu „užsikabinu“ už autoriaus, stengiuosi perskaityti kuo daugiau jo išverstų knygų. Todėl atspėkite, kokio autoriaus iš Portugalijos, Nobelio premijos laureatės iš Lenkijos, knygos istoriko, filosofo iš Italijos, kito Nobelio premijos laureato iš Turkijos ar estų kilmės suomės, rašančios apie Ukrainą, knygoms daugiausia skyriau laiko.
Tikriausiai atsiminimai. Vadovaujuosi principu: jeigu gali nerašyti – nerašyk :).
Olgos Tokarzcuk „Dienos namai, nakties namai“. Labai patinka šios autorės gilių tekstų paprastumas. Eilėje laukia Tahir Shah „Mago mokinys“.
Lietuvos karaimų praeitis ir nūdiena per muzikinę prizmę
Lietuvos karaimų praeitis ir nūdiena per muzikinę prizmę
Lietuvos žemėje karaimai kaip savita bendruomenė žinoma nuo XIV a. pabaigos. Šių laikų karaimai yra visiškai integravęsi į modernios Lietuvos visuomenę, tačiau karaimų bendruomenė čia yra labai negausi – vos apie 200 žmonių. Svarbu pabrėžti, kad nepaisant mažo žmonių skaičiaus, kultūriniai karaimų savitumai, papročiai, žodinis ir materialusis paveldas, religija yra ne tik gyvi, bet ir funkcionuoja. Šių ypatumų visuma – stiprus Lietuvos karaimų kultūros pamatas, sudarantis ir karaimiškos tapatybės esmę.
Paskaitoje kultūrologė dr. Karina Firkavičiūtė apžvelgia kai kuriuos įdomesnius karaimų praeities ir nūdienos reiškinius kaip karaimų kultūros paveldo dalį, kuri atsiskleidžia per garsų pasaulį ir jo ypatybes.
Lobiai iš Luokės
Lobiai iš Luokės
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse atsitiko ypač reikšmingas įvykis: Luokės Visų Šventųjų bažnyčios klebonas Virginijus Palionis LMA Vrublevskių bibliotekai perdavė keliolika dokumentų. Seniausias iš jų – 1471 m. spalio 22 d. Žemaičių vyskupo Baltramiejaus raštas ant pergamento, kuriuo jis suteikia 40 d. atlaidus Luokės bažnyčią aplankantiems ir joje nustatytą skaičių poterių sukalbantiems maldininkams. Kitas pergamentas – 1499 m. birželio 17 d. Žemaičių vyskupo Martyno raštas, kuriuo jis panašiomis sąlygomis Luokės bažnyčią aplankantiems maldininkams irgi suteikia 40 d. atlaidus. Šis unikalus dokumentas turi du puikiai išlikusius antspaudus. Trečias raštas – popiežiaus legato kardinolo Tomo 1519 m. sausio 18 d. dokumentas, kuriuo jis Luokės bažnyčią aplankantiems maldininkams suteikia 100 d. atlaidus (perduotas jo vėlesnis nuorašas). Tarp dovanotųjų – du popiežiaus legato Gvardialfieros vyskupo Zacharijo Ferrerio 1521 m. sausio 7 d. atlaidų raštai (originalas ant pergamento ir jo vėlesnis nuorašas). Vėliausias dovanotas dokumentas datuotas 1930‒1940 m. Tai Luokės bažnyčios vizitacijos aktų rinkinys. Seniausi dokumentai prastos „sveikatos“, juos gydys: konservuos ir restauruos, Bibliotekos specialistai. Po to jie bus prieinami visuomenei. Vertingi dokumentai perduoti leidus Telšių vyskupui Algirdui Jurevičiui, tarpininkaujant prof. Adomui Butrimui ir padedant kraštotyrininkėms: Luokės gimnazijos mokytojai Sofijai Veitaitei-Gedminienei ir Telšių ligoninės gydytojai Eglei Gedminaitei-Kučikienei. Luokiškius raštijos paveldo saugojimo klausimais konsultavo Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vedėja Edita Keršulytė, Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė, jos kolegė dr. Gita Drungilienė ir Retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Daiva Narbutienė.
Nuotraukos Vikos Petrikaitės.
Direkcijos informacija
Paskaita apie viešai slaptą Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštį
Paskaita apie viešai slaptą Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštį
2022 m. gegužės 18 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje įvyks istorikės dr. Jolitos Sarcevičienės paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštis“.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1733 m. rašytas dienoraštis – išskirtinės apimties ir vertės šaltinis. Daugiau kaip 750 puslapių apimties rankraštyje regime itin smulkiai aprašytą Sapiegų giminės atstovo kasdienybę: susitikimus su pačiais įvairiausiais asmenimis (valstybės pareigūnais, giminaičiais, klientais ar pavaldiniais), dalyvavimą LDK Vyriausiojo Tribunolo, seimelių, Seimo veikloje, gausią korespondenciją, valdų administravimo kasdienybę, keliones ir nuolat patiriamus nepatogumus dėl šlubuojančios sveikatos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienoraštyje autorius turėjo atskleisti visą savo gyvenimą, aprašyti kiekvieną savo darbą ir pasidalinti slapčiausiomis mintimis. Vis dėlto A. K. Sapiega nutylėjo daugelį savo gyvenimo dalykų, o pateikiamą informaciją skyrė tik tam tikram žmonių ratui. Kas tie dienoraščio skaitytojai? Kodėl autorius nebuvo iki galo atviras? Pristatydama neseniai išleistą knygą, šiuos ir kitus klausimus, kilusius tyrinėjant, verčiant ir rengiant spaudai A. K. Sapiegos dienoraštį, paskaitoje „Viešas slaptas Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštis“ aptars Lietuvos istorijos instituto darbuotoja dr. Jolita Sarcevičienė.
Renginio metu bus galima įsigyti leidinį „Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1729 metų dienoraštis“
Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius
Bibliotekos viešnia iš Serbijos
Bibliotekos viešnia iš Serbijos
2022 m. balandžio 27 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje lankėsi Serbijos Nišo (Nis) Universiteto bibliotekos „Nikola Tesla“ Informacijos ir vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Andrijana Stojanovic, kuri pagal ERASMUS+ programą kelia savo kvalifikaciją užsienio šalių bibliotekose.
Viešnia buvo supažindinta su Bibliotekos istorija, ekskursiją po Biblioteką vedė Agnė Zemkajutė.
Plačiau apie Mokslinės informacijos, Tyrėjų informacinio aptarnavimo, Fondų ir vartotojų aptarnavimo skyrių darbą viešniai pasakojo dr. Birutė Railienė, Eglė Šegždienė, Birutė Pilipavičienė ir Raimonda Marcinkevičienė.
Abi pusės papasakojo apie savo Bibliotekų skyrių veiklas, pradedant vartotojų aptarnavimo darbo metodais, mokslo tyrimais, sklaida ir baigiant renginiais. Taip pat aptartos dabartinės Bibliotekų aktualijos, ateities planai, vizijos ir iššūkiai su kuriais susiduriama abiejose šalyse. A. Stojanovic taip pat lankėsi ir susipažino su Mykolo Romerio universiteto bei Lietuvos nacionalinės bibliotekos veiklomis.
Tekstą parengė Raimonda Marcinkevičienė
Nuotrauka Margaritos Beliakovos
Istorikės Giedrės Milerytės mintys apie knygas
Istorikės Giedrės Milerytės mintys apie knygas
Istorikė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vedėja Giedrė Milerytė-Japertienė: „Skirtingais gyvenimo etapais reikia skirtingų knygų, ir būtent laikas nusprendžia, kada jos tampa mums pačios vertingiausios.“
Vertinga knyga pavadinčiau pirmiausia tą, kuri palieka pėdsaką: priverčia juoktis, verkti, diskutuoti apie turinį, atsako į rūpimus klausimus. Ir visiškai nėra svarbu, ar tai enciklopedija, detektyvas, romanas, ar poezijos rinktinė. Svarbiausia, kad kūrinys tinkamu laiku atsidurtų tinkamose rankose, nes žmonėms skirtingais gyvenimo etapais reikia skirtingų knygų, ir būtent laikas nusprendžia, kada jos tampa mums pačios vertingiausios.
„Susidėti“ su bibliotekos darbuotojais visuomet sunku, nes jie turi galimybę skaityti pačias įdomiausias knygas, todėl ką čia parekomenduosi?! Bet jei jau tenka rinktis, tai sakau – Krzysztofo Czyżewskio „Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai“ (Versus, 2020). Man tai – gyvenimo prasmės skaitiniai, knyga apie tai, kokią galią gali turėti humanitarinis išsilavinimas, jei išties jį taikai praktikoje. Mes, humanitarai, dažniausiai žinome dešimtis teorinių būdų, kaip būtų galima ką nors padaryti, tačiau niekuomet nesame pabandę patys. Tai štai, K. Czyżewskis tikrai sukūrė savo mažąjį pasaulio centrą Lenkijos pasienio kaime Krasnogrudoje ir, prisipažinsiu, skaitydama šią knygą kaskart galvoju, ką turėčiau padaryti savo kasdienybėje, kad sukurčiau daugiau prasmės. Paskaitykit, gal ir jums patiks.
Banalus atsakymas – esu iš jų dėliojusi Kalėdų eglutę.
Nemanau. Pati mėgstu einant ar bėgant klausytis garsinių knygų, darbui dažnai tenka naudoti skaitmenines knygas, tačiau nėra nieko maloniau, nei rankomis vartyti popieriaus lapus. Tikiu, kad klasikinės knygų lentynos dar ilgus metus išliks ne tik bibliotekose, bet ir namuose.
Man labai sunku kalbėti apie mūsų kartą. Kažkada maniau, jog gimę 1983–1984 m. yra visiški nevykėliai. Mes knygų skaitėme mažai, nes kai išmokome skaityti, prieš mums kaip tik atsivėrė nepriklausomos Lietuvos ir Vakarų pasaulio teikiamos galimybės, visų pirma – televizorius. Tačiau dabar apsidairius aplinkui matau, kiek daug mano bendraamžių dirba kultūriniame lauke, ir imu galvoti, kad kažkuriuo metu mes knygas vis tik skaitėme.
Gerais dalykais reikia dalintis. Skolinčiau viską, ką turiu.
Sakyčiau, tiesiog istorinė kronika su nedideliu meilės romano intarpu.
Skandinavų detektyvai. Ir čia net nelabai yra kaip plėstis.
Esu parašiusi keletą knygų, ir visos jos yra istoriniai tyrimai.
Ant darbo stalo guli krūva knygų apie Lietuvos išeiviją. Tai nesibaigiantys skaitiniai, kuriuos vėl ir vėl imu į rankas ir „vartoju“ dalimis. Pastaruoju metu ypač noriai skaitau prisiminimus. Namuose ant naktinio stalelio guli Tom Standage „A History of World in 6 Glasses“, o grojaraštyje sukasi Antano Šileikos „Basakojis bingo pranešėjas“.