Sveikinimas Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų proga
Brangi LMA Vrublevskių bibliotekos bendruomene!
Tarsi neregimai ir negirdimai priartėjo gražiausia žiemos šventė – Šventos Kalėdos, lydimos Naujųjų Metų. Kokius prisiminsime 2021-uosius? Numanu, kad vienas mūsų gyvenimą šiandien ypač veikiantis dalykas, o būtent, pandemija, po dešimtmečio atmintyje nebepaliks nė menkiausios žymės. Minėsime kitus dalykus ‒ juos laikysime svarbiausiais, raiškiausiai apibūdinančiais mūsų 2021-uosius. Kas jie? Tai 5 nauji Bibliotekos darbuotojai ir 193 nauji skaitytojai. Tai 9 700 naujų leidinių, papildžiusių Bibliotekos dokumentų fondą. Tai 28 šalyje ir užsienyje surengtos parodos ir 25 vietoje priimtos ekskursijos. Tai 24 830 virtualių Bibliotekos svetainės lankytojų, pasinaudojusių ja 82 840 kartų. Tai 3 030 mūsų skaitmeninio archyvo vartotojų, atlikusių jame 2 910 000 paieškų. Ir dar daug kitų dalykų. Visi jie leidžia džiaugtis besibaigiančiais metais ir su viltimi žiūrėti į ateitį. O ji žada būti dar įspūdingesnė. 2022-aisiais užbaigsime Bibliotekos saugyklų pastato rekonstrukciją ir prasmingai sutiksime 500-ąsias pirmosios Lietuvoje, Vilniuje, išspausdintos knygos metines, tad tikrai turėsime kuo džiaugtis. Su tokiomis mintimis sveikinu visą gausią Bibliotekos bendruomenę ‒ bendradarbius, skaitytojus, lankytojus ir bičiulius ‒ Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų proga ir linkiu kuo stipriausios sveikatos, kuo puikiausios nuotaikos, artimųjų meilės, bendradarbių ir bendraminčių palaikymo, dvasinio pertekliaus ir neišsenkančių, nepasibaigiančių jėgų geriems darbams!
Direktorius dr. Sigitas Narbutas
Akademikai kitaip. Romualdas Karazija
Akademikai kitaip. Romualdas Karazija
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje susitikome su prof. Romualdu Karazija. Romualdas vaikystėje norėjo būti poetu, tačiau tapo fiziku. Kas paskatino profesorių rinktis tiksliųjų mokslų kelią? Kas buvo jo mokytojai ir kodėl Lietuva garsi lazeriais? Kodėl profesoriaus hobis yra kolekcionuoti žaislus, aiškinančius fizikos dėsnius? Kokia fizikos sritis yra perspektyviausia?
Kviečiame žiūrėti šį video ir sužinoti apie profesoriaus Romualdo akademinę karjerą ir jo linksmųjų žaislų kolekciją.
Pokalbį vedė kultūrinės veiklos specialistas Dovilas Petkus. Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė.
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai – vertingi lokalinės istorijos šaltiniai. Juose randame įdomios informacijos apie draugijos skyrių Panevėžio krašte veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais, minimi skyrių nariai, atskleidžiamas jų indėlis labdaringoje veikloje.
Kviečiame pasiklausyti LMA Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriaus mokslo darbuotojos Rasos Sperskienės parengto pranešimo apie šiuos protokolus.
Rašytojo Valdo Papievio mintys apie knygas ir skaitymą
Rašytojo Valdo Papievio mintys apie knygas ir skaitymą
Rašytojo prozininko, vertėjo, publicisto, Lietuvos rašytojų sąjungos nario, Anykščių krašto garbės ambasadoriaus Prancūzijoje Valdo Papievio mintys apie knygas ir skaitymą.
Prieš daug metų atsidaręs pašto dėžutę Paryžiuje nustebau, radęs laišką iš Niujorko. To labai trumpo Jono Meko laiško pagrindinė mintis buvo, kad literatūroje svarbiausia kalba. Perskaitęs pirmą pastraipą, pašokinėjęs po puslapius, aš jaučiu, ar autoriaus kalba kuria pasaulį, man pasakantį, atskleidžiantį daugiau nei mano kasdienis. Ar ji pačia savo kalba man ką nors bylo.
Tebūnie ne knyga, tebus tik trumpas apsakymas – ilgas romanas.
Jorge Luis Borges. BABELIO BIBLIOTEKA.
Prisimenu, kaip pernai žiemą per šalčius su drauge į židinį mėtėme knygas, anais laikais mumis manipuliavusias. Tai nebuvo knygos, tai buvo tik popierius, suliepsnojantis ir plėnimis byrantis. Man buvo gaila tik popieriaus ir kad tokiu laiku gimiau – jeigu ant to popieriaus būtų buvę išspausdinta kas nors kitka, gal jau tuomet man būtų atsivėrę kiek platesni akiračiai, nei atsivėrė po Lietuvos išsilaisvinimo?
Jos – kaip ramentai. Kai susilaužai koją. Noriu pasakyti, ypatingomis sąlygomis. Kai labai nori skaityti lėktuve, metro, autobuse, o knygos tampytis nenori. Bet skaitmenos niekada neatstos skaitymo malonumo, verčiant popierinės knygos puslapius. Žinoma, laikai keičiasi, ir jaunesnės kartos galbūt šį intymų santykį su tekstu užmezga ir per ekraną?
Kas yra karta? Mano kartą sudaro labai skirtingi žmonės, įsivaizduoju, kad ir šiuolaikines. Tik tiek, kad anuomet mums vienintelė prieiga prie platesnio pasaulio buvo knyga, kartais kseroksu spausdinta ir draugo iš po skverno vienai nakčiai paskolinta. Nenoriu plėtotis, nė vertinti, tik matau, kaip keičiasi požiūris į tai, kas yra knyga ir kas yra rašytojas. Gal ir nieko tokio, kad nuo rašytinio žodžio nuimta šventumo aureolė, tik neramu, kad atsiveriančios jo sklaidos galimybės jį banalina ir kartais paverčia politinio, visuomeninio, kultūrinio, pagaliau estetinio manipuliavimo įrankiu.
Visas paskolinčiau, tik paprašykite. Iš noro pasidalinti. Kaip kai kuriais labai gražiais saulėlydžiais nuo Pont Neuf. Saulėlydžių nesugrąžinsi. Bet jei perskaitėte knygą ir norite ją pasilaikyti, tai ir turėkite. Jei neperskaitėte, irgi turėkite – gal kada nors ji savaime jums atsiras po ranka?
Tai kad aš ją jau parašiau. Kiekviena mano knyga – tai išgyvento išgyvenimas. Tik tiek – kaip peržiesti savo asmenines patirtis, kad jos nebūtų tik mano asmenis dienoraštis, kad jos ir kitiems imtų kalbėti?
Lotynų amerikiečiai. Pinklės, manęs nepaleidžiančios. Ligi šiol parankinė knyga „Žaidžiame klases“.
Apie neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, net jeigu kai kada ir stačia galva trenki į mus skiriantį stiklą. Neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, gal grėsmingesnę nei virusas ar klimato kaita.
Skaityti – labai asmeniška. Kita vertus, dabar daugybė apžvalgų, anotacijų, kurios padeda susiorientuoti neaprėpiamoje knygų gausybėje.
Apie tarpukario Vilniaus menininkes
Apie tarpukario Vilniaus menininkes
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos dokumentai eksponuojami parodoje „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidarytoje parodoje pirmą kartą pristatyta tarpukario Vilniaus moterų kūryba. Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai. Parodoje pristatoma 60 menininkių, eksponuojami 52 tapybos, 10 skulptūros, 58 grafikos ir 37 fotografijos kūriniai, 40 archyvalijų (dokumentinės nuotraukos, objektai, spaudiniai), 8 etnografiniai objektai. Tarp dailės kūrinių, fotografijų ir dokumentų iš 9 Lietuvos atminties institucijų ir 4 privačių rinkinių eksponuojami ir Vrublevskių bibliotekoje Retų spaudinių ir Rankraščių skyrių fonduose saugomi iškilių to laikmečio moterų piešiniai, eskizai, piešinių ir kelionių albumai. Vizualinę parodos medžiagą papildo garso ir vaizdo įrašai. Dalis kūrinių, patikslinus jų atributavimą, visuomenei pristatomi pirmą kartą po beveik 100 metų pertraukos. Paroda veiks iki 2022 m. balandžio 10 d. Parodos kuratorės dr. Algė Andriulytė ir Ilona Mažeikienė.
Iliustracijos iš knygų:
Soltanaitė Remerienė Ona. Piešinių albumas (Žitomiras, Janapolis). 1917–1923, LMAVB RSS F320-191
Soltanaiitė Remerienė Ona. Piešinių albumas (Žitomiras, Janapolis, Šipienai, Radopolis). 1917–1923, LMAVB RSS F320-192
Bibliotekos skaitytojų ir lankytojų žiniai
Bibliotekos skaitytojų ir lankytojų žiniai
2021 m. gruodžio 20 d. biblioteka dėl techninių kliūčių nedirbs, atsiprašome už laikinus nepatogumus.
Direkcija
Dovana, atskleidžianti XVI a. rankraštinę kultūrą
Dovana, atskleidžianti XVI a. rankraštinę kultūrą
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką pasiekė retas leidinys, liudijantis XVI a. LDK rankraštinę kultūrą – „Библия Матфея Десятого“ („Motiejaus Dešimtojo Biblija“). Knygą parengė ir 2020 m. 416 egzempliorių tiražu Sankt Peterburge išleido Rusijos mokslų akademijos Rusų literatūros instituto (Puškino namų) ir Rusijos mokslų akademijos bibliotekos darbuotojai, vadovaujami lingvisto, biblinių tekstų tyrėjo Aleksejaus Aleksejevo. Leidinį sudaro 2 dalys: pirmojoje išspausdinta Motiejaus Dešimtojo rankraštinio Biblijos knygų sąvado, 1502–1507 m. sudaryto Vilniuje–Supraslėje, faksimilė. Antrajame tome skaitytojai ras išsamius mokslinius kodekso tyrimus.
Rankraštinis LDK kodeksas šiuo metu saugomas Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje, Izmailo Sreznevskio rinkinyje (II.75 arba 24.4.28). Biblioteką pasiekusi faksimilė skaitytojams leis ne tik susipažinti su tekstu, tačiau ir įvertinti šį kodeksą sudariusio Motiejaus erudiciją, knygai pritaikytą kaligrafijos meną, puikią LDK knygos apipavidalinimo kultūrą. Antrame tome išspausdinti tyrimai atskleidžia Motiejaus Dešimtojo asmenybę ir jo veiklą, Biblijos istoriją slaviškoje aplinkoje iki XV a. pabaigos, publikuojamo sąvado tyrimų istoriografiją. Išsamus kodikologinis aprašas, tekstologinis, menotyrinis ir muzikologinis tyrimai, knygos dekoro ir vandenženklių katalogai taps puikia parankine priemone tolesniems LDK rankraštinių kodeksų tyrimams. Leidinį bus galima skaityti Retų spaudinių skyriuje, Tado Vrublevskio skaitykloje. Lietuvą pasiekė tik du šios knygos egzemplioriai.
Informaciją parengė dr. Rima Cicėnienė
Jurgitos Bugailiškienės mintys apie knygas
Jurgitos Bugailiškienės mintys apie knygas
Mintimis apie knygas dalijasi Jurgita Bugailiškienė, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė: „Manau, kad žmogaus ryšį su knyga formuoja laikmetis, kuriame jis gyvena, sociokultūrinė aplinka, asmenybės amžiaus tarpsniai. Man knyga yra turtas. Ji įdomi dėl savo turinio, formos, leidybinių ir dizaino sprendimų, savo funkcijos visuomenėje.“
Į knygos vertę žvelgiu iš įvairių perspektyvų. Mokslinės knygos vertė – jos turinio unikalumas, išsamumas, tikrumas, tikslumas. Grožinės knygos vertė – patirčių, jausmų atspindys, su kuriuo gali asmeniškai susitapatinti. Gražiausio dizaino knygų vertė – jų formos ir turinio dermės konceptualumas, įžvalgų ir sąsajų subtilumas, išpildymo braižas. Senų, retų, rankraštinių, riboto tiražo knygų vertė – fizinio vieneto unikalumas.
Aš dažniausiai knygose ieškau žinių ir idėjų, kurias galėčiau pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui Madlen Ziege knygą „Jokios tylos miške“ įsigijau vien dėl termino „biokomunikacija“ – iš karto kilo idėjų bibliotekos edukacinėms veikloms.
Bibliotekoje dirba labai daug skirtingų patirčių, kvalifikacijos, interesų specialistų. Rekomenduočiau kiekvienam skaityti tas knygas, kurios atliepia asmeninius poreikius.
Namuose teko vieną didelę knygą storu viršeliu panaudoti kaip lentą popieriaus pjaustymui. Darbe būna, kad senos, nurašymui skirtos knygos tampa bibliotekos interjero dekoro elementais, meninėmis instaliacijomis.
Žmonių poreikiai įvairūs, svarbu, kad skaitytų (klausytų). Man asmeniškai patogiausios yra spausdintos knygos ir garsinės knygos.
Manau, kad žmogaus ryšį su knyga formuoja laikmetis, kuriame jis gyvena, sociokultūrinė aplinka, asmenybės amžiaus tarpsniai. Man knyga yra turtas. Ji įdomi dėl savo turinio, formos, leidybinių ir dizaino sprendimų, savo funkcijos visuomenėje.
Neturiu tokių. Skolinčiau bet kurią, kurios tik reikėtų.
Ne kartą esu pagalvojusi, kad gyvenu kaip pagal vadovėlį, bet pirmoji mintis perkaičius klausimą – stebuklinė pasaka.
Laikau pareiga perkaityti (kiek spėju) Anykščių krašto, iš Anykščių kilusių autorių knygas, nes pati esu anykštėnė.
Knygos nerašyčiau, tačiau visai nesenai esu pasakiusi draugei, kad jei būčiau pasakotoja, pasakočiau apie nuotykius.
Šiuo metu audiotekoje atidarytą Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.
Virtuali paroda „Jonas Karolis – Dievo Lietuvai duotas taleris“
Virtuali paroda „Jonas Karolis – Dievo Lietuvai duotas taleris“
Jonas Karolis Chodkevičius (1571–1621)
Raižinys iš: Krasicki, Ignacy. Woyna chocimska. W Warszawie: nakładem i drukiem Michała Grölla, 1780.
LMAVB RSS L-18/1352
LMA Vrublevskių bibliotekoje 2021 m. spalio 6 ‒ lapkričio 24 d. veikė paroda, skirta Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus gimimo 450-osioms ir mirties 400-osioms metinėms. Nuo gruodžio 8 d. visuomenė gali susipažinti su virtualiu šios parodos variantu lietuvių ir anglų kalbomis. Jis aprėpia žymiai daugiau medžiagos, nei buvo eksponuota minėtoje parodoje.
Čia dera paaiškinti tokį iš pirmo žvilgsnio keistą parodos pavadinimą. Kuo čia dėtas taleris? ‒ Šitas senas germaniškas žodis pirmiausia žymi klonį, slėnį ar įdubą (saks. Dal, vok. Thal). Joje kartais būdavo randama sidabro, todėl ten neretai būdavo įrengiamos sidabro kasyklos, o iškasenos vadintos daleriais, arba taleriais, – jos reiškė brangų sidabro pinigą. Taleris yra tai, kas iškasta, surasta ir į dienos šviesą iškelta Vokietijoje. Metaforiškai kalbant, mūsų taleris Jonas Karolis, Jono Jeronimaičio sūnus, ‒ tai, kas dienos šviesą išvydo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kokį Jono Karolio atminimą mums išsaugojo vienalaikiai artefaktai? Ar mes, jais pasirėmę, galime šį karvedį laikyti Dievo dovana Lietuvai?
Į šį klausimą virtualios parodos lankytojai patys lengvai suras atsakymą. Mat visa gausi medžiaga rodoma keliuose jos skyriuose: „Giminė ir tėvai“, „Studijos, kelionė po užsienį, šeima ir cursus honorum (karjera)“, „Jonas Karolis Livonijos kare su švedais. Salaspilio (Kirchholmo) mūšis“, „Jono Karolio žygiai į Maskvą 1610‒1612 ir 1617‒1618 m.“, „Jonas Karolis ATR kare su turkais. Chotyno mūšis“, „Laidotuvės ir atminai. Fundacijos“, „Atminimo įprasminimas“ ir „Tyrimų publikacijos“.
Virtualios parodos koncepcijos autorius – dr. Sigitas Narbutas. Medžiagą jai rinko: dr. Daiva Narbutienė, dr. Neringa Markauskaitė, Violeta Radvilienė ir dr. Sigitas Narbutas. Į anglų kalbą parodos tekstus vertė Ana Venclovienė. Parodos dizainą kūrė Audronė Stasiukaitytė ir Eglė Stasiukaitytė. Ją internetan įkėlė Audronė Steponaitienė.
Rengėjai
Kodėl Vilniaus rotušė yra nebyli?
Kodėl Vilniaus rotušė yra nebyli?