Andriaus Sniadeckio skaitymai
Andriaus Sniadeckio skaitymai
Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka tęsia Andriaus Sniadeckio (1768–1838) kūrybiniam atminimui skirtų filmų ciklą. Šį kartą nufilmuotas visas renginys Lectiones Andreae Sniadecki: „Tai kokia gi čia klinika?“ Filmą parengė VšĮ Kūrybinių inovacijų sprendimai. Šių metų skaitymų tema – A. Sniadeckio parengtas atsiliepimas, renginyje vadintas „memorialu“ apie tai, kokia turėtų būti Vilniaus universiteto klinika. Renginys vyko Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje.
Pranešimą apie Andriaus Sniadeckio pokalbio su imperatoriumi Napoleonu kelią į lietuvišką spaudą perskaitė Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Birutė Railienė; pranešėjai iš Vilniaus universiteto Mantas Jakulis pasakojo apie gailestingąsias seseris ir medikus Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje–XIX a. pirmojoje pusėje; Aistis Žalnora – apie Andriaus Sniadeckio klinikinės ligoninės viziją. Pranešimą apie „Dievo namus“ Vilniuje ir kituose miestuose perskaitė Saulius Špokevičius, Vilniaus medicinos draugijos įkūrimo atspindėjimą Vilniaus literatūriniame laikraštyje „Gazeta Literacka Wileńska“ 1806 m. aptarė Rimvydas Baranauskas.
Renginio antroje dalyje buvo įteikta Andriaus Sniadeckio stipendija, kurią kasmet teikia bendrovė Thermo Fisher Scientific Baltics. Taip pat turėjome išskirtinę galimybę pamatyti vienintelį S. Špokevičiaus monospektaklį, kuriame susitiko jaunasis ir senasis A. Sniadeckis.
Renginio mecenatai – bendrovė Thermo Fisher Scientific Baltics, Būta ir Rimvydas Baranauskai.
Virtuali paroda „Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės Retų spaudinių skyriuje“
Virtuali paroda „Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės Retų spaudinių skyriuje“
Kviečiame apžiūrėti virtualią parodą „Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės Retų spaudinių skyriuje“.
Ona Soltanaitė-Römerienė (Anna Sołtanówna‑Römerowa, 1895–1974) – viena iš reikšmingų XX a. pr. tapytojų, kurios kūrybos palikimas Lietuvoje nors ir didelis, tačiau dar vis mažai žinomas. Menininkė yra sukūrusi įvairių žanrų akvarelių, tai – peizažai, natiurmortai, portretai ir kt. Darbai atlikti sausosios akvarelės technika, kuri suteikia spalvoms intensyvumo, sodrumo ir taip jas priartina prie aliejinės tapybos. Juose vyrauja artima aplinka, namų interjerai, vaikai. Kūriniams būdingas realistinis, romantinis vaizdavimas, kuris XX a. pradžios meno kontekste atrodo itin klasikinis, tačiau, patiko meno pirkėjams. Ona Soltanaitė-Römerienė buvo produktyvi ir komerciškai patraukli menininkė, vykdė užsakymus, dirbo užsienyje ir finansiškai išlaikė savo šeimą. Dailininkės biografija liudija ne tik jos pačios kūrybos istoriją, bet ir laikmečio problematiką, susijusias su menininkių išsilavinimu, darbu ir pripažinimu.
Ona Soltanaitė-Römerienė galimai 1914–1915 m. privačiai mokėsi dailės Varšuvoje pas garsų lenkų tapytoją Stanislovą Lencą (Stanisław Lentz, 1861–1920). 1918 m. ištekėjo už Antano Kazimiero Römerio (Antony Kazimierz Römer, 1889–1973), persikėlė į Janapolio dvarą (Latvijoje, netoli Rėzeknės) ir papildė plačią dailininkų Römerių dinastiją. Menininkė buvo draugijos „Zachęta“ narė, nuo 1919 m. aktyviai dalyvavo personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Kanadoje, JAV. Jos kūryba ne kartą įvertinta amžininkų: 1926 m. už akvarelę „Pas būrėją“ dailininkė apdovanota aukso medaliu, o parodoje „Lenkija ir jos žmonės“ pelnė premiją. 1940 m. emigravo į Bavariją, o 1948 m. – į Kanadą, kur ir liko iki gyvenimo pabaigos. Laikotarpiu, kai dailininkėms dar vis buvo sunku siekti mokslo ir pripažinimo, Ona Soltanaitė-Römerienė paliko ryškų pėdsaką meno lauke kaip talentinga ir paklausi menininkė. Lietuvoje jos darbų turi Nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.
Virtualioje parodoje pristatomos ne tokios žinomos Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės, saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje bei kelios, esančios Rankraščių skyriaus kolekcijoje. Meno kūriniai, eskizai ir etiudai iš piešinių albumų perteikia menininkės artimą aplinką. Parodoje išryškinami keli žanrai ir temos iš dailininkės plataus tapybos repertuaro – gamtos ir miesto peizažai, dvaro aplinka, vaikai. Akvarelės perteikia ne tik vietovių bei portretuojamųjų panašumą, bet ir jų nuotaiką. Onos Soltanaitės-Römerienės kūriniai leidžia žiūrovui pajusti jautriai išreikštą namų svarbą ir įsitraukti į menininkės perteikiamą pasaulį.
Leidėja Sigita Pūkienė apie knygas
Leidėja Sigita Pūkienė apie knygas
Dovilės Dagienės nuotrauka
Sigita Pūkienė – leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja, vadovė, kultūrinių renginių iniciatorė ir organizatorė. Daugiau nei prieš dešimt metų savarankišką veiklą pradėjusi moteris savo projektų idėjoms, turiniui, estetikai ir kokybei kelia aukščiausius reikalavimus. „Leidykla yra kur kas daugiau nei knygos, o kiekviena knyga turi savo komandą“, – sako Sigita Pūkienė, bendram darbui suburianti stipriausius profesionalus.
„Aukso žuvys“ leidžia mokslines, pažintines, grožines knygas vaikams ir suaugusiesiems, tačiau visos jos turi vienokį ar kitokį istorinį foną. Stiprios kūrėjų komandos darbą įvertina skaitytojai, literatūros kritikai, vertimo ir meno ekspertai. Leidyklos autoriai ir knygos kasmet apdovanojamos nacionalinėmis ir tarptautinėmis literatūrinėmis premijomis, knygos meno diplomais. Kai kurie leidiniai jau virto teatro spektakliais, animaciniais filmais ar radijo laidomis. Pavyzdžiui, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki 2017 m. sukurta trėmimo istorija vaikams – grafinis romanas „Sibiro haiku“ – pelnė daug apdovanojimų, išverstas į 13 pasaulio kalbų.
Vienam naujausių leidinių, knygai „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“, prieš keletą dienų skirtas Metų knygos dizaino apdovanojimas už sąžiningą sudėtingo turinio vizualumą.
Paklausta, ką reiškia būti nedidele leidykla, leidžiančia nišines knygas, Sigita Pūkienė atsako: „Tai reiškia labai sudėtingą kelionę! Įdomią, nenuspėjamą, pilną ne tik pavojingų posūkių, bet ir malonių atradimų. Kol kas laikomės stipriai įsikibę ir mėgaujamės šiuo brangiai kainuojančiu nuotykiu. Mūsų vizija – kad kuo daugiau mūsų leidyklos knygų įsirašytų į istoriją, kad kai kurios taptų be galo svarbios vaikams ir suaugusiesiems, kad dauguma leistų atrasti nuostabų ir paslaptingą literatūros pasaulį. Labai sunku ką nors prognozuoti, kai situacija pasaulyje taip sparčiai keičiasi, kai atsiranda ir įsigali dirbtinis intelektas, t. y. kai atsiranda naujų kūrybos galimybių, naujų medijų, naujų spaudos variantų, naujų knygos formatų. Norime ir toliau dirbti literatūros srityje, bet kokios jos formos bus ateityje – sunku pasakyti. Esame atviri naujovėms, lankstūs – taip lengviau galvoti apie ateitį.“
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Pagrindinė knygų vertybė yra ta, kad jų skaitymas suteikia laimę. Taip pat jos panardina į nepažįstamus pasaulius, leidžia pabėgti iš rutiniškos kasdienybės, nustebina. Suteikia sparnus, išsklaido abejones, guodžia ir išlaisvina. Svarbu atrasti savo knygas ir nebijoti įvairovės. Kiekviena knyga gali būti kažkuo vertinga, viskas priklauso nuo skaitytojo.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Esu knygų leidėja, todėl su tokiu klausimu susiduriu bene kasdien! Bet man įdomus konkretus asmuo, kuris prašo rekomendacijos. Visada atsiklausiu, ką žmogus skaito, kuo domisi, kokie literatūros kūriniai jam paliko didžiausią įspūdį, matau, kokio jis maždaug amžiaus. Tik turėdama kontekstą galiu kažką pasiūlyti paskaityti iš tų knygų, kurios man įsiminė, padarė įspūdį, kažką sujudino viduje. Rekomendacijos yra subjektyvus dalykas, man rūpi, kas skaitys, nesinori nepataikyti. Žmogaus profesija ar veikla man nesvarbi rekomenduojant knygą, bet bibliotekininkai yra išimtis – tai ypatingi žmonės, nuolat apsupti knygų ir nuolat svarstantys, ką rekomenduoti savo bibliotekų lankytojams. Taigi bibliotekininkams išdrįsčiau pasiūlyti nevienadienę knygą, galbūt kažkokią naujieną, galbūt kažką smagaus iš mūsų leidyklos „Aukso žuvys“.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kadangi įvairių formatų knygos man visada ir visur po ranka, jų pilna ant palangių, staliukų, darbo stalo, prie lovos, automobilyje, telefone, vonioje, tai nesunku pačiupti bet kurią akimirką. Knygų stirta tarnauja ir kaip pakyla kompiuteriui per nuotolinį susitikimą, lentyna su įvairiaspalvėmis knygų nugarėlėmis už nugaros – kaip fotosienelė. Imu knygą ir per jogos užsiėmimą kaip papildomą svorį, man ji pakeičia migdomuosius bemiegę naktį ir visada palaiko kompaniją, kai keliauju ar jaučiuosi šiek tiek vieniša. Visgi dažniausiai knygą naudoju pagal tiesioginę paskirtį ir tuo mėgaujuosi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Popierinės ir skaitmeninės knygos man visiškai papildo viena kitą. Iš ryto važiuodama automobiliu į darbą galiu tos pačios knygos klausyti, o vakare jau skaitau popierinę lovoje. Man labai patinka, kai tas pats kūrinys išleidžiamas skirtingais prieinamais formatais, tai didelė prabanga ir patogumas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Mano kartos ir vyresnių žmonių ryšys su knyga vis dar yra labiau fizinis. Šie žmonės (kalbu apie tuos, kurie gali skaityti įprastai) mato knygas kaip daiktus ar objektus. Mėgsta jas liesti, uosti, matyti gražų ir funkcionalų dizainą, girdėti vartomų puslapių čežėjimą. Mane irgi tas ramina ir suteikia jaukios laimės. Bet man asmeniškai taip pat be galo patinka ir garsinės (audio) knygos, jos man kitaip „persiskaito“, atskleidžia tą patį kūrinį kitu kampu. Taip pat vertinu prieinamumą bei greitį, kurį suteikia elektroninės knygos. Pavyzdžiui, užsimanau perskaityti vakar išleistą skaitmeninę knygą, atsidarau bet kurį pasaulio internetinį knygyną, paspaudžiu „pirkti“ ir kitą minutę jau galiu skaityti.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinčiau svetimos knygos, nes taip jos kažkur nukeliauja ir dingsta. Bet savo knygas mielai skolinu ir mėgstu skolintis iš kitų pati. Dievinu „keitimosi“ kultūrą, vertinu galimybę knygą perskaityti ir padovanoti kitam žmogui, tegu keliauja per rankas.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nors niekada apie tai negalvojau, bet šis mano gyvenimo etapas – kaip grafinis romanas, labiau europietiškas, nei holivudiškai amerikietiškas. Visai norėčiau grafinės biografijos!
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Pastaruoju metu labai pamėgau skaityti gerus Lotynų Amerikos autorių vertimus: kolumbiečių, meksikiečių, argentiniečių. Nesenas asmeninis atradimas – kaimyninių šalių autoriai: latviai, čekai, lenkai ir ypač estai. Bet daugiausiai šiuo metu skaitau lietuvių autorių, galima sakyti, jie mėgstamiausi. Noriu jausti mūsų literatūros pasaulio pulsą, kontekstą, aktualijas – kuo gyvena lietuvių kūrėjai, kas jiems svarbu, kokių temų imasi, kaip reaguoja jų skaitytojai, literatūros kritikai. Tai profesinis dalykas.
Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Esu leidėja, todėl turbūt atrodo, gal galėčiau be jokių problemų rašyti ir leisti savo knygas. To nedarau ir turbūt nedarysiu. Pritariu nuomonei, kad jeigu gali nerašyti, geriau nerašyk. Dabar knygas kuria visi, tai didelė visų svajonė, todėl knygų išleidžiama labai daug, knygynuose – milžiniškas pasirinkimas. Reikia suprasti, kad būti knygos autoriumi yra ne tik privilegija, bet ir savotiškas gyvenimo būdas. Neužtenka tik parašyti ir atiduoti leidyklai, reikia dirbti ir po knygos išleidimo: pristatinėti savo kūrybą skaitytojams, organizuoti renginius, bendrauti su žiniasklaida, dalyvauti mugėse ir festivaliuose, rašyti naujas knygas. Tai atima laiko, be to, tampi viešas asmuo. Man to nereikia, be galo džiaugiuosi leisdama kitų autorių knygas.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu antrą kartą skaitinėju architektės ir menininkės Aleksandros Kašubos atsiminimus „Tiksintis vaikas“, paraleliai – mūsų leidyklos autorių naujus rankraščius, klausau įvairių audioknygų.
Knygų mugėje – naujas „LMA Vrublevskių bibliotekos darbų“ tomas
Knygų mugėje –
naujas „LMA Vrublevskių bibliotekos darbų“ tomas
Vilniaus knygų mugėje bus galima įsigyti naują „LMA Vrublevskių bibliotekos darbų“ numerį. Tai jau tryliktas 2004 metais pradėto leisti tęstinio mokslo darbų leidinio tomas. Jame spausdinami LMA Vrublevskių bibliotekos darbuotojų tekstai – moksliniai straipsniai, apžvalgos, kita svarbi su Bibliotekos veikla susijusi informacija.
Praėjusiais metais minėjome 400-ąsias Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682) gimimo ir 350-ąsias jo ir Lenkijos didžiojo etmono Jono Sobieskio (1629–1696) prie Chotino prieš turkus pasiektos pergalės metines. Šį mūšį įamžino Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Andriejus Grinkevičius (1647–1707), kurio lotynų kalba sukurta herojinė poema Viešpaties dešinės galybė dienos šviesą išvydo 1674 metų sausio 14-ąją. Tad naujas LMA Vrublevskių bibliotekos darbų tomas pradedamas įžanginiu vertėjo dr. Sigito Narbuto straipsniu-pranešimu „Paco paslaptys: pirmoji“.
Šiame leidinyje spausdinami trys moksliniai straipsniai: „Lietuviška Abraomo Kulviečio giesmė (vertimas, eilėdara, kalba)“ (dr. Artūras Judžentis), „Lietuvos disertacijų kaip reikšmingo mokslo istorijos paveldo registravimas ir sklaida“ (dr. Giedrė Miknienė), „Tekstas kaip kelias nuo semantinės atminties prie dėkingumo“ (dr. Timofej Murašov). Skelbiamos Bibliotekos darbuotojų parengtos apžvalgos. Pirma iš jų skirta M. K. Pacui pagerbti. Joje dr. Justina Sipavičiūtė išsamiai aprašo dokumentinį M. K. Paco paveldą, saugomą LMA Vrublevskių bei Vilniaus universiteto bibliotekose. Pasirėmusi LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomais dokumentais, periodine spauda ir istorikų darbais, kitoje dr. Kotryna Rekašiūtė primena prieš 170 metų Klaipėdą nusiaubusį Didįjį gaisrą. Trečioje Rasa Sperskienė pristato Rankraščių skyriuje saugomą dokumentinį Vilniaus lietuvių susivienijimo „Rūta“ paveldą.
Leidinyje pateikiama Leokadijos Kairelienės parengta metinė Bibliotekos veiklos ataskaita. Atskirai skelbiamas Bibliotekos darbuotojų 2023 metų publikacijų sąrašas (Vaidos Juodėnienės), taip pat Loretos Glebavičiūtės parengta Bibliotekos veiklos kronika ir V. Juodėnienės surinkti bibliografijos duomenys apie Biblioteką 2023 metų žiniasklaidoje.
Skyrelyje „In memoriam“ prisimenami šviesios atminties Bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius (1931–2024) ir ilgametė darbuotoja – bibliografė Lina Kanopkienė (1934–2024).
Atsakomoji redaktorė dr. Daiva Narbutienė
Dr. Sigitas Narbutas perrinktas kitai direktoriaus kadencijai
Dr. Sigitas Narbutas perrinktas kitai direktoriaus kadencijai
Metų pradžioje Lietuvos mokslų akademija paskelbė apie konkursą LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriaus vietai užimti. Nauja Bibliotekos vadovo kadencija prasidės š. m. kovo 1 d. Konkursas įvyko praėjusią savaitę. Jo metu dalyviai pristatė savo programas ir atsakė į konkursinės komisijos klausimus. Įvertinusi pretendentų programas ir atsakymus, komisija pripažino konkursą laimėjusiu dr. Sigitą Narbutą. Bibliotekos kolektyvas ir visa didelė jos bendruomenė nuoširdžiai sveikina naują kadenciją tuoj pradėsiantį savo vadovą!
Komunikacijos skyriaus informacija
Naujos knygos
Naujos knygos
Źródła do dziejów Żmudzi (1522–1648). Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2023. 337 p.
Žemaitija buvo ypatinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Jos santykiai su Didžiąja Lietuva buvo sudėtingi. Žemaičiai buvo veikiau sąjungininkai, nei pavaldiniai. Knygoje spausdinami bendravimo tarp Žemaitijos seimelių ir LDK valstybės centro dokumentai atspindi krašto valdymo būdą, jo keblumus. Tai lyg vedlys, parodantis įvairius žemaičių viešojo gyvenimo dalykus.
Sucharski, Tadeusz. Literatura polska z sowieckiego „domu niewoli“: poetika, aksjologia, twórcy. Kraków: Instytut Literatury, 2021. 750 p.
Monografijoje autorius apžvelgia sovietinių laikų literatūrą. Karo belaisvių kasdienybė, tremtys, gyvenimas kalėjimuose aprašyti meniniuose ir dokumentiniuose kūriniuose, išleistuose Lenkijoje ir emigracijoje. Aptariamų leidinių įvairovė atspindi lenkų santykį su sovietine civilizacija, parodo požiūrį į lenkiškumą ir europietiškumą, žmogų ir valstybę, laisvę ir nelaisvę, Absoliutą.
Wojny biblijne. Warszawa: Bellona, 2023. 292 p.
Senajame Testamente aprašyta daug izraeliečių kovų. Išėję iš Egipto nelaisvės ir atvykę į Pažadėtąją žemę, žydai turėjo išsikovoti vietą iš kanaaniečių. Vėliau Izraelio ir Judo karalystė turėjo kovoti su stipresniais kaimynais. Šioje gausiai iliustruotoje knygoje istoriko žvilgsniu aprašomas Kanaano žemės užkariavimas, karai su filistinais, egiptiečių kovos su hetitais, asirais, Babilono užkariavimas ir tremtis, persų pergalė ir žydų sukilimai prieš romėnus.
Arnold, Udo. Zakon niemiecki: podstawy, regiony, osoby. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2023. 601 p.
Udo Arnold – profesorius, vienas žymiausių Vokiečių ordino istorijos tyrėjų. Knygoje atskleisti įvairūs šio ordino veiklos aspektai nuo pat jo įkūrimo 1190 metais iki XX amžiaus. Knygos skyriuose aprašytas įkūrimas, veikla, reformos, mažai žinomi dalykai apie ordiną, kuris turėjo didelę reikšmę Europai.
Skarbiec rozmaitych scjencji…: historia Rzeczypospolitej w sylwie z 1759 roku. Warszawa: Muzeum Pałacu Króla Jana III w Wilanowie, 2023. 358 p.
Knygoje spausdinamas sudarytojos įvadinis straipsnis ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomo rankraščio dalis, kurioje aprašoma Lenkijos ir Lietuvos istorija. Nežinomas autorius veikalą skyrė pirmiausia savo sūnums, bet parengė taip, kad tiktų spausdinti. Šiame silva rerum XVIII amžiaus didikas pasakoja, ką žino apie tėvynės istoriją ir ką mano esant vertinga perduoti ateities kartoms.
Album Polonicum: Metryka nacji polskiej w Padwie 1592–1745. Warszawa: Narodowy Instytut Polskiego Dziedzictwa Kulturowego za Granicą „Polonika“, 2018. 2 t.
Paduvos universitete saugomos Lenkų tautos 1592–1745 metų metrikos rodo, kad Italijoje lenkų gyventa nuo seno. Jau XIX amžiuje lenkų mokslininkai suprato šių rankraščių vertę. Juose galima rasti žinių lenkų migracijos, švietimo klausimais, įvertinti lenkų indėlį į Europos humanistinę kultūrą. Faksimiliniame leidime galima įvertinti metrikų meninio apipavidalinimo grožį.
Romantyczność i filologia: wileńskie kręgi Adama Mickiewicza. Białystok: Uniwersytet w Białymstoku, 2024. 402 p.
1822 metais išspausdintos Adomo Mickevičiaus „Baladės ir romansai“ davė pradžią lenkų romantizmo epochai. Įvairūs menininkai, mąstytojai, visuomenės veikėjai politinės vergijos sąlygomis sukūrė dvasinės laisvės pasaulį, tautinės nepriklausomybės programas ir pakėlė lenkų literatūrą, muziką ir tapybą į europinės kultūros lygį. Minėdami 200 metų sukaktį nuo A. Mickevičiaus „Poezijos“ išleidimo, Lenkijos ir Lietuvos filologai surengė konferenciją Balstogėje ir Vilniuje. Knygoje spausdinami konferencijos pranešimai.
Ilgiewicz, Henryka. Biblioteka Uniwersytecka w Wilnie (1919–1939). Toruń: Wydawnictwo Adam Marszałek, 2024. 476 p.
Vilniaus universiteto biblioteka tarpukariu užėmė svarbią vietą Vilniaus krašto kultūriniame ir moksliniame gyvenime. Remdamasi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus, Lietuvos valstybės centrinio archyvo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus dokumentais, autorė aprašo bibliotekos fondo plėtimo ir tvarkymo darbus, darbuotojų skaičių ir jų likimus, bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimo galimybes, rengtas parodas, pastato priežiūrą, skaitytojų įvairovę, ryšius su kitomis institucijomis. Nors vargino karai ir ekonominės krizės, bibliotekos darbuotojų pastangomis buvo išsaugota daug retų spaudinių ir rankraščių, restauruotas istorinis pastatas.
Hurlak, Patrycja. Żydowskie korzenie szaty chrzcielnej, alby, cingulum i kolorów liturgicznych. Pelplin: Bernardinum, 2023. 132 p.
Pirmieji krikščionys neturėjo specialių drabužių liturgijai. V amžiuje atsiradę liturginiai rūbai buvo panašesni į romėnų kilmingųjų, nei į Senojo Testamento kunigų drabužius. Tačiau krikščionybės ir judaizmo bendros šaknys, kylančios iš Šventojo Rašto ir su juo susijusios Tradicijos, paveikė liturgijoje naudojamus ženklus ir simbolius. Knygoje autorė tiria šiandienos katalikiškų liturginių rūbų kilmę, aprašo jų simboliką.
II wojna światowa: infografiki. Poznań: Dom Wydawniczy REBIS, 2024. 191 p.
Knygoje labai daug duomenų apie Antrąjį pasaulinį karą. Autoriai gausias žinias perteikia, pasitelkdami grafikus, žemėlapius, schemas, piešinius. Aiškiai ir patraukliai išdėstyta medžiaga leidžia lengviau suprasti sudėtingus reiškinius, sieti įvairius karo aspektus.
Brooke-Hitching, Edward. Atlas lądów niebyłych: największe mity, zmyślenia i pomyłki kartografów. Poznań: Dom Wydawniczy REBIS, 2024. 255 p.
Knygoje aprašomi senieji įvairių pasaulio vietų žemėlapiai. Autorius atskleidžia įdomias istorijas, kaip niekada neegzistavusios jūros ir kalnai atsirado senoviniuose žemėlapiuose. Vaiduoklių salos, mitinės rasės, laivus pražudančios pabaisos kadaise žemėlapiuose vaizduotos kaip tikrai esančios. Įdomus ir smalsumą keliantis tekstas, neįtikėtinos iliustracijos parodo skaitytojui pasaulį, pilną mįslių ir paslapčių, daug keistesnį nei pažįstame šiandien.
Anotacijas parengė Rima Marcinkevičiūtė
Menotyrininkės Saulės Mažeikaitės-Teiberės mintys apie knygas
Menotyrininkės Saulės Mažeikaitės-Teiberės mintys apie knygas
Asmeninio archyvo nuotrauka
Saulė Mažeikaitė-Teiberė gerai pažįstama Lietuvos meno kūrėjams ir kultūros srities specialistams. Ji – Lietuvos dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos narė, meno vertintoja, projektų kuratorė, Vilniaus kolegijos menų ir kūrybinių technologijų fakulteto dėstytoja, Lietuvos šiuolaikinio meno, architektūros ir dizaino žurnalo „Artnews.lt“ tekstų autorė. Saulei Mažeikaitei-Teiberei teko vadovauti Lietuvos kultūros institutui, leidyklai „ARTseria“, menotyrininkė dažnai renkama ekspertų komisijų kultūros klausimais nare.
2018 m. išleista Lietuvos meno kūrinių kolekcionavimo istorijos tyrimus papildanti S. Mažeikaitės-Teiberės knyga „Paveikslai“, kurioje pristatoma privati medikės, negausios pirmosios pokario kolekcininkų kartos atstovės Onos Laimutės Šveistytės paveikslų kolekcija.
2020 m. Knygos meno diplomu apdovanotas, o 2021 m. Geriausios metų pažintinės knygos premiją laimėjo menotyrininkės kuruotas projektas – leidinys „Grybo auksas“. Šios knygos puslapiuose kūrybiškai ir jautriai atskleista žymaus XX a. pirmosios pusės lietuvių skulptoriaus Vinco Grybo gyvenimo istorija.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė slypi tekste. Knyga, kurios tekstą (gali būti ir atskiri skyriai ar ištraukos) skaitau kelis kartus ir vis patiriu teksto malonumą nepriklausomai nuo žanro ar autorystės, man, be abejo, vertinga. Įsigydama naują knygą visuomet atkreipiu dėmesį į išorę – ar patogu bus versti puslapius, laikyti rankose, ar raidės su užkardėlėmis – aštriais it plėšrūno dantys serifais, ar priešingai – apvalios sans su išraiškingais išlinkimais, ar knygos puslapiai maloniai slysta tarp pirštų, o knygą jauku liesti. Grožis nebūtinai suteikia papildomą vertę romanui ar apsakymų rinkiniui. Štai senos knygos iš namų bibliotekos asmeniškai vertingos jau tuo, kad prie jų prisilietė daug mielų ar įsivaizduojamų žmonių. Be abejonės, knygos vertė slypi ne tik tekste, bet ir vaizde. Dydis, lengvumas, įrišimas, popieriaus svoris ir faktūra, vaizdų ir iliustracijų kompozicijos knygose – privalomi albumo ar vaikiškos knygos elementai, o konceptualus požiūris sukuria papildomą vertę. Nepatinka, kai tekstinėse ar kitose knygose nuotraukos vis dar atsiduria viename lanke (tarkim, knygos viduryje), o kietus knygų viršelius pamilstu tik išimtinais atvejais.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomenduočiau šias knygas: Sue Prideaux „Aš dinamitas! Nietzsche’s gyvenimas“, Annie Ernaux „Metai“, Juliano Barneso „Vyras raudonais drabužiais“ (The Man in the Read Coat).
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Ko gero, dažniausiai panaudoja knygas atramai arba prispaudimui. Knyga vis dar virsta slėptuve ar saugykla gražiems muziejų bilietams, šmaikštiems rašteliams ar niekučiams. Teko pasinaudoti knygomis kaip svarmenimis – labai jau tinkamas buvo jų kelių kilogramų svoris.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Kai atsirado skaitmeninės knygos, maniau, kad jos visiškai nukonkuruos tradicines popierines, bet dabar įsitikinusi, kad artimoje perspektyvoje – tikrai ne. Tačiau vienos medijos nuolat keičia kitas. Jeigu būsime priversti tapti visai tvariais, grįšime prie lentelių su rašmenimis ar rankraščių (senovinį ritininį principą scrolinimą ir dabar naudojame įrenginiuose), tai turbūt vėl visiškai nauju, šiuo metu sunkiai įsivaizduojamu pavidalu.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Z karta – ne knygų ar tekstų, o vaizdų mylėtojai. Dalis mano kartos atstovų (-ių) negalėjo gyventi be knygos, kita visai neskaitė. Nuolat medžiojome geras knygas, stengėmės skaityti ir turėti tai, ką skaito ir turi kiti (-os), skolinomės ir skolinome, knygos nuolat keliavo iš rankų į rankas. Mano karta vis dar daug skaito (ne tik grožisi), iš tiesų, tuo greičiausiai ir skiriamės iš kitų. Be to, kiek susidūriau su skirtingų kartų skaitytojais, mylimi autoriai ir knygos – kiti, nei mano kartos.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Skolinimo(si) praktika iš bičiulio ar pažįstamo beveik išnykusi, retai kas prašo paskolinti knygą, ją nusiperka arba skolinasi ir bibliotekos, tačiau niekam neskolinčiau Jameso Krüsso knygos „Timas Taleris arba parduotas juokas“ pirmojo leidimo.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Tikriausiai romano.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Negalėčiau išskirti vienos šalies, bet žvilgtelėjus į lentyną – knygos daugiausia prancūzų ir vokiečių autorių.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Esu parašiusi knygą apie laukinį šunį, kurios inspiracija tapo puiki Virginijos Woolf knyga apie spanielį Flašą (Flush), o turinį pripildė švediško gyvenimo detalės, susijusios su šunimis. Švedams šuo – šeimos narys, kurio nuotrauką visuomet turi su savimi, o šunų gerovė – nesibaigianti švedų pokalbių tema ir didelės šunų industrijos dalis. Tačiau knyga ne tik apie tai.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Visai netikėtai bičiulė bibliotekininkė pasiūlė paskaityti Irvino D. Yalomo knygas. Skaitau jo knygą „Mamytė ir gyvenimo prasmė“. Tiesą sakant, seniai taip kikenau skaitydama kai kurias knygos ištraukas.
Vrublevskių biblioteka Vilniaus knygų mugėje 2025
Vrublevskių biblioteka Vilniaus knygų mugėje 2025
Jubiliejinė 25-oji Vilniaus knygų mugė vėl kviečia susitikti parodų centre „Litexpo“ vasario 27 – kovo 2 d. Mugės metu lauks įdomi kultūrinė programa: knygų pristatymai, kūrybiniai užsiėmimai, susitikimai, diskusijos.
Vrublevskių bibliotekos stendą 3.56 lankytojai ras akademinei literatūrai skirtoje trečioje parodų centro salėje. Numatyti du naujausių leidinių – J. Basanavičiaus bibliografijos antrosios dalies „Jono Basanavičiaus gyvenimas ir veikla“ bei J. Beneto ir A. Grinkevičiaus lotyniškosios herojinės poemos „Viešpaties dešinės galybė“ vertimo į lietuvių kalbą – pristatymai. Pastarasis leidinys pateiktas gražiausios metų knygos rinkimų konkurso vertinimo komisijai.
Jau tradicija tapo naują Bibliotekos tęstinio leidinio „LMA Vrublevskių bibliotekos darbai“ numerį pasitikti Knygų mugėje – šiais metais išleistas 13 tomas.
Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus restauratorės Edita Keršulytė, dr. Aušra Čiuladienė ir VU studentė Gustė Rudaitytė ves edukacijas Bibliotekų erdvėje. Dalyviai sužinos, kaip gaminami senoviniai dažai, pamatys istorinių dokumentų inicialų pavyzdžius, galės patys ant pergamento parašyti raidę ir ją dekoruoti.
Bibliotekos renginių datos ir vieta:
Jonas Basanavičius „Bibliografijos rodyklė“. 2 dalis: „Jono Basanavičiaus gyvenimas ir veikla“
Dalyvauja: doc. dr. E. Raila, dr. G. Miknienė, E. Paškevičiūtė-Kundrotienė
2025 m. vasario 28 d., penktadienis, 18 val., salė 1.3
Jokūbas Benetas, Andriejus Grinkevičius „Viešpaties dešinės galybė“
Dalyvauja: dr. S. Narbutas, dr. A. Vaškelienė, doc. dr. O. Dilytė-Čiurinskienė
2025 m. kovo 1 d., šeštadienis, 12 val., salė 5.6
Edukacijos „Inicialas“ Bibliotekų erdvėje:
Vasario 28 d., penktadienis, 14–16 val.
Kovo 1 d., šeštadienis, 11–13 val.
Kovo 2 d., sekmadienis, 11–13 val.
Atradimo džiaugsmas: rasti ankstyvajam raštijos etapui priskiriami latviški įrašai
Atradimo džiaugsmas: rasti ankstyvajam raštijos etapui priskiriami latviški įrašai
Ar žinojote, kad 2025 metais minima seniausios išlikusios latviškos spausdintos knygos 440 metų sukaktis? Įdomu tai, kad šį katekizmą 1585 m. išspausdino jėzuitai Vilniuje.
Ta proga paklausėme, ar lietuviai domisi artimiausių mums kaimynų latvių kalba? Atsakymas nėra vienareikšmis, sako pašnekovė VU filologijos fakulteto dėstytoja dr. Ernesta Kazakėnaitė. Studentai, kurie domisi baltistika, dažnai renkasi latvių kalbą kaip papildomas studijas. Panašus kelias į atradimą buvo ir pačios Ernestos Kazakėnaitės: senosios raštijos tekstų skaitymas filologijos fakultete įtraukė ir į latvių kalbos mokymąsi. Religinių tekstų analizė, evangelinės tradicijos pažinimas atvedė prie maldos „Tėve mūsų“ tyrimo ir vieno ankstyvajam laikotarpiui priskiriamo rankraštinio įrašo latvių kalba atradimo.
Kalbant apie ankstyviausius rankraštinius maldos latvių kalba įrašus, jų identifikuota ne daugiau kaip 2–3, o ketvirtuoju galima laikyti įrašą, kurį tyrėja dr. E. Kazakėnaitė aptiko Vrublevskių bibliotekoje saugomame egzemplioriuje. Šis latvių raštijos istorijai vertingas leidinys yra enciklopedinis pasaulio aprašymas, išspausdintas 1552 metais – S. Miunsterio (Münster) Cosmographiae universalis (šifras LMAVB: K2-174), kurio 789 puslapyje įrašyta latviška malda. Tai, kad šiame leidinyje išspausdinta latviška malda, gerai žinoma, tačiau Vrublevskių bibliotekos egzemplioriuje yra unikalių rankraštinių jos taisymų. Jie labai įdomūs ir svarbūs, nes priklauso ankstyvajam latvių raštijos laikotarpiui (datuojami XVI a. II puse ar XVII a. pr.), o tokių įrašų iki šiol žinoma vos vienas kitas.
Apie tai, kokius mokslinius ir detektyvinius metodus teko mokslininkei pritaikyti, kad atrastų šį išskirtinį įrašą tarp 200 skirtingose pasaulio bibliotekose saugomų Miunsterio kosmografijos leidimų, ir pasakojame šiame vaizdo įraše.
Skulptorius Mykolas Sauka apie knygas
Skulptorius Mykolas Sauka apie knygas
Nuotraukoje – Mykolo Saukos darbas „Vabzdžių viešbutis“, 2020–2022 m.
Mykolas Sauka – rašantis skulptorius, įvairiapusis, ryškus menininkas. Jis neabejingai žvelgia, stebi, tyrinėja pasaulį, savo kartą, save ir nesijaučia išskirtiniu būdamas dailininkų Šarūno ir Nomedos Saukų sūnumi, profesoriaus, literatūrologo Donato Saukos anūku.
Intensyviausiai Mykolo gyvenimas vyksta studijoje. Stipri vidinė energija, puikus amato išmanymas, meistriškumas, „saukiška“ ironija jaučiama kūriniuose: Vilniaus Viršuliškių miško parko betono skulptūrose, Antazavės Šviesių žmonių parkelyje. Ypatingas prieš keletą metų pradėtas kūrybinis projektas „Vaikų kambarys“. Medžio skulptūrų instaliacija tuo pačiu pavadinimu eksponuota VDA parodų salėse „Titanikas“, 2024 m. rudenį Paryžiuje „Galerie Olivier Waltman“.
Mykolas Sauka parašė ir išleido apsakymų knygą „Grubiai“ (2015), romaną „Kambarys“ (2024).
„Kils klausimas, ar studijavęs skulptūrą ir staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti. O pradėjau akmenų skaldykloje. Iš granito gabalų krūvos turėjau išsirinkti drūtą nesuskilusį akmenį ir įžvelgti jame glūdinčią aristoteliškąją entelechiją. Naudodamasis svertais ir gervėmis iškelti, nuristi po stogu, kur paskui būčiau jį pjaustęs, tašęs, šveitęs, poliravęs. Deja, neišmokau naudotis svertais bei gervėmis, o man skirtasis akmuo, jeigu tokio apskritai būta, taip ir liko gulėti krūvoje. Pamaniau, gal paprasčiau bus su skiemenimis, žodžiais ir sakiniais? Jie patys vyniosis į kamuolį ir vos paspirti lėks tolyn. Kalba tapo lyg žaliava, pajutau pareigą užrašyti, įamžinti, kas vyksta su šiuolaikiniu jaunu žmogumi“, – sako menininkas.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Manau, yra trys pagrindiniai dalykai, kurie daro tekstą vertingu: įžvalga, metafora, pasakojimas. Knyga man vertinga, jeigu joje yra bent vienas geras komponentas iš šių trijų.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Thomo Bernhardo „Senieji meistrai“.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais knygą naudoju atremti telefonui, kai ryte žiūriu žinias.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Taip, bet daug kam vis dar patinka naujas knygas glostyti ir uostyti popierių. Todėl popierinės knygos neturėtų išnykti.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Nesijaučiu priklausantis savo kartai, nuo vaikystės jaučiausi senas. Mane supa taip pat seno sukirpimo žmonės. Todėl neišmanau ir šios kartos skaitymo įpročių.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinčiau pasibraukytos ir paraštėse prirašinėtos knygos, nes tai jau juodraštis.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Satyros.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Lietuviai, prancūzai, amerikiečiai, austrai, vokiečiai, vienas lenkas.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Šiuo metu nerašau, tai per daug skausminga. Kaip yra pasakęs Michelʼis Houellebecqʼas, rašymas – tai parazitų kultyvavimas smegenyse.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Sauliaus Stomos „Užrašai iš pasmerktųjų namų“.