Nauja paslauga – knygų grąžinimo dėžė
Nauja paslauga – knygų grąžinimo dėžė
Informuojame, kad kiemelyje prie naujojo bibliotekos įėjimo iš T. Vrublevskio gatvės pusės įrengta knygų grąžinimo dėžė. Ši naujovė – patogus būdas skaitytojams grąžinti pasiskolintus leidinius bibliotekos nedarbo metu. Grąžinant knygas skaitytojo pažymėjimas nebūtinas. Kiemelis atidaromas 6.00 val., uždaromas 21.00 val. darbo dienomis.
Kviečiame naudotis!
Poetės Jurgos Jasponytės mintys
Poetės Jurgos Jasponytės mintys
©Dirk Skiba nuotrauka
Jurgita Jasponytė – ryški, savita asmenybė Lietuvos poezijos lauke, su vyru, poetu Mariumi Buroku beveik dvidešimt metų kalbasi ir eilėraščiuose, ir namuose, kuriuose augina dukras Ugnę ir Jūrę Jotvilę.
Poetės kūryboje susipynę šiandienos pasaulio moters patirtys ir etninės kultūros ženklai, o vaikystė, namai, meilė, motinystė – šios amžinosios temos – turi stiprią autentišką išraišką.
2015 m. eilėraščių knyga „Šaltupė“ išrinkta į Metų knygos penketuką ir apdovanota prestižine Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. 2019 m. išleistas rinkinys „Vartai Auštrieji“ – taip pat Metų knygos penketuke. J. Jasponytės tekstai versti į latvių, rusų, kartvelų, ukrainiečių, baltarusių, anglų, vokiečių kalbas.
Poetė – originali skaitovė, eilėraščiams suteikianti folklorinių dainų intonacijas, dalyvauja literatūros renginiuose Lietuvoje, Latvijoje. Lietuvos rašytojų sąjungos projekte „Literatūros pamokos“ Jurgita Jasponytė papasakojo apie savo kūrybą, folkloro svarbą, poezijos ir dainos ryšį kasdienybėje, padainavo kelias liaudies dainas (įrašas „Literatūros pamoka su Jurgita Jasponyte“ https://www.youtube.com/watch?v=rqDsEpNJhGE).
Jurgita Jasponytė: „Poezija man nėra vien profesija, tai – gyvenimo būdas. Įkvėpimo semiuosi iš vaikystės žemės – Zarasų. Gatvė, laukai už tėvų namų, šios vietos man tikrai svarbios. Kartais atrodo, kad žmogus neatsitiktinai jose atsiduria. Protėvių gyvenimo būdas, jų identitetas tikrai mane formuoja.
Man rodos, kad tie dalykai gali keisti gyvavimo formą, bet mirti negali. Folkloras man svarbus todėl, kad tai seniausi sakytinės kultūros tekstai, tam tikra forma pasiekę ne tik mus, bet ir anksčiau kūrusius žmonės. Man tai yra mano šaknys, mano metafizinės šaknys, taip, kaip mano šaknys yra Sėlių aukštumoje apie Zarasus ir Rokiškį Vilkaduobės ir Gražiosios pievose, taip, kaip per žodį, garsą, įvardijimą tos šaknys turi garsinę išraišką mano ir mano senelių pavardėse.
Man asmeniškai praeito šimtmečio įtakingos asmenybės yra ne tik visuomenei žinomi ir daug nuveikę valstybiniu lygmeniu asmenys, bet ir mano seneliai, gimę dar iki Lietuvos nepriklausomybės (1918), paprasti žmonės, mūriję pečius, siuvę batus, dirbę kailius, pynę krepšius, arę žemę, užkalbėjimais gelbėję kaimo žmones, priaudę pilnas kraitines skrynias drobių servetiniais ir dimų raštais. Tikiu, kad bent dalį tomis šaknimis atitekančios meilės ir išminties galėjau paimti.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė gali būti subjektyvi: vertinga knyga yra ta, kuri šiuo metu yra tau aktuali, kurioje randi reikalingų žinių, patiri skaitymo malonumą, galima ir terapinė funkcija. Kita vertus, yra ir objektyvesni knygos vertės kriterijai, kurie apima jos išliekamąją vertę lemiančias temas, raiškos priemones ir t. t.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojai taip pat yra labai skirtingi ir skirtingų interesų žmonės, todėl nelengva sugalvoti knygą, kurią rekomenduočiau. Be to, paprastai norisi rekomenduoti paskutinę perskaitytą arba šiuo metu skaitomą knygą. Tačiau, nenorėdama užbėgti klausimams „už akių“, paliksiu rekomendaciją pabaigai 🙂
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Tikriausiai teko, nors dabar sunku atsiminti konkretų atvejį. Štai mano vyras Marius šiuo metu paremia savo išmanaus telefono kroviklį šalia esančia knyga, nes tikriausiai kažkas telefone yra sulūžę ir blogai kontaktuoja su krovikliu. Svarbu, kad ta netiesioginė paskirtis nesugadintų knygos.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Turiu vilties, kad skaitmeninės knygos yra greičiau ne spausdintų knygų konkurentės, bet jų alternatyva. Jas neretai renkamasi kelionių atvejais, arba kai popierinę knygą gauti sudėtingiau.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Taip, ko gero, kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga. Tai neišvengiamai lemia besikeičiantys laikai, besikeičiančios pačios knygos ir jų leidyba. Kažkada knygos vertę didino tai, jog ją buvo sunku gauti. Tai lėmė ir istorinės aplinkybės – tarkim, spaudos draudimo metai ir pan. Taip pat, jei kadais knyga buvo kultūros ar prabangos ženklas, šiandien knyga gali būti labai įvairi vertės prasme ir gana nesunkiai prieinama – tai neišvengiamai keičia ryšį ir požiūrį į knygą.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tikram draugui skolinčiau bet kurią knygą!
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Na, turbūt nebūsiu labai originali, tačiau lengviausiai įsivaizduoju savo biografiją biografijų žanro lentynoje – 929 J Na, gal dar kaip eilėraštį.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Nemanau, kad taip tendencingai skaitau, kad galėčiau išskirti mėgstamiausią šalį, kalbėdama apie rašytojus. Skaitau įvairią literatūrą. Tik gal tam tikrais gyvenimo tarpsniais skaitau daugiau vienos ar kitos šalies autorius. Tai nulemia atsitiktinumai, kintantys interesai, šiandienos aktualijos, įvykiai. Šiuo metu, tarkim, paskaitau daugiau ukrainiečių poezijos, šį bei tą išverčiu. Ir tas dėmesys, žinoma, sąlygotas tenai vykstančio karo. O pati ukrainiečių poezija yra tapusi tam tikra emocinės informacijos pernešėja, skleidėja.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
Dabar sudarinėju savo trečiąją poezijos knygą. Iki išeinant knygai nenoriu pasakoti, apie ką ji. Tarsi apskritai mokėčiau papasakoti, apie ką yra poezija 🙂
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu skaitau Simono Daukanto raštų pirmąjį tomą. Ką tik baigiau „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ ir pradėjau „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Kadangi nuosekliai iki šiol nebuvau S. Daukanto raštų perskaičiusi, nusprendžiau tai padaryti. Juolab, kad man iš tiesų šis skaitymas teikia malonumą – pradedant autoriaus vartojama kalba, baigiant mums mažiau žinomais ar primirštais faktais ir jų interpretacijomis.
Štai, kad ir pasakojimas apie Vilnios naujosios vagos atsiradimą ir kalno perkasimą: „Kaipogi tuojau pilis ant to kalno, ant kurio buvo taurą nuvėręs, pastatė [Gediminas], kurias norėdamas aptvirtinti liepė Tauro kalną perkasti ir sriautu Vyliaus upės apleisti taip, jog paskui pilys ir šventa roga su Perkūno bažnyčia sala tapo. Didžiai įkyrėjo žmogeiviams, iki tą kalną perkasė per kelis metus, taip jog iki šiai dienai tebėr priežodis Kalne tarp gudų, kurį, viens antrą keikdamas minavoja: „Kapt y bys pašol w Wilniu gary kapac̒ – eitum tu į Vilnių kalno kasti!“ Gediminas tą naują vietovę pramane Vilnium, nuo žodžio lietuviško vilioti vilkus, kurie lieknuose kūkyklas turėjo.“
Linkiu gero skaitymo ir atradimų
Naujos knygos
Naujos knygos
Litwa: dwa stulecia fotografii = Lithuania: two centuries of photography. Kraków: Międzynarodowy centrum kultury, 2023. 257 p.
Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga, bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Krokuvos tarptautiniame kultūros centre surengta Lietuvos fotografijų paroda. Eksponuojamos nuotraukos apima dviejų šimtmečių laikotarpį: nuo XIX amžiaus aristokratų žavesio per XX amžiaus pirmos pusės realijas ir pokario specifiką iki šiuolaikinių menininkų kūrinių. Nuotraukų įvairovė parodo ne tik nesenkantį domėjimąsi fotografija, bet ir atskleidžia lietuvių tapatybę, atmintį ir istoriją. Lietuvių fotografija yra vienas įdomiausių reiškinių Europos ir pasaulio vizualiojoje kultūroje. Nuotraukų albumą papildo keletas straipsnių apie Lietuvos fotografiją.
Lelewel – rytownik Polski. Kraków: Muzeum narodowe w Krakowie, 2022. 438 p.
Joachimas Lelevelis – žymus lenkų istorikas, geografas, kartografas, politikas. Kad jis buvo puikus graviūrų meistras, dažnai pamirštama. Didelė dalis jo graviūrų saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje. 2022 m. surengtoje parodoje eksponuotos J. Lelevelio graviūros iš įvairių Lenkijos muziejų, Lenkų bibliotekos Paryžiuje, Vilniaus universiteto bibliotekos. Išleistas parodos katalogas su eksponatų aprašymais.
Sheen, Fulton John. Maryja: pierwsza miłość świata. Kraków: Wydawnictwo Esprit, 2018. 381 p.
Arkivyskupas Fultonas Dž. Šynas (1895–1979) – amerikiečių katalikų teologas, filosofas, garsus televizijos ir radijo laidų vedėjas. Knygoje jis atsako į keblius klausimus apie Dievo Motinos Marijos vaidmenį Jėzaus išganymo plane. Knygoje autorius atskleidžia, kokiu būdu Marija veda žmogų, tikintį ar netikintį, pas Dievą.
Moryc, Cyprian Janusz. Matka Franciszka od świętych obrazów, 1897–1970. Kalwaria Zebrzydowska: Wydawnictwo Calvarianum, 2016. 344 p.
Motina Pranciška Vežbicka (Franciszka Wierzbicka, 1897–1970), įžvalgi vienuolė ir talentinga dailininkė, gimė Lvivo srityje, studijavo Vilniuje, Romoje, komunistinės valdžios metais įkūrė vienuolyną Lodzėje. Autorius, pranciškonas ir meno istorikas, rašydamas jos biografiją, supažindina su daugybe jos paveikslų, pateikia jos kūrinių katalogą.
Karas, Marcin. Nowy obraz świata: poglądy filozoficzne Mikołaja Kopernika. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 2018. 220 p.
Mikalojus Kopernikas – vienas labiausiai žinomų mokslininkų. Jo heliocentrizmo idėja ne tik pakeitė astronomijos, fizikos, geografijos pagrindus, bet ir literatūroje, mene tapo sėkmingos kovos su nusistovėjusia tvarka simboliu. Šios monografijos autorius nagrinėja mažiau tirtą temą – Koperniko filosofines pažiūras. Jo gyvenime derėjo nesuderinami dalykai. Tautinė tapatybė – vokietis jis ar lenkas? Kasdienybėje buvo atsiskyrėlis, bet dalyvavo daugelyje mokslinių debatų. Koperniko Visatos modelis buvo paprastas struktūriškai, bet sudėtingas matematiniais skaičiavimais. Mokslininkas buvo scholastiškas aristotelininkas ir renesansinis platonistas vienu metu, Antikos ir Viduramžių astronomų ir filosofų mokinys, o kartu ir naujo pasaulio supratimo atradėjas ir reformatorius.
Wilno = Vilnius = Vilne: jedno miasto – wiele opowieści. Kraków: Muzeum narodowe w Krakowie, 2023. 531 p.
2023 metų vasarą Krokuvos nacionaliniame muziejuje surengta paroda „Vilnius 1918–1948“. Paroda siekta atskleisti, kaip Vilnių suvokė lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių menininkai, jame gyvenę 1918–1948 metais. Eksponuojami tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros darbai, reklaminiai plakatai. Paroda atskleidžia vaizduojamosios propagandos vaidmenį kovose už Vilnių 1919–1920 metais, pristato Vilniaus simbolines vietas menininkų akimis, parodo kasdienį tarpukario gyvenimą ir avangardo blyksnius, nostalgišką karo nuniokoto miesto viziją. Knygoje pateikiamas ne tik parodos katalogas, bet ir daug straipsnių, atskleidžiančių, kokiomis aplinkybėmis kūrė menininkai 1918–1948 metais.
Kość-Ryżko, Katarzyna. Uchodźczynie – kobiety, matki, banitki: rola kultury pochodzenia w samopostrzeganiu i akulturacji migrantek przymusowych. Warszawa: Dom Wydawniczy Elipsa, 2021. 477 p.
Profesorė K. Kość-Ryżko – etnologė, psichologė, savo moksliniuose tyrimuose jungianti kultūrinę ir psichologinę perspektyvas, – stebėjo migrantes moteris. Gyvenime moteris ne kartą praranda savo tapatybę – dukra, sesuo, žmona, motina – ir turi save kurti iš naujo. Priverstinis išvykimas iš savo aplinkos, svetima naujos šalies kultūra, besikuriantys santykiai su vietine bendruomene verčia kasdien atrasti save iš naujo. Migrančių pasakojimai – ne tik žinių apie gyvenimą Lenkijoje šaltinis, bet ir įsitikinimų apie save, gyvenimo prasmę atspindys.
Mironowicz, Antoni. Powstanie i dzieje monasteru Przemienienia Pańskiego w Kobryniu. Białystok: Pracownia Historii Kościoła Uniwersytetu w Białymstoku, 2023. 100 p.
Kobryno Viešpaties Atsimainymo vienuolynas buvo reikšmingas miesto ir kunigaikštystės gyvenime įvairiais laikotarpiais. Leidinyje aprašomas vienuolyno įkūrimas ir svarba Stačiatikių Bažnyčiai XV–XVI amžiuje, unitų laikotarpis, įvykiai po 1839 m. Polocko susirinkimo, vienuolinio gyvenimo atgimimas po 2010 metų. Monografijoje naudoti dokumentai iš Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos archyvų ir bibliotekų.
Gruntkowska, Dominika. Czarny romantyzm i sacrum: przypadek literatury krajowej: interpretacje. Białystok: Wydawnictwo Prymat, 2022. 503 p.
Knygoje pirmą kartą tamsioji lenkų romantizmo literatūros srovė nagrinėjama taip išsamiai. Autorei pavyko juodajame romantizme rasti sacrum kategoriją. Juodojo romantizmo literatūroje ji kraštutinėmis aplinkybėmis atsiranda kaip blogio priešprieša, transcendentinis būties pagrindas, mistinis – kosminis ir vidinis – veržimasis link dieviškosios tikrovės.
Littera scripta manet – zbiory rękopiśmienne w zasobach bibliotek, archiwów i muzeów. Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 2022. 524 p.
Knygoje spausdinami 2020 metais vykusios tarptautinės konferencijos apie rankraštinius išteklius bibliotekose, archyvuose ir muziejuose darbai. Konferencijos dalyviai svarstė ne tik senųjų rankraščių tvarumą. Visų gyvenimo sričių skaitmeninimo amžiuje verta pagalvoti, kaip išsaugoti šiandieninį paveldą, nes tik užrašytas žodis išlieka, kaip skelbia konferencijos pavadinimas.
Anotacijas parengė Rima Marcinkevičiūtė
Virtuali paroda „Vilniaus Rasų kapinės XIX–XX a. sandūroje“
Virtuali paroda „Vilniaus Rasų kapinės XIX–XX a. sandūroje.
Rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje“
Rasų kapinių centrinės dalies – koplyčios ir kolumbariumų vaizdai (LMAVB RS F320-1462, lap. 1)
Rasų kapinės per ilgą eksploatavimo laiką tapo neatsiejama Vilniaus įvaizdžio dalimi. Minėdama Vilniaus 700-ųjų metų sukaktį, Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka atskleidžia dalį sukauptų dokumentų bei supažindina su Bibliotekoje saugoma vertinga rašytine ir ikonografine medžiaga Rasų kapinių istorijai.
Parodos struktūrą lėmė sukaupta archyvinė medžiaga. Pristatomi Rasų kapinių įkūrimo ir raidos dokumentai. Senuosiuose Vilniaus miesto planuose galima pamatyti, kaip kito kapinių ribos, išlikusiuose atvirukuose ir nuotraukose matomi besikeičiantys vaizdai: koplyčios būklė, kolumbariumų nykimas, kaip keitėsi atskirų kapų paminklai. Vienas iš kapinių kūrimo iniciatorių – Vilniaus burmistras Jonas Miuleris – mirė, vos įsteigus kapines, mirties metrikų registracijos knygoje jis pažymėtas antruoju numeriu. Tai išskirtinis dokumentas.
Pateikiama nemaža laidojimo ir kapinių priežiūros dokumentų – leidimai laidoti, laidojimo bilietai, įrašai bažnyčių knygose apie mirusiuosius, dokumentai dėl perlaidojimų. Unikalus dokumentas – sprendimas dėl savižudės laidojimo kapinėse. Nemažai ūkinės veiklos dokumentų – reikalingų darbų sąmatos, sąskaitos už atliktus darbus, mokėjimai, kapinių priežiūros dokumentai.
Svarbūs Rasų panteono tyrimai. Vienas pirmųjų kapinių aprašymų – Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1856, lenk. k.). Vėliau kapines tyrė Antanas Lazarovičius, Vladislovas Zahorskis, Vaclovas Veitka, Liucijonas Uzembla ir kiti.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje išlikusios Liucijono Uzemblos ir Vladislovo Veitkos sudarytos Vilniaus kapinių (taip pat ir Rasų) antkapių įrašų kartotekos domina ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių tyrėjus.
Rasų kapinės jau yra tapusios savotišku panteonu. Gausesnis domėjimasis jomis leidžia praplėsti Vilniaus miesto istorijos pažinimo ribas.
Parodos rengėjai – Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė, Saulius Žilys
Su Biblioteka susipažino būrys garbingų svečių
Su Biblioteka susipažino būrys garbingų svečių
Spalio 25 d. Biblioteką aplankė būrys garbingų svečių: LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas prof. Vytautas Juozapaitis, jo pavaduotojas Robertas Šarknickas, to komiteto narys doc. Stasys Tumėnas, biuro vedėja Agnė Jonaitienė, JE Prezidento patarėja kultūros klausimais Jolanta Urbanovič, LR Ministro Pirmininko patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė, LR Ministro Pirmininko patarėjas strateginio planavimo, viešojo administravimo, reformų ir pokyčių valdymo klausimais Darius Žeruolis ir LR Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja Diana Varnaitė, taip pat LMA prezidentas akad. Jūras Banys ir viceprezidentas akad. Zenonas Dabkevičius. LR Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė atsiuntė savo sveikinimą ir dovaną. Svečius priėmė Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, direktoriaus pavaduotojas ūkiui Tadas Valentukevičius ir kiti darbuotojai. 2022 m. pabaiga žymi svarbią datą Bibliotekos atnaujinimo darbuose: iki 2023 m. buvo rekonstruotas buvęs saugyklų pastatas. Šiandien jame darbuojasi didesnė Bibliotekos specialistų dalis, į atnaujintas saugyklas perkeltas veik visas dokumentų fondas. Direktorius ir jo kolegos svečiams nušvietė statybos darbų eigą ir numatytus darbus, taip pat apibūdino sunkumus, su kuriais statybos darbų laikotarpiu susiduria Bibliotekos kolektyvas. Svečiai susipažino su įspūdingomis saugyklomis, o jų šeimininkės: Birutė Pilipavičienė, Erika Kuliešienė, Danguolė Palačionytė ir Violeta Radvilienė, svečiams pristatė dokumentinio paveldo šedevrus. Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Direkcijos informacija
Dailininkės Aleksandros Jacovskytės mintys
Dailininkės Aleksandros Jacovskytės mintys
©Marija Jure nuotrauka
Aleksandra Jacovskytė – dailininkė scenografė, grafikė, fotografė
Kūrė kostiumus Adomo Jacovskio apipavidalintiems spektakliams Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Nacionaliniame dramos teatruose, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Varšuvos teatre „Studio“, renginio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymui, apipavidalino televizijos spektaklius, koncertus, iliustravo knygas.
Menininkė dalyvauja parodose, jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejus. Už kostiumus spektakliui „Visada tavo. Ana Frank“ 2009 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
Nuo vienuolikos metų Aleksandra Jacovskytė fotografuoja draugus, kolegas, pažįstamus ar nepažįstamus žmones parodų atidarymuose, įvairiuose interjeruose,Vilniaus senamiestyje. Susikaupus nemenkai darbų kolekcijai, kurioje Rimtauto Vincento Gibavičiaus, Vytauto Kalinausko, Audriaus Puipos, Mečislovo Bulakos, Antano Mončio, Algimanto Švėgždos, kitų žymių Lietuvos ir užsienio – Grišos Bruskino, Czeslawo Miloszo, Antonio Falato, Andrzejaus Strumillo – menininkų portretai, 2014 m. buvo išleistas A. Jacovskytės fotografijų albumas „Vilniaus veidai, 1963–1993“.
Pristatydama savo fotografinius Vilniaus dienoraščius menininkė sakė: „Buvau įsimylėjusi senojo Vilniaus kiemų faktūras ir žmones, su kuriais bendravau. Niekada nedirbau pagal užsakymą – juk tai tokia didžiulė atsakomybė… Visada fotografavau sau ir tik sau.
Žvelgdama šiandien į šias fotografijas, viską labai gerai atsimenu: bičiulius ir jų balsus, mūsų nuotaikas ir pokalbius. Tačiau nostalgijos tam nejaučiu – aš nesidomiu praeitimi. Vis dėlto, tose nuotraukose „sutikti“ senus pažįstamus ir bičiulius yra gera. Ir ne tik man pačiai. Jau šiais laikais surengtose parodose mačiau, kaip žmonės įdėmiai apžiūrinėja šiuos darbus, nors nuotraukų veikėjai jiems yra nepažįstami. Kur čia slypi paslaptis? Manau, kad įdomiausia pati atmosfera, sklindanti tiek iš ano laiko, kasdienių situacijų, žmonių, senojo Vilniaus aplinkos. Kažkada pamatęs mano darbus, kuriuose nesistengiau išvalyti visų dulkių, subraižymų, netobulumų, vienas bičiulis pasakė, kad šios fotografijos – kaip Vilniaus senamiestis ir kaip tas laikas. Ši mintis man labai patiko, todėl iki šiol savo darbus palieku tokius, kokie jie ir buvo. Man tai yra tikra.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė – tai kitokio plačiąja prasme pasaulio atradimas, kartu patvirtinantis mano mintis. Nors daug metų beveik neskaitau beletristikos, gera kalba, stilistika, tai yra būtent literatūra (ir geras redaktorius) – labai svarbu. Skaitydama noriu jausti malonumą.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Kokią nors gyvai parašytą apie žmones, meno stilius ir pan., apie tai, kas domintų, bet į ką neturi atsakymų.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, kaip presą fotografijoms išlyginti.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tikrai ne.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Tikriausiai skiriasi, nors daug priklauso nuo namų atmosferos ir paties žmogaus… Negalėčiau atsakyti už visą kartą, bet mano aplinkoje knyga nenustoja būti itin svarbia gyvenimo dalimi.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Skolinčiau, tik svarbu nepamiršti, kam paskolinai.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Sunku pasakyti.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Nėra vienos šalies, gal labiausiai Vakarų Europa.
Jei pati rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?
Kartas nuo karto epizodiniai prisiminimai.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Sándor Márai „Wyznania patrycjusza“, Bob Dylan „Chronicles“.
Laikina prieiga prie Education Source Ultimate duomenų bazės
Laikina prieiga prie Education Source Ultimate duomenų bazės
Iki 2023 m. gruodžio 21 d. suteikta laikina prieiga prie EBSCO Education Source Ultimate – edukologijos temoms skirtos mokslinės duomenų bazės.
Laikina prieiga prie ProQuest Dissertations & Theses Global duomenų bazės
Laikina prieiga prie ProQuest Dissertations & Theses Global duomenų bazės
Iki 2023 m. gruodžio 8 d. suteikta laikina prieiga prie PQDT Global – išsamiausio pasaulyje disertacijų ir tezių rinkinio.
Festivalio „Open books“ vadovės Jurgos Mandrijauskaitės-Ruškienės mintys
Festivalio „Open books“ vadovės
Jurgos Mandrijauskaitės-Ruškienės mintys
Asmeninio albumo nuotrauka
Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė – festivalio „Open books“ vadovė, literatūros apžvalgininkė, knyginių projektų iniciatorė ir organizatorė, viena leidinio „Gyvenimas tarp knygų“ sumanytojų ir autorių.
Jau keletą metų vilniečius ir miesto svečius vasarą džiuginanti atvira skaitykla #VilniusSkaito Lukiškių aikštėje – jos idėja ir dovana miestui. Apie šį projektą rašė, juo žavėjosi ne vienas prestižinis užsienio leidinys, projektas pelnė įvairių komunikacijos srities apdovanojimų.
Aktyvi, iniciatyvi, ieškanti ir negailinti pastangų veiklai literatūros baruose Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė sako: „Visada aktyviai domėjausi literatūra. Studijų metais turėjau gal šešių skirtingų bibliotekų bilietus ir būtent į bibliotekas keliaudavau po paskaitų, dažniausiai – į M. Mažvydo biblioteką, tikrai nebūtinai mokytis ar knygų skaityti. Knygų apsuptis man visada teikė jaukumą, saugumą ir ranka pasiekiamas galimybes čia pat atverti tūkstančius naujų pasaulių… Knyga prasminga, jei yra atrasta ir skaitoma, todėl visais savo literatūriniais projektais siekiu skatinti meilę knygai, gerą literatūrą pristatyti platesniam literatūros mėgėjų ratui, eiliniams žmonėms.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Manau, kad skirtingose knygose kiekvienas atrandame skirtingą vertę, būtent todėl visi autoriai, skirtingi žanrai atranda savo skaitytoją. Jau šešerius metus turiu galimybę stebėti, kokias įvairias knygas skaitykloje #VilniusSkaito kas vasarą renkasi žmonės. Vieni nori atsipalaiduoti nuo darbų ir gyvenimo rūpesčių, tad renkasi lengvesnę literatūrą, meilės romanus ar detektyvus, ir jiems tuo metu tai ir yra vertinga knyga, nes leidžia užsimiršti. Įsimylėjėlis varto poeziją ir ieško poetiško atitikmens savo jausmams išreikšti. Kiti knygose semiasi žinių, ieško pažinimo. Man vertinga knyga atrodo keliais atvejais. Pirmuoju – kai kažką naujo, vertingo sužinau ar atrandu sau, dažniausiai tai būna negrožinės knygos ar kažkurios srities, kuria tuo metu domiuosi, knygos. Antruoju – kai knyga sužavi savo meniniu išpildymu, netikėta forma, turtingu tekstiniu audiniu, įdomiomis mintimis. O kartais užtenka tiesiog pagaulios, gerai sukaltos istorijos, kad knyga sukeltų pozityvių emocijų ar tiesiog įkvėptų, sujaudintų. Mano vienas bičiulis tiek knygoms, tiek filmams be estetinio, meninio aspekto, taiko dar vieną labai svarbų reikalavimą – kad meno kūriniai suteiktų naujų minčių, impulsų, kad jie kažką pakeistų tavo gyvenime, net jei labai nedaug, nes kitaip – kokia viso to prasmė? Manau, kad yra tame tiesos, tik aš gal ne tokia kategoriška, nes dažnai knygomis mėgaujuosi esamuoju laiku, jas skaitydama ir būtent dėl pačio teksto grožio, net jei po kelių mėnesių sunkiai prisiminsiu, apie ką tas literatūrinis srautas apskritai buvo.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Mūsų – mano ir kolegių Astos Lipšaitės ir Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės – išleistą knygą „Gyvenimas tarp knygų“ (kaip tik gruodžio pradžioje pačios išleisime atnaujintą šios knygos leidimą kietu viršeliu). Šioje knygoje mums pavyko pakalbinti įvairių kartų ir profesijų su knygomis susijusius žmones: nuo vaikų iki į devintą dešimtį įžengusių herojų, nuo rimtų bibliofilų, kolekcininkų iki mokslininkų, rašytojų, knygininkų, vertėjų ir šiaip knygas mylinčių žmonių, kuriems knyga yra labai svarbi jų gyvenimo dalis. Tai ne tik galimybė pasižvalgyti po šių žmonių asmenines bibliotekas, knygynus, nes knygoje daug nuostabių nuotraukų, bet taip pat sužinoti, kokią misiją, prasmę jie mato rinkdami knygas ar dirbdami su jomis, kokias knygas jie vertina šiame knygų ir technologijų pertekliaus amžiuje ir kaip knygos praverčia jų kasdienėje veikloje, darbuose. Kalbindama visus šiuos knygos herojus aš pati buvau stipriai nustebinta, kaip skirtingai galima rinkti savo bibliotekas ir kaip skirtingai žmonės išreiškia savo meilę knygoms, kokią skirtingą reikšmę jie joms suteikia.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Labai dažnai. Mūsų namuose knygomis apstatyti visi kampai. Man knyga dažnai atstoja kavos padėkliuką, o kartais ir visą staliuką 🙂 Vaikai kažkada iš knygų buvo pasistatę laiptus, kad pasiektų knygas, esančias aukštesnėse lentynose 🙂 Gavo velnių už tai, kad lipa ant knygų, bet kartu suprantu, kad mūsų namuose yra tiek knygų, kad vaikams jos beveik tolygios žaislams, lego kaladėlėms, iš kurių galima pasistatyti taip pat beveik viską.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Taip ir ne. Žinau, kad tai amžina ir labai aktuali diskusija, bet girdėjau, kad pasaulyje pastebimos labai įvairios tendencijos. Kad yra nemažai šalių, kur visgi vėl labai padidėjo būtent popierinių knygų paklausa. Aš noriu tikėti, kad popierinė knyga visgi neišnyks, nes tai nėra vien tekstas/turinys. Tai ir ritualas, ir popieriaus šiugždėjimas, ir kvapas, ir bent jau man knygomis užpildytos lentynos yra pati gražiausia namų dekoracija ir interjero akcentas. Skaitmenines knygas žmonės skaito dažniau tuomet, kai keliauja, neturi kur laikyti daug knygų, kiti patikusias skaitmenines knygas nusiperka ir atspausdintas popieriuje, kad turėtų kažkur greta, savo bibliotekose. Noriu tikėti, kad visada popierinė knyga bus pirmoje vietoje, o visi kiti formatai – tik patogesnio jų naudojimo alternatyvos.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manau, kad ryšį su knyga įtakoja ne karta, o aplinka ir šeima, kartais geras mokytojas. Mano šeima gal ir nebuvo labai skaitanti, bet turėjom ir vaikiškų knygų lentynas, ir suaugusiųjų. Gal jų nebuvo labai daug, bet „užsikabinimui“ užteko. Būtent mamos lentynose atradau Kamiu, Nyčės raštus, Bulgakovą, Mačernį. Vyresnėse klasėse jie visi buvo mano dievukai. Mačiau, kaip retomis knygomis mama dalindavosi su draugėmis, kaip jos keliaudavo iš rankų į rankas per pusę miesto. Visada turėjom nustatytas taisykles, kiek puslapių reikia perskaityti kiekvieną dieną. Manau, kad kiekvienoje kartoje yra skaitančių ir neskaitančių. Tačiau viskas prasideda šeimoje. Mano vaikai yra pačios jauniausios kartos, bet jie skaito labai labai daug. Jų draugai, klasiokai – gerokai mažiau. Aš jau net pykstu, kad net per daug, nes bijau, kad akis susigadins tokie jauni (jiems dar tik 6 ir 8 metai) ir neturės ką veikti mokykloje. Tikiu, kad ta meilė knygoms pasiliks ir ateityje, nes jie jau žino, kokių nuostabių dalykų galima jose surasti. Su knygomis mes kuriame šeimos ritualus, tradicijas, kartu einame į biblioteka, po to – kur ledų sulaižyti. Knygos yra neatsiejama mūsų visos šeimos gyvenimo dalis. Todėl aš nežinau, ar egzistuoja kartų ryšiai su knygomis, bet žinau, kad egzistuoja šeimų ryšiai su knygomis 🙂
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Ilgai ieškota ir pagaliau surasta Louis-Ferdinand Céline knyga „Kelionė į nakties pakraštį“. Šiaip aš mielai dalinuosi savo knygomis ir tikrai jų negailiu, bet šitą laikau atokiau nuo svečių akių. Dėl to, kad ji reta, sunkiai randama ir bijau, kad gali negrąžinti. Ir, aišku, dar dėl to, kad esu prisižymėjusi savo pastebėjimų, o man tai labai asmeniška. Taip pat Nyčės raštai, atkeliavę iš mamos lentynų. Tai knyga, kurią skaitydama mokyklos metais tikrai daug ko joje nesupratau, bet kartu manau, kad būtent šio mąstytojo filosofija padarė daug įtakos man bręstant. Kažkada atrastose savo jaunystės užrašų knygelėse esu prisižymėjusi labai daug Nyčės filosofijos minčių, kurias per daug metų laikiau kone savo asmenybės dalimi. Tai vienintelė knyga iš mano vaikystės namų, kurių jau nėra. Todėl man ši knyga brangi ir dėl šio aspekto.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Čia tai privertėte susimąstyti. Šiaip labai nenorėčiau būti įsprausta į vieną žanrą, nes gyvenimas gerokai įvairesnis. Kiekvienoje dienoje netrūksta ir dramų, ir komedijų (ypač auginant vaikus), ir siaubo (čia labiau stebint ir vertinant pasaulio naujienas), ir romantiškos, o kartais labai melancholiškos poezijos, kuria labai stengiuosi užpildyti savo dienas, kad jos taip jau labai stipriai nenugrimztų pilkoje gyvenimo prozoje.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Iš įvairių šalių, regionų turiu mylimų autorių. Norėčiau sakyti, kad Lotynų Amerika visada kažkaip gerai nuteikia ir daug įdomių autorių turi, bet tikrai meluočiau. Nes lygiai taip pat mėgstu Prancūzijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos rašytojus, skandinavus, puikių autorių yra iš Amerikos, Azijos šalių ir t. t.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Nerašau, nes šiaip nesu rašytoja. Esu labiau literatūrinių projektų organizatorė. Buvo kažkada galvoje idėja kartu su vyru parašyti knygą apie gyvenimą kartu iš skirtingų perspektyvų: kaip tas pačias situacijas mato, vertina vyras ir moteris, vos ne dienoraščio principu. Bet paskui supratau, kad man reikės labai daug rašyti, o vyras apie tą patį parašys dviem sakiniais 🙂 Nes tokie jau tie vyrai, mažakalbiai.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Visada vienu metu skaitau po kelias knygas. Organizuoju literatūros festivalį, taip pat kiekvienais metais esu kviečiama į įvairių knygų rinkimų komisijas, tad stengiuosi paskaityti lietuvių autorių knygas, į kurias verta atkreipti dėmesį. Šiandien kaip tik prie mano fotelio – pora naujų poezijos knygų: Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ ir Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“. Taip pat baiginėju Gonkurtų premijos laimėtojos Brigitte Giraud knygą „Gyvenk greitai“. Na ir dar iš negrožinių šiuo metu ant mano stalo – nauja architekto, urbanisto Jan Gehl knyga „Miestai žmonėms“.
Prof. dr. Eugenijaus Skerstono mintys
Leidinių, skirtų gyvensenos kultūrai, autoriaus, Prancūzijos meno ir literatūros ordino riterio, prof. dr. Eugenijaus Skerstono mintys
Vinco Alesiaus nuotrauka
Leidinių, skirtų gyvensenos kultūrai, autorius, Prancūzijos meno ir literatūros ordino riteris, prof. dr. Eugenijus Skerstonas – Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas, viešųjų paskaitų lektorius, TV programų dalyvis, LRT Klasika radijo laidos „Profiliai“ kūrėjas ir vedėjas, reprezentacinių renginių moderatorius, išskirtinių kelionių po Prancūziją vadovas. Nuolat besidomintis kultūra, jos ištakomis ir raida, Vilniaus 700-ųjų metų jubiliejui profesorius spaudai parengė vilniečių gyvensenos kultūrai skirtą trikalbį albumą-knygą. Savo leidiniuose autorius nuoširdžiai dalijasi sukaupta patirtimi: visiems, mėgėjiškai besidomintiems mada, įvaizdžiu ir šių sričių profesionalams.Tvirtai tikėdamas didele savikūros ir saviugdos svarba gyvenime jis pabrėžia, kad mada ir psichologija – artimai, nedalomai susijusios.
Visada labai atsakingai ruošdamasis savo paskaitoms ir darbams profesorius sako: „Negaliu sau leisti būti kitoks, nei norėčiau ir galėčiau būti. Nenoriu ir neleidžiu sau pasiduoti, įsivyrauti pesimistinėms nuotaikoms, kurių poveikį laikau ypač žalingu, dar labiau skatinančiu neviltį, nenorą džiaugtis bendravimu, kūryba. Dvasinį pasitenkinimą man suteikia knygų skaitymas, bendravimas su žmonėmis, kelionės, filmai, lankymasis teatre… Netgi darbas su studentais ar paskaitų klausytojais auditorijoje.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertę siečiau su ją pasirinkusiu skaitytoju – jos vertintoju, o tiksliau – jo (dvasiniais) poreikiais, išsilavinimu (įgytu arba siekiamu), skaitymo tikslu(-ais).
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Skatinančią visapusiškai tobulėti lavinant asmeninį ir skaitytojų literatūrinį, meninį skonį.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, teko. Knyga, neskaitant jos tikrosios prigimties ir paskirties, gali būti įsimenamas namų (ar viešųjų įstaigų, sakykime, bibliotekų) interjero dekoras – puošybinis objektas ir akcentas. Kurdamas savuosius leidinius, į tai visuomet atsižvelgiu ir šia netipiška paskirtimi pasinaudoju dirbdamas su fotografu.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Manyčiau, kad ne. Daugeliui skaitytojų ypatingą jausmą sukelia knygos „kūno“ lytėjimas, puslapių šiugždėjimas, jų vertimas, taktilinis santykis su popieriumi. Elektroninės knygos – modernus papildinys, patogus ir tinkantis kelionėms, paskaitų skaitymui, tačiau nesukeliantis tų jausenų, nesukuriantis tų verčių, kurios brangios fizinių knygų mylėtojams ir, žinoma, bibliofilams. Taigi, konkurencingumas gali būti konstatuojamas tik iš dalies arba, jeigu akivaizdus, tai tik sąlyginis.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Neabejoju, kad taip. Jūsų minimas ryšio su knyga savitumas visiškai pateisinamas. Be to, jis akivaizdus matant kiekvienos jaunos kartos santykį su tam tikro laikmečio (jos leidimo ar aprašomojo) knyga. Svarbūs veiksniai – turinio aktualumas (individualiai suprantamas), autoriaus pažiūros, jo vardo žinomumas ir aplinkos poveikis, sakykime, autoritetingų skaitytojų ar literatūros leidinių iliustratorių profesionalų pareikštos nuomonės.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Šį klausimą pavadinčiau, kaip dabar girdžiu sakant, nepatogiu. Savo požiūrį į skolinimąsi keičiau ne kartą, bet dabar skolinu tik tas knygas (arba leidinius), kurių dublikatus turiu arba esu tikras, kad galėčiau turėti, jeigu paskolintas egzempliorius dėl kokių nors nenumatytų aplinkybių į asmeninę biblioteką nesugrįžtų.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Tokio žanro paprasčiausiai nėra; asmeninė (neiškraipyta) biografija – intymiausias iš visų galimų literatūrinių (knygos) žanrų, todėl jos aprašymo vertingumą prilyginčiau išpažinties tik sau pačiam, o ne kitiems, vertei.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mano mylimiausios (suprantama, neskaitant Lietuvos) šalies – Prancūzijos.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų naujausia jūsų knyga?
Aš, tikriausiai, kaip ir Jūs, moku saugoti paslaptis… Atsakysiu taip: aš ne rašytojas, o knygų autorius, drįsčiau sakyti – kūrėjas; taigi šiuo metu kuriu ir dar ketinu kurti… Mano dešimt kūrinių – gyvensenos kultūrai skirtos, dažniausiai gausiai iliustruotos kitų autorių – fotografų ir dailininkų – nuotraukomis arba piešiniais knygos.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Nepaprastai įdomią, aišku, man. Jos autorius – prancūzas grafas R. de Montesquiou – dendis, rašytojas ir poetas, kurio asmenybė įkvėpė H. de Balzac’ą, K.-J. Huysmans’ą, O. Wilde’ą, G. de Maupassant’ą, M. Proust’ą ir kitus sukurti savo kūrinių svarbiausiųjų veikėjų literatūrinius portretus. Visi jie, suprantama, skirtingi (tiek fiziniu, tiek psichojausminiu atžvilgiu), bet jų prototipas – tas pats prancūzas grafas R. de Montesquiou.