Andriaus Sniadeckio skaitymai
„Tai kokia gi čia klinika?“
Andriaus Sniadeckio skaitymai 2024 m. lapkričio 29 d.
Andriaus Sniadeckio (Jędrzej Śniadecki, 1768–1838) skaitymai, arba Lectiones Andrea Sniadecki, atsirado dar 2012 m. kaip Lietuvos mokslo istorijos entuziastų sumanymas atgaivinti nepelnytai primirštos asmenybės nuopelnus mokslui ir kultūrai. Prieš daug metų Vilniaus universitete lapkričio 30 d. dieną buvo švenčiamas profesoriaus Andriaus Sniadeckio gimtadienis. Dėl šios priežasties Lectiones Andrea Sniadecki visuomet rengiami rudenį. Kasmet per Andriaus Sniadeckio skaitymus lankytojai apie profesoriaus veiklą ir mokslinį palikimą sužino vis daugiau.
Šiais metais skaitymus rengė: Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos etikos, teisės ir istorijos centras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos istorijos muziejus, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinika. Partneriai: Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus. Rėmėjai: bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“, Rūta ir Rimvydas Baranauskai.
Kasmet Andriaus Sniadeckio skaitymams renkamės vis kitą šio garbaus ir daug Vilniaus universitetui, Lietuvos mokslui ir medicinai nusipelniusio šviesuolio kūrybos palikimo temą. Šįkart pasirinkome jo rankraštį be pavadinimo ir datos… Tačiau jis svarbus keliais atžvilgiais: jame rasime rekomendacijų ir svarstymų, kokia turėtų ir galėtų būti Vilniaus universiteto (VU) klinika, kurios įkūrimo 220-ąsias metines minėsime 2025 metais. Ilgai manyta, jog VU klinikos įkūrimas 1805 m. sietinas tik su austrų kilmės gydytojais Johanu Pėteriu (1745–1821) ir Jozefu (1771–1842) Frankais. Rankraštyje iškyla A. Sniadeckio sukurta klinikos vizija Vilniaus vyriausiosios mokyklos laikotarpiu (1797–1803 m.). Skaitymams rengti priėmėme malonų Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos kvietimą, o A. Sniadeckio aprašyta klinika 1805 m. buvo įkurta minėtos galerijos kaimynystėje – name Didžiojoje g. 10. Malonus sutapimas.
Svarstydami, kaip pavadinti renginį, prisiminėme imperatoriaus Napoleono ir A. Sniadeckio pokalbį. Karo su Rusija pradžioje 1812 m. Vilniuje apsistojęs imperatorius Napoleonas nutarė susipažinti su VU profesoriais ir pakvietė juos pasikalbėti. Pristatyto prof. A. Sniadeckio imperatorius paklausė: „Tai kokia gi čia chemija dėstoma?“ A. Sniadeckis atsakė: „Pone, tokia pati kaip ir Paryžiuje.“
Nutarėme perfrazuoti šį istorinį klausimą: „Tai kokia gi čia įkurta klinika?“. Skaitymų programos pranešimuose buvo aptarti ne tik VU klinikos, bet ir XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pirmoje pusėje taikyto ligonių gydymo, tuo metu vykusių mokslinių tyrimų, net ir kasdienio gyvenimo prieglaudose bei VU klinikose klausimai. Mokslinėje renginio dalyje išgirdome Rimvydo Baranausko, Martyno Jakulio, Birutės Railienės, Sauliaus Špokevičiaus ir Aisčio Žalnoros pranešimus, susipažinome su pačiais geriausiais gyvybės mokslų studentais: Juliumi Danusevičiumi (VU molekulinė biologija, 4 kursas) ir Pija Juškaite (VU Mikrobiologija, 4 kursas). Juos Andriaus Sniadeckio stipendija apdovanojo mūsų rėmėja bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“. Turėjome išskirtinę galimybę pamatyti vienintelį S. Špokevičiaus monospektaklį, kuriame susitiko jaunasis ir senasis A. Sniadeckis. Rėmėjų dėka bus lietuviškai ir angliškai išleista konferencijos medžiaga.
Renginį papildė anksčiau atidaryta paroda tuo pačiu pavadinimu, kurią galima aplankyti iki 2025 m. kovo 16 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos Kunstkameroje.
Už nuotraukas dėkojame Gintarei Grigėnaitei.
Parengė Birutė Railienė
Pirmasis Rygos spaustuvininkas pagerbtas tarptautine konferencija
Pirmasis Rygos spaustuvininkas pagerbtas tarptautine konferencija
Paskutinę lapkričio savaitę tarptautine konferencija buvo pagerbtas pirmasis Rygos spaustuvininkas Mikalojus Molinas (Mollinus, Molijns, m. 1625). Gimęs Olandijoje, amato mokęsis Planteno ir Moreto įmonėje, vėliau ėmęs spausdinti savarankiškai, Molinas sulaukė kvietimo iš Rygos magistrato atvykti Livonijon. 1588 m. įkūręs spaustuvę Rygoje, čia Molinas spausdino iki mirties. Iš jo įmonės po pasaulį sklido oficialūs magistrato raštai, Livonijos autorių veikalai apie kraštą, įvykius ir asmenis, proginiai kūriniai, mokykloms reikalinga mokomoji medžiaga ir vadovėliai. Čia dienos šviesą išvydo kai kurie Lietuvos autorių darbai, taip pat Rygos magistrato narių bei kitų livoniečių veikalai apie Lietuvą. Pavyzdžiui, 1605 m. pabaigoje Molinas išspausdino Rygos magistrato gydytojo ir puikaus poeto Bazilijaus Plinijaus poemą apie Jono Karolio Chodkevičiaus pergalę prieš Švedijos karalių Karolį prie Salaspilio, 1611 m. – kito rygiečio Pilypo Midendorfo poemą apie Chodkevičiaus pergales prieš švedus paskutinėse 1600–1610 m. karo kampanijose.
Į konferenciją atvyko gausūs specialistai iš Belgijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Švedijos, Estijos ir kitų valstybių. Jie nušvietė Molino gyvenimo kelią iki atvykimo į Rygą, taip pat pasidalino vertingomis žiniomis apie savo darbus ir Europoje vykdomus projektus. Lietuvos pusei atstovavo mokslininkai iš visų trijų didžiausių Vilniaus bibliotekų: Ina Kažuro ir Nijolė Klingaitė iš VU mokslinės bibliotekos, Milda Kvizikevičiūtė iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Gita Drungilienė, Daiva Narbutienė ir Sigitas Narbutas iš Vrublevskių. Latvių kolegos papasakojo apie ruošimąsi kitąmet minėti 500-ąsias latvių knygos metines ir iš anksto pakvietė lietuvius į būsimus renginius. Vaizdai Daivos Narbutienės.
Direkcijos informacija
Skaitytojų dėmesiui!
Skaitytojų dėmesiui!
Kviečiame Jus naudotis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje įdiegta nauja bibliotekos paslaugų platforma „Alma”.
Norėdami atlikti dokumentų paiešką, užsakyti dokumentus ar pratęsti leidinių grąžinimo terminus, nuo šiol naudokite LMAVB virtualiąją biblioteką. Pradėjus naudoti naują bibliotekos paslaugų platformą, laikinai galimas netvarkingas tam tikrų bibliografinių įrašų duomenų atvaizdavimas, gali būti pateikiami netikslūs paieškos išoriniuose šaltiniuose rezultatai ir kt. Anksčiau naudoti elektroniniai bibliotekos katalogai nebeveikia.
Stengsimės kuo greičiau ištaisyti naujoje bibliotekos paslaugų platformoje „Alma” pastebėtus netikslumus ir klaidas. Tikimės, kad Jūs įvertinsite šios paslaugų platformos privalumus ir mielai naudositės mūsų bibliotekos ištekliais.
Pirmą kartą jungdamiesi prie naujos LMAVB virtualiosios bibliotekos pasirinkite Click here to reset password, o atsidariusiame lange įveskite savo el. pašto adresą. Gautame el. laiške Jūsų bus prašoma įvesti prisijungimo prie platformos „Alma” slaptažodį. Rekomenduojame naudoti tą patį slaptažodį, kurį iki šiol naudojote jungdamiesi prie bibliotekos elektroninių katalogų ar virtualiosios bibliotekos, taip pat prie bibliotekos skaitmeninio archyvo ir WIFI ar VPN paslaugų. Įvedę iki šiol naudotą slaptažodį ir toliau prie visų išvardintų resursų ar paslaugų galėsite jungtis vienu ir tuo pačiu slaptažodžiu. Jūsų vartotojo ID (Jūsų skaitytojo bilieto numeris) nesikeičia.
Kilus klausimams, kreipkitės, el. paštu aptarnavimas@mab.lt arba telefonu +370 686 27532.
Dėkojame už supratimą ir kantrybę!
Virtuali paroda „Petras Leonas: prisiminimų punktyrais“
Virtuali paroda „Petras Leonas: prisiminimų punktyrais“
Minint žymaus teisininko, advokato, profesoriaus, dekano, visuomenės ir politikos veikėjo, pirmojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Petro Leono (1864–1938) 160-ąsias gimimo metines, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka parengė mažąją virtualią parodą „Petras Leonas: prisiminimų punktyrais“. Neatsitiktinai šiai parodai iš gausaus Vrublevskių bibliotekoje saugomo P. Leono rankraštinio palikimo pasirinkta dokumentų grupė – P. Leono 1934–1936 m. rašyti atsiminimai „Mano pergyvenimai“.
Parodoje kviečiame pažvelgti į šią iškilią asmenybę kiek kitokiu žvilgsniu – pažinti P. Leoną per jo paties prisiminimus. Prisiminimai leidžia mums giliau ir ryškiau suvokti P. Leono kaip žmogaus, kūrusio Nepriklausomą Lietuvos valstybę, žmogaus, prisidėjusio prie teisinio švietimo, veiklaus visuomenininko vaidmenį, taip pat pajusti to meto politinę, visuomeninę bei kultūrinę aplinką.
Tikimės, kad atvertos P. Leono atsiminimų sąsiuvinių ištraukos bei įdomių nuotraukų įklijos sudomins ir paskatins teisės mokslu besidominčius ir kitus asmenis dar kartą prisiminti, patyrinėti bei įvertinti didžio Lietuvos valstybininko Petro Leono asmenybę, kūrybą ir darbus.
Kviečiame žiūrėti parodą!
Virtuali paroda „Profesorius Karolis Jankevičius – prasmingo gyvenimo pavyzdys“
Virtuali paroda „Profesorius Karolis Jankevičius – prasmingo gyvenimo pavyzdys“
2024 m. lapkričio 22 d. minime botaniko, gamtosaugininko, biomedicinos mokslų daktaro, profesoriaus Karolio Jankevičiaus 100-ąsias gimimo metines.
Ta proga Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali paroda, kurioje pristatomi svarbiausi Karolio Jankevičiaus veiklos barai – ekologija ir gamtosauga.
Daugiau nei pusę amžiaus trukusi profesoriaus mokslo tiriamoji ir mokslo administravimo bei visuomeninė veikla padėjo susikurti Lietuvos botanikos mokslo tradicijoms.
Parodoje apžvelgiami svarbiausi mokslininko veiklos ir gyvenimo įvykiai, iliustruoti knygomis ir nuotraukomis. Skyriuje „Nuo laboranto iki profesoriaus“ rodomos knygos, kurias profesorius parengė su bendraautoriais, ir redaguoti bei sudaryti darbai. Iš LMAVB Rankraščių skyriuje saugomo Karolio Jankevičiaus fondo (F405), eksponuojami dokumentai atskleidžia mokslinės bei visuomeninės veiklos įvykius. Nuotraukos supažindina su mokslininko asmeniniu gyvenimu ir darbine aplinka.
Parodą papildo vaizdo įrašas, kuriame prisiminimais apie tėtį dalijasi dukra menotyrininkė prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė.
Paroda „Tai kokia gi čia klinika?“
Paroda „Tai kokia gi čia klinika?“
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Tai kokia gi čia klinika?“ tapo įžanginiu Vilniaus universiteto Terapijos klinikos (įkurta 1805 m.) sukakties minėjimo 2025 metais renginiu. Parodoje susirinkusius pasveikino Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė, paskaitą „Herojinė“ medicina: kaip XIX a. Vilniaus klinikose buvo gydomi ligoniai?“ perskaitė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto lektorė, gydytoja-neurologė dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė.
Profesoriaus Andriaus Sniadeckio (Jędrzej Śniadecki, 1768–1838) mintys, kokioje klinikoje turėtų būti gydomi ligoniai ir praktikos mokomi medicinos studentai, paskatino surengti parodą, supažindinančią su Vilniaus universiteto (VU) Terapijos, Chirurgijos ir Akušerijos klinikų pacientų ligų istorijomis, medicinos diagnostikos instrumentais, gydymo metodais ir klinikose dirbusių medicinos daktarų mokslo darbais. Vieta parodai, Vilniaus paveikslų galerija, pasirinkta neatsitiktinai – uždarius VU Medicinos fakultetą ir įsteigus Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, šiai įstaigai 1834 m. buvo perduoti Didžiojoje gatvėje įsikūrę Chodkevičių–Puslovskių rūmai. Netrukus čia buvo apgyvendinti profesoriai ir studentai, pradėtos skaityti paskaitos.
Svarstydami, kaip pavadinti parodą, prisiminėme imperatoriaus Napoleono ir A. Sniadeckio pokalbį. Pakeliui į Rusiją 1812 m. Vilniuje apsistojęs imperatorius Napoleonas nutarė susipažinti su VU profesoriais ir pasikvietė juos pasikalbėti. Pristatyto prof. A. Sniadeckio imperatorius paklausė: „Tai kokia gi čia chemija dėstoma?“ A. Sniadeckis atsakė: „Pone, tokia pati kaip ir Paryžiuje.“[1]
Nutarėme perfrazuoti šį istorinį klausimą: „Tai kokia gi čia klinika?“ Atsakymas galėtų būti ir toks pat, ir kitoks – atsakymą į šį klausimą galės rasti kiekvienas parodos lankytojas, susipažinęs su intriguojančiais parodos eksponatais, tarp kurių bus galima rasti net ir mitais apipintą kaltūną.
Parodai eksponatus skolino daug atminties institucijų, privačių asmenų. Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondo pamatysite dokumento, kuris ir tapo parodos pavadinimo sukūrimo „kaltininku“, skaitmeninę kopiją (Homolicky, Michal. Nota do stronicy 90), kitus leidinius: Józefo Franko Atsiminimus (Pamiętniki. Wilno, 1913. T. 3); senajame Vilniaus universitete apgintų disertacijų rinkinį (Meyer C. W. Hydrophobiae rabiosae historia. Dissertatio inauguralis. Vilnae, 1816; Pleszkowski S. De laesionibus capitis externis dissertatio inauguralis chirurgica. Grodno, 1826; Dobrowolski C. Dissertatio inauguralis medico-practica de myelitide. Vilnae, 1829; Gutt F. Dissertatio inauguralis medico-practica analecta de morbis columnae vertebralis exhibens. Vilnae, 1823; Kaczkowski C. Dissertatio inauguralis medico-practica de plicae Polonicae in varias, praeter pilos, corporis humani partes vi et efectu. Vilnae, 1821; Mianowski J. Dissertatio inauguralis medico-chirurgica de tetano observationes tres cum epicrisi exhibens. Vilnae, 1828; Godziemba A. Tentamen inaugurale diagnosim typhi et encephalitidis sistens. Vilnae, 1812); Jokūbo Šimkevičiaus Mokslą apie vaikų ligas (Nauka o chorobach dzieci. Wilno, 1806) bei Teorinį ir praktinį chirurgijos mokymą (Nauka chirurgii teoryczney i praktyczney. Wilno, 1806).
Parodą lydės edukaciniai užsiėmimai ir viešos paskaitos. Paroda bus eksponuojama iki 2025 m. kovo 16 d.
Parodos rengėjai: Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos etikos, teisės ir istorijos centras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos istorijos muziejus, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinika.
Partneriai: Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus.
Parodos koordinatorės: Aistė Bimbirytė, Augustina Ivanauskaitė.
Parodos kuratoriai: Rimvydas Baranauskas, Birutė Railienė, Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Saulius Špokevičius, Aistis Žalnora.
Rėmėjai: bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“, Rūta ir Rimvydas Baranauskai.
Nuotraukos Andriaus Bernoto, Birutės Railienės ir Reginos Vaišvilienės
Informaciją parengė Birutė Railienė
[1] Frank, Józef. Pamiętniki. Z francuskiego przetłumaczył, wstępem i uwagami opatrzył Władysław Zahorski. Wilno, 1913, t. 3, p. 13.
Išleista Jono Basanavičiaus bibliografijos rodyklės antroji dalis
Išleista Jono Basanavičiaus bibliografijos rodyklės antroji dalis
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka išleido Jono Basanavičiaus bibliografijos rodyklės antrąją dalį. Tai 2015 m. pasirodžiusios pirmosios dalies, kurioje suregistruoti J. Basanavičiaus gyventu laiku ir vėlesniais metais paskelbti jo darbai, tęsinys. Leidinį sudaro J. Basanavičiaus atmintį liudijanti istoriografinė medžiaga, kuri padės visapusiškai susipažinti su Basanavičiaus gyvenimu ir darbais, atskleisti jo asmenybės brendimo ir pažiūrų susidarymo aplinkybes, leis nagrinėti visuomeninius, politinius, ekonominius, kultūrinius tos epochos procesus ir pokyčius, J. Basanavičiaus vertinimą amžininkų ir vėlesnių kartų darbuose.
Antrojoje bibliografijos rodyklės dalyje išsamiai atskleidžiami 1880–2013 m. apie J. Basanavičių spaudoje paskelbti Lietuvos ir užsienio autorių darbai: knygos, moksliniai ir mokslo populiarinimo straipsniai, J. Basanavičiui rašyti laiškai ir laiškai, kuriuose jis minimas. Taip pat pristatomos J. Basanavičiaus darbų anotacijos ir recenzijos, kitų autorių tyrimai, kuriuose cituojami J. Basanavičiaus darbai arba jais remiamasi, medžiaga apie atminimo įamžinimą (minėjimus, parodas, televizijos ir radijo laidas, įprasminimą mene ir kt.). Suregistruoti ir vėlesni publikacijų leidimai bei perspaudai.
Dėl itin didelės antrosios dalies apimties (7268 bibliografiniai įrašai) ji suskirstyta į tris tomus. Pirmame tome pateikiamos bendro pobūdžio publikacijos apie J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą, tėviškę ir artimuosius bei literatūra, atskleidžianti jo kaip politiko ir visuomenės veikėjo vertinimą. Antrame tome sutelkta informacija apie J. Basanavičiaus istorijos, tautosakos, medicinos, kultūros ir kitų sričių darbų vertinimą, tų darbų recenzijas bei laiškus, atspindinčius jo ryšius su Lietuvos ir užsienio mokslo bei visuomenės veikėjais. Trečiame tome surinkta literatūra apie J. Basanavičiaus atminties įprasminimą, jo asmeninę biblioteką, palikimą archyvuose ir bibliotekose, taip pat pateikiami darbai, kuriuose cituojamos jo knygos, straipsniai, tautosakos rinkinių medžiaga. Leidinį papildo asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės bei chronologinė J. Basanavičiui rašytų laiškų rodyklė.
Bibliografijos rodyklės antrajai daliai medžiagą rinko ir leidinį rengė Jadvyga Kulikauskienė, Vaida Juodėnienė, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Aušra Šalnaitė, Bronislava Kisielienė, Džiuljeta Malinauskaitė, Loreta Glebavičiūtė, Birutė Railienė. Leidinį sudarė Giedrė Miknienė, Vaida Juodėnienė, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, redagavo Rasa Putkienė, Giedrė Miknienė ir Artūras Judžentis.
J. Basanavičiaus bibliografijos rodyklės antrosios dalies leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Naująjį leidinį netrukus bus galima įsigyti Bibliotekos abonemente.
Virtuali paroda „Faciendi libros plures non est finis“
Virtuali paroda „Faciendi libros plures non est finis“
1454 metų spalį italų humanistas Enea Silvio Piccolomini (1405–1464), būsimasis popiežius Pijus II, lankydamasis Frankfurte sutiko nežinomą „vir mirabilis“ – nepaprastą žmogų (nėra žinoma, ar tai buvo pats Johannesas Gutenbergas, ar kažkas iš jo padėjėjų). Pasakodamas apie šį susitikimą 1455 metų kovo 12-os laiške kardinolui Juanui Carvajalui (apie 1400–1469) Piccolomini teigė matęs kelioliką lapų iš 158 ar net 180 identiškų Biblijos egzempliorių, kuriuos galima skaityti be akinių, ir stebėjosi knygos atsiradimo sparta. Tuo metu jis dar nežinojo, kad ateityje jo matyta ir kitos XV amžiuje išspausdintos knygos bus pavadintos inkunabulais, o jų dauginimo greitis tik didės.
Praėjus keturiasdešimčiai metų nuo minėto susitikimo – 1494-aisiais – vokiečių humanistas Sebastianas Brantas pirmą kartą išspausdinto satyrinę alegoriją „Das Narrenschiff“ (liet. „Kvailių laivas“). Po trejų metų – 1497-aisiais – šis veikalas buvo išverstas į lotynų kalbą pavadinimu „Stultifera navis“. Vienas šios knygos skyrių buvo pavadintas „Apie knygų nenaudingumą“. Jame Kvailys pasakoja, kad turi daugybę knygučių, kurias retai skaito, o net ir perskaitęs nelabai ką supranta, bet saugo jas, pagarbiai laiko, nuvalo dulkes… Dar jisai skundžiasi, kad sunku peržvelgti visą atsiradusių knygų kiekį, rašančiųjų įvairovę, sunku visoje toje gausybėje atrasti tiesą, nes žmogų blaško knygų gausybė ir nėra galo knygų gausinimui.
Skundas, kad knygų gausinimui nėra galo (lot. „Faciendi libros plures non est finis“), puikiai tiko pavadinti virtualią parodą, kurios autorei, Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorei Agnei Zemkajutei, kaip ir minėtam Kvailiui, nebuvo lengva aptarti per mažiau nei pusšimtį XV amžiaus metų išspausdintų knygų įvairovę. Šia paroda siekiama pristatyti inkunabulus, jų išskirtinius bruožus, parodyti, kaip keitėsi pirmųjų spaudinių forma, leidusi knygai po truputį tapti tokia, kokią ją esame įpratę matyti ir šiais laikais. Taip pat parodos žiūrovai kviečiami susipažinti su LMA Vrublevskių bibliotekos inkunabulais, pamatyti jų įdomybes, vienokį ar kitokį atskirų egzempliorių išskirtinumą. Visgi paroda nepretenduoja į objektyvumą, ypač kai kalbama apie tai, kas yra gražu ar įdomu. Žiūrovams siūloma sekant nuorodomis peržiūrėti ir šioje parodoje aptartas ar tik Vrublevskių bibliotekos inkunabulų sąraše esančias knygas bei atrasti, kurios iš jų yra įdomios kiekvienam asmeniškai. Vrublevskių bibliotekos inkunabulų skaitmeninimo darbai artėja prie pabaigos, tad norintys išsamiau susipažinti su viena ar kita knyga jau gali pavartyti sudominusį dokumentą ir virtualioje erdvėje.
Parodą „Faciendi libros plures non est finis“ kviečiame žiūrėti: http://eparodos.mab.lt/s/-faciendi-libros-plures-non-est-finis-knygu-gausinimui-nera-galo
Agnė Zemkajutė
Senesnis už seniausią
Senesnis už seniausią
Prieš kelerius metus Vrublevskių bibliotekoje buvo identifikuotas Johanneso de Aragonia dviejų kalbų inkunabulas, išspausdintas 1471 metais, po gruodžio 19 dienos (LMAVB RSS I-25g (https://elibrary.mab.lt/handle/1/31006), ISTC ia00939800 (https://data.cerl.org/istc/ia00939800), GW 02309 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/GW02309.htm). Kadangi konvoliute buvo įrišti tik trys lapai ir nebuvo jokio kolofono, buvo sunku nustatyti, koks tai veikalas. Tik spėliojant atradus suskaitmenintą knygą paaiškėjo, kad tai yra vos keturių lapų brošiūra, kurios pirmojo lapo trūksta Vrublevskių bibliotekoje saugomame egzemplioriuje. Anuomet šis atradimas nudžiugino ne tik tuo, kad pagaliau pavyko aprašyti knygą, bet ir tuo, kad tuo metu tai buvo seniausia žinoma renkamais rašmenimis spausdinta knyga, saugoma Lietuvos atminties institucijose.
Šiemet, rengiant netrukus pasirodysiančią Bibliotekos inkunabulams skirtą parodą, tarptautinėse bazėse buvo patikrinti visi jų aprašai. Juk šių knygų tyrimai nesibaigia, informacijos daugėja, tad kartais patikslinama knygos spausdinimo vieta ir data, jos leidėjas, kartais paaiškėja, kad paleotipas iš tikrųjų yra inkunabulas, kartais, deja, inkunabulas pripažįstamas paleotipu.
Šį kartą dėmesį patraukė to paties konvoliuto šeštasis aligatas – Bernardo Giustiniani (lot. Bernardus Justinianus) kalba Oratio habita apud Sixtum IV contra Turcos (LMAVB RSS I-25f (https://elibrary.mab.lt/handle/1/31002), ISTC ij00605800 (https://data.cerl.org/istc/ij00605800), GW M15532 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/M15532.htm), pasakyta popiežiui Sikstui IV 1471 metų gruodžio 2 dieną. Bibliotekos apraše buvo nurodyta, kad ją išspausdino nežinomas spaustuvininkas Romoje 1472 metais. Inkunabulų kataloge „Gesamtkatalog der Wiegendrucke“ (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/) nustatytas ir jos spaustuvininkas – Georg Lauer. Visgi išsamiausias aprašas yra Britų bibliotekos Inkunabulų trumpųjų aprašų kataloge „Incunabula Short Title Catalogue“ (https://data.cerl.org/istc/_search). Jame ne tik nurodyta veikalo spausdinimo data – 1471 metai, po gruodžio 2 dienos, – bet ir prirašyta pastaba, kad tai yra tikėtina pirmoji šios popiežiui skirtos kalbos laida. Visos kitos laidos turi kolofoną (išskyrus vieną, išspausdintą apie 1474 metus). Taip ši knyga, aplenkusi tame pačiame konvoliute įrištą kitą knygą vos dviem savaitėmis, tapo seniausiu šiuo metu žinomu inkunabulu Lietuvoje (bent jau kol kuri nors Lietuvos atminties institucija ar kolekcininkas nepraneš, kad įsigijo ar identifikavo dar anksčiau išspausdintą).
Šios knygos autorius Bernardo Giustiniani (1408–1489) buvo Renesanso humanistas, istorikas, Venecijos Respublikos politikas ir diplomatas. Kaip Venecijos atstovas jis dalyvavo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frederiko III karūnavimo iškilmėse Romoje, sveikino naujai išrinktus popiežius Pijų II ir Sikstą IV, su diplomatinėmis misijomis vyko į Neapolį, Ferarą ir Milaną. Jaunystėje gavęs gerą išsilavinimą, Giustiniani reiškėsi ir kaip istorikas, literatas. Iš graikų į lotynų jis išvertė Homero, Isokrato tekstų, parašė originalią poemą. Pirmasis jo kaip istoriko ir biografo darbas buvo dėdės, pirmojo Venecijos patriarcho ir būsimo šventojo Lorenzo Giustiniani (1381–1456) biografija Vita beati Laurentii Iustiniani Venetiarum protopatriarchae (išspausdinta 1475 metais) (ISTC ij00611500 (https://data.cerl.org/istc/ij00611500); GW M15546 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/M15546.htm). Pasitraukęs iš aktyvios diplomatinės tarnybos spaudai parengė Venecijos istoriją Historia de origine urbis Venetiarum (išspausdinta po mirties, 1492 metais) (ISTC ij00605000 (https://data.cerl.org/istc/ij00605000); GW M15544 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/M15544.htm). Amžininkų jis buvo giriamas ir dėl savo oratorystės gabumų. Daug jo kalbų ir laiškų buvo surinkta ir 1492 (?) metais išspausdinta rinkinyje Orationes et epistolae (ISTC ij00611000 (https://data.cerl.org/istc/ij00611000); GW M15541 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/M15541.htm).
XV a. populiariausias Giustiniani veikalas ir žinomiausia jo kalba, 1471–1487 (?) metais išspausdinta net 10 kartų, ir buvo Oratio habita apud Sixtum IV contra Turcos. Mirus popiežiui Pauliui II, Venecijos Respublika išsiuntė delegaciją pas naujai išrinktą popiežių Sikstą IV. Jai vadovavo Bernardo Giustiniani. Lapkričio pabaigoje keturi pasiuntiniai atvyko į Romą, o gruodžio 2 dieną pasiuntinių vadovas kreipėsi į popiežių. Išgyręs naujai išrinktąjį popiežių jis padarė išvadą, kad daugybe nuopelnų jis buvo apdovanotas tam, kad vadovautų kunigaikščiams ir gintų Kristaus šlovę bei krikščionišką Europą – musulmonai veržiasi į pačią jos širdį. Venecijiečiai jau daugiau nei aštuonerius metus saugojo krikščionis nuo netikinčiųjų, negailėdami nei savo miestų, nei laivų, žmonių ir turtų, bet jiems reikia pagalbos. Kalboje išsakytas primygtinis kvietimas pradėti karo žygį prieš turkus pateisinamas susiklosčiusiomis aplinkybėmis: Venecija jau nuo 1463 metų kariavo su Osmanų imperija, prieš metus žlugo jų kolonija Negropontė, turkai artėjo prie pačios Venecijos, tad Respublikos senatas ragino savo pasiuntinį siekti susitarimo su popiežiumi, kad jis prisidėtų prie antiturkiškos kampanijos. Jeigu nepasisektų greitai to pasiekti, Giustiniani turėjo popiežiui priminti, kad Venecijai nebūtų sunku susitaikyti su priešais ir taip apginti savo egzistavimą ir ekonominius interesus.
1472 metų vasario viduryje Venecijos sinjorija atšaukė pasiuntinius ir pakeitė juos nuolatiniu atstovu. Prieš išvykdamas, kovą Giustiniani gavo popiežiaus laišką Dilecto filio Bernardo Iustiniano, kuriame buvo viešai išgirti jo išskirtiniai oratoriniai gebėjimai.
Besitęsiant kovoms su Osmanų imperija, ši kalba neprarado savo aktualumo. Tikėtina, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ji XV a. buvo ne kartą perspausdinta, o jos tikėtinos pirmosios laidos vienas egzempliorius pasiekė ir Lietuvą. Bet tai ne vienintelis inkunabulas, kuriuo kreipiamasi kviečiant kovoti su turkais. Seniausias datuojamas inkunabulas, išspausdintas 1454 metų gruodį, buvo vokiečių kalba parašytas politinis religinis eiliuotas pamfletas Perspėjimas krikščionims apie turkus. Apie jį, taip pat Vrublevskių bibliotekoje ir kitur saugomus inkunabulus, jau netrukus bus galima pasiskaityti virtualioje parodoje apie begalinį knygų gausinimą XV amžiuje.
Agnė Zemkajutė
Ados Paukštytės knygų pasaulis
Ados Paukštytės knygų pasaulis
Jono Krivicko nuotrauka
Ada Paukštytė – žurnalistė, televizijos ir radijo laidų kūrėja, teatro vadybininkė, Vilniuje rengiamo kultūros ir meno festivalio „Kultūros naktis“ komandos narė, biografinės knygos apie legendinį aktorių savo tėtį „Vytautas Paukštė – pagrindinis vaidmuo“ bendraautorė.
Gal iš abiejų tėvų, Klaipėdos dramos teatro aktorių, paveldėti genai, gal scenos užkulisiuose prabėgusi vaikystė lėmė, kad visos jos veiklos susijusios su teatru ir kultūra. Viename interviu Ada Paukštytė prisipažino: „Esu laiminga, kad šiandien dirbu šalia didžių žmonių, dalyvauju bendruose projektuose. Mano studentiškų laikų tikėjimas nepasikeitė – menas gelbsti pasaulį, o gėris tikrai nugalės blogį.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Visada žavi turtinga knygos kalba (vis dažniau jos pasigendu), žongliravimas profesiniu amatu (kaip neskaitysi naujos Irvingo knygos…), intriguoja istoriniai rakursai, akiračio plėtimas, hipnotizuojantys veikėjai (mane buvo tiesiog užbūrusi Jo Nesbø detektyvų serija ir Hario Hūlės personažas). Bet kad taptų vertinga asmeniškai, knyga, matyt, dar turi atliepti tavo vidinį kamertoną. Juk būna, kad skaitai knygą ir ji tavęs niekaip nejaudina. O atsiverti ją po kelerių metų ir supranti, kad viskas aktualu ir tau jos dabar labai reikia. Knyga, priešingai nei žmogus, turi prabangą laukti savo skaitytojo neribotą laiką.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Su knyga – kaip su kvepalais, rekomenduoti gali tik pažinęs žmogų. Be to, tai rekomendacija profesionalui, o aš save laikau paprasta ir eiline skaitytoja. Rekomendacijomis dažniau dalinuosi su draugais. Galiu tik pasakyti, kad turbūt jau perskaičiau baisiausią savo gyvenime knygą – Joannos Gierak-Onoszko „27 Toby Obedo mirtys: pirmųjų Tautų vaikų išgyvenimai Kanados internatinėse mokyklose“. Ar rekomenduočiau kitiems – tikrai taip. Smurto rato veikimo suvokimui. Ir ne tik.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Žinoma, ką čia slėpti. Ir žiedlapius su dukra džiovinom, ir kompiuterio pakyla tarnavo, ir prislėgti ką nors visada praverčia knyga. Be to, knygų mano namuose tiek, kad jos yra tapę natūralia namų interjero dalimi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man net gėda prisipažinti, kad nesu nei audioknygos klausiusi, nei skaičiusi skaitmeninę knygą. Bet abu variantus laikau svarbia ir reikalinga pažanga. Turiu artimą ir mylimą giminaitę, beje, bibliotekininkę, kuri, įveikusi sunkią ligą, nebegali skaityti. Tad audioknygos jai yra išsigelbėjimas. Turiu daug draugų, kurie elektronines knygas skaito kelionių metu. Juk knygos dažnai nesiveži vien dėl jos svorio, kad ir kaip norisi. Aš konkurencijos nematau, tiesiog pati dar neišmokau skaityti knygų elektroniniuose prietaisuose. Man labai patinka popierinės knygos. Mėgstu pasibraukti išskirtines vietas, jas persirašyti į atskirą, specialiai tam skirtą užrašų knygą. Skamba labai senoviškai, bet aš ir esu pagyvenusi jaunuolė ☺
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Negaliu kalbėti kartos vardu. Manau, kaip ir visos kartos, išgyvename tam tikras auklėjimo, kolektyvinės kaltės traumas, vertybių krizes, tik, skirtingai nei jaunimas, atsakymų kaip jas įveikti dažniau ieškome knygų puslapiuose, nei socialinuose tinkluose ar psichoterapeuto kabinete. Panašu, kad mūsų ryšys su knyga – gana tvirtas. Mano artimų draugų tarpe vyksta aktyvūs knygų mainai, rengiami jų aptarimai, dauguma turime mėgiamas bibliotekas, knygynus.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tos, kuri tau brangi, kurią su pasididžiavimu laikai namų lentynoje, prie kurios jauti poreikį grįžti. Bet galiausiai būtent jas paskolini ir neretai prarandi negrįžtamai. Todėl dabar dažnai iškart užsisakau daugiau patikusios knygos egzempliorių ir juos tam tikra proga dovanoju draugams.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Abejoju, ar kam įdomi mano biografija. Labai tikiuosi, kad talentingas autorius ją pritemptų iki komedijos ar detektyvo. Elementų gal būta ir dramatiškų, bet smagių momentų visgi daugiau.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Prie mano lovos sukrautas kalnas knygų. Ypač jų padaugėja rudenį ir žiemą. Ten toks margumynas… Niekada pagal šalį autorių nesirinkau. Pastaruoju metu buvo įdomu atrasti tolimesnių kultūrų autorius ar istorijų siužetus – Indonezijos, Kanados, Indijos, Australijos. Bet tai – tik inkliuzai. Labiausiai džiugina, kad tarp skaitomų kitų šalių autorių vis gausiau atsiranda lietuvių. Ir ne tik poezijoje. Visada laukiu naujų Undinės Radzevičiūtės knygų. Dideliu atradimu man tapo Akvilina Cicėnaitė ir jos „Anglų kalbos žodynas“. Su malonumu „surijau“ Violetos Tapinienės knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“. Netrukus skaitysiu Kastyčio Sarknicko ir Manto Adomėno knygas – kitas formatas, bet pasitikiu draugų rekomendacijomis, kad skaityti verta.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Aš bandau vadovautis posakiu: „Jei gali nerašyti – nerašyk.“ Tiesą sakant, norėčiau, bet neturiu rašymui reikalingo išsilavinimo. Blogų knygų yra tiek daug, kad labai nesinorėtų papildyti jų autorių gretas.
Kol kas vienintelė mano inicijuota knyga – drauge su teatrologe Daiva Šabasevičiene sudaryta monografija apie mano mylimą tėtį – teatro ir kino aktorių Vytautą Paukštę. Labai norėjau, kad jo atminimas būtų įamžintas knygoje, nes aktoriaus profesija tokia efemeriška… O knyga – ilgaamžė.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Netyčia bibliotekos lentynoje užtikau Pulitzerio premijos laureatės Louise Erdrich knygą „Nuosprendis“ ir su malonumu ją perskaičiau. Laukiu Bonnie Garmus knygos „Chemijos pamokos“. Bet, kaip jau minėjau, prie mano lovos – ranka pasiekimas kalnas knygų, iš kurio vis kurią atsiverčiu: Rimvydo Stankevičiaus, Aivaro Veiknio, Pier Paolo Pasolini, Rupi Kaur, Louise Glück poezija, Stephen Hawking „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus“, Eimanto Gudo „Mėlynas kraujas“, Matthijs van Boxsel „Kvailybės enciklopedija“, Fritz Riemann „Pagrindinės baimės formos“ ir taip toliau. Visgi esu šiek tiek knygų žiurkė…