Masonai ir knyga

Masonai ir knyga

2022-01-17

Švietimo epochą, pritraukusią mąstytojų, filosofų, rašytojų dėmesį, reikėtų laikyti draugijų amžiumi ir filosofijos šimtmečiu. Viena tokių draugijų – masonai, arba dar kitaip vadinamieji laisvieji mūrininkai. XVIII a. plintant Apšvietos epochos idėjoms, masonų judėjimas neaplenkė Prūsijos. Ten veikusioms masonų ložėms priklausė ir su lituanistika susiję žinomi mokslininkai, kultūros bei švietimo darbuotojai, padarę didelę įtaką lietuvių kultūros plėtrai. Kviečiame pasiklausyti garso įrašo, kuriame dr. Kotryna Rekašiūtė trumpai pristato kai kuriuos reikšmingesnius su masonais bei lituanistika susijusius XVIII–XIX a. raštijos veikėjus Prūsijoje ir jų parengtus leidinius, saugomus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.


Savo mintimis apie knygas dalijasi dr. Kotryna Rekašiūtė

Savo mintimis apie knygas dalijasi dr. Kotryna Rekašiūtė

2022-01-14

Jauna mokslininkė, tyrinėjanti Prūsijos Lietuvos kultūros ir literatūros istoriją, Vrublevskių bibliotekos mokslo darbuotoja, prisidedanti prie Knygos muziejaus kūrimo, dr. Kotryna Rekašiūtė: „Buvau prisirašiusi į bemaž visas miesto bibliotekas, iš kurių kas kartą išeidavau su glėbiu knygų. Maža to, knygų įkvėpta, maža būdama pati kurdavau ir rašydavau įvairias istorijas – juk knygos įkvepia!“

Labai sudėtingas klausimas. Esu linkusi manyti, jog tam tikra prasme neįmanoma pamatuoti knygų vertės. Tai labai individualus dalykas. Juk kas vienam svarbu ir vertinga, kitam gali nieko nereikšti…

Ką galima rekomenduoti knygų pasaulio žmonėms, geriau už skaitytojus žinantiems ką jiems skaityti? Manau, jog bibliotekos darbuotojams knygų rekomenduoti nereikia, jie patys skaitytojams duoda rekomendacijų.

Manau, kad ne. Knygas labai vertinu, branginu ir gerbiu, todėl stengiuosi jas naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį.

Aš esu už pasirinkimus. Vieniems priimtinesnės elektroninės knygos, kitiems – niekas neatstoja spausdintųjų. Vis dėlto, aš priklausau pastarųjų kategorijai. Esu seno kirpimo žmogus – man tikros knygos jausmo niekas neatstos. Jaučiu neapsakomą malonumą laikyti ir vartyti seną knygą, gėrėtis jos estetine išvaizda ar įsivaizduoti kelis šimtus metų skaičiuojančius jos autorius! Tačiau, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų, visų reikalingų profesinės, specializuotos literatūros spausdintų knygų nerandu, tad neretai tenka pasinaudoti ir skaitmeniniais jų variantais.

Manau, kad labai skiriasi skirtingų kartų požiūris į knygą. Vienaip knygas vertino mano seneliai, kitaip – tėvai, skirtingai ir mano karta. Asmeniškai aš, augau su knyga, tiesiog buvau jų apsupta. Buvau prisirašiusi į bemaž visas miesto bibliotekas, iš kurių kas kartą išeidavau su glėbiu knygų. Maža to, knygų įkvėpta, maža būdama pati kurdavau ir rašydavau įvairias istorijas – juk knygos įkvepia! Džiaugiuosi, jog laikui bėgant meilė knygoms niekur nedingo, priešingai – tik stiprėjo ir aktyviai reiškėsi, o ir profesijos pasirinkimas mane amžiams susaistė su knyga. Man knyga neapsakomai svarbi. Ji verčia mąstyti, skatina diskutuoti, niekada neleidžia pasijusti vienišu, pripildo sielą emocijomis, praplečia akiratį, o ir kiek daug ji gali pasakyti apie žmogų! Nepaprastai džiaugiuos šiandien galėdama suktis aplinkoje, kurioje į knygą žiūrima su pagarba, kurioje ji vertinama ir branginama. Vertinu turimą galimybę bendrauti su knygas išmanančiais žmonėmis, knygos  brangintojais ir bičiuliais –  su tikrais knygų žmonėmis.

Knygos turi būti naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, tad tikriausiai skolinčiau visas.

Tikrai nedrįsčiau pretenduoti į knygą apie save.

Negalėčiau išskirti. Skaitau dalykinę, mokslinę literatūrą, tad dažniausiai mano akiratyje lietuvių, vokiečių tyrėjai.

Veikiausiai būtų su mano profesija susijęs leidinys.

Šiuo metu mažai lieka laiko grožinei literatūrai. Ant darbo stalo nuolat nugula profesinė literatūra. Kalbant apie laisvalaikį, šiuo metu skaitau klasika tapusį vieno svarbiausių olandų kultūros filosofo, istoriko Johano Huizingos (ol. Johan Huizinga, 1872–1945) veikalų – „Viduramžių ruduo“.  Ne tik praplečiu savas žinias, bet tikrai patiriu ir didžiulį skaitymo malonumą.


Pirmojo lietuviško statybų žurnalo šimtmetis

Pirmojo lietuviško statybų žurnalo šimtmetis

2022-01-12

Statybos menas ir technika, 1922, nr. 1 viršelis.

Žurnalo Statybos menas ir technika redaktorius Antanas Macijauskas. Iš: Lietuvos albumas. [Kaunas, 1921], p. 193.

Prieš šimtą metų Lietuvoje pasirodė pirmasis periodinis lietuviškas leidinys statybų ir architektūros tema – mėnesinis žurnalas Statybos menas ir technika. Žurnalą leido Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos atstatymo komisariatas, spausdino Lietuvos valstybės spaustuvė Kaune.

Leidėjas – Lietuvos atstatymo komisariatas – buvo Vidaus reikalų ministerijos padalinys, įsteigtas 1921 m. sausio 25 d. Įstaigai buvo pavesta rūpintis naujomis statybomis ir per Pirmąjį pasaulinį karą sunaikintų pastatų atstatymu. Komisariatas rengė statybų dokumentus: statybos taisykles ir įvairias instrukcijas, miestų ir miestelių plėtros planus, valstybinių ir visuomeninių pastatų, gatvių, kanalizacijos ir vandentiekio projektus, vadovavo miestų ir apskričių atstatymo komisijoms, tvirtino statybų projektus, prižiūrėjo privačias statybas, rūpinosi statybininkų mokymu, statybinių medžiagų gamyba, organizavo pastatų techninę priežiūrą.

Vienas Lietuvos atstatymo komisariato veiklos barų buvo skleisti visuomenei žinias apie racionalias statybas, todėl 1922 metų sausio mėnesį imtas leisti žurnalas Statybos menas ir technika. Žurnale buvo viešinami Lietuvos atstatymo komisariato parengti dokumentai, aprašomi įvykę renginiai, skelbiamos statybinių medžiagų kainos ir kita informacija, pateikiama nemažai vaizdinės medžiagos: fotografijų, brėžinių, planų, pastatų projektų.

Žurnalą redagavo Antanas Macijauskas, Lietuvos atstatymo komisaras, vienas iškiliausių to meto Lietuvos inžinierių, aktyvus visuomenininkas, publicistas ir švietėjas, kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę.

Pirmojo Statybos meno ir technikos numerio prakalboje architektas Adolfas Kelermileris rašė, kad Komisariatas Lietuvos atstatymo darbus pradeda tuščioje vietoje, remdamasis tik nuo rusų valdžios laikų likusiu statybos įstatymu. Komisariato ir naujojo leidinio tikslas esąs bendradarbiauti su visuomene, pateikti statybininkams žinių apie naujus statybų reikalavimus, duoti patarimų pastatų savininkams, tradicinei lietuviškai architektūrai pritaikyti techninių naujovių.

Išsamesnį straipsnį „Lietuvos atstatymo klausimu“ pirmajame žurnalo numeryje paskelbė Lietuvos universiteto profesorius architektas Mykolas Songaila. Jis rašė, kad užduotis atstatyti karo suniokotą šalį yra didelė ir sudėtinga – griuvėsiais virtę tūkstančiai namų. Būtina apgalvoti, kur prisiglaus iš Rusijos grįžtantys karo pabėgėliai. Visuomeniniais pagrindais Rusijoje prieš revoliuciją veikęs Lietuvos šaliai atstatyti komitetas buvo numatęs pagrindines atstatymo veiklos kryptis, tai yra: 1) racionalų miestų ir miestelių planavimą su vandentiekiu ir kanalizacija, 2) tipinių gyvenamųjų ir ūkio pastatų projektavimą, kuris leistų greitai ir nebrangiai statyti stiprius, šiltus, estetiškus trobesius. Geri visuomenininkų norai susidūrė su kliūtimis: Lietuvos gyvenviečių planų apskritai nepavyko gauti arba jie buvo su nepakankamais duomenimis, trūko žinių apie tam tikrose vietose vyraujančią pastatų stilistiką, o trūkstamos informacijos papildyti buvo neįmanoma dėl vykstančio karo. Kilus revoliucijai, visuomeniniai komitetai buvo likviduoti, o patyrę statybų specialistai išsibarstė po Rusiją. Lietuvos atstatymo komisariatas neturėjo ryšių su visuomeniniu komitetu, todėl nauji žmonės tą patį darbą pradėjo vėl iš pradžių. Lietuvoje trūko kvalifikuotų specialistų ir darbininkų, bet Komisariatas žadėjo spręsti kylančius uždavinius ir laukė visuomenės pagalbos bei palaikymo.

Pirmajame Statybos menas ir technika numeryje taip pat buvo publikuota keletas dokumentų: Projektų gaminimo skyriaus darbų programa, statybos projektų sudarymo instrukcija, amatininkų kursų mokymo programa, Lietuvos atstatymo komisariato įstatymas. Taip pat buvo paviešintas Komisariato pranešimas, įvairiose apskrityse sunaikintų ir ketinamų atstatyti pastatų lentelė.

Kaip vienas geriausių tradicinės architektūros pavyzdžių pirmajame žurnalo numeryje buvo pristatyta 1852 m. Pasvalyje pastatyta medinė klebonija, pateikti jos fasadų ir plano brėžiniai. Taip pat numeryje įdėta būdingų Panevėžio krašto priebučių, Šiaulių, Radviliškio, Šeduvos, Simno apylinkių puošnių gyvenamųjų namų eksterjero elementų iliustracijų. Pirmasis numeris taip pat publikavo keletą gyvenamųjų namų, ūkio pastatų ir mokyklų projektų bei jų sąmatas.

Leidinys ėjo nereguliariai, iš viso buvo išleisti 5 numeriai, arba sąsiuviniai. Žurnalas baigė gyvuoti 1923 metais, paskutinis išėjo nr. 2(5). Žurnalas buvo nedidelės apimties, pirmieji numeriai turėjo 32 puslapius, o paskutinis numeris išėjo 16 puslapių.

Leidinyje straipsnių publikavo pats redaktorius A. Macijauskas, bendradarbiavo inžinieriai ir architektai Adolfas Netiksa, Feliksas Vizbaras, V. Maksimovas, miškininkystės mokslo pradininkas Povilas Matulionis ir kiti.

Nustojus eiti žurnalui Statybos menas ir technika, statybų ir architektūros temas gvildeno kiti periodiniai leidiniai: Lietuvos universiteto Technikos fakulteto tęstinis leidinys Technika (1924–1941), Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos leidinys Technika ir ūkis (1929–1940), technikos mėnesinis žurnalas Mūsų meisteris (1932), Kauno mūrininkų ir tinkuotojų profesinės sąjungos leidinys Lietuvos mūrininkas (1933–1934) ir kiti.

Įdomu, kad 1988 m. žurnalo Statyba ir architektūra vyriausiasis redaktorius Jonas Vėlyvis svarstė, ar sovietinį žurnalą galima laikyti tarpukario leidinio Statybos menas ir technika tąsa, prašė visuomenės patarimo tuo klausimu. Sovietinis statybų ir architektūros leidinys skelbė, kad buvo pradėtas leisti 1957 m.

Literatūra

Kančienė, Jolita. Antanas Macijauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, t. 13, p. 737.
Kelermileris, Adolfas. Prakalba. Statybos menas ir technika, 1922, nr. 1, p. 3.
Songaila, Mykolas. Lietuvos atstatymo klausimu. Statybos menas ir technika, 1922, nr. 1, p. 6–7.
Vėlyvis, Jonas. Mūsų pradžia – 1922 metai? Statyba ir architektūra, 1988, nr. 9, p. 29.

Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė

Klausyti įrašo

Mišios už pirmąjį Lietuvos ir Vilniaus leidėją Pranciškų Skoriną

Mišios už pirmąjį Lietuvos ir Vilniaus leidėją Pranciškų Skoriną

2022-01-10

Minint pirmosios spausdintos LDK knygos 500 metų jubiliejų, šių metų sausio 20 d., ketvirtadienį, 17.30 val., Vilniaus Arkikatedroje bus aukojamos Šv. Mišios už pirmąjį Lietuvos ir Vilniaus leidėją Pranciškų Skoriną. Jas aukos Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Tą pačią dieną panašiu laiku Šv. Mišios už P. Skoriną bus aukojamos Prahos Vyšehrado bazilikoje (aukos Prahos arkivyskupas kardinolas Dominikas Duka), Paduvoje, Varšuvoje, Minske (aukos Minsko-Mogiliavo arkivyskupas Juzafas Staneuskis) ir Polocke (aukos Vitebsko arkivyskupas Alehas Butkevičius). Maloniai kviečiu dalyvauti!

Direkcijos informacija


Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos sukaktis

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos sukaktis

2022-01-07

2022 metų sausio 10 – vasario 3 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pirmame aukšte veiks dvi parodos, skirtos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 75-mečio minėjimui: paroda apie mokyklos gyvenimą „Menų pašaukti“ ir šios mokyklos auklėtinių grafikos kompozicijos darbai „Juoda / Balta“. Parodų pristatymas ir sukakties minėjimas įvyks Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos renginių salėje sausio 17 d. 14 val.

Registracija į renginį: egle.stasiukaityte@mab.lt

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos paroda „Menų pašaukti“ – mokyklos jubiliejui skirtų renginių ciklo tęsinys. Paroda apie mokyklos gyvenimą ir jos mokinius bei mokytojus atspindi itin gabių menui vaikų mokyklos augimo ir plėtimosi raidą.

Paroda „Menų pašaukti“ – tai unikali galimybė iš arti susipažinti su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojų parengtais leidiniais, iškiliausiomis asmenybėmis bei jų pasiekimais. Parodoje matysite pirmuosius dienynus, garbingiausius meno srities apdovanojimus ir pirminį mokyklos projektą, kuris buvo parengtas architekto A. Nasvyčio.

Ekspoziciją puošia Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 8 klasės mokinių grafikos kompozicijos darbai „Juoda / Balta“. Jaunieji dailininkai grafinės raiškos priemonėmis ieško šviesos ir tamsos pusiausvyros: monumentalių siluetų priešpriešas harmoningai derina su tekstūrų niuansais, dinamiškus ritmus papildo subtiliais pustonių skambesiais. Gretindami abstrakciją ir siužetinį vaizdavimą, kūrėjai kiekvienas savaip perteikia juos supančią tikrovę bei įsivaizduojamus pasaulius.

Parodą papildo Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomi leidiniai bei ikonografija apie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojų ir jos žymių auklėtinių darbus bei pasiekimus Lietuvoje ir užsienyje.

MENŲ PAŠAUKTI 

Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla – vienintelė ir didžiausia menui gabių vaikų mokymo įstaiga Lietuvoje, kurioje ruošiami būsimieji muzikantai, baleto artistai, šiuolaikinio šokio atlikėjai ir dailininkai.

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos paroda „Menų pašaukti“ – mokyklos 75-mečio minėjimui skirtų renginių ciklo tęsinys. Paroda apie mokyklos gyvenimą ir jos mokinius atspindi itin gabių menui vaikų mokyklos augimo ir plėtimosi raidą. Ši ilgas tradicijas turinti unikali švietimo institucija, įsikūrusi Antakalnyje, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kuklią savo veiklą pradėjo 1945 m. vienu Muzikos skyriumi. Po truputį augo ir stiprėjo. 1952 m. mokykloje buvo įsteigtas Choreografijos, o 1960 m. – Dailės skyriai. 1994 m. mokykla gavo gimnazijos statusą, o 2001 m. M. K. Čiurlionio menų gimnazija ir Vilniaus baleto mokykla pertvarkytos į vieną Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, kuri skirta itin gabiems menui visos Lietuvos vaikams. Naujoje Nacionalinėje menų mokykloje yra sudaryti ir veikia keturi skyriai: Muzikos, Baleto, Dailės ir Bendrojo ugdymo. Ši unikali švietimo įstaiga įsipareigojo įgyvendinti didžiojo Lietuvos kūrėjo M. K. Čiurlionio svajonę – būti Namais, kuriuose po vienu stogu skleistųsi trijų mūzų sparnai.

2008 m. prie Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos atidarytas Šokio teatras, kurio scenoje gali groti, šokti, statyti spektaklius mokyklos mokiniai. Į Šokio teatro spektaklius ir įvairius renginius kviečiami ne tik garbūs svečiai, tėvai, mokytojai, bet taip pat vilniečiai bei į Vilnių atvykstantys svečiai.

Mokyklos auklėtiniai sudaro didelę dalį profesionalių Lietuvos muzikinių kolektyvų, dirba Nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje. Mokyklos vardą garsina ir įvairiuose renginiuose dalyvauja 5–7 klasių smuikininkų ansamblis, du chorai (3–5 klasių ir 6–12 klasių), simfoninis orkestras, išaugęs iš ilgą laiką gyvavusio styginių orkestro, įkurto ir vadovaujamo dirigento prof. Sauliaus Sondeckio.

Per 75-erius gyvavimo metus mokykla yra parengusi daug žymių muzikų, baleto šokėjų, dailininkų, kurie žinomi ir vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Šiandien mokykla aktyviai dalyvauja įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose projektuose, vykdomuose įvairiose pasaulio vietose, šoka ir koncertuoja didžiausiose pasaulio scenose.

2021 m. švenčiant Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 75-erių metų jubiliejų, įsteigtas Dailės skyriaus mokytojo Romualdo Karpavičiaus sukurtas mokyklos garbės ženklas „Ad Astra“. Šiais garbės ženklais už ypatingus nuopelnus mokyklai ir šalies menui bei kultūrai pirmieji apdovanoti: ilgametis mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas, Muzikos skyriaus alumnai: Gintaras Rinkevičius, Davidas Geringas, Mūza Rubackytė, Petras Geniušas, Baleto skyriaus alumnai Anželika Cholina, Jurgita Dronina, Vytautas Brazdylis ir Dailės skyriaus alumnai: Arvydas Každailis, Danutė Jadzinskienė, Ignas Egidijus Talmantas, Birutė Žilytė.

Parengė bendrojo ugdymo skyriaus mokytoja Vestutė Tamulionienė (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla)

 


Adomo Stankevičiaus gyvenimo ženklai Vilniuje

Paroda ir renginys, skirti Adomo Stankevičiaus 130-osioms gimimo metinėms

2022-01-06

2022 metų sausio 10–31 dienomis T. Vrublevskio skaitykloje veiks paroda „Kunigystei ir baltarusių tautiniam atgimimui skirto Adomo Stankevičiaus gyvenimo ženklai Vilniuje“. Parodą,  skirtą baltarusių kunigo, rašytojo, pedagogo, tautinio judėjimo vedlio Adomo Stankevičiaus 130-osioms gimimo metinėms parengė  Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka ir Gudų kultūros draugija. Parodos aptarimas įvyks sausio 18 d. 15 val. su vienu iš parodos autorių dr. Aleksandru Adamkovičiumi, Gudų kultūros draugijos pirmininku.

Registracija į renginį: ruta.kazlauskiene@mab.lt

Vrublevskių biblioteka didžiuojasi fondu, kurį sudaro Vilniaus baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus eksponatai. Lietuvoje vokiečių okupacijos metu dalis fondo dokumentų buvo paslėpta Šv. Mykolo bažnyčios, kurios klebonas buvo Adomas Stankevičius, rūsiuose. Jo pastangomis dokumentus pavyko išsaugoti. Parodoje eksponuojami įrašai apie gautus rankraščius iš muziejaus rinkinių, buvusių Vilniaus šv. Mykolo bažnyčios rūsiuose, bei bažnyčios karo metais patirtų nuostolių apžiūros aktas.

Lietuvos sostinėje Adomas Stankevičius praleido didžiąją dalį savo kūrybinės, švietėjiškos, pedagoginės, politinės veiklos bei kunigystės metų. XX a. pradžioje daugelis vilniečių pažinojo baltarusių kunigą Adomą Stankevičių: klausėsi jo pamokslų, skaitė jo knygas, prenumeravo jo leidžiamus ir redaguojamus periodinius leidinius. Adomas Stankevičius puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Lietuvos katalikų kunigai labai vertino jį ir gerbė. „Jis buvo šventas žmogus, savo meile apgaubęs visus“ – prisiminė kun. Vaclovas Aliulis.

1926 metais kun. Adomas Stankevičius Vilniuje įkūrė Baltarusių P. Skorinos spaustuvę, kuri veikė iki 1940 metų. Vilniuje buvo išleisti Adomo Stankevičiaus darbai tikybos, istorijos, literatūros kritikos, filosofijos temomis, kurių dalis eksponuojama parodoje.

Eksponuojami Adomo Stankevičiaus, stojimo į Vilniaus kunigų seminariją dokumentai, taip pat jo, kaip Vilniaus šv. Mykolo parapijos klebono, prašymas Vilniaus arkivyskupui aprobuoti maldas.

Ekspoziciją papildo Jankos Šutovičiaus 1972 metais parašyta apybraiža apie kun. Adomą Stankevičių. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomi leidiniai iš asmeninės Adomo Stankevičiaus kolekcijos, kurių dalis eksponuojama parodoje.

Adomas Stankevičius – vienas iškiliausių XX a. pirmos pusės Vilniaus ir visos Lietuvos baltarusių švietėjų.


Adomas Stankevičius gimė 1892 metų sausio 6 dieną Arlianatų kaime Vilniaus gubernijos Ašmenos rajone. Jis buvo kilęs iš katalikų valstiečių Vincento ir Antaninos Dasiukevičių šeimos. Mokėsi parapinėje Barūnų, Alšėnų ir Ašmenos mokyklose. Mokyklą baigė 1910 metais.

Adomo Stankevičiaus tautinės tapatybės formavimuisi lemiamą poveikį turėjo Vilniuje leistas laikraštis „Naša Niva“ (1909 metais buvo jo korespondentu) bei ryšiai su Sankt Peterburgo dvasinės akademijos absolventu kun. Adomu Lisovskiu. Jam padedant, Adomas Stankevičius 1910 metų rudenį įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Besimokydamas joje, organizavo edukacinį „Baltarusių būrelį“, vėliau buvo jo vadovu. Sambūrio veikla pažadino baltarusių seminaristų tautinės tapatybės jausmą.

1914 metų rudenį Adomas Stankevičius pradėjo studijuoti Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurioje 1918 metų pavasarį baigė kanonų teisės studijas. 1914 m. gruodžio 28 d. buvo įšventintas į kunigus.

Bendradarbiavo Peterburgo leidiniuose „Svetač“ ir „Dziannica“. Adomas Stankevičius buvo vienas iš Baltarusių krikščionių demokratų sąjungos įkūrėjų (1917 metais). Tų pačių metų gegužę dalyvavo Baltarusių katalikų dvasininkų suvažiavime Minske, kuriame skaitė pranešimą apie baltarusių tautinį judėjimą.

Liepos mėnesį Dysnos valsčiuje pradėjo skaityti pamokslus baltarusiškai (sakė juos Dysnoje, Drujoje, Baradzeničuose, Armanavičiuose, Idoltoje, Ikaznėje, Mioruose, Pahoste, Šarkauščinoje). 1918 metų rudenį buvo paskirtas parapijos vikaru Drahičine prie Bugo.

1919 metų rugpjūtį grįžo į Vilnių ir pradėjo religinę ir tautinę veiklą, organizavo baltarusių sielovadą.

Dalyvavo labdaros organizacijose, dėstė tikybą Vilniaus baltarusių gimnazijoje, vadovavo Baltarusijos krikščionių demokratų sąjungos (nuo 1926 metų – Baltarusijos krikščioniškoji demokratija) veiklai.

1919 m. gruodžio 13 d. buvo kooptuotas į Baltarusijos Liaudies Respublikos tarybą.

1922–1928 metais nuo Tautinių mažumų bloko buvo išrinktas ambasadoriumi į Lenkijos Seimą.

Vėl dėstė tikybą baltarusių gimnazijoje Vilniuje, iš kurios 1933 metais buvo atleistas lenkų valdžios. Iki 1935 metų dirbo Vilniaus profesinėje mokykloje.1924 metais tapo Baltarusijos mokyklų draugijos pirmininku, 1926 metais – Baltarusijos ekonomikos ir kultūros instituto pirmininku.Adomas Stankevičius buvo Baltarusijos katalikų laikraščio „Krynica“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas, o vėliau, 1927–1938 metais, leido žurnalą „Chryscijanskaja dumka“. 1928 metais su kitais veikėjais įkūrė Baltarusijos katalikų leidyklą.Siekdamas konsoliduoti tautinį sąjūdį, prisidėjo prie naujos Baltarusijos krikščioniškosios demokratijos chartijos kūrimo, kuri sudarė galimybę šios partijos veikloje dalyvauti ir katalikams, ir stačiatikiams. Bendradarbiavo su Baltarusijos krikščioniškosios demokratijos chartijos leidiniu „Krynica“ (nuo 1925 metų – „Belaruskaja  krynica“). Buvo Baltarusijos nacionalinio komiteto Vilniuje narys, vienas iš Pranciškaus Skorinos spaustuvės įkūrėjų (1926), Stepono Batoro universiteto Baltarusijos studentų sąjungos (1921), Baltarusijos ekonomikos instituto (1926) ir kitų kultūros organizacijų steigėjas. Įtakojo jų veiklą krikščioniškosios demokratinės ideologijos dvasia.1928 metų pabaigoje arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui uždraudus kunigams dalyvauti Baltarusijos krikščionių demokratų partijos veikloje, jis formaliai paliko partiją, tačiau liko jos ideologiniu globėju ir konsultantu.Tuo pačiu metu Adomas Stankevičius užsiėmė ir moksline bei žurnalistine veikla.

1925–1944 metais suredagavo ir išleido 20 knygų ir brošiūrų apie baltarusių tautinio katalikų judėjimo istoriją, taip pat publikacijų literatūros ir kultūros klausimais. Į baltarusių kalbą išvertė evangelijas ir liturginius tekstus, išleido maldaknygę jaunimui.

1938 metų lapkritį lenkų administracijos sprendimu buvo ištremtas iš Vilniaus į Slanimą. 1939 metų spalį grįžo į Vilnių. Dalyvavo kuriant Vilniaus baltarusišką gimnaziją (buvo jos direktorius) ir mokyklą. Atnaujino laikraščio „Krynica“ leidimą. Buvo Baltarusių centro Lietuvoje pirmininkas (1940), dirbo Baltarusių Raudonojo Kryžiaus taryboje (1940).

Vokiečių okupacijos metais apsiribojo sielovadine veikla. 1944 metų gruodį sovietų valdžia jį suėmė, vėliau paleido. Tikėdamasis Katalikų bažnyčią pritaikyti prie sovietinių sąlygų,  jis parengė SSRS valdžiai keletą projektų.

1949 metų balandį vėl buvo suimtas ir nuteistas 25 metams priverstinio darbo stovykloje.

1949 metų lapkričio 21 dieną, jau būdamas sunkus ligonis, atvyko į lagerį Taišete, Sibire, kur lapkričio 29 dieną (kitais duomenimis, 1949 metų gruodžio 4 dieną) mirė.

Parengta pagal:
Станкевич, Адам Викентьевич. Prieiga internetu: https://ru.wikipedia.org/wiki/Станкевич,_Адам_Викентьевич.
Žeimantas, Vytautas. Adomas Stankevičius – kunigas, rašytojas, baltarusių atgimimo veikėjas. XXI amžius, 2009, lapkr. 13, Nr. 80.
Луцкевiч, Лявон; Войцiк, Галiна. Адам Станкевiч. Вiльня: Рунь [i. e. Вiленскi цэнтар грамадзкiх iнiцыятываў «Дэмакратыя для Беларусi»], 2002.
Вашкевіч, Андрэй. Адам Станкевіч: прадаўжальнік справы Скарыны і Багушэвіча. Мінск: Харвест, 2017.
Адамковiч, Аляксандр. Беларусы ў Лiтве: учора i сëння. Вильня: Асацыяцыя «Kryvija», 2016. Кн. 2, З Богам па-беларуску.

Parodą ir informaciją parengė:
Rūta Kazlauskienė (LMA Vrublevskių biblioteka),
dr. Aleksandras Adamkovičius (Gudų kultūros draugija Lietuvoje)


Paroda „Vilnius ženkleliuose“

Paroda „Vilnius ženkleliuose“

2022-01-05

2022 m. sausio 5 – vasario 8 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos fojė, trijų stendų ekspozicijoje  pristatomi ženkleliai iš albumo „Vilnius ženkleliuose“. Paroda skirta Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui. Ženklelių kolekcijos ir parodos pristatymo renginys įvyks sausio 20 d. 17 val. Dalyvaus ženklelių kūrėjai, gamintojai ir žinovai: Paulius Maciulevičius, Kazimieras Šešelgis, Kęstutis Skerys, Nerijus Treinys, taip pat parodos rengėjai dr. Birutė Railienė ir Darius Raila.

„Pagrindinė ženklelio paskirtis ‒ paženklinti jį segintįjį, išskirti iš kitų, tokio ženklelio neseginčio. Visi žinome visuomeninių organizacijų, mokyklų, partijų, įmonių ženklelius. Kita grupė – atminimo ženkleliai, leidžiantys prisiminti aplankytą miestą ar šalį. Tai ‒ atminimo suvenyriniai ženkleliai, kurie anksčiau užėmė svarbią vietą turizmo srityje.

Mūsų kolekcija buvo kaupiama daug metų, iš pradžių ‒ mėgėjiškai, įsigyjant ženklelių spaudos kioskuose. Ilgainiui kolekcionavimo žinios gilėjo, plėtėsi paieškų ir kontaktų ratas. Ženklelius pirkome, mainėmės. Vėliau pradėjome rinkti informaciją apie jų kūrėjus, gamintojus.

Nutarėme išleisti ir ženklelių albumą. Didžiausias iššūkis rengiant kolekciją spaudai ‒ medžiagos skirstymas. Ženklelius skirstėme pagal pavaizduotą simboliką. Dažniausiai ženkleliuose naudojami simboliai: legendinis Geležinis vilkas, Šv. Kristoforas ir Gedimino pilies bokštas. Albumą „Vilnius ženkleliuose“ 2015 metais išleido Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, parengimą ir išleidimą rėmė Lietuvos kultūros taryba, UAB „Anreka“, UAB „Alpera“, UAB „Cera“.“

Parodos ir teksto autoriai Birutė Railienė, Darius Raila
Registracija į renginį būtina: inga.beruliene@mab.lt


Prancūzų poeto knygos

Prancūzų poeto knygos

2022-01-04

Paskutinę 2021 metų dieną LMA Vrublevskių biblioteką pasiekė dviejų unikalių knygų kopijos iš Paryžiaus. Tai lotynų ir prancūzų kalbomis rašiusio poeto, istoriko ir genealogo Žano Žesė (Jean de La Gessée, apie 1550‒apie 1600) poema „Henriada“ (1573) ir eilėraščių rinkinys „Epigramos“ (1580). Abi knygos šiandien saugomos Mazarinio bibliotekoje (Bibliothèque Mazarine), įsikūrusioje priešais Luvrą kitame Senos krante. Šios bibliotekos darbuotojai pagamino ir atsiuntė unikalių leidinių kopijas. Žanas Gesė iki šiol Lietuvoje nežinomas, nors jo poezijoje esama lituanistinės tematikos dalykų. „Henriadoje“ apdainuojamas ką tik Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas Henrikas Valua, vėliau tapęs Prancūzijos karaliumi Henriku III (1551‒1589); jam skirtų epigramų esama kitame minėtame eilėraščių rinkinyje. Šį valdovą savo kūriniuose įamžino ir Lietuvos poetai. Pavyzdžiui, jo tragišką mirtį savo „Epitalamijuje“ (1590) apdainavo vilnietis Jonas Radvanas. Daugiau apie šį poetą, jo kūrybą ir saitus su Abiejų Tautų Respublika LMA Vrublevskių bibliotekos leidiniui apsiėmė parašyti klasikinės filologijos specialistė Rasa Marija Šileikienė. Bendrauti su Mazarinio biblioteka padėjo Prancūzų instituto Lietuvoje darbuotojai. Už tai jiems nuoširdžiai dėkojame. Antraštinių lapų kopijos skelbiamos, leidus Mazarinio bibliotekai.

Direkcijos informacija


Persiški kilimai ir jų simboliai

Persiški kilimai ir jų simboliai

2022-01-03

Pristatome dr. Ievos Koreivaitės, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojos, paskaitą „Persiški kilimai ir jų simboliai“. Ši paskaita skirta vienam seniausių Persijos menų – kilimų rišimui pažinti. Persiški kilimai ypatingi savo rišimo technika, ne mažiau garsūs patys meistrai, kilimus rišantys žmonės. Šioje paskaitoje lektorė pabandys atskleisti tai, kas paslaptingiausia – kilimų raštus ir jų simbolius. Įdomu tai, kad persiškų kilimų raštai atstovauja ne vien persų kultūrai, bet ir archajinei archetipinei vaizduotės tradicijai, bendrai visiems žmonėms. Todėl persiškas kilimas gali būti patrauklus, nes jis kalba mums intuityviai suprantama kalba. Kartu, reikia pripažinti, kad daugelis simbolių, buvę tokie aiškūs mūsų protėviams, šiuolaikiniam žmogui nebėra suprantami.

Paskaitos turinys 
00:00:00 Įžanga
00:04:05 Ką sako kilimo struktūra? Mehrabo kompozicija
00:08:30 Lοčak – torandž kompozicija
00:11:39 Apvadinės juostos
00:14:00 Kokie simboliai akivaizdūs? Ženklai
00:15:04 Krikščioniški ženklai. Angelai kilimuose
00:16:16 Mažiau akivaizdūs ženklai (mums). Pranašas Saliamonas ir Feniksas
00:16:35 Džinai kilimuose
00:19:19 Daugiau akivaizdžių ženklų
00:21:36 Simboliai
00:27:13 Imamo Ali likimo istorija
00:28:57 Cikliškumo simbolis
00:30:18 Buteh (vienas stipriausių simbolių)
00:35:25 Gul (heraldinis simbolis)
00:38:39 Simbolių lentelės. Deimantas