2023 m. Andriaus Sniadeckio skaitymai
2023 m. Andriaus Sniadeckio skaitymai
Andriaus Sniadeckio skaitymai vyks lapkričio 29 d. (trečiadienį) 16 val. Prancūzų institute Lietuvoje. Adresas: Didžioji g. 1, Vilnius.
Lapkričio mėnesį, kuomet renginių tvarkaraščiai mirga nuo konferencijų, seminarų ir parodų įrašų, minime ir Vilniaus universiteto profesoriaus, chemiko, mediko, publicisto Andriaus Sniadeckio (1787–1838) gimimo dieną. Nuo 2012 metų Andriaus Sniadeckio skaitymus (Lectiones Andreae Sniadecki) organizuoja Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, dedasi ir kitos atminties, mokslo įstaigos. Kiekvienais metais skaitymai vyksta vis kitoje vietoje, tačiau jas sieja vienas dėmuo: istorinė sąsaja su prof. Andriaus Sniadeckio veikla.
Ir universiteto, ir Vilniaus istorijos aprašymuose Sniadeckis minimas kaip chemijos žinių populiarintojas, Vilniaus universiteto studentų labai mylimas ir gerbiamas dėstytojas, populiarus gydytojas, vienas Vilniaus medicinos draugijos steigėjų, Šubravcų (Nenaudėlių) draugijos pirmininkas, humanistas ir pagaliau linksmas žmogus. Paties Sniadeckio biografija verta ne vieno intriguojančio siužeto apie Vilniaus akademinės aukštuomenės gyvenimą, jo santykį su besikeičiančia politine ir vietos valdžia.
Šiais metais Skaitymus sutiko priimti Prancūzų institutas Lietuvoje, maloniai pasiūlęs renginį organizuoti Mediatekoje. Kaip Prancūzų institutas Lietuvoje susijęs su Sniadeckio veikla, sužinosime ekskursijos, į kurią pakvies Mediatekos vadovė p. Agnė Judžentytė-Žalguvienė, metu.
Agnė Judžentytė-Žalguvienė:
„Puošnūs namai, pažymėti pirmuoju Didžiosios gatvės numeriu, kuriuose jau 25 metus yra įsikūręs Prancūzų institutas Lietuvoje, atmintyje asocijuojasi su šveicarų gydytojais Johanu Peteriu Franku ir ypač jo sūnumi Jozefu, kurie buvo pakviesti į Vilnių XIX a. pradžioje dėstyti Vilniaus universitete ir šiuose namuose gyveno (1804–1823). Iš kitų šiame name gyvenusių Universiteto profesorių galima paminėti skulptorių Kazimierą Jelskį (1811–1832) bei medicinos profesorių Andrių Sniadeckį. 1812 m. Frankų namuose laikinai įsikūrė Prancūzijos kariuomenės intendantūra ir iždinė, kurias tvarkyti tuo metu buvo paskirtas Napoleono armijos intendantas Anri Beilis (vėliau išgarsėjęs Stendalio vardu). Taigi, šis pastatų ansamblis sostinės gyventojams yra žinomas kaip Franko–Stendalio namai.“
Šių metų skaitymų tema – organologijos apžvalga Sniadeckio darbuose. Sužinosime, kuriose smegenų srityse slepiasi žmogaus talentai. Pranešėjai Polas Elingas (Paul Eling) iš Radboud universiteto (Nyderlandai) ir Stenlis Fingeris (Stanley Finger) iš Vašingtono universiteto (JAV) pasakos apie XVIII a. pab. – XIX a. pradžios organologijos koncepciją, kurios pradininkas buvo F. J. Galas (Gall) ir iš kurios vėliau išsivystė lokalizacijos galvos smegenų žievėje teorija.
Polas Elingas ir Stenlis Fingeris:
„Galas turėjo nemažai įtakos Vilniuje dirbusiems mokslininkams. (…) Liudvigas Heinrichas Bojanus (Ludwig Heinrich Bojanus) (…) vienas pirmųjų apibendrino [Galo] teorijos principus straipsnyje, paskelbtame 1802 m. (…) Andrius Sniadeckis 1805 m. [laikraštyje] Dziennik Wileński paskelbė straipsnį apie Galo sistemą. (…) Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas taip pat buvo svarbūs, populiarinant Galo mokslą: tėvas Frankas simpatizavo Galo idėjoms; nors jo sūnus Jozefas Frankas asmeniškai pažinojo Galą ir manė, kad kai kurie [jo teorijos] elementai yra įdomūs, galiausiai atmetė organologijos doktriną.“
Pranešėja dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė aptars Andriaus Sniadeckio indėlį į organologijos mokslo sklaidą XIX a. pradžios Vilniuje.
Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė:
„Nors Franco Jozefo Galo (1758–1828) pristatyta viena pirmųjų galvos smegenų lokalizacijos teorijų tuo metu prieštaravo Andriaus Sniadeckio (1768–1838) galvos smegenų vientisumo idėjai, išreikštai „Organinių būtybių teorijoje“, Sniadeckis teigiamai vertino naująją teoriją bei buvo pirmasis, populiarinęs Galo organologijos mokslą ne tik Vilniaus universitete, bet ir Vilniaus visuomenėje XIX a. pradžioje.“
Skaitymams pasirinktas 1805 m. skelbtas Sniadeckio straipsnis „Trumpa paskaita apie Galo sistemą, pridedant kai kurias pastabas apie jo mokslą“[1]. Straipsnį į lietuvių kalbą išvertė Arleta Bublevič, pasidalinsianti vertimo iššūkiais.
Arleta Bublevič:
„Mano, kaip ir kitų Vilniuje gimusių etninių lenkų (…) kalbos suvokimas skiriasi nuo lenkų, gyvenančių Lenkijoje. Mes nuo vaikystės girdime slavų kalbų mišinį, kurio pagrindinis žavesys yra tas, kad iki šiol mūsų kasdienėje kalboje yra vartojami senoviniai žodžiai (…) [kurie yra] vis dar gyvi Vilniaus krašte (…). Teko nemažai domėtis ir ieškoti, kokią prasmę tie senoviniai žodžiai turėjo XVIII–XIX amžių sandūroje bei kaip ši prasmė keitėsi ir vystėsi, bėgant laikui.“
Skaitymuose susidarė graži tradicija – sklaidyti originalų leidinį, kuriame paskelbtas skaitomas tekstas. 1805 m. laikraštį Dziennik Wileński renginio dalyviams pristatys Rimvydas Baranauskas.
Rimvydas Baranauskas:
„Pirmaisiais, 1805–1806-aisiais, leidimo metais Dziennik Wileński buvo rimtas periodinis mokslinis leidinys, į kurį buvo dedamos Vilniaus universiteto profesūros naujausios akademines studijos ir straipsniai. Tuo metu retas miestas Europoje turėjo tokį tikslinį periodinį leidinį. Šį reiškinį laikyčiau akivaizdžiu ir svariu įrodymu, patvirtinančiu Vilniaus universiteto reikšmę ir įtaką Vilniaus miesto ir vilniečių gyvenimui pirmąjį XIX a. dešimtmetį.“
Andrius Sniadeckis buvo savo laikmetį pralenkusi asmenybė, nevengusi drąsių mokslinių sprendimų, atvėrusi naujus organinės chemijos, biochemijos mokslo horizontus. Visas jėgas jis skyrė jaunosios kartos, jos šviesiausios dalies – studentų – ugdymui. Jis matė savo idėjų tąsą jaunų, talentingų sekėjų veikloje. Šią Sniadeckio estafetę atgaivino mūsų gerbiamas mecenatas bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“, įsteigusi ir 2018 m. pirmą kartą įteikusi Andriaus Sniadeckio stipendiją. Stipendija teikiama kasmet per Andriaus Sniadeckio skaitymus.
Edvinas Stankevičius, „Thermo Fisher Scientific Baltics“ mokslo programų vadovas:
„Stipendijos tikslas – skatinti Vilniaus universiteto gyvybės ir fizinių mokslų chemijos krypties programų studentus siekti aukščiausių studijų rezultatų ir planuoti karjerą gyvybės mokslų srityje. Džiaugiamės, kad galime prisidėti prie mokslo sklaidos visuomenėje, Andriaus Sniadeckio vardo garsinimo ir, kas labai svarbu, naujos tyrėjų kartos ugdymo.“
Renginio metu nutarsime, kurioje vietoje susitiksime po metų.
Iliustraciją kūrė Miglė Datkūnaitė.
Parengė
Birutė Railienė, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Vilniaus universitetas
[1]Śniadecki, Jędrzej. Krótki Wykład Systematu Galla z przyłączeniem niektórych uwag nad iego Nauką. Dziennik Wileński, 1805, T. 1, nr 1, p. 16-42.
100 metų žurnalui „Sportas“
100 metų žurnalui Sportas
Prieš šimtą metų, 1923 m. lapkričio 25 dieną, Kaune buvo pradėtas leisti žurnalas Sportas. Šis leidinys populiarino sportą, skatino fizinį lavinimąsi, informavo apie Lietuvos ir užsienio sporto įvykius. Tai buvo ne pirmas lietuviškas sporto leidinys: 1922 m. buvo pradėjęs eiti, bet dėl lėšų trūkumo sustojo žurnalas Lietuvos sportas.
Reikia paminėti, kad tarpukario Lietuvoje sportas gana ilgai nebuvo laikomas visaverčiu visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reiškiniu. Žmonės buvo išvarginti carinės priespaudos, baudžiavos, Pirmojo pasaulinio karo negandų. Vyravo valstietiška pasaulėžiūra, treniruotės buvo laikomos beprasmiu laiko švaistymu. Palankiau buvo vertinamas tik karių fizinis lavinimasis, o į moterų treniruotes buvo žiūrima su pašaipa ar net priešiškai: atseit sportas kenkia jų prigimčiai ir dorovei. Stigo sporto aikštynų, salių ir inventoriaus. Iki 1932 metų, kai išėjo Kūno kultūros įstatymas ir sportas tapo valstybės prižiūrima sritimi, Lietuvoje sporto reikalais rūpinosi kariškiai ir iš užsienio grįžtantys sporto entuziastai.
Entuziastai leido ir sporto literatūrą. Sporto žurnalo sumanytojas buvo iš Kyjivo kilęs buvęs kariškis Jurgis Šulginas. Susituokęs su lietuve Joana Lukštaite, 1921 m. jis atvyko į Lietuvą, išmoko lietuvių kalbos. Dirbo banke, vėliau – Šaulių sąjungos sporto instruktoriumi, kūno kultūros temomis rašė žurnalo Trimitas sporto skyriuje. Aktyviai sportavo, buvo pasiekęs tuometinių Lietuvos lengvosios ir sunkiosios atletikos, dviračių sporto rekordų, prisidėjo prie šių sporto šakų populiarinimo ir techninės bazės kūrimo. Talkino žmonai Joanai steigiant Moterų sporto mėgėjų ratelį. Drauge su bendraminčiais įsteigė Lietuvos dviratininkų sąjungą, buvo jos Centro valdybos pirmininkas, taip pat Lietuvos sporto lygos Sunkiosios atletikos komiteto pirmininkas, dalyvavo kitų sporto organizacijų veikloje. Išleido kovos menų vadovėlį Pilnas fiziško apsigynimo kursas (1924).
1923 m. J. Šulginas pradėjo leisti Sporto žurnalą. Oficialiąja žurnalo redaktore nuo 1923 iki 1925 m. 21 numerio buvo Joana Šulginienė, o atsakomuoju redaktoriumi – Valdemaras Gulmanas. Faktinis žurnalo redaktorius buvo J. Šulginas. Jis ėjo žurnalo reikalų vedėjo, administratoriaus pareigas, buvo redakcinės komisijos narys, rūpinosi leidinio administravimu, finansais ir leidyba. Vėliau oficialiuoju redaktoriumi trumpam tapęs Stasys Razma dalijosi darbus su redakcine komisija: V. Gulmanu, J. Šulginu, Izaoku Livšicu. Komisijos nariai keitėsi: I. Livšicą pakeitė Jonas Pyragius, o pastarąjį – Steponas Garbačiauskas, V. Gulmaną – Danielius Žilevičius.
Sportą leido Moterų sporto mėgėjų ratelis, nuo 1925 m. balandžio – Lietuvos futbolo lyga. Spausdino „Varpo“, K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno, „Šviesos“, „Raidės“, F. Sokolovskienės ir G. Lano spaustuvės.
Sportas atstovavo bene visoms didesnėms Lietuvos sporto organizacijoms: iš pradžių – Moterų sporto mėgėjų rateliui ir Lietuvos dviratininkų sąjungai. Nuo 1925 m. 22/24 numerio tapo Lietuvos sporto lygos, Lietuvos futbolo lygos, Kauno futbolo apygardos, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos, Lietuvos dviratininkų sąjungos, sporto klubo „Kovas“, žydų gimnastikos ir sporto sąjungos „Makabi“, Lietuvos vokiečių sporto sekcijos „Kultus“ ir Žydų atletikos klubo organu. Vėliau prie atstovaujamųjų būrio prisidėjo ir Kauno šachmatininkų draugija.
Sporto leidimo pradžia buvo gana sėkminga. Baigiantis antriems leidimo metams žurnalo apyvarta siekė 25 000 litų. Leidinys išsilaikė iš gausios reklamos ir prenumeratos, be to, buvo ženkliomis sumomis remiamas geradarių. Straipsnių autoriams buvo mokamas honoraras – 10–15 centų už teksto eilutę.
Lietuvos futbolo lyga, perėmusi žurnalo leidybą, nusprendė per futbolo rungtynes platinti ženklelius („markutes“) po 10 centų „Sporto naudai“ ir surinktomis lėšomis remti žurnalą. Radosi nemažai nepatenkintų šia rinkliava. Pavyzdžiui, 1926 m. Lietuvos žiniose vienas futbolo aistruolis piktinosi, kad pinigai vis renkami, nors Sporto žurnalas jau kurį laiką nesirodo.
Iš tiesų, prasidedant ketvirtiems leidimo metams, nepaisant populiarumo, leidinio reikalai nebebuvo tokie džiuginantys kaip anksčiau: skolininkai vengė atsiskaityti už gautus žurnalus, dalį lėšų, surinktų už ženklelių platinimą, pasisavino patys platintojai. J. Šulginas 1926 m. birželio 28 d. numeryje vylėsi, kad naujoji valdžia labiau rems leidinį, apmaudavo, jog Švietimo ministerija niekaip nereagavo į 4 ar 5 prašymus paremti žurnalą, nors „arčiau valdžios stovintis“ leidinys Jėga ir grožis gavo dosnias kasmėnesines pašalpas iš biudžeto.
Žurnalo leidyba nebuvo itin sklandi. Paskutinis išėjo 1928 m. 63 numeris, bet iš tikrųjų iš viso buvo išleisti 43 numeriai, nes daugelis jų buvo dvigubi ir trigubi. Pirmojo Sporto numerio savireklamoje teigiama, kad žurnalas yra dvisavaitinis, tačiau leidėjams retai pavykdavo laikytis tokio ritmo, dažniau žurnalas ėjo kas mėnesį. Būta bandymo Sportą leisti kas savaitę, ta proga sumažinti ir atpiginti išėjo septyni 1926 m. numeriai (37–43). Tarp numerių pasitaikydavo net kelių mėnesių pertraukų: 1924 m. 16/17 numeris pasirodė liepą, o 18/20 numeris – tik gruodį; 1926 m. 43 numeris išėjo liepą, o 44 numeris – tik lapkritį.
Sporto žurnalas skelbė įvairaus pobūdžio straipsnius. Daug dėmesio skyrė Lietuvoje naujų sporto šakų populiarinimui. Steponas Darius pristatė krepšinio („basketbolo“), beisbolo, futbolo taisykles; Jonas Pyragius rašė apie sportinį bėgimą ir vandens sportą; buriavimo subtilybes atskleidė Petras Jurgelevičius; su ledo rituliu („hockey“) ir savo pasiekimais Vokietijos čiuožimo varžybose supažindino Kęstutis Bulota. Daug straipsnių sporto politikos, organizavimo temomis žurnale paskelbė J. Šulginas. Jis taip pat publikavo straipsnių apie boksą, imtynes, vedė sporto literatūros apžvalgų skyrelį. Stanislovas Garbačiauskas ir Stasys Razma rašė apie futbolo turnyrus. Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė sudarinėjo užsienio sporto kroniką, aprašė tragikomišką lietuvių dviratininkų pasirodymą 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje. Taip pat leidinyje bendradarbiavo V. Balčiūnas, Juozas Eretas, Egonas Fersteris, Olga Iljinskaitė-Mintaučkienė, Tadas Ivanauskas, Antanas Jurgelionis, Petras Požėla, Petras Ruseckas, Joana Šulginienė, Juozas Tysliava ir daugelis kitų.
Nuolatinės leidinio skiltys buvo skirtos sportui mokykloje, kariuomenėje, Klaipėdos krašte, Lietuvos provincijoje, informavo apie sporto organizacijų veiklą, apžvelgė atsiųstus redakcijai laiškus. Daug dėmesio buvo skiriama vasaros ir žiemos olimpiadoms. Spausdinta ir verstinės prozos. Skaitytojus linksmino feljetonai, įvairenybės, netgi eilės sporto tema. Šachmatų mėgėjams buvo pateikiama šio žaidimo uždavinių.
Kai kurie žurnalo numeriai buvo proginiai. 1925 m. 25 numeris buvo skirtas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos veiklos penkmečiui, 16/27 numeris – Austrijos futbolo komandai „Hakoah“, 1926 m. 36 numeris – Lietuvos sporto lygai.
Sportas buvo iliustruotas, spausdino nuotraukų, karikatūrų ir šaržų, komandinių žaidimų schemų. Daugumos fotografijų klišės buvo paimtos iš užsienio spaudos. Originalių nuotraukų žurnale skelbė R. Domeika, V. Gulmanas ir kiti. Pirmųjų dvejų metų žurnalo viršeliuose puikavosi piešinys, vaizduojantis vokiečių skulptoriaus Karlo Makso Kruzės (Carl Max Kruse) sukurtą Maratono pasiuntinio skulptūrėlę. Nuo 1925 m. 29 numerio viršelyje imtos dėti fotografijos ir jų koliažai. Skaitytojus turėjo ypač priblokšti 1927 m. 48/49 numerio viršelis, kuriame buvo išspausdinta nuogo gražiausio Amerikos vyro nuotrauka.
Sporto redakcija leido priedų, kuriais pradžiugindavo prenumeratorius, „Sporto spaudos balių-maskaradų“ bei kitų renginių dalyvius. 1925–1927 m. kiekvieną sausį pasirodydavo naujametinis humoristinis žurnalo priedas Sporto menturys. 1925 m. birželio 28 dieną išėjo vienkartinis iliustruotas Sporto priedas Ekstra „Sporto“ žinios, skirtas tarptautinėms Estijos−Lietuvos futbolo rungtynėms. 1926 m. Sporto prenumeratoriai gavo vienkartinį leidinėlį Pirmoji Lietuvos sporto šventė, 1928 m. – I Lietuvos sporto almanachą kalendorių.
Žurnalo leidybos pabaigą lėmė J. Šulgino nesantaika su Lietuvos sporto lygos (LSL) komiteto pirmininku Antanu Jurgelioniu ir kitais organizacijos vadovais. Sporto puslapiuose nuolat pasirodydavo organizaciją kritikuojančių straipsnių. Paskutinio Sporto žurnalo numerio vedamajame „Be vairo“ J. Šulginas apkaltino LSL neveiklumu rengiantis 1928 m. olimpiadai, kai kurių sporto šakų protegavimu, kliudymu rengti imtynių čempionatą, kurio vienas rengėjų buvo jis pats, nepagarbiu Amerikos lietuvių sportininkų, atvykusių į čempionatą, sutikimu. Įsižeidę LSL vadovai netruko kerštauti – apkaltino J. Šulginą Lietuvos dviratininkų sąjungos pinigus naudojant neaiškiems tikslams, pareikalavo pašalinti jį iš visų sporto organizacijų, o sportininkams – nutraukti su juo ryšius. Lietuvos dviratininkų sąjunga iš pradžių užstojo savo vadovą, todėl kurį laiką buvo pašalinta iš LSL. Daugiau užtarėjų neatsirado. J. Šulgino bandymai apsiginti teisme buvo nesėkmingi. 1929 m. jis su šeima emigravo į Lenkiją, Sporto leidyba nutrūko.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi 1923–1928 m. išėję Sporto žurnalo numeriai, taip pat kai kurie leidinio priedai.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Literatūra
Į trečius darbo metus bežengiant. Parašas: Redakcija. Sportas, 1924, nr. 18/20, p. 137−138.
Jakubavičienė, Ingrida. Moterys Lietuvos sporto arenoje XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje: pasirinktas ar primestas vaidmuo. Istorija, 2012, [t.] 85 (1), p. 35−48.
Ketvirtuosius darbo metus pradedant. Parašas: „Sporto“ žurnalo redakcijos komisija. Sportas, 1925, nr. 30/32, p. 277–280.
Kur „Sportas“? Parašas: Vienas iš „10 centinių“. Lietuvos žinios, 1926, rugsėjo 17, nr. 213, p. 4.
L. S. L. Centro k-to pranešimas. Parašas: L. S. Lygos Centro komitetas. Lietuvos aidas, 1928, liepos 23, nr. 139, p. 5.
Stonkus, Stanislovas. Sportas tarpukario Lietuvoje. Kaunas: Šviesa, 2007.
Lietuvos diduomenės knygų parodos atidarymas
Lietuvos diduomenės knygų parodos atidarymas
Dalyvaujant Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui prof. dr. Gitanui Nausėdai ir Poniai Dianai Nausėdienei, lapkričio 22 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose“. Tai – išskirtinis, didžiulės kultūrinės reikšmės įvykis. Iki šiol atminties institucijos kultūrinę modernios Lietuvos tapatybę gaivino, minėdamos paskirus Lietuvos didikus ir kuriuos nors jų pasiekimus. 2012 m. 500-ojo gimtadienio proga prisimintas Mikalojus Radvila Rudasis ir jo vadovaujamos kariuomenės pergalė prieš Maskvą prie Ulos, 2015-aisiais tokia pačia proga paminėtas jo pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis ir jo nuopelnai Lietuvos valstybei, 2020-aisiais 500-ojo gimtadienio proga prisiminta Barbora Radvilaitė, jos gyvenimas ir meilė, papuošusi Vilniaus istoriją dar viena legenda, ne menkesne nei Geležinio Vilko, 2021-aisiais paminėtos 450-osios Jono Karolio Chodkevičiaus gimimo ir 400-osios pergalės prie Chotino metinės, kitąmet 400-ojo gimtadienio proga bus minimas Mykolas Kazimieras Pacas, jo prieš 350 metų prie tos pačios Chotino tvirtovės pasiekta pergalė prieš turkus ir Vilnių iki šiol tebepuošianti Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.
Paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ aprėpia ne tik paminėtus didikus, bet netgi devynias iškiliausias jų gimines: Radvilas, Chodkevičius, Sapiegas, Kosakovskius, Platerius, Oginskius, Huten-Čapskius, Lopacinskius ir Tiškevičius. Jų įsigytose, saugotose ir skaitytose knygose pasakojama, rodoma ir vaizduojama daugybė kovų ir kautynių, dešimtys statinių ir paminklų, šimtai pilių ir miestų, jos aprėpia visus menus ir mokslus. Parodos rengėjai laikė savo pareiga visa tai priminti ir prisiminti.
Parodą parengė keturių Vilniaus bibliotekų: LMA Vrublevskių, Vilniaus universiteto, Nacionalinės Martyno Mažvydo ir Lietuvos audiosensorinės, darbuotojai kartu su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir Vilniaus paveikslų galerijos kolektyvais. Projekto vadovė – LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, parodos kuratorė – LMA Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus vedėja dr. Alma Braziūnienė. Turinio kūrėjos ir tekstų autorės: dr. Alma Braziūnienė, dr. Gita Drungilienė, Simona Jaskelevičiūtė, Jadvyga Misiūnienė ir Aušra Rinkūnaitė. Architektas – Jurgis Dagelis, dizaineris – Sigitas Gužauskas. Parodą lydės paskaitų ciklas ir edukacijų programa. Ji veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Valentinos Marmienės nuotraukos
Direkcijos informacija
Virtuali paroda „Vilniaus cechai XV–XIX a. dokumentuose“
Virtuali paroda „Vilniaus cechai XV–XIX a. dokumentuose“
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka sveikindama savo brangų miestą Vilnių su 700 metų jubiliejumi dovanoja išskirtinę parodą – Vilniaus cechai XV-XIX a. dokumentuose. Dar XIV a. pirmoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas savo laiškuose kvietė Europos amatininkus ir pirklius atvykti į Lietuvą. Vilnius – visada buvo atviras įvairių šalių žmonėms, jame kūrė garsiausi to laikmečio amatininkai ir taip Vilniaus vardas plačiai skambėjo Europos istorijoje!
Cechai (vok. die Zunft), tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų korporaciniai susivienijimai. Pirmieji cechai atsirado dar XII a. Vokietijoje, o nuo XIII a. amatininkų cechai veikė beveik visuose centrinės ir vakarų Europos kraštuose. XV a. pabaigoje Vilniuje jau dirbo gana daug amatininkų, o juos burtis į cechus vertė arši konkurencinė kova su atvykėliais iš kitų šalių, žemesnės kvalifikacijos amatininkai. Pirmieji Vilniuje (ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) į cechą susibūrė auksakaliai. Jų cecho statutą 1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos istorikai šiai parodai atrinko pačius įdomiausius ir vertingiausius dokumentus apie Vilniaus mieste veikusius cechus ir jų gyvenimą, saugomus bibliotekoje. Šioje parodoje galėsite pamatyti pačias seniausias Lietuvos valdovų privilegijas, kuriomis jie patvirtino įvairių cechų veiklą Vilniaus mieste: siuvėjų, audėjų, dailidžių, liejikų, pakinktų, laikrodininkų, chirurgų, barzdaskučių, mėsininkų, odininkų, knygrišių ir daugelio kitų. Taip pat parodoje turėsite galimybę pamatyti ne vieną dokumentą atspindintį vidinį cechų gyvenimą. Galbūt įsivaizduojate, kad cechai buvo tik nuobodi vieta, kurioje aukščiausio lygio amatininkai gamindavo savo produkciją, tačiau kaip rodo parodai atrinkti dokumentai cechuose vyko nemažiau spalvingas to laikmečio gyvenimas. Parodoje eksponuojami dokumentai atskleis, kodėl XIX a. grafas Liudvikas Tiškevičius apskundė mėsininkų cechą, kodėl Vilniaus auksakaliai nukirsdino du dešinės rankos piršus vienam Vilniaus siuvėjui, arba ką prisidirbo pamiršęs savo garbingą amatą vienas Vilniaus knygrišys, kuris buvo apskųstas burmistrui prašant jį išmesti iš namo. Taip pat parodoje yra eksponuojami įspūdingi XVIII a. amatininkų darbo raižiniai bei pamatysite žymiausių įvairių laikmečių istorikų tyrimus apie Vilniaus cechus. Tai ir dar daugiau įdomybių sužinosite pažiūrėję Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos virtualią parodą.
Parodos ir tekstų autoriai: dr. Justina Sipavičiūtė ir dr. Andrius Jurkevičius.
Redaktoriai: dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė.
Medžiagą skenavo Egidijus Gotalskis.
Publikavo Audronė Steponaitienė.
Biblioteką aplankė Italijos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė dr. Alice Barberis
Biblioteką aplankė Italijos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė
dr. Alice Barberis
2023 m. lapkričio 16 d. LMA Vrublevskių biblioteką aplankė Italijos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė dr. Alice Barberis. Garbiąją viešnią pasitiko direktorius dr. Sigitas Narbutas. Kartu su kolege Ana Vencloviene jis Viešniai nušvietė Bibliotekos istoriją, apibūdino čia vykdomas veiklas ir pristatė numatomus darbus po kapitalinio remonto. Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė, dr. Justina Sipavičiūtė, Retų spaudinių skyriaus darbuotojos Danguolė Palačionytė ir Violeta Radvilienė Viešnią supažindino su vertingais dokumentais, liudijančiais apie šimtametes Italijos ir Lietuvos kultūrinių mainų tradicijas.
Vikos Petrikaitės nuotraukos
Direkcijos informacija
Ryšiai su Lenkijos kultūros institucijomis
Ryšiai su Lenkijos kultūros institucijomis
2023 m. spalio 22–26 dienomis LMA Vrublevskių bibliotekos atstovė Simona Jaskelevičiūtė iš Retų spaudinių skyriaus dalyvavo Lenkijos instituto Vilniuje (Instytut Polski w Wilnie) organizuotoje išvykoje į Varšuvą, kurios metu buvo lankomos įvairios svarbios atminties institucijos.
Lietuvos bibliotekininkės turėjo unikalią galimybę lankyti Žydų istorijos institutą, Nacionalinę biblioteką, Prof. Jano Bialostockio meno istorikų asociacijos biblioteką, Varšuvos universiteto biblioteką, Vyriausiąjį senųjų aktų archyvą ir kitas reikšmingas institucijas. Kelionėje Lietuvos atstovės domėjosi naujausiais bibliotekininkystės darbo metodais ir praktikomis. Jos aktyviai bendravo su kolegomis, dalinosi patirtimi ir idėjomis apie bibliografijos, skaitmeninimo, skaitytojų aptarnavimo bei parodų rengimo sritis.
Šis vizitas ne tik stiprino LMA Vrublevskių bibliotekos ryšius su Lenkijos kultūros institucijomis, bet ir prisidėjo prie mūsų bibliotekininkystės srities tobulinimo. Dėkojame Lenkijos institutui Vilniuje (Instytut Polski w Wilnie) už šią puikią galimybę ir tikimės, kad šis oficialus vizitas prisidės prie ateities bendradarbiavimo.
Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose
Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose
2023 m. lapkričio 22 d. keturios Vilniaus bibliotekos – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Lietuvos audiosensorinė – bei Lietuvos nacionalinis dailės muziejus lapkričio 22 d. atidaro parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“. Pirmą kartą vienoje vietoje visuomenei bus pristatytas išblaškytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bibliotekų paveldas. Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Vilniaus bibliotekose saugoma apie pusė milijono senųjų XV–XVIII a. knygų. Tokios gausybės iškart pažinti neįmanoma. Bet parodyti šių knygų įvairovę ir grožį, sužinoti, kas ir kodėl jas skaitė – galima. Parodoje lankytojai susipažins su devynių garsių LDK giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Kosakovskių, Platerių, Oginskių, Huten-Čapskių, Lopacinskių, Tiškevičių – vieno kurio nors dvaro bibliotekos knygomis, o kartu – ir su šių bibliotekų savininkais – didžiaisiais LDK bibliofilais. Šios asmenybės, jų bibliofilinė veikla liudija plačią europinę Lietuvos kultūrinių ryšių amplitudę. Tikimasi, jog paroda paskatins ir tolesnius Lietuvos kultūros, bibliotekų ir knygos istorijos tyrimus.
Atrenkant eksponatus šiai parodai rengėjus lydėjo sėkmė – pavyko naujai identifikuoti dvi Nesvyžiaus Radvilų bibliotekos knygas. Viena jų atkeliavo iš asmeninės Jo Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidento dr. Gitano Nausėdos kolekcijos, kita – iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų. Ekspoziciją praturtino ir du eksponatai iš privačių – dr. Jauniaus Gumbio ir Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ – kolekcijų.
Ši paroda skirta ir knygų mėgėjams, ir specialistams. Siekiant priartinti senosios knygos meną prie šiandienos knygos kūrėjų dailininkų, prie knygos tyrėjų ir plataus skaitytojų bei lankytojų rato, parodos aprašai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis, su jais galima susipažinti ir garsiniu būdu.
Paroda skiriama 700-osioms Vilniaus metinėms.
Parodos organizatorė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, kontaktai pasiteirauti +370 687 88685.
Partneriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos audiosensorinė biblioteka.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Informacinis partneris LRT Plius.
Stažuotė Groningeno universiteto bibliotekoje
Stažuotė Groningeno universiteto bibliotekoje
2023 m. spalio mėnesį turėjau galimybę keturias savaites stažuotis Groningeno universiteto bibliotekos Specialiųjų kolekcijų skyriuje. Stažuotę finansavo Europos mokslinių bibliotekų konsorciumas (CERL – Consortium of European Research Libraries) ir Groningeno universiteto biblioteka. Pagrindinis viešnagės tikslas buvo čia saugomų inkunabulų tyrimai bei jų katalogavimas MEI (Material Evidence of Incunabula) bazėje. Tuo pačiu tai buvo puiki galimybė susipažinti su šia akademine biblioteka, jos darbu ir kasdienybe.
Groningeno universitetas buvo įkurtas 1614 metais ir tai yra antra seniausia Nyderlandų aukštoji mokykla po Leideno, bet miestas ir seniau garsėjo kaip mokslo centras. Manoma, kad jau nuo XIV a. prie Šv. Martyno bažnyčios veikė mokykla (pirmą kartą miesto dokumentuose paminėta 1425-aisiais), traukusi ne tik vietinius studentus, bet ir jaunimą iš kaimyninių ar tolimesnių kraštų. Ir iki šių dienų Groningenas išliko stiprus akademinis miestas: jo universitetas patenka į geriausių pasaulio universitetų šimtuką, didžiuojasi savo Nobelio bei kitų premijų laureatais, nepamiršta paminėti, kad čia oficialiai studijavo ir medicinos mokslus baigė Aletta Jacobs (1854–1929) – pirmoji moteris Nyderlanduose, įgijusi aukštąjį išsilavinimą.
Mano tyrimai bibliotekoje buvo susiję su ankstyvąja šio miesto istorija, iš dalies ir su ikiuniversitetiniu knyginiu paveldu. Čia saugoma virš 200 inkunabulų, kurių dalis į biblioteką pateko netrukus po universiteto įkūrimo. Kaip sako pats bazės, kurios pagrindu atlikau tyrimus, pavadinimas – Material Evidence of Incunabula – pagrindinis dėmesys joje skiriamas ne knygos autoriui, turiniui, dažniausiai ir ne spaustuvininkui, bet atpažįstamiems ir neatpažintiems knygų savininkams, skaitytojams, komentarų ir kruopštesnių ar mažiau pasisekusių piešinių autoriams. Iki šiol daugiausiai dirbus su Lietuvoje saugomais inkunabulais iš pradžių atrodė neįtikėtina, kaip kažkokia knyga jau XV a. galėjo būti atvežta į Groningeną, čia įrišta, du ar tris kartus pakeisti savininką, o visas tas judėjimas vykti teritorijoje, mažesnėje nei vienas kvadratinis kilometras. Ir čia visa fizinė knygos kelionė per daugiau nei 500 metų. To priežastis ir paaiškinimas – jau minėta prie Šv. Martyno bažnyčios veikusi mokykla ir biblioteka. Teko „susipažinti“ net su dviem šios bažnyčios kunigais. Vienas iš jų – Wilhelmus Frederici (prieš 1452 – 1525) – turėjo bent 14 inkunabulų (vieną iš jų priskirti pavyko šios stažuotės metu, tuo ypač nudžiuginant kolegas). Visas savo turėtas knygas jis paliko bažnyčios, kurioje tarnavo, bibliotekai. Kai kuriose knygose pats W. Frederici parašė, kada jas nusipirko ir kiek už jas mokėjo, kai kuriose įrašė, kad paveldėjo iš 1484 m. mirusio brolio Johannes Frederici (galbūt tėvo; tikslūs giminystės ryšiai nėra aiškūs), dar kitose randame jau vėlesnius bibliotekininko įrašus, iš ko gauta knyga.
Moderniųjų laikų knygų tyrėjus labai džiugina toks ankstesnių konkrečios knygos savininkų įvardijimas, leidžiantis atkurti ilgesnę knygos istoriją. Tokio tikslo tikrai neturėjo tie, kurie užrašė šią informaciją. Jų įrašai buvo kvietimas skaitytojams maldoje prisiminti geradarius, kurių dėka jie gali skaityti šias knygas. Pačioje XVI. a. pab. pasikeitus politinėms aplinkybėms, įsigalėjus protestantizmui, uždarius vienuolynus ir uždraudus mieste Katalikų bažnyčios veiklą, XVII a. pr. Šv. Martyno bibliotekos knygos buvo perduotos neseniai vos už kelių šimtų metrų nuo bažnyčios įkurto universiteto bibliotekai ir beveik visos čia išliko iki šių dienų. Tiksliai nežinoma, kurioje bažnyčios vietoje buvo saugomos jos bibliotekos knygos, tad einant pro šalį galima tik žvelgti į bažnyčios pastato formą ir spėlioti, kur tai galėję būti. Iš išorės todėl, kad lankytojai spalio mėnesį į ją nebuvo įleidžiami. Visgi paskutinės darbo bibliotekoje dienos vakarą pavyko ne visai legaliai patekti ir į bažnyčios vidų – tuo metu ten vyko repeticija ir kažkas pamiršo užrakinti duris, tad tyliai ir nekrentant į akis pavyko apžiūrėti beveik visą. Juk negalėjau neaplankyti inkunabulams tokios svarbios vietos!
Dalis knygose rastų įdomybių taip ir liko neišaiškintos, bet jos leido pažaisti su knygos istorijos faktais. Kodėl, pavyzdžiui, vienos knygos viduryje liko nesurubrikuotas vienas puslapis (ranka raudonu rašalu nesužymėtos pastraipų ir sakinių pradžios, neįrašytos labiau puošnios didžiosios raidės)? Rubrikatorius netyčia praleido, o niekas vėliau nepastebėjo? Gal… Bet o ką sakyti apie knygą, kurios dalis lankų nesurubrikuoti, dalis lapų, puslapių ir dar vieno puslapio ketvirtis? Ir čia viskas vienoje knygoje. Užsakovui pritrūko pinigų (kiekvienas brūkšnelis juk kainavo)? Tikrai ne. Būtent ši knyga priklausė jau minėtam Wilhelmui Frederici, kuris knygoms pinigų turėjo: visos jos buvo gražiai įrištos, jų viršelių kampai apsaugoti metalinėmis juostelėmis, visos turėjo metalinius užsegimus. Kitoje jam priklausiusioje knygoje trūko dvilapio (vieno aštuonių lapų lanko 2-o ir 7-o lapų), tai toje vietoje buvo įrištas ranka ant pergamento perrašytas tekstas. Mes niekada nepasakysime, kodėl taip buvo, bet tokios įdomybės buvo puiki priežastis remiantis istorinėmis žiniomis apie XV a. spausdintas knygas drauge su kolegomis kurti prielaidas, vieną už kitą mažiau tikėtinas, bet teoriškai įmanomas, teorijas. Jose kartais pasitaikydavo išgirsti ir iki tol nežinotų faktų iš inkunabulų istorijos.
Labai įdomu buvo atrasti vieną rankraštinį XV a. pab. ant pergamento perrašytą mišiolo teksto lapą, įrištą kaip inkunabulo priešlapį. Jis niekada nebuvo įrištas į knygą, niekada nebuvo naudotas liturgijoje. Šiame lape juodu rašalu surašytas tik pagrindinis tekstas, bet nėra jokių rubrikų, tad lapas dėl kažkokių priežasčių taip ir liko neužbaigtas. Kolegos nudžiugo, kad tai bus puikus pavyzdys kalbant apie rankraštinės knygos perrašymo procesą, o aš tyliai pagalvojau: norėčiau tokio… Tai galėtų būti puikus kuriamo Knygos muziejaus eksponatas, pavyzdys ekskursijoms ir edukacijoms. Galiu džiaugtis bent jau tuo, kad žinau, kur yra jo skaitmeninė kopija (biblioteka savo turimus inkunabulus jau yra suskaitmeninusi).
Tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės įdomios ir naudingos informacijos, kurią sukaupiau šios stažuotės metu. Dalį jos atskleidė patys inkunabulai, kitą atradau naujose ir net pačiose naujausiose, vos prieš kelis mėnesius ar savaites išspausdintose knygose. Malonūs, reikšmingi ir naudingi buvo pokalbiai su kolegomis: juk mūsų žinios remiasi ne tik perskaityta literatūra, bet ir pažinimu knygų, su kuriomis dirbame. Skirtingi istoriniai ir kultūriniai kontekstai formuoja ir kitokį visuomenės santykį su knyga, skaitymo tradicijas, kitokią pačios knygos istoriją. Visa tai sukėlė daugybę minčių, kurios, tikiu, su laiku įgaus konkretesnes išraiškos formas, taps naujais pasakojimais iš knygų gyvenimo.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė
Žurnalisto Audriaus Ožalo mintys
Žurnalisto Audriaus Ožalo mintys
Gedmanto Kropio/BNS nuotrauka
Audrius Ožalas – literatūros ekspertas, knygų apžvalgininkas, portalo 15min.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Žurnalistikos studijas baigęs Vilniaus universitete, komunikacijos ir informacijos mokslus tęsė ir mokslinius tyrimus vykdė Utrechto universitete Nyderlanduose.
Kultūros ir literatūros temoms daugiausia dėmesio skiriantis žurnalistas aktyviai dalyvauja su literatūra susijusiuose projektuose: veda diskusijas, pokalbius Vilniaus knygų mugės metu, sudaro festivalio „Open books“ programą. Audrius Ožalas yra vienas komandos, atrenkančios ir rekomenduojančios knygas tradicinei Vilniaus vasaros skaityklai #VilniusSkaito, narių, deleguotas į Lietuvos rašytojų sąjungos Liudo Dovydėno premijos vertinimo komisiją. Kartu su literatūrologe dr. Jūrate Čerškute veda pokalbių tinklalaidę „Perskaitymai“, kalbina knygų autorius, vertėjus ir kitus knygų pasaulio žmones.
Už darbą su knygomis Audrius Ožalas apdovanotas keliomis premijomis. 2016 metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skyrė Bičiulių premiją už kompetentingą ir entuziastingą bendardarbiavimą pristatant skaitytojams pasaulinę literatūrą ir jos vertėjus, o 2021 metais pelnė Kultūros ministerijos premiją už šiuolaikišką kultūros ir literatūros rubriką.
Veiklus, labai užimtas žurnalistas sako: „Kai nedirbu, stengiuosi kuo daugiau keliauti, tarp mano pomėgių taip pat yra futbolas ir alternatyvioji muzika. O labiausiai gyvenime traukia tai, kas keista ir neįprasta, originalu, kūrybiška, dalis to atsispindi ir portale.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekvienam knygos vertė skirasi. Be to, priklauso ir nuo aplinkybių. Galbūt viena knyga vertinga kaip puikus laiko praleidimas, kita – kaip žinių šaltinis, dar kita – dėl meninės vertės. Be to, ir pats žinau, kad vienu gyvenimo laikotarpiu vertinga buvusi knyga po keliolikos metų jau nepadaro jokio įspūdžio. Bendrąja prasme sakyčiau, kad man vertinga knyga ta, kuri keičia mane, plečia mano supratimą apie pasaulį ir kitus žmones. Nors skamba tai, žinoma, snobiškai.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomendacijos – vienas sunkiausių dalykų, nes juk skiriasi skoniai, skiriasi tai, ko norima iš knygų. Tarkime, man atrodo, kad rimtosios literatūros gerbėjai turėtų nepraleisti tokių knygų kaip Olgos Tokarczuk „Jokūbo knyga“, W. G. Sebaldo „Austerlicas“, Roberto Bolano „2666“, Fernando Pessoa „Nerimo knyga“. Negrožinių knygų skaitytojams labai rekomenduoju puikią Patricko Raddeno Keefe’o „Nieko nesakyk. Kruvini įvykiai ir susitaikymo paieškos Šiaurės Airijoje“. O jei dar panirsime į išleistas anksčiau, galo nebūtų matyti… Dar bibliotekos darbuotojams siūlyčiau paskaityti knygą „Gyvenimas tarp knygų“, kurios autorės kalbino įvairių sričių, profesijų žmones apie jų asmenines bibliotekas – vartant, skaitant šią knygą išties galima panirti į knyginių svajonių pasaulį, kuriame literatūra – ne gyvenimo papildymas, bet galbūt išties tikrasis gyvenimas.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Pamenu tik tai, kad kelis kartu sunkesnėmis knygomis teko prispausti vinilinių plokštelių vokus, kurie atkeliavo paštu smarkiai sulamdyti. Puikiai tam tinka – kuo sunkesnės, tuo geriau.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Iš pradžių atrodė, kad elektroninės knygos išties gali išstumti spausdintas, tačiau po didelio šuolio pradžioje matome, kad visos šios spėlionės nepasitvirtino. Lygiai kaip dabar smarkiai populiarėja audio knygos, kurios irgi, esu tuo tikras, neišstums nei elektroninių, nei popierinių knygų. Manau, kad nemažai skaitytojų renkasi formatą pagal tai, kuris tuo metu patogiausias. Tarkime, aš jau seniai keliaudamas imu elektroninių knygų skaityklę, nes užima mažiau vietos, keliaudamas galiu rinktis, kokią knygą skaitysiu priklausomai nuo nuotaikos, dažnai elektronines knygas renkuosi ir skaitydamas knygas anglų kalba – per porą minučių knyga atkeliauja pas tave. Keliaujant, judant patogus ir audio formatas. Tačiau patogiam, jaukiam skaitymui niekas nepranoks senų gerų popierinių knygų.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Be jokių abejonių, kiekviena karta turi savo santykį su knygomis. Ir vis kalbama, kad jaunesnė karta knygų skaito mažiau, tačiau tai irgi natūralu – tiesiog dabar yra kur kas daugiau laisvalaikio pasirinkimų, nei anksčiau. Kita vertus, Frankfurto knygų mugėje kasmet skelbiant duomenis vis konstatuojama, kad tikrai situacija nėra tokia bloga ir jaunimas skaito, kad skaitymas vėl tampa madingas. Žinoma, man augant knygos buvo labiau dėmesio centre – aplinkui visi skaitė, geros knygos būdavo deficitas, mano tėvai, giminės irgi buvo aistringi skaitytojai. Manau, kad mūsų kartai knygos buvo viena svarbiausių, esminių laisvalaikio, augimo, tobulėjimo, pasaulio pažinimo priemonių. Natūralu, kad dabar kitaip.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Paprastai skolinu visas knygas, jei žinau, kad jas atgausiu atgal (aišku, yra knygų, kurių antrą kartą neskaitysiu, tad jas mielai ir dovanoju). Tačiau yra kai kurios knygos, kurios kelia labai stiprius asmeninius prisiminimus, sentimentus, tad nenorėčiau paleisti jų iš namų. Taip pat yra keletas knygų su jų autorių autografais ar dedikacijomis, jas irgi skolinčiau su įtarimu. Tarkime, abejoju, ar kada pavyks dar gauti Karlo Ove Knausgaardo autografą.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Kam ji būtų įdomi? Norėtųsi, kad būtų kažkas panašaus į Roberto Bolano „Pašėlę detektyvai“, bet, matyt, laimei, nė iš tolo gyvenimas į tai nepanašus, ir toks gyvenimas skaitomas smagiau, nei patiriamas.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neskirstau autorių pagal jų tautybę, kilmę. Taip, vienu metu labai domėjausi Lotynų Amerikos literatūra, buvau įkritęs ir į Vidurio Europos literatūrą, kuri, mano manymu, nepelnytai sulaukia per mažai dėmesio. Tačiau visgi paprastai domina konkretūs autoriai.
Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Tiek gerų knygų parašyta, tik spėk perskaityti, tad planų rašyti savo knygą tikrai kol kas neturiu. Bet knygoje būtų melancholijos, o kartu ir būtinai humoro, gyvenimą keičiančios meilės muzikai ir knygoms, bandyčiau užčiuopti tai, kas kasdien praslysta, prateka pro pirštus nepastebimo, o tik pajaučiamo. Būtų kelionių, Meksikos smėlių, Patagonijos ledo ir Mustango kalnų. Ir dar būtinai kur nors sukiotųsi šuo. Ir jau dabar skaitydamas visa tai suprantu, kad nelabai pavyktų tokią knygą parašyti.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kaip ir visuomet, skaitau keletą knygų vienu metu. Kadangi rengiu apžvalgas portalui 15min.lt, skaitau nemažai naujienų, išleistų pastaruoju metu. Štai prieš atsakydamas į klausimus pabaigiau mano labai mėgstamo rašytojo Roberto Bolano apsakymų rinkinį. Taip pat skaitinėju knygą apie drone muzikos atsiradimą – Harry Sword „Monolithic Undertow“, artimu metu ketinu imtis naujojo Salmano Rushdie romano, susitikimas su kuriuo Frankfurto knygų mugėje labai įkvėpė.
350 metų Chotino mūšiui ir herojinei poemai „Viešpaties dešinės narsumas“
350 metų Chotino mūšiui ir herojinei poemai „Viešpaties dešinės narsumas“
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugoma viena herojinė poema, pavadinta „Virtus dexterae Domini“ – „Viešpaties dešinės narsumas“. Ja Vilniaus jėzuitų akademijos poetikos dėstytojas Andriejus Grinkevičius savo studento Jokūbo Beneto vardu pagerbė lietuvių ir lenkų pergalę prieš turkų kariuomenę prie Chotino. Lemtingas mūšis įvyko prieš 350 metų – 1673 m. lapkričio 11 d. – toje pačioje vietoje, kur 1621 m. Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama Lenkijos ir LDK kariuomenė įveikė Osmanų armiją. „Viešpaties dešinės narsumas“ išėjo 1674 m. sausio 14 d. Vilniuje, Akademijos spaustuvėje. Joje pavaizduota 1672–1673 m. karo kampanijos eiga, apdainuotos kautynės ir pagerbti Lenkijos bei LDK kariuomenių vadai ir karininkai. Kitąmet minėsime lietuviams vadovavusio didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco gimimo 400 metines. Visoms šioms progoms pažymėti dr. Sigitas Narbutas herojinę poemą „Viešpaties dešinės narsumas“ antrąkart išvertė į lietuvių kalbą (pirmasis – Benedikto Kazlausko – vertimas išėjo prieš 50 metų, 1974-aisiais). Lietuvos skaitytojams ji bus pristatyta Vilniaus knygų mugės metu jubiliejiniais knygos ir etmono metais – 2024 m. vasarį. Mūšio panorama iš unikalaus Vilniaus universiteto bibliotekos egzemplioriaus publikuojama, maloniai leidus Kolegėms iš VUB.
Retų spaudinių skyriaus informacija
