Audronė Steponaitienė

2023 m. gegužės 23–26 d. Vilniuje vyko 13-oji tarptautinė chemijos istorijos konferencija, kurios rėmėja buvo ir Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka, Birutė Railienė buvo konferencijos organizacinio komiteto pirmininkė. Konferencija prasidėjo atminimo lentos profesoriui Andriui Sniadeckiui atidengimo iškilme, kurioje žodį tarė ir Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Konferencijos programoje – dr. Birutės Railienės stendinis pranešimas „Chemijos paveldas Vilniuje: žemėlapis“. Žemėlapio maketą parengė Audronė Stasiukaitytė.

2023 m. gegužės 23–26 d. Vilniuje vyko 13-oji tarptautinė chemijos istorijos konferencija (ICHC). Jos pagrindinis rengėjas – Europos chemijos asociacijos (EuChemS) Chemijos istorijos darbo grupė, taip pat prisidėjo Lietuvos chemikų draugija (LChD), Lietuvos biochemikų draugija (LBD) ir Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultetas. Konferencijos pagrindinis rėmėjas – bendrovė „Thermo Fisher Scientific“, rėmėjai (abėcėlės tvarka): Alchemijos ir chemijos istorijos draugija (Jungtinė Karalystė), Chemijos ir molekulių mokslo istorijos komisija (CHCMS), Europos chemijos asociacija (EuChemS), Fizinių ir technologijos mokslų centras (FTMC), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Mokslo istorijos institutas (SHI, Filadelfija, JAV), Prancūzų institutas Vilniuje, Rimvydas ir Rūta Baranauskai, Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras. Konferencijos partneriai: „Go Vilnius“ ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. ICHC konferencija vyko kartu su LBD rengiama Andriaus Sniadeckio atminimo konferencija „Molekulinių gyvybės mokslų pasiekimai“ (JSMC).

Visos konferencijos sklandą užtikrino bendras organizacinio komiteto ir savanorių darbas, dosni rėmėjų parama. Smulkmenų pasirengimo darbe nebuvo – visi darbai ir darbeliai buvo svarbūs, ne kartą vienas telefono skambutis išspręsdavo niekaip nepajudinamus klausimus. Atkreipiu dėmesį, kad visi konferencijos organizatoriai turėjo savo tiesioginius darbus, o chemijos istorija, kaip ir apskritai mokslo istorija Lietuvoje, vis dar laukia institucinio pripažinimo ir savo vietos mokslo ir meno sričių bei krypčių klasifikacijoje.

Šis viso pasaulio chemijos istorijos tyrėjus, dėstytojus ir entuziastus vienijantis renginys turi gražias tradicijas: prasidėjęs kaip Europos chemijos asociacijos (EuChemS) Chemijos istorijos darbo grupės (įkurta 1977 m.) konferencija, iki 1991 m. rengtas prie įvairių chemijos tematikos konferencijų. Vengrijos chemijos istorijos darbo grupės iniciatyva nuo 1991 m. ICHC tapo savarankiška EuChemS kas antrus metus vykstančia chemijos istorijos konferencija. Ją priimančios šalies chemikų draugija tampa pagrindiniu konferencijos organizatoriumi.

Vilniuje įvykusi tarptautinė chemijos istorijos konferencija vainikavo daugelio metų chemijos mokslo paveldo Lietuvoje puoselėjimą. Ji prasidėjo atminimo lentos senojo Vilniaus universiteto profesoriui Andriui Sniadeckiui (Jędrzej Śniadecki, 1768–1838) atidengimo iškilme[1]. Lenta buvo įrengta ant buvusios VU Chemijos kolegijos (dabar – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos) pastato fasado. Iškilmę pradėjo LChD primininkė prof. Almira Ramanavičienė, kalbėjo LR švietimo, mokslo ir sporto viceministras prof. Arūnas Skaudžius, LBD primininkas prof. Daumantas Matulis, atminimo lentos mecenato ir pagrindinio konferencijos rėmėjo bendrovės „Thermo Fisher Scientific Baltics“ intelektinės nuosavybės valdymo direktorė dr. Eglė Radzevičienė ir Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, taikliai nusakęs įvykio reikšmę: „Šios atminimo lentos atidengimas – įvykis, reikšmingas keliomis prasmėmis. Pirmiausia, ja mes pagerbiame vieną iš garsiausių Vilniaus universiteto mokslininkų, puikų pedagogą ir aktyvų visuomenininką. Tuo pačiu mes nulenkiame galvas garbingai Vilniaus Almae Matris istorijai. Nemažai jos šlovingų puslapių buvo parašyta ne kur kitur, o kaip tik šiame pastate, prieš du šimtus metų aidėjusiame nuo studentų ir profesorių balsų. Tai antras dalykas, pabrėžiantis šio įvykio reikšmę. Ne mažiau svarbi trečia priežastis. Ši atminimo lenta nuo šiandien mūsų amžininkams ir ainiams, 700-šimtąjį gimtadienį švenčiančiam Vilniui ir jo svečiams šiandien ir ateity kalbės apie tai, kad mes su Jumis vertiname ir branginame profesoriaus Sniadeckio nuopelnus, o senojo Vilniaus universiteto istoriją laikome viena iš stipriausių mūsų kultūrinės tapatybės pusių.“[2]

Toliau konferencija vyko Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ovaliojoje salėje – toje pačioje, kurioje garbusis profesorius A. Sniadeckis chemijos paskaitas skaitė 1812–1822 metais. Susirinkusius dalyvius ir svečius pasveikino konferencijos vietos organizacinio komiteto pirmininkė B. Railienė, kuri ne tik pasidžiaugė pranešimų gausa (konferencijoje registruoti 88 dalyviai ir 20-ies pasaulio šalių), bet ir padėkojo konferencijos rėmėjams bei partneriams. Dalijamės ištraukomis iš sveikinimo kalbų:

Prof. Ramūnas Skaudžius, LR švietimo, mokslo ir sporto viceministras:

„Norime, kad kuo daugiau jaunuolių dar mokykloje susidomėtų gamtos mokslais ir pamatytų, kokia prasminga yra mokslininko karjera. Tikimės, kad šiuolaikiški STEAM centrai įvairiuose Lietuvos regionuose padės mokiniams įsitraukti į šią sritį, nes jie atveria plačias galimybes patirti mokslo grožį ir kūrybos džiaugsmą.“[3]

Prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto rektorius:

„Kiekviena institucija rūpinasi savo tapatybės, įskaitant istorinę atmintį, puoselėjimu. Mokslas ir studijos atsiranda ne šiaip sau; jie – nuoseklaus darbo ir gilių tradicijų rezultatas. Tai, kad šiandien galime pagrįstai didžiuotis Vilniaus universiteto chemijos, biochemijos ir kitų gamtos mokslų pasiekimais, didžiąja dalimi lėmė mūsų pirmtakų sėkmė.“[4]

Prof. Almira Ramanavičienė, LChD pirmininkė:

„Man, kaip Lietuvos chemikų draugijos pirmininkei, malonu pasveikinti Jus Lietuvos sostinėje Vilniuje ir padėkoti, kad priėmėte kvietimą ir skyrėte laiko iš gausios darbotvarkės bendrai ICHC 2023 konferencijai. Esame be galo dėkingi, pristatydami Lietuvą ir Vilnių tarptautinei mokslo bendruomenei kaip mokslo ir kultūros centrą, kaip vietą, tinkančią moksliniam bendradarbiavimui stiprinti ir naujiems ryšiams megzti. Džiaugiamės galėdami pasveikinti ICHC 2023 kalbėtojus iš Europos, Azijos ir Amerikos. Tikimės, kad ši konferencija pritrauks Lietuvos ir pasaulio jaunimą bei paskatins domėtis chemijos istorija.“[5]

Prof. Annette Lykknes, EuChemS Chemijos istorijos darbo grupės pirmininkė:

„Kai 2021 m. kandidatavau į Darbo grupės pirmininko postą, pabrėžiau, kad mūsų konferencijose tvyranti svetinga ir šeimyniška atmosfera yra tai, ką turėtume stengtis išlaikyti. Kaip ir kitos akademinės konferencijos, siūlome areną, kurioje geri moksliniai tyrimai gali būti plėtojami per kritinę diskusiją, tačiau tuo pat metu gerbiame ir smalsiai domimės skirtingomis disciplinų tradicijomis, atstovaujamomis mūsų susitikimuose. Mes siūlome unikalias susitikimo vietas chemikams, istorikams, filosofams, sociologams, pedagogams ir kitiems, besidomintiems chemijos istorija. Mano nuomone, toks įtraukus ir saugus prieglobstis yra akademinio gyvenimo auksas.“[6]

Dr. Birutė Railienė, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Mokslinės informacijos skyriaus Bibliografijos sektoriaus vadovė, ICHC konferencijos vietos organizacinio komiteto pirmininkė:

„Lietuvos dalyvavimas EuChemS Chemijos istorijos darbo grupėje prasidėjo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kuomet dr. Mudis Šalkauskas, tuomet Chemijos instituto darbuotojas, prisidėjo prie Europos studijų fondo projekto „Chemijos raida Europoje 1789–1939“ (1993–1997 m., projekto vadovas – Christophas Meinelis). M. Šalkauskas Lietuvos chemikams atstovavo daugelyje tarptautinių renginių ir skelbė darbus apie chemijos istoriją Lietuvoje. M. Šalkauskas pakvietė mane prisidėti prie Chemijos istorijos darbo grupės ir tapti antrąja Lietuvos atstove. Jis taip pat paskatino mane surengti ICHC konferenciją Vilniuje.“[7]

Plenariniame pranešime „Apie chemijos istoriją Lietuvoje“ kadenciją baigęs LChD pirmininkas, VU Chemijos ir geomokslų fakulteto doc. dr. Rimantas Vaitkus išsamiai ir kartu vaizdžiai pristatė svarbiausius istorinius faktus ir asmenybes, lėmusias chemijos Lietuvoje pažangą. Daug dėmesio buvo skirta prof. A. Sniadeckiui, kurio dėka chemija Vilniaus universitete tapo viena populiariausių specialybių. Buvo paminėtas A. Sniadeckio chemijos pradmenų vadovėlis (1800), kuris pelnytai vadinamas vienu pirmųjų chemijos terminijos norminimo leidinių, ir gamtos filosofijos veikalas „Organinių būtybių teorija“ (1804), kuriame rasime organinės chemijos raidos pamatus.

Kitas tris dienas konferencija vyko Fizinių ir technologijos mokslų centre. Plenarinius pranešimus skaitė pasaulyje pagarsėję chemijos istorijos tyrėjai: prof. Marta K. Lourenso (Marta C. Lourenço, Lisabonos universiteto muziejus, Portugalija. Pranešimo rėmėjas – Mokslo istorijos institutas, Filadelfija, JAV) „Europos mokslo paveldo apsaugai – 20 metų: kryptys ir perspektyvos“; prof. Florans Ašė Leruà (Florence Hachez-Leroy, Artois universitetas, Prancūzija. Pranešimo rėmėjas – Prancūzų institutas Vilniuje) „Pramoninis paveldas ir aplinka: išsaugojimo ir perdavimo iššūkiai“ ir prof. Kristofas Meinelis (Christoph Meinel, Regensburgo universitetas, Vokietija. Pranešimo rėmėjas – Alchemijos ir chemijos istorijos draugija, Jungtinė Karalystė) „Istoriografija ir disciplinos formavimasis“.

57 pranešimai buvo perskaityti sekcijose: „Naujas požiūris į chemijos istoriją“; „Chemijos mokymas chemijos istorijos požiūriu“; „Materialioji kultūra, tekstai ir teorijos: tarpdisciplininis požiūris į chemijos istoriją“; „Akis į akį su mokslu: chemijos konferencijos“ ir sesijose: „Natūralios ir dirbtinės medžiagos“; „Ankstyvoji chemijos pramonė ir praktika“; „Politika ir chemija amžių bėgyje“; „Moterys chemikės ir jų istorijos“; „Iš naujo apibrėžti chemiją revoliucijos laikais“; „Chemija Lietuvoje ir Latvijoje“; „Dalyko ir erdvės sankryža: chemijos ribos XIX ir XX a.“; „Erdvės, bendruomenės ir metodai laboratorijoje“; „Žinomos ir nežinomos rizikos ir pavojai“; „Sukonstruoti natūralumą“; „Alchemija: įrankiai, vaizdiniai ir svajonės“. Stendiniame pranešime „Chemijos paveldas Vilniuje: žemėlapis“ buvo pristatytos vietos, susijusios su chemijos paveldu Vilniuje (autorė Birutė Railienė; žemėlapio maketą parengė Audronė Stasiukaitytė).

Prie apvalaus stalo pasidalinti įspūdžiais ir įžvalgomis buvo pakviesti jaunieji konferencijos dalyviai Megan Alen (Meagan Allen), Silvija Perez Krijado (Silvia Perez Criado), Kristoferis Halmas (Christopher Halm), Tomas Mūžis (Thomas Mougey), Alesias Ročis (Alessio Rocci) ir Umbertas Veronezis (Umberto Veronesi). Diskusiją moderavo Chemijos ir molekulių mokslo istorijos komisijos (CHCMS) atstovai. Jaunieji chemijos istorikai turėjo atsakyti į du klausimus: 1) Kokias pamokas gavote šioje konferencijoje? ir 2) Koks jūsų požiūris į būsimas chemijos istorijos kryptis? Po jaunimo pasisakymų vyko diskusija su visais konferencijos dalyviais.

Konferencijos metu vyko Europos chemijos asociacijos (EuChemS) Chemijos istorijos darbo grupės darbinis posėdis, kurio metu buvo sprendžiami organizaciniai klausimai.

Jau tradicine tapusi „Nemokamų knygų“ parodėlė vyko FTMC vestibiulyje. Apie ją dalyviai buvo perspėti iš anksto, kad galėtų vieną kitą gerą, bet jau nebereikalingą knygą atsivežti į konferenciją.

Dalyviams buvo įteiktos konferencijos santraukų knygelės, kuriose taip pat pateikta pranešėjų kontaktinė informacija (kurią jie sutiko skelbti viešai). Santraukų knygelė pareikalavo nemažai konferencijos rengėjų pastangų: santraukų tekstai buvo recenzuojami, savo nuomonę reiškė ne tik programos komiteto, bet ir tarptautinės patariamosios tarybos nariai. Knygelės stilių ir maketą sukūrė dailininkė Miglė Datkūnaitė, išleido Lietuvos chemikų draugija, o atspausdino bendrovė „Utenos Indra“.

Konferencijos dalyvius pakvietėme į kelias ekskursijas: į bendrovę „Thermo Fisher Scientific“, kurioje apžiūrėjome Andriaus Sniadeckio vardu pavadintą naują gamybos korpusą; po Vilniaus universiteto kiemelius ir biblioteką, kurioje parodą „Chemijos istorijos šaltiniai“ parengė Snieguolė Misiūnienė; po Vilniaus senamiestį; į senąsias Lietuvos sostines: Kernavę ir Trakus. Pastaroji ekskursija vyko po konferencijos ir truko visą dieną.

Bendravimas konferencijos metu buvo didžiausia vertybė. Dalyviai turėjo puikią galimybę susipažinti, keistis mintimis ir ateities sumanymais, aptarti būsimus projektus. Kita tarptautinė chemijos istorijos konferencija vyks 2025 metais Valensijoje, Ispanijoje. Ten ir susitiksime!

Nuotraukos Justino Auškelio, Liudo Masio ir Rūtos Markevičės.

Konferencijos svetainė: https://www.ichc2023vilnius.chgf.vu.lt/.

Konferencijos santraukų knygelė: https://www.ichc2023vilnius.chgf.vu.lt/images/Programe/13th_International_Conference_on_the_History_of_Chemistry_Book_of_Abstract.pdf.

[1]Atminimo lentos sumanymą (idėja – Birutės Railienės) palaikė LChD ir LBD, projektą sukūrė Vilma Dmitrijevienė ir skulptorius Antanas Šėmis, gamino bendrovė „Alpera“, mecenatas – bendrovė „Thermo Fisher Scientific“. Projektui buvo panaudotas Kazimiero Jelskio (1782–1867) sukurtas ir Jano Ostrovskio (1811–1872) 1863 m. išlietas Andriaus Sniadeckio skulptūrinis portretas, saugomas asmeninėje Rūtos ir Rimvydo Baranauskų kolekcijoje.

[2] Cit. iš: Narbutas, Sigitas. [Kalba, pasakyta Andriaus Sniadeckio atminimo lentos atidengimo iškilmėje Vilniuje, 2023-05-23]. In: Facebook. 2023-05-24.

[3]Cit. iš: Skaudžius, Ramūnas. Greetings from the Ministry of Education, Science and Sport of Lithuania. In: 13th International Conference on the History of Chemistry: Book of Abstracts. Vilnius: Lithuanian Chemical Society, 2023, p. 11 (vertė B. Railienė).

[4]Cit. iš: Petrauskas, Rimvydas. Greetings from the Rector of Vilnius University. In: 13th International Conference on the History of Chemistry: Book of Abstracts. Vilnius: Lithuanian Chemical Society, 2023, p. 12–13 (vertė B. Railienė).

[5]Cit. iš: Ramanavičienė, Almira. Greetings from the Chair of the Lithuanian Chemical Society. In: 13th International Conference on the History of Chemistry: Book of Abstracts. Vilnius: Lithuanian Chemical Society, 2023, p. 14 (vertė B. Railienė).

[6]Cit. iš: Lykknes, Annette. Greetings from the Chair of the Working Party. In: 13th International Conference on the History of Chemistry: Book of Abstracts. Vilnius: Lithuanian Chemical Society, 2023, p. 15–16 (vertė B. Railienė).

[7]Cit. iš: Railienė, Birutė. Welcome Address on Behalf of the Local Organizing Committee. In: 13th International Conference on the History of Chemistry: Book of Abstracts. Vilnius: Lithuanian Chemical Society, 2023, p. 9–10 (vertė B. Railienė).

2023 m. gegužės 24 d. Krokuvos nacionaliniame muziejuje bus atidaryta paroda „Wilno, Vilnius, Vilne 1918–1948. Jedno miasto – wiele opowieści“ (Wilno, Vilnius, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų). Joje bus eksponuojama ir spaudinių, saugomų Vrublevskių bibliotekoje. Paroda veiks iki šių metų rugsėjo 3 d.

Parodai Biblioteka paskolino 19 dokumentų, daugiausiai pažintinių knygų apie Vilnių. Vienos jų skaitytojus gana išsamiai supažindina su miestu, svarbiausiais jo istorijos faktais, lankytinais objektais, kitose aprašymai yra gerokai trumpesni, sausesni. O štai diplomuoto gido E. Kulwiećio parašytas „Wilno w kilka godzin“ (Vilnius per kelias valandas) yra toks mažas, kad įdėtas į piniginę galėtų pasimesti tarp banknotų. Bet net ir jo pasakojimai yra iliustruoti keliomis Vilniaus nuotraukomis.

Parodos rengėjai pristato Vilnių kaip multietninį ir daugiakultūrį miestą, kurio socialinę struktūrą, gyventojų tautinę sudėtį, o taip pat ir paties miesto architektūrą ir miesto planą XX a. pr. smarkiai keitė karai ir okupacijos. Čia kūrė įvairių tautybių – lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių – menininkai. Krokuvos nacionaliniame muziejuje lankytojai pamatys ir gerai žinomų, ir mažiau garsių pristatomo laikotarpio Vilniaus menininkų darbų.

Daugiau apie parodą >>>

Agnė Zemkajutė

2023 m. gegužės 16 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaromose parodose „Florentem“ ir „Kunstkamera“ eksponuojama 15 Vrublevskių bibliotekoje saugomų dokumentų. Paroda veiks iki kitų metų sausio 4 d.

Parodų lankytojai pamatys Boleslovo Mykolo Rusecko 1845–1846 m. mokyklinių piešinių albumėlį, taip pat jam, Bibliotekos įkūrėjo Tado Vrublevskio motinai Emilijai Beniovskytei-Vrublevskienei bei kitiems XVII–XIX a. gyvenusiems žmonėms priklausiusius atminimų albumus, Étienne’o Vauchero monografiją apie asiūklius bei jos vertėjos į lenkų kalbą Aleksandros Volfgangaitės laišką, lietuvių botanikos pradininko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos Amerikoje, Shenandoah mieste, 1900 išspausdintą knygą „Botanika, arba taislius auguminis“, kitus dokumentus.

Šie ir kiti Bibliotekos dokumentai bus dalimi parodų pasakojimų apie tai, kaip žmogus nepaliaudamas mėgino pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus, kai kuriems iš jų suteikdamas ir simbolines reikšmes, o įvairias meno, gamtos ir kitokias retenybes bei įdomybes kolekcionavo joms skirdamas atskirus kambarius – kunstkameras.

2023 m. gegužės 9 d. Balstogėje, Palenkės Łukaszo Górnickio bibliotekoje, vyko iškilminga „Sidabrinės rožės“ apdovanojimų ceremonija. Taip kolegos Balstogėje paminėjo Pasaulinę knygos ir bibliotekininko dieną. „Sidabrinės rožės“ diplomai buvo įteikti: Palenkės bibliotekos geriausiai komandai, bibliotekos asmenybei, draugams, šventės metu taip pat suteiktas Knygos draugo titulas, apdovanota Metų bibliotekininke išrinkta kolegė.

Pagrindinis „Sidabrinės rožės“ apdovanojimas įteiktas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai už ilgametį bibliotekų bendradarbiavimą. Apdovanojimą į Vilnių parvežė šventėje dalyvavusi komanda: mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė, Katalogavimo skyriaus vedėja Rūta Smažinienė, direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė bei Ūkio skyriaus darbuotojas Aleksandras Bagdonavičius.

Į šventę iš visos vaivadijos susirinkusius kolegas sveikino bibliotekos direktorė Beata Zadykowicz, Palenkės vaivadijos maršalka dr. Arturas Kosickis, Balstogės seniūnas Janas Perkowskis ir Maršalkos kanceliarijos Kultūros ir tautinio paveldo departamento direktorė Agata Puchalska.

Tikimės, kad apdovanojimas sutvirtins jau vykdomas veiklas ir paskatins naujų bendrų veiklų įgyvendinimą: mokslinius tyrimus, pasikeitimą patirtimi, atgaivins darbuotojų stažuotes.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos užsakymu Smart Continent LT, UAB atlieka 2021–2027 m. ES fondų investicijų laikotarpio kultūros skaitmeninimo srities prioritetų strateginį vertinimą. Vertinimu siekiama visapusiškai pasirengti 2021–2027 m. ES fondų investicijoms skaitmeninės kultūros srityje.

Vertinimo metu atliekama nacionalinė vartotojų apklausa, kurios tikslas – nustatyti vartotojų poreikius ir lūkesčius taikomus suskaitmenintam ir skaitmeniniam kultūros turiniui, jo prieinamumui ir kategorizavimui.

Labai maloniai kviečiame sudalyvauti kultūros skaitmeninimo tyrime ir užpildyti apklausą paspaudus toliau pateiktą nuorodą: https://survey.alchemer.com/s3/7344408/4755cl?uid=live

Knygotyros teoretikai visus knygos muziejus skirsto į dvi stambias grupes: universaliuosius ir specialiuosius. Pirmosios grupės muziejų parodose ir ekspozicijose išsamiai atskleidžiama knygos kūrimo, leidybos, gamybos ir platinimo (knygos funkcionavimo visuomenėje) istorija, antrosios grupės – viena kuri knygininkystės istorijos dalis. Įvairių specializuotų knygos muziejų pasaulyje yra labai daug. Šiemet balandžio 22–30 dienomis su Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos rengta ekskursija teko aplankyti kelis užsienio knygos meno ir spaudos istorijos bei popierininkystės muziejus.

Lodzėje (Lenkija) nuo 1993 metų veikia Knygos meno muziejus (Muzeum książki artystycznej), įkurtas buvusiame XIX–XX a. Scheiblerio-Grohmano tekstilės pramonės komplekse. Didžiulis specialiai suprojektuotas ir darbininkų gerovei pritaikytas gamyklų kompleksas (čia veikė ne tik gamyklos, bet buvo sukurta ir infrastruktūra darbininkams: parduotuvės, vaikų darželiai ir kt.) pastaruoju metu pritaikomas kultūros reikmėms. Muziejus įsikūręs pramonininko, meno žinovo ir kolekcininko Henriko Grohmano (1862–1939) namuose, pastatytuose 1892 metais. H. Grohmanas juos buvo pavertęs Lodzės meno centru: čia vykdavo koncertai (pats šeimininkas griežė Stradivarijaus smuiku), lankydavosi tokios literatūros ir muzikos įžymybės kaip Henrykas Sienkiewiczius, Arturas Rubinsteinas ar Ignacys Janas Paderewskis. Savo surinktas meno kolekcijas H. Grohmanas 1939 m. testamentu paliko valstybei. Dabar jos išsklaidytos po Varšuvos atminties institucijas, šiuose XX a. pradžios secesinio stiliaus interjeruose jų nebepamatysime. Interjerams verkiant reikėtų restauracijos, bet gal dėl savo nugyventos autentikos jie dar įtaigiau kuria specifinę muziejaus atmosferą. Čia eksponuojami įvairiausi XX a. pab. – XXI a. dailininkų knygų pavyzdžiai. Dauguma jų – Lenkijos knygos meno konkursų laureatų kūriniai. Menininkų sukurtos knygos išsiskiria savita grafika, neįprastomis formomis, įrišais ir pan. Muziejus bendradarbiauja su knygos menininkais ir mokslininkais, kurie tiria knygos meną, rengia parodas, edukacijas. Pastato rūsyje lankytojai gali susipažinti su knygoms gaminti bei iliustruoti reikalingais prietaisais – ne tik su senosiomis grafikos technikos mašinomis, bet ir su šiuolaikiniais įrenginiais, popieriaus presais, cinkografijai reikalinga technika, literų pavyzdžiais ir kt. Ypač vertingas matricų rinkinys iš Varšuvos šrifto liejyklos, perimtas kartu su gamybos įranga. Dauguma muziejaus eksponatų – veikiantys. Muziejus priklauso tarptautinei Europos spaudos muziejų asociacijai (The Association of European Printing Museums). Iki tol veikęs kaip fondo „Corespondance des Arts Foundation“ išlaikomas muziejus (steigimo iniciatoriai ir ilgamečiai vadovai buvo menininkai Januszas ir Jadwiga Tryzanai), visai neseniai, nuo 2023 m. kovo, muziejus perėjo valstybinian pavalduman, yra finansuojamas ne tik mecenatų, bet ir Lenkijos kultūros ministerijos lėšomis. Dabartinis muziejaus pavadinimas, pabrėžiantis knygos meno (dailininko knygų) sklaidos pusę, nebeatskleidžia tikrosios muziejaus esmės – jo techninė gamybinė pusė lankytojams daro ne mažesnį, o gal net didesnį įspūdį. Kita vertus, apsilankius šiame Lodzės muziejuje, neapleidžia mintis, kad Lietuvoje neturime institucijos, kur vienoj vietoj iškart galėtume susipažinti su Lietuvos bibliofilinėmis ar dailininko knygomis, juolab pastaraisiais dešimtmečiais išleistomis gražiausiomis tiražinėmis Lietuvos knygomis.

Panašaus profilio spausdinimo istorijos muziejus veikia Leipcige. Tai vokiečių spaustuvininko, tipografijos ir leidybos istoriko, daugelio spaudos istorijos veikalų autoriaus, profesoriaus Eckeharto Schumacherio-Geblerio (1934–2022) iniciatyva 1994 m. įkurtas spaudos meno muziejus (Museum für Druckkunst Leipzig). Dabar jis išlaikomas Leipcigo miesto savivaldybės ir Giesecke et Devrient fondo lėšomis. Muziejaus ekspozicijos užima visą trijų aukštų pastatą – buvusią spaustuvę. Nuolatinėje ekspozicijoje eksponuojama apie 100 veikiančių XIX–XX a. spaudos mašinų (viskas iki pat kompiuterinės spaudos pradžios), yra šriftų liejykla, knygų įrišimo cechas, ksilografijos dirbtuvės ir kt. Muziejus siūlo lankytojui susipažinti su svarbiausiomis spaudos technologijomis: reljefine, giliaspaude ir plokščiąja spauda, grafikos technika, skirtingais šriftais ir kt. Čia rengiamos parodos, veikia menininkų dirbtuvės ir įvairios kitokios edukacijos. Lankytojams ekspozicijų stenduose pateikiama glausta, bet išsami informacija apie eksponatus vokiečių ir anglų kalbomis. Muziejus pribloškia autentika – įspūdis toks, lyg būtum atsidūręs XX amžiaus spaustuvėje.

Iš šiuo metu Europoje veikiančių popieriaus malūnų (popierininkystės istorijos muziejų) trijuose teko apsilankyti. Jie net ir geografiškai yra netoli vienas kito, nors įsikūrę trijose Europos valstybėse: Lenkijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Visi trys muziejai panašūs dėl to paties veiklos objekto (popieriaus gamybos istorijos), bet esama ir skirtumų.

Galimybę susipažinti su rankų darbo popieriaus gamybos procesu suteikia Dušnikos Zdrujaus (Duszniki Zdrój, Lenkija) popieriaus malūnas (dabar vienintelis rankų darbo popieriaus gamintojas visoje Lenkijoje) ir popieriaus gamybos muziejus (Muzeum Papiernictwa). Popieriaus malūno istorija siekia XVI amžių (įsteigtas prieš 1562 m.). Malūnas priklausė kelioms popieriaus gamintojų šeimoms, jame pagamintas popierius pasižymėjo gera kokybe – buvo naudojamas Prahos, Vienos, Berlyno ir Varšuvos karališkuose dvaruose. Šį popierių, rašydamas laiškus bičiuliams, naudojo ir žinomas lenkų kompozitorius Friderikas Šopenas (Fryderyk Chopin, 1810–1849). XIX a. atsiradus specializuotoms mašinoms ir tobulėjant popieriaus gamybos technikai, senajame popieriaus malūne gaminti popierių tapo nuostolinga. Po Antrojo pasaulinio karo malūnas perėjo Lenkijos valstybės globon, 1968 m. čia buvo įkurtas muziejus, o po trejų metų buvo atnaujinta popieriaus gamyba naudojant tradicines technikas. Šiandien tebeveikiantis popieriaus malūnas gamina popierių atvirukams, vokams, specialiems proginiams užsakymams ir kt. Popieriaus malūno ir muziejaus pastatai – išskirtinės architektūros, interjerus puošia išlikusios pramonėms įmonėms nebūdingos XVII–XVIII a. baroko ornamentais dekoruotos sienos. Jos liudija kadaise buvusį aukštą popieriaus gamintojų socialinį statusą. Muziejaus ekspozicijose išvysime popieriaus gamybos procesą, popierininkystės istoriją Lenkijoje ir Europoje, taip pat Rytų šalyse, iš kur popierius pas mus ir atkeliavo. Lankytojai supažindinami su popieriaus gaminimo istorija Abiejų Tautų Respublikoje – žemėlapyje matome sužymėtus ir Lietuvoje veikusius popieriaus malūnus. Išsamiai pristatoma popieriaus gamybai reikalinga autentiška technika. Muziejuje rengiamos nuolatinės, laikinos ir teminės parodos. Nuo 2017 m. veikia nuolatinė ekspozicija, skirta popieriniams Lenkijos banknotams. Kita įdomi paroda pristato popieriaus gamybos šaltinius – augalus, iš kurių pluošto gaminamas popierius. Išsami informacija apie juos pateikta ne tik stenduose, bet čia pat salėje, vazonuose, veši ir patys augalai (linai, medvilnė, kanapė, bambukas ir kt.). Nuo 2011 m. šiam muziejui suteiktas Lenkijos valstybinės reikšmės istorinio paminklo statusas (Pomnik historii), muziejus siekia būti įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą.

Lyg ir konkurentas Dušnikos Zdrujaus popieriaus malūnui yra Velke Losinuose (Velké Losiny, Čekija) veikiantis popieriaus malūnas ir popieriaus muziejus (Ruční papírna Velké Losiny) – viena seniausių vis dar veikiančių tokio pobūdžio įmonių visoje Europoje. Joje, naudojant tradicinius medvilnės ir lino pluoštus, gaminamas rankų darbo popierius, itin vertinamas knygos meno atstovų, bibliofilų, restauratorių. Muziejus, kviečiantis susipažinti su popieriaus gamybos amato istorija, yra čia pat veikiančios popieriaus įmonės dalis. Nuolatinėje šio muziejaus ekspozicijoje pristatoma popieriaus gamybos istorinė raida, tradicijos, įrankiai, taip pat šiuolaikinės pramoninės popieriaus gamybos pradžia. Muziejus yra vienintelis tokios rūšies muziejus Čekijoje. Jis itin patrauklus savita gyvo muziejaus forma: lankytojai gali iš arčiau susipažinti su popieriaus gamybos procesu, gyvai pamatyti, kaip rankiniu būdu tuose pačiuose pastatuose (cechuose) ir su ta pačia įranga kaip ir prieš kelis šimtus metų ir dabar gaminamas popierius. Šitoks gyvas vyksmas – didžiausias Velke Losinų muziejaus privalumas. Vis dėlto čionykštės ekspozicijos Dušnikų Zdrojaus muziejaus ekspozicijoms neprilygsta.

Cvenice (Zwönitze, Vokietija) taip pat veikia popieriaus malūnas ir popierininkystės technikos muziejus (Papiermühle Niederzwönitz). Popieriaus malūnas čia įkurtas dar 1568 m., o dabar jis – seniausia veikianti popieriaus įmonė visoje Vokietijoje. Ilgą laiką ši įmonė buvo vienos šeimos verslas, bet jo įkūrėjas popieriaus malūną perleido bendruomenės reikmėms ir nuo 1984 m. fachverkinio pastato viduje pradėjo veikti muziejus. Kadaise įmonė specializavosi gaminti kartoną, todėl dabar muziejuje galima išvysti ne tik įmonės kartono produkcijos pavyzdžių, bet ir kartono gamybai reikalingus įrenginius – XIX–XX a. popieriaus gamybos mašinas, stakles, presus ir kt., popieriaus džiovinimo kambarį ir kt. Kelionės laiku įspūdį čia stiprina muziejuje atkurtos malūno darbuotojų gyvenamosios patalpos. Lankytojams siūloma patiems pasigaminti savo popieriaus lakštą. Tokia patirtis įsimenanti. Besidomintiems rašto ir spaudos istorija muziejus siūlo virtualų turą (https://zwoenitz.city/papiermuehle_2/).

Aplankyti spaudos technikos ir knygos meno bei trys popieriaus gamybos muziejai priartino knygos istorijos supratimą, ją sugyvino. Ne veltui sakoma, kad geriau kartą pamatyti nei keliskart išgirsti. Įgyta patirtis pravers kuriant Lietuvos knygos ir mokslo raidos muziejų.

Dr. Alma Braziūnienė, dr. Kotryna Rekašiūtė
Kotrynos Rekašiūtės nuotraukos