Mėnuo: spalio 2024

2024 metų spalio 9–12 dienomis Armėnijoje „Matenadaran“ Mashtots senųjų rankraščių institute vyko tryliktasis tarptautinis seminaras „Faces of Memory“ („Atminties veidai“). Per beveik septynis dešimtmečius skaičiuojančią Matenadarano Restauravimo departamento istoriją ši institucija sėkmingai restauruoja tūkstančius rankraščių, archyvinių dokumentų ir ankstyvųjų spausdintų knygų. Matenadarano Restauravimo departamentas yra vienintelė profesionali įstaiga Armėnijoje, atsakinga už rašytinio paveldo restauravimą, ir yra laikoma geriausia regione. Todėl ne atsitiktinumas, kad ši įstaiga įvairių sričių specialistams teikia išskirtinę galimybę keistis žiniomis ir patirtimi.

Seminaro organizatoriai per pastaruosius trylika metų subūrė daugiau nei 120 tarptautinių institucijų specialistų paskaitoms skaityti ir aukšto meistriškumo praktiniams užsiėmimams vesti.

Šių metų seminare dalyvavo gausus būrys specialistų iš įvairių pasaulio šalių (Indijos, Etiopijos, Italijos, Gruzijos, Kazachstano, Olandijos, Kataro, Belgijos, Prancūzijos, Graikijos, JAV, Moldovos, Lietuvos, Latvijos ir Armėnijos). Per keturias konferencijos dienas buvo pristatyti 37 pranešimai, įvyko du praktiniai užsiėmimai, aplankytas Matenadarano muziejus, Etchmiadzino katedra ir muziejus, o renginį vainikavo naujos biochemijos laboratorijos, skirtos senųjų Matenadarano rankraščių tyrimams, atidarymo ceremonija.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus restauravimo technologė dr. Aušra Čiuladienė pristatė pranešimą „The red Paint Characterization in the Manuscripts from the Grand Duchy of Lithuania“ („Raudonų dažų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraščiuose charakteristikos“). Su kolegomis dalinosi gerosiomis restauravimo praktikomis, aptarė kylančius naujus iššūkius ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

Informaciją parengė dr. Aušra Čiuladienė

2024 m. spalio 17 d. pavakarę Vilkaviškio rajono savivaldybės bibliotekoje pristatėme Jokūbo Beneto ir Andriejaus Grinkevičiaus herojinę poemą „Viešpaties dešinės galybė“. Sugrįžę į 350 metų senumo įvykius, svarstėme, kas ir kaip padėjo karų, badmečių ir pandemijų nusiaubtai Lietuvai vėl atsistoti ant kojų, pakilti iš pelenų ir atlaikyti vėliau vėl ją užgriuvusias kitas bėdas. Atsakymų paieškai peno davė ir herojinė poema, ir kiti Pacų giminės sukurti, pastatyti ir mūsų dienas pasiekę literatūros, dailės ir architektūros paminklai. Taip 400 gimimo metinių proga pagerbėme vieną iš garsiausių mūsų didžiavyrių – Vilniaus vaivadą ir Lietuvos didįjį etmoną Mykolą Kazimierą Pacą. Tai buvo ketvirtas Jokūbo Beneto ir Andriejaus Grinkevičiaus poemos pristatymas vietose, kurios iki šiol mena Pacus ir juos gražiai mini. Pirmąsyk „Viešpaties dešinės galybė“ pristatyta birželio 5 d. Vilniuje, buvusiuose M. K. Paco rūmuose, šiandien atgijusiuose viešbučio PACAI pavidalu, antrąsyk – birželio 11 d. buvusioje Pacų majorato sostinėje Jiezne ir čia šiandien prasmingai veikiančiame kultūros ir laisvalaikio centre, o trečiąsyk – rugsėjo 13 d. Kaune, buvusiuose Pacų rūmuose, šiandien visiems žinomuose Maironio lietuvių literatūros muziejaus pavidalu. Vilkaviškis – dar viena Pacų atminimą prasmingai puoselėjanti vieta. Miesto pradžia siejama su LDK pakancleriu Steponu Kristupu Pacu, kurio pastangomis 1620 m. čia iškilo medinė bažnyčia. Didikas, o vėliau ir jo palikuonys stengėsi išrūpinti gyvenvietei Magdeburgo teises, ir tai ilgainiui jiems pavyko (1660). Daugiau apie tai galima sužinoti Vilkaviškio turizmo ir versto informacijos centre. Jo direktoriaus Vito Girdausko iniciatyva šiemet Lietuvoje ir Lenkijoje nusidriekė Pacų kelias. Prasidėjęs Jiezne, jis per Prienus, Vilkaviškį, Alvitą, Vištytį, Vižainį, Jelenevą, Vygrius siekia Račkas ir Dauspudą, kur XIX a. stovėjo didingi Pacų rūmai. „Viešpaties dešinės galybę“ pristatėme atnaujintoje Vilkaviškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Už galimybę pasidalinti su vilkaviškiečiais mintimis, kilusiomis verčiant herojinę poemą, nuoširdžiai dėkojame bibliotekos direktorei Vilijai Gilienei, darbuotojai Vilijai Štreimikienei, Turizmo ir verslo informacijos centro gidei Onai Maksvytienei, o visiems kitiems Vilkaviškio kultūros įstaigų darbuotojams – už nepamirštamą priėmimą.

Daivos Narbutienės nuotraukos.
Direkcijos informacija

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Justina Sipavičiūtė 2024 m. rugsėjo 24–28 d. dalyvavo 36-ajame tarptautiniame genealogijos ir heraldikos mokslų kongrese Bostone (JAV). Justina Sipavičiūtė jame perskaitė du pranešimus.

Pirmasis pranešimas – „Coats of Arms Coming to the Grand Duchy of Lithuania from Abroad in the 16th–18th Centuries“. Šis pranešimas buvo apie iš kitų kraštų atvykusių giminių – Tyzenhauzų, Pliaterių, Denhofų ir Riomerių (Römer)  – į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsineštus herbus ir apie šių giminių heraldikos bei sfragistikos kitimą.

Antrasis pranešimas – „Lithuanian Community in Lawrence, Massachusetts (USA) and its Genealogical Research“. Šiuo pranešimu buvo pristatyti unikalūs Jono Stundžios dėka išsaugoti šaltiniai apie lietuvių bendruomenę, gyvenusią Lorence, JAV bei jos genealoginį tyrimą. Šie šaltiniai saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Pranešime ne tik kalbėta apie šią bendruomenę, bet ir prisiminti iškiliausi mūsų emigrantai, kurie daug padarė JAV naudai – amerikiečiams gerai žinomi Valdas Adamkus, Marija Gimbutienė ir kiti.

Tai prestižinis kongresas, rengiamas kas dvejus metus. Kongrese dalyvavo mokslininkų iš viso pasaulio. Justinai Sipavičiūtei už pranešimus buvo paskirta solidi stipendija. Ji visa širdimi džiaugiasi, kad jauni mokslininkai skatinami tęsti savo tyrimus.

Informaciją parengė dr. Justina Sipavičiūtė

2024 metų rugsėjo 27 d.  Šiaulių „Aušros“ muziejaus Venclauskių namuose Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Lina Anušauskienė skaitė viešą paskaitą „Tarpukario šiaulietė: tarp ponios ir namų šeimininkės“. Paskaita papildė šiuo metu Venclauskių namuose-muziejuje eksponuojamą parodą „Tarpukario moters portretas“, skirtą Kazimieros Venclauskienės 150-osioms  metinėms.

Penktadienio pavakarę gausiai susirinkusioje auditorijoje šiauliečiams pirmiausia priminta apie Vrublevskių bibliotekos bei „Aušros“ muziejaus ryšį. Šiauliuose teisėju dirbusio vieno iš Muziejaus steigėjų Pelikso Bugailiškio (1883–1965) dėka tuometinei Mokslų akademijos Centrinei bibliotekai iš „Aušros“ muziejaus buvo perduotas didelis rankraštinių dokumentų masyvas, kuris iki šiol saugomas Bibliotekos fonduose.

Rengdama paskaitą L. Anušauskienė tyrinėjo Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fonde saugomą Šiauliuose leistą tarpukario periodiką: „Šiaulietis“, „Šiaulių naujienos“, „Mūsų kraštas“, „Momentas“, „Mūsų momentas“, „Šiaulių metraštis“ bei kitą mokomąją moterims skirtą literatūrą.

Pranešėja atskleidė tiek bendrą tarpukario moters, tiek šiaulietės portretą. Kėlė klausimus, ar šiaulietė skyrėsi nuo laikinosios sostinės ponios? Ar per drąsu ją lyginti su paryžiete? Šiauliai vadinti Šiaurės Lietuvos kultūros centru – miestas klestėjo pramonės rodikliais, sparčiai steigėsi su mados industrija susiję verslai (siuvyklos, kirpimo ir siuvimo mokyklos, gatavų rūbų bei manufaktūros krautuvės, skrybėlių ir korsetų dirbtuvės), plėtėsi elitinių pramogų pasiūla, o moteris dar balansavo tarp tradicinio moters motinos ir savarankiškos, savimi pasitikinčios, pinigus uždirbančios moters vaidmenų.

Nuotraukos Edvardo Tamošiūno (Šiaulių „Aušros“ muziejus)