1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga ta, kuri suteikia informacijos tau rūpimais klausimais.

2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Bibliotekos darbuotojams svarbus bibliotekininku dirbusio Chorchės Luiso Borcheso apsakymas „Smėlio knyga“ (1975), bet manau, kad jie yra jį skaitę.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Neįsivaizduoju tokios situacijos, nes knyga yra universalus objektas, turintis daugybę įvairių paskirčių.

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Skirtingos knygų formos – rankraštinė, spausdinta, skaitmeninė ir daugybė kitų – nuolat konkuruoja tarpusavyje (ypač kai išrandamos naujos formos), tačiau visos lieka apyvartoje, perskirstydamos savo funkcijas. Tai apskritai būdinga kultūrai, juk ir filmai neišstumia teatro. Tai konkurencija be pabaigos ir nugalėtojų. Dažnos knygų formos pranašesnės dėl plataus vartojimo. Ribotą apyvartą turinčios formos turi kitokį – didesnės vertės – pranašumą (žinomas semiotikos dėsnis).

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Apibendrintai kalbėti apie žmonių kartas galėtų sociologai. Man svarbesnis individualus, asmeninis ir intymus ryšys su knyga.

6. Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Jei kokios nors knygos negali paskolinti draugui, reiškia, jis tau ne draugas.

7. Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?

Bibliografinės rodyklės.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Užsiimu stačiatikių slavų raštija ir jos santykiu su Bizantijos graikiškąja tradicija, tad nenuostabu, kad tų šalių autoriai man pažįstami geriau, o juk mėgstamiausi atsiranda žmogaus akiračio viduje.

9. Kam skirta naujausia jūsų knyga?

Dabar rašau knygą apie Pranciškaus Skorinos leidinių šaltinius, meninį apipavidalinimą ir vėlesnę recepciją.

10. Kokią knygą ar knygas skaitote šiuo metu?

Tas, kurios suteikia informacijos man šiuo metu rūpimais klausimais. Tokių yra daug, bet tai mokslinės knygos.

Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Turbūt tokią, kurios kraustantis į kitus namus negalėčiau išmesti galvodamas, kad dar gal kartą skaitysiu ar vartysiu. Nesakralizuoju knygų, ir daugelį galėčiau išmesti, net jei gera buvo jas skaityti, kaip ir matytų filmų ar girdėtos muzikos nematau reikalo turėti, ir išvaikščiotų miestų ar matytų kalnų ir plaukiotų jūrų. Knygos yra tokia pat svarbi gyvenimo dalis, bet jau įpratau, kad viskas vyksta atsitiktinai – netyčia, nesitikint, tada ir džiugina labiausiai – kai gauni, randi kažką gero, gražaus, kaip dovaną, dažnai tai būna knyga. 

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Neskirstyčiau knygų skaitytojų pagal profesijas. Visų profesijų atstovai labai įvairūs, ir knygos įvairios. Kaip mes ir knygos vieni kitus susirandame – paslaptis. Kalbamės su draugais, kažką pasiskaitome apie knygas, kažkaip… 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Be abejo. Kai ką nors klijuoju – prispaudimui labiau tinka sunkūs meno ar interjero albumai, į knygą galima įsidėti kokį dokumentą, kad nesusiglamžytų, gėlytę sudžiovinti. Buvo, kad nakvojant pas draugus, lova pasitaikė sulūžusi, tai vietoj kojos tiko keletas knygų. 

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Gal taip, nes visokių žmonių būna. Man ne. Niekada nesu skaitęs nepopierinės knygos ir nenoriu. Jaučiu malonumą imdamas knygą, versdamas lapus. Kaip nekeisčiau tikro kepsnio į tabletę. 

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Kažkokių skirtumų gal ir yra. Mano vaikystės ir jaunystės metu mažiau ekranų buvo visokių, tai knyga buvo labiausiai prieinamas kelias persikelti į paralelines realybes, į kitus pasaulius ir į kitų žmonių vidų. Dabar knyga turbūt turi didelę konkurenciją su greičiau ir paprasčiau valgomais dalykais. Bet irgi – žmonės įvairūs, matau jaunų žmonių visai neskaitančių ir labai skaitančių. 

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Draugui skolinčiau bet kurią knygą. Ir šiaip turbūt bet ką. 

Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Bijau susireikšminti. Na, gal ne kriminalinio… 

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Kažkaip vis keičiasi. Vaikystėje buvo indėniškos knygos, parašytos vokietės, prancūziški muškietininkai ir keliautojai, be abejo britų detektyvai, paskui labai tiko pietų Amerikos mistikai ir šiaurės Amerikos klasikai, dabar įvairiai pasitaiko – ir vokiečių, ir prancūzų, ir lenkų, ir lietuvių… 

Jeigu pats rašytumėte, apie ką būtų knyga? Jei jau rašote knygas, apie ką būtų naujausia?

Kažko esu parašinėjęs, bet nesu rašytojas, labiau patinka pasakas iliustruoti. Jei rašyčiau – būtų trumpi dalykai, be abejo kartu su piešiniais. Romano parašyti nesugebėčiau. Nemoku taip plačiai galvoti. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Paskutiniu metu daug Tokarczuk knygų skaitau, su kitų knygų pertraukomis, bet jos stengiuosi viską, ką išleidžia lietuviškai. Šiuo metu šalia lovos – „Dienos namai, nakties namai“. Lėtai man gaunasi, atsigulu pavargęs… Knyga link pabaigos, bet turiu tokį jausmą, kad baigęs norėsiu dar kartą iš naujo skaityti.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Norėčiau radikaliai pakeisti bibliotekininkų požiūrį. Dažnai jie galvoja apie tai, kaip išmaniai vesti skaitytojų vidurkį skaitymo keliu. O man labiau norėtųsi, kad bibliotekininkas būtų nurautas (pastaba – čia ir kitur nedėkite nei kabučių, nei pasvirojo šrifto, ačiū), kad galvotų apie tai, kas jam įdomu ir įdomiausia, kad rastų sau nišines gelmes, kažkokias domėjimosi kertes, ir drąsiai į jas nertų, negalvodamas, kad čia labai jau retas ir egzotinis interesas, kad kitiems nebus įdomu. Bibliotekininkas turi būti keistuolis, o ne buhalteris. Buhalterių, žinoma, gyvenime irgi reikia.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Turite galvoje – priremti duris? Daužyti ja muses? Ne, kažkaip buvau išauklėtas taip, kad knygą reikia labai saugoti. Ligi šiol nesugebu į knygą peckioti užrašų ar pastabų – turiu tam užrašinių, kurias sparčiai pildau, ir jeigu kažką reikia fiksuoti, užsirašau ten. Nuo vaikystės buvau įpratintas net superviršelį nuvilkti, prieš skaitant, jei toks yra. Jei kur nors forzace arba šmuctitule žmogus užrašo telefono numerį, man tai atrodo barbariška.

Kai kas, pavyzdžiui, vietoje skirtuko užlenkia kampą, ir man tai keista – pats to nedarau. Nors tame, pagalvojus, nieko blogo nėra, nebent tai fotoalbumas ar itin retas foliantas. Bet Mažvydo „Katekizme“ neimtumėt užsirašinėti skrydžio datų ir laiko, net jei jis gulėtų po ranka. Kodėl tada tai darote su Užkalnio knygomis? Kaip jums negėda?

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Ne, papildymas, kaip ir audioknygos. Man darbe dažnai reikia knygos čia ir dabar, neturiu laiko toms kelioms dienoms, per kurias jas atsiųs. Gyvenimas trumpas, ir todėl dažnai perku elektroninę knygą.

O audioknygos man reikia, kad išnaudočiau tą laiką, kai vairuoju arba vaikštau – tai darau pakankamai daug, vaikščiojimas yra mano sportas.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Gal jūs juoksitės, bet aš nesijaučiu geru kartos atstovu, kaip ir mano bendraamžis Algis Ramanauskas. Jaučiuosi esąs paauglys, nebrandus, erzinantis ir todėl joks nesu savo kartos ambasadorius. Dažnai žmonės, kurie net už mane jaunesni, pradeda man pamokslauti, kaip nesusitupėjusiam jaunuoliui: „ateis laikas – suprasi“.

Ne, man atrodo, knygos ir santykis su jomis nėra kartos dalykas. Tik gal jaunoji karta (ta, kuriai dabar 30) skaito greičiau ir mažiau mistifikuoja skaitymą. Man tai patinka, nes aš pats toks, be to, aš esu profesionalus skaitytojas, mat 17 metų dirbau su įvairiausiais tekstais ir jų analize, mano darbas atvirų šaltinių žvalgyboje apėmė labai daug skaitymo ir jis turėjo būti greitas, išmanus ir nesentimentalus.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Draugui viską skolinčiau, ir skolinu. Jeigu pradangins ir man tos knygos reikės, nusipirksiu kitą – skaitytų knygų rinkoje yra absoliučiai viskas. Jeigu aš kažko neskaitau šiuo momentu, o draugui reikia, tai reikia jam ir duoti. Tai pagarba knygai. Knyga turi dirbti.

Panašų požiūrį turiu į kvepalų kolekciją – visada leidžiu žmonėms purkštis, kartais skolinu. Kvepalai turi gyventi, o knyga turi būti skaitoma. Aš – ne knygų kaupikas, aš tiesiog prižiūriu labai daug knygų, kurios vienaip ar kitaip mano gyvenime atsirado.

Kai prieš 7 metus skyriausi, tai palikau dukroms ir buvusiai žmonai praktiškai visą biblioteką, be jokio gailesčio. Tai man buvo šansas pradėti naują. Dažnai knygas dovanoju, jeigu jos kažkam reikalingesnės, negu man.

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Tai tikriausiai būtų eseistika. Aš gyvenime sutikau labai daug įdomių žmonių ir žinau begales epizodų, pastebėjimų, anekdotų ir kuriozų, kurių daugelis jau gyvena mano knygose ir straipsniuose, įkišti į žodinės iliustracijos rėmą. Tai mozaika, ne vientisas veikalas su pradžia ir pabaiga. Mano gyvenimą galima vartyti nuo bet kurios jo vietos, bet man labiausiai patinka tai, kas vyksta dabar.

Nežinau, gal atsiras, kas tokią parašys. Kol kas man sunku su pokalbiais ir interviu, nes daugumas pašnekovų bando mano elgesius ir nupušimus racionalizuoti, paaiškinti ir įsprausti į kažkokius rėmus. Aš to labai nemėgstu. Nesu paprastas žmogus, nesu, kaip visi, ir tame dalyvauti nenoriu. Man nepatinka tos lentynos ir skyreliai. Ir jeigu mane nori apibrėžti arba man išaiškinti, kaip aš jaučiuosi ir kodėl, ima siutas.

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Anglakalbiai – britai ir amerikiečiai pirmojoje vietoje, ir turbūt beveik vienintelėje vietoje. Aš beveik nesu skaitęs nieko lietuviškai. Lietuvių kalba per gyvenimą gal perskaičiau penkiasdešimt knygų, na, gal greičiau šimtą. Ir dešimtkart daugiau – angliškų. Mano visas supratimas apie rašymą yra iš anglakalbių tekstų – knygų ir periodikos. Aš esu anglakalbės kultūros produktas. Tai nereiškia, kad aš būtinai geresnis – aš tik visai kitoks.

9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Tai kad aš rašau knygas, jų esu parašęs devynias. Viskas, ką rašau, yra apie žmones, nes net kai rašai apie politiką ar šalis ar architektūrą ar apie maistą – visa tai yra žmonių gyvenimo rezultatas, jo pasekmė, jo atspindys. Niekas neegzistuoja atskirai nuo žmonių. Ir kokie nors šiaurės korejiečiai, arba rusai, arba kolumbiečiai turi tik tiksliai tokias šalis, kurias patys susikūrė, nei daugiau, nei mažiau. Ką norėjo, tą ir turi.

O labai norėčiau dar parašyti apie populiariąją psichologiją ir jos atspindžius mūsų kasdieniame gyvenime. Ne vadovėlį „padėk sau“, o praktinę demonstraciją, kaip veikia žmogus.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Peter Wail, Genius Loci – čia tokia Rygos žydo, emigravusio į Ameriką, kelionių kultūrologinė eseistika.