Mokslinė konferencija „Teodoras Grotusas. Genijus, pralenkęs laiką“
Mokslinė konferencija „Teodoras Grotusas. Genijus, pralenkęs laiką“
2022 m. kovo 4 d. Žeimelyje (Pakruojo r.) įvyko mokslinė konferencija „Teodoras Grotusas. Genijus, pralenkęs laiką“. Renginį organizavo Pakruojo r. savivaldybė, Vilniaus universitetas, Fizinių ir technologijos mokslų centras ir Lietuvos mokslų akademija.
Konferencija buvo skirta prisiminti Teodorą Grotusą (1785–1822) – mokslininką, Žeimelio kraštietį, paaukojusį savo sveikatą ir asmeninio gyvenimo pilnatvę aukštesniam tikslui, reikšmingam civilizacijos raidai.
Renginio dalyvius pasveikino Lietuvos MA prezidentas akad. prof. Jūras Banys, Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, Žeimelio seniūnijos seniūnė Vitalija Dobrovolskienė ir Žeimelio bendruomenės Tarybos pirmininkė Daiva Skrupskelytė.
Prof. Rimantas Ramanauskas (FTMC) pranešime „Teodoro Grotuso indėlis į pasaulinį mokslą“ supažindino auditoriją su T. Grotuso studijų Europoje metais vykdytais elektrochemijos tyrimais, grįžus į tėvų namus Gedučiuose įsirengtą laboratoriją ir tolesnę eksperimentinę veiklą, pabrėžė sukurtų teorijų svarbą tolesnei eksperimentinio mokslo raidai.
Dr. Birutė Railienė (LMA Vrublevskių biblioteka) pranešime „Atvedęs į Lietuvos mokslo istorijos Olimpą“ supažindino su prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio (1931–2018) tyrimais, skirtais populiarinti T. Grotuso gyvenimą ir mokslinę veiklą. Kaip vienoje iš biografinių knygų apie T. Grotusą rašė autorius: „Jei Alfredas Nobelis savo testamente būtų nurodęs apdovanoti darbus, atliktus šimtmečiu anksčiau, T. Grotusas Nobelio premija būtų įvertintas du kartus – už elektrolizės teoriją ir už fotochemijos dėsnius“. Pranešime taip pat buvo paminėta bibliotekoje parengta T. Grotuso darbų ir literatūros apie jį bibliografijos rodyklė (1996 m.). Jos sudarytojos – Jadvyga Kulikauskienė ir Ada Vitkauskienė. Pratarmę parašė J. A. Krikštopaitis. Sudarytojos darbą tęsė, parengė pataisytą ir papildytą bibliografijos rodyklę kuri, deja, liko neišleista.
Doc. Ernestas Vasiliauskas (KU) pranešime „Baronai von Grotthussai Kurše ir Lietuvoje“ papasakojo apie šios garbios giminės praeitį, valdytus dvarus ir visuomeninę veiklą.
Antanas Marcinonis papasakojo apie geologinę T. Grotuso veiklą: jis domėjosi ne tik Vezuvijaus ugnikalnio uolienomis, bet ir Biržų karstinėmis įgriuvomis, atliko Smardonės upelio tyrimus.
Dr. Stanislovas Henrikas Firantas, tolimas T. Grotuso giminaitis, papasakojo apie savo atliktus Grotusų giminės genealoginius tyrinėjimus.
Akad. prof. Aivaras Kareiva (LMA) pranešime „Keli štrichai apie Teodoro Grotuso fondo veiklą“ (įkurtas 1994 m.) papasakojo apie T. Grotuso vardo įamžinimo veiklas Lietuvoje, plačiau – apie fondo pastangas įgyvendinti paminklo T. Grotusui projektą pagal dail. K. Balčiūno 1996 m. sukurtą skulptūrą. Sužinojome, kad Žeimelio Vienybės aikštėje jau išlietas pamatas paminklui, jis stovės šalia Vienybės ąžuolo, pasodinto dar 1923 metais. Paminklo atidengimo iškilmės numatytos šiemet, kovo 26 dieną.
Konferencijos metu akad. A. Kareivai buvo įteiktas Lietuvos mokslų akademijos Teodoro Grotuso fondo įsteigtas T. Grotuso medalis (2018 m. sukūrė grafikas, medalių kūrėjas Petras Repšys).
Vilniaus kultūros centro moterų choro „Liepos“ (meno vadovė Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė) konferencijai dovanotame koncerte skambėjo kompozitoriaus Dytricho Evaldo fon Grotuso (Dietrich Ewald von Grotthuss), T. Grotuso tėvo, kūrinys „Viešpatie, išklausyk mano žodžius“, kitos dainos. Tarp jų – jautriai atlikta ukrainiečių liaudies daina „Ščedrik“.
Konferencijos dalyvius aplankyti Vienybės aikštę ir Pakruojo krašto muziejų „Žiemgala“ maloniai pakvietė konferencijos vedėja ir šio Muziejaus direktorė Daiva Skrupskelytė.
Rimanto Dichavičiaus nuotrauka
Parengė dr. Birutė Railienė
Paskaita „Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“
Paskaita „Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“:
Apie Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimą ir knygas
2022 m. kovo 17 d. 17 val. įvyks Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojos dr. Linos Balaišytės paskaita, skirta Apšvietos laikų rašytojo Vincento Ignaco Marevičiaus (Wincenty Ignacy Marewicz, 1755–1822) gyvenimui ir veiklai pristatyti. Paskaitoje bus plačiau aptartas Lietuvoje beveik nežinomo rašytojo gyvenimas ir jo kūriniai, tarp kurių buvo eiliuoti patarimai Seimui, politinė opera, iliuminacijos Lukiškėse projektas, papročių komedijos ir sunkiai konkrečiam žanrui priskiriami kūriniai, kuriuos literatūros tyrėjai yra pavadinę quasi silva rerum.
V. I. Marevičius buvo neturtingas bajoras, Trakų vaivadijos rotmistras, bandęs išgyventi iš knygų rašymo ir leidybos. Jis gimė Trakų paviete, mokėsi jėzuitų mokykloje Vilniuje ir šiame mieste pradėjo literatūrinę veiklą. Vilniuje literatas gyveno ir lemtingais metais, kai vyko valstybės reformos ir buvo priimta Gegužės 3-iosios konstitucija. Čia jis sutiko 1792 m. karą su Rusija, vėliau prisidėjo prie Tado Kosciuškos sukilimo ir galų gale pergyveno valstybės sunaikinimą 1795 m. Rašytojas gyvai atsiliepė į svarbiausius XVIII a. pabaigos įvykius, jo kūrinius galime skaityti kaip šių įvykių komentarą ir visuomenėje tvyrančių nuotaikų raišką. Tačiau drauge V. I. Marevičius dėl originalios, neretai visuomenės susitarimų ribas peržengiančios, asmenybės pasaulį suvokdavo labai asmeniškai. Nuoširdumą rašytojas laikė didžiausia savo dorybe ir savo kūrinius gausiai prisodrindavo pasakojimų apie patirtas nesėkmes, neturtą, nelaimingas meilės istorijas, visuomenės priešiškumą. Kūrinių gausa ir besaikis atviravimas ilgam sukūrė V. I. Marevičiui grafomano reputaciją. Tik pastaruoju metu rašytojo kūryba atrandama iš naujo.
Kovo 7 d. – balandžio 6 d. Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veiks paroda „Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“: Apie Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimą ir knygas.
Į renginį registruotis adresu: inga.beruliene@mab.lt
Fotografija Vikos Petrikaitės
Vincento Ignaco Marevičiaus herbas Kosceša su perverta širdimi
Ostatnia do Laury odezwa: wierszem i prozą Wincentego Ignacego Marewicza, rotmistrza woiwództwa trockiego. W Warszawie: [s. n.], 1788.
Apie Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimą ir knygas
„Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“:
Apie Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimą ir knygas
2022 m. kovo 7 d. – balandžio 6 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veiks paroda „Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“: Apie Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimą ir knygas.
Paroda skirta pristatyti Apšvietos laikų literato Vincento Ignaco Marevičiaus (Wincenty Ignacy Marewicz, 1755–1822) kūrybą. V. I. Marevičius buvo neturtingas bajoras, Trakų pavieto rotmistras, bandęs išgyventi iš knygų rašymo ir leidybos. Šio rašytojo vardas beveik nežinomas Lietuvoje, nors jis ilgai gyveno Vilniuje. Čia jis mokėsi mokykloje ir pradėjo literatūrinę veiklą, vėliau šiame mieste praleido lemtingus valstybei metus, kai posėdžiavo Ketverių metų seimas, 1791 m. gegužės 3 d. buvo priimta Konstitucija, po metų paskelbtas Rusijos dvaro remiamos Targovicos konfederacijos aktas ir prasidėjo karas su Rusija, kai vyko Tado Kosciuškos sukilimas ir kai buvo galutinai sunaikinta Abiejų Tautų Respublika. Karštas patriotas, valstybės reformų rėmėjas V. I. Marevičius gyvai dalyvavo visuose politiniuose įvykiuose ir reiškė nuomonę įvairiais visuomenei svarbiais klausimais. Jis parašė ir išleido eiliuotų patarimų Seimui, proginių kalbų, iliuminacijos Konstitucijos metinėms aprašymą ir net politinio pobūdžio operą. Tačiau tarp V. I. Marevičiaus kūrinių būta ir labai asmeniškų, atvirai pasakojančių apie jo gyvenimą, neturtą, nesėkmingas meilės istorijas ir visuomenės priešiškumą. Gausiai savo lėšomis leidžiamos nedidelės knygelės sukūrė šiam rašytojui tarp amžininkų grafomano reputaciją, o XIX a. žmonėms tokia literatūrinio intymumo ribas peržengianti V. I. Marevičiaus kūryba apskritai neatrodė priimtina. Tik pastaraisiais dešimtmečiais V. I. Marevičiaus veikla sudomino Lenkijos literatūros tyrėjus. Rašytojo biografė Elżbieta Aleksandrowska pavadino V. I. Marevičių nors antraeiliu, tačiau vienu savičiausių Apšvietos epochos rašytojų. Iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys į šio rašytojo kūrybą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontekste.
Parodoje pristatomos V. I. Marevičiaus knygos, saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Iš viso Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugoma 17 šio rašytojo knygų, iš kurių trys yra pakartotinio leidimo. Rašytojo kūrybinis palikimas dar nėra susistemintas. Šiuo metu Lietuvos ir Lenkijos atminties institucijose pavyko rasti 36 V. I. Marevičiaus knygas.
Parodos autorė dr. Lina Balaišytė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Paroda rengiama, vykdant projektą, finansuojamą pagal LMT Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą (projekto reg. nr. S-LIP-21-04).
Parodos koordinatorė Ingrida Pajedaitė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius)
Бібліотека запрошує українців
Бібліотека запрошує українців
Десятий день війни в Україні. Щодня ми несемо з собою занепокоєння безглуздого насильства, розірваної спадщини, зруйнованих і запилених міст та знищення спадщини. Кожен день ми встаємо і спимо, думаючи про одне – як допомогти вбитим і вмираючим без вини, як втішити своїх рідних, які виїхали за кордон.
Спільнота Бібліотеки iм’я Врублевських Академії наук Литви підтримує позицію України та її боротьбу, тому запрошуємо:
‒ всiм українцям користуватися багатими послугами Бiблiотеки;
‒ читати видання фонду багатомовної книги та перiодичних видань у Бiблiотецi;
‒ безкоштовно користуватися правом передплати Бiблiотеки (читати видання вдома);
‒ брати участь в органiзованих нами або органiзованих для Вас екскурсiях;
‒ просто приходьте до нас, змiнюйте обстановку, прогуляйтеся по Палацу Бiблiотеки i побудьте в тишi.
Зараз потрiбно усвiдомлення того, що навить найменшi роботи сприяють спильнiй метi України та нашiй ‒ перемозi.
Бібліотека – це аптека душі
(напис на бібліотеці Фів)
Десятый день войны в Украине. Каждый день несет нам скорбь из-за бессмысленного насилия, разорванных семей, городов, превращенных в руины и пыль, уничтоженного наследия. Каждый день мы встаем и ложимся только с одной мыслью – как помочь безвинно убиваемым и погибающим, как утешить их близких, уезжающих на чужбину.
Коллектив Библиотеки им. Врублевских Литовской академии наук стоит заодно с Украиной, поэтому приглашаем всех украинцев:
– пользоваться многочисленными услугами, предлагаемыми Библиотекой;
– читать издания на многих языках, хранящиеся в наших фондах книг и периодики;
– безвозмездно пользоваться абонементом Библиотеки;
– участвовать в наших регулярных или организованных специально для Вас экскурсиях;
– просто прийти к нам, изменить обстановку, погулять по дворцу, в котором помещается Библиотека, побыть в покое.
Сейчас более всего нужно осознание того, что даже самые маленькие дела способствуют нашей общей цели – победе Украины.
Библиотека – лечебница для души
(надпись на библиотеке в Фивах)
Biblioteka kviečia ukrainiečius
Devinta karo Ukrainoje diena. Kasdien su savimi nešiojamės rūpestį dėl betikslės prievartos, išdraskytų šeimų, griuvėsiais ir dulkėmis virstančių miestų, naikinamo paveldo. Kasdien keliamės ir gulame galvodami apie viena ‒ kaip padėti be kaltės žudomiems ir žūstantiems, kaip paguosti svetur pasitraukusius jų artimuosius.
LMA Vrublevskių bibliotekos bendruomenė palaiko Ukrainos poziciją ir jos kovą, tad kviečiame:
‒ visus ukrainiečius naudotis gausiomis LMA Vrublevskių bibliotekos paslaugomis;
‒ skaityti Bibliotekoje sukaupto įvairiakalbio knygų ir periodikos fondo leidinius;
‒ neatlygintinai naudotis Bibliotekos abonemento teise (leidinius skaityti namuose);
‒ dalyvauti mūsų rengiamose ar Jums organizuotose ekskursijose;
‒ tiesiog ateiti pas mus, pakeisti aplinką, pasivaikščioti po Bibliotekos rūmus ir pabūti tyloje.
Ko dabar labiausiai reikia – tai supratimo, kad net ir mažiausi darbai prisideda prie Ukrainos ir mūsų visų bendro tikslo – pergalės.
Biblioteka – tai sielos vaistinė
(užrašas ant Tėbų bibliotekos)
Десятий день війни в Україні. Щодня ми несемо з собою занепокоєння безглуздого насильства, розірваної спадщини, зруйнованих і запилених міст та знищення спадщини. Кожен день ми встаємо і спимо, думаючи про одне – як допомогти вбитим і вмираючим без вини, як втішити своїх рідних, які виїхали за кордон.
Спільнота Бібліотеки iм’я Врублевських Академії наук Литви підтримує позицію України та її боротьбу, тому запрошуємо:
‒ всiм українцям користуватися багатими послугами Бiблiотеки;
‒ читати видання фонду багатомовної книги та перiодичних видань у Бiблiотецi;
‒ безкоштовно користуватися правом передплати Бiблiотеки (читати видання вдома);
‒ брати участь в органiзованих нами або органiзованих для Вас екскурсiях;
‒ просто приходьте до нас, змiнюйте обстановку, прогуляйтеся по Палацу Бiблiотеки i побудьте в тишi.
Зараз потрiбно усвiдомлення того, що навить найменшi роботи сприяють спильнiй метi України та нашiй ‒ перемозi.
Бібліотека – це аптека душі
(напис на бібліотеці Фів)
Девятый день войны в Украине. Каждый день несет нам скорбь из-за бессмысленного насилия, разорванных семей, городов, превращенных в руины и пыль, уничтоженного наследия. Каждый день мы встаем и ложимся только с одной мыслью – как помочь безвинно убиваемым и погибающим, как утешить их близких, уезжающих на чужбину.
Коллектив Библиотеки им. Врублевских Литовской академии наук стоит заодно с Украиной, поэтому приглашаем всех украинцев:
– пользоваться многочисленными услугами, предлагаемыми Библиотекой;
– читать издания на многих языках, хранящиеся в наших фондах книг и периодики;
– безвозмездно пользоваться абонементом Библиотеки;
– участвовать в наших регулярных или организованных специально для Вас экскурсиях;
– просто прийти к нам, изменить обстановку, погулять по дворцу, в котором помещается Библиотека, побыть в покое.
Сейчас более всего нужно осознание того, что даже самые маленькие дела способствуют нашей общей цели – победе Украины.
Библиотека – лечебница для души
(надпись на библиотеке в Фивах)
Fotografijų paroda „Šiuolaikinis vyro portretas“
Fotografijų paroda „Šiuolaikinis vyro portretas“
Nuo 2022 m. kovo 7 iki balandžio 29 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje prie Bendros skaityklos eksponuojama Vilijos Arlauskaitės fotografijų paroda „Šiuolaikinis vyro portretas“.
Kodėl autorė pasirinko būtent vyro portretą?
Nuo Romos imperijos laikų iki Renesanso ir net šių dienų portreto samprata kito. Jame yra daug simbolikos, nuo daiktų iki žvilgsnio ar rankos mosto, reiškiančio statusą, pasiekimus ir pagrindinio veikėjo gerovę. Pagrindinis, o neretai ir vienintelis veikėjas buvo vyras.
Autorės kuriamuose portretuose vyras dažniausiai vaizduojamas natūralioje aplinkoje arba studijoje, akcentuojant fotografuojamojo AŠ, be jį supančios simbolikos, kuri šiais laikais dažnai butaforiškai sukuria įvaizdį ir statusą. Autorė į vyrą, kaip į portreto objektą, žiūri kaip į žmogų, neskirstydama į kategorijas, ir siekia atsisakyti stereotipų.
Parodos tikslas – pakviesti susimąstyti ir padiskutuoti, koks yra modernus šiuolaikinio vyro paveikslas.
Trumpai apie autorę/ Vilija Arlauskaitė dar vaikystėje mėgo piešti itin smulkių detalių portretus, su daugybe raštų ir aksesuarų, mokėsi akademinio piešimo. Šiuo metu dirba nuosavoje fotostudijoje, kuria portretus. „Caffa Photography“ studija įsikūrusi „Business Hive by Paysera“ pastate, Savanorių pr. 178F, Vilniuje.
Autorė mielai dalinasi sukurtais portretais, kurie publikuojami žurnalų puslapiuose, tokiuose kaip L’Officiel Lietuva, Žmonės, Stilius, Prie kavos, Moters savaitė, Ji, Tavo vaikas. Vilija Arlauskaitė surengė dvi asmenines parodas: „Nova Via“ 2017 ir „Kita Silicio Slėnio pusė“ 2019 metais.
Kaip sako pati autorė, „Mėgstu natūralumą, tikrumą, sustabdytas akimirkas. Gal kaip menininkė esu per daug žemiška ir logiška, tačiau tikiu, kad paprastume slypi genialumas. Mano įsitikinimu, pagrindinis akcentas nuotraukoje yra žmogus, jo išskirtinumas, jo bruožai, kuriuos galiu paryškinti, parinkdama tinkamą šviesą.“
Dauginimo priemonėmis spausdinti periodiniai leidiniai, saugomi Senosios periodikos fonde
Dauginimo priemonėmis spausdinti periodiniai leidiniai, saugomi Senosios periodikos fonde
Pranešime aptariama Senosios periodikos fonde saugomų XIX–XX a. leidinių, išleistų dauginimo priemonėmis: hektografu, rotatoriumi, kopijavimo aparatu, kolekcija. Tyrinėjant ją, suregistruota 255 įvairių leidėjų laikraštėlių, žurnalų, informacinių biuletenių, vienkartinių leidinių, skirtų savišvietai, informacijos sklaidai, organizaciniams klausimams ir pramogai. Kalbos atžvilgiu dauginimo priemonėmis išleista periodika labai įvairi. Apie pačias dauginimo priemones ir jomis ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje spausdintus periodinius leidinius pasakoja Aida Grybienė, Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriaus vadovė.
0.00 – įžanga apie pirmuosius dauginimo prietaisus, atsiradusius dar XVIII a. pabaigoje;
3.56 – apie hektografą-šapirografą ir hektografo principu veikiančią spiritinę dauginimo mašiną, bei trafaretinius dauginimo prietaisus;
8.22 – apie fonduose saugomų leidinių būklę ir jų įvairovę;
13.55 – apie Lietuvos kariuomenės laikraštėlius;
15.60 – apie mokymosi įstaigose leistus periodinius leidinius;
16.51 – apie Komunistų partijos ir komjaunimo pogrindinius leidinius;
17.24 – apie itin retus pogrindinius periodinius leidinius.
Konkursas bibliografo pareigoms užimti
Konkursas bibliografo pareigoms užimti
Konkursas bibliografo pareigoms užimti
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka skelbia konkursą bibliografo pareigoms Retų spaudinių skyriuje
Pareigos: LMAVB Retų spaudinių skyriaus bibliografas.
Darbo laiko apimtis: visa darbo diena (8 val.).
Preliminari darbo pradžia: 2022 metų balandis.
Vieta: Vilnius, Žygimantų g. 1.
Darbo pobūdis:
- skyriuje saugomų dokumentų katalogavimas ir rekatalogavimas ALEPH informacine sistema;
- skaitytojų aptarnavimas skyriaus skaitykloje;
- darbas dokumentų saugyklose;
- skyriuje saugomų dokumentų tyrimas ir sklaida.
Reikalavimai:
- aukštasis universitetinis išsilavinimas;
- kompiuterinis raštingumas;
- užsienio kalbos mokėjimas (A2 lygiu);
- gebėjimas dirbti savarankiškai ir kolektyve, atsakingumas, komunikabilumas, operatyvumas ir organizuotumas.
Privalumai:
- bent vienos užsienio kalbos (lotynų, lenkų, rusėnų, vokiečių ir kt.), kuria publikuoti Retų spaudinių skyriuje saugomi dokumentai, mokėjimas;
- senųjų dokumentų tvarkymo ir skaitytojų aptarnavimo darbo patirtis;
- gebėjimas dirbti ALEPH informacine sistema;
- gebėjimas vykdyti mokslinį tiriamąjį darbą.
Siūlome:
- pastovų darbo užmokestį (nuo 1000 Eur);
- socialines garantijas;
- profesinio tobulėjimo galimybes;
- draugišką darbo aplinką.
Pretendentai turi pateikti:
- prašymą dalyvauti konkurse;
- gyvenimo aprašymą;
- išsilavinimą liudijančio dokumento kopiją;
- motyvacinį laišką, kuriame pretendentas laisva forma nurodo savo gebėjimus ir dalykines savybes.
Dokumentus pateikti iki 2022 m. kovo 14 d. imtinai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sekretorei (Žygimantų g. 1, 29 kab.) arba siųsti elektroniniu paštu: biblioteka@mab.lt. Konfidencialumą užtikriname. Konkursas vyks pokalbio su pretendentu forma. Informuosime tik atrinktus kandidatus.
Išsamesnė informacija teikiama telefonu: (8 5) 262 95 37, 212 08 58, 262 36 69
Rašytojos Loretos Jastramskienės mintys
Rašytojos Loretos Jastramskienės mintys
Olgos Posaškovos nuotrauka
Rašytoja Loreta Jastramskienė: knygos skaitymą galima palyginti su nėrimu į nepažįstamus vandenis, kai virš galvos užsiveria takas, skiriantis du pasaulius, o tu bandai surasti tai, ko nuolat žemėje ieškojai.
Knygos skaitymą galima palyginti su nėrimu į nepažįstamus vandenis, kai virš galvos užsiveria takas, skiriantis du pasaulius, o tu bandai surasti tai, ko nuolat žemėje ieškojai. Skaitytojai nardo ir atranda skirtingų dalykų, nes nuostabus žodis knyga kartais gali būti paprasčiausia bjaurastis. Vertinga knyga vadinu kūrinius, kuriuose gilinamasi į žmogaus prigimtį, jo likimą istorinėje aplinkoje, kuriuose atrandu tikruosius rašytojo išgyvenimus.
Laimingiausi darbuotojai tie, kurie dirba bibliotekose. Man jie asocijuojasi su likimo apdovanotaisiais, nes juk bibliotekose sukaupta daugybė knygų. Bibliotekų darbuotojai kasdien savo lankytojams siūlo knygas; man atrodo, kad jie daugiausiai ir skaito. Bet jeigu jau klausiate rekomendacijos, tai galėčiau pasiūlyti knygą, kuri iki šiol yra pasaulio rašytojų kūrybos šaltinis. Siūlyčiau skaityti Šventą Raštą.
Darbe. Kai kompiuterio ekranas stovėjo per žemai, po juo sudėdavau daug didelio formato knygų.
Jos sugyvens kaip tolerantiškos konkurentės. Popierinė knyga, tikiu, bus amžina, nes ji kvepia, ją gali liesti, to jausmo pasiilgsti, jo atkartoti nesugebės joks kitas daiktas.
Istorinės aplinkybės daro poveikį sąsajoms su knygomis ir požiūriui į jas. Mano karta neturėjo galimybės skaityti puikių klasikų, buvo uždraustos visos knygos religine tema, tik iš pogrindžio spaustuvės galėjai jų gauti. Turėjau kelis tokius maldynėlius, labai juos branginau, bet žinojau, kad jų negalima niekam rodyti. Tačiau kiekvienoje kartoje yra skaitančiųjų ir to nemėgstančiųjų arba neturinčiųjų galimybių tai daryti. Tai šia prasme visos kartos panašios.
Į mūsų namus kartais atvykdavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jis visuomet atveždavo pilną portfelį knygų – Bažnyčios kronikų, Šventą Raštą, dar sovietmečiu leistą Naująjį Testamentą, kitų. Šių knygų neskolinčiau, nes jos man yra truputį daugiau nei knygos.
Jau nugyvenau 58 metus, tai į apsakymą nesutilptų. Turbūt reikėtų romano.
Prancūzų (nes su šios šalies kultūra susipažinau dar pirmoje klasėje), austrų, vokiečių, skandinavų ir, aišku, lietuvių, nes tai mano tautos rašytojai.
Esu penkių knygų autorė – romanų Vanduo nemoka kalbėti, Juokingos moters agapė, Visada, Tėve, bus Amerika, novelių romano Įpėdiniai ir esė Bilietas į Grįžulo Ratus, skirtos pasaulio rašytojams. Apie ką šios knygos? Jos visos skirtingos, tačiau jas visas sieja žmogaus vidinės laisvės troškimas.
Skaitau iš karto kelias knygas, mėgstu jas kaitalioti, priklausomai nuo nuotaikos. Šiuo metu tai – Madlenos Miler (Madeline Miller) Achilo giesmė, Antano Šileikos Laikinai jūsų ir Boriso Kremniovo Šubertas.
Apie Oną Maksimaitienę, pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio sudarytoją
Apie Oną Maksimaitienę, pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio sudarytoją
Tado Vrublevskio skaitykloje eksponuojama paroda, skirta Onos Maksimaitienės 120-osioms gimimo metinėms pažymėti. Ši Lietuvos istorijos mokslui bei švietimo sistemai daug nusipelniusi legendinė asmenybė, gimusi 1902 metais, buvo viena pirmųjų profesionalių istorikių su universitetiniu išsilavinimu. Ji vis dar lieka nepelnytai užmiršta ir neįvertinta. Apie O. Maksimaitienės gyvenimo kelią ir nuopelnus istorijos mokslui ir Panevėžio miestui pasakoja mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė.