Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Aldonos Ruseckaitės mintys
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Aldonos Ruseckaitės mintys
Į 10 klausimų apie knygas atsako rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė:
„Mes daug skaitėme, tačiau sovietiniu laikotarpiu knygų pasirinkimas buvo ribotas, ideologija formavo knygų leidybą, vertimus. Žinoma, labai skųstis negaliu, juk stipri rusų literatūra, kurią skaito visas pasaulis: F.Dostojevskis, L.Tolstojus, A.Čechovas, buvo ir Europos klasikos vertimų. Tada aš aktyviai skaičiau ir lietuvių autorius, jų naujus romanus ir poeziją. Betgi žinome, kad poetai žodį Dievas privalėjo keisti į žodį sniegas… Ir Nepriklausomos Lietuvos (1918 – 1940) didelė dalis kūrinių buvo specialiuosiuose fonduose. Aš dirbau muziejuje, turėjau didesnį pasirinkimą, kartais gaudavome slaptais keliais vieną kitą išeivių lietuvių knygą iš JAV. Prarydavome per naktį ir perduodavome kitam patikimam žmogui.”
Labai platus ir sudėtingas klausimas, vieno apibrėžimo tikrai nežinau, galbūt jo net nėra… Štai dabar vartinėju laiškus ir randu, kai kalbininko Antano Salio žmona Sofija Salienė dar mūsų Atgimimo aušroje siuntė iš JAV į Lietuvos bibliotekas ir muziejus bostoniškę Lietuvių enciklopediją. Visi čia jos norėjo, ir moteris surinkusi iš pažįstamų išsiuntė per 30 komplektų. Tada mums rodėsi, jog gauname patį vertingiausią informacijos šaltinį, džiaugėmės, didžiavomės, jog turime. Praėjo trys dešimtys metų – ir kam reikalinga Enciklopedija, kas prie jos veržiasi, kai visa informacija internete. Iš kitos pusės prisiminkime Bibliją, kuri išlaikiusi šimtmečių išbandymus, iki šiol iki galo neištyrinėta, nepažinta, galima nuolat ir nuolat grįžti, rasti išminties. Turbūt visada bus vertinga. Šiaip kiekviena knyga kažkuo vertinga, jeigu ją skaitome, nes kam gaišti laiką? Net ir banalus meilės romanas kartais vertingas, kai esi pavargęs arba atostogauji pajūryje, arba važiuoji traukiniu… Bet jeigu jau visai rimtai, tai manau, kad vertingos tos knygos, kurios ištveria laiko bandymus.
Oho, keblus klausimas! Nežinau į jį atsakymo. Bibliotekos darbuotojai geriau už skaitytojus žino, ką jiems skaityti, nes pirmieji susipažįsta su knygomis. Ir aš nepykstu, kai nueinu į kokį knygyną, o ten pardavėja (man labiau patiktų vadinti – knygininkė) referuoja apie naujas knygas, ne kartą esu pagal rekomendaciją nusipirkusi ir nesigailėjau. Tai jau bibliotekoje darbuotojos turbūt turi būti perskaičiusios visas knygas, nes skaitytojai klausinėja, tariasi, prašo. Aš kartais stebiuosi, kaip joms pavyksta tiek perskaityti…
Taip, teko, ir labai buitiškiems reikalams – štai dar vis turiu tą raudoną Lietuvišką enciklopediją, tuos storus tomus, kol neturėjau kopėtėlių, pasidėdavau keletą tomų ant taburetės, kad pasiekčiau užuolaidų segtukus… Bet vieną kartą taip iškritau iš spintos antresolių, draugai nupirko kopėtėles. Knyga galima prispausti voką, kad geriau užsiklijuotų. Kartais stalo lempą tenka aukščiau pasidėti – irgi knygos tinka. Per nuobodų posėdį, jeigu storą knygą turi rankoje, galima pasiremti smakrą…
Tikriausiai, jog konkurentės, negalėčiau prieštarauti. Matant technologijų šuolius, galima tikėtis, jog visko bus. Turiu draugų, kurie jau skaito skaitmenines knygas. Bet manau, kad popierinės knygos dar keletą dešimtmečių turi, nes ir šiaip yra vizualiai gražus daiktas, malonus paimti, versti puslapius, įsidėti žymeklį. Bet jaunosios kartos šitų sentimentų tikrai neturės.
Jei valstybės gyvenimas būtų bent šimtą metų ramus, lygus, be okupacijų ir karų, tuomet būtų galima lyginti kartas, jų ryšį. Manoji karta – lūžio karta. Mes daug skaitėme, tačiau sovietiniu laikotarpiu knygų pasirinkimas buvo ribotas, ideologija formavo knygų leidybą, vertimus. Žinoma, labai skųstis negaliu, juk stipri rusų literatūra, kurią skaito visas pasaulis: F.Dostojevskis, L.Tolstojus, A.Čechovas, buvo ir Europos klasikos vertimų. Tada aš aktyviai skaičiau ir lietuvių autorius, jų naujus romanus ir poeziją. Betgi žinome, kad poetai žodį Dievas privalėjo keisti į žodį sniegas… Ir Nepriklausomos Lietuvos (1918 – 1940) didelė dalis kūrinių buvo specialiuosiuose fonduose. Aš dirbau muziejuje, turėjau didesnį pasirinkimą, kartais gaudavome slaptais keliais vieną kitą išeivių lietuvių knygą iš JAV. Prarydavome per naktį ir perduodavome kitam patikimam žmogui. Tad mano kartos skaitymas buvo su komplikacijomis. Kai išeivių literatūra parkeliavo į Lietuvą, skaitėme viską iš eilės… Ogi vėlesnės kartos jau nebeturėjo „pogrindinio“ skaitymo malonumų, pasikeitė lietuvių autorių tematika, prieinama visa visokia literatūra, tad manau, jog jų požiūris yra kitoks negu mano kartos, jie nepatyrė Ezopo kalbos, jiems nereikėjo A.Gudaičio – Guzevičiaus romano „Kalvio Ignoto teisybė“ aplanku apvilkti kokios pavojingos knygos, kad aplinkiniai nesuprastų, ką skaitai. Juk normalus knygų skaitymas yra tik laisvame pasaulyje. Galop knygų įsigijimas, stovėjimas prie knygynų ilgose eilėse – ar jaunimas dabar gali suprasti. Ir gerai, kad negali.
Skolinimas greičiau priklauso ne nuo knygos, bet nuo draugo. Yra tokių žmonių, kuriems jokios knygos neskolinčiau, nors išties žmonės geri, bet nesupranta knygų vertės. Kai nemažai knygų negrąžino, pasimokiau… Dabar knygas skolinu tik labai patikimiems draugams, iš kurių ir pati pasiskolinu. O neskolinčiau gal tų, kuriose esu kažką pasižymėjusi, pasibraukiusi, pvz. Bibliją, nelabai skolinčiau su autoriaus autografu, nes ir rūpestingiausias žmogus gali knygą pamesti, palikti, sulieti – taigi su autografu neatpirksi…
Mano biografija? Kaip pažiūrėsi, kaip rašysi, ką pastebėsi, kokiu kampu? Labai norint galima net detektyvą suregzti. Keletą meilės romanų… Gal esė kokį pluoštą… Bet nuotykių romano tai gal ne, nebent iš sapnų, kurie būna labai spalvingi, pilni veiksmo ir triukšmo…
Prisipažįstu, jog neturiu vienos šalies, ne nuo šalies priklauso, bet nuo autoriaus – nuo Pietų Afrikos respublikos iki Kanados, nuo Izraelio iki Skandinavijos… Išverčiama išties labai daug įdomių knygų, tik spėk bent dalį jų perskaityti. Šiuo metu gal taip ir nutiko, jog mažiau skaitau Lietuvos autorių – daugiau užsienio vertimų. Kai dirbau Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vykdavo knygų sutiktuvės, tuomet tekdavo beveik visas lietuvių autorių knygas perskaityti, dabar nutrūkau nuo grandinės ir daugiau atsigriebiu su užsienio literatūra.
Esu nemažai jau tų knygų parašiusi, pastaruosius kelerius metus rašiau biografinius romanus apie Maironį, Vytautą Mačernį, Žemaitę, Salomėją Nėrį. Čia turbūt muziejinio darbo įtaka, kai galima tyrinėti archyvus, ir įdomu tyrinėti, ir galima atverti dar kažką naujo ar užmiršto, vėl suteikti gyvybę jau tolstančiam klasikui. O dabar ir aš nuo archyvų tolstu, dar baigiu parašyti esė knygą, kurioje apžvelgiu muziejinio darbo ypatumus.
Šiuo metu baigiu J.M.Coetzee „Elizabeta Kostelo“ – labai įdomi knyga. Tačiau neseniai turėjau tokį kaip ir ciklą knygų, pirmiausia perskaičiau Sue Prideaux „Aš dinamitas“ (Nietzsches gyvenimas), po to Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“, dar pridėjau John Kaag „Žygis su Nietzsche“. Išsirinkau jas tikslingai, kadangi šįmet yra Vytauto Mačernio metai, o jaunasis poetas labai domėjosi Nietzsche, jam didelę įtaką darė egzistencializmo filosofija. Mačernis baigiamąjį universiteto darbą rašė pavadinimu „Kristus ir Nyčė“, buvo jau labai daug parašęs, bet tie rankraščiai prapuolė. Bandžiau giliau suprasti jo diplominio darbo temą, įtakas į poeto kūrybą ir pažiūras. Tikrai patyriau didžiulį skaitymo malonumą ir prasiplėčiau žinias, ir išties Mačernį giliau supratau.
Vieša paskaita „LDK žvalgybos istorijos apžvalga nuo XIII a. iki XVII a. vidurio“
Vieša paskaita „LDK žvalgybos istorijos apžvalga nuo XIII a. iki XVII a. vidurio“
Viena iš gegužės mėnesį Bibliotekoje numatytų viešųjų paskaitų renginių lankytojams pateikiama vaizdo ir garso pavidalais. Tai VU Istorijos fakulteto Senosios ir vidurinių amžių istorijos katedros doktorantės Vitos Diemantaitės paskaita „LDK žvalgybos istorijos apžvalga nuo XIII a. iki XVII a. vidurio“.
LDK žvalgybos istorijos pradžia sutampa su valstybės susidarymo laikotarpiu, bet ši tema atskiro tyrėjų dėmesio iki šiol nėra sulaukusi, atsidūrusi įvairių kitų tyrimų paraštėse. Pranešėja savo paskaitoje apibrėžia, kas laikoma žvalgybine veikla, apžvelgia LDK žvalgybos ankstyvąją raidą, išaiškina, kas buvo žvalgybinių žinių naudotojai, gavėjai ir teikėjai. Ar žvalgyba buvo tapatinama su šnipinėjimu, ar ji buvo siejama su nusikaltimo samprata – į šiuos ir kitus klausimus atsakymus sužinosite pažiūrėję vaizdo įrašą.
Bibliopolio žvaigždynas. Kaip „Trejos devynerios“ susijusios su knyga?
Bibliopolio žvaigždynas.
Kaip „Trejos devynerios“ susijusios su knyga?
Dr. Almos Braziūnienės paskaitoje „Kaip „Trejos devynerios“ susijusios su knyga ir bibliofilija?“ kalbama apie XXVII knygos mėgėjų draugijos (1930–1940) reikšmę Lietuvos kultūrai (šios Draugijos radimosi kontekstą, veiklos pobūdį, nuveiktus darbus, spalvingas Draugijos narių asmenybes: Mariją Urbšienę, Vytautą Steponaitį, Vladą Daumantą, Petrą Jakštą ir kt.) Įdomu tai, kad didžiulis darbas, turėjęs įtakos lietuvių kultūros istorijai, knygotyrai ir knygos meno raidai buvo atliktas keleto žmonių visuomeniniais pagrindais. Ir tai padaryti juos įkvėpė meilė knygai.
Bareikos vaikaitis Jonas Jeronimaitis
Bareikos vaikaitis Jonas Jeronimaitis
Pasitikdama 2021-aisiais minėsimus iškilaus Lietuvos karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus metus, LMA Vrublevskių biblioteka pradeda jam skirtą paskaitų ciklą. Pirmoji paskaita vadinasi „Bareikos vaikaitis Jonas Jeronimaitis“. Senosios raštijos tyrėjas ir vertėjas dr. Sigitas Narbutas joje pristato Jono Karolio tėvą Joną Jeronimaitį Chodkevičių: pasakoja apie jo gyvenimą bei darbus, jo paveikslą literatūroje, legendinį Chodkevičių giminės protėvį žemaičių galiūną Bareiką ir Joną Chodkevičių šiandien menančius atminties ženklus.
Artimiausias kelias iki atradimo. Iš Prahos į Vilnių: dviejų inkunabulų keliu
Artimiausias kelias iki atradimo. Iš Prahos į Vilnių: dviejų inkunabulų keliu
LMA Vrublevskių bibliotekoje neseniai rastas dviejų inkunabulų, apie kuriuos iki šiol buvo nežinoma, konvoliutas. Retų spaudinių skyriaus darbuotojos Violeta Radvilienė ir Danguolė Palačionytė, tvarkydamos memorialinį akademiko Konstantino Jablonskio fondą, aptiko ir atpažino du XV a. Prahoje čekų kalba išleistus inkunabulus. Tyrimo metu buvo išaiškinta, kam dokumentai priklausė, kaip ilgai jie galėjo būti nepastebėti. Šis radinys turėtų labai pradžiuginti čekų knygotyrininkus ir bibliografus, nes Artikule sněmovni z roku 1497 bibliografijose žymimas kaip dingęs ir nuo 1820 m. nežinia kur esantis. Beje, tyrimo metu paaiškėjo, kad LMAVB vienintelė Lietuvoje turi net tris spausdintus inkunabulus čekų kalba. Prasminga, kad tai yra Biblija ir žmonių kurti įstatymai.
Patrauklią istoriją apie 520 metų trukusią dviejų inkunabulų kelionę iki LMA Vrublevskių bibliotekos fondų pasakoja Violeta Radvilienė, LMA Vrublevskių bibliotekos vyresnioji bibliografė.
Paroda „Mors certa, hora incerta“
Paroda „Mors certa, hora incerta“
Visų šventųjų šventę ir Mirusiųjų atminimo dieną Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka paminės literatūrine, grafine, dokumentine kompozicija Mors certa, hora incerta (mirtis nulemta, valanda nežinoma), kuri veiks Vrublevskių bibliotekoje 2020 m. spalio 30 – gruodžio 2 d.
Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakos Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą.
Parodos autorės Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė.
Sigito Lūžio paskaita „Didysis artilerijos menas: vertimo keliai ir klystkeliai“
Sigito Lūžio paskaita „Didysis artilerijos menas: vertimo keliai ir klystkeliai“
Kazimiero Semenavičiaus Didysis artilerijos menas lietuviškai prabilo prabėgus 368 metams po jo pasirodymo originalo – lotynų – kalba. Neskubėjimą versti veikalą į lietuvių kalbą galima bandyti aiškinti anuomet šviesuomenei puikiai suprantama lotynų kalba ir veikalo aprėptimi, tiksliau – sudėtingumu.
Didysis artilerijos menas – ne tik artilerijos vadovas, bet ir iliustratyvus enciklopedinis įvairių sričių žinynas, savo turiniu ir raiška išsiskiriantis iš daugelio to meto traktatų. Perteikti ne tik veikalo turinį, bet taip pat ir dažnai painų autoriaus stilių nėra paprasta. Tad kokį vertimo kelią reikėjo rinktis? Ar įmanoma verčiant į lietuvių kalbą išlaikyti K. Semenavičiaus rašymo manierą? Ar galima išsaugoti lotyniškai rašiusio Lietuvos bajoro barokinį balsą? Kai pats autorius pareiškia: neque mihi viro militari verborum cura in animo fuit (aš, kariškis, neketinau rūpintis žodžiais).
Paroda „Lietuvos politinės komunikacijos raida lankstinukuose nuo 1990 m. iki mūsų dienų“
Paroda „Lietuvos politinės komunikacijos raida lankstinukuose nuo 1990 m. iki mūsų dienų“
LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose saugoma per kelis šimtus rinkiminės agitacijos dokumentų iš 1990 – 2020 m. rinkiminio laikotarpio. Bibliotekos fondų ir privačių kolekcijų dėka pavyko surinkti lankstinukų, kurie parodo, kaip per pastaruosius trisdešimt metų keitėsi rinkiminės agitacijos dizainas, kokios idėjos buvo aktualios tada ir šiandien, kaip keitėsi mūsų gerai pažįstamų politikų įvaizdis ir kokios idėjos išlieka svarbios iki mūsų dienų.
Parodos autorius – kultūrinės veiklos specialistas Dovilas Petkus.
Parodą parengė ir ją pristatė Dovilas Petkus; filmavo, montavo ir įkėlė Vika Petrikaitė.
„Aštuoniolika Marijos Gimbutienės gyvenimo ir mokslinės veiklos puslapių“
„Aštuoniolika Marijos Gimbutienės gyvenimo ir mokslinės veiklos puslapių“
Minint Marijos Gimbutienės šimtmetį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kviečia pasižvalgyti po šia proga parengtą virtualią parodą „Aštuoniolika Marijos Gimbutienės gyvenimo ir mokslinės veiklos puslapių“.
Parodoje akcentuojami Marijos Gimbutienės nuopelnai įvairių mokslo krypčių srityse. Nors, amžininkų tvirtinimu, Marija nebuvo nei pagonė, nei feministė, tačiau jos darbai įkvėpė tokius socialinius ir kultūrinius sambūrius Lietuvoje kaip romuviečių bei etninės kultūros skleidėjus, o Jungtinėse Amerikos Valstijose – feministes.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi Marijos Gimbutienės (F339), jos sutuoktinio Jurgio Gimbuto (F351), pusseserės Meilės Lukšienės (F391) ir dėdės Augustino Janulaičio (F267) turtingi dokumentiniai fondai, o Retų spaudinių skyriuje yra įsteigtas Marijos Gimbutienės vardinis fondas, fotografijų fonde galima surasti ir nemažai jos fotografijų.
Parodoje gausu unikalių dokumentų, atskleidžiančių šios pasaulinio garso įžymybės mokslinę veiklą, asmeninį gyvenimą, ryšius su Lietuva.
Parodą pristatė autorė R. Sperskienė, filmavo ir montavo V. Petrikaitė.
LDK regionų – Smolensko, Polocko ir Vitebsko žemių – valdžios formavimo mechanizmai XIV–XVI a.:
LDK regionų – Smolensko, Polocko ir Vitebsko žemių – valdžios formavimo mechanizmai XIV–XVI a.:
Smolensko, Polocko ir Vitebsko žemių gyventojų daugumą XIV-XVI a. sudarė rytų slavų etnosas, kuris šiuolaikinėje istoriografijoje vadinamas rusėnais. Dominuojanti konfesija buvo stačiatikybė. Lietuvos didieji kunigaikščiai iki XIV a. pabaigos buvo pagonys, o vėliau katalikai. Taigi, jiems Smolensko, Polocko ir Vitebsko žemių gyventojai buvo kitatikiai. Ar nekildavo dėl to konfliktų, kaip LDK kunigaikščiai sugebėjo išugdyti ir palaikyti savo pavaldinių lojalumą?
Paskaitos autorius ir skaitovas Dr. Andrius Jurkevičius, filmavo ir montavo, viršelį įrašui sukūrė V. Petrikaitė.