Žurnalistė Aušra Šneiderytė apie knygas
Žurnalistė Aušra Šneiderytė apie knygas
Aušra Šneiderytė – vieniems jau gerai žinomas, o kitiems tik atrandamas vardas. Žurnalistė, žurnalų „Psichologija tau“, „Iliustruotasis mokslas“ redaktorė, knygos „Po tamsos ateina… lapė“ ir įkvepiančių, daug sekėjų dėmesio sulaukiančių tekstų socialiniuose tinkluose autorė. Aušros meilė skaitymui, įvairių žanrų literatūrai atsispindi jos kūryboje – rašiniai profesionalūs, savito stiliaus, lengvi, stebina išskirtiniais pastebėjimais, apgalvotomis detalėmis – abejingu likti nepavyksta.
Savo tekstuose (jie ir paskatino parašyti pirmąją knygą) Aušra bando aiškintis, kaip tapti laimingesniais, stipresniais, atsikratyti stereotipų, nesusireikšminti, būti paprastesniais, atviresniais, geresniais, atsitiesti po negandų.
Daugeliui aktualiomis psichologinės savijautos temomis rašanti žurnalistė sako: „Manau, kad proto išlaisvinimas iš mums kenkiančių mąstymo modelių dabar yra vienas svarbiausių žmonijos uždavinių, ir mes sparčiai darbuojamės. Tikiu, kad ateityje turėsime visiškai kitokią visuomenę – kur kas sąmoningesnę, atviresnę ir drąsesnę, o svarbiausia – laimingesnę. Ar tikrai taip nutiks? Manau, taip. Tai vadinama evoliucija.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Jei knyga bent kartą privertė žmogų nusišypsoti ar susimąstyti – ji vertinga.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Muthe Axel „Knyga apie San Mikelę“ – raminanti ir įkvepianti knyga, kurią būtų smagu skaityti lūkuriuojant lankytojų.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Įkaitus orams kilo klausimas, kaip naktį laikyti atvirą langą, kad per jį iš trečio aukšto neišskristų mano ne per daug vikrus katinas. Ant palangės padariau apsauginę knygų tvorelę. Knygos saugo visomis prasmėmis.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Kol bus žmonių, kurie jaučia spausdintos knygos romantiką, konkurencijos joms nebus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Ankstesnėms kartoms knygos buvo pagrindinis informacijos šaltinis. Dabar šią misiją atlieka internetas. Knyga tampa ne būtinybe, o viena iš galimybių norint lavintis. Tačiau visose kartose buvo ir yra žmonių, kurie jaučia knygų žavesį.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Jei paprašytų, draugui atiduočiau nors ir visą savo biblioteką. Nėra daikto, kuris būtų svarbesnis už žmogų.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Fantastinis autobiografinis romanas. Skaitytojai galėtų spėlioti, kas jame buvo fantastika, o kas – autobiografija.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neturiu mėgstamiausios šalies, tačiau prijaučiu Pietų Amerikos rašytojams. Iš jų didžiausiai myliu Gabrielį Garsiją Markesą, jo aistrą, fantaziją ir magiją.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Turiu troškimą parašyti knygą, kuri pakeistų pasaulį. Bent vieno žmogaus pasaulį. Padarytų jį šviesesniu, lengvesniu. Noriu sudėti į ją suvokimus, kurie atėjo atidžiai tyrinėjant mūsų realybę ir žmogaus prigimtį, ieškant gėrio tamsoje ir savo pačios širdyje. Laukiu, kol užaugsiu tam darbui.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Thich Nhat Hanh „Senasis baltųjų debesų kelias“ – knyga apie Budos gyvenimą. Ir Bessel van der Kolk „Kūnas mena viską“ – moksliniais tyrimais paremta knyga apie tai, kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas.
Biblioteką pasiekė vertinga dovana
Biblioteką pasiekė vertinga dovana
Liepai artėjant prie pabaigos, Biblioteką pasiekė vertinga dovana – keli 1883–1886 m. mėnraščio „Aušra“ komplektai bei įvadinis tomas „Aušra po 140 metų“. Inicijavus JE Prezidentui Gitanui Nausėdai ir parėmus mecenatui Pranui Kizniui, „Aušrą“ pakartotinai išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir leidykla „Petro ofsetas“. Šį svarbų leidinį šiemet Vilniaus knygų mugės metu pristatė jo Iniciatorius, Mecenatas, taip pat leidėjas Gytis Vaškelis ir prie leidinio prisidėję mokslininkai: prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, prof. Domas Kaunas ir dr. Tomas Balkelis. Kaip pažymėta leidinį palydėjusiame ir Iniciatoriaus bei Mecenato pasirašytame rašte, „„Aušroje“ glūdi kilni lietuvybės galia, kuri prieš 140 metų esmingai prisidėjo prie tautinio atgimimo žadinimo. Tikime, kad pilietiškumo ugdymo ir švietėjiškais tikslais dovanojamas „Aušros“ rinkinys, pasklisdamas po Lietuvą ir už jos ribų, pradės naują savo gyvavimo etapą. „Aušros“ galia reikalinga ir kaip niekad anksčiau aktuali dabar – siekiant stiprinti mūsų tautinę ir pilietinę tapatybę, ugdyti kritiškai mąstančią jaunąją kartą, skiepyti meilę lietuvių kalbai, žadinti pasididžiavimą Lietuva, stiprinti patriotiškumą ir pilietiškumą.“ Vienas „Aušros“ komplektas skirtas Bibliotekoje kuriamam Lietuvos knygos muziejui, kiti veikiai bus prieinami Bibliotekos skaitytojams. Nuoširdžiai dėkojame už šią kilnią ir prasmingą dovaną visiems garbiesiems Geradariams!
Direkcijos informacija
Žurnalistė Živilė Vaškytė-Lubienė apie knygas
Žurnalistė Živilė Vaškytė-Lubienė apie knygas
Žurnalistė, komunikacijos specialistė, laidų redaktorė, Youtube kanalo „Klodų klodai“ kūrėja, konsultacijų įmonės „Enough“ verslo partnerė Živilė Vaškytė-Lubienė gyvena tuo, kuo domėjosi dar mokykloje, kas jai itin svarbu – tvarumu, ekologija. Gyvenimo būdu, veikla stengiasi padaryti pasaulį geresniu, nekenkti kitam žmogui, gamtai, planetai. Tvirtai žengdama pasirinktu keliu, to mokydama ir savo vaikus, Živilė sako: „Dažnai žmonės mano, kad norint gyventi tvariai, reikia visko atsisakyti, nes kad ir ką darome, yra blogai. Tikrai ne – reikia galvoti. Kartais net mažesnė pasirinkta blogybė jau yra pokytis. Šiais laikais visuomenei daug labiau rūpi, kokioje aplinkoje gyvename, su verslo keliama tarša kovojama. Tai galvojimas apie ateitį, apie savo vaikus ir anūkus, kokį pasaulį jiems paliksime.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga vadinčiau tą, kuri geba paliesti kažką viduje. Sukelti prisiminimus, panardinti į apmąstymus, nuvesti į atsakymus tų klausimų, kurie tą akimirką yra svarbiausi. Knyga turi atliepti skaitytojo vidų.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pastaraisiais metais man labiausiai į širdį ir atmintį smigo Radhanath Swami knygos: „Kelionė namo“ ir „Kelionė vidun“, Anne Morrow Lindbergh „Jūros dovanos“ ir Thich Nhat Hanh knygos. Tai knygos, prie kurių vis sugrįžtu. Tai – išminties lobynai, vedliai, kurių taip reikia šių dienų žmogui – pasiklydusiam ir nerandančiam ramybės, prasmės ir net savęs. Šie kūriniai tikrai dovanoja ramybę, suteikia prasmės ir moko, kaip gyventi kiekvieną dieną, kad ji būtų apdovanojanti.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Užaugau knygų apsuptyje. Mano tėvelių biblioteka – turtinga ir gausi. Nuo mažens man buvo skiepijama pagarba knygai. Iki šiol pamenu mažytę Akmenės vaikų biblioteką, įsikūrusią mediniame name. Ta tyla, kai girdisi tik atsargūs bibliotekininkės ar kito lankytojo žingsniai, girgždančios medinės grindys ir atsiveriantis pasaulis knygų pavidalu. Ir Jūsų biblioteką pamenu iš studijų laikų. Tą tylą, ypatingą aplinką, girgždančias grindis, išskirtinį interjerą.
Nuo mažens žinojau, kad knygas reikia saugoti, prižiūrėti ir skolinti tik tam, kuo labai pasitiki. Iki šiol manyje likęs įsitikinimas, kad knyga yra didžiulis turtas. Dabar jau ir pati turiu nemažą biblioteką. Dažnai sulaukiu draugų ir pažįstamų prašymų patarti, ką skaityti. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta žmogui pasiūlyti būtent tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano atveju skaitmeninės knygos niekaip negeba nukonkuruoti popierinių. Net jei keliauju, pasirinkimas – knyga ar kiti daiktai – visada akivaizdus. Laimi knyga. Nebijau kaupti gerų knygų namuose. Man jos džiugina akį ir širdį. Be to, visada esu ką nors paskolinusi. O ir vaikai auga. Tikiu, kad jiems namų biblioteka pasitarnaus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą
Nesu tikra, kad tai susiję su kartomis. Nors galbūt tai galėtų tapti argumentu, jei kalbėtume apie informaciją, kurią anksčiau galėdavai gauti tik iš leidinių, o dabar jau gali rasti internete. Ar kalbėtume apie laikus, kai knyga buvo sunkiai ar net per pavojus gaunama vertybė.
Aš visada skaičiau. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be knygų. Na, nebent turėčiau galimybę būti šalia tokių asmenybių, kurių knygas geriu į save kaip išminties šaltinį, ir tiesiogiai bendrauti. Bet turbūt ir šie žmonės ragintų eiti, skaityti ir nenustoti ieškoti. Man atrodo, kad žmogus turi nuolat klausti, ieškoti, domėtis, tik tada jis gali jausti, kad tikrai gyvena ir gyvena prasmingą gyvenimą. Tikiu, kad tik per patirtis ir žinias mes kaupiame išmintį, kuri įprasmina mūsų buvimą čia.
Turbūt labiausiai žmogaus ryšį su knyga lemia jo prigimtis, asmenybė ir noras augti. Ar žinojimu, ar vidumi. Mes su vyru daug skaitome. Tačiau vaikų neverčiu per jėgą skaityti. Kas vakarą skaitau jiems. Tai – mūsų ritualas. Ir jie turi jau nemenką savo knygų biblioteką. Man gera matyti, kaip jie kartais pasiima ir skaito, varto savo knygeles. Neraginami ir neverčiami. Man norisi juose užauginti tą meilę knygoms ir džiaugsmą skaityti.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Dažnai būna, kad svarstau, ar skolinti. Bet visada nugali supratimas, kad knyga man nepriklauso ta giliąja prasme. Ją parašė žmogus, norėdamas duoti. Tad kokią aš turiu teisę imti ir nukirsti tai? Negaliu būti tokia egoistė, kad bijodama netekti knygos, atsisakysiu padėti žmogui, nesuteiksiu galimybės atrasti, praturtėti dvasiškai ar gauti laukiamą atsakymą. O gal ta knyga jį įkvėps, pakylės..?
Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?
Dar anksti kalbėti apie tai. Norisi dar pripildyti savo vidinius aruodus išmintimi. Bet jeigu jau reikėtų šiandien įvardyti, tai būtų apie pokyčius, vidinį virsmą, o gal grįžimą prie savo esaties…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mano pasirinkimo nelemia autoriaus tautybė. Visada renkuosi pagal tai, koks yra kūrėjas, jo asmenybė, arba pagal temą, rašymo stilių. Man labai svarbi pati knygos kalba. Labiausiai patinka turtinga, sodri. Labai vertinu gerą vertimą. Kartais ir vertėjas nulemia mano pasirinkimus knygyne. Yra keletas pavardžių, kurias pamačiusi knygoje, žinau, kad kūrinys bus vertas dėmesio ir neerzins nevykusiu vertimu ar skurdžia kalba.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Pradėjau skaityti Mark Nepo „Pabudimo knygą“. Apie gyvenimo išmintį, prasmingumą ir dovanas, kurias gauname kasdien, tik ne visada jas pastebime ir vertiname.
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Vytautas Gudelis – geografas, geologas, okeanologas, naujų gamtos tyrimų pradininkas, pedagogas ir mokslo organizatorius. Gudelio autorystei priklauso per 600 mokslo darbų, paskelbtų Lietuvos ir užsienio šalių mokslo leidiniuose bei periodikoje. Vrublevskių biblioteka dar 1994 m. išleido bibliografijos rodyklę „Vytautas Gudelis”. Vėliau buvo išleistas tęsinys, abi rodyklės apjungtos ir išspausdintos monografijoje „Akademikas Vytautas Gudelis”. Joje pristatyti svarbiausi akademiko gyvenimo faktai ir mokslinė veikla. Rankraštinis mokslininko archyvas saugomas Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, fonde F323. Tai itin vertinga Lietuvos geologijos ir geografijos paveldo dalis. Apie visa tai vaizdo įraše pasakoja Vytauto Gudelio bibliografinės rodyklės sudarytoja Bronislava Kisielienė.
Apdovanotas Bibliotekos direktorius
Apdovanotas Bibliotekos direktorius
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2023 m. liepos 6 d. Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir jos vardo garsinimą pasaulyje valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.
Tądien iškilmių Prezidentūros Baltojoje salėje metu Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius, literatūros istorikas, bibliografas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras Sigitas Narbutas už reikšmingus mokslinius senosios Lietuvos literatūros ir rašytinio paveldo, lietuvių kultūros asmenybių, lietuviškos knygos ir spaudos tyrinėjimus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
100 metų „Krivulei“
100 metų Krivulei
„Jei nori pažinti Lietuvą – jos gamtą, valstybės vyrus, mokslo ir meno darbininkus, rašytojus, visuomenės veikėjus, – skaityk Krivulę. Jei nenori atsilikti nuo mūsų literatūros ir meno augimo, nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo, tai turėk savo namuose Krivulę. Jei nori pažinti pasaulį ir jo valdovus, mūsų kaimynus ir draugus, – jei nori pamatyti kaip lietuviai kitur gyvena – visa parodys Krivulė“ – tokių savireklamos pažadų pažėrė prieš 100 metų, 1923 metų liepą, pasirodęs pirmasis žurnalo Krivulė numeris.
Atidus skaitytojas šiuos pažadus galėjo būti skaitęs 1920–1923 m. leisto kariuomenės žurnalo Atspindžiai puslapiuose. Atspindžiai buvo nuostolingi, todėl svarbaus žurnalo leidybą 1923 m. iš Krašto apsaugos ministerijos perėmė telegramų agentūra ELTA. Gaivinti leidinio buvo pakviestas naujas redaktorius Kazys Puida, agentūra jam skyrė 500 litų kasmėnesinę dotaciją už leidinio platinimą užsienyje ir Lietuvos populiarinimą. Naujasis redaktorius žurnalui davė kitą – Krivulės – pavadinimą. Dėl žemo markės kurso leidinys iš pradžių buvo spausdinamas Berlyne, Gvido Hakebailio (Guido Hakebeil) spaustuvėje.
Pirmasis Krivulės numeris, išlaikydamas pirmtako tradiciją, skaitytojus pasitiko vyriausiojo kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko nuotrauka. Daug vietos numeryje buvo skirta grožinei literatūrai: publikuota Fausto Kiršos, Oskaro Vaildo (Oscar Wilde), Selmos Lagerliof (Selma Lagerlöf) prozos, Bronės Buivydaitės eilėraštis. Į prozos kūrinius buvo įterpta naujojo ministrų kabineto narių portretų, iliustruotais straipsneliais pristatytos Lietuvos skautų asociacija, Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija, papasakota apie Etnos ugnikalnio išsiveržimą. Įdėta vaizdų iš kooperatininkų šventės, Aukštųjų karininkų kursų dalyvių suvažiavimo Kaune, VIII Estijos dainų šventės ir kt. Skyrelyje „Knygų lobis“ paskelbta Vytauto Bičiūno, pasirašiusio L. Straigiu, recenzijų. Taip pat įdėta „Margumynų“ – linksmų istorijų. Nemažai vietos (4 puslapiai ir viršeliai) buvo skirta reklamai.
Pirmasis Krivulės numeris nebuvo itin palankiai sutiktas. Trimito apžvalgininkas, galbūt nujausdamas būsimą varžovą, peikė Krivulės „skystutį turinį“, priekaištavo dėl to, kad įdėta per daug vertimų ir per mažai iliustracijų. Lygino Atspindžius su Krivule pastarosios nenaudai. Kritiko manymu, „vieni apsakymėliai žmogaus nepatenkina“, reikėtų skelbti daugiau pažintinių, istorinių straipsnių. Užkliuvo ir tai, kad žurnalas išspausdintas Berlyne.
Dienraščio Lietuva apžvalgininkas Zigmas Kuzmickis, aptardamas Krivulės pasirodymą, prisiminė ir pirmtakų nuodėmes: esą, Atspindžiai ir jo pirmtakas Šešėliai „sirgę“ medžiagos trūkumu ir nepunktualumu. Prikišo, kad pirmajame Krivulės numeryje mažai originalių kūrinių, ragino stengtis, jog kalba būtų taisyklingesnė ir aiškesnė, peikė neišraiškingą leidinio viršelį ir mažoką apimtį.
Nepaisant tikrų ar menamų trūkumų ir gana didelės konkurencijos (tuo metu Lietuvoje ėjo tokie solidūs kultūrinio pobūdžio leidiniai, kaip Gairės, Karys, Kultūra, Trimitas, Vairas, Židinys ir kiti), Krivulė startavo taip sėkmingai, kad trijų pirmųjų numerių tiražai buvo išspausdinti pakartotinai. Anot literatūrologo Leono Gudaičio, Krivulė taikėsi prie vidutinio skaitytojo, kuriam pakanka intriguojančio vertimo ir pikantiškos nuotraukos, todėl sulaukė sėkmės.
Sėkmė ilgai netruko. 1924 m. pradžioje leidinys, kainavęs 2 litus, buvo pabrangintas iki 3 litų. Tai gerokai sumažino Krivulės populiarumą, ėmė trūkti lėšų. Redakcijoje kilo nesutarimų tarp K. Puidos ir V. Bičiūno. Spausdinimas buvo perkeltas į Kauną, nes G. Hakebailio spaustuvė dėl neapmokėtų sąskaitų sustabdė darbus. Krivulės 1924 m. nr. 6 išėjo K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno spaustuvėje. K. Puida nuo nr. 7 leidybą perėmė į savo rankas, o žurnalo spausdinimą patikėjo „Raidės“ spaustuvei. Redaktorius kvietė iš Vokietijos grįžti F. Kiršą ir imtis Krivulės redagavimo, bet šis, nesulaukęs algos už darbą kitame K. Puidos redaguojamame žurnale Gairės, nesutiko.
Norėdama padidinti skaitytojų skaičių, redakcija žadėjo nuolaidų moksleiviams, suradusiems savo mokyklose dar bent 10 prenumeratorių. Nuo 1925 m. nr. 3 Krivulė tapo dvisavaitinė ir perpus sumažino kainą iki 1,50 lito, tačiau tai prastėjančių reikalų nepataisė. Redakcija kreipėsi į skaitytojus atsiprašydama dėl žurnalo netobulumo, teisinosi, kad iliustruotas spaudinys reikalaująs didesnių kaštų, o techninės galimybės esančios menkos, trūkstą popieriaus.
Sunkmetis privertė žurnalo kūrėjus suktis iš padėties. Krivulės ir Lietuvos dienraščio redaktoriams susitarus, buvo sumanyta žurnalą iš dalies prišlieti prie dienraščio. Nuo 1925 m. nr. 13 iki metų pabaigos lygiagrečiai ėjo dvi savaitinės Krivulės: iliustruotas žurnalas ir Lietuvos dienraščio priedas. Jų turinys šiek tiek skyrėsi: žurnale buvo tęsiamas jau pradėtas O. Pleirytės-Puidienės romano „Tėviškė“ publikavimas, o dienraščio priedas skelbė kitus straipsnius. Mažesnė apimtis ir dienraščio parama leido Krivulei gyvuoti iki 1925 metų pabaigos ir įvykdyti įsipareigojimus prenumeratoriams. Paskutiniame 1925 metų numeryje buvo paskelbtas pranešimas, kad kitais metais žurnalas nebeis kartu su Lietuva, o kaip eis, bus pranešta vėliau. Leidinys daugiau nebepasirodė. Iš viso buvo išleistas 51 Krivulės numeris.
Kai kurie Krivulės numeriai buvo proginiai. 1924 m. nr. 4 paminėjo Petro Vileišio įsteigtą dienraštį Vilniaus žinios. Pranas Mašiotas paskelbė įžanginį straipsnį, Jonas Jablonskis, Kazys Puida, Ona Pleirytė-Puidienė, Juozas Tumas-Vaižgantas – atsiminimų apie darbą Vilniaus žinių redakcijoje.
Paminėdamas Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos vienerių metų veiklos sukaktį, Krivulės 1924 m. šeštasis numeris skaitytojams pristatė Lietuvos kooperacijos banką ir jo vadovus, papasakojo apie vartotojų kooperacijos plėtrą šalyje.
1924 m. nr. 10 buvo skirtas lietuvių ir čekų kultūriniams ryšiams. Numerį parengė O. Pleirytė-Puidienė, straipsnių publikavo Kazys Puida, Jonas Basanavičius. Buvo paskelbtos užsienio autorių parašytos čekų literatūros, teatro, dailės ir muzikos apžvalgos.
Žurnalo puslapiuose per nepilnus trejus jo gyvavimo metus buvo išspausdinta nemažai grožinės literatūros. Krivulėje bendradarbiavo ir pripažinti, ir pradedantys lietuvių literatai: Vytautas Bičiūnas, Natalija Bičiūnienė, Bernardas Brazdžionis, Augustinas Gricius, Faustas Kirša, Pranas Morkus, Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Vaičiūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Juozas Žlabys-Žengė ir kiti. Be originalių kūrinių, leidinyje buvo publikuota ir nemažai vertimų, daug prozos išvertė pats redaktorius, taip pat Ona Pleirytė-Puidienė, Edvardas Viskanta, poezijos vertimų paskelbė Faustas Kirša, Balys Sruoga, Mykolas Vaitkus.
1924 m. nr. 1 Krivulės redakcija paskelbė literatūrinį konkursą baladei tautiniais ar istoriniais motyvais parašyti, žadėjo apdovanojimus: 200 litų už pirmąją vietą ir 100 – už antrąją. Konkursui buvo atsiųsti tik keturi kūriniai, iš kurių du buvo išspausdinti žurnale, vienas jų premijuotas, bet autoriai taip ir nebuvo atskleisti.
Krivulėje buvo publikuojama apžvalginių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Apie gamtos paslaptis rašė Petras Tarasenka, kūno kultūrą ir sportą – Karolis Dineika, Lietuvos dailę – Vytautas Bičiūnas, teatrą – Kazys Inčiūra, Juozapas Albinas Herbačiauskas ir kiti.
Krivulė buvo bene pirmasis leidinys Lietuvoje, paskelbęs gražiausios lietuvaitės konkursą. Ne jaunesnės nei 18 metų merginos buvo kviečiamos siųsti redakcijai po dvi nuotraukas: portretą ir fotografiją visu ūgiu, apsirengus tautiniais drabužiais. Atsiųstos nuotraukos turėjo būti publikuojamos Krivulės puslapiuose. Redakcija pažadėjo, kad pirmosios vietos laimėtoją apdovanos auksiniu laikrodžiu, antrosios – gintariniais karoliais, o trečioji gaus komisijos pripažinimą. Buvo žadama, kad gražiausioji lietuvaitė pozuos tapant kunigaikštienės Birutės portretą, kuris vėliau bus eksponuojamas Karo muziejuje. Konkursas dėl nežinomų priežasčių neįvyko, gražuolių atvaizdai taip ir nepapuošė žurnalo puslapių.
Krivulės žurnalas ženkliai prisidėjo prie lietuviškos fotožurnalistikos raidos, buvo vienas pirmųjų Lietuvoje gausiai originaliomis nuotraukomis iliustruotų žurnalų. Leidinio kūrėjai suprato, kad vaizdas prasmingai papildo tekstą ir yra ne mažiau svarbus. Pirmajame Krivulės numeryje buvo išspausdintos 29, antrajame – 43, trečiajame – 48 nuotraukos. Žurnale buvo publikuota Lietuvos ir užsienio iškilių asmenų portretų, kariuomenės gyvenimo vaizdų. Fotoreportažai, nuotraukų serijos įamžino įvairius Lietuvos visuomeninio gyvenimo reiškinius: šventes, parodas, mokyklas ir kitką. Patrauklumo žurnalui suteikė gausiai iliustruoti publicistiniai pasakojimai apie egzotiškus kraštus, kurių vaizdai greičiausiai buvo paimti iš užsienio spaudos. Leidinyje kaip specialusis fotografas-korespondentas buvo nurodytas Mejeris Smečechauskas, Ekonominės karių bendrovės fotoateljė vedėjas, galimas daiktas, daugelio iš žurnale publikuotų nuotraukų autorius.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi išėję Krivulės numeriai. Įdomu, kad vienas bibliotekoje saugomų 1923–1924 metų žurnalo įrišų yra priklausęs Juozui Tumui Vaižgantui, vėliau – Vaižganto muziejui ir Vytauto Didžiojo universiteto muziejui.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Literatūra
„Atspindžiai“, lietuvių paveiksluotas žurnalas, pabaigė savo egzistavimą… Rubrika: Įvairios žinios. Lietuvoje. Parašas: L. K. Trimitas, 1923, nr. 149, p. 4.
Gražiausios lietuvaitės konkursas. Krivulė, 1925, nr. 1, p. 5–6.
Gudaitis, Leonas. Permainų vėjas. Vilnius: Vaga, 1986.
Į mūsų skaitytojus. Lietuva, 1925, liepos 31 (nr. 169), p. 1.
Išėjo 5 Nr. „Krivulės“. Rubrika: Kauno kronika. Lietuva, 1923, lapkr. 28 (nr. 269), p. 5.
Juodakis, Virgilijus. Lietuvos fotografijos istorija: 1854–1940. Vilnius: Austėja, 1995.
„Krivulė“. Rubrika: Knygos, raštai. Trimitas, 1923, nr. 151, p. 32.
„Krivulės“ konkursas baladai parašyti. Parašas: „Krivulės“ redakcija. Krivulė, 1924, nr. 1, p. 30.
„Krivulės“ konkurso pasekmės. Krivulė, 1924, nr. 6, p. 28.
Kuzmickis, Zigmas. „Krivulė“. Rubrika: Bibliografija ir kritika. Parašas: K-kis. Lietuva, 1923, rugpj. 5 (nr. 173), p. 6.
Mūsų gerb. skaitytojams. Parašas: „Krivulės“ redakcija. Krivulė, 1925, nr. 2, p. 44.
Pranešimas. Krivulė, 1925, nr. 33–34, p. 443.
Vidurinių mokyklų mokiniams. Parašas: „Krivulės“ administracija. Krivulė, 1925, nr. 1, antrasis viršelis.
Panemunės pilis: Eperješų renesansinės pilies transformacija Gelgaudų valdymo periodu
Panemunės pilis: Eperješų renesansinės pilies transformacija Gelgaudų valdymo periodu
Panemunės pilis yra geriausiai išlikusi renesansinė tradicinės gynybos rezidencinė pilis Lietuvoje. Pilis, kurią statant 1604–1610 m. dar tęstos gotikinių pilių gynybos tradicijos, suformuota ant kavos, aplink trapecinį uždarą kiemą įrėmintą kampiniais bokštais ir buvo skirta ne tik gynybai, bet ir gyvenimui. Panemunės mūrai išsiskiria ne tik savo efektingu dydžiu, kurį lėmė vykę rezidencijos atnaujinimo darbai XVII a. II pusėje ir ypač XVIII a. II p., bet ir kompleksiškai išlikusia klasicistine sienų tapyba. Paskaitoje siekiama atskleisti pirminį – renesansinį – vengrų kilmės Lietuvos bajoro Jonušo Eperješo tradicinės gynybos rezidencinės pilies pavidalą ir rezidencijos transformaciją XVIII a. II pusėje, kuomet objektą iš esmės atnaujino ir išplėtė Generalinis žemaičių seniūnas Antanas Anupras Gelgaudas ir jo palikuonys paversdami klasicizmo idėjų įkvėpta ištaiginga Apšvietos epochos didikų rezidencija. Dvaro sodybos neįsivaizduojamos be jas supančių parkų. Panemunės pilį taip pat supa parkas, kuris yra taip pat kelių epochų palikimas. Valdant Eperješams čia buvo sodai, tvenkiniai, žvėrynas, rezidenciją supo miškai. XVIII a. pabaigoje sukurtas angliškas – peizažinis parkas, atspindėjęs Gelgaudų kultūrinį akiratį. Naujai pažvelgti į Gelgaudų indėlį kuriant Panemunės parką leidžia ir pirmą kartą viešai pristatomos 1774 m. kunigo Bonifaco Vrublevskio eilės (vertė Mindaugas Paknys), kurios buvo dedikuotos „Jos didenybei panelei Eleonorai Gelgaudaitei, LDK sargybininko dukrai. Panemunės kalno į žavingą itališką sodą perstatymo proga.“ Paskaitą skaitė Marius Daraškevičius – humanitarinių mokslų daktaras, architektūros istorikas, Panemunės pilies direktorius, Vilniaus dailės akademijos mokslininkas stažuotojas. Tarp jo mokslinio darbo sričių patenka Naujųjų laikų Europos architektūros istorija ir teorija, Rytų Europos architektūra bei taikomoji ir dekoratyvinė dailė, taip pat Lietuvos bajorų materialinė kultūra. M. Daraškevičius yra mokslinių straipsnių ir knygų skirtų dvarų architektūrai autorius.
Aktorė Gražina Baikštytė apie knygas
Aktorė Gražina Baikštytė apie knygas
Fotografė Vaiva Abromaitytė
Gražina Baikštytė – kino aktorė, rašytoja.
1977 m. baigė Sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto kino režisieriaus S. Bondarčiuko aktorinio meistriškumo fakultetą. Nusifilmavo 40 filmų.
Dirbo žurnaliste žurnaluose „Kosmetik Baltikum“, „Vyras ir moteris“, „Veikli“, „Lilit“, „Ego“, „Geras žurnalas“, „Šeimininkė“.
Parašė knygas: „Rimo Tumino sodas“ („Tyto alba“, 2012 m.), „Gyvenimas kaip teatras“ („Vaga“, 2016 m.), „Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu“ („Sofoklis“, 2020 m.).
- Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekviena knyga turi savo unikalią vertę. Amžinosios pasaulio ir lietuvių literatūros vertybės – klasikų kūriniai, jų vertė nediskutuotina. Skaitantis žmogus pats sau nusistato knygos vertę, kiek ji jam vertinga, tai labai individualu. Man vertinga tokia knyga, kurią po daugel metų norisi išsitraukti iš knygų lentynos ir vėl ją perskaityti – tai E. Hemingvėjaus, F. Sagan, E. M. Remarko („Trys draugai“), Dž. Keruako („Kelyje“) ar Dž. D. Selindžerio („Rugiuose prie bedugnės“) kūriniai. Dar man labai brangios ir tuo pačiu vertingos – draugų parašytos ir man dovanotos knygos.
- Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti Bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojai turi pavydėtiną galimybę skaityti bet kada ir ką tik užsimano, tad mano rekomendacijų kažin, ar reikia…
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
O kam nėra tekę?.. Šiaip jau su knygomis elgiuosi pagarbiai, naudoju jas pagal paskirtį – skaitau, tačiau yra tekę knyga kažką paramstyti. Vaikystėje tarp knygų lapų džiovindavau gėlių žiedelius ar medžių lapelius.
- Ar elektroninės knygos konkurentės spausdintoms?
Suprantu, kad atsiranda vis daugiau visokių naujų technologijų ir daugelis jomis su malonumu naudojasi, bet esu „senamadiška“, todėl manau, kad spausdintos knygos neturi ir niekada neturės jokių konkurentų! Elektroninės knygos niekada neatstos to malonumo vartyti kvepiančių knygos lapų…
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.
Manau, kad kiekvienoje kartoje yra mėgstančių skaityti, kaip ir tokių, kuriems knyga nėra tokia svarbi. Be abejo, dabar dauguma mieliau sukišę nosis į savo išmaniuosius įrenginius, nei į knygas. Tačiau tie, kas mėgsta skaityti, skaitys visada, nepriklausomai nuo laikmečio, kokiame gyvena. Meilė knygai prasideda dar vaikystėje šeimoje. Aš užaugau su knygomis. Mano teta dirbo bibliotekoje, tai, nusižiūrėjusi vaikystėje, žaidžiau biblioteką, kuri buvo mano namuose. Ateidavo klasės ar kiemo draugės ir aš joms duodavo knygų į namus. Turėjau visus reikiamus blankus, štampuką su savo vardu ir pavarde, bet tai negelbėjo nuo nesąžiningų mano bibliotekos skaitytojų. Dažnai knygų tiesiog neatgaudavau, tad biblioteką uždariau.
Mano giminėje skirtingos kartos, bet visi turime ypatingą ryšį su knyga.
- Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Gal būčiau atsargesnė, skolindama draugų autorių su man asmeniškai jų pasirašytais autografais. Bandyčiau gauti knygos grąžinimo tvirtą pažadą.
- Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Autobiografijos.
- Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neskirstau knygų autorių pagal jų tautybę ar šalį.
- Kokią knygą rašote šiuo metu?
Patinka interviu, pokalbių žanras. Visas tris savo knygas rašiau tokiu pat principu, kalbindama savo knygų herojus. Šiuo metu rašau autobiografinę knygą „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“. Joje ne tik sugrįžtu į savo jaunystės laikus, bet ir kalbuosi su savo jaunystės draugais, kurie tuomet buvo tik mano draugai, o vėliau tapo įžymiais ir daug pasiekusiais menininkais. Per juos atskleisiu epochą ir laikmetį, kuriame mes gyvenome. Drauge su fotografe Vaiva Abromaityte specialiai knygai darome fotosesijas su mano draugais, tad knygoje bus daug profesionalių originalių nuotraukų. Man labai svarbi knygos vizualinė pusė.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Prie mano lovos lentynėlėse visuomet guli keletas knygų. Skaitymui renkuosi pagal nuotaiką. Labiausiai mėgstu biografijas. Kadangi pati rašau apie teatro ir kino menininkus, tai man patinka skaityti apie įdomias meno asmenybes. Šiuo metu pakaitomis skaitau Igno Staškevičiaus tris jo „pokalbių iš esmės“ knygas: „Pasaulis jų akimis“, „Gyvenimas jų žodžiais“ ir „Laiko juosta jų žvilgsniais“. Nuotaiką prieš miegą labai pataiso genialios rusų aktorės Fainos Ranevskajos gyvenimo istorijos ir klasika tapusios jos „auksinės mintys“.
Naujos knygos
Naujos knygos
Miniature books: the format and function of tiny religious texts. Sheffield; Bristol: Equinox, 2019. 237 p.
Rankraštinės ar spausdintos miniatiūrinės knygos nuo seno žavi kolekcininkus ir tiesiog knygų mėgėjus savo unikaliais fiziniais bruožais. Šioje studijoje nagrinėjamos religinio pobūdžio miniatiūrinės knygos, aprėpiant krikščionybės, islamo, judaizmo, budizmo bei induizmo religines tradicijas. Pasakojama, kaip paties mažiausio formato knygos buvo gaminamos, platinamos ir naudojamos skirtingose kultūrose, aptariamas knygos formato ir funkcijos ryšys.
Åslund, Anders. Russia’s crony capitalism: the path from market economy to kleptocracy. New Haven; London: Yale University Press, 2019. 324 p.
Studijoje nagrinėjama, kaip veikia Vladimiro Putino Rusijoje sukurta ekonominė sistema, siekiant sustiprinti autoritarinę šalies kontrolę. Paskyręs savo artimus bendražygius valstybės įmonių vadovais ir perdavęs jiems FST bei teismų valdymą, Putinas praturtino savo verslo partnerius iš Sankt Peterburgo, aprūpindamas juos pelningiausiais vyriausybės užsakymais. Tokiu būdu jis sukūrė itin turtingą ir jam asmeniškai ištikimą plutokratų sluoksnį. Didžioji šio turto dalis paslėpta JAV ir Jungtinės Karalystės lengvatinio apmokestinimo zonose, kur klesti anoniminius savininkus turinčios įmonės ir nešvarių pinigų plovimas. Nors tokia sistema labai naudinga keliems išrinktiesiems, ji nulėmė tragišką Rusijos ekonomikos sąstingį, kurį Putinas stengiasi paslėpti prisidengdamas tariama Rusijos karine galia.
Communities of print: books and their leaders in Early Modern Europe. Leiden; Boston: Brill, 2022. 254 p.
Šiame esė rinkinyje siūlomas naujas požiūris į knygų istoriją, skiriant ypatingą dėmesį spaudos kūrėjų ir vartotojų bendruomenėms. Žymūs knygos istorijos tyrėjai gvildena ryšius tarp Europos rašytojų, spaustuvininkų, knygų prekeivių ir skaitytojų XVI–XVIII a. Aptariami to meto knygų gamybos ir platinimo tinklai, atskleidžiami knygų naudojimo ir dalijimosi būdai.
Unions and divisions: new forms of rule in Medieval and Renaissance Europe. London; New York: Routledge, 2023. 365 p.
Knygoje pateikiama išsami informacija apie asmenines unijas, sudėtines monarchijas ir daugvaldystę Viduramžių ir Renesanso epochos Europoje, nagrinėjant jas lyginamuoju aspektu bendrame Europos kontekste. Dvidešimt keturiose esė aptariamos asmeninės unijos įvairiose Europos šalyse nuo Anglijos iki Rytų Europos. Kiekviena unija gvildenama atskleidžiant atitinkamų šalių politines ir socialines jėgas, parodant, kaip asmeninės unijos atspindėtos to meto literatūroje, politiniuose bei istoriniuose diskursuose.
Unpacking the personal library: the public and private life of books. Waterloo: Wilfrid Laurier University Press, 2022. 273 p.
Knygoje apmąstoma asmeninių knygų kolekcijų istorinė bei kultūrinė reikšmė ir jų daugialypis santykis su platesnei visuomenei prieinamomis bibliotekomis. Pristatomas didžiųjų viešųjų ir akademinių bibliotekų formavimasis iš privačių kolekcijų, parodoma, kaip asmeninė biblioteka veikia savininko gyvenimą ir veiklą. Aptariamos pačios įvairiausios temos: Aleksandrijos bibliotekos istorinis vaidmuo, knygų kolekcionavimas Viduramžiais, žymių rašytojų ir politikų bibliotekos, bibliotekų fondų ateitis ir kt.
Extraordinary women in science and medicine: four centuries of achievement. New York: The Grolier Club, 2013. 182 p.
Šis katalogas lydi Grolier bibliofilų klube Niujorke 2013 m. rugsėjo 18 – lapkričio 11 d. vykusią to paties pavadinimo parodą. Joje pristatytos 32 garsios moterys, kurių pasiekimai fizikos, chemijos, astronomijos, matematikos, kompiuterinių technologijų ir medicinos srityse daug prisidėjo prie mokslo pažangos. Pavaizduota ir aprašyta daugiau nei 150 su jomis susijusių objektų iš Grolier klubo kolekcijų, tarp kurių – knygos, periodiniai leidiniai, rankraščiai, disertacijos, laboratoriniai įrenginiai. Knyga aprėpia laikotarpį nuo XVI iki XXI a.
The book of symbols. Köln: Taschen, 2022. 807 p.
Žinyną sudaro apie 350 esė, kurių kiekviena skirta vienam simboliui. Jį puošia 800 spalvotų iliustracijų. Aprašomi simboliai iš viso pasaulio ir įvairių istorijos laikotarpių. Aptariama, kokios simbolinės reikšmės suteikiamos kosminiams bei gamtos reiškiniams, įvairiems gyvūnams, augalams, mitologinėms būtybėms, magiškiems objektams, spalvoms, garsams, instrumentams, architektūros kūriniams ir kt. Remiantis C. G. Jungo archetipų teorija, knygoje svarstoma, kaip simboliai veikia žmogaus pasąmonę.
Galeotti, Mark. We need to talk about Putin: how the West gets him wrong. London: Ebury Press, 2019. 143 p.
Žymus politologas ir Rusijos saugumo reikalų ekspertas Vakarų skaitytojui skirtoje populiarioje knygoje išdėsto savo požiūrį į Putino asmenybę bei veiklą. Anot autoriaus, Putinas turi savitą vadovavimo stilių, kuris pasižymi improvizacija, jis nevykdo jokio grandiozinio plano (pavyzdžiui, Rusijos imperijos atstatymo), o tiesiog reaguoja į aplinkybes. Knyga parašyta dar prieš globalinę pandemiją. Skaitytojui lieka įvertinti, ar toks požiūris į Putiną teisingas Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje.
Jackson, Eleanor; Gallop, Annabel Teh; Doyle, Kathleen. Gold: spectacular manuscripts from around the world. London: The British Library, 2022. 32 p.
Auksas – tai ne tik visų laikų prestižo ir galios simbolis. Jo blizgesys taip pat asocijuojasi su dieviškumo ir išminties švytėjimu, todėl svarbiausi sakraliniai bei pasaulietiniai rankraštiniai dokumentai dažnai būdavo dekoruoti auksu: auksinis rašalas, auksu puoštos iliuminacijos, auksiniai puslapiai ir viršeliai. Šioje knygoje apžvelgiama Britų bibliotekoje Londone (The British Library) 2022 m. vykusi paroda „Auksas“, kurioje eksponuoti prabangūs šioje bibliotekoje saugomi auksu puošti rankraščiai iš per 20 pasaulio šalių. Parodos kuratorių parengtame leidinyje pristatomi svarbiausi eksponatai, kuriuose atsispindi įvairios kultūros, kalbos, religijos ir viso pasaulio knygų meno tradicijos.
Breaking the news: 500 years of news in Britain. London: The British Library, 2022. 240 p.
Ši knyga lydi Britų bibliotekoje Londone (The British Library) 2022 m. vykusią parodą „Karščiausios naujienos“ (Breaking the News), kurioje apžvelgiama žiniasklaidos raida Didžiojoje Britanijoje nuo Williamo Caxtono spaustuvės įkūrimo 1476 m. iki JAV prezidento Donaldo Trumpo „Twitter“ paskyros užblokavimo 2021 m. Svarstomi kultūriniai, politiniai, teisiniai ir etiniai žiniasklaidos aspektai, samprotaujama apie jos ateitį pereinant iš spausdintinės į elektroninę formą. Atskirai aptariamas žiniasklaidos vaidmuo formuojant viešąją nuomonę COVID pandemijos metu.
Purvis, Alston W.; Jong, Cees W. de. The enduring legacy of Weimar graphic design and new typography 1919–1933. Munich; London; New York: Prestel, 2019. 399 p.
Žymus meno istorikas ir grafikas Alstonas Purvisas įspūdingai iliustruotoje knygoje glaustai pasakoja apie Europoje 1919–1933 m. vykusią grafinio dizaino revoliuciją. Jis supažindina, kaip Veimare buvo įkurta Bauhauzo mokykla, Europos avangardistai, dadaistai ir kiti meniniai judėjimai prisidėjo prie inovacijų grafiniame dizaine bei tipografijoje. Pristatomi 50 menininkų (tarp jų – Valterio Gropijaus, Paulo Klė, Elo Lisickio) darbai, atskleidžiama, kaip jie laužė to meto konvencijas ir nustatė naujus standartus spalvų naudojime, kompozicijoje ir tipografikoje.
Pearson, David. Provenance research in book history: a handbook. Oxford: Bodleian Library, 2019. 436 p.
Šis klasika tapęs proveniencijų tyrimų vadovas pirmą kartą išleistas 1994 m. Nuo to laiko susidomėjimas knyga kaip materialiniu objektu, taip pat knygų nuosavybės klausimais, skaitymo ir naudojimo būdais ženkliai išaugo. Naujas papildytas leidimas turi daugiau nei 200 spalvotų iliustracijų, atnaujintas bibliografines rodykles, šaltinių bei naudotos literatūros sąrašus, taip pat nuorodas į daugybę elektroninių išteklių. Išsamiai aprašomos įvairių nuosavybės ženklų rūšys ir istorinė raida; parodoma, kokią informaciją šie ženklai suteikia apie knygų kolekcijas.
Sandler, Lucy Freeman. Penned & painted: the art and meaning of books in medieval and Renaissance manuscripts. London: The British Library, 2022. 176 p.
Šioje įspūdingai išleistoje, gausiai iliustruotoje knygoje žymi viduramžių meno tyrėja nagrinėja klausimą, kokia reikšmė Viduramžiais buvo suteikiama knygai. Knygos svarba Viduramžių pasaulėžiūroje materialiai atsispindi daugybėje to laikmečio rankraščiuose esančių knygų vaizdų. Remiantis 60 unikalių iliuminuotų rankraščių iš Britų bibliotekos fondų pavyzdžių, nagrinėjama knygos kaip sakralaus simbolio vaidmuo, jos naudojimas dėstyme, studijose ir religinėse apeigose. Aptariant daugybę knygų vaizdų iliuminuotuose rankraščiuose, atskleidžiama jų detalių kalba ir simbolika.
The Oxford handbook of economic imperialism. New York: Oxford University Press, 2022. 678 p.
Pastaruoju metu imperializmas vėl tapo svarbia mokslinių tyrimų tema, ypač politinės ekonomikos ir tarptautinių santykių srityse. Ši trisdešimt keturių skyrių knyga suskirstyta į tris dalis: imperializmo teorijos ir sąvokos, tarptautinė politinė ekonomija ir imperializmas įvairiose pasaulio šalyse. Tarp aptariamų temų – ekonominio imperializmo išlikimas šiuolaikiniame pokolonijiniame pasaulyje, ilgalaikė didžiųjų valstybių kontrolė buvusių imperijų teritorijose, ekonominio imperializmo vaidmuo palaikant skurdą ir konfliktus visame pasaulyje ir kt.
Anotacijas parengė Ana Venclovienė
Paskaita „Buriatų budizmas šiandien: religija, etniškumas ir identitetas Rusijos paribyje“
Paskaita „Buriatų budizmas šiandien: religija, etniškumas ir identitetas Rusijos paribyje“
Lietuvos antropologų asociacijos vadovė doc. dr. Kristina Jonutytė, Makso Planko socialinės antropologijos institute Vokietijoje apsigynusi disertaciją, Buriatijoje praleido metus. Čia ji tyrė budistinio dovanojimo fenomeną, jo motyvus, kuriamas reikšmes ir socialinius saitus. Šioje paskaitoje mokslininkė apžvelgia buriatų, Rusijos mongolų etninės mažumos, budizmą istoriškai ir dabar. Gilinamasi į budizmo plėtrą ir kismą regione, jo santykį su valstybe, taip pat apžvelgiama dabartinė religinė situacija posovietinio religinio atgimimo Ulan Udės mieste kontekste.
Projektas „Miesto religija ir erdviškumas daugiaetninėje posocialistinėje Ulan Udėje“ bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0059) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).