Šventinis sveikinimas
Šventinis sveikinimas
Brangieji, štai, ir vėl palydime dar vienerius metus. Ką jie atnešė pasauliui, šaliai ir mums? Kad ir kaip liūdna, pasaulyje ne mažėjo, o daugėjo prievartos ir smurto. Tebesitęsiant aršiems mūšiams prie Dniepro, dar vienas karo židinys rudenį įsiplieskė prie Viduržemio jūros. Tegul Viešpats laimina teisiuosius ir jų teisėtą kovą, ginant savo šeimas, savo šalis ir savo bei mūsų laisvę, tegul Jis jiems dovanoja pergales, o mums – ramybę ir taiką!
Praeinantys 2023 metai Lietuvai ir Vilniui nuo pat pradžių dovanojo daug šviesos ir džiugesio. Visus metus džiaugėmės Vilniaus 700-mečio renginiais ir šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystės 400 metų jubiliejaus minėjimu, darbais ir žiniomis prisidėdamai prie jų. Kartu su gausiais bendradarbiais iš kelių kitų atminties institucijų metams baigiantis paliudijome savo ištikimybę Knygai ir savo kultūros istorijai, pakvietę visuomenę įspūdingon parodon „Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose“. Ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė tos ištikimybės Knygai išraiška buvo sutelktas, prasmingas ir našus mūsų darbas atsiveriant naujovėms, priimant jas ir mokantis jų patiems. Iš pradžių neraminusi, dabar nauja, inovatyvi, šiuolaikinė bibliotekos informacinė sistema Alma pamažu tampa mūsų kasdienybės dalimi.
Gražių pasiekimų būta ir daugiau. Mūsų širdis jie džiugins ilgai, nes visa tai atlikome, padarėme ir įvykdėme, darbuodamiesi įtemptomis sąlygomis ir kūrybai nepalankiomis aplinkybėmis. Užpernai į naujas saugyklas pradėję kelti visą didžiulį Bibliotekos dokumentų fondą, šiemet šį darbą veik užbaigėme. To nieku būdu nebūtume padarę be gausių talkininkų: savanorių iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos – jų pagalbą minime ir jos vadovams, pedagogams bei kursantams nuoširdžiai dėkojome, dėkojame ir dėkosime kiekviena tinkama proga. Smagu galvoti, kad, turėdama tokius pasiaukojančius, nesavanaudiškus, patikimus karo akademikus, Lietuvos kariuomenė, o su ja – ir visa šalis gali drąsiai žvelgti į ateitį.
Lygia greta į naujas patalpas kėlėmės ir patys. Nors tą darbą tik pradėjome, nors jo dar nebaigėme, bet daug kas teikia šviesių vilčių, kad įveiksime ir šiuos sunkumus. Mūsų susitelkimas, mūsų patirtis, sukaupta visu statybos darbų laikotarpiu, mūsų entuziazmas, ryžtas bei energija ir mūsų partnerių palankumas bei pagalba visus likusius sunkumus leis mums sėkmingai įveikti.
Ramių, šviesių ir šiltų Šv. Kalėdų ir energingų, smagių, puikių sumanymų bei nuveiktų darbų gausingų, sveikų, našių ir kūrybingų visiems 2024-ųjų!
Direkcija
Kalėdinis kunigo Tomo Paliukėno palinkėjimas
Kalėdinis kunigo Tomo Paliukėno palinkėjimas
Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. (Lk 2,15–16)
Luko evangelijoje aprašyti piemenys atsiveria Kalėdiniam smalsumui ir nuostabai. Nubėgę į Betliejų, rado niekuo neypatingą uolą bei paprastą šeimą: Mariją, Juozapą ir kūdikį. Nieko neįprasto… Tačiau nubėgti prie prakartėlės reikėjo. Reikėjo pastangų, reikėjo smalsumo. Ir ten, prie ėdžių, juos pagavo nuostaba, kuri kyla iš to, kad Dievą atrandi visai paprastuose dalykuose, įprastuose reiškiniuose, čia pat, tarp savų… Linkiu ir Jums tyros širdies ir smalsumo, ieškoti ir atrasti. Linkiu stebuklo – neįprasto žvilgsnio į paprastus dalykus ir iš to kylančios nuostabos.
Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kunigas Tomas Paliukėnas
Virtuali paroda „Žaliojo tilto vaizdai – Vilniaus istorijos liudytojai“
Virtuali paroda „Žaliojo tilto vaizdai – Vilniaus istorijos liudytojai“
Virtuali mažoji paroda „Žaliojo tilto vaizdai – Vilniaus istorijos liudytojai“, skirta Vilniaus 700-osioms metinėms.
Žaliasis tiltas neabejotinai yra vienas iš sostinės simbolių ir labai svarbus jo ženklas.
Parodoje pateikiami Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomi archyviniai dokumentai, susiję su vienu reikšmingiausių bei seniausią istoriją menančių Vilniaus tiltų – Žaliuojo tiltu: LDK kunigaikščio Žygimanto Senojo raštai dėl tilto darbų, remonto bei jo priežiūros (XVI a. pirma pusė), dokumentai dėl mokesčių tarifų važiuojantiems ar einantiems tiltu per Nerį ir dėl atleidimo nuo mokesčių už naudojimąsi Žaliuoju tiltu (XIX a. pirma pusė) bei vieni pirmųjų tilto atvaizdų (XIX a.). Vėlesnės ir šiandieninės iliustracijos primena tilto istoriją nuo jo atsiradimo iki šių dienų.
Pažinkime „Nepažintą senųjų knygų pasaulį“ per savo patirtis
Pažinkime „Nepažintą senųjų knygų pasaulį“ per savo patirtis
Vilniaus paveikslų galerijoje iki 2024 m. kovo 31 d. eksponuojama paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ kviečia lankytojus susipažinti su Lietuvos didikų paveldu Vilniaus bibliotekose.
Parodos rengėjai norintiems giliau panerti į nepažintą senųjų knygų pasaulį siūlo dalyvauti prie parodos organizuojamose edukacijose ir paskaitose, kurios startuos 2024 m. sausio mėnesį.
Nepraleiskite progos su geriausiais savo srities specialistais pažinti senųjų knygų paveldą. Patikslinta informacija bus skelbiama socialiniuose tinkluose. Edukacijos ir paskaitos vyks Vilniaus paveikslų galerijoje, Didžioji g. 4.
Edukacijos
2024 m. sausio mėn. „Istorinio rašalo gaminimas ir taikymas“ užsiėmimus ves LMAVB restauratorės Birutė Giedraitienė ir Edita Keršulytė, kaligrafijos specialistė Dovilė Sabaliauskienė.
2024 m. sausio mėn. „Odinių kaptalų nėrimas“ užsiėmimus ves LMAVB restauratorė Gražina Smaliukienė
2024 m. vasario–kovo mėn. „Užrašinės gamyba (ukrainiečių kalba)“ užsiėmimus ves LMAVB restauratorės Olena Sagaida ir Tatjana Belokurskaja
2023/2024 m. gruodžio–kovo mėn. „Ekslibrisų gamyba“ (lietuvių kalba) užsiėmimus ves LNDM VPG vyr. edukatorė Jolanta Sereikaitė
2023/2024 m. gruodžio–kovo mėn. „Knygrišystės amatas“ (užrašų knygelių gamyba, lietuvių kalba) užsiėmimus ves LNDM VPG konsultantė-edukatorė Rita Pacevičiūtė
2023/2024 m. gruodžio–kovo mėn. „Skirtukų gamyba“ užsiėmimus ves LNDM VPG edukatorės Augustina Ivanauskaitė ir Jolanta Sereikaitė
Paskaitos (pradžia 17.30)
2024 m. sausio 23 d. Aušra Rinkūnaitė „Garsiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus asmeninės bibliotekos mįslės“
2024 m. vasario 20 d. Dr. Daiva Narbutienė „Platerių Kraslavos dvaro biblioteka ir bibliofilas Tadas Vrublevskis“
2024 m. vasario 27 d. Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė „Apšvietos žmogaus knygų pasaulis: Trakų vaivados Andriaus Oginskio biblioteka“
2024 m. kovo 5 d. Prof. dr. Arvydas Pacevičius „Ką kalba didikų knygos apie jų savininkus: Vilniaus universiteto bibliotekos atvejis“
2024 m. kovo 19 d. Jadvyga Misiūnienė „Kosakovskių dvarų bibliotekos“
Andriaus Sniadeckio skaitymai (2023)
Andriaus Sniadeckio skaitymai (2023)
2023 m. lapkričio 29 d. Prancūzų institute Lietuvoje įvyko kasmetiniai Andriaus Sniadeckio skaitymai. Rengėjai: Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija; partneriai: Prancūzų institutas Lietuvoje; Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinika bei Sveikatos etikos, teisės ir istorijos centras; Lietuvos neurologų asociacija. Sklaidos stilių sukūrė dailininkė Miglė Datkūnaitė. Rėmėjai: Rūta ir Rimvydas Baranauskai. Informacinis rėmėjas: laikraštis Mokslo Lietuva. Vikos Petrikaitės nuotraukos. Pranešimas nufilmuotas ir skelbiamas bibliotekos svetainėje.
Renginio dalyvius šeimininkų vardu pasveikino Viktorija Jurkevič-Kjaėsė (Chiaese), direktoriaus asistentė, atsakinga už universitetinį ir mokslinį bendradarbiavimą. Mediatekos vadovė p. Agnė Judžentytė-Žalguvienė renginio pradžioje pakvietė visus dalyvius į trumpą ekskursiją, kurios metu apžiūrėjome patalpas, susipažinome su instituto 25 metų istorija Vilniuje. Mūsų renginys, kaip sužinojome, vyko kambariuose, kur ir gyveno Andrius Sniadeckis. Pranešimą apie Andriaus Sniadeckio kelią į Vilniaus universitetą perskaitė Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Birutė Railienė.
Šių metų skaitymų tema – organologijos apžvalga Sniadeckio darbuose. Sužinojome, kuriose smegenų srityse slepiasi žmogaus talentai. Pranešėjai Polas Elingas (Paul Eling) iš Redbaudo universiteto (Nyderlandai) ir Stenlis Fingeris (Stanley Finger) iš Vašingtono universiteto (JAV) pasakojo apie XVIII a. pab. – XIX a. pradžios organologijos koncepciją, kurios pradininkas buvo F. J. Galas (Gall) ir iš kurios vėliau išsivystė lokalizacijos galvos smegenų žievėje teorija.
Pranešėja dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė aptarė Andriaus Sniadeckio indėlį į organologijos mokslo sklaidą XIX a. pradžios Vilniuje. Pranešėja turėjo žmogaus kaukolės muliažą, kurį atvėrusi demonstravo vietas, apie kurias pasakojo pranešime.
Skaitymams pasirinktas 1805 m. skelbtas Sniadeckio straipsnis „Trumpa paskaita apie Galo sistemą, prijungiant kai kuriuos pastebėjimus apie jo mokslą“[1]. Straipsnį į lietuvių kalbą išvertusi Fiordės centrinėje ligoninėje (Norvegija) dirbanti gydytoja Arleta Bublevič pasidalino vertimo iššūkiais.
Skaitymuose susidarė graži tradicija – sklaidyti originalų leidinį, kuriame paskelbtas skaitomas tekstas. 1805 m. laikraštį Dziennik Wileńskirenginio dalyviams pristatė kultūros istorikas ir renginio mecenatas Rimvydas Baranauskas. Renginio metu buvo eksponuojama padidinta straipsnio iliustracija – Izidoriaus Veiso (1774–1821) kaukolės studija (1805). Renginio metu profesorė Rūta Janonienė patikslino niekur anksčiau neskelbtą informaciją: „graviūros išraižytos pagal Pranciškaus Pelikano[2] (1778–1817) piešinį“.
Andrius Sniadeckis buvo savo laikmetį pralenkusi asmenybė, nevengusi drąsių mokslinių sprendimų, atvėrusi naujus organinės chemijos, biochemijos mokslo horizontus. Visas jėgas jis skyrė jaunosios kartos, jos šviesiausios dalies – studentų – ugdymui. Jis matė savo idėjų tąsą jaunų, talentingų sekėjų veikloje. Šią Sniadeckio estafetę atgaivino mūsų gerbiamas mecenatas bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“, įsteigusi ir 2018 m. pirmą kartą įteikusi Andriaus Sniadeckio stipendiją. Stipendija teikiama kasmet per Andriaus Sniadeckio skaitymus. 2023 m. Andriaus Sniadeckio stipendija buvo skirta Vilniaus universiteto studentams: Skaistei Vaitkevičiūtei (I studijų pakopa, Genetikos programa, 3-as kursas) ir Karoliui Krinickiui (I studijų pakopa, Genetikos programa, 4-as kursas). Stipendiją įteikė „Thermo Fisher Scientific Baltics“ mokslo programų vadovas Edvinas Stankevičius.
Renginio pabaigoje, prie karšto gėrimo puodelio, dalyviai ir organizatoriai svarstė, kokį Andriaus Sniadeckio darbą skaitysime ir kur susitiksime kitais metais. Skaitymų data numatyta 2024 m. lapkričio 29 d. (penktadienį).
Toliau pateikiame ištraukas iš Andriaus Sniadeckio straipsnio, kurias perskaitėme renginio metu.[3]
Trumpa paskaita apie Galo[4] sistemą, prijungiant kai kuriuos pastebėjimus apie jo mokslą
(Krótki Wykład Systematu Galla z przyłączeniem niektórych uwag nad iego Nauką)
Andrius Sniadeckis (Jędrzey Sniadecki)
Publikuota 1805 m. žurnalo Dziennik Wileński 1 tome, 16-42 psl.
Gydytojo Galo fizionomijos sistema iki šiol jokių kitų autorių nebuvo paskelbta svarbiu darbu, išskyrus viename laiške,[5] skirtame baronui Retzer,[6] kuris davė pradžią panašiems laiškams ne tik vokiečių, bet ir kitomis kalbomis ir patraukė visų dėmesį. Kokia lemtis belauktų šio mokslo, jis neabejotinai turi genialumo bruožų ir išskirtinės drąsos ir, panašu, daug svarbių tiesų, itin dominančių žmogų. Todėl manydami, kad jis vertas visuomenės dėmesio, tikimės mūsų skaitytojams padaryti paslaugą, kuomet pateiksime trumpiausią [Galo mokslo] aprašymą, pridedant kai kuriuos pastebėjimus.
(…)
Visuose gyvūnų jutimo organuose aiškiausiai matoma – kuo organas platesnis, tuo jutimas greitesnis. Gyvūnų anatomijos [mokslas] rodo: kuo gyvūno smegenys didesnės, tuo jo proto galios turi daugiau gebėjimų. Tiriant žmogų pastebėta, kad pirmaujančiųjų moksle smegenys yra didesnės ir sunkesnės negu bukųjų ar nevykėlių (tępych lub niedołężnych). Galo atlikti gyvūnų stebėjimai įtikino: kuo sugebėjimas ar polinkis didesnis, tuo platesnė už jį atsakinga smegenų sritis.
(…)
Visos, mažiau kilnios smegenų dalys, reikalingos tik gyvybei palaikyti arba perduodančios nervus jutimo organams (narzędzióm zmysłowym), guli kaukolės dugne ir yra bendros beveik visoms gyvūnų rūšims. Tačiau kuo labiau gyvūnai tobulėja, tuo daugiau smegenų pasiskirsto šonuose ir viršuje, taip, kad labiausiai iškili ir plati kakta rodo kilniausias smegenų dalis.
(…)
Ištvirkimo organas (organ lubieżności, Fig. 2, N. 2). Populiarioji nuomonė skelbia, kad tobulas dauginimosi organų išsivystymas yra pagrindinis fizinę meilę žadinantis veiksnys. Viską apmąstęs autorius, pastebėjęs dažnai neįprastą ištvirkimą vaikų ir eunuchų tarpe, suprato, kad reikėtų surasti atskirą smegenų organą, [atsakingą už ištvirkimą]; ir už tai atsako smegenėlės (cerebellum). Kuo didesnės smegenėlės, tuo iškilesnė galinė ir apatinė galvos dalis, tuo storesnis sprandas. Šis organas turėtų būti labai didelis toms pamišusioms moterims, kurių [ligai] duotas nimfomanijos pavadinimas (nymphomania). Šis organas didžiausias beždžionių, žvirblių, balandžių, gaidžių ir t.t. [galvose]. Vaikams ir mulams – visiškai neženklus. (…)
Puikybės organas (organ wyniosłości, Fig. 1, N. 26). Užima viršugalvį. Skirtinga [organo] išvaizda lemia skirtingus polinkius, bet visi jie susiję su puikybe. Apvalus šio organo iškilumas reiškia norą iškilti ir dominuoti, ambicingumą. Pailgai ištįsęs organas reiškia puikybę arba įžūlų pasididžiavimą. Skersai ištįsęs – tuštybę, tuščias pastangas įrodyti tai, kuo nesame iš tikrųjų. (…)
Meilės tiesai organas (organ miłości prawdy, Fig. 1, N. 27). Nėra tiksliai žinoma jo vieta: tai nieko keista, nes žmonės paprastai mėgsta meilikavimus ir bijo tiesos, todėl Galas ir jo pasekėjai turės peržiūrėti dar daugybę kaukolių, kol jį atras. Reikėtų jo ieškoti Henriko IV galvoje. Remiantis paskutiniais tyrimais matoma, kad melagiai šioje vietoje turi ženklų įdubimą.
Dr. Birutė Railienė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Vilniaus universitetas
Renginio mecenatai – Rūta ir Rimvydas Baranauskai.
[1]Śniadecki, Jędrzej. Krótki Wykład Systematu Galla z przyłączeniem niektórych uwag nad iego Nauką. Dziennik Wileński, 1805, t. 1, nr 1, p. 16–42.
[2] Pranciškus Pelikanas – rektoriaus prof. Vaclovo Pelikano (1790–1873) brolis, nuo 1797 m. studijavo Vilniaus akademijoje piešimą ir tapybą pas P. Smuglevičių ir J. Rustemą, 1812 gavo meno magistro laipsnį.
[3] Arletos Bublevič vertimas į lietuvių kalbą išspausdintas straipsnyje: Pakulaitė, G.; Bublevič, A.; Sakalauskaitė-Juodeikienė, E.; Jatužis, D. Andrius Sniadeckis (1768–1838) ir organologijos mokslo sklaida XIX a. pradžios Vilniuje. Neurologijos seminarai, 2017, [t.] 21(73), p. 181–189. Tas pats vertimas internete: http://www.neuroseminarai.lt/wp-content/uploads/2017/11/Neuro_2017_Nr3_181-189.pdf
[4] Pranciškus Juozapas Galas, gimęs Tyfenbrune, Švabijoje (dabartinės Bavarijos teritorijoje), nuo 1785 m. gyvena Vienoje, kur užsiima medicinine praktika (aut. past.).
[5] Laiškas išspausdintas leidinyje Der neue teutsche Merkur (1798, Bd. 3, p. 311–332), jo tekstas paskelbtas internete: http://www.historyofphrenology.org.uk/texts/retzer1.htm (vert. past.).
[6] Šis laiškas randamas apžvalgoje Wielanda, Neuer Deutscher Mercur, 1798 metais (aut. past.).
Bibliotekos skaitytojų dėmesiui!
Bibliotekos skaitytojų dėmesiui!
Informuojame, jog sutrikus Lietuvos akademinės elektroninės bibliotekos (eLABa) informacinei sistemai, laikinai neveikia Virtualioji biblioteka.
Leidinius užsisakyti ir pratęsti galite naudodamiesi Bibliotekos elektroniniu katalogu ir rankraščių katalogu.
Atsiprašome už nepatogumus.
Kunigo dr. Valdo Aušros mintys
Kunigo dr. Valdo Aušros mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Valdas Aušra – Mažosios Lietuvos autochtonų palikuonis, filosofijos mokslų daktaras, evangelikų liuteronų kunigas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, visuomenės veikėjas. Nuo 1998-ųjų su šeima gyvena Čikagoje ir čia eina klebono pareigas Ziono lietuvių liuteronų parapijoje (ją 1910 m. įsteigė knygnešys kunigas Martynas Keturakaitis).
Paklaustas, kodėl gyvena ne Lietuvoje, buvęs Klaipėdos universiteto Teologijos katedros dėstytojas, laikraščio „Liuteronų balsas“ redaktorius, atsako: „Siuntė Lietuvos liuteronų bažnyčia – mano atsakomybė dabar čia. Jaučiuosi apdovanotas tuo, kad šiandien gyvenu apsuptas didžiausios mūsų diasporos ir patarnauju seniausioje lietuvių liuteronų parapijoje. Tikiu, jog šios aplinkybės padėjo ir įkvėpė mane kurti, rašyti poeziją.“
Didelis Lietuvos patriotas, trijų vaikų tėvas kun. dr. Valdas Aušra aktyviai dirba išeivijos lietuvių bendruomenės kultūrinio ir socialinio gyvenimo srityse: užima Socialinių reikalų tarybos vicepirmininko pareigas, įkūrė psichologinės ir dvasinės pagalbos draugiją ir nemokamą, visoje šalyje veikiančią šios draugijos liniją, lietuvišką vaikų darželį „Spindulėlis“, organizuoja renginius. Bendradarbiauja laikraščiuose „Draugas“, „Amerikos lietuvis“, žurnale „Lituanus“, yra Mažosios Lietuvos fondo ir draugijos pirmininkas, vadovauja JAV lietuvių rašytojų draugijai, talkino sudarant „Mažosios Lietuvos enciklopediją“. Dažnai grįžtančio į Lietuvą kunigo ryšys su Tėvyne, gimtąja Klaipėda, Tauragės kraštu, kur jo giminės šaknys, pačių artimiausių žmonių kapai, daug giminaičių dar ir dabar gyvena – labai tvirtas.
Pirmoji Valdo Aušros knyga – 2013 m. anglų kalba išleista jo disertacija „Ateik, Viešpatie Jėzau!“: Rytų ortodoksų antropologinės kristologijos pažadas šiuolaikinei teologijai“ („Even so, Come, Lord Jesus!“: The Promise of Eastern Orthodox Anthropological Christology for the Contemporary Theology“), dedikuota mylimoms moterims – mamai, krikšto mamai ir žmonai.
Kasdienybėje kunigui įprasta klausytis, žmonės kreipiasi psichologinės pagalbos, todėl knygoje „Pakvietimas: ateik, o Viešpatie, į mano rojų“ (2019) tarp eilėraščių nugulė ir pamokslai, ir apmąstymai bei fotografijos. Rinkinius „Kelionė, arba Žodžiai ir vaizdai“ (2016), „Chronos ir Kairos: eilėraščiai ir apmąstymai“ (2022), „Kas buvo užrašyta vakar“ (2022) galima vadinti sakralinės poezijos forma. Tai lyg išsikalbėjimas, susikaupimas, egzistencinių klausimų apmąstymas, padėka už šį pasaulį, kiekvieną jo akimirką, iš pačių sielos gelmių spinduliuojanti meilė.
Laisvalaikiu labai mėgstantis žvejoti, fotografuoti, gaminti maistą dr. Valdas Aušra sako: „Juk pirmiausia mes esame žmonės, asmenys, tik vėliau kunigai, rašytojai. Gražu, kai žmogus gali daugiau, nei vien tik atlikti savo kasdienes pareigas. Vienam žmogui paukščio skrydis yra kelios akimirkos ore ir laike, tai yra chronologinis įvykis, o kitam – dangaus ženklas, didis virsmas. Literatūrine kalba užfiksuoti įvykiai ir faktai skamba ir atrodo kitaip. Mano giliu įsitikinimu, gebėjimas kurti yra mūsų atvirumo Dievui išraiška. Tai Dievo mums duotų talentų dalinimosi su kitais išraiška.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga yra ta, kuri praturtina skaitytoją: žiniomis, gilesniu pasaulio ir savęs supratimu, padidina skaitančiojo emocinę, psichologinę ir dvasinę harmoniją bei brandą. Kuri suteikia pasimėgavimą, džiaugsmą ir visokeriopai praturtina skaitytoją.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Manau, kad tokių knygų yra labai daug. Pastaruoju metu mane sudomino išeivijos lietuvių moterų rašytojų knygos. Tai Jundos Vaitkės romanas „Emigrantės“, kurį išleido „Kauko laiptų“ leidykla 2022 metais. Jame gyvai ir turtinga kalba aprašomas JAV emigrančių gyvenimas ir kasdieniniai iššūkiai. Kita – Nijolės Marytės Šerniūtės tik ką „Slinkčių“ leidyklos išleistas romanas „Vilkų kampo Eliza“, pasakojantis apie giminių, šeimų, lietuvininkų ir žemaičių likimus, nukeliantis į XIX a. pasienio su Klaipėdos kraštu regioną, labai tinkantis apmąstyti ir giliau suprasti Mažosios Lietuvos kultūrinius ir istorinius niuansus bei pažymėti Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos šimtmetį.
Kadangi esu ir emigrantas, jau ketvirtį amžiaus gyvenantis JAV, ir Mažosios Lietuvos autochtonų palikuonis, minėtos dvi knygos šiuo metu yra mano dėmesio centre.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip. Dar mokykloje (mokiausi Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje) pertraukų metu skubėdavome į mokyklos pusrūsį, kuriame stovėjo stalo teniso stalai. Tinkliukus užkabindavo tik treniruočių ar varžybų metu, tad sustatyti vadovėliai tapdavo jų pakaitalu, o raketes užmiršę atsinešti, mušdavo kamuoliukus naudodamiesi lengvesniais ir mažesniais vadovėliais. Jei gerai atsimenu, vienas iš tokių vadovėlių buvo lietuvių kalbos gramatika…
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano atveju jos nėra konkurentės. Net straipsnius noriu skaityti paėmęs atspausdintus lapus į rankas. Paprasčiausiai neskaitau elektroninių knygų.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Knygos mano gyvenime yra labai svarbios. Paauglystėje jas ryte rydavau skaitydamas iki paryčių. Kai kurios taip mane pagaudavo, kad savo kambaryje gesindavau naktinę švieselę likus gal net nepilnai valandai iki laiko keltis, kad nepavėluočiau į mokyklą. Po tokios nakties dažnai pradėdavo kankinti migrena, tad, apsukęs ratelį, sugrįždavau namo, kad išsimiegočiau ir baigčiau skaityti knygą… Tais laikais knygos man atvėrė visai kitokį pasaulį, nei tas, kuriame gyvenome. Mano kartai knygos tapo visų geležinių užtvarų laužytojomis.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Nesu apie tai pagalvojęs. Gal tos, kurią dabar skaitau? Tiesą pasakius, esu nemažai knygų praradęs, kai paskolindavau, o paskui pamiršdavau, kam ir ką esu paskolinęs.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nesenai „Pasaulio lietuvyje“ Dalia Staponkutė pateikė mūsų pokalbį, kuriame papasakojau savo šeimos istorijos trupinius – tiek tėčio, tiek ir mamos pusės, pradedant nuo XX a. pradžios. Jos nuomone, turėčiau rašyti šeimos istorinį-kultūrinį-nuotykių romaną. Gal…
Asmeniškai mano biografija? Nesu apie tai galvojęs. Tikriausiai tai būtų knyga apie transformacijas ir pokyčius. Gal saviugdos knyga? Bet ji būtų nuobodi. Nuotykių ir kelionių knyga? Tik iš dalies. Knyga apie pasaulio lūžį: tiek pasaulio, tiek asmeninio? Taip. Apie tai, kaip lūžyje atsiranda vietos ir galimybių gimti kažkam, kas kokybiškai kita. Apie tikėjimo galią pakeisti žmogų ir aplinką.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Nuo jaunystės mane traukė britų ir amerikiečių bei vokiečių grožinė literatūra. Kiek vėliau – rusų klasika. Vėliau atradau Pietų Amerikos rašytojus. Dabar – Japonijos.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
Šiuo metu jau spausdinama knygelė vaikams, kurią pavadinome „Geltonas katinas, bet ne cepelinas“. Surinkau dvylika pasakojimų apie mūsų namų gyventojus – tris katinus ir vieną juodą šunę. Nieko neišsigalvojau, visos istorijos labai tikros. Na, gal tik mano interpretacija. Dailininkė Rūta Ona Čigriejūtė pateikia savo iliustracinę tų istorijų interpretaciją. Knygą leidžia „Slinkčių“ leidykla. Esu surinkęs krūvelę eilėraščių, kurie turėtų išeiti kitais metais atskira knygele. Ir su „Eglės“ leidykla perleidžiame 2019 m. išleistą eilėraščių vaikams knygelę „Kokios avys skraido“. Šį kartą kartu su tekstų vertimais į anglų kalbą. Eilėraščius išvertė mano parapijietė, Klaipėdos sukilimo vadovo Jono Budrio-Polovinsko anūkė Živilė Šilgalienė.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Be eilėraščių knygų, šiuo metu skaitau tris romanus. Pripuolamai ir pagal nuotaiką. Tai jau minėtas Jundos Vaitkės romanas „Emigrantės“, japonų rašytojos Tomoka Shibasaki „Pavasario kiemas“ ir amerikiečių rašytojos Susan Fromberg Schaeffer istorinis romanas „The Snow Fox“ apie Japoniją.
Na tai kas…
Na tai kas kad jau rankos dreba
Na tai kas kad ir kojos nelaiko
Kad vaikystės kiškio kopūstai
Burnoje švelniai skonį skleidžia
Na tai kas kad šio ryto pusryčiai
Lyg sudžiūvusio šiaudo skonio
Ir visai nesvarbu kad neatmenu
Kas tas šienas ryte kur valgiau aš
Na tai kas kad vardus supainioju
O ir veidus lyg migloj prisimenu
Man širdis vis dar tyliai primena
Artimi jūs visi man esate
Na tai kas kad jau greitai skirsimės
Tai ką turime reikia papasakot
Graudžiai baigias gyvenimo pasakos
Tai ką mylime – brangiau už ašaras
Valdas Aušra
2023 m. gruodžio 2 d.
Virtuali paroda „Heinrichas Teodoras fon Šionas – nepažintas lietuvininkų globėjas“
Virtuali paroda „Heinrichas Teodoras fon Šionas – nepažintas lietuvininkų globėjas“
2023 m. minime Prūsijos valstybės tarnautojo, Rytų ir Vakarų Prūsijos vyresniojo prezidento Heinricho Teodoro fon Šiono (Heinrich Theodor von Schön, 1773–1856) 250-ąsias gimimo metines. Ši proga paskatino prisiminti lituanistikai reikšmingą, tačiau Lietuvoje vis dar menkai žinomą asmenybę, kuri neabejotinai verta daugiau dėmesio.
Kilęs iš lietuviškų žemių (gimė Rytų Prūsijai priklausiusiame ir lietuvių gyvenamame Šereitlaukyje), H. T. fon Šionas nemaža dalimi prisidėjo prie lituanistikos plėtros. Savo politinės veiklos metu Gumbinės apygardoje įkūrė naujų pradinių mokyklų, kuriose buvo mokoma ir lietuvių kalba, rūpinosi mokymo tobulinimu, prisidėjo prie Karalienės mokytojų seminarijos (1811) įkūrimo, pasisakė už naują šveicarų pedagogo, švietimo sistemos reformatoriaus Johano Heinricho Pestalocio (Johann Heinrich Pestalozzi, 1746–1827) pradinio mokymo sistemą. Ieškodamas glaudesnio ryšio su Rytų Prūsijos provincijos gyventojais, fon Šionas Gumbinėje įsteigė vokišką laikraštį, galimai turėjo planų įsteigti ir Balstogėje leisti pirmąjį lietuvišką laikraštį. Svarbu pažymėti, jog fon Šionas buvo vienas iš reformatorių, rengusių baudžiavos panaikinimo Prūsijoje (1807) projektą.
Maloniai kviečiame pažiūrėti parengtą virtualią parodą ir daugiau sužinoti apie šį lietuviams neabejingą Prūsijos valstybės veikėją.
Daugiau apie Heinrichą Teodorą fon Šioną kviečiame klausytis garso įraše.
Parodos ir tekstų autorė dr. Kotryna Rekašiūtė
Paskelbė Audronė Steponaitienė
Dovilės Šimkutės paskaita „Internetas ir jo įtaka mūsų smegenims“
Dovilės Šimkutės paskaita „Internetas ir jo įtaka mūsų smegenims“
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neurobiologijos ir biofizikos katedros doktorantė Dovilė Šimkutė remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais paskaitoje kalba apie tai, kaip mūsų smegenims sekasi prisitaikyti prie šių dienų realybės – interneto. Aptariama, kada interneto naudojimas tampa problema ir ką reiškia vis dažniau girdimas terminas „priklausomybė nuo interneto“, kaip perteklinis internetinių platformų naudojimas veikia mūsų smegenis. Paskaitoje pateikiami ir praktiški patarimai, kokių mažų žingsnelių galime imtis, kad patys netaptume probleminiais interneto vartotojais.
Virtuali paroda „Vilniaus lietuvių periodinė spauda: pirmasis dešimtmetis (1904–1914)“
Virtuali paroda „Vilniaus lietuvių periodinė spauda: pirmasis dešimtmetis (1904–1914)“
1904 m. atgavus spaudą lotyniškais rašmenimis, Vilnius tapo vienu svarbiausių lietuviškos periodinės spaudos leidybos centrų. Jau pirmaisiais metais po spaudos draudimo panaikinimo beveik iš karto vienas po kito pasirodė trys laikraščiai: Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas, Lietuvos bitininkas. Ilgainiui Vilniuje nusistovėjo įvairių politinių partijų ir visuomeninių judėjimų spaudos leidyba. Pamažu didėjo periodikos įvairovė, pradėjo eiti specializuoti didesnių laikraščių priedai, skirti jaunimui, moterims, žemdirbiams, literatūros, švietimo , sveikatos klausimams svarstyti. Atskirais leidiniais pradėti leisti specializuoti laikraščiai ir žurnalai, skirti kooperacijos klausimams (Kooperatorius, Bendrija), literatūrai (Teatras, Vaivorykštė), mokslui (Lietuvių tauta). 1914 metų pradžioje pasirodė pirmasis puikios poligrafinės kokybės, originaliais lietuvių dailininkų piešiniais bei fotografijomis iliustruotas literatūros, dailės, mokslo ir politikos laikraštis Vairas.
Šioje parodoje siekiama apžvelgti būtent pirmųjų dešimties metų lietuviškos periodikos leidybą ir sklaidą, kadangi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1915 metais prie Vilniaus artėjant vokiečių kariuomenei, visi tuo metu ėję laikraščiai ir žurnalai buvo uždaryti, išsiblaškė leidėjų, spaustuvininkų gretos, pakito sąlygos. Karo pabaigoje dalis ėjusių leidinių atsikūrė, radosi naujų, tačiau jie buvo veikiami bei sąlygojami jau visai kitos politinės, visuomeninės ir kultūrinės aplinkos.
Parodoje eksponuojami Bibliotekos Retų spaudinių skyriaus senosios periodikos fonde saugomi daugiau nei keturiasdešimties pavadinimų 1904–1914 metais Vilniuje leisti laikraščiai ir žurnalai, tęstiniai ir vienkartiniai leidiniai, Rankraščių skyriaus archyviniai dokumentai, ikonografinė medžiaga. Siekiama atspindėti ne tik pačios Vilniaus lietuvių periodikos, tuometės žurnalistikos raidą, bet ir parodyti periodinės spaudos lauke veikusių kultūros mecenatų, leidėjų, bendradarbių pastangas bei indėlį.
Parodos rengėjos – Aida Grybienė, Rūta Kazlauskienė