Apie Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus senųjų knygų paveldą
Apie Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus senųjų knygų paveldą
Dr. Daiva Narbutienė, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja „Apie Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus senųjų knygų paveldą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“. Lektorė trumpai supažindina su Muziejaus istorija ir pateikia iš jo į Biblioteką patekusių senųjų knygų paveldo išsamų tyrimą.
1921 metais įkurto I. Luckevičiaus muziejaus atsiradimo ir gyvavimo istorija atspindi ypatingą Lietuvos sostinės kaip keliatautės kultūros miesto pobūdį ir baltarusių bendruomenės pastangas saugoti savo paveldą. Šio Muziejaus pagrindą sudarė istoriko, archeologo, bibliofilo ir aktyvaus Vilniaus baltarusių visuomenės veikėjo Ivano Luckevičiaus (1881–1919) sukauptas dokumentinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas, taip pat įvairūs archeologinių ekspedicijų metu įgyti eksponatai, padovanoti 1918 m. įkurtai Baltarusių mokslo draugijai. Dėl sudėtingų politinių aplinkybių 1945 m. muziejų panaikinus, jame buvę spaudiniai ir rankraščiai buvo perduoti tuometinei Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai.
Rankraščių skyriuje saugomi rusėniški dokumentai, susiję su J.K. Chodkevičiumi
Rankraščių skyriuje saugomi rusėniški dokumentai, susiję su J.K. Chodkevičiumi
Dr. Andriaus Jurkevičiaus paskaitoje aptariama bibliotekoje saugomų J. K. Chodkevičiaus dokumentų, rašytų rusėnų kalba, ortografija ir vandenženkliai. Tyrimui pasitelkta 16 originalių rusėniškų dokumentų, kuriuos ištyrus galima teigti, kad Jonas Karolis Chodkevičius savo reikmėms dažniausiai naudodavo popierių, kurio rūšys buvo populiarios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos teritorijoje, taip pat kitose Europos šalyse.
Turinys:
0:00:00 Įžanga
00:00:58 Dokumentai, pasitelkti tyrimui
00:02:13 J.K. Chodkevičiaus parašai, parašai ir antspaudai J.K. Chodkevičiaus dokumentuose
00:03:27 J.K. Chodkevičiaus dokumentų pagrindinės ypatybės
00:11:10 Pateiktų duomenų apie J.K. Chodkevičiaus dokumentus apibendrinimas
00:13:07 Vandenženkliai J.K. Chodkevičiaus dokumentuose
00:23:29 Pabaiga
Apie Esperanto kalbą ir Mažąją Lietuvą
Apie Esperanto kalbą ir Mažąją Lietuvą
2022 m. vasario 17 d. 16 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje vyks Vytauto Šilo „Bibliografijos rodyklės“ sutiktuvės. Renginį ves kalbininkas Audrys Antanaitis, dalyvaus Vytautas Šilas, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, akademikas Domas Kaunas ir Lietuvos esperantininkų sąjungos vadovas Povilas Jegorovas.
Knygoje pristatoma Mažosios Lietuvos tyrėjo, esperantininkų judėjimo istoriko ir visuomenės veikėjo Vytauto Povilo Šilo publikacijų lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis ir tarptautine esperanto kalba apžvalga nuo 1961 metų iki šių dienų. Dar studijuodamas Vilniaus universitete Vytautas Šilas ėmė bendradarbiauti užsienio ir Sovietų Sąjungos nelegalioje spaudoje esperanto kalba. Lietuviškai rašyti (daugiausia esperantininkų veiklos tema) pradėjo jau baigęs mokslus. Nuo 1980 metų ėmė skelbti medžiagą Mažosios Lietuvos kultūros paveldo klausimais, šia tema bendradarbiavo su Mažosios Lietuvos ir Visuotine lietuvių enciklopedijomis.
Leidinyje pristatomos publikacijos apie Vytautą Šilą lietuvių, rusų, vokiečių ir esperanto kalbomis, jo biografijos faktai. Iliustruojama nuotraukomis iš asmeninio archyvo. Taip pat pateikiamas V. Šilo lietuvių kompozitorių ir lietuvių liaudies dainų vertimų į esperanto kalbą sąrašas. Vytauto Šilo „Bibliografijos rodyklė“ pravers tiems, kas domisi Mažosios Lietuvos praeitimi ir dabartimi, esperantininkų judėjimo istorija Lietuvoje, kitais esperantininkų veiklos dalykais.
Registruotis adresu: inga.beruliene@mab.lt
Lietuvos abolicionistų leidinio šimtmetis
Lietuvos abolicionistų leidinio šimtmetis
Prieš 100 metų, 1922 m. pradžioje, pasirodė dvimėnesinis Lietuvos abolicionistų draugijos žurnalas Lietuvos abolicionistas.
Abolicionizmo idėjos gimė XIX amžiuje Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip judėjimas dėl vergijos panaikinimo. Europoje šis judėjimas įgijo kitokį pobūdį – tapo kova už moterų išlaisvinimą iš prostitucijos vergijos. Abolicionistų požiūriu, prostitucija nelaikytina teisėtu verslu ar normalia profesija. Tai yra smurto prieš moteris forma, kadangi moterys dažniausiai įsitraukia į prostituciją ne savo noru, o dėl nepalankių socialinių ir ekonominių aplinkybių.
Judėjimo pradininkės anglės Džozefinos Elizabetės Butler (Josephine Elizabeth Butler, 1828–1906) pastangomis 1875 m. buvo įkurta Tarptautinė abolicionistų federacija. 1888 m. Didžiojoje Britanijoje, o vėliau ir daugelyje kitų Europos valstybių buvo panaikinta prostitucijos reglamentacija, tai yra, prostitucijos įteisinimas įstatymais arba taisyklėmis.
Lietuvoje abolicionizmo idėjas, jų pasisėmusi Tarptautiniame moterų kongrese, vykusiame 1920 m. Ženevoje, pristatė rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jos iniciatyva 1920 m. rugsėjo 8 d. buvo įkurta Lietuvos abolicionistų draugija. Organizacija siekė ugdyti vienodus abiems lytims moralės principus, kovoti su visomis oficialiai legaliomis ištvirkavimo formomis ir pasipelnymu iš jų, išsiaiškinti ir šalinti socialines prostitucijos priežastis. Lietuvos visuomenė nebuvo pasiruošusi naujovėms, iš aktyvisčių šaipėsi, laikė išsišokėlėmis ir nusistovėjusios tvarkos griovėjomis. Kai kurie laikraščiai (pvz., Lietuva) atsisakydavo skelbti straipsnius abolicionizmo tema.
Draugijos iniciatyva 1920 m. buvo parašytas ir įteiktas Seimui kovos su venerinėmis ligomis įstatymo projektas, tačiau dauguma Seimo Sveikatos komisijos narių legalius viešuosius namus laikė geriausia priemone kovoti su šiomis ligomis. G. Petkevičaitė-Bitė protestavo prieš tokį požiūrį, pateikė statistikos duomenų, kurie įrodė, kad kaip tik prostitucijos įteisinimo panaikinimas padeda kovoti su šių ligų plitimu. Sveikatos komisijos nariai vyrai iš jos tik pasityčiojo. Vėlesniuose Sveikatos komisijos posėdžiuose abolicionistų idėjas palaikė gydytojai, todėl buvo prieita prie kompromiso, kad prostitucijos reglamentacija vis dėlto nėra pakankama priemonė venerinėms ligoms suvaldyti, tačiau geresnių priemonių kol kas nėra.
Tik 1935 m. didelėmis ilgametės Abolicionistų draugijos pirmininkės Paulinos Kalvaitytės-Karvelienės pastangomis, parėmus Lietuvos moterų tarybai ir katalikiškoms moterų organizacijoms, buvo pasiektas svarbiausias Draugijos tikslas – Lietuvoje panaikinta legali prostitucija, priimtas „Įstatymas kovos su venerinėmis ligomis“. Į Baudžiamąjį statutą buvo įtrauktos griežtos bausmės už apkrėtimą venerinėmis ligomis ir už viešųjų namų laikymą. Tačiau pasiektas juridinis laimėjimas mažai pakeitė tikrąją padėtį: uždraudus legalius viešuosius namus, jie tapo slapti, veikė po restoranų, viešbučių, nakvynės namų priedanga, o nepatyrusios merginos ir toliau buvo įtraukiamos į prekybos žmonėmis liūną.
Pasak Virginijos Jurėnienės, Lietuvos abolicionistų draugija buvo viena iš daugelio veiklių tarpukario moterų organizacijų. Įsteigimo metais Draugija turėjo 26 skyrius visoje Lietuvoje ir apie 1000 narių. 1921 m. gruodžio 28–29 d. Draugija suorganizavo I suvažiavimą, 1922 m. įstojo į Tarptautinę abolicionistų federaciją, dalyvavo jos suvažiavimuose. 1925 m. Draugija tapo mišri. 1940 m. organizacijos veiklą nutraukė sovietų okupacija.
1922 m. Lietuvos abolicionistų draugija išleido keturis žurnalo Lietuvos abolicionistas numerius. Leidinys buvo nedidelis, 16 puslapių. Skelbė straipsnius, siekiančius paskleisti abolicionistų mintis ir paveikti visuomenę, viešino 1921 m. gruodį vykusio Lietuvos abolicionistų suvažiavimo pranešimų tekstus, supažindino su Draugijos skyrių Lietuvoje veikla ir panašių užsienio organizacijų pasiekimais. Žurnalą spausdino „Varpo“ spaustuvė Kaune.
Žurnalą Lietuvos abolicionistas redagavo pedagogė, rašytoja, aktyvi visuomenininkė Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė. Ji žurnalo numeriuose paskelbė straipsnių, pasirašiusi Auksės slapyvardžiu. Leidinyje bendradarbiavo G. Petkevičaitė-Bitė, mokytoja S. Juozelėnaitė, gydytojai Vanda Tumėnienė, Lazaris Epšteinas, Vincas Tercijonas.
Nors Lietuvos abolicionistų draugijos leidinys ėjo gana trumpai, vis dėlto jis paliko savitą, ryškų pėdsaką lietuviškų socialinės tematikos leidinių istorijoje, o jo gvildenti žmogaus teisių klausimai nėra praradę aštrumo net ir praėjus šimtmečiui.
Literatūra
Abolicionizmas. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, t. 1, p. 37.
Jurėnienė, Virginija. Moterų draugijos 1920–1926 metais. In: Jurėnienė, Virginija. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 130–142.
Kairytė-Kauneckienė, Justina. Lietuvos abolicionistų draugija. Moteris ir pasaulis, 1940, nr. 2, p. 13–15.
Tumėnienė, Vanda. Mūsų laimėjimas. Lietuvos abolicionistas, 1922, nr. 3, p. 13.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Lietuvos abolicionistas, 1922, nr. 1 viršelis
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Kaunas, 1920 m. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų (nuotraukos fragmentas).
Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė. Iš: Aidai, 1959, nr. 5, p. 228
Abolicionistų draugijos valdyba. Sėdi iš kairės: Justina Kairytė-Kauneckienė (pirmoji vicepirmininkė), E. Pauliukonienė (pirmininkė), Bronislava Jatulienė (antroji vicepirmininkė); stovi iš kairės: Anelė Zikarienė (iždininkė), Aleksandra Ragaišienė-Biliūnienė (valdybos narė), Valentina Tomkienė (sekretorė). Iš: Moteris ir pasaulis, 1940, nr. 2, p. 14
Naujas Bibliotekos tęstinis mokslo darbų leidinys
Naujas Bibliotekos tęstinis mokslo darbų leidinys
Išėjo naujas tęstinio mokslo darbų leidinio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka tomas (atsakomoji redaktorė Daiva Narbutienė). Šiame, dešimtame, tome paskelbti septyni moksliniai straipsniai: „Jonas Karolis – Dievo Lietuvai duotas taleris“ (Sigitas Narbutas), „Baltramiejaus Vilento Enchiridionas (1iki 1572, 21579): Tikėjimo išpažinimas“ (Artūras Judžentis), „Ivano Fiodorovo, Petro Mstislaveco ir brolių Mamoničių Apaštalo laidos Rygos knygų rinkiniuose“ (rusų kalba; Nadežda Morozova), „Pranciškonų spaustuvės leidiniai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“ (Alma Braziūnienė), „Lietuvos prezidento institucijos istorijos atgarsiai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos dokumentuose“ (Rasa Sperskienė), „Nacionalinė retrospektyvioji analizinė bibliografija – universalus mokslo ir kultūros istorijos šaltinis“ (Giedrė Miknienė ir Birutė Railienė), „Nacionalinė retrospektyvioji bibliografija – Rumunijos kultūros paveldo atspindys“ (anglų kalba; Maria Carmen Nadia Petre).
Leidinyje skelbiama šaltinio, saugomo Bibliotekos Rankraščių skyriuje, publikacija, pristatanti XIX a. pabaigoje kūrusio kalbininko rankraštį – nežinomo autoriaus Prakalbą lietuviškai gramatikai (Kotryna Rekašiūtė).
Skyrelyje „Iš Bibliotekos rinkinių“ apžvelgiama Senosios periodikos fonde saugomų XIX–XX a. periodinių leidinių (laikraštėlių, žurnalų, informacinių biuletenių, vienkartinių leidinių), išleistų dauginimo priemonėmis – hektografu, rotatoriumi, kopijavimo aparatu, kolekcija (Aida Grybienė).
Naujoje skiltyje „Bibliopolio lobynas“ aptariami du Knygos muziejaus eksponatai: XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraštinis paminklas – Žyrovičų evangelija (Andrius Jurkevičius) ir 1804 metais Niurnberge išleisto Prūsijos karalystės žemėlapio, kadaise priklausiusio lenkų kariuomenės 12-ojo pėstininkų pulko vadui, būsimam generolui Janui Veisenhofui (Jan Weyssenhoff), kelias į Vrublevskių biblioteką (Rolandas Gustaitis).
Skyriuje „Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 2019–2020 m.“ pateikiama Bibliotekos dvejų metų veiklos ataskaita (Leokadija Kairelienė). Atskirai skelbiamas Bibliotekos darbuotojų 2019–2020 metų publikacijų sąrašas (Vaida Juodėnienė), Loretos Glebavičiūtės parengta Bibliotekos veiklos kronika ir V. Juodėnienės surinkti bibliografijos duomenys apie Biblioteką 2019–2020 m. žiniasklaidoje.
„In memoriam“ skyrelyje prisimenama 2021 m. šį žemišką pasaulį palikusi buvusi ilgametė Bibliotekos darbuotoja – bibliografė Adelė Ubeikaitė (Birutė Railienė).
Leidinį galima įsigyti Bibliotekos Abonemente arba Knygų mugės metu Bibliotekos stende.
Pirmą kartą visiems leidinio tekstams suteikti DOI (Digital object identifier, liet. skaitmeninio objekto identifikatorius) registravimo numeriai, taigi nuo šiol tekstus bus galima lengvai pasiekti internete.
Komunikacijos skyriaus informacija
Prisimenant pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio sudarytoją Oną Maksimaitienę
Prisimenant pirmojo sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio sudarytoją Oną Maksimaitienę
2022 m. vasario 3 – kovo 2 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje bus eksponuojama paroda, skirta Onos Maksimaitienės 120-osioms gimimo metinėms pažymėti. Ši Lietuvos istorijos mokslui bei švietimo sistemai daug nusipelniusi legendinė asmenybė, gimusi 1902 metais, buvo viena pirmųjų profesionalių istorikių su universitetiniu išsilavinimu. Ji vis dar lieka nepelnytai užmiršta ir neįvertinta.
Tarpukariu per porą metų Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytoja O. Maksimaitienė parengė sieninį Lietuvos istorijos žemėlapį iki XVI a. vidurio, o kampe dar įterpė mažą žemėlapį, apimantį laikotarpį nuo Stepono Batoro iki 1795 metų. Švietimo ministerija žemėlapį išleido 1937 metais. Už šį darbą Ona buvo apdovanota Gedimino ordinu. Jos surinkta medžiaga pasinaudojo Adolfas Šapoka, rengdamas spaudai kelių autorių parašytą Lietuvos istoriją.
1957 m. lapkričio 14 d. tapo paskutine O. Maksimaitienės 32-ejų pedagoginio darbo metų diena. Išėjusi į pensiją, O. Maksimaitienė įgyvendino savo svajonę: lapkričio 16 d. ėmė dirbti Mokslų akademijos Istorijos institute. Jai buvo pasiūlyta rengti istorinius žemėlapius. Iš viso iki 1983 metų buvo išspausdinta devyniolika O. Maksimaitienės sudarytų XIII–XX a. Lietuvos ir LDK istorijos žemėlapių. 1966 metais ji apgynė disertaciją „Sukilėlių karinė organizacija ir koviniai veiksmai 1863–1864 m. Lietuvoje“. 1969 metais pasirodė jos monografija „Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m.“, vėliau išleistos jos knygos „Panevėžio miesto istorija“, „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“, „Istorijos mokymo metodika“, parašyti straipsniai enciklopediniams leidiniams.
Darbą institute ji baigė 1996 m. liepos mėn., o mirė 1999 m. gruodžio 10 d.
O. Maksimaitienės gyvenimo nuostatos atsiskleidžia jos dienoraščio įraše sovietinių 1973 metų vasarą Palangoje:
O vis dėlto mums, senajai kartai, reikia būti tvirtiems lietuviams, mylėti savo kraštą ir žmones, duoti, ką gali, kad jaunimas turėtų kuo remtis, atsispirti prieš svetimybių pavojus. Priėjau prie tokios išvados, pabučiavau žemę čia pat ant Naglio kalno ir pasiryžau kiek galėdama kurti, rašyti, tyrinėti mūsų praeitį.
Prisiminimų popietė įvyks vasario 10 d. 16 val. Tado Vrublevskio skaitykloje. Dalyvaus O. Maksimaitienės buvę kolegos, artimieji. Maloniai kviečiame dalyvauti!
Registracija į renginį: inga.beruliene@mab.lt
Parodą parengė Rasa Sperskienė
Ona Girčytė. Kaunas, 1926 m. LMAVB RSS Fg.1-3182/1/4.
Balio Sruogos organizuotoje ekskursijoje po Vakarų Europą: sėdi Ona Girčytė, Angelė Asevičiūtė, Alfonsas Kulvinskas, stovi Salomėja Bačinskaitė. Alpės prie Vienos, 1929 m. vasara. LMAVB RSS Fg.1-3203.
Onos Maksimavičienės namuose svečiai: dr., istorikė Marija Krasauskaitė (stovi) ir Balys Sruoga (dešinėje). Fotografavo istorikė Vanda Sruogienė. Velykuškės, 1938 m. vasara. LMAVB RS F277-2174, lap. 4.