Gamtininko, rašytojo Selemono Paltanavičiaus mintys
Gamtininko, rašytojo Selemono Paltanavičiaus mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Selemonas Paltanavičius – Lietuvos gamtininkas, aplinkosaugininkas, rašytojas, fotografas, radijo ir televizijos laidų vedėjas, LRT „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis. Turbūt labiausiai gamtą jaučiantis prozininkas rašo vaikams, jo pasakojimai lengvi ir skaidrūs, o tekstai faktų tikslumu nenusileidžia žinynams. Rašytojų sąjungos narys S. Paltanavičius – 103 knygų autorius, P. Abukevičiaus, P. Mašioto, Č. Kudabos premijų laureatas, apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, 2022 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
„Gamtininko kelio aš nesirinkau ir juo būti niekada nesvarsčiau – atrodo, kad aš tokiu gimiau, nes man, kiek tik save atmenu, niekas kitas be gamtos nerūpėjo. Manau, kad prie to labai prisidėjo mano tėvai, trys vyresnieji broliai ir namų, esančių prie pat Kazlų Rūdos girios, aplinka. Joje tapti gamtininku buvo taip paprasta – viskas buvo čia pat, greta, reikėjo tik skaityti, mokytis ir degti noru. O to noro buvo labai daug,“ – sako rašytojas. 2023 m. S. Paltanavičius įgyvendino nuo vaikystės lydėjusį sumanymą – išleido knygą visai šeimai apie legendinį Lietuvos gamtininką, profesorių T. Ivanauską „Tadukas, Tadas ir Svajonių paukštė“.
Gamtininkas yra pasakojęs, kad pirmoji jo perskaityta knyga buvo zoologijos vadovėlis. Jis tiki, kad vaikams gamta įdomi, tik reikia mokėti apie ją pasakoti, sudominti, įžiebti norą pažinti. Keliaudami, stebėdami, bandydami suprasti vaikai tikrai taps gamtos draugais – saugos, niekada neskriaus, gins ir mylės.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Būtų paprasta atsakyti, jeigu… Aš biologas iš prigimties, didžioji dalis mano knygų yra dalykinės, o kitos (vadinkim jas nemokslinėmis) – taip pat apie gamtą ar netoli jos. Taigi, man vertinga originali gamtinė knyga. O kitos knygos man brangios tos, kurios moko. Būtent aš skaitau jas lyg ir ne tam, kad mokyčiausi, o jos moko… Tai didelis autoriaus menas, ir tokioje knygoje mane žavi viskas: autoriaus menas, o po to – ir turinys.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Ko gero, nėra vienos tokios knygos… Manau, kad visiems būtina perskaityti A. Munthe „Knygą apie san Mikelę“, A. de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“… gal dar ką nors. Aš dažnai skaitau apie Trolius Mumius, Pūkuotuką… kiek ten išminties!
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Suprantu klausimą… Matyt, kad ne. Man knyga yra kažkaip svarbi, lyg gyva, aš niekada knygose nieko nebraukau, nerašinėju, nelankstau… Man knyga yra KNYGA.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Klausimas man, kaip rašytojui, yra „su barzda“ – prieš porą dešimtmečių vis gąsdindavo: ką darysite jūs, rašytojai, kai bus tik skaitmeninės knygos? Tada sakydavau: „Jūs knygas nors ant sienų spausdinkite, bet jas kažkas turi parašyti.“ Taigi, pirma atsiranda tekstas, jis redaguojamas, maketuojamas… Jei tai knyga vaikams – iliustruojamas. O po to knygos kelias pas skaitytoją gali būti visoks, tebūnie ir skaitmeninis. Juk nemažai knygų gyvena „dvigubą“ gyvenimą, yra ir tradicinės, ir skaitmenintos. Dar virtę audioknygomis, išleistos brailio raštu, pagaliau – perrašytos supaprastintai, suprantamai siauresnėms skaitytojų grupėms. Visos jos knygos. Ir vargu ar gali būti konkurentėmis.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Žinoma, kiekviena karta turi savo santykį su knyga. Jį diktuoja, apibrėžia knygos prieinamumas, vertė. Bet ne tik tai. Mano kartoje knyga buvo tik iš dalies prieinama, nes visas pasaulio palikimas ir visa pasiūla mūsų nepasiekė. Apie jas galvojome, svajojome, kad kada nors ateis diena… Ji atėjo, o mes pamatėme, kad tų knygų yra tiek daug, kad jų perskaityti… ką ten perskaityti, net pavartyti nespėsime. Bet smagu susitikti su tuo, ko negalėjai turėti…
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Čia jau svarbu, koks yra draugas… Aš su geru savo draugu tikrai pasidalinčiau bet kuria knyga. Taip, turiu sau labai brangių, kurios mane lydi visą gyvenimą. Viena tokių – vaikiška knygelė su profesoriaus Tado Ivanausko autografu, kurią gavau prieš 53 metus. Štai ji „gyvena“ kartu su manimi.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nežinau – kokio nors linksmo… gal komikso. Arba pasakos, kurioje leidžiama viskas, bet būtinai sakoma tiesa.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Kaip minėjau, dauguma mano knygų dalykinės (biologija, ornitologija…), todėl jos – vokiečių autorių. O visa kita, ką skaitau „tarp gamtos knygų“, neturi tautinės priklausomybės… gali būti graikų (kaip N. Kazantzakis), švedų (kaip jau minėtas A. Munthe) ar čekų (na, žinoma, J. Hašekas…).
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Dabar ant darbo stalo – vaikams skirtos knygos rankraštis. Susitinku su juo kasdien, gyvenu. Apie ką jis? Niekada to nepasakoju, visada sakau: susitiksime knygoje ir pamatysime…
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Mano skaitymas labai kryptingas – studijuoju tai, nuo ko pradėjau – paukščius. Neseniai gavau dovaną – 8 pasaulio paukščių knygas, dabar „lopau“ savo žinių spragas. Džiaugiuosi ką tik perskaitęs Jono Polovinsko-Budrio knygą apie Lietuvos kontržvalgybą pirmaisiais atgimusios Lietuvos metais (turiu omenyje 1920-uosius) – tokios knygos man yra labai vertingos. Kitkam nelabai lieka laiko…
Habil. dr. Valerijai Čepulytei – 120
Mokslui paaukotas gyvenimas.
Habil. dr. Valerijai Čepulytei – 120
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali paroda, skirta geologės ir geomorfologės habil. dr. Valerijos Čepulytės (1904–1987) 120-ųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti.
Parodoje eksponuojami pagrindiniai jos mokslo darbai, dokumentai iš LMAVB Rankraščių skyriaus fondo, supažindinantys su mokslininkės biografija, moksline, kūrybine bei visuomenine veikla.
Valerijos Čepulytės fonde (F310) saugomi rankraščiai, mašinraščiai, korespondencija, asmeninio pobūdžio dokumentai, spaudiniai lietuvių rusų, lenkų, anglų, vokiečių kalbomis. Jį sudaro 708 vienetai. Fondas pačios autorės sutvarkytas ir 1986 m. perduotas saugoti bibliotekai.
Parodoje taip pat pateikiama medžiaga, saugoma Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto Rankraščių fonde.
Biblioteka 24-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje
Biblioteka 24-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje
Pavasarišką vasario 22 d. prasidėjo 24-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Energija ir kūrybiškumu tryškusioje atidarymo iškilmėje dalyvius ir svečius lygiai energingai ir kūrybingai pasveikino J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentas dr. Gitanas Nausėda, kultūros ministras Simonas Kairys ir Vilniaus meras Valdas Benkunskas. J. E. Prezidentas G. Nausėda kartu su vyriausiąja patarėja Jolanta Karpavičiene apsilankė Bibliotekos stende, domėjosi leidybos ir kitomis naujienomis. Direktorius dr. Sigitas Narbutas aukštiesiems svečiams pristatė naujausią „LMA Vrublevskių bibliotekos darbų“ tomą, papasakojo apie konkursą skulptūrinei grupei „Žygimantas ir Barbora“ sukurti. Šiemet visos mugės metu Bibliotekos stende bus galima pamatyti vieną iš tokių grupių – vasario 21 d. baigtą kurti, o 22-ąją prie stendo pastatytą žymaus ukrainiečių dailininko Andrijaus Iljinskio skulptūrą. Džiugu, kad Europą nuo agresorės Rusijos ginačios Ukrainos tema šiemet Vilniaus knygų mugėje skamba lygiai garsiai, kaip prieš metus. Apie Ukrainą ir jos didvyriškus gynėjus jautriai atidarymo metu kalbėjo J. E. Prezidentas. Jai savo pagarbą renginias ir leidiniais reiškia gausūs mugės dalyviai. Prie to prisideda ir LMA Vrublevskių biblioteka.
Direkcijos informacija
Vikos Petrikaitės nuotraukos
LMA Vrublevskių biblioteka Vilniaus knygų mugėje
LMA Vrublevskių biblioteka Vilniaus knygų mugėje
LMA Vrublevskių biblioteka dalyvauja Vilniaus knygų mugėje (2024 m. vasario 22–25 d.) parodų centre Litexpo. Aplankykite Vrublevskių bibliotekos stendą 3 salėje, stendo nr. 3.56
Stendo svečius nudžiuginsime naujausiu, dvyliktuoju LMA Vrublevskių bibliotekos darbų tomu. Leidinyje – 2023 metais pažymėtų Lietuvių kultūrai reikšmingų jubiliejų, sukakčių ir svarbių įvykių – Vilniaus miesto įkūrimo 700-ųjų, šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystės 400-ųjų, Chotino mūšio 350-ųjų, Felicijos Bortkevičienės 150-ųjų gimimo metinių – atgarsiai. Bibliotekos darbuotojai prie jų prisidėjo naujais tyrimais, vertimais, parodomis ir kitais gražiais darbais.
LMA Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos dailininkų sąjunga šiemet skelbia konkursą skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“ idėjai sukurti ir ją įgyvendinti, taip pat kviečia prisidėti visus, norinčius ir galinčius paremti šio sumanymo įgyvendinimą. Valdovų poros skulptūra papuoš atnaujintą Bibliotekos kiemelį prie rekonstruoto pastato. Žygimantas ir Barbora žymėtų jaunystę ir amžiną meilę, įkvėpusią tiek puikiausių literatūros kūrinių, šiandien saugomų Bibliotekoje, kviestų vilniečius ir Vilniaus svečius užsukti pailsėti į jaukų kiemelį.
Daugiau apie šią idėją ir jos įgyvendinimą sužinosite Bibliotekos stende knygų mugės metu. Čia galėsite įsigyti ir atvirukų su Žygimanto ir Barboros portretais, nostalgija alsuojančiais Vilniaus vaizdais, gyvūnų ir augalų motyvais iliustruotų rankraščių fragmentais, velykinių sveikinimų.
LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius, tel. 8 616 58172
Knyga kaip desertas (II)
Knyga kaip desertas (II)
Šįkart tris knygas, vertas išskirtinio skaitymo gurmanų dėmesio, pristato Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Bibliotekos studijoje Lietuvos rašytojų sąjungos komunikacijos specialistė Laura Pačtauskaitė aptaria po dvejų metų pertraukos pasirodžiusį prozininkės Undinės Radzevičiūtės romaną „Pavojingi žodžiai“, naujausią lenkų autorės Olgos Tokarczuk romaną „Empūsijas“, pirmąjį jos kūrinį, parašytą laimėjus Nobelio literatūros premiją, ir švedų kriminalinės literatūros karalienės Kristinos Ohlsson romaną „Šešėlis“.
U. Radzevičiūtės romanas „Pavojingi žodžiai“ – šiuolaikinės kultūros metafora. Kaip sakoma Biblijoje, pradžioje buvo žodis. Ir jis buvo ne tas. Kiekviena šalis, kiekviena valstybė turėjo ir turi savo žodžius: tokius, kurių geriau nesakyti, ir tokius, kuriuos geriau kartoti dažniau. Nuo šių žodžių priklauso žmogaus vieta visuomenėje, jo sėkmė ir galimybės.
K. Tokarczuk romanas iš pirmo žvilgsnio primena vokiečių rašytojo Thomo Manno „Užburtą kalną“, tačiau įsigilinę pastebėsime, kad „Empūsijuje“ esama aliuzijų ne tik į garsius Europos literatūros kūrinius, bet ir į ankstesnes šios autorės knygas. Romane susikerta lyčių lygybės, moteriškumo ir vyriškumo, kūno išaukštinimo ir paniekinimo, ekologijos, efemeriško tikrovės suvokimo ir paslaptingo laiko dimensijų temos. Autorė šiame romane atskleidžia skaitytojams tiesą apie pasaulį, kurio mes arba nepastebime, arba nenorime pripažinti jo egzistavimo. Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda nuo intriguojančio romano pavadinimo.
K. Ohlsson knygai „Šešėlis“ įkvėpimo šaltiniu tapo plačiai aptarinėjama Švedijoje reali „Kevino byla“. Vienas iš pagrindinių personažų Oskaras nuo pat vaikystės gyveno jausdamas gėdą ir kaltę, nežinodamas, kas iš tikrųjų nutiko, kai jam būnant septynerių mirė viena mergaitė. Šis detektyvinis romanas – tai stiprus traumuoto žmogaus portretas. Ir svarbiausia žinia – su šia švedų autore susitiksime Knygų mugėje!
Paskaita apie Platerių Kraslavos dvaro bibliotekos likimą ir intriguojančią bylą, susijusią su bibliofilu Tadu Vrublevskiu
Paskaita apie Platerių Kraslavos dvaro bibliotekos likimą ir intriguojančią bylą, susijusią su bibliofilu Tadu Vrublevskiu
2024 m. vasario 20 d. 17.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyks LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėjos dr. Daivos Narbutienės paskaita „Platerių Kraslavos dvaro biblioteka ir bibliofilas Tadas Vrublevskis“. Tai antroji paskaita iš ciklo „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“. Paskaitos metu lektorė papasakos apie Kraslavos bibliotekos raidą, aptars jos turinį ir paveldą, šiandien saugomą LMA Vrublevskių bibliotekoje.
Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ pristatomi dokumentai iš dinastinės grafų Broel-Platerių bibliotekos, nuo XVIII a. pradėtos kaupti Kraslavos (Latvija) rezidencijoje. Netoliese buvusiame Pustinios dvare LDK vyriausiasis raštininkas, Livonijos vaivada Konstantinas Liudvikas de Broel-Plateris (1722–1778) taip pat pradėjo kurti biblioteką, tačiau paskutinis savininkas grafas Henrikas de Broel-Plateris (1868–1929) 1907 metais nusprendė ją parduoti. Apie tai jo patikėtinis pranešė advokatui, bibliofilui, būsimam Vrublevskių bibliotekos fundatoriui Tadui Vrublevskiui (1858–1925). Susipažinęs su rankraštiniu Pustinios dvaro bibliotekos katalogu, T. Vrublevskis už 2 500 aukso rublių nupirko rinkinius, kuriuos sudarė beveik 7 000 leidinių. Tačiau garbingos didikų giminės atstovas H. Plateris sumanė pasipelnyti, siūlydamas tas pačias knygas įsigyti ir Varšuvos antikvarui Hieronymui Wilderiui…
LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685
Virtuali paroda „Lietuvių kultūros draugija „Rūta“ – lietuvybės citadelė Vilniuje“
Virtuali paroda „Lietuvių kultūros draugija „Rūta“ – lietuvybės citadelė Vilniuje“
Vrublevskių bibliotekos archyvuose saugomi dokumentai, atspindintys Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“, veikusios 1908–1914 m., įvairialypę veiklą bei liudijantys svarbų jos indėlį į XX a. pradžios lietuvių kultūrinį lauką. Jų pagrindu parengta virtuali mažoji paroda Lietuvių kultūros draugija „Rūta“ – lietuvybės citadelė Vilniuje.
„Rūtos“ draugijos veikla – tai pradėtas ir išplėtotas lietuvybės žadinimas Vilniuje ir jo krašte XX a. pradžioje. Šios Draugijos tikslas ir uždaviniai, kaip steigiamajame susirinkime 1909 metais pabrėžė jos įkūrėjas Mykolas Sleževičius, buvo vienyti ir kultūriškai šviesti Vilniaus ir jo apylinkės lietuvius.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos archyvuose saugomi dokumentai, atspindintys Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“, veikusios 1908–1914 m., veiklą: eksponuojami Draugijos narių sąrašai, finansinės ataskaitos, susirinkimų protokolai, korespondencija ir kt. dokumentai. Atskirą dokumentų grupę sudaro Lietuvių vaidintojų kuopos sąrašo fragmentas, Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų sąjungos susirinkimų protokolai. Minėtinas 1910 m. datuotas Savitarpinės pašalpos draugijos pirmininko Antano Vileišio raštas „Rūtos“ tarybos įgaliotam asmeniui Mykolui Sleževičiui dėl sprendimo panaikinti šios Draugijos Artistų mėgėjų kuopą ir įsteigti autonomišką Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų sąjungą. Reikšmingas įvykis visai lietuvių teatro raidai – susibūrė jungtinių scenos meno pajėgų kolektyvas: dvi atskirai veikusios trupės – Lietuvių savitarpinės pašalpos draugijos vaidintojų kuopa ir prie „Rūtos“ klubo įsikūręs Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų būrelis – 1910 m. rugsėjo 20 d. susijungė į Vilniaus lietuvių artistų sąjungą.
Draugijos gyvavimo laiku radosi ir nepasitenkinimo, esą per mažai lietuvių narių, nemaža jos dalis – svetimtaučių jaunuomenė. Buvo įvardyta ir daugiau „Rūtos“ veiklos klaidų: neskaitytos populiarios paskaitos, tinkamai nesutvarkytas Draugijos knygynas, stokota gerų vaidinimų. Vienas tą padėtį atspindinčių dokumentų yra kun. Juozo Tumo kreipimasis į „Rūtą“, kuriuo jis atsisako dalyvauti Draugijos veikloje ir prašo išbraukti iš jos narių.
Šie ir kiti dokumentai leidžia detaliau susipažinti su įvairialype „Rūtos“ veikla ir liudija svarbų jos indėlį į XX a. pradžios lietuvių kultūrinio ir visuomeninio lauko plėtojimą.
Kultūros tyrėjai pažymi, kad Vilniaus lietuvių susivienijimas „Rūta“, jo rengiami koncertai ir spektakliai anuo metu buvo lietuviškos kultūros tvirtovė Vilniuje ir Vilniaus krašte.
Išbandyk – „Knyga kaip desertas“
Išbandyk – „Knyga kaip desertas“
Pradedame naują vaizdo įrašų ciklą „Knyga kaip desertas“, kuriame nuolat siūlysime geriausių prasmingo turinio knygų apžvalgas.
Pirmas susitikimas – su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovu Gyčiu Vaškeliu. Leidėjas į mūsų studiją atvyko su penkiomis naujausiomis knygomis. Viena jų Lietuvos leidėjų asociacijos jau įvertinta kaip metų įvykis. Trys iš pateiktų knygų gausiai iliustruotos įspūdinga Mariaus Jonučio kūryba.
Ir dar šventinė intriga: suskubkime, viena iš knygų galėtų tapti puikia dovana Valentino dienos proga.
Išsamiau apie penkias Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas knygas, skirtas skaitymo gurmanams, vaizdo ir garso įrašuose.
Remkim savo porą – Žygimantą ir Barborą!
Remkim savo porą – Žygimantą ir Barborą!
LMA Vrublevskių biblioteka kviečia prisidėti prie skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“. 2025 m. ji papuoš Bibliotekos kiemelį, esantį prie T. Vrublevskio gatvės. Šventojo Valentino dienos išvakarėse visiems siūlome bent nedidele auka paremti jos sukūrimą. Juk mūsų valdovų poros skulptūra visuomet žymės jaunystę ir amžiną meilę, įkvėpusią tiek puikiausių literatūros kūrinių, šiandien saugomų šioje Bibliotekoje. Ji kvies ir vilniečius, ir gausius Vilniaus svečius į jaukų kiemelį pailsėti su knyga rankose ar ir be jos. O svarbiausia, kiekvienas labdarys, bent nedidele suma prisidėjęs prie jos sukūrimo, galės išdidžiai visiems pasakyti: „Ši skulptūra – mano, nes aš prie jos prisidėjau!“ Norinčius ir galinčius paremti skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“ sukūrimą ir pastatymą Bibliotekos kiemelyje maloniai kviečiame aukoti, pinigus pervedant į LMA Vrublevskių bibliotekos sąskaitą LT55 7300 0100 0246 2575 ir nurodant „Skulptūrinei kompozicijai“.
Direkcija
Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje vykdomi daugiau nei du šimtus metų. Beveik šešiasdešimt metų skaičiuoja tęstinis leidinys „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kuriame tradiciškai apibendrinama praėjusių metų tyrimų medžiaga. Šio leidinio vyriausiasis redaktorius archeologas dr. Gintautas Zabiela apžvelgė naujausių archeologinių tyrinėjimų rezultatus ir įvardijo bendrus tyrimų lauko polinkius. Apie visa tai – vaizdo įraše.
2022 metais įvairiausiose Lietuvos vietose buvo vykdoma 450 tyrimų. Kaip pastebi archeologas, didžioji jų dalis yra kartotiniai, mokslui teikiantys mažai informacijos ir tik trečdalis naujomis žiniomis papildė muziejų, archyvų fondus.
Galima skirti tris archeologinių tyrimų kryptis: tiriama ten, kur kyla grėsmė archeologiniam paveldui, tiriamos buvusios dvarvietės ir naujausių laikų XIX–XX a. laikotarpio archeologiniai tyrimai. Dar neseniai šio laikotarpio objektai nebuvo vertinami, bet vis labiau įsitvirtina požiūris, kad tai svarbi, o kai kuriais atvejais – net vienintelė patikima informacija.
Tikrovė tokia, kad pastaraisiais metais archeologinių tyrimų galimybes išplečia didžiųjų infrastruktūrinių objektų žvalgymo darbai. Pavyzdžiui, „Rail Baltica“ geležinkelio trasos statyba leido atlikti išsamius kasinėjimus Jonavos rajone ir surinkti daug archeologinės medžiagos, kurią bus galima tyrinėti dešimtmečius. Kaip sako archeologas dr. G. Zabiela, tokių svarbių infrastruktūrinių objektų tyrimai bent iš dalies atstoja valstybės dėmesio trūkumą tikslingiems klasikiniams moksliniams tyrimams.