Mėnuo: sausio 2024

2024 metų sausį sukanka 100 metų nuo literatūros žurnalo Keturi vėjai pasirodymo. Šio leidinio antraštė suteikė pavadinimą literatūriniam keturvėjininkų sąjūdžiui, į kurį buvo susibūrę jauni, tradicijas laužyti nusiteikę kūrėjai.

Kazys Binkis, kurį laiką gyvenęs Berlyne ir paveiktas Europos didmiestyje tvyrojusių meno tendencijų, grįžęs į Lietuvą subūrė jaunų literatų grupę. Grupės nariai rinkdavosi į savitą klubą – „paldieninkus“, vaišindavosi, diskutuodavo, skaitė ir kritikavo savo kūrybą, kūrė planus atnaujinti lietuvių literatūrą, domėjosi įvairių krypčių užsienio menininkų patyrimu, ypač sekė rusų, lenkų ir vokiečių modernistais. Grupei priklausė Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas), Antanas Rimydis, Juozas Žengė (tikr. Juozas Žlabys), Juozas Tysliava, Petras Janeliūnas, Alfonsas Šimėnas, Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas), Pranas Morkus, Butkų Juzė (tikr. Juozas Butkus), Juozas Švaistas (tikr. Juozas Balčiūnas), Teofilis Tilvytis ir kai kurie kiti.

K. Binkis subrandino idėją leisti naujovišką literatūros žurnalą Geležinis vilkas, bet, Lenkijai užgrobus Vilnių, užmojo buvo atsisakyta.

1922 m. sausį spaudoje pasirodė pranešimų apie netrukus pasirodysiantį žurnalą Keturi vėjai. Trūko lėšų, tad keturvėjininkai apsiribojo vienkartiniu leidiniu – 1922 m. vasario 16 d. išleido K. Binkio redaguotą Keturių vėjų pranašą. Jame buvo paskelbta, kad Keturių vėjų žurnalas pasirodys kovo 15 d., bet leidinys išėjo tik po dvejų metų, 1924 m. sausį. K. Binkis naujos literatūrinės krypties vairą jau buvo perleidęs veikliam organizatoriui J. Petrėnui, kuris ne tik gavo lėšų, bet ir redagavo žurnalą, sukūrė viršelio dizainą, pasirūpino techniniais, leidimo ir platinimo reikalais.

Pirmasis Keturių vėjų numeris išėjo solidžios 72 puslapių apimties. Leidinio pradžioje buvo publikuota poetiška J. Petrėno ir K. Binkio parengta programa „Žengte marš“. Joje buvo įvardyta, kad keturvėjininkų kūrybos medžiaga yra žodžiai, o tikslas – supurtyti snaudulio apimtą visuomenę, atmesti įgrisusias simbolizmo ir estetizmo taisykles, meno madas, senųjų autoritetų pamokymus. Atitinkančios šias taisykles poezijos žurnale paskelbė S. Šemerys, Butkų Juzė, J. Tysliava, P. Morkus, A. Šimėnas, A. Rimydis, prozos – P. Tarulis. S. Šemerys publikavo pirmąją lietuvių literatūroje ekspresionistinę dramą „Mirties mirtis“ ir vertimų. Numeryje buvo įdėta lietuvių liaudies mįslių. J. Švaistas paskelbė teorinį straipsnį „Kalbos kultūra“, P. Janeliūnas išspausdino K. Binkio rinktinės 100 pavasarių recenziją. Be to, S. Šemerys, K. Binkis ir P. Tarulis publikavo publicistinių tekstų.

Leidinyje buvo įdėtos keturios nespalvotos liaudies meistrų pagamintų skulptūrėlių – „dievukų“ – fotografijos. Fotografavo Ekonominės karių bendrovės fotostudija, klišes pagamino „Grafikos“ cinkografija.

Pirmąjį Keturių vėjų numerį išspausdino „Ryto“ bendrovė Klaipėdoje. Daug vietos, net 7 puslapius, leidėjai skyrė reklaminiams skelbimams. Žurnalas kainavo 4 Lt 50 ct.

Atsiliepimai apie naująjį leidinį buvo nedraugiški, skaitančioji visuomenė buvo sutrikdyta tekstų turinio. Vytautas Bičiūnas literatūros, meno ir kritikos žurnale Gairės paskelbtoje recenzijoje išpeikė tiek pirmojo Keturių vėjų numerio poeziją, tiek prozą, tiek literatūros teoriją. Kritikas teigė, jog Keturių vėjų pasirodymas yra didelis ir apgailėtinas nesusipratimas.

Balys Sruoga keturvėjininkų leidiniui prikišo akademiškumo ir nuoseklumo stoką. Pasak jo, naujasis žurnalas, nors ir ryškus lietuvių literatūros įvykis, bet jam nepavykę suformuluoti savojo naujumo, tai yra, nė vienas iš Keturių vėjų ideologų giliau nepažvelgė į kūrybos esmę, neperprato sąvokų, kurias vartoja. J. Švaistas straipsniu „Kalbos kultūra“ greičiausiai nė pats nesuprato, ką nori pasakyti, nes jo perteiktos pažiūros prieštarauja Keturių vėjų manifestui. B. Sruoga šmaikštavo, kad keturvėjininkams kuriant principus, jiems galvoje buvę ne principai, o vien tik vėjas.

Adomas Jakštas, susipažinęs tiek su keturvėjininkų žurnalu, tiek su atskiromis jų knygomis, moralizavo: „Kaip šventybė yra nesutaikoma su netvarka, išdykavimu, pornografija, blevizga, melu, taip lygiai ir poezija. […] Taigi ir poetų veikaluose, kur tik nematyt jokios tvarkos kūrinių formoj ir turiny, o žymu begėdiškas palaidumas, ten visados galim būti tikri, kad esam susidūrę su neabejotina pseudopoezija bei nuodingu poezijos erzacu. Tokią pseudopoeziją ir sudaro mūsų dekadentizmas, griežtai priešingas mūsų tautinės poezijos dvasiai.“

Ne visi kritikai neigiamai vertino keturvėjininkus ir jų bendrą kūrinį – žurnalą. Vienas tokių, Kazys Boruta, rašė: „Naujasis menas bus kaip kam dvasios skurdas (nors patys dvasios „galiūnai“ dar vis skursta viduramžių skolastikoj!), tegu jis gąsdins buržuazijos idealogus, ir mes jį sveikinam. Sveikinam, kaipo meno revoliucininką, kuris iš pelėsių ir prietarų balos nori įvesti meną į gyvenimą, kuris nori pasakyti drąsų, laisvą kūrybos žodį.“

Antras Keturių vėjų numeris pasirodė po trejų metų, 1926 m. gruodį. Jį redagavo ir leido A. Rimydis. Leidinys buvo kitokios išvaizdos – laikraščio formato, 8 puslapių, be iliustracijų. Numerį, kaip ir du vėlesnius, išspausdino „Raidės“ spaustuvė Kaune.

Leidinys skaitytojus pasitiko sovietinius primenančiais šūkiais: „Šalin surūgęs tautinis romantizmas! Šalin anemiškas simbolizmas! Visa literatūros valdžia Keturių Vėjų taryboms!“

Numeryje, kaip ir paskesniuose, buvo publikuota keturvėjininkų grupės veiklos apžvalga, aprašyti keturvėjininkų literatūriniai vakarai. Poezijos žurnale paskelbė K. Binkis, A. Rimydis, J. Žengė, T. Tilvytis, prozos ir kritinių straipsnių – P. Tarulis. Straipsnis „Didelis skandalas“ demaskavo Oną Pleirytę-Puidienę-Vaidilutę, kuri neva nuplagijavo vokiečių poeto C. Flaišleno (Cäsar Otto Hugo Flaischlen) kūrinius. Straipsnis „Ko verti mūsų knygynai“ kritikavo knygynų darbą. J. Švaistas paskelbė straipsnį „Kaip aš suliteratėjau“.

Tekstu „Savos ir svetimos sąžinės perkratinėjimas“ keturvėjininkai vienu mostu atsikirto skirtingų pažiūrų kritikams: „Lietuviškų jakštų čiulbėjimas įstabiai harmonuoja su komunistinių beržų ošimu. Lietuviškos davatkos, ar jos vadintų save komunistinėmis ar katalikiškomis, ar jos sėdėtų Kaune ar Maskvoj – visur vienodos. Ražančius lig kelių ir kaušo jokiu kūju neprakalsi.“

P. Tarulis straipsnyje „Netinkamai sprendžiami klausimai“ kritikavo apverktiną Lietuvos kultūros būklę. Taip pat buvo publikuotas to paties autoriaus pranešimo apie modernųjį meną, perskaityto 1926 m. gruodžio 9 d. per radiją, tekstas.

Antras žurnalo numeris buvo sutiktas gana abejingai. „Yra Kaune būrelis jaunų žmonių, kurie kas antri metai, kai išsipagirioja, tai pamato, kad mūsų gyvenimas yra labai liūdnas ir, kas blogiausia, nuobodus. Tada jie kurį laiką bruzda, bėgioja reikšmingais veidais, posėdžiauja ir nutaria padaryti viešą skandalą. Kadangi jie iš prigimties yra žmonės gabūs, o iš praktikos įgiję plačių mostų, tai skandalas pavyksta pusėtinai. Tuomet, atšventę savo pasisekimą, jie vėl dvejiems metams skęsta į nirvaną, ir niekas nieko apie juos nebegirdi“, – 1926 m. keturvėjininkams įgėlė Vincas Mykolaitis-Putinas Židinyje.

Trečias Keturių vėjų numeris išėjo 1927 metų lapkritį. Buvo žurnalo formato, 16 puslapių, be iliustracijų. Numerį redagavo J. Petrėnas. Žurnale nurodytas leidėjas – išgalvota „Keturių vėjų“ bendrovė. Spaudinys kainavo 1 Lt 50 ct.

Poezijos žurnale paskelbė K. Binkis, T. Tilvytis, J. Žengė, prozos – A. Gricius ir P. Tarulis. Kazys Banaitis išspausdino straipsnį apie naująją muziką, A. Rimydis ir A. Šimėnas publikavo teorinio pobūdžio tekstų apie kūrybą.

K. Binkis straipsnyje „Vaikų literatūra suaugusiems“ pasišaipė iš pradedančiųjų poetų ir pateikė jiems patarimų. Autorius teigė, kad rašyti eilėraščius gali kiekvienas vidutinių sugebėjimų gimnazistas. Būsimas kūrėjas privalo mokytis savo „amato“, turi pažinti kalbą, stengtis pajausti gyvenimo ritmą, perskaityti pasaulietinės literatūros klasikos kūrinių, susipažinti su meno metodais ir eiliavimo technika. Užrašyti kūrinį verta, kai jis jau aiškiai girdimas sąmonėje. Eilėraštyje neturėtų būti nereikalingų žodžių, įkyrėjusių rimų, epitetų ir kitų kalbos figūrų.

Numeryje buvo pateikta atsigavusios keturvėjininkų bendrijos planų: „Bus dedama pastangų, kad Keturi vėjai kas antras, kas trečias mėnuo galėtų išeiti. Manoma leisti K. V. tokio pat dydžio kaip šis numerys ir iliustruotus.“

Numeriui pasirodžius, V. Bičiūnas Židinyje vėl pasidalijo nepalankia recenzija. Jo vertinimu, ir A. Rimydžio, ir K. Binkio poezija esanti piemeniško turinio bei netikusios formos, o „rimtesni skaitytojai 4 V. nenorį net į rankas paimti“. Kritikas ragino pedagogus susirūpinti ir saugoti augančią kartą nuo žalingos keturvėjininkų įtakos.

Ketvirtas numeris, kaip ir buvo rengėjų žadėta, išėjo 1928 metų vasarį. Jį leido ir redagavo J. Petrulis. 20 puslapių leidinyje net ketvirtadalis ploto buvo skirta reklamai. Pirmame puslapyje įvairių dydžių šriftais buvo išspausdintas „jubiliejinio“ numerio manifestas. Poezijos paskelbė A. Rimydis, T. Tilvytis, J. Žengė, B. Raila, prozos – P. Tarulis, literatūros teorijos – A. Šimėnas ir kiti.

Žurnale buvo publikuotas platus reportažas iš Keturių vėjų literatūrinio teismo proceso, kuris įvyko 1927 gruodžio 10 d. Kauno universiteto salėje. Renginys sulaukė didelio studentų susidomėjimo. Teismui pirmininkavo Mykolas Biržiška, teisėjavo Vincas Krėvė-Mickevičius, Vladas Dubas, Pranas Augustaitis, dalyvavo ekspertai: Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, prokuroro rolę prisiėmė Henrikas Blazas, gynėjų – Juozas Baldauskas ir Petras Juodelis. J. Tumas-Vaižgantas ir H. Blazas Keturis vėjus kaltino bravūra, ekstremizmu, visuomenės šokiravimu, jaunimo tvirkinimu, užsienio mėgdžiojimu ir kitais nusižengimais. P. Juodelis ginamąja kalba įrodinėjo, kad pasikeitusiai visuomenei būtinas modernus menas, o J. Baldauskas linksmino publiką painiodamasis tarp gynybos ir kaltinimo argumentų. P. Tarulis pripažino, kad keturvėjininkai nusikalto sąmoningai ir ateityje ketina elgtis taip pat. Po redaktoriaus kalbos „kaltinamieji“ efektingai pasišalino iš salės. Teismas pagyrė keturvėjininkų temperamentą ir nuteisė juos sunkiesiems literatūros darbams iki gyvos galvos, su teise po 20 metų stoti į kitos kartos teismą.

P. Juodelis Pjūvio žurnale stengėsi nešališkai įvertinti paskutinį Keturių vėjų numerį. Kritikas teigė, kad didelio dėmesio skyrimas formai ir kūrybinės idėjos trūkumas leidžia išryškinti klasikinį lietuvių literatūros periodą, trukusį iki Keturių vėjų pasirodymo. Keturvėjininkai pirmieji pasikėsinę nuvainikuoti jau išsigimusį senąjį tautinį idealizmą, nors tai jiems ir nepavykę, nes jie neturėję ko priešpastatyti senajai pasaulėžiūrai, mokėję vien neigti. Primindamas, kad jau metai praėjo nuo „jubiliejinio“ Keturių vėjų numerio pasirodymo, autorius pajuokavo, kad po jubiliejų neišvengiamai ateina pensija.

Netrukus po keturvėjininkų teismo grupės veikla išblėso, nariai išsiskirstė po įvairius leidinius ir kiekvienas atskirai tęsė kūrybinį kelią. Pasak Adolfo Juršėno, K. Binkio iniciatyva suorganizuota avangardinė literatūrinė mokykla davė vaisių: ji buvo naudinga patiems keturvėjininkams, taip pat išvadavo iš tradicijų tuometinę lietuvių literatūrą, paruošė dirvą naujiems literatūros sambūriams. Keturvėjininkų kūrybinė drąsa ir užmojai nepaliko abejingų – tai buvo pirmas organizuotas bandymas atnaujinti lietuvių literatūrą, sulaukęs gausybės vertinimų ir tyrinėjimų.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi 1924–1928 m. išėję žurnalo Keturi vėjai numeriai, taip pat keturvėjininkų knygos: K. Binkio 100 pavasarių (1926), S. Šemerio Granata krūtinėj (1924), J. Tysliavos Nemuno rankose (1924), A. Rimydžio Knyga be vardo (1926), P. Tarulio Mėlynos kelnės (1927) ir kitos. Bibliotekos Rankraščių skyriaus fonduose saugomas keturvėjininkų teismo dalyvio J. Baldausko laiškas Keturių vėjų redakcijai ir daugelio keturvėjininkų autografai.

Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė

Literatūra

1. Bičiūnas, Vytautas. „Keturi vėjai“. Gairės, 1924, nr. 1, p. 63–74.
2. Bičiūnas, Vytautas. „Keturi vėjai“. Židinys, 1927, nr. 11, p. 344–348.
3. Boruta, Kazys. „Keturi vėjai“. Parašas: K. Lino. Aušrinė, 1924, nr. 1, p. 15.
4. Čipkus, Alfonsas. „Keturi vėjai“. In: Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, t. 11, p. 421–422.
5. Gudaitis, Leonas. Permainų vėjas. Vilnius: Vaga, 1986.
6. Jakštas, Adomas. Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj. Židinys, 1926, nr. 10, p. 132–156.
7. Juršėnas, Adolfas. Kazys Binkis: gyvenimo ir kūrybos bruožai. In: Binkis, Kazys. Raštai. Vilnius: Pradai, 1999, t. 1, p. V–CX.
8. Juodelis, Petras. Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“? Parašas: P. J. Pjūvis, 1929, nr. 1, p. 17–24.
9. Mykolaitis-Putinas, Vincas. „Keturi vėjai“. Židinys, 1926, nr. 12, p. 353–354.
10. Sruoga, Balys. „Keturių vėjų“ užuvėjoj. Parašas: Pad. Kas. Gairės, 1924, nr. 2, p. 98–105.
11. Striogaitė, Dalia. Keturvėjininkai. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 9, p. 780.
12. Striogaitė, Dalia. Ką reiškė būti keturvėjininku. Metai, 2019, nr. 3, p. 82–96.

Gruodžio mėnesį į Biblioteką kreipėsi architektūros, interjero, statybų, urbanistikos ir nekilnojamojo turto temomis rašančio žurnalo ir naujienų portalo „Structum“ redakcija su prašymu papasakoti apie Bibliotekos rekonstrukciją. Šia tema buvo pakalbintas direktorius dr. Sigitas Narbutas, UAB „Archinova“ darbuotoja, viena iš techninio statybos darbų projekto rengėjų, architektė ir paminklotvarkos ekspertė Aušra Gvildienė, taip pat AB „Panevėžio statybos trestas“ darbuotojai Egidijus Baktys bei Donatas Milaknis ir kompleksinio projektavimo, inžinerinių technologijų taikymo ir projektų valdymo įmonės AIF LT statinių konstruktorius Mantas Žiauberis. Ką tik žurnale „Structum“ pasirodė gausiai iliustruota žurnalistės Rositos Rastauskienės publikacija „Vrublevskių biblioteka pamažu įgyja autentišką pavidalą ir naują paskirtį“ (žurnalo p. 152–165). Ją galima rasti adresu: https://structum.lt/wp-content/uploads/2023/12/12_GRUODIS_Naujas.pdf. Įvairių specialistų pasakojimuose visapusiškai atskleistas esamas ir būsimas Bibliotekos vaizdas. Laimono Ciūnio („Structum“) nuotrauka.

Direkcijos informacija

Sausio 10 d. LMA Vrublevskių biblioteką aplankė Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis ir vicemerė Simona Lipskytė. Svečius priėmė direktorius dr. Sigitas Narbutas. Praėjusiais metais pakruojiečiai šventiškai paminėjo miesto gimtadienį. Dėl jo datos rajono savivaldybė kreipėsi į Biblioteką, o ši pakruojiečiams perdavė vieno su jų miestu susijusio XVI a. dokumento kopiją. Miesto gimtadienio proga rugpjūčio 28 d. buvo atidengtas paminklas Pakruojui. Vilniuje svečiai domėjosi seniausiais dokumentais, kuriuose minimas miesto vardas. Rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Justina Sipavičiūtė jiems pristatė 1531 m. Trakų vaivados J. Zaberezinskio raštą, minintį valdą, kurioje tuo metu jau būta Pakruojo miestelio, 1555–1565 m. Upytės valsčiaus inventorių su vienu iš pirmųjų miestelio paminėjimu, taip pat kitus dokumentus. Svečiai papasakojo apie savo ketinimus įsteigti miesto muziejų. Bibliotekos direktorius pažadėjo paskolinti būsimoms parodoms Pakruojo istoriją žyminčių dokumentų, kai tik toks muziejus atvers duris visuomenei.

Vikos Petrikaitės nuotraukos
Direkcijos informacija