Virtuali paroda „Lietuvių kultūros draugija „Rūta“ – lietuvybės citadelė Vilniuje“
Virtuali paroda „Lietuvių kultūros draugija „Rūta“ – lietuvybės citadelė Vilniuje“
Vrublevskių bibliotekos archyvuose saugomi dokumentai, atspindintys Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“, veikusios 1908–1914 m., įvairialypę veiklą bei liudijantys svarbų jos indėlį į XX a. pradžios lietuvių kultūrinį lauką. Jų pagrindu parengta virtuali mažoji paroda Lietuvių kultūros draugija „Rūta“ – lietuvybės citadelė Vilniuje.
„Rūtos“ draugijos veikla – tai pradėtas ir išplėtotas lietuvybės žadinimas Vilniuje ir jo krašte XX a. pradžioje. Šios Draugijos tikslas ir uždaviniai, kaip steigiamajame susirinkime 1909 metais pabrėžė jos įkūrėjas Mykolas Sleževičius, buvo vienyti ir kultūriškai šviesti Vilniaus ir jo apylinkės lietuvius.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos archyvuose saugomi dokumentai, atspindintys Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“, veikusios 1908–1914 m., veiklą: eksponuojami Draugijos narių sąrašai, finansinės ataskaitos, susirinkimų protokolai, korespondencija ir kt. dokumentai. Atskirą dokumentų grupę sudaro Lietuvių vaidintojų kuopos sąrašo fragmentas, Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų sąjungos susirinkimų protokolai. Minėtinas 1910 m. datuotas Savitarpinės pašalpos draugijos pirmininko Antano Vileišio raštas „Rūtos“ tarybos įgaliotam asmeniui Mykolui Sleževičiui dėl sprendimo panaikinti šios Draugijos Artistų mėgėjų kuopą ir įsteigti autonomišką Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų sąjungą. Reikšmingas įvykis visai lietuvių teatro raidai – susibūrė jungtinių scenos meno pajėgų kolektyvas: dvi atskirai veikusios trupės – Lietuvių savitarpinės pašalpos draugijos vaidintojų kuopa ir prie „Rūtos“ klubo įsikūręs Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų būrelis – 1910 m. rugsėjo 20 d. susijungė į Vilniaus lietuvių artistų sąjungą.
Draugijos gyvavimo laiku radosi ir nepasitenkinimo, esą per mažai lietuvių narių, nemaža jos dalis – svetimtaučių jaunuomenė. Buvo įvardyta ir daugiau „Rūtos“ veiklos klaidų: neskaitytos populiarios paskaitos, tinkamai nesutvarkytas Draugijos knygynas, stokota gerų vaidinimų. Vienas tą padėtį atspindinčių dokumentų yra kun. Juozo Tumo kreipimasis į „Rūtą“, kuriuo jis atsisako dalyvauti Draugijos veikloje ir prašo išbraukti iš jos narių.
Šie ir kiti dokumentai leidžia detaliau susipažinti su įvairialype „Rūtos“ veikla ir liudija svarbų jos indėlį į XX a. pradžios lietuvių kultūrinio ir visuomeninio lauko plėtojimą.
Kultūros tyrėjai pažymi, kad Vilniaus lietuvių susivienijimas „Rūta“, jo rengiami koncertai ir spektakliai anuo metu buvo lietuviškos kultūros tvirtovė Vilniuje ir Vilniaus krašte.
Išbandyk – „Knyga kaip desertas“
Išbandyk – „Knyga kaip desertas“
Pradedame naują vaizdo įrašų ciklą „Knyga kaip desertas“, kuriame nuolat siūlysime geriausių prasmingo turinio knygų apžvalgas.
Pirmas susitikimas – su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovu Gyčiu Vaškeliu. Leidėjas į mūsų studiją atvyko su penkiomis naujausiomis knygomis. Viena jų Lietuvos leidėjų asociacijos jau įvertinta kaip metų įvykis. Trys iš pateiktų knygų gausiai iliustruotos įspūdinga Mariaus Jonučio kūryba.
Ir dar šventinė intriga: suskubkime, viena iš knygų galėtų tapti puikia dovana Valentino dienos proga.
Išsamiau apie penkias Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas knygas, skirtas skaitymo gurmanams, vaizdo ir garso įrašuose.
Remkim savo porą – Žygimantą ir Barborą!
Remkim savo porą – Žygimantą ir Barborą!
LMA Vrublevskių biblioteka kviečia prisidėti prie skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“. 2025 m. ji papuoš Bibliotekos kiemelį, esantį prie T. Vrublevskio gatvės. Šventojo Valentino dienos išvakarėse visiems siūlome bent nedidele auka paremti jos sukūrimą. Juk mūsų valdovų poros skulptūra visuomet žymės jaunystę ir amžiną meilę, įkvėpusią tiek puikiausių literatūros kūrinių, šiandien saugomų šioje Bibliotekoje. Ji kvies ir vilniečius, ir gausius Vilniaus svečius į jaukų kiemelį pailsėti su knyga rankose ar ir be jos. O svarbiausia, kiekvienas labdarys, bent nedidele suma prisidėjęs prie jos sukūrimo, galės išdidžiai visiems pasakyti: „Ši skulptūra – mano, nes aš prie jos prisidėjau!“ Norinčius ir galinčius paremti skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“ sukūrimą ir pastatymą Bibliotekos kiemelyje maloniai kviečiame aukoti, pinigus pervedant į LMA Vrublevskių bibliotekos sąskaitą LT55 7300 0100 0246 2575 ir nurodant „Skulptūrinei kompozicijai“.
Direkcija
Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje vykdomi daugiau nei du šimtus metų. Beveik šešiasdešimt metų skaičiuoja tęstinis leidinys „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kuriame tradiciškai apibendrinama praėjusių metų tyrimų medžiaga. Šio leidinio vyriausiasis redaktorius archeologas dr. Gintautas Zabiela apžvelgė naujausių archeologinių tyrinėjimų rezultatus ir įvardijo bendrus tyrimų lauko polinkius. Apie visa tai – vaizdo įraše.
2022 metais įvairiausiose Lietuvos vietose buvo vykdoma 450 tyrimų. Kaip pastebi archeologas, didžioji jų dalis yra kartotiniai, mokslui teikiantys mažai informacijos ir tik trečdalis naujomis žiniomis papildė muziejų, archyvų fondus.
Galima skirti tris archeologinių tyrimų kryptis: tiriama ten, kur kyla grėsmė archeologiniam paveldui, tiriamos buvusios dvarvietės ir naujausių laikų XIX–XX a. laikotarpio archeologiniai tyrimai. Dar neseniai šio laikotarpio objektai nebuvo vertinami, bet vis labiau įsitvirtina požiūris, kad tai svarbi, o kai kuriais atvejais – net vienintelė patikima informacija.
Tikrovė tokia, kad pastaraisiais metais archeologinių tyrimų galimybes išplečia didžiųjų infrastruktūrinių objektų žvalgymo darbai. Pavyzdžiui, „Rail Baltica“ geležinkelio trasos statyba leido atlikti išsamius kasinėjimus Jonavos rajone ir surinkti daug archeologinės medžiagos, kurią bus galima tyrinėti dešimtmečius. Kaip sako archeologas dr. G. Zabiela, tokių svarbių infrastruktūrinių objektų tyrimai bent iš dalies atstoja valstybės dėmesio trūkumą tikslingiems klasikiniams moksliniams tyrimams.
Žurnalistės Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės mintys
Žurnalistės Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Jūratė Samušytė-Jaseliūnienė – žurnalistė, radijo laidų autorė ir vedėja, knygų Lietuvos aklųjų bibliotekai įgarsintoja, viena iš leidinio „Gyvenimas tarp knygų“ sudarytojų. Darbo dienomis rytais per „Žinių radiją“ transliuojama jos literatūrinė laida „Renkuosi knygą“.
Žavi, kūrybinga, įžvalgi žurnalistė, daug žymių asmenybių Lietuvai išauginusios Linkuvos gimnazijos abiturientė, Vilniaus universiteto absolventė, pratęsusi studijas Danijoje, trijų vaikučių mama. Unikalus ir magiškas vienas naujausių jos kūrinių – literatūrinių mezginių platforma „Megzti Tekstai / Knitted Lines“ (https://www.knittedlines.com/collections/ikvepti-knygu).
„Čia karaliauja šaliai – purūs, šilti, „kandantys“ ir švelnūs, lengvi / stori, spalvoti, lininiai ir vilnoniai, megzti su meile, kiauraraščiu ar dvigubu mezgimu. Čia rasite ir literatūrinius šalikus, skaras ir skraistes – jie įkvėpti skaitytų knygų: numegzti, širdin smigtelėjus ypatingai frazei, sielai suradus artimą veikėją, panirus į užburiančią teksto harmoniją ar susižavėjus netikėtu viršeliu. Taip nuotaika virsta spalvomis, o žodžiai – raštais.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė – labai subjektyvus matas. Kadangi aš nesu nei kolekcininkė, nei bibliofilė ar knygos meno žinovė, knygą pirmiausia vertinu pagal jos turinį, man labai svarbi literatūrinė kalba, meninė išraiška. Nuskambės labai savanaudiškai, tačiau knyga man vertinga tiek, kiek ji man suteikia malonumo skaitant, patirčių, peno apmąstymams, kiek geba įtraukti ar nustebinti. Be abejo, svarbi ir forma – kad ir koks vertingas būtų turinys, jeigu jis bus įvilktas į nekokybišką „rūbą“ (prastas popierius, šriftas, įrišimas ar pan.), knygos vertė, mano akimis, sumažės.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojams nieko nedrįsčiau rekomenduoti – pati prašyčiau jų rekomendacijų ir mielai jomis pasinaudočiau.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Ne, knygas tik skaitau, kitaip jų panaudoti neteko. Na, nebent jeigu netiesiogine paskirtimi vadintume kambario puošybą, tuomet taip, knygų lentynos puošia visus mano namus.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Asmeniškai man – ne, nes neskaitau knygų jokiais kitais formatais, išskyrus popierines. Galbūt skaitmeninio teksto net nevadinčiau knyga. Nes knyga man nėra tik tekstas – tai ir forma, labai aiškus, apčiuopiamas, materialus pavidalas, kuris taip pat kelia vienokius ar kitokius jausmus jį paėmus į rankas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Matyt, kad taip, ir tai natūralu. Mano kartai knyga buvo bene vienintelis pasaulio pažinimo / dvasinio peno šaltinis. Pamenu, kaip naujas knygas „medžiodavome“, laukdavome jų pasirodant, skolindavomės, aptarinėdavome, skaitydavome naktimis, nes reikėdavo perduoti / atiduoti kitiems laukiantiems. Koks būdavo įvykis, sužinojus apie uždraustą ar „nuslėptą“ rašytoją, knygą! Tų atradimų būta daug ir jie labai džiugindavo. Šiandien stebiu savo vaikus, kuriems visus šiuos patyrimus suteikia skaitmeniniai įrenginiai. Gyvename informacijos triukšme, pertekliuje, tad gali būti, kad knyga pati savaime nebėra tokia svarbi jaunajai kartai. Kita vertus, tas santykis, ryšys su knyga priklauso ne tik nuo laikmečio, bet ir nuo artimos aplinkos, šeimos – kaip ne visi mano kartos žmonės vertino / vertina knygas ir jas skaitė / skaito, lygiai taip pat ne visi jaunosios kartos atstovai sukišę nosis į ekranus – tikrai yra tokių, kurie mieliau renkasi knygą.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Turiu lentyną, kurioje sudėtos neskolinamos knygos – tai visos J. Meko, O. Tokarczuk, G. G. Marquez, E. Cinzo, I. Bergman, O. Milašiaus knygos. Jos mano mylimiausios – „suskaitytos“, kai kur pieštuku pabrauktos, kai kur parašyti pastebėjimai, mintys. Jų neskolinu dar ir todėl, kad visada noriu jas turėti po ranka – kad galėčiau bet kada atsiversti, paskaitinėti. Tačiau visų šių knygų aš turiu ne po vieną egzempliorių ir būtent juos mielai skolinu ir dovanoju – jeigu man knyga labai patinka, būtinai pasidalinu su draugais ar artimaisiais.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Galbūt tai būtų dramos, magiškojo realizmo ir satyros mišinys.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Jei tik yra galimybė, pirmenybę teikiu Lotynų Amerikos ir skandinavų rašytojų knygoms, nors jie absoliučiai skirtingi: pirmieji užburia daugiasluoksnėmis prasmėmis, spalvomis, kvapais, triukšmu, antrieji – šiaurietišku santūrumu, melancholija, tyla, prasmėmis tarp eilučių.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Kol kas esu tik vienos knygos – „Gyvenimas tarp knygų“ – bendraautorė, tačiau pats knygos rašymo procesas mane labai sužavėjo, todėl priekyje prirašiau tą žodelį „kol kas“ ir galbūt ateityje tų knygų bus daugiau. Esu dokumentalistė, man labai patinka ieškoti, rinkti informaciją, prakalbinti / klausyti žmonių, tad ir knyga, matyt, būtų dokumentinė – biografija ar pan.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Paprastai skaitau kelias knygas vienu metu – šalia naujų mėgstu iš lentynos išsitraukti ir senesnes. Šiandien ant mano stalo yra: O. Tokarczuk „Empūsijas“, Sh. Xuetao „Raudonio gatvė“, U. Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“, K. Kastanedos „Nepažįstama tikrovė“ (ją rengiausi duoti paskaityti 14-mečiam sūnui, bet pati vėl „užkibau“) ir J. K. Rowling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, kurią skaitau savo jauniausiam sūnui.
Kodėl velniop psichiatrines diagnozes?
Kodėl velniop psichiatrines diagnozes?
Velniop diagnozes – apie tai pagalvoti ragina psichikos sveikatos aktyvistė Elena Gasiulytė. Žmogus yra daug daugiau negu jo diagnozė. Šiame vaizdo įraše ji ragina kritiškai pažvelgti į psichiatrijoje apibrėžtus „susirgimus”, jais nelimituoti žmogaus. Kalbėdama tiek iš paciento, tiek iš psichine sveikata besidominčio žmogaus pozicijų ji klausia: negi kiekvienas žmogus bent retkarčiais nepasielgia taip, tarsi būtų psichiškai nesveikas. Atskiri situacijų nulemti veiksmai nėra visas žmogus, jo esmė. Kvestionuodama pačias psichiškai sveiko/nesveiko žmogaus sąvokas autorė kviečia pasikalbėti apie kitokį „normalumą“, pažinti savo emocijas, elgesio modelius, mokantis ir vis daugiau sužinant stengtis daryti sveikesnius sprendimus, bet nesukoncentruoti visko į diagnozę ar ligos kodą.
Virtuali paroda „Nematoma – matoma. Senųjų knygų ir archyvinių dokumentų slėpiniai“
Virtuali paroda „Nematoma – matoma. Senųjų knygų ir archyvinių dokumentų slėpiniai“
Senosios knygos ir archyviniai dokumentai yra paveldo lobynas, kurį tyrinėja įvairių sričių specialistai. Įprasčiausia juose ieškoti sukauptos tekstinės informacijos arba tyrinėti vaizdinius meninius sprendimus. Tačiau yra dar vienas žiūros taškas, kuris nukreipia į senųjų knygų ir archyvinių dokumentų medžiaginę pusę. Taip žvelgia restauratorius prieš pradėdamas darbus bei viso restauravimo metu. Norėdami pasidalinti šia patirtimi pristatome virtualią parodą, kurioje matysite Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų ir restauravimui perduotų senųjų knygų ir archyvinių dokumentų vaizdus.
Parodą sudaro vaizdai, atlikti mikroskopu ir atrinkti iš LMA Vrublevskių bibliotekoje rengiamos duomenų bazės, kurioje kaupiami senųjų dokumentų sukūrimui naudotų medžiagų ir jų būklės tyrimų duomenys. Parodoje taip pat rodomos knygų ar archyvinių dokumentų bendros fotografijos geresniam konteksto suvokimui.
Kodėl įdomu pasidalinti tokiais vaizdais? Senosios knygos ir archyviniai dokumentai neretai pasiekia mus stipriai pažeisti ir sunykę, jų buvusiam grožiui pastebėti kartais nepakanka žmogaus regos. Per ilgą laiką sukauptą darbo patirtį turintys restauratoriai žvelgdami per mikroskopo objektyvą stebisi vos pastebimu auksinimu, audinių pynimų įvairove, metalizuotų virvelių gamybos technika ir kt. Svarbu žinoti, kad mikroskopinis tyrimas papildo kitus tyrimus, dokumentuoja tuometinę knygos ar kito archyvinio dokumento būklę ir palengvina konservavimo ir restauravimo metodikų pasirinkimą.
LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas senąsias knygas ir archyvinius dokumentus atskleidžianti virtuali paroda kviečia pažvelgti restauratoriaus akimis, pamatyti „nematomą“, nustebti ir susidomėti.
Parodą rengė Edita Keršulytė, dr. Aušra Čiuladienė
Keturių vėjų šimtmetis
Keturių vėjų šimtmetis
2024 metų sausį sukanka 100 metų nuo literatūros žurnalo Keturi vėjai pasirodymo. Šio leidinio antraštė suteikė pavadinimą literatūriniam keturvėjininkų sąjūdžiui, į kurį buvo susibūrę jauni, tradicijas laužyti nusiteikę kūrėjai.
Kazys Binkis, kurį laiką gyvenęs Berlyne ir paveiktas Europos didmiestyje tvyrojusių meno tendencijų, grįžęs į Lietuvą subūrė jaunų literatų grupę. Grupės nariai rinkdavosi į savitą klubą – „paldieninkus“, vaišindavosi, diskutuodavo, skaitė ir kritikavo savo kūrybą, kūrė planus atnaujinti lietuvių literatūrą, domėjosi įvairių krypčių užsienio menininkų patyrimu, ypač sekė rusų, lenkų ir vokiečių modernistais. Grupei priklausė Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas), Antanas Rimydis, Juozas Žengė (tikr. Juozas Žlabys), Juozas Tysliava, Petras Janeliūnas, Alfonsas Šimėnas, Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas), Pranas Morkus, Butkų Juzė (tikr. Juozas Butkus), Juozas Švaistas (tikr. Juozas Balčiūnas), Teofilis Tilvytis ir kai kurie kiti.
K. Binkis subrandino idėją leisti naujovišką literatūros žurnalą Geležinis vilkas, bet, Lenkijai užgrobus Vilnių, užmojo buvo atsisakyta.
1922 m. sausį spaudoje pasirodė pranešimų apie netrukus pasirodysiantį žurnalą Keturi vėjai. Trūko lėšų, tad keturvėjininkai apsiribojo vienkartiniu leidiniu – 1922 m. vasario 16 d. išleido K. Binkio redaguotą Keturių vėjų pranašą. Jame buvo paskelbta, kad Keturių vėjų žurnalas pasirodys kovo 15 d., bet leidinys išėjo tik po dvejų metų, 1924 m. sausį. K. Binkis naujos literatūrinės krypties vairą jau buvo perleidęs veikliam organizatoriui J. Petrėnui, kuris ne tik gavo lėšų, bet ir redagavo žurnalą, sukūrė viršelio dizainą, pasirūpino techniniais, leidimo ir platinimo reikalais.
Pirmasis Keturių vėjų numeris išėjo solidžios 72 puslapių apimties. Leidinio pradžioje buvo publikuota poetiška J. Petrėno ir K. Binkio parengta programa „Žengte marš“. Joje buvo įvardyta, kad keturvėjininkų kūrybos medžiaga yra žodžiai, o tikslas – supurtyti snaudulio apimtą visuomenę, atmesti įgrisusias simbolizmo ir estetizmo taisykles, meno madas, senųjų autoritetų pamokymus. Atitinkančios šias taisykles poezijos žurnale paskelbė S. Šemerys, Butkų Juzė, J. Tysliava, P. Morkus, A. Šimėnas, A. Rimydis, prozos – P. Tarulis. S. Šemerys publikavo pirmąją lietuvių literatūroje ekspresionistinę dramą „Mirties mirtis“ ir vertimų. Numeryje buvo įdėta lietuvių liaudies mįslių. J. Švaistas paskelbė teorinį straipsnį „Kalbos kultūra“, P. Janeliūnas išspausdino K. Binkio rinktinės 100 pavasarių recenziją. Be to, S. Šemerys, K. Binkis ir P. Tarulis publikavo publicistinių tekstų.
Leidinyje buvo įdėtos keturios nespalvotos liaudies meistrų pagamintų skulptūrėlių – „dievukų“ – fotografijos. Fotografavo Ekonominės karių bendrovės fotostudija, klišes pagamino „Grafikos“ cinkografija.
Pirmąjį Keturių vėjų numerį išspausdino „Ryto“ bendrovė Klaipėdoje. Daug vietos, net 7 puslapius, leidėjai skyrė reklaminiams skelbimams. Žurnalas kainavo 4 Lt 50 ct.
Atsiliepimai apie naująjį leidinį buvo nedraugiški, skaitančioji visuomenė buvo sutrikdyta tekstų turinio. Vytautas Bičiūnas literatūros, meno ir kritikos žurnale Gairės paskelbtoje recenzijoje išpeikė tiek pirmojo Keturių vėjų numerio poeziją, tiek prozą, tiek literatūros teoriją. Kritikas teigė, jog Keturių vėjų pasirodymas yra didelis ir apgailėtinas nesusipratimas.
Balys Sruoga keturvėjininkų leidiniui prikišo akademiškumo ir nuoseklumo stoką. Pasak jo, naujasis žurnalas, nors ir ryškus lietuvių literatūros įvykis, bet jam nepavykę suformuluoti savojo naujumo, tai yra, nė vienas iš Keturių vėjų ideologų giliau nepažvelgė į kūrybos esmę, neperprato sąvokų, kurias vartoja. J. Švaistas straipsniu „Kalbos kultūra“ greičiausiai nė pats nesuprato, ką nori pasakyti, nes jo perteiktos pažiūros prieštarauja Keturių vėjų manifestui. B. Sruoga šmaikštavo, kad keturvėjininkams kuriant principus, jiems galvoje buvę ne principai, o vien tik vėjas.
Adomas Jakštas, susipažinęs tiek su keturvėjininkų žurnalu, tiek su atskiromis jų knygomis, moralizavo: „Kaip šventybė yra nesutaikoma su netvarka, išdykavimu, pornografija, blevizga, melu, taip lygiai ir poezija. […] Taigi ir poetų veikaluose, kur tik nematyt jokios tvarkos kūrinių formoj ir turiny, o žymu begėdiškas palaidumas, ten visados galim būti tikri, kad esam susidūrę su neabejotina pseudopoezija bei nuodingu poezijos erzacu. Tokią pseudopoeziją ir sudaro mūsų dekadentizmas, griežtai priešingas mūsų tautinės poezijos dvasiai.“
Ne visi kritikai neigiamai vertino keturvėjininkus ir jų bendrą kūrinį – žurnalą. Vienas tokių, Kazys Boruta, rašė: „Naujasis menas bus kaip kam dvasios skurdas (nors patys dvasios „galiūnai“ dar vis skursta viduramžių skolastikoj!), tegu jis gąsdins buržuazijos idealogus, ir mes jį sveikinam. Sveikinam, kaipo meno revoliucininką, kuris iš pelėsių ir prietarų balos nori įvesti meną į gyvenimą, kuris nori pasakyti drąsų, laisvą kūrybos žodį.“
Antras Keturių vėjų numeris pasirodė po trejų metų, 1926 m. gruodį. Jį redagavo ir leido A. Rimydis. Leidinys buvo kitokios išvaizdos – laikraščio formato, 8 puslapių, be iliustracijų. Numerį, kaip ir du vėlesnius, išspausdino „Raidės“ spaustuvė Kaune.
Leidinys skaitytojus pasitiko sovietinius primenančiais šūkiais: „Šalin surūgęs tautinis romantizmas! Šalin anemiškas simbolizmas! Visa literatūros valdžia Keturių Vėjų taryboms!“
Numeryje, kaip ir paskesniuose, buvo publikuota keturvėjininkų grupės veiklos apžvalga, aprašyti keturvėjininkų literatūriniai vakarai. Poezijos žurnale paskelbė K. Binkis, A. Rimydis, J. Žengė, T. Tilvytis, prozos ir kritinių straipsnių – P. Tarulis. Straipsnis „Didelis skandalas“ demaskavo Oną Pleirytę-Puidienę-Vaidilutę, kuri neva nuplagijavo vokiečių poeto C. Flaišleno (Cäsar Otto Hugo Flaischlen) kūrinius. Straipsnis „Ko verti mūsų knygynai“ kritikavo knygynų darbą. J. Švaistas paskelbė straipsnį „Kaip aš suliteratėjau“.
Tekstu „Savos ir svetimos sąžinės perkratinėjimas“ keturvėjininkai vienu mostu atsikirto skirtingų pažiūrų kritikams: „Lietuviškų jakštų čiulbėjimas įstabiai harmonuoja su komunistinių beržų ošimu. Lietuviškos davatkos, ar jos vadintų save komunistinėmis ar katalikiškomis, ar jos sėdėtų Kaune ar Maskvoj – visur vienodos. Ražančius lig kelių ir kaušo jokiu kūju neprakalsi.“
P. Tarulis straipsnyje „Netinkamai sprendžiami klausimai“ kritikavo apverktiną Lietuvos kultūros būklę. Taip pat buvo publikuotas to paties autoriaus pranešimo apie modernųjį meną, perskaityto 1926 m. gruodžio 9 d. per radiją, tekstas.
Antras žurnalo numeris buvo sutiktas gana abejingai. „Yra Kaune būrelis jaunų žmonių, kurie kas antri metai, kai išsipagirioja, tai pamato, kad mūsų gyvenimas yra labai liūdnas ir, kas blogiausia, nuobodus. Tada jie kurį laiką bruzda, bėgioja reikšmingais veidais, posėdžiauja ir nutaria padaryti viešą skandalą. Kadangi jie iš prigimties yra žmonės gabūs, o iš praktikos įgiję plačių mostų, tai skandalas pavyksta pusėtinai. Tuomet, atšventę savo pasisekimą, jie vėl dvejiems metams skęsta į nirvaną, ir niekas nieko apie juos nebegirdi“, – 1926 m. keturvėjininkams įgėlė Vincas Mykolaitis-Putinas Židinyje.
Trečias Keturių vėjų numeris išėjo 1927 metų lapkritį. Buvo žurnalo formato, 16 puslapių, be iliustracijų. Numerį redagavo J. Petrėnas. Žurnale nurodytas leidėjas – išgalvota „Keturių vėjų“ bendrovė. Spaudinys kainavo 1 Lt 50 ct.
Poezijos žurnale paskelbė K. Binkis, T. Tilvytis, J. Žengė, prozos – A. Gricius ir P. Tarulis. Kazys Banaitis išspausdino straipsnį apie naująją muziką, A. Rimydis ir A. Šimėnas publikavo teorinio pobūdžio tekstų apie kūrybą.
K. Binkis straipsnyje „Vaikų literatūra suaugusiems“ pasišaipė iš pradedančiųjų poetų ir pateikė jiems patarimų. Autorius teigė, kad rašyti eilėraščius gali kiekvienas vidutinių sugebėjimų gimnazistas. Būsimas kūrėjas privalo mokytis savo „amato“, turi pažinti kalbą, stengtis pajausti gyvenimo ritmą, perskaityti pasaulietinės literatūros klasikos kūrinių, susipažinti su meno metodais ir eiliavimo technika. Užrašyti kūrinį verta, kai jis jau aiškiai girdimas sąmonėje. Eilėraštyje neturėtų būti nereikalingų žodžių, įkyrėjusių rimų, epitetų ir kitų kalbos figūrų.
Numeryje buvo pateikta atsigavusios keturvėjininkų bendrijos planų: „Bus dedama pastangų, kad Keturi vėjai kas antras, kas trečias mėnuo galėtų išeiti. Manoma leisti K. V. tokio pat dydžio kaip šis numerys ir iliustruotus.“
Numeriui pasirodžius, V. Bičiūnas Židinyje vėl pasidalijo nepalankia recenzija. Jo vertinimu, ir A. Rimydžio, ir K. Binkio poezija esanti piemeniško turinio bei netikusios formos, o „rimtesni skaitytojai 4 V. nenorį net į rankas paimti“. Kritikas ragino pedagogus susirūpinti ir saugoti augančią kartą nuo žalingos keturvėjininkų įtakos.
Ketvirtas numeris, kaip ir buvo rengėjų žadėta, išėjo 1928 metų vasarį. Jį leido ir redagavo J. Petrulis. 20 puslapių leidinyje net ketvirtadalis ploto buvo skirta reklamai. Pirmame puslapyje įvairių dydžių šriftais buvo išspausdintas „jubiliejinio“ numerio manifestas. Poezijos paskelbė A. Rimydis, T. Tilvytis, J. Žengė, B. Raila, prozos – P. Tarulis, literatūros teorijos – A. Šimėnas ir kiti.
Žurnale buvo publikuotas platus reportažas iš Keturių vėjų literatūrinio teismo proceso, kuris įvyko 1927 gruodžio 10 d. Kauno universiteto salėje. Renginys sulaukė didelio studentų susidomėjimo. Teismui pirmininkavo Mykolas Biržiška, teisėjavo Vincas Krėvė-Mickevičius, Vladas Dubas, Pranas Augustaitis, dalyvavo ekspertai: Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, prokuroro rolę prisiėmė Henrikas Blazas, gynėjų – Juozas Baldauskas ir Petras Juodelis. J. Tumas-Vaižgantas ir H. Blazas Keturis vėjus kaltino bravūra, ekstremizmu, visuomenės šokiravimu, jaunimo tvirkinimu, užsienio mėgdžiojimu ir kitais nusižengimais. P. Juodelis ginamąja kalba įrodinėjo, kad pasikeitusiai visuomenei būtinas modernus menas, o J. Baldauskas linksmino publiką painiodamasis tarp gynybos ir kaltinimo argumentų. P. Tarulis pripažino, kad keturvėjininkai nusikalto sąmoningai ir ateityje ketina elgtis taip pat. Po redaktoriaus kalbos „kaltinamieji“ efektingai pasišalino iš salės. Teismas pagyrė keturvėjininkų temperamentą ir nuteisė juos sunkiesiems literatūros darbams iki gyvos galvos, su teise po 20 metų stoti į kitos kartos teismą.
P. Juodelis Pjūvio žurnale stengėsi nešališkai įvertinti paskutinį Keturių vėjų numerį. Kritikas teigė, kad didelio dėmesio skyrimas formai ir kūrybinės idėjos trūkumas leidžia išryškinti klasikinį lietuvių literatūros periodą, trukusį iki Keturių vėjų pasirodymo. Keturvėjininkai pirmieji pasikėsinę nuvainikuoti jau išsigimusį senąjį tautinį idealizmą, nors tai jiems ir nepavykę, nes jie neturėję ko priešpastatyti senajai pasaulėžiūrai, mokėję vien neigti. Primindamas, kad jau metai praėjo nuo „jubiliejinio“ Keturių vėjų numerio pasirodymo, autorius pajuokavo, kad po jubiliejų neišvengiamai ateina pensija.
Netrukus po keturvėjininkų teismo grupės veikla išblėso, nariai išsiskirstė po įvairius leidinius ir kiekvienas atskirai tęsė kūrybinį kelią. Pasak Adolfo Juršėno, K. Binkio iniciatyva suorganizuota avangardinė literatūrinė mokykla davė vaisių: ji buvo naudinga patiems keturvėjininkams, taip pat išvadavo iš tradicijų tuometinę lietuvių literatūrą, paruošė dirvą naujiems literatūros sambūriams. Keturvėjininkų kūrybinė drąsa ir užmojai nepaliko abejingų – tai buvo pirmas organizuotas bandymas atnaujinti lietuvių literatūrą, sulaukęs gausybės vertinimų ir tyrinėjimų.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi 1924–1928 m. išėję žurnalo Keturi vėjai numeriai, taip pat keturvėjininkų knygos: K. Binkio 100 pavasarių (1926), S. Šemerio Granata krūtinėj (1924), J. Tysliavos Nemuno rankose (1924), A. Rimydžio Knyga be vardo (1926), P. Tarulio Mėlynos kelnės (1927) ir kitos. Bibliotekos Rankraščių skyriaus fonduose saugomas keturvėjininkų teismo dalyvio J. Baldausko laiškas Keturių vėjų redakcijai ir daugelio keturvėjininkų autografai.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Literatūra
- Bičiūnas, Vytautas. „Keturi vėjai“. Gairės, 1924, nr. 1, p. 63–74.
- Bičiūnas, Vytautas. „Keturi vėjai“. Židinys, 1927, nr. 11, p. 344–348.
- Boruta, Kazys. „Keturi vėjai“. Parašas: K. Lino. Aušrinė, 1924, nr. 1, p. 15.
- Čipkus, Alfonsas. „Keturi vėjai“. In: Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, t. 11, p. 421–422.
- Gudaitis, Leonas. Permainų vėjas. Vilnius: Vaga, 1986.
- Jakštas, Adomas. Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj. Židinys, 1926, nr. 10, p. 132–156.
- Juršėnas, Adolfas. Kazys Binkis: gyvenimo ir kūrybos bruožai. In: Binkis, Kazys. Raštai. Vilnius: Pradai, 1999, t. 1, p. V–CX.
- Juodelis, Petras. Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“? Parašas: P. J. Pjūvis, 1929, nr. 1, p. 17–24.
- Mykolaitis-Putinas, Vincas. „Keturi vėjai“. Židinys, 1926, nr. 12, p. 353–354.
- Sruoga, Balys. „Keturių vėjų“ užuvėjoj. Parašas: Pad. Kas. Gairės, 1924, nr. 2, p. 98–105.
- Striogaitė, Dalia. Keturvėjininkai. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 9, p. 780.
- Striogaitė, Dalia. Ką reiškė būti keturvėjininku. Metai, 2019, nr. 3, p. 82–96.
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Jau XIX a. II p. ieškodami atsako į techninę revoliuciją bei vis spartesnį materializmo įsigalėjimą Vakaruose to meto intelektualai išeities ėmė ieškoti islame ir Rytų religijose. XIX–XX a. susiformavo ir įvairiose humanistikos srityse išplito nauja intelektualinė srovė – tradicionalizmas.
Šiame pranešime Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Ina Kiseliova-El Marassy glaustai aptaria sociokultūrines tradicionalizmo ištakas, pagrindinius pasaulėžiūrinius ir idėjinius principus bei iškiliausių šio sąjūdžio asmenybių – René Guénono, šveicarų metafiziko, menininko Frithjofo Schuono, persų filosofo, religijų tyrėjo Seyyedo Hosseino Nasro ir lietuvių mąstytojo Algio Uždavinio tradicionalistines nuostatas, nūdienos pasaulyje įgaunančias ypatingą aktualumą. Tradicionalistų sąjūdyje iškilusių įtakingiausių mąstytojų idėjų ir konceptų gvildenimas šiandien išnyra daugelyje solidžių kultūrologijos, estetikos, menotyros, ezoterizmo bei religijotyros leidinių. Kita vertus, sparčiai aktualėjanti antropoceno, antropodicėjos problematika, aštrėjanti „sacrum“ ir „profanum“ konfrontacija, totalinė kultūros bei socialinio gyvenimo sričių komercializacija liudija, kad tradicionalistų siūlyti žmonijos gelbėjimosi iš pasaulio desakralizacijos bei ekologinės krizės būdai taip ir liko akademinio mokslo paraštėse. Atsigręždami į esmines šio sąjūdžio atstovų idėjas, permąstydami jas veikusius kultūrinius ir civilizacinius kontekstus bei darsyk suaktualinę transcendentinio matmens nyksmo sukeltą chaosą pabandysime naujai pervertinti tradicionalistų idėjinį palikimą ir atgaivinti islamiškojo ezoterinio dėmens svarbą.
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
(dr. Alma Braziūnienė)
Turbūt žinomiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bibliofilu galima būtų vadinti Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą. Ne mažiau bibliofiliniu požiūriu reikšmingos, tik mažiau pažįstamos Lietuvos didikų dvarų bibliotekos. Šiame įraše pasakojama apie pirmuosius Lietuvos bibliofilus, problemas, susijusias su jų bibliotekų tyrimais, tai, kokie požymiai leidžia kalbėti, kad vienas ar kitas žmogus ar šeima buvo ne tik knygų mėgėjai, bet ir bibliofilai. Dėl politinių aplinkybių išsklaidytos ir dabar įvairiose bibliotekose randamos didikams priklausiusios knygos nebesudaro atskirų kolekcijų, yra išbarstytos po įvairius fondus, dalis tų knygų yra dingusios. Rekonstruoti šias bibliotekas padeda išlikę jų katalogai, atskleidžiantys ir savininkų domėjimosi sritis, o skolinamų knygų sąrašai parodo dar vieną šių bibliotekų funkciją: knygos buvo kaupiamos ne tik savo reikmėms, bet ir bičiuliams, pažįstamiems. „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ yra bandymas bent iš dalies rekonstruoti didikų bibliotekas, parodyti jose buvusių knygų įvairovę.
Paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2024 metų kovo 31 d. Informaciją apie ją lydinčius renginius skaitykite čia: http://www.mab.lt/pazinkime-nepazinta-senuju-knygu-pasauli-per-savo-patirtis/