Stažuotė Groningeno universiteto bibliotekoje
Stažuotė Groningeno universiteto bibliotekoje
2023 m. spalio mėnesį turėjau galimybę keturias savaites stažuotis Groningeno universiteto bibliotekos Specialiųjų kolekcijų skyriuje. Stažuotę finansavo Europos mokslinių bibliotekų konsorciumas (CERL – Consortium of European Research Libraries) ir Groningeno universiteto biblioteka. Pagrindinis viešnagės tikslas buvo čia saugomų inkunabulų tyrimai bei jų katalogavimas MEI (Material Evidence of Incunabula) bazėje. Tuo pačiu tai buvo puiki galimybė susipažinti su šia akademine biblioteka, jos darbu ir kasdienybe.
Groningeno universitetas buvo įkurtas 1614 metais ir tai yra antra seniausia Nyderlandų aukštoji mokykla po Leideno, bet miestas ir seniau garsėjo kaip mokslo centras. Manoma, kad jau nuo XIV a. prie Šv. Martyno bažnyčios veikė mokykla (pirmą kartą miesto dokumentuose paminėta 1425-aisiais), traukusi ne tik vietinius studentus, bet ir jaunimą iš kaimyninių ar tolimesnių kraštų. Ir iki šių dienų Groningenas išliko stiprus akademinis miestas: jo universitetas patenka į geriausių pasaulio universitetų šimtuką, didžiuojasi savo Nobelio bei kitų premijų laureatais, nepamiršta paminėti, kad čia oficialiai studijavo ir medicinos mokslus baigė Aletta Jacobs (1854–1929) – pirmoji moteris Nyderlanduose, įgijusi aukštąjį išsilavinimą.
Mano tyrimai bibliotekoje buvo susiję su ankstyvąja šio miesto istorija, iš dalies ir su ikiuniversitetiniu knyginiu paveldu. Čia saugoma virš 200 inkunabulų, kurių dalis į biblioteką pateko netrukus po universiteto įkūrimo. Kaip sako pats bazės, kurios pagrindu atlikau tyrimus, pavadinimas – Material Evidence of Incunabula – pagrindinis dėmesys joje skiriamas ne knygos autoriui, turiniui, dažniausiai ir ne spaustuvininkui, bet atpažįstamiems ir neatpažintiems knygų savininkams, skaitytojams, komentarų ir kruopštesnių ar mažiau pasisekusių piešinių autoriams. Iki šiol daugiausiai dirbus su Lietuvoje saugomais inkunabulais iš pradžių atrodė neįtikėtina, kaip kažkokia knyga jau XV a. galėjo būti atvežta į Groningeną, čia įrišta, du ar tris kartus pakeisti savininką, o visas tas judėjimas vykti teritorijoje, mažesnėje nei vienas kvadratinis kilometras. Ir čia visa fizinė knygos kelionė per daugiau nei 500 metų. To priežastis ir paaiškinimas – jau minėta prie Šv. Martyno bažnyčios veikusi mokykla ir biblioteka. Teko „susipažinti“ net su dviem šios bažnyčios kunigais. Vienas iš jų – Wilhelmus Frederici (prieš 1452 – 1525) – turėjo bent 14 inkunabulų (vieną iš jų priskirti pavyko šios stažuotės metu, tuo ypač nudžiuginant kolegas). Visas savo turėtas knygas jis paliko bažnyčios, kurioje tarnavo, bibliotekai. Kai kuriose knygose pats W. Frederici parašė, kada jas nusipirko ir kiek už jas mokėjo, kai kuriose įrašė, kad paveldėjo iš 1484 m. mirusio brolio Johannes Frederici (galbūt tėvo; tikslūs giminystės ryšiai nėra aiškūs), dar kitose randame jau vėlesnius bibliotekininko įrašus, iš ko gauta knyga.
Moderniųjų laikų knygų tyrėjus labai džiugina toks ankstesnių konkrečios knygos savininkų įvardijimas, leidžiantis atkurti ilgesnę knygos istoriją. Tokio tikslo tikrai neturėjo tie, kurie užrašė šią informaciją. Jų įrašai buvo kvietimas skaitytojams maldoje prisiminti geradarius, kurių dėka jie gali skaityti šias knygas. Pačioje XVI. a. pab. pasikeitus politinėms aplinkybėms, įsigalėjus protestantizmui, uždarius vienuolynus ir uždraudus mieste Katalikų bažnyčios veiklą, XVII a. pr. Šv. Martyno bibliotekos knygos buvo perduotos neseniai vos už kelių šimtų metrų nuo bažnyčios įkurto universiteto bibliotekai ir beveik visos čia išliko iki šių dienų. Tiksliai nežinoma, kurioje bažnyčios vietoje buvo saugomos jos bibliotekos knygos, tad einant pro šalį galima tik žvelgti į bažnyčios pastato formą ir spėlioti, kur tai galėję būti. Iš išorės todėl, kad lankytojai spalio mėnesį į ją nebuvo įleidžiami. Visgi paskutinės darbo bibliotekoje dienos vakarą pavyko ne visai legaliai patekti ir į bažnyčios vidų – tuo metu ten vyko repeticija ir kažkas pamiršo užrakinti duris, tad tyliai ir nekrentant į akis pavyko apžiūrėti beveik visą. Juk negalėjau neaplankyti inkunabulams tokios svarbios vietos!
Dalis knygose rastų įdomybių taip ir liko neišaiškintos, bet jos leido pažaisti su knygos istorijos faktais. Kodėl, pavyzdžiui, vienos knygos viduryje liko nesurubrikuotas vienas puslapis (ranka raudonu rašalu nesužymėtos pastraipų ir sakinių pradžios, neįrašytos labiau puošnios didžiosios raidės)? Rubrikatorius netyčia praleido, o niekas vėliau nepastebėjo? Gal… Bet o ką sakyti apie knygą, kurios dalis lankų nesurubrikuoti, dalis lapų, puslapių ir dar vieno puslapio ketvirtis? Ir čia viskas vienoje knygoje. Užsakovui pritrūko pinigų (kiekvienas brūkšnelis juk kainavo)? Tikrai ne. Būtent ši knyga priklausė jau minėtam Wilhelmui Frederici, kuris knygoms pinigų turėjo: visos jos buvo gražiai įrištos, jų viršelių kampai apsaugoti metalinėmis juostelėmis, visos turėjo metalinius užsegimus. Kitoje jam priklausiusioje knygoje trūko dvilapio (vieno aštuonių lapų lanko 2-o ir 7-o lapų), tai toje vietoje buvo įrištas ranka ant pergamento perrašytas tekstas. Mes niekada nepasakysime, kodėl taip buvo, bet tokios įdomybės buvo puiki priežastis remiantis istorinėmis žiniomis apie XV a. spausdintas knygas drauge su kolegomis kurti prielaidas, vieną už kitą mažiau tikėtinas, bet teoriškai įmanomas, teorijas. Jose kartais pasitaikydavo išgirsti ir iki tol nežinotų faktų iš inkunabulų istorijos.
Labai įdomu buvo atrasti vieną rankraštinį XV a. pab. ant pergamento perrašytą mišiolo teksto lapą, įrištą kaip inkunabulo priešlapį. Jis niekada nebuvo įrištas į knygą, niekada nebuvo naudotas liturgijoje. Šiame lape juodu rašalu surašytas tik pagrindinis tekstas, bet nėra jokių rubrikų, tad lapas dėl kažkokių priežasčių taip ir liko neužbaigtas. Kolegos nudžiugo, kad tai bus puikus pavyzdys kalbant apie rankraštinės knygos perrašymo procesą, o aš tyliai pagalvojau: norėčiau tokio… Tai galėtų būti puikus kuriamo Knygos muziejaus eksponatas, pavyzdys ekskursijoms ir edukacijoms. Galiu džiaugtis bent jau tuo, kad žinau, kur yra jo skaitmeninė kopija (biblioteka savo turimus inkunabulus jau yra suskaitmeninusi).
Tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės įdomios ir naudingos informacijos, kurią sukaupiau šios stažuotės metu. Dalį jos atskleidė patys inkunabulai, kitą atradau naujose ir net pačiose naujausiose, vos prieš kelis mėnesius ar savaites išspausdintose knygose. Malonūs, reikšmingi ir naudingi buvo pokalbiai su kolegomis: juk mūsų žinios remiasi ne tik perskaityta literatūra, bet ir pažinimu knygų, su kuriomis dirbame. Skirtingi istoriniai ir kultūriniai kontekstai formuoja ir kitokį visuomenės santykį su knyga, skaitymo tradicijas, kitokią pačios knygos istoriją. Visa tai sukėlė daugybę minčių, kurios, tikiu, su laiku įgaus konkretesnes išraiškos formas, taps naujais pasakojimais iš knygų gyvenimo.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė
Žurnalisto Audriaus Ožalo mintys
Žurnalisto Audriaus Ožalo mintys
Gedmanto Kropio/BNS nuotrauka
Audrius Ožalas – literatūros ekspertas, knygų apžvalgininkas, portalo 15min.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Žurnalistikos studijas baigęs Vilniaus universitete, komunikacijos ir informacijos mokslus tęsė ir mokslinius tyrimus vykdė Utrechto universitete Nyderlanduose.
Kultūros ir literatūros temoms daugiausia dėmesio skiriantis žurnalistas aktyviai dalyvauja su literatūra susijusiuose projektuose: veda diskusijas, pokalbius Vilniaus knygų mugės metu, sudaro festivalio „Open books“ programą. Audrius Ožalas yra vienas komandos, atrenkančios ir rekomenduojančios knygas tradicinei Vilniaus vasaros skaityklai #VilniusSkaito, narių, deleguotas į Lietuvos rašytojų sąjungos Liudo Dovydėno premijos vertinimo komisiją. Kartu su literatūrologe dr. Jūrate Čerškute veda pokalbių tinklalaidę „Perskaitymai“, kalbina knygų autorius, vertėjus ir kitus knygų pasaulio žmones.
Už darbą su knygomis Audrius Ožalas apdovanotas keliomis premijomis. 2016 metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skyrė Bičiulių premiją už kompetentingą ir entuziastingą bendardarbiavimą pristatant skaitytojams pasaulinę literatūrą ir jos vertėjus, o 2021 metais pelnė Kultūros ministerijos premiją už šiuolaikišką kultūros ir literatūros rubriką.
Veiklus, labai užimtas žurnalistas sako: „Kai nedirbu, stengiuosi kuo daugiau keliauti, tarp mano pomėgių taip pat yra futbolas ir alternatyvioji muzika. O labiausiai gyvenime traukia tai, kas keista ir neįprasta, originalu, kūrybiška, dalis to atsispindi ir portale.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekvienam knygos vertė skirasi. Be to, priklauso ir nuo aplinkybių. Galbūt viena knyga vertinga kaip puikus laiko praleidimas, kita – kaip žinių šaltinis, dar kita – dėl meninės vertės. Be to, ir pats žinau, kad vienu gyvenimo laikotarpiu vertinga buvusi knyga po keliolikos metų jau nepadaro jokio įspūdžio. Bendrąja prasme sakyčiau, kad man vertinga knyga ta, kuri keičia mane, plečia mano supratimą apie pasaulį ir kitus žmones. Nors skamba tai, žinoma, snobiškai.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomendacijos – vienas sunkiausių dalykų, nes juk skiriasi skoniai, skiriasi tai, ko norima iš knygų. Tarkime, man atrodo, kad rimtosios literatūros gerbėjai turėtų nepraleisti tokių knygų kaip Olgos Tokarczuk „Jokūbo knyga“, W. G. Sebaldo „Austerlicas“, Roberto Bolano „2666“, Fernando Pessoa „Nerimo knyga“. Negrožinių knygų skaitytojams labai rekomenduoju puikią Patricko Raddeno Keefe’o „Nieko nesakyk. Kruvini įvykiai ir susitaikymo paieškos Šiaurės Airijoje“. O jei dar panirsime į išleistas anksčiau, galo nebūtų matyti… Dar bibliotekos darbuotojams siūlyčiau paskaityti knygą „Gyvenimas tarp knygų“, kurios autorės kalbino įvairių sričių, profesijų žmones apie jų asmenines bibliotekas – vartant, skaitant šią knygą išties galima panirti į knyginių svajonių pasaulį, kuriame literatūra – ne gyvenimo papildymas, bet galbūt išties tikrasis gyvenimas.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Pamenu tik tai, kad kelis kartu sunkesnėmis knygomis teko prispausti vinilinių plokštelių vokus, kurie atkeliavo paštu smarkiai sulamdyti. Puikiai tam tinka – kuo sunkesnės, tuo geriau.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Iš pradžių atrodė, kad elektroninės knygos išties gali išstumti spausdintas, tačiau po didelio šuolio pradžioje matome, kad visos šios spėlionės nepasitvirtino. Lygiai kaip dabar smarkiai populiarėja audio knygos, kurios irgi, esu tuo tikras, neišstums nei elektroninių, nei popierinių knygų. Manau, kad nemažai skaitytojų renkasi formatą pagal tai, kuris tuo metu patogiausias. Tarkime, aš jau seniai keliaudamas imu elektroninių knygų skaityklę, nes užima mažiau vietos, keliaudamas galiu rinktis, kokią knygą skaitysiu priklausomai nuo nuotaikos, dažnai elektronines knygas renkuosi ir skaitydamas knygas anglų kalba – per porą minučių knyga atkeliauja pas tave. Keliaujant, judant patogus ir audio formatas. Tačiau patogiam, jaukiam skaitymui niekas nepranoks senų gerų popierinių knygų.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Be jokių abejonių, kiekviena karta turi savo santykį su knygomis. Ir vis kalbama, kad jaunesnė karta knygų skaito mažiau, tačiau tai irgi natūralu – tiesiog dabar yra kur kas daugiau laisvalaikio pasirinkimų, nei anksčiau. Kita vertus, Frankfurto knygų mugėje kasmet skelbiant duomenis vis konstatuojama, kad tikrai situacija nėra tokia bloga ir jaunimas skaito, kad skaitymas vėl tampa madingas. Žinoma, man augant knygos buvo labiau dėmesio centre – aplinkui visi skaitė, geros knygos būdavo deficitas, mano tėvai, giminės irgi buvo aistringi skaitytojai. Manau, kad mūsų kartai knygos buvo viena svarbiausių, esminių laisvalaikio, augimo, tobulėjimo, pasaulio pažinimo priemonių. Natūralu, kad dabar kitaip.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Paprastai skolinu visas knygas, jei žinau, kad jas atgausiu atgal (aišku, yra knygų, kurių antrą kartą neskaitysiu, tad jas mielai ir dovanoju). Tačiau yra kai kurios knygos, kurios kelia labai stiprius asmeninius prisiminimus, sentimentus, tad nenorėčiau paleisti jų iš namų. Taip pat yra keletas knygų su jų autorių autografais ar dedikacijomis, jas irgi skolinčiau su įtarimu. Tarkime, abejoju, ar kada pavyks dar gauti Karlo Ove Knausgaardo autografą.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Kam ji būtų įdomi? Norėtųsi, kad būtų kažkas panašaus į Roberto Bolano „Pašėlę detektyvai“, bet, matyt, laimei, nė iš tolo gyvenimas į tai nepanašus, ir toks gyvenimas skaitomas smagiau, nei patiriamas.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neskirstau autorių pagal jų tautybę, kilmę. Taip, vienu metu labai domėjausi Lotynų Amerikos literatūra, buvau įkritęs ir į Vidurio Europos literatūrą, kuri, mano manymu, nepelnytai sulaukia per mažai dėmesio. Tačiau visgi paprastai domina konkretūs autoriai.
Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Tiek gerų knygų parašyta, tik spėk perskaityti, tad planų rašyti savo knygą tikrai kol kas neturiu. Bet knygoje būtų melancholijos, o kartu ir būtinai humoro, gyvenimą keičiančios meilės muzikai ir knygoms, bandyčiau užčiuopti tai, kas kasdien praslysta, prateka pro pirštus nepastebimo, o tik pajaučiamo. Būtų kelionių, Meksikos smėlių, Patagonijos ledo ir Mustango kalnų. Ir dar būtinai kur nors sukiotųsi šuo. Ir jau dabar skaitydamas visa tai suprantu, kad nelabai pavyktų tokią knygą parašyti.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kaip ir visuomet, skaitau keletą knygų vienu metu. Kadangi rengiu apžvalgas portalui 15min.lt, skaitau nemažai naujienų, išleistų pastaruoju metu. Štai prieš atsakydamas į klausimus pabaigiau mano labai mėgstamo rašytojo Roberto Bolano apsakymų rinkinį. Taip pat skaitinėju knygą apie drone muzikos atsiradimą – Harry Sword „Monolithic Undertow“, artimu metu ketinu imtis naujojo Salmano Rushdie romano, susitikimas su kuriuo Frankfurto knygų mugėje labai įkvėpė.
350 metų Chotino mūšiui ir herojinei poemai „Viešpaties dešinės narsumas“
350 metų Chotino mūšiui ir herojinei poemai „Viešpaties dešinės narsumas“
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugoma viena herojinė poema, pavadinta „Virtus dexterae Domini“ – „Viešpaties dešinės narsumas“. Ja Vilniaus jėzuitų akademijos poetikos dėstytojas Andriejus Grinkevičius savo studento Jokūbo Beneto vardu pagerbė lietuvių ir lenkų pergalę prieš turkų kariuomenę prie Chotino. Lemtingas mūšis įvyko prieš 350 metų – 1673 m. lapkričio 11 d. – toje pačioje vietoje, kur 1621 m. Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama Lenkijos ir LDK kariuomenė įveikė Osmanų armiją. „Viešpaties dešinės narsumas“ išėjo 1674 m. sausio 14 d. Vilniuje, Akademijos spaustuvėje. Joje pavaizduota 1672–1673 m. karo kampanijos eiga, apdainuotos kautynės ir pagerbti Lenkijos bei LDK kariuomenių vadai ir karininkai. Kitąmet minėsime lietuviams vadovavusio didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco gimimo 400 metines. Visoms šioms progoms pažymėti dr. Sigitas Narbutas herojinę poemą „Viešpaties dešinės narsumas“ antrąkart išvertė į lietuvių kalbą (pirmasis – Benedikto Kazlausko – vertimas išėjo prieš 50 metų, 1974-aisiais). Lietuvos skaitytojams ji bus pristatyta Vilniaus knygų mugės metu jubiliejiniais knygos ir etmono metais – 2024 m. vasarį. Mūšio panorama iš unikalaus Vilniaus universiteto bibliotekos egzemplioriaus publikuojama, maloniai leidus Kolegėms iš VUB.
Retų spaudinių skyriaus informacija
Nauja paslauga – knygų grąžinimo dėžė
Nauja paslauga – knygų grąžinimo dėžė
Informuojame, kad kiemelyje prie naujojo bibliotekos įėjimo iš T. Vrublevskio gatvės pusės įrengta knygų grąžinimo dėžė. Ši naujovė – patogus būdas skaitytojams grąžinti pasiskolintus leidinius bibliotekos nedarbo metu. Grąžinant knygas skaitytojo pažymėjimas nebūtinas. Kiemelis atidaromas 6.00 val., uždaromas 21.00 val. darbo dienomis.
Kviečiame naudotis!
Poetės Jurgos Jasponytės mintys
Poetės Jurgos Jasponytės mintys
©Dirk Skiba nuotrauka
Jurgita Jasponytė – ryški, savita asmenybė Lietuvos poezijos lauke, su vyru, poetu Mariumi Buroku beveik dvidešimt metų kalbasi ir eilėraščiuose, ir namuose, kuriuose augina dukras Ugnę ir Jūrę Jotvilę.
Poetės kūryboje susipynę šiandienos pasaulio moters patirtys ir etninės kultūros ženklai, o vaikystė, namai, meilė, motinystė – šios amžinosios temos – turi stiprią autentišką išraišką.
2015 m. eilėraščių knyga „Šaltupė“ išrinkta į Metų knygos penketuką ir apdovanota prestižine Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. 2019 m. išleistas rinkinys „Vartai Auštrieji“ – taip pat Metų knygos penketuke. J. Jasponytės tekstai versti į latvių, rusų, kartvelų, ukrainiečių, baltarusių, anglų, vokiečių kalbas.
Poetė – originali skaitovė, eilėraščiams suteikianti folklorinių dainų intonacijas, dalyvauja literatūros renginiuose Lietuvoje, Latvijoje. Lietuvos rašytojų sąjungos projekte „Literatūros pamokos“ Jurgita Jasponytė papasakojo apie savo kūrybą, folkloro svarbą, poezijos ir dainos ryšį kasdienybėje, padainavo kelias liaudies dainas (įrašas „Literatūros pamoka su Jurgita Jasponyte“ https://www.youtube.com/watch?v=rqDsEpNJhGE).
Jurgita Jasponytė: „Poezija man nėra vien profesija, tai – gyvenimo būdas. Įkvėpimo semiuosi iš vaikystės žemės – Zarasų. Gatvė, laukai už tėvų namų, šios vietos man tikrai svarbios. Kartais atrodo, kad žmogus neatsitiktinai jose atsiduria. Protėvių gyvenimo būdas, jų identitetas tikrai mane formuoja.
Man rodos, kad tie dalykai gali keisti gyvavimo formą, bet mirti negali. Folkloras man svarbus todėl, kad tai seniausi sakytinės kultūros tekstai, tam tikra forma pasiekę ne tik mus, bet ir anksčiau kūrusius žmonės. Man tai yra mano šaknys, mano metafizinės šaknys, taip, kaip mano šaknys yra Sėlių aukštumoje apie Zarasus ir Rokiškį Vilkaduobės ir Gražiosios pievose, taip, kaip per žodį, garsą, įvardijimą tos šaknys turi garsinę išraišką mano ir mano senelių pavardėse.
Man asmeniškai praeito šimtmečio įtakingos asmenybės yra ne tik visuomenei žinomi ir daug nuveikę valstybiniu lygmeniu asmenys, bet ir mano seneliai, gimę dar iki Lietuvos nepriklausomybės (1918), paprasti žmonės, mūriję pečius, siuvę batus, dirbę kailius, pynę krepšius, arę žemę, užkalbėjimais gelbėję kaimo žmones, priaudę pilnas kraitines skrynias drobių servetiniais ir dimų raštais. Tikiu, kad bent dalį tomis šaknimis atitekančios meilės ir išminties galėjau paimti.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė gali būti subjektyvi: vertinga knyga yra ta, kuri šiuo metu yra tau aktuali, kurioje randi reikalingų žinių, patiri skaitymo malonumą, galima ir terapinė funkcija. Kita vertus, yra ir objektyvesni knygos vertės kriterijai, kurie apima jos išliekamąją vertę lemiančias temas, raiškos priemones ir t. t.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojai taip pat yra labai skirtingi ir skirtingų interesų žmonės, todėl nelengva sugalvoti knygą, kurią rekomenduočiau. Be to, paprastai norisi rekomenduoti paskutinę perskaitytą arba šiuo metu skaitomą knygą. Tačiau, nenorėdama užbėgti klausimams „už akių“, paliksiu rekomendaciją pabaigai 🙂
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Tikriausiai teko, nors dabar sunku atsiminti konkretų atvejį. Štai mano vyras Marius šiuo metu paremia savo išmanaus telefono kroviklį šalia esančia knyga, nes tikriausiai kažkas telefone yra sulūžę ir blogai kontaktuoja su krovikliu. Svarbu, kad ta netiesioginė paskirtis nesugadintų knygos.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Turiu vilties, kad skaitmeninės knygos yra greičiau ne spausdintų knygų konkurentės, bet jų alternatyva. Jas neretai renkamasi kelionių atvejais, arba kai popierinę knygą gauti sudėtingiau.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Taip, ko gero, kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga. Tai neišvengiamai lemia besikeičiantys laikai, besikeičiančios pačios knygos ir jų leidyba. Kažkada knygos vertę didino tai, jog ją buvo sunku gauti. Tai lėmė ir istorinės aplinkybės – tarkim, spaudos draudimo metai ir pan. Taip pat, jei kadais knyga buvo kultūros ar prabangos ženklas, šiandien knyga gali būti labai įvairi vertės prasme ir gana nesunkiai prieinama – tai neišvengiamai keičia ryšį ir požiūrį į knygą.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tikram draugui skolinčiau bet kurią knygą!
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Na, turbūt nebūsiu labai originali, tačiau lengviausiai įsivaizduoju savo biografiją biografijų žanro lentynoje – 929 J Na, gal dar kaip eilėraštį.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Nemanau, kad taip tendencingai skaitau, kad galėčiau išskirti mėgstamiausią šalį, kalbėdama apie rašytojus. Skaitau įvairią literatūrą. Tik gal tam tikrais gyvenimo tarpsniais skaitau daugiau vienos ar kitos šalies autorius. Tai nulemia atsitiktinumai, kintantys interesai, šiandienos aktualijos, įvykiai. Šiuo metu, tarkim, paskaitau daugiau ukrainiečių poezijos, šį bei tą išverčiu. Ir tas dėmesys, žinoma, sąlygotas tenai vykstančio karo. O pati ukrainiečių poezija yra tapusi tam tikra emocinės informacijos pernešėja, skleidėja.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
Dabar sudarinėju savo trečiąją poezijos knygą. Iki išeinant knygai nenoriu pasakoti, apie ką ji. Tarsi apskritai mokėčiau papasakoti, apie ką yra poezija 🙂
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu skaitau Simono Daukanto raštų pirmąjį tomą. Ką tik baigiau „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ ir pradėjau „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Kadangi nuosekliai iki šiol nebuvau S. Daukanto raštų perskaičiusi, nusprendžiau tai padaryti. Juolab, kad man iš tiesų šis skaitymas teikia malonumą – pradedant autoriaus vartojama kalba, baigiant mums mažiau žinomais ar primirštais faktais ir jų interpretacijomis.
Štai, kad ir pasakojimas apie Vilnios naujosios vagos atsiradimą ir kalno perkasimą: „Kaipogi tuojau pilis ant to kalno, ant kurio buvo taurą nuvėręs, pastatė [Gediminas], kurias norėdamas aptvirtinti liepė Tauro kalną perkasti ir sriautu Vyliaus upės apleisti taip, jog paskui pilys ir šventa roga su Perkūno bažnyčia sala tapo. Didžiai įkyrėjo žmogeiviams, iki tą kalną perkasė per kelis metus, taip jog iki šiai dienai tebėr priežodis Kalne tarp gudų, kurį, viens antrą keikdamas minavoja: „Kapt y bys pašol w Wilniu gary kapac̒ – eitum tu į Vilnių kalno kasti!“ Gediminas tą naują vietovę pramane Vilnium, nuo žodžio lietuviško vilioti vilkus, kurie lieknuose kūkyklas turėjo.“
Linkiu gero skaitymo ir atradimų
Naujos knygos
Naujos knygos
Litwa: dwa stulecia fotografii = Lithuania: two centuries of photography. Kraków: Międzynarodowy centrum kultury, 2023. 257 p.
Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga, bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Krokuvos tarptautiniame kultūros centre surengta Lietuvos fotografijų paroda. Eksponuojamos nuotraukos apima dviejų šimtmečių laikotarpį: nuo XIX amžiaus aristokratų žavesio per XX amžiaus pirmos pusės realijas ir pokario specifiką iki šiuolaikinių menininkų kūrinių. Nuotraukų įvairovė parodo ne tik nesenkantį domėjimąsi fotografija, bet ir atskleidžia lietuvių tapatybę, atmintį ir istoriją. Lietuvių fotografija yra vienas įdomiausių reiškinių Europos ir pasaulio vizualiojoje kultūroje. Nuotraukų albumą papildo keletas straipsnių apie Lietuvos fotografiją.
Lelewel – rytownik Polski. Kraków: Muzeum narodowe w Krakowie, 2022. 438 p.
Joachimas Lelevelis – žymus lenkų istorikas, geografas, kartografas, politikas. Kad jis buvo puikus graviūrų meistras, dažnai pamirštama. Didelė dalis jo graviūrų saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje. 2022 m. surengtoje parodoje eksponuotos J. Lelevelio graviūros iš įvairių Lenkijos muziejų, Lenkų bibliotekos Paryžiuje, Vilniaus universiteto bibliotekos. Išleistas parodos katalogas su eksponatų aprašymais.
Sheen, Fulton John. Maryja: pierwsza miłość świata. Kraków: Wydawnictwo Esprit, 2018. 381 p.
Arkivyskupas Fultonas Dž. Šynas (1895–1979) – amerikiečių katalikų teologas, filosofas, garsus televizijos ir radijo laidų vedėjas. Knygoje jis atsako į keblius klausimus apie Dievo Motinos Marijos vaidmenį Jėzaus išganymo plane. Knygoje autorius atskleidžia, kokiu būdu Marija veda žmogų, tikintį ar netikintį, pas Dievą.
Moryc, Cyprian Janusz. Matka Franciszka od świętych obrazów, 1897–1970. Kalwaria Zebrzydowska: Wydawnictwo Calvarianum, 2016. 344 p.
Motina Pranciška Vežbicka (Franciszka Wierzbicka, 1897–1970), įžvalgi vienuolė ir talentinga dailininkė, gimė Lvivo srityje, studijavo Vilniuje, Romoje, komunistinės valdžios metais įkūrė vienuolyną Lodzėje. Autorius, pranciškonas ir meno istorikas, rašydamas jos biografiją, supažindina su daugybe jos paveikslų, pateikia jos kūrinių katalogą.
Karas, Marcin. Nowy obraz świata: poglądy filozoficzne Mikołaja Kopernika. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 2018. 220 p.
Mikalojus Kopernikas – vienas labiausiai žinomų mokslininkų. Jo heliocentrizmo idėja ne tik pakeitė astronomijos, fizikos, geografijos pagrindus, bet ir literatūroje, mene tapo sėkmingos kovos su nusistovėjusia tvarka simboliu. Šios monografijos autorius nagrinėja mažiau tirtą temą – Koperniko filosofines pažiūras. Jo gyvenime derėjo nesuderinami dalykai. Tautinė tapatybė – vokietis jis ar lenkas? Kasdienybėje buvo atsiskyrėlis, bet dalyvavo daugelyje mokslinių debatų. Koperniko Visatos modelis buvo paprastas struktūriškai, bet sudėtingas matematiniais skaičiavimais. Mokslininkas buvo scholastiškas aristotelininkas ir renesansinis platonistas vienu metu, Antikos ir Viduramžių astronomų ir filosofų mokinys, o kartu ir naujo pasaulio supratimo atradėjas ir reformatorius.
Wilno = Vilnius = Vilne: jedno miasto – wiele opowieści. Kraków: Muzeum narodowe w Krakowie, 2023. 531 p.
2023 metų vasarą Krokuvos nacionaliniame muziejuje surengta paroda „Vilnius 1918–1948“. Paroda siekta atskleisti, kaip Vilnių suvokė lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių menininkai, jame gyvenę 1918–1948 metais. Eksponuojami tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros darbai, reklaminiai plakatai. Paroda atskleidžia vaizduojamosios propagandos vaidmenį kovose už Vilnių 1919–1920 metais, pristato Vilniaus simbolines vietas menininkų akimis, parodo kasdienį tarpukario gyvenimą ir avangardo blyksnius, nostalgišką karo nuniokoto miesto viziją. Knygoje pateikiamas ne tik parodos katalogas, bet ir daug straipsnių, atskleidžiančių, kokiomis aplinkybėmis kūrė menininkai 1918–1948 metais.
Kość-Ryżko, Katarzyna. Uchodźczynie – kobiety, matki, banitki: rola kultury pochodzenia w samopostrzeganiu i akulturacji migrantek przymusowych. Warszawa: Dom Wydawniczy Elipsa, 2021. 477 p.
Profesorė K. Kość-Ryżko – etnologė, psichologė, savo moksliniuose tyrimuose jungianti kultūrinę ir psichologinę perspektyvas, – stebėjo migrantes moteris. Gyvenime moteris ne kartą praranda savo tapatybę – dukra, sesuo, žmona, motina – ir turi save kurti iš naujo. Priverstinis išvykimas iš savo aplinkos, svetima naujos šalies kultūra, besikuriantys santykiai su vietine bendruomene verčia kasdien atrasti save iš naujo. Migrančių pasakojimai – ne tik žinių apie gyvenimą Lenkijoje šaltinis, bet ir įsitikinimų apie save, gyvenimo prasmę atspindys.
Mironowicz, Antoni. Powstanie i dzieje monasteru Przemienienia Pańskiego w Kobryniu. Białystok: Pracownia Historii Kościoła Uniwersytetu w Białymstoku, 2023. 100 p.
Kobryno Viešpaties Atsimainymo vienuolynas buvo reikšmingas miesto ir kunigaikštystės gyvenime įvairiais laikotarpiais. Leidinyje aprašomas vienuolyno įkūrimas ir svarba Stačiatikių Bažnyčiai XV–XVI amžiuje, unitų laikotarpis, įvykiai po 1839 m. Polocko susirinkimo, vienuolinio gyvenimo atgimimas po 2010 metų. Monografijoje naudoti dokumentai iš Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos archyvų ir bibliotekų.
Gruntkowska, Dominika. Czarny romantyzm i sacrum: przypadek literatury krajowej: interpretacje. Białystok: Wydawnictwo Prymat, 2022. 503 p.
Knygoje pirmą kartą tamsioji lenkų romantizmo literatūros srovė nagrinėjama taip išsamiai. Autorei pavyko juodajame romantizme rasti sacrum kategoriją. Juodojo romantizmo literatūroje ji kraštutinėmis aplinkybėmis atsiranda kaip blogio priešprieša, transcendentinis būties pagrindas, mistinis – kosminis ir vidinis – veržimasis link dieviškosios tikrovės.
Littera scripta manet – zbiory rękopiśmienne w zasobach bibliotek, archiwów i muzeów. Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 2022. 524 p.
Knygoje spausdinami 2020 metais vykusios tarptautinės konferencijos apie rankraštinius išteklius bibliotekose, archyvuose ir muziejuose darbai. Konferencijos dalyviai svarstė ne tik senųjų rankraščių tvarumą. Visų gyvenimo sričių skaitmeninimo amžiuje verta pagalvoti, kaip išsaugoti šiandieninį paveldą, nes tik užrašytas žodis išlieka, kaip skelbia konferencijos pavadinimas.
Anotacijas parengė Rima Marcinkevičiūtė
Virtuali paroda „Vilniaus Rasų kapinės XIX–XX a. sandūroje“
Virtuali paroda „Vilniaus Rasų kapinės XIX–XX a. sandūroje.
Rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje“
Rasų kapinių centrinės dalies – koplyčios ir kolumbariumų vaizdai (LMAVB RS F320-1462, lap. 1)
Rasų kapinės per ilgą eksploatavimo laiką tapo neatsiejama Vilniaus įvaizdžio dalimi. Minėdama Vilniaus 700-ųjų metų sukaktį, Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka atskleidžia dalį sukauptų dokumentų bei supažindina su Bibliotekoje saugoma vertinga rašytine ir ikonografine medžiaga Rasų kapinių istorijai.
Parodos struktūrą lėmė sukaupta archyvinė medžiaga. Pristatomi Rasų kapinių įkūrimo ir raidos dokumentai. Senuosiuose Vilniaus miesto planuose galima pamatyti, kaip kito kapinių ribos, išlikusiuose atvirukuose ir nuotraukose matomi besikeičiantys vaizdai: koplyčios būklė, kolumbariumų nykimas, kaip keitėsi atskirų kapų paminklai. Vienas iš kapinių kūrimo iniciatorių – Vilniaus burmistras Jonas Miuleris – mirė, vos įsteigus kapines, mirties metrikų registracijos knygoje jis pažymėtas antruoju numeriu. Tai išskirtinis dokumentas.
Pateikiama nemaža laidojimo ir kapinių priežiūros dokumentų – leidimai laidoti, laidojimo bilietai, įrašai bažnyčių knygose apie mirusiuosius, dokumentai dėl perlaidojimų. Unikalus dokumentas – sprendimas dėl savižudės laidojimo kapinėse. Nemažai ūkinės veiklos dokumentų – reikalingų darbų sąmatos, sąskaitos už atliktus darbus, mokėjimai, kapinių priežiūros dokumentai.
Svarbūs Rasų panteono tyrimai. Vienas pirmųjų kapinių aprašymų – Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1856, lenk. k.). Vėliau kapines tyrė Antanas Lazarovičius, Vladislovas Zahorskis, Vaclovas Veitka, Liucijonas Uzembla ir kiti.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje išlikusios Liucijono Uzemblos ir Vladislovo Veitkos sudarytos Vilniaus kapinių (taip pat ir Rasų) antkapių įrašų kartotekos domina ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių tyrėjus.
Rasų kapinės jau yra tapusios savotišku panteonu. Gausesnis domėjimasis jomis leidžia praplėsti Vilniaus miesto istorijos pažinimo ribas.
Parodos rengėjai – Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė, Saulius Žilys
Su Biblioteka susipažino būrys garbingų svečių
Su Biblioteka susipažino būrys garbingų svečių
Spalio 25 d. Biblioteką aplankė būrys garbingų svečių: LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas prof. Vytautas Juozapaitis, jo pavaduotojas Robertas Šarknickas, to komiteto narys doc. Stasys Tumėnas, biuro vedėja Agnė Jonaitienė, JE Prezidento patarėja kultūros klausimais Jolanta Urbanovič, LR Ministro Pirmininko patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė, LR Ministro Pirmininko patarėjas strateginio planavimo, viešojo administravimo, reformų ir pokyčių valdymo klausimais Darius Žeruolis ir LR Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja Diana Varnaitė, taip pat LMA prezidentas akad. Jūras Banys ir viceprezidentas akad. Zenonas Dabkevičius. LR Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė atsiuntė savo sveikinimą ir dovaną. Svečius priėmė Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, direktoriaus pavaduotojas ūkiui Tadas Valentukevičius ir kiti darbuotojai. 2022 m. pabaiga žymi svarbią datą Bibliotekos atnaujinimo darbuose: iki 2023 m. buvo rekonstruotas buvęs saugyklų pastatas. Šiandien jame darbuojasi didesnė Bibliotekos specialistų dalis, į atnaujintas saugyklas perkeltas veik visas dokumentų fondas. Direktorius ir jo kolegos svečiams nušvietė statybos darbų eigą ir numatytus darbus, taip pat apibūdino sunkumus, su kuriais statybos darbų laikotarpiu susiduria Bibliotekos kolektyvas. Svečiai susipažino su įspūdingomis saugyklomis, o jų šeimininkės: Birutė Pilipavičienė, Erika Kuliešienė, Danguolė Palačionytė ir Violeta Radvilienė, svečiams pristatė dokumentinio paveldo šedevrus. Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Direkcijos informacija
Dailininkės Aleksandros Jacovskytės mintys
Dailininkės Aleksandros Jacovskytės mintys
©Marija Jure nuotrauka
Aleksandra Jacovskytė – dailininkė scenografė, grafikė, fotografė
Kūrė kostiumus Adomo Jacovskio apipavidalintiems spektakliams Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Nacionaliniame dramos teatruose, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Varšuvos teatre „Studio“, renginio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymui, apipavidalino televizijos spektaklius, koncertus, iliustravo knygas.
Menininkė dalyvauja parodose, jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejus. Už kostiumus spektakliui „Visada tavo. Ana Frank“ 2009 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
Nuo vienuolikos metų Aleksandra Jacovskytė fotografuoja draugus, kolegas, pažįstamus ar nepažįstamus žmones parodų atidarymuose, įvairiuose interjeruose,Vilniaus senamiestyje. Susikaupus nemenkai darbų kolekcijai, kurioje Rimtauto Vincento Gibavičiaus, Vytauto Kalinausko, Audriaus Puipos, Mečislovo Bulakos, Antano Mončio, Algimanto Švėgždos, kitų žymių Lietuvos ir užsienio – Grišos Bruskino, Czeslawo Miloszo, Antonio Falato, Andrzejaus Strumillo – menininkų portretai, 2014 m. buvo išleistas A. Jacovskytės fotografijų albumas „Vilniaus veidai, 1963–1993“.
Pristatydama savo fotografinius Vilniaus dienoraščius menininkė sakė: „Buvau įsimylėjusi senojo Vilniaus kiemų faktūras ir žmones, su kuriais bendravau. Niekada nedirbau pagal užsakymą – juk tai tokia didžiulė atsakomybė… Visada fotografavau sau ir tik sau.
Žvelgdama šiandien į šias fotografijas, viską labai gerai atsimenu: bičiulius ir jų balsus, mūsų nuotaikas ir pokalbius. Tačiau nostalgijos tam nejaučiu – aš nesidomiu praeitimi. Vis dėlto, tose nuotraukose „sutikti“ senus pažįstamus ir bičiulius yra gera. Ir ne tik man pačiai. Jau šiais laikais surengtose parodose mačiau, kaip žmonės įdėmiai apžiūrinėja šiuos darbus, nors nuotraukų veikėjai jiems yra nepažįstami. Kur čia slypi paslaptis? Manau, kad įdomiausia pati atmosfera, sklindanti tiek iš ano laiko, kasdienių situacijų, žmonių, senojo Vilniaus aplinkos. Kažkada pamatęs mano darbus, kuriuose nesistengiau išvalyti visų dulkių, subraižymų, netobulumų, vienas bičiulis pasakė, kad šios fotografijos – kaip Vilniaus senamiestis ir kaip tas laikas. Ši mintis man labai patiko, todėl iki šiol savo darbus palieku tokius, kokie jie ir buvo. Man tai yra tikra.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė – tai kitokio plačiąja prasme pasaulio atradimas, kartu patvirtinantis mano mintis. Nors daug metų beveik neskaitau beletristikos, gera kalba, stilistika, tai yra būtent literatūra (ir geras redaktorius) – labai svarbu. Skaitydama noriu jausti malonumą.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Kokią nors gyvai parašytą apie žmones, meno stilius ir pan., apie tai, kas domintų, bet į ką neturi atsakymų.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, kaip presą fotografijoms išlyginti.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tikrai ne.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Tikriausiai skiriasi, nors daug priklauso nuo namų atmosferos ir paties žmogaus… Negalėčiau atsakyti už visą kartą, bet mano aplinkoje knyga nenustoja būti itin svarbia gyvenimo dalimi.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Skolinčiau, tik svarbu nepamiršti, kam paskolinai.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Sunku pasakyti.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Nėra vienos šalies, gal labiausiai Vakarų Europa.
Jei pati rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?
Kartas nuo karto epizodiniai prisiminimai.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Sándor Márai „Wyznania patrycjusza“, Bob Dylan „Chronicles“.
Laikina prieiga prie Education Source Ultimate duomenų bazės
Laikina prieiga prie Education Source Ultimate duomenų bazės
Iki 2023 m. gruodžio 21 d. suteikta laikina prieiga prie EBSCO Education Source Ultimate – edukologijos temoms skirtos mokslinės duomenų bazės.