Nagrinėjant Baltramiejaus Vilento Enchiridioną (ankstesni autoriaus tyrimai: DDĮ, TI), kilo maldos „Tėve mūsų“ kilmės klausimas. Jis ir paskatino pasidomėti ankstesniais lietuviškais šios maldos skelbiniais Rytų Prūsijoje ir jų tarpusavio ryšiais.

Maldą „Tėve mūsų“ Baltramiejus Vilentas paskelbė Enchiridiono trečioje dalyje, kurio spėjama pirmoji laida išėjo iki 1572 metų (Aleknavičienė 2009, 153), o iki mūsų dienas pasiekusioji antroji laida – 1579 metais. Jame ši malda su paaiškinimais eina tarp „Tikėjimo išpažinimo“ ir „Krikšto sakramento“, C3v(20),5–D2r(25),18.

Vokiško Enchiridiono originalo klausimą nagrinėjo Friedrichas Bechtelis (Bechtel 1882) ir Reinholdas Trautmannas. Pastarasis įrodė (Trautmann 1909, 230), kad Vilentas remėsi 1543 m. Leipcigo leidimu. Tačiau versdamas Vilentas pasinaudojo ir įvairiais lotyniškais bei vokiškais leidimais, o kelis kartus – ir Lutherio Didžiuoju katekizmu. Trautmanno išvada nepaneigta iki šiol. Laikantis jo nuomonės, išeitų, kad ir maldą „Tėve mūsų“ Vilentas vertęs iš Lutherio Mažojo katekizmo 1543 metų Leipcigo laidos. Turint omenyje maldos paaiškinimus, kurių nėra jokiame ankstesniame lietuviškame maldos skelbinyje, tai visiškai galimas dalykas. Tačiau dėl pačios maldos teksto šia nuomone galima abejoti.

Palyginęs poterių tekstus Vilento Enchiridione ir iš tradicijos Mažvydui priskiriamo giesmyno Giesmės krikščioniškos antrosios dalies (1570) pabaigoje esančiame maldynėlyje Katekizmo prastas tekstas, Zigmas Zinkevičius padarė išvadą, kad Vilento poteriai „tik vienu kitu rašybos mažmožiu skiriasi nuo poterių Mažvydo giesmyne, kurį, kaip minėta, Vilentas išleido ir, matyt, iš ten poterius persirašė“ (Zinkevičius 2000, 133). Tad, Zinkevičiaus nuomone, maldą „Tėve mūsų“ Vilentas „persirašė“ iš MžG II.

Išnagrinėjęs Mažvydo raštų šaltinius, Guidas Michelinis teigia, kad MžG II paskelbta malda yra „Perspausdinta iš „Forma Chrikstima“ (Michelini 2000, 649), o pastarojoje išspausdintą maldos tekstą gretina su MžK, aiškiau jų santykio nenusakydamas (167).

Manyta, kad Mažvydas Formą krikštijimo vertė iš 1558 metais paskelbtų Bažnyčios nuostatų „Kirchen Ordnung“. MžFK originalą patikslino Christianas Stangas. 1976 metais jis paskelbė, kad „Tikrasis [MžFK] šaltinis nėra vokiškasis Kirchen Ordnungʼas, bet atskiras skyriaus apie krikštijimą leidinys, pasirodęs 1559 m.“ (Stang 1976, 8).

Tai dar kartą, palyginęs tekstus, 2010 metais patvirtino ir pagrindė Pietras Umbertas Dinis: „tikrasis Mažvydo Formos Chrikštymo vertimo originalas yra ne vokiškas Kirchenordnung (1558), bet atskiras jo skyriaus apie krikštijimą leidinys Form der Tauff, pasirodęs 1559 metais“ (Dini 2010, 80). Šį leidinį jis rado išlikusį Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne.

Deja, šiame leidinyje maldos „Tėve mūsų“ nėra. Atitinkamoje vietoje parašyta: „Sprecht das Vater unſer / &č.“ FT B1r(9),15. Vadinasi, Mažvydas negalėjo pasinaudoti šiuo originalu ir turėjo verstis kitais šaltiniais.

Manoma, kad Katekizme paskelbtą maldą „Tėve mūsų“ Mažvydas vertė iš Jano Seklucjano  Katechismu text prosti (1545), naudodamasis lotynišku Jodoco Willicho Catechismi corpus (1541). Verčiant atsižvelgta į Jano Maleckio poleminį traktatą Defensio verae translationis… (1547). Vertimo šaltinius nustatė Christianas Stangas (Stang 1976).

Siekiant nustatyti, ar maldą „Tėve mūsų“ Vilentas pats išsivertė iš Trautmanno nurodyto vokiško originalo, ar vis dėlto pasinaudojo kokiu nors anksčiau paskelbtu jos vertimu, šiame straipsnyje maldos tekstas lyginamas su visais žinomais anksčiau Rytų Prūsijoje paskelbtais jos variantais. Taip pat pateikiami vokiškas, lotyniškas ir lenkiškas maldos originalai, kuriais galėjo remtis vertėjai.

Iki VE maldos „Tėve mūsų“ tekstas Mažvydo raštuose visa buvo paskelbtas šešis kartus: Katekizmo trečioje dalyje MžK B4r(23),5–18 ir sueiliuotas prie Katekizmo pridėto giesmynėlio giesmėje „Oratio Dominica. Vater vnſer. Pȧteris.“ MžK C8r(48),17–D3r(53)24; Formoje krikštymo MžFK 13(105),6–19; Jono Bretkūno išleistame Parafrazyje MžP 135,5–138,17; giesmyno II dalies giesmėje „Pateris gieſmen ſugulditas nůg Dactara Martina Luthera.“ MžG II 381,16–385,14 ir pabaigoje esančiame katekizme MžG II 586,17–587,12. Be to, jos pirmoji eilutė dedama ir prie kitų giesmių pavadinimų, kai reikia nurodyti giesmės melodiją.

Mažvydo Parafrazio, išversto apie 1558–1563 metus, o išleisto tik 1589 metais, t. y. jau po Vilento Enchiridiono, kalba tvarkyta Jono Bretkūno (Zinkevičius 1988, 50), tad jame paskelbtos maldos „Tėve mūsų“ atkarpos skelbiamos tik kaip papildoma lyginamoji medžiaga.

Volfenbiutelio postilėje, nurašytoje maždaug tuo metu, kai turėjo išeiti ir pirmasis VE leidimas, šios maldos ištisos, atrodo, nėra. Radau tik vieną jos teksto aprašymą, bet net penkis jo variantus: du sutrumpintus (WP 145v,12–13; WP 213v,7–8) ir tris visus (WP 132r,30–31; WP 206v,5–7; WP 215v,23–25).

Malda „Tėve mūsų“ pirmą kartą lietuviškai įrašyta ranka knygoje Tractatus sacerdotalis. Kaip mano tyrėjai (Lebedys et Palionis 1964, 132) – XVI a. pradžioje. Maldos įrašytojo šnektos ieškotina Dieveniškių – Trobų – Lazūnų ruože, o gal ir dar toliau į pietryčius (Zinkevičius 2000, 71). Jos teksto santykis su MžK šios maldos vertimu kol kas nėra nuodugniai ištirtas[1], Kadangi šis maldos vertimas priklauso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų tradicijai, todėl šiame straipsnyje nenagrinėjamas.

Rašant straipsnį, pasinaudota Leipcigo universiteto skaitmenine biblioteka (Luther 1543), Frankfurto prie Maino universiteto elektronine duomenų baze TITUS (Mažvydas 2015), Bavarijos valstybinės bibliotekos Miunchene skaitmeniniais ištekliais (Willichius 1541) ir Lietuvių kalbos instituto Senųjų raštų duomenų baze (Volfenbiutelio postilė 1573). VE maldos tekstas ir MžG antrosios dalies atitikmenys taip pat imti jau iš Lietuvių kalbos instituto Senųjų raštų duomenų bazės (Vilentas 1579; Mažvydas et Vilentas 1570). Pasinaudota ir Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos skaitmeniniais ištekliais (Seklucjan 1545).

Toliau papunkčiui chronoligine tvarka (einant nuo vėlesniojo prie ankstesniųjų) pateikiami maldos „Tėve mūsų“ variantai, paskelbti Rytų Prūsijoje iki VE. Jie filologiškai ir vertimo atžvilgiu lyginami, daromi apibendrinimai.

***

Tiewe muſu kuris eſſi Dangui. VE C3v(20),8

Vater vnſer / Der du // biſt jm Himel. LE 42,6–7

TIewe muſu kuris eſſi dngui. MžG II Y5v(587),1

Tewe muſu danguieſis: MžG II I7r(382),1

Tiewe // muſſu dnguijſis / MžG II L7v(415),9-10

Tiewe // mu= // ſu Danguieſis. MžG II X3v(567),3-4

O Die we kurſs dąn [g]ui e ſſi / MžG II X3v(567),6

Diewas / muſu danguieſu Tewas / MžP K1r(135),18

Tewe muſu / kuris eſſi dngui: MžFK A7r(105),6-7

Tewe muſu kuris eſſi // dnguſu. MžK B4r(23),5-6

Oice nas / ktoris ieſt // wniebie. SK (4),6-7

Pater NOSTER, qui es in cœlis. WCC A4r,15

THiewe muſu Dąnguiſis MžK C8v(48),19

Tiewe // muſu dąnguieſis. MžK D3v(54),2-3

O Diewe kurſs dąngui eſsi / MžK D3v(54),5

Matyti dvi šio išplėstinio kreipinio vertimo strategijos. Viena, kurią galima pavadinti oficialiąja, prasideda dar TSP vertime ir eina nuo MžK trečiosios dalies per MžFK, MžG II maldynėlį iki VE. Jos būdingasis bruožas – veiksnį nusakantis šalutinis pažymimasis sakinys. Kita vertimo strategija, kurią galima pavadinti neoficialiąja, nuo MžK giesmynėlio pateko į MžG II: joje vietoj šalutinio sakinio eina postpozicinis pažyminys – vienų vadinamas vietininkiniu būdvardžiu, kitų – kontaminacine forma – dungujesis. Kita vertimų ypatybė, leidžianti aiškiai skirti senesnius pirmosios strategijos vertimus nuo naujesniųjų, yra žodžio dangus vienaskaitos arba daugiskaitos vietininkas. Pastarasis vartojamas MžK. Nuo Mž FK einančią vertimo liniją, kai daugiskaitos vientininkas keičiamas vienaskaita (plg. Zinkevičius 2000, 64), užbaigia VE. Beje, daugiskaita bus buvusi būdinga lotyniškam originalui, o vienaskaita – lenkiškam ir vokiškam.

Dėmesį patraukia antrajai vertimo strategijai priklausantis MžP vertimas su lytimi dangujesu, turinčia ir vienaskaitos, ir daugiskaitos vietininko galūnes. Jeigu tai ne kokia spaustuvės klaida, tai, manyčiau, tokia ne visai aiški, bet skaidrios darybos forma liudija apie senovinę, iš vartosenos jau išeinančią lytį.

Schwenskiſi wardas tawa. VE C3v(20),17

Geheiliget werde // dein Name. LE 43,2–3

Schwenſkiſi wardas tawa. MžG II Y5v(587),2

Schweſkes Pone tawa war= // das: MžG II I7v(383),1–2

Schwenſkiſi wardas tawa: MžFK A7r(105),8

Schwſkieſe wardas tawa. MžK B4r(23),7

Swięc ſię ijmię thwe. SK (4),8

Sanctificetur nomen tuum. WCC A4r,16

Schweſkies muſump tawa wardas / MžK D1v(50),8

Šio pirmojo maldos linkėjimo ar pageidavimo vertimai visų pirma skiriasi žodžių tvarka. Vienuose, oficialiuosiuose, savybinis įvardis eina po daiktavardžio, o kituose – prieš jį. Pirmoji žodžių tvarka atitinka frazės toninę sandarą (Ambrazas 2006, 98; kitaip – Zinkevičius 2000, 65). Ji atitinka lotynišką ir lenkišką originalus ir yra priešinga vokiškam originalui.

Be to, lietuvių kalbos savybinio įvardžio kilmininkas yra artimas lenkiškam originalui ir skiriasi nuo lotynų bei vokiečių kalbų derinamosios įvardžio formos.

Vertimuose varijuoja ir tarminės sangrąžinio veiksmažodžio formos – žemaitiška švęskes(e) MžK bei MžG II I7v(383),1–2 ir aukštaitiška švęskisi MžFK, MžG II Y5v(587),2 ir VE (Stang 1976, 126).

Ateik Karaliſta tawa. VE C4r(21),14

Dein Reich kome. LE 44,9

Ateik karaliſta tawa. MžG II Y5v(587),3 Ateik tawa karaliſta: MžG II I7v(383),8

Melſkem priegtam / idant io ka= // raliſta ateitu / MžP K1v(136),14–15

Ateik karaliſte tawa. MžK B4r(23),8

Ateik karaliſta tawa: MžFK A7r(105),9

Prić kroleſtwo thwe. SK (4),10

Adveniat regnum tuum. WCC A4r,17

Ateik tawa karaliſte / MžK D1v(50),14  Nelietuviška frazė ateik karalystė, Zinkevičiaus nuomone, remiasi lenkų kalba (Zinkevičius 2000, 65); tačiau lygiai taip pat ji galėjo būti išversta ir iš vokiško originalo. Vertimai skiriasi žodžių tvarka: savybinio įvardžio kilmininkas prieš daiktavardį eina MžK giesmynėlyje, MžP ir MžG II I7v(383),8, o po daiktavardžio – visur kitur. Dėl žodžių tvarkos Trautmannas nurodo lotyniškus „Pi“ ir Sauromano vertimus: „(Ad)veniat regnum tuum“ (Trautmann 1909, 474).Be to, vertimai aiškiai skyla į senesniuosius ir naujesniuosius pagal daiktavardžio karalystė / karalysta kamiengalį: MžK vartojama forma karalystė, o MžFK ir vėliau – karalysta.  Buk walia tawa kaip Dangui // taip ir Sʒeme. VE C4v(22),4–5

Dein wille geſchehe / // Wie im Himel / alſo auch // auff Erden. LE 45,9–11

Bůk wa= // lia tawa / kaip dngui taip ir ßeme. MžG II Y5v(587),3–4 Bůk tawa wala ant amßaus: // Kaip ßemei taip ir ant dngaus: MžG II I7v(383)14–15 Buk walia // tawa / kaip dangui taip ir ßemæ: MžFK A7r(105),9–10Buki tawa walia kaip dgui taip // ir ßemeie. MžK B4r(23),9–10 Bąć wola thwa / iako // wniebie / tak / ij naemij. SK (4),11-12

Fiat voluntas tua, ſicut in cœlo & in // terra. WCC A4v,1–2

Buk tawa walia weſch[pa]te / // Seme ir dągaus karaliſte / MžK D2r(51),7–8  Visiems vertimams būdinga frazė būki valia, Zinkevičiaus nuomone, radosi dėl lenkų kalbos poveikio (Trautmann 1909, 65–66), nors neatmestinas ir lotyniškų originalų poveikis. Vertimai skiriasi daiktavardinės frazės žodžių tvarka: savybinio įvardžio kilmininkas eina prieš daiktavardį MžK ir MžG II I7v(383)14–15, o po daiktavardžio – MžFK, MžG II Y5v(587),3–4 ir VE. Pirmoji tvarka atitinka vokišką originalą, o antroji – lotynišką ir lenkišką. Šiek tiek varijuoja ir žodžio žemė vienaskaitos vietininko forma: MžK poteriuose ji visa – žemėje, MžG II I7v(383)14–15 numestas galūnės balsis – žemėj, o visur kitur dar labiau sutrumpėjusi – žemė. Dalelytė ir prieš daiktavardį vartojama nuo MžK poterių, nors giesmynėlyje jos dar nėra. MžG II I7v(383)14–15 variante vietoj vietininko formos danguj pavartota prielinksninė konstrukcija ant dangaus – tai naujas vertimo reiškinys.  Důna muſu wiſſu dienu důdi mu= // mus ſch diena. VE C4v(22),20–21

Vnſer teglich Brod // gib vns heute. LE 47,1–2

Důna muſſu wiſſu dienu dů= // di mumus ſch diena. MžG II Y5v(587),5–6 Důk mums nu dieniſka důna: MžG II I8r(384)1

Melſkem taipaiegi / idant mumus // rocitů důna muſu wiſſu dienu dů= // ti / MžP K2r(137),8–10

Důna muſu wiſſu dienu dudi // mumus ſch diena: MžFK A7r(105),11–12Dona muſu wyſſudienu dodi mumus // nu. MžK B4r(23),11–12 Chleba naſego powſed= // niego / daij nam diſ. SK (4),13-14Panem noſtrum quottidianũ da no- // bis hodie. WCC A4v,3–4Dok mums donas wiſu dienu / MžK D2r(51),13  Beveik visi šio prašymo vertimai į pirmąją vietą iškelia tiesioginį papildinį – duoną mūsų. Dalies kilmininkas pavartotas tik MžK giesmės vertime, kur šis daiktavardis eina trečioje vietoje.  Pažyminys visų dienų atitinka lotynų quotidianum arba lenkų powszedny, o būdvardis dieniškas yra veikiau vokiečių täglich atitikmuo. Pastarasis vartojamas MžG antroje dalyje. Būtent jis, atrodo, buvo būdingas Vilento šnekai. Pirmąjį vertimo variantą Zinkevičius sieja su s. vok. emmizig (emsig) (Zinkevičius 2000, 17, 33), jis esąs senesnis. Veiksmažodžio liepiamosios nuosakos lytis su –ki– pakeista lytimi be šios priesagos duodi jau MžK poteriuose. Be MžK giesmės, pirmoji lytis dar pavartota MžG II I8r(384)1 vertime. Įvairuoja ir lotynų hodie, lenkų dziś arba vokiečių heute vertimas: nū arba šią dieną. Pirmasis yra senesnis (Zinkevičius 2000, 33), jis vartojamas MžK poteriuose ir MžG II I8r(384)1. Antrasis pasirodo MžFK, vartojamas MžG II Y5v(587),5–6 vertime  ir VE.  Ir atleid mumus muſu kaltes / // kaip ir mes atleidʒem muſu kaltiemus. VE D1r(23),17–18

Vnd verlaſſe vns // vnſer ſchulde / Als wir // verlaſſen vnſern ſchl= // digern. LE 48,11–14

Ir atleid // mumus muſu kaltes / kaip ir mes // atleidʒem muſu kaltemus. MžG II Y5v(587),6–8 Wiſſas kaltes tu muſu at= // leiſk: […] Kaip ir mes muſu kaltiemus: MžG II I8r(384)7–9

Melſkem potam idant mumus // muſu kaltes atleiſtu / kaip ir mes mu= // ſu kaltiemus atleidʒem / MžP K2r(137),14–16

Ir atleid mu= // mus muſu kaltes / kaip ir mes at= // leidʒem muſu kaltiemus: MžFK A7r(105),12–14 Ir atleid mumus muſu kaltibes, kaip // mes atleidem muſu kaltimus. MžK B4r(23),13–14 Odpuſć nam winij naſe / // iako ij mij odpuſcamij // wijnowadcom naſim. SK (4),15-17Et remitte nobis debita nostra, sicut // & nos remittimus debitorib. noſtris. WCC A4v,5–6 Atleid mums muſu kaltibes / MžK D2v(52),1

ijr athlaijſki mvmvſ mvſu kaltheſ // kaijp ijr meſ athlyaijdʒame mvſu kalcʒijemvſ TSP 4–5

Atleiſk mu=‖mis muſụ kaltibes φ WP 145v,12-13

atleiſk‖mumis muſụ kaltibes φ WP 213v,7-8

atleiſk mums muſụ kaltibes,‖kaip ir mes atleidʒiame ſawems kaltems WP 132r,30-31

Atleiſk mumis‖muſụ kaltibes, kaip ir meſs atleidʒiam ſawe=‖mus kaltemus φ WP 206v,5-7

Šio prašymo vertimuose taip pat įvairuoja veiksmažodžio liepiamosios nuosakos formos: su priesaga –ki– ir be jos. Pirmoji vartojama MžG II I8r(384)7–9, o antrosios – MžK, MžFK, MžG II maldynėlyje ir VE. Senovinė naudininko forma mumus maldoje įsitvirtino nuo pat pirmojo jos pavartojimo MžK. Tik šio katekizmo  giesmėje pavartota naujesnė lytis mums. MžK vartotas formas kaltybės nuo MžFK pakeitė forma kaltės. Dalelytė ir po jungtuko kaip taip pat nuosekliai perimama nuo MžFK vertimo. Beje, šios dalelytės atitikmens nėra LE, tačiau yra lotyniškame ir lenkiškame originaluose. Nuo MžFK buvo atsisakyta žemaitiškų formų atleidem, kaltimus (Zinkevičius 2000, 126).  Ir newed mus ing pagundima. VE D1v(24),9

Und fre vns nicht // in verſuchung. LE 50,1–2

Ir // ne wed mus ing pagundima. MžG II Y5v(587),8–9 Ing pagundima mus neweſk / MžG II I8r(384)13Melſkem prieg tam / idant mus // neweſtu ing pagundima / MžP K2v(138),1–2Ir ne // wedi mus ing pagundinima: MžFK A7r(105),14–15Newed mus ingi pagundima. MžK B4r(23),16Niewod naſ wpokuſij. SK (4),18Et ne nos inducas in tentationem. WCC A4v,7 Neweſk mus ig pagũndima / MžK D2v(52),19 Diskurso žymeklis ir prašymo pradžioje įsitvirtinęs nuo MžFK, greičiausiai perimtas iš lotyniško arba vokiško (labiau tikėtina) originalo.  Veiksmažodžio liepiamosios nuosakos forma neveski vartojama MžK giesmėje ir MžG II I8r(384)13 ji sutrumpėjusi, o kitur vartojama lytis (ne)ved(i). Galininkas po neigiamo veiksmažodžio turbūt dėl vokiečių kalbos poveikio vartojamas visuose Rytų Prūsijos raštuose. MžK maldos ilgąją prielinksnio formą ingi nuo MžFK pakeitė trumpoji ing. Pastaroji vartojama ir MžK giesmėje. Žodis pagundymas, vartojamas visuose vertimuose, MžFK dar ir priesagėtas – pagundinimas.Visa sakinio sandara nebūdinga lietuvių kalbai. Ji atitinka vokišką originalą. Zinkevičius joje įžvelgia lenkų kalbos poveikį (Zinkevičius 2000, 66).  Bet gelb mus nůg pikta. VE D1v(24),21

Sondern erlſe vns // von dem ubel. LE 51,2–3

Bet gelb mus nůg wiſſa pikta. Ta= // wa nes ira karaliſta ir ſtipribe ir //garba ant amßiu amßia / MžG II Y5v(587),10–12 Gelbek mus nůg wiſſa pikta: MžG II I8v(385),3 Ant gala melſkem / idant mus // rocitu gielbeti / nůg wiſſo pikto / MžP K2v(138),7–8 Bet gelbek mus nůg wiſſa pikta. Tawa nes ira karaliſta / ir ſtipri= // be / ir garba ant amßu amßa / MžFK A7r(105),16–18 Denn dein ist das Reich / und die Krafft / und die Herrlichkeit in ewigkeit Luth, Bibl. Mt 6,13 (Mi 167)Quia tuum est regnum, et potestas et gloria in saecula Mi 167 Bet gielbek mus nogi wyſa pikta. MžK B4r(23),17 Ale naſ wijbaw odwſe= // go ſłego. SK (5),1-2 Sed libera nos a malo, quia tuum eſt // regnum & potentia & gloria in sæcu- // la sæculorum Amen. WCC A4v,8–10Gielbek mus nog wiſa pikta / MžK D3r(53),7  Lytis gelb MžG II ir VE pakeitė ankstesnę gelbėk. Senąją ilgesnę prielinksnio formą nuogi MžFK ir vėlesniuose raštuose pakeitė trumpoji nuog. Beje, ji jau vartota MžK giesmėje. Tik VE, greičiausiai dėl LE poveikio, nebeliko kvantifikatoriaus visas, kurį Zinkevičius spėja buvus ankstyvųjų lenkiškų arba vokiškų vertimų sekiniu (Zinkevičius 2000, 34). MžFK ir MžG II maldos pabaigoje pridėtas pagerbiamasis žodis (doksologija), būdingas protestantams. VE jo neliko.  Amen. VE D2r(25),9

Amen. LE 52,1

Amen. MžG II Y5v(587),12 Amen taip ſtoſis iſchtieſos: MžG II I8v(385)9 Amen. MžFK A7r(105),19 Amen. MžK B4r(23),18

***

Apibendrinimas

1. Vilento maldos „Tėve mūsų“ tekstas nuo MžG II pateiktojo skiriasi šiais dalykais: nosinio balsių tarimo nežymėjimu, garso [] perteikimu, pataisyta žodžio būk rašyba, polinkiu daiktavardžius rašyti didžiąja raide, neiginio ne rašymu kartu su veiksmažodžiu ir paskutiniame prašyme praleistu kiekybę nusakančiu žodžiu visas. Tai smulkmenos, kurios leidžia abu variantus laikyti vienu ir tuo pačiu, Vilento kiek paredaguotu, tekstu. Atrodo, kad Zinkevičius buvo teisus, teigdamas, kad Vilentas poterius persirašė iš Mažvydo giesmyno maldynėlio (Zinkevičius 2000, 133).

Tačiau MžG II tekstas nuo pateiktojo MžFK skiriasi neką daugiau: balsio [] rašyba (<e> keista <ie>), balsio [ie] perteikimu (<ie> keista <e>), ištaisyta žodžio duodi rašyba, tačiau suklysta rašant būk, sutrumpinta veiksmažodžio lytis ne vedi, pagundinimą pakeistas į pagundymą, gelbėk į gelb. Tai taip pat tik redakciniai taisymai.

Tokiu atveju savaime kyla klausimas: o gal Vilentas maldos tekstą paėmė tiesiai iš MžFK? Tekstų skirtumų yra: nosinio balsių tarimo nežymėjimas, garso [] perteikimas, veiksmažodžio duodi rašyba, polinkis daiktavardžius rašyti didžiąja raide, neiginio ne rašymas kartu su veiksmažodžiu, paskutiniame maldos prašyme praleistas kiekybę nusakantis žodis visas, sutrumpinta veiksmažodžio lytis ne vedi, pagundinimą pakeistas į pagundymą, gelbėk į gelb. Skirtumų daugiau ir kai kurie jų esmingesni, negu VE ir MžG II maldos variantų. Tad vis dėlto greičiausiai maldą Vilentas perrašė iš giesmyno maldynėlio.

Ir vis dėlto visi trys maldos variantai yra labai artimi, jie laikytini vieno ir to paties vertimo, paskelbto 1559 metais MžFK, redakcijomis.

2. MžFK vertimas nuo MžK paskelbtojo skiriasi kiek daugiau. Skirtumus būtų galima apibendrinti taip:

a) rašybos ([uo] MžK perteikiamas raide <o>, o MžFK – <> (kartą suklydus ? – <u>), MžFK būdingos priebalsių geminatos);

b) fonetikos (žemaitiška neafrikatė lytis MžK atleidem > aukštaitiška afrikatė MžFK atleidžiam) ir žodžių galūnių trumpinimo (būdingo Rytų Prūsijos aukštaičių tarmei: MžK būki > MžFK būk, MžK ingi > MžFK ing, MžK nuogi > MžFK nuog ir fonetinis-morfologinis keitimas MžK žemėje > MžFK žemė; nors yra ir priešingas atvejis: MžK neved > MžFK ne vedi);

c) morfologijos (MžK vartojama daugiskaita dangusu, o MžFK – vienaskaita dangui (sutampanti su lenkišku ir vokišku originalais), MžK karalystė > MžFK karalysta; MžK kaltybes > MžFK kaltes (dvi pastarosios ypatybės yra tarminio pobūdžio); MžK pagundymą > MžFK pagundinimą; MžK švęskese > MžFK švenskisi; vns. naud. MžK kaltimus > MžFK kaltiemus);

d) žodyno (pakeistas žodis MžK nū > MžFK šią dieną (tarminio pobūdžio keitimas) ir įterptos diskurso dalelytės ir (vienu atveju – kaip vokiškame originale; kitu atveju – kaip lotyniškame ir vokiškame tekstuose));

e) žodžių tvarkos (MžK tavo valia > MžFK valia tavo, keitimui galėjo turėti įtakos lotyniškas ir lenkiškas, bet ne vokiškas tekstai).

Šių skirtumų pakanka, kad MžFK paskelbtą šios maldos vertimą laikytume nauja MžK vertimo redakcija. Vis dėlto ji greičiausiai nėra naujas maldos vertimas. Tai rodytų šie dalykai: visų pirma, perimta daugelis terminų (kaltė, kaltieji, pagundymas, pikta), apibūdinimai (duona visų dienų, tėve, kuris esi danguose arba danguj), ištisi posakiai (švęskis vardas tavo, būk valia tavo, vesti į pagundymą). Daugeliu atvejų perimta ir ankstesnė žodžių tvarka.

3. Kodėl MžFK „Tėve mūsų“ maldos vertimas iš naujo tvarkytas? Todėl, kad atnaujinus vienos maldos vertimą (Credo), reikėjo atnaujinti ir kitą. Kadangi Credo vertimas buvo atnaujintas pagal vokišką maldos tekstą, tai būtų nuoseklu spėti, kad ir Pater noster tekstą norėta atnaujinti taip pat pagal jį. Tačiau kadangi jo leidinėlyje Form der Tauff, iš kurio jis versta MžFK, šios maldos nebuvo (tai neminima Stango straipsnyje), ankstesnį savo vertimą Mažvydas tvarkė pagal Rytų Prūsijos lietuvių kalbą (vakarų aukštaičių tarmę).

4. Taigi, Mažosios Lietuvos lietuviškuose raštuose iki VE paskelbtos dvi maldos „Tėve mūsų“ vieno ir to paties vertimo redakcijos (neskaičiuojant WP esančių šios maldos trupinių): MžK (1547) ir MžFK (1559). VE paskelbta ir Rytų Prūsijos lietuviškuose raštuose įsitvirtino šiek tiek pataisyta jos antroji redakcija.

SANTRUMPOS

DDĮ – Judžentis, Artūras. 2020. „Baltramiejaus Vilento Enchiridionas (¹iki 1572, ²1579): dešimt Dievo įsakymų“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 9:13–34.

LE – Lutheris, Martynas. Enchiridionas, žr. šaltinių sąrašą.

Mi – Kirchen Ordnung, d. 2, 1558, p. 2a–10b. Tekstas pateikiamas iš knygos: Michelini, Guido. Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, žr. literatūros sąrašą.

MžG II – Mažvydas, Martynas et Baltramiejus Vilentas. Giesmės krikščioniškos, II dalis, žr. šaltinių sąrašą.

MžK – Mažvydas, Martynas. Katekizmas, žr. šaltinių sąrašą.

SK – Seklucjan, Jan. Katechizmu tekst prosty dla prostego ludu, žr. šaltinių sąrašą.

TI – Judžentis, Artūras. 2021. „Baltramiejaus Vilento Enchiridionas (¹iki 1572, ²1579): Tikėjimo išpažinimas“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 10:46–55.

VE – Vilentas, Baltramiejus. Enchiridionas, žr. šaltinių sąrašą.

WCC – Willichius, Iodocus. Cathechismi corpus, žr. šaltinių sąrašą.

WP – Volfenbiutelio postilė, žr. šaltinių sąrašą.

ŠALTINIAI

Breviarium secundum usum Insignis Ecclesiae Halberstadensis. 1515. Nurimbergae. Panaudotas Parmos valstybinės bibliotekos egzempliorius. Signatūra B 8 1633. Cituojama iš knygos: Michelini 2000.

Luther, Martin. ENCHIRIDION. Der kleine Catechiſmus: Fur die gemeine Pfarherr vnd Prediger. 1543. D. Mart. Luther. Leipʓig. [Kn. gale:] Gedruckt ʓu Leipʓig durch Valentin Babst in der Ritterſtraſſen. https://histbest.ub.uni-leipzig.de/receive/UBLHistBestCBU_cbu_00000560.

Mažvydas, Martynas. 2015. Catechismus. On the basis of the original edition prepared for the SLIEKKAS Project by Diego Ardoino, Jolanta Gelumbeckaitė, Frankfurt a/M 2013, 2015; TITUS version by Jost Gippert, Frankfurt a/M, 5.12.2013 / 6.5.2015. http://titus.uni-frankfurt.de/texte/etcs/balt/lit/mazvkat/mazvkt.htm.

Mažvydas, Martynas et Baltramiejus Vilentas. 1570. Giesmės krikščioniškos. Originalo saugojimo vieta nežinoma. Elektroninių dokumentų rengėjai: tekstą rengė dr. Ona Aleknavičienė, dr. Mindaugas Šinkūnas, konkordancijas rengė dr. Ona Aleknavičienė, dr. Mindaugas Šinkūnas, Vytautas Zinkevičius. Recenzentai: dr. Liucija Citavičiūtė, habil. dr. Christiane Schiller. Elektroninių dokumentų rengimo metai: 2020. Rėmė: Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija (sutarties Nr. LRVK-124/20/SK-16). http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=86.

Seklucjan, Jan. 1545. Katechizmu tekst prosti dla prostego ludu. W Królewczu: w drukarni Jana Weynreicha. LMAVB RSS L-16/61/4.

Vilentas, Baltramiejus. 1579. Enchiridionas. Originalas saugomas Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne. Signatūra: XX. HA, StUB Kgb. 54. Elektroninių dokumentų rengėjai: tekstą rengė dr. Ona Aleknavičienė, konkordancijas rengė dr. Ona Aleknavičienė, dr. Mindaugas Šinkūnas, Vytautas Zinkevičius. Recenzentai: dr. Liucija Citavičiūtė, habil. dr. Christiane Schiller. Elektroninių dokumentų rengimo metai: 2020. Rėmė: Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija (sutarties Nr. LRVK-124/20/SK-16). http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=87.

Willichius, Iodocus. 1541. Cathechismi Corpvs: An. M. D. XLI. Francofordiae: Hannaw. Bavarijos valstybinė biblioteka, Miunchenas. https://books.google.lt/books?id=T4tSAAAAcAAJ&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=true.

Volfenbiutelio postilė. 1573. Originalas saugomas Hercogo Augusto bibliotekoje Wolfenbüttelyje. Signatūra: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2°. Elektroninių dokumentų rengėjai: tekstą rengė habil. dr. Jolanta Gelumbeckaitė; konkordancijas rengė habil. dr. Jolanta Gelumbeckaitė, Vytautas Zinkevičius. Recenzentai: doc. dr. Sigitas Narbutas, dr. Mindaugas Strockis. Elektroninių dokumentų rengimo metai: 2007–2008. Rėmė: Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=37.

LITERATŪRA

Aleknavičienė, Ona. 2009. „Pirmasis Baltramiejaus Vilento Enchiridiono leidimas: terminus ad quem – 1572-ieji“. Archivum Lithuanicum 11:121–158.

Ambrazas, Vytautas. 2006. Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Bechtel, Friedrich. 1882. „Einleitung“. In Litauische und Lettische Drucke des 16. Jahrhunderts. Herausgegeben von Adalbert Bezzenberger. Heft 3, Bartholomäus Willent’s litauische Uebersetzung des Luther’schen Enchiridions und der Episteln und Evangelien, nebst den Varianten der von Lazarus Sengstock besorgten Ausgabe dieser Schriften, I–CXLI. Göttingen: Robert Peppmüller.

Dini, Pietro Umberto. 2010. „Martyno Mažvydo Formos Chrikštymo (1559) vertimo originalas – Form der Tauff (1559)“. Archivum Lithuanicum 12:71–82.

Lebedys, Jurgis et Jonas Palionis. 1964. „Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas“. Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai 3:109–135.

Michelini, Guido. 2000. Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Stang, Christian. 1976. „Dėl M. Mažvydo „Formos Chrikstima“ šaltinio“. Baltistica 12 (1): 7–8.

Trautmann, Reinhold. 1909. „Die Quellen der drei altpreussischen Katechismen und des Enchiridions der Bartholomaeus Willent“. Altpreußische Monatsschrift 46:217–231, 465–479.

Zinkevičius, Zigmas. 1988. Lietuvių kalbos istorija. T. 3, Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas.

Zinkevičius, Zigmas. 2000. Lietuvių poteriai: Kalbos mokslo studija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

 

Įteikta 2022 m. gegužę

[1] Lebedžio ir Palionio straipsnyje nurodytos tik kai kurios TSP ir MžK maldų kalbos bendrybės (Ambrazas 2006, 129–131).