Dr. Rimos Cicėnienės paskaita apie žoliaknyges iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas"
Dr. Rimos Cicėnienės paskaita apie žoliaknyges iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas"
Renkant medžiagą LMA Vrublevskių bibliotekoje įsikursiančiam knygos muziejui, Bibliopoliui, buvo atkreiptas dėmesys ir į medicinos istorijos, sveikatai skirtas knygas. Bibliotekoje tai ne pirmas kartas: leidinius, susijusius su medicinos istorija, eksponavome parodoje „Natura sanat, medicus curat: senieji medicinos dokumentai„. Šįkart nutarėme atidžiau pažvelgti į jau senokai mus dominusią rankraštinę knygą, gausiai iliustruotą augalų vaizdais. Tai 17-18 a. sandūroje kirilika perrašytas didelės apimties „Žoliaknygė“ (dar rusų kalba vadinama Lečebniku, Travniku; lenkų kalba – Zielniku). Kodeksas sudomino tiek turiniu, tiek iliustracijomis. Knygoje aprašyti augalai, gyvūnai, mineralai, brangūs akmenys ir kiti gamtos produktai, skirti sveikatai palaikyti, ligoms gydyti. Kviečiame klausytis paskaitos įrašo apie vaistažolių gydomąsias savybes ir žoliaknygių istoriją.
Montavo Vika Petrikaitė
100 metų žurnalui „Naujoji vaidilutė"
100 metų žurnalui „Naujoji vaidilutė"
2021 metų gegužės mėnesį sukanka šimtas metų nuo žurnalo „Naujoji vaidilutė” pasirodymo. Leidinys ėjo nuo 1921 iki 1940 m. Kaune, jį įsteigė, pirmuosius kelerius metus redagavo, administravo ir leido aktyvus visuomenės veikėjas, pedagogas, daugelio periodinių leidinių iniciatorius Pranas Dovydaitis. Iš pradžių žurnalas buvo skirtas mergaitėms ateitininkėms, vėliau jis tapo moterų leidiniu. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriuje saugomi visi žurnalo „Naujoji vaidilutė” numeriai.
Informaciją parengė ir skaitė Jolanta Stasytė Berniūnienė.
Paveikslėlio restauravimo istorija
Paveikslėlio restauravimo istorija
2020 metais į Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrių perduotas objektas – šventas paveikslėlis (vadinamas „abrozdėlis“). Tai – Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas Jurgio Hopeno (Jerzy Hoppen, 1891–1969) sukurto paveikslėlio trafaretas [1], nupieštas ne kaip įprasta – ant popieriaus, o ant labai trapios skaidrios rausvos spalvos plėvelės. Bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriui iki šiol neteko susidurti su tokia užduotimi. Paveikslėlio restauravimo eigą, atliktus tyrimus ir darbus, aprašė jį restauravusi Birutė Giedraitienė.
Atlikus paveikslėlio medžiagų tyrimus, paaiškėjo, kad laikmena – želatininė plėvelė, kurios ATR-FTIR spektras tapatus iš žuvų (eršketo) pūslių gaminamiems klijams (Sturgeon Glue), o juos savo darbui naudoja ir restauratoriai. Plėvelė spalvinta raudonojo molio pigmentu. Paveikslėlio piešinys (recto) atliktas aukso spalvos dažais.
Kebliausia užduotis buvo išsiaiškinti, kas tai per objektas. Pasiteiravus kolegų Vilniaus miesto muziejuose bei privačių kolekcininkų paaiškėjo, kad jie panašių objektų neturi.
Galima manyti, kad Jurgis Hopenas, grafikas, tapytojas, restauratorius ir pedagogas šį paveikslėlį sukūrė ketvirtajame dešimtmetyje, kai dėstė Vilniaus Stepono Batoro universitete, galbūt netgi šio dešimtmečio pabaigoje (1937–1939 m.), kai buvo grafikos dirbtuvių vedėju. Šiose dirbtuvėse skirtingas technikas išbandė nemažai Universitete dailę ir grafiką anuomet studijavusių studentų.
Šiandien ne taip lengva nustatyti, ar paveikslėlio trafaretą sudėtingam cinkografijos ar fototipijos procesui sukūrė pats dailininkas, ar skirtingus spaudos būdus išbandęs asistentas, galbūt spaustuvininkas. Tačiau, atsižvelgiant į trafareto pobūdį ir raižinio perkėlimui pasirinktą želatiną, kuri iki mūsų laikų išliko trapi, atrodo, kad pasirinkta medžiaga yra gana nepatvari nemažų tiražų spausdinimui. Galima būtų spėti, kad trafaretas galėjo būti sukurtas ne visai standartiniam spausdinimo būdui, o galbūt liudija apie keletą jų.
XX a. I pusėje buvo plačiai naudojamos skirtingos, bet nemenką kūrinio tiražą užtikrinančios spausdinimo technikos, siejančios fotografiją ir grafiką. Šis trafaretas galėjo būti skirtas naudoti keliais anuomet naudotais spausdinimo būdais. Galbūt tai metalo plokštelėje vaizdui išgauti skirtas, iš želatinos, tikėtina, apdorotos įvairiomis medžiagomis, pagamintas trafaretas.
Vienas iš spausdinimo būdų, kuriam galėjo būti pritaikytas trafaretas, priskirtinas cinkografijai. Šiam metodui būdinga, kad atvaizdas kuriamas, atspaudžiant jį nuo paruoštos cinko, kartais vario, plokštelės. Paminėtinas ir kitas spausdinimo būdas, išrastas XIX a. II pusėje, vadinamas fototipija. Jis grindžiamas želatinos savybe nebrinkti vandenyje, paveiktai šviesos. Želatina gali sugerti riebalingus dažus, bet tik tuose plotuose, kurie buvo paveikti šviesos. O galbūt šį trafaretą buvo galima taikyti ir dirbant kitais, čia nepaminėtais, būdais. Tačiau šie pamąstymai atveria lauką tolesniems tyrinėjimams ir galbūt panašių, XX a. I pusėje spaustuvėse naudotų, bet negausiai iki mūsų laikų išlikusių trafaretų paieškoms, ypač svarbioms pastarojo laikmečio spausdinimo būdams pažinti.
[1] Hoppen, Jerzy. H. Herz Jezu. [1930–1939]. Fotograviūros (?) trafaretas, želatina, 10,5 x 7,3 cm. LMAVB RSS, G1-407.
Paveikslėlio būklė prieš darbą
Laikmena labai trapi. Nulūžusi didelė dalis paveikslėlio dešinio viršutinio kampo ir nedidelė dalis tos pačios pusės apatinio kampo (pastarasis – prarastas). Dešinio viršutinio kampo lūžio aplinkoje prarasta nemaža dalis laikmenos. Perlūžęs apatinis paveikslėlio pakraštys (~ 4,5 cm ilgio). Lūžio vietoje prarasta ~ 2 mm2 ploto laikmenos. Laikmena nėra visame plote visiškai tolygi – vietomis suplonėja, o kai kur matyti nedidelės kiaurymės.
Konservavimo–restauravimo darbai
Darbo pradžioje buvo pagamintos plėvelės iš tokių pačių kaip originalo laikmena medžiagų: žuvų klijų (GMW Geräte, Material und Werkzeuge für Papierrestauratoren, Vokietija) ir raudonos spalvos pigmentų. Tačiau paaiškėjo, kad pagamintos plėvelės yra labai trapios ir ypač jautrios drėgmės poveikiui – vos gavusios šiek tiek drėgmės, stipriai ir negrįžtamai deformuojasi, todėl nuspręsta laikmenos netektis atkurti ir įskilimą sutvirtinti popieriumi. Buvo pasigaminti įvairaus popieriaus mėginiai, iš kurių geriausiai reikalingus kriterijus atitiko plonas, vadinamasis voratinklinis, popierius (9 g/m2, Lenkija). Popierius dažytas tekstiliniais dažais (Lukas, Vokietija). Atsižvelgiant į tai, kad paveikslėlio laikmena ypač jautri drėgmei, klijuota ne vandeniniais, o etanolyje tirpiais klijais – 5 proc. Klucel G (Kremer Pigmente GmbH & Co. KG, Vokietija).
Restauruotam paveikslėliui pagamintas aplankas, kuriame jis grįžo į savo saugojimo vietą – Bibliotekos Retų spaudinių skyriaus saugyklą.
Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus mokslo darbuotojai dr. Neringai Markauskaitei už pateiktą informaciją, rengiant medžiagą apie paveikslėlio spausdinimo techniką ir kolegei Aušrai Čiuladienei už atliktus paveikslėlio laikmenos tyrimus.
Restauratorė Birutė Giedraitienė
Dr. Rimos Cicėnienės paskaita apie žoliaknyges
Dr. Rimos Cicėnienės paskaita apie žoliaknyges
Renkant medžiagą LMA Vrublevskių bibliotekoje įsikursiančiam knygos muziejui, Bibliopoliui, buvo atkreiptas dėmesys ir į medicinos istorijos, sveikatai skirtas knygas. Bibliotekoje tai ne pirmas kartas: leidinius, susijusius su medicinos istorija, eksponavome parodoje „Natura sanat, medicus curat: senieji medicinos dokumentai„. Šįkart nutarėme atidžiau pažvelgti į jau senokai mus dominusią rankraštinę knygą, gausiai iliustruotą augalų vaizdais. Tai 17-18 a. sandūroje kirilika perrašytas didelės apimties „Žoliaknygė“ (dar rusų kalba vadinama Lečebniku, Travniku; lenkų kalba – Zielniku). Kodeksas sudomino tiek turiniu, tiek iliustracijomis. Knygoje aprašyti augalai, gyvūnai, mineralai, brangūs akmenys ir kiti gamtos produktai, skirti sveikatai palaikyti, ligoms gydyti.
100 metų žurnalui „Naujoji vaidilutė“
100 metų žurnalui „Naujoji vaidilutė“
2021 metų gegužės mėnesį sukanka šimtas metų nuo žurnalo Naujoji vaidilutė pasirodymo. Leidinys ėjo nuo 1921 iki 1940 m. Kaune. Jį įsteigė, pirmuosius kelerius metus redagavo, administravo ir leido aktyvus visuomenės veikėjas, pedagogas, daugelio periodinių leidinių iniciatorius Pranas Dovydaitis. Iš pradžių žurnalas buvo skirtas mergaitėms ateitininkėms, vėliau jis tapo moterų leidiniu.
Idėja paskatinti merginas visuomeniniam ir kūrybiniam darbui P. Dovydaičiui, ateitininkų vadovui, kilo matant, kad ateitininkų judėjime dalyvauja daugiau vaikinų. Naujas leidinys turėjo lavinti merginų protą, plėsti akiratį mokslo ir meno klausimais, skiepyti dorą, tikėjimą, patriotiškumą, duoti pasiskaityti naudingų grožinės literatūros kūrinių, ypač sukurtų moterų, informuoti apie moksleivių gyvenimą Vakarų šalyse, paskatinti Lietuvos mergaites ir merginas burtis į organizacijas, imtis visuomeninės veiklos. Poetiškai P. Dovydaitis pristatė naujojo leidinio pavadinimo prasmę: „Naujoji Vaidilutė auklės tas mūsų naująsias vaidilutes, kurios savo skaisčiose sielose ir tyrose širdyse saugos šventąją krikščionių dorybių ugnį, kuri šildydama gaivins mūsų tautos gyvatą, saugodama ją nuo sustingimo, ir švies jai jos kely į laimingesnę ateitį.“
Pirmasis Naujosios vaidilutės numeris, pasirodęs 1921 m. gegužės 22 dieną, buvo dedikuotas žuvusiam nepriklausomybės kovose redaktoriaus broliui savanoriui Vincui Dovydaičiui. Akademinio atspalvio leidiniui suteikė Stasio Šalkauskio straipsnis „Rūtų darželis“ apie romantinių liaudies dainų simboliką, taip pat jo išverstas prancūzų pamokslininko, Romos katalikų kunigo Žano Baptisto Anri Lakordero (Jeano-Baptiste Henri Lacordaire) straipsnis apie Mariją Magdalietę. Šakelės slapyvardžiu pasirašiusi Ona Galdikaitė paskelbė eilėraščių. M. J. pasirašęs asmuo paskelbė straipsnį apie Vincą Dovydaitį „Draugas Vincas – Tėvynės auka“. Didžiąją žurnalo dalį užėmė paties P. Dovydaičio straipsniai: jis pristatė šventųjų gyvenimo aprašymus „Žmonės ir idealai“, paskelbė apmąstymų „Sąžinė ir jos globojimas“, „Didvyrių mirtis“, 1500-ųjų šv. Jeronimo sukaktuvių proga publikavo straipsnį „Šventasis Jeronimas ir moteriškos“, straipsnyje „Keistas priekaištas“ nagrinėjo klausimą, ar iš tiesų viename Katalikų bažnyčios susirinkimų buvo suabejota, kad moterys turi sielą, pristatė austrų prozininkę Enriką fon Handel-Maceti (Enrica von Handel-Mazzetti) ir jos kūrybą, pasidalijo „Keliomis mintimis apie šokius“, publikavo savo susirašinėjimą su užsienio moterų ir merginų organizacijomis, palygino mergaičių ir berniukų skaičių Lietuvos mokyklose 1920–1921 mokslo metais. Moksleivės buvo kviečiamos veikliai prisidėti prie žurnalo tobulinimo.
Leidinio pasirodymas to meto spaudoje buvo sutiktas prieštaringai. Juozas Tumas-Vaižgantas Lietuvos balso laikraštyje skeptiškai pareiškė, kad Naujoji vaidilutė – toli gražu ne mergaičių moksleivių laikraštis, o rimtų ir sunkių straipsnių rinkinys, toks pat kaip ir Lietuvos mokykla arba Kosmos, todėl nepaskaitomas „pusmergėms“. Vaižgantui antrino dienraščio Lietuva recenzentas, neva „leidiniui nuobodumo nestigs, jei ir toliau vienas asmuo jį prirašinės“. Laisvės laikraštyje suabejota, ar nebūtų visa naujojo leidinio medžiaga geriau tikusi Ateities žurnalui. Adomas Jakštas Draugijoje naująjį žurnalą įvertino palankiai, tačiau prikišo sunkų, „vokišką“ kalbos stilių. Teigiamai apie Naująją vaidilutę atsiliepė Ateities žurnalo apžvalgininkas, bet spėjo, kad Naujoji vaidilutė varžysis su Ateitimi ir atims iš jos žymią dalį skaitytojų ir bendradarbių.
Nors pirmajame numeryje buvo žadama, kad tolesniu žurnalo rengimu rūpinsis pačios moksleivės, suburti veiklių ir atsakingų žurnalo talkininkių komandą užtruko – P. Dovydaitis buvo priverstas žurnalą redaguoti ir leisti pirmuosius ketverius metus. Redaktoriui talkino leidimo komisija. Vėliau Naujosios vaidilutės redaktorės gana dažnai keitėsi. Padedama redakcinės komisijos, žurnalą nuo 1925 nr. 4 iki 1927 nr. 6 redagavo ir leido Stefanija Ladigienė (išleidžiant 1926 nr. 4 ją pavadavo Petronėlė Orintaitė). Vėliau leidinį redagavo Jadvyga Laurinavičiūtė, Amelija Mažylytė, Juzė Jatulytė, Julija Tverskaitė, Jadvyga Drungaitė. Nuo 1932 nr. 11 iki 1935 m. Naująją vaidilutę redagavo ir leido Rožė Petrušauskienė. Šią redaktorę 1935 m. keitė Izabelė Blauzdžiūnaitė ir Regina Romašauskaitė-Atkočiūnienė. Nuo 1936 m. iki leidinio gyvavimo pabaigos Naujosios vaidilutės redakcijai vadovavo ir žurnalą leido Ona Gaigalaitė-Beleckienė.
Per dvidešimt gyvavimo metų žurnalas buvo leidžiamas įvairiu dažnumu: 1921–1927 m. numerių skaičius svyravo nuo 2 iki 8 per metus. Nuo 1928 m. buvo skelbiama, kad leidinys yra mėnesinis, tačiau 1928 m. išėjo 9, 1929 m. – 6, 1930 m. – 8 numeriai. 1931–1939 m. pasirodydavo po 10 numerių per metus. 1940 m. leidinio gyvavimą nutraukė sovietų okupacija, paskutinis išėjo nr. 5/6 (175/176).
Pirmąjį gyvavimo dešimtmetį žurnalas daugiausia dėmesio skyrė jaunųjų skaitytojų dvasiniam auklėjimui, asmenybės ugdymui, moralės, pasaulėžiūros formavimo klausimams, viešino ateitininkų ir kitų moksleivių organizacijų naujienas. Nemaža novelių, etinių, didaktinių straipsnių, Frydricho Vilhelmo Fersterio (Friedrich Wilhelm Förster) ir kitų autorių darbų vertimų paskelbė nuolatinė žurnalo bendradarbė rašytoja, pedagogė Marija Pečkauskaitė. Daug straipsnių parengė ir pats P. Dovydaitis. Publikacijų leidinio puslapiuose paskelbė pripažinti autoritetai: S. Šalkauskis, Lazdynų Pelėda, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Savo kūriniais leidinyje panoro pasidalyti ir daug jaunųjų poečių, prozininkių bei publicisčių: Jadvyga Drungaitė, Petronėlė Orintaitė, Julija Žilevičaitė, Kotryna Balevičaitė, Izabelė Matusevičiūtė, Ona Girčytė, Salomėja Bačinskaitė-Nėris ir daugelis kitų.
Suaugus leidinio skaitytojoms gimnazistėms bei studentėms, keitėsi ir žurnalas – nuo 1930 m. antrojo pusmečio Naujoji vaidilutė tapo moterų inteligenčių žurnalu. Leidinyje gvildenamos temos pasidarė įvairesnės, stengtasi, kad dominančių tekstų žurnale atrastų tiek veiklios visuomenininkės, tiek namų šeimininkės. Imta rašyti socialiniais, šeimos klausimais, buvo pristatomos nuosaikaus katalikiškojo feminizmo idėjos, gvildenamos moterų teisių problemos, supažindinama su moterų organizacijų veikla užsienyje. Žurnalas publikavo straipsnių kultūros, meno, švietimo, vaikų auklėjimo temomis, grožinės literatūros. Leidinio skyriuje „Namų židinys“ buvo siūloma įvairiausių naudingų patarimų, pvz.: kaip pasirinkti tinkamą vyrą santuokai, kaip taupiai tvarkyti namų biudžetą, kurti jaukų namų interjerą, sveikai maitintis, skoningai ir madingai rengtis, prižiūrėti kambarinius augalus, buvo pateikiama rankdarbių pavyzdžių.
Mirus Marijai Pečkauskaitei, Naujosios vaidilutės 1930 m. nr. 10 buvo skirtas jai atminti: apžvelgta jos kūryba, visuomeninė veikla, publikuota bibliografija. 1933 m. nr. 10 buvo skirtas moterų katalikių kongresui (vykusiam 1933 m. birželio 4–5 d. Kaune) paminėti, leidinyje buvo pristatytos įvairios Lietuvos moterų ir mergaičių organizacijos: Lietuvių katalikų jaunimo federacijos mergaičių sąjunga „Pavasaris“, Lietuvių katalikių moterų draugija, Šv. Zitos draugija, Lietuvos moterų kultūros draugija, ateitininkės ir kitos. Jubiliejiniame dvidešimtmečio ir paskutiniame Naujosios vaidilutės numeryje (1940 nr. 5/6) daug dėmesio buvo skirta leidinio istorijai apžvelgti: P. Dovydaitis straipsnyje „Tėvo pokalbis su 20 m. amžiaus dukterim“ paskelbė jautrių atsiminimų apie žurnalo gyvavimo pradžią, Regina Atkočiūnienė aptarė visą Naujosios vaidilutės nueitą kelią, buvo paskelbtas leidinio bendradarbių sąrašas, publikuota redaktorių nuotraukų, diagrama iliustruota žurnalo tiražo dinamika.
1927 m. žurnalas išleido priedą Kalėdų žvaigždutė. Žurnalo 1933 m. nr. 11 išėjo su iliustracijų priedu Moderniškas butas, kuriame buvo pateikta interjero pavyzdžių. 1933–1935 m. su Naująja vaidilute buvo leidžiamas priedas jaunuolėms Rimties valandėlė – išėjo 6 numeriai. Be to, atskiromis knygomis buvo išleista žurnalo puslapiuose skelbta medžiaga, pvz.: Onos Narušytės Dorinis auklėjimas lietuvių šeimoje, Žaidimas ir žaislas, Anastazijos Tamošaitienės Mūsų rankdarbiai, įvairių autorių buities patarimų rinkinys Namie ir svečiuose.
Žurnalo tiražas augo nuo 1000–1100 egzempliorių leidimo pradžioje iki 4500 egzempliorių 1940 m. Nedidelis prenumeratorių skaičius nesudarė sąlygų leidiniui finansiškai išsilaikyti, todėl nuolat buvo ieškoma rėmėjų. Žurnalą aukomis šelpė moksleiviai ateitininkai, dvasininkai, dalį labdaringų vakarų pelno skirdavo įvairios katalikiškos organizacijos. Dešimtmečio sukaktuvių proga 1000 litų Naujosios vaidilutės redakcijai paaukojo leidinio „tėvas“ P. Dovydaitis.
Naujoji vaidilutė buvo ne pirmasis moteriškai auditorijai skirtas lietuviškas periodinis leidinys (jau 1910–1914 m. Lietuvių katalikių moterų draugija leido moterų žurnalą Lietuvaitė, 1918 m. – laikraštį Moterų balsas, o nuo 1920 iki 1940 m. – žurnalą Moteris), tačiau iš kitų išsiskyrė intelektualiais straipsniais ir temų įvairove, prisidėjo prie naujos inteligenčių kartos nepriklausomoje Lietuvoje ugdymo.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriuje saugomi visi žurnalo Naujoji vaidilutė numeriai.
Literatūra
ATKOČIŪNIENĖ, Regina. „Naujosios vaidilutės“ kelias. Naujoji vaidilutė, 1940, nr. 5/6, p. 251–256.
DOVYDAITIS, Pranas. „Naujoji vaidilutė“ – kas ji tokia? Ko ji nori? Naujoji vaidilutė, 1921, nr. 1, p. 3–5.
DOVYDAITIS, Pranas. Tėvo pokalbis su 20 m. amžiaus dukterim. Naujoji vaidilutė, 1940, nr. 5/6, p. 226–235.
DRAUGELIS, Eliziejus. Naujas laikraštis. Parašas: N. Šilas. Laisvė, 1921, birž. 2, nr. 119, p. 3.
JAKŠTAS, Adomas. „Naujoji vaidilutė“. Draugija, 1921, nr. 5/6, p. 212–213.
MATUSAS, Jonas. „Naujoji vaidilutė“. Ateitis, 1921, nr. 6/7, p. 178–180.
Nauji raštai. Parašas: X. Lietuva, 1921, birž. 12, nr. 128, p. 3.
„Naujosios vaidilutės“ pirmojo dvidešimtmečio bendradarbiai. Naujoji vaidilutė, 1940, nr. 5/6, p. 289.
TUMAS-VAIŽGANTAS, Juozas. „Naujoji vaidilutė“. Lietuvos balsas, 1921, geg. 31, nr. 16, p. 6.
Jolanta Stasytė Berniūnienė
Fotografijų paroda „Lietuvos bažnyčios“
Fotografijų paroda „Lietuvos bažnyčios“
Nuo 2021 m. gegužės 13 iki birželio 28 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, prie Bendrosios skaityklos, ant molbertų pirmą kartą eksponuojama Lietuvos fotografų mėgėjų asociacijos „Fotoexpress.lt“ parodos „Lietuvos bažnyčios“ mažesnioji dalis, kuri prieinama bibliotekos skaitytojams. Didesniąją dalį ekspozicijos visiems norintiems lankytojams atversime bibliotekos renginių salėje jau pasibaigus karantinui.
Paroda „Lietuvos bažnyčios“ skirta ne tik meno mėgėjams, tikintiesiems, bet ir visiems besidomintiems gimtojo krašto kultūros paveldu. Į dangų besistiepiančios šventyklų smailės – tai Lietuvos kraštovaizdžio savastis. Iš tolo matomi tokių statinių mūrai įkūnija žmonių pastangas ir didybę, stebinančią net ir prabėgus šimtmečiams. Vieniems bažnyčia yra tiesiog vertingas architektūros paminklas, nuo banguotos baroko plastikos, tiesių klasicizmo linijų iki gotikos bokštų, kitiems – sykiu ir dvasios namai, kur nurimsta pavargusios širdys. Mūsų šalyje maldos namų yra per tūkstantį. Ir kiekvieni jų turi unikalią istoriją, stilių ir išliekamąją vertę.
Lietuvos fotografų mėgėjų asociacija „Fotoexpress.lt“ įsikūrė 2010 metais. Dabar asociacijoje yra 15 aktyvių fotografų iš skirtingų Lietuvos miestų. Asociacijos tikslas – rengti parodas, užmegzti draugiškus santykius su kitomis fotografijos bendruomenėmis, kurti bendrus projektus, burtis fotosesijoms, padėti vieni kitiems tobulėti bei džiuginti visus savo darbais. Per kelerius metus sukurtos 7 didelės apimties parodos: „Atrask Lietuvą“, „Vaikų žaidimai“, „Skrydis“, „Ką kalba miškas“, „Žirgas“, paroda apie Stambulą „5500“ ir naujausia paroda „Lietuvos bažnyčios“. Asociacija dalyvavo tarptautinėse fotobienalėse Tauragėje ir Biržuose, tarptautiniuose fotografų seminaruose Palangoje, Plungėje ir Nidoje, Pabaltijo ir NVS šalių fotoklubų konkurse Peterburge, kuriame laimėjo pirmą vietą, taip pat pasauliniuose fotožygiuose. Jos nariai savo darbais dalyvauja bendrose ir personalinėse parodose, įvairiuose fotografijų projektuose. Veikia svetainė www.afotoexpress.lt. Susitikimai vyksta ne tik virtualiai – bendraujama, fotografuojama, rengiamos parodos Lietuvoje ir už jos ribų, kartu keliaujama, daromos šmaikščios fotosesijos, dalyvaujama konkursuose. Išleisti trys fotografijų kalendoriai, atvirukų rinkinys; surengtos kelionės į Briuselį, Minską, Stambulą, Lenkiją.
Fotografijose užfiksuotos akimirkos leidžia palikti savo istoriją ateinančioms kartoms, išskirtiniais vaizdais patraukti aplinkinių dėmesį. Šįkart „Fotoexpress.lt“ fotografų akimis kviečiame pažvelgti į sakralias šventoves.
Inga Berulienė
Kilnojamoji paroda „Pranciškus Skorina (1470‒1552): Renesanso intelektualas tarp Prahos ir Vilniaus“ Čekijoje
Kilnojamoji paroda „Pranciškus Skorina (1470‒1552): Renesanso intelektualas tarp Prahos ir Vilniaus“ Čekijoje
Gegužės pradžią žymi gražus kultūros įvykis, kilęs iš prasmingo kelerius metus trunkančio lietuvių ir čekų tarptautinio ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Čekijoje, Stare Mesto (Rytų Moravija) mieste, pradėta eksponuoti kilnojamoji paroda „Pranciškus Skorina (1470‒1552): Renesanso intelektualas tarp Prahos ir Vilniaus“. Iš čia ji vėliau iki metų pabaigos keliaus po kitus Čekijos miestus.
Parodai eksponuoti pasirinkta simbolinė vieta. Stare Mesto vietoje kadaise stovėjęs Veligrado miestas buvo galingos vakarų slavų valstybės – Didžiosios Moravijos – sostinė. Čia savo dvasinę bei kultūrinę misiją vykdė slavų švietėjai – šventieji Kirilas ir Metodijus.
Parodoje pasakojama apie Kirilo ir Metodijaus tradiciją pratęsusio P. Skorinos gyvenimą ir darbus, tam pasitelkus išsamius politinius, kultūrinius, mokslinius ir meninius Renesanso kontekstus. Nemažai vietos joje skiriama Prahai, kurioje P. Skorina išleido Rusėniškąją Bibliją ir sukūrė karališkąjį sodą, ir Vilniui, kuriame jis įkūrė pirmąją Kunigaikštijoje spaustuvę ir išleido pirmąsias Lietuvos knygas: Mažąją kelionių knygelę ir Apaštalų laiškus ir darbus. Kitąmet minėsime 500-ąsias Kelionių knygelės metines, todėl ši paroda tampa spalvinga ir skambia būsimų renginių uvertiūra.
Parodą parengė Čekijos nacionalinės bibliotekos Slavų biblioteka, asociacija Slavų unija ir LMA Vrublevskių biblioteka. Parodos partneriai: Karolio universiteto Filosofijos fakultetas, Prahos lingvistinis būrelis ir Lietuvių kalbos institutas. Koordinuojant Slavų bibliotekos direktoriui Lukašui Babkai, ekspozicinius stendus čekų kalba parengė Ilja Lemeškinas ir Petras Voitas. Tekstų autoriai: Rima Cicėnienė, Aliaksandras Hruša, Ilja Lemeškinas, Sigitas Narbutas, Daiva Narbutienė, Sergejus Temčinas ir Petras Voitas. Parodai panaudota medžiaga iš 36 Europos ir Amerikos atminties institucijų.
Gegužės 29 d. Stare Mesto mieste bus pristatyta paskutinėmis 2020 metų dienomis pasirodžiusi I. Lemeškino monografija Pranciškaus Skorinos portretas. Parodą ir knygos pristatymą globoja Lietuvos Respublikos ambasada Prahoje.
Direkcijos informacija
Paroda „Mūru stokim už Nepriklausomą Lietuvą...“ (K. Ėringis)
Paroda „Mūru stokim už Nepriklausomą Lietuvą...“ (K. Ėringis)
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje T. Vrublevskio skaitykloje parengta Kazio Ėringio fondo dokumentų mažoji paroda „Mūru stokim už Nepriklausomą Lietuvą…“ (K. Ėringis). Kazio Ėringio Lietuvos laisvinimo veiklos liudijimai“.
Ekspozicija veiks gegužės 11– birželio 18 d.
2021 m. balandžio 16 d. sukanka 100 metų, kai gimė lietuvių tautai, valstybės istorijai ir mokslui svarbus žmogus – ekologas, visuomenės veikėjas Kazys Ėringis.
Visuomenei Kazys Ėringis žinomas kaip garsus mokslininkas ekologas, parašęs monografijų, paskelbęs daugybę mokslo straipsnių bei praktinių rekomendacijų.
Parodos medžiaga atskleidžia dar vieną ypač svarbią mokslininko gyvenimo ir veiklos sritį – Lietuvos laisvinimo, propagandinę bei kultūrinę veiklą JAV, kur Profesorius 1981 m. pasitraukė dėl politinių sovietinės uzurpacijos priežasčių, turėdamas viltį, jog laisvame pasaulyje jis galės daugiau nuveikti Lietuvos laisvės labui.
Profesoriaus pabėgimas, atvykimas į JAV ir aktyvus įsitraukimas į politinę veiklą aprašomas jo dienoraštyje, kuris atskleidžia nepaprastą žmogaus drąsą ir ryžtą pabėgti iš už geležinės uždangos ir atsidurti laisvoje šalyje, kurioje gali skleisti savo tiesą ir laisvą mintį. Tiesos skleidimas nepriklausomam pasauliui vyko įvairiais būdais. Tai, pirmiausia, K. Ėringio paskaitos ir straipsniai, kurias jis skaitė važinėdamas po JAV ir Kanadą. Tokie straipsniai, kaip „Lietuvių išeivijos įsipareigojimai Lietuvai“ ir kt. parodo, kokia svarbi buvo išeivijos veikla – jie naujais duomenimis grindė lietuvių tautos ir valstybės okupacinę būklę, sovietų vykdomos okupacinės politikos ir prieš žmogiškumą nukreiptus nusikalstamus žiaurumus. Kitas tiesos skleidimo būdas – įvairūs memorandumai ir laiškai tuometiniams pasaulio lyderiams. Prof. K. Ėringis buvo daugelio memorandumų dėl SSRS vykdomos Lietuvos okupacinės politikos sumanytojas. Parodoje rodomi laiškai SSRS KP Generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, JAV Prezidentui Džordžui Bušui, Lietuvos atstovui Vašingtone Stasiui Lozoraičiui.
Aktyvią K. Ėringio veiklą Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o), Lietuvos laisvės lygos (LLL), Amerikos lietuvių tarybos (ALT) išeivijos organizacijose iliustruoja gausi nuotraukų galerija.
Pozityvi to meto Kazio Ėringio veikla teikė daug vilčių ir buvo svari, kovojant su sovietinėmis užmačiomis.
Žiūrėti virtualų pasakojimą >>>
Parodos rengėjai ir tekstų autoriai – Rūta Kazlauskienė, Mindaugas Simanavičius
Paskaita „XX a. meno stiliai ir knygos menas“
Paskaita „XX a. meno stiliai ir knygos menas“
Knygos estetiką lemia specifiniai šios srities kūrybos principai ir technologiniai aspektai, tačiau visais laikais knygos meną veikė vyraujančios laikmečio meno tendencijos. Kartu su dailėtyrininke, knygotyrininke dr. Danute Zoviene kviečiame pažinti XX a. Vakarų Europos spausdintinės knygos ir svarbiausių šio amžiaus meno stilių sąveiką bei palyginsime, kaip šie procesai veikė Lietuvos knygos meno raidą. Nuo „Art Nouveau“ bei „art deco“ stilių iki futurizmo ir postmodernizmo. Kokią įtaką knygos menui turėjo XX a. meniniai judėjimai ir stiliai. Kurie meno stiliai knygos mene paliko ženklesnių pėdsakų, o kurie buvo tik trumpi eksperimentai.
Jadvyga Juškytė ir jos rankraštinis palikimas
Jadvyga Juškytė ir jos rankraštinis palikimas
Jadvyga Juškytė – savamokslė pedagogė, visuomenininkė, spaudos bendradarbė ir platintoja, artimai bendravusi su pagrindiniais tautinio atgimimo veikėjais, dirbusi tuos pačius tautos išlikimo darbus, šiandien nepelnytai užmiršta. Kas buvo toji Juškytė, koks jos vaidmuo tautiniame atgimime, kokie veiklos ir darbų atspindžiai saugomi Vrublevskių bibliotekoje? Vyresnioji bibliografė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė garso įraše atskleidžia neįprastą atvejį: moters bajorės apsisprendimą dalyvauti tautiniame atgimime, tautos ir valstybės gyvenime, kartu parodyti jos nuveiktų darbų reikšmę.
Daugiau straipsnyje: Paškevičiūtė-Kundrotienė, Eglė. Jadvygos Juškytės rankraštinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2020, t. 9, p. 83–106.
