Audronė Steponaitienė – Puslapis 27 – Vrublevskių biblioteka

Svečiai iš Balstogės

2022-09-30

Paskutinę rugsėjo dieną LMA Vrublevskių bibliotekoje apsilankė kolegos iš Palenkės Lukašo Gurnickio bibliotekos Balstogėje: direktorė Beata Zadykowicz, direktorės pavaduotoja Katarzyna Siemieniuk, Mokslo skyriaus vedėjas Łukaszas Zabielskis ir kiti kolegos. Ši biblioteka – didžiausia visoje Palenkės vaivadijoje. Turėdama mokslo institucijos statusą, ji ne tik aptarnauja gausius Balstogės skaitytojus, rengia įvairias parodas, edukacijas bei kitokius renginius, bet ir atlieka mokslo tyrimus, rengia ir publikuoja mokslo leidinius. Abi bibliotekos kartu jau dešimtmetį leidžia mokslo publikacijų seriją, pavadintą „Folia Bibliothecalia“. Susitikimo metu lietuvių ir lenkų specialistai aptarė tolesnio bendradarbiavimo gaires ir formas. Svečiai susipažino su LMA Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo ir Skaitmeninimo skyriais, pamatė rekonstruotą Bibliotekos pastatą. Valentinos Marmienės nuotraukos.

Direkcijos informacija

pagal Audronė Steponaitienė

Akademikui profesoriui Pranciškui Baltrui Šivickiui – 140

2022-09-30

Minint Pranciškaus Baltraus Šivickio (1882–1968) 140-ąsias gimimo metines, Gamtos tyrimų centre nuo 2022 m. rugsėjo 30 iki 2023 m. sausio 30 d. vyks paroda „Akademikui profesoriui Pranciškui Baltrui Šivickiui – 140 metų“.

P. B. Šivickis studijavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1922–1928 m. dirbo Maniloje Filipinų valstybinio universiteto Zoologijos katedros profesoriumi, o nuo 1924 m. vadovavo minėtai katedrai. 1923 m. Mindoro saloje įkūrė Puerto Galeros biologijos stotį ir iki 1925 m. buvo jos direktorius. Į Lietuvą grįžo 1928 m. ir dirbo Kauno universitete.

P. B. Šivickio mokslinė veikla apėmė daugelį sričių. Jis laikomas eksperimentinės biologijos, pedobiologijos, malakologijos, parazitologijos pradininku Lietuvoje. Daug prisidėjo prie hidrobiologinių bei faunistinių-ekologinių bestuburių gyvūnų tyrimų plėtros. Grįžęs į Lietuvą, ėmė organizuoti pirmąsias mokslines hidrobiologines ekspedicijas. Jų metu surinko ir padovanojo Zoologijos ir parazitologijos institutui didelę moliuskų kolekciją, kuri dabar saugoma Tado Ivanausko zoologijos muziejuje Kaune. Kartu su kitais įkūrė Lietuvos helmintologų draugiją, buvo jos valdybos narys. P. B. Šivickis vienas pirmųjų Lietuvoje parazitologinių ekspedicijų sumanytojas, organizatorius bei vadovas. Priklausė Lietuvos anatomų, histologų ir embriologų draugijai.

Profesorius P. B. Šivickis parengė įvairių mokslo leidinių: Elementarinės zoologijos kursas (du leidimai – 1927 ir 1931 m.), Gyvoji gamta ir mes (1940 m.), Parazitų apibūdinimas (1956 m.), Lietuvos moliuskai ir jų apibūdinimas (1960 m.) ir kt. Monografijos Žuvinto rezervatas (1968 m.) bendraautoris ir redaktorių kolegijos narys. Paskelbė apie 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio šalių periodiniuose ir tęstiniuose leidiniuose. Keletas jo straipsnių publikuoti prestižiniuose žurnaluose Science ir Nature.

P. B. Šivickis buvo puikus pedagogas. Parengė Lietuvai 28 mokslo daktarus, kurie po to jau patys

ugdė naujus mokslininkus. Taip susidarė Bestuburių gyvūnų faunistinių-ekologinių tyrimų P. Šivickio mokykla.

Už mokslinę ir pedagoginę veiklą 1945 m. P. Šivickiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas; 1947 m. jam patvirtintas užsienyje įgytas biologijos mokslų daktaro laipsnis ir profesoriaus pedagoginis mokslo vardas; 1956 m. jis išrinktas Lietuvos MA tikruoju nariu (akademiku). 1959 m. už monografiją „Parazitų apibūdinimas“ jam skirta Lietuvos valstybinė premija.

Dar iki išvykimo Amerikon didelį dėmesį skyrė tautosakai; ją rinko gimtojo Žaiginio apylinkėse, užrašinėjo ir siuntė Jonui Basanavičiui. Apie 30 jo surinktų tautosakos kūrinių yra paskelbta.

Apie P. Šivickį rašoma daugiau kaip 250-yje knygų, mokslinių ir populiarių straipsnių, paskelbta monografijų. Jo vardas suteiktas Žaiginio mokyklai (Raseinių r.), Gamtos tyrimų centro Parazitologijos laboratorijai, gatvei Pavilnyje (Vilniaus m.), penkioms bestuburių gyvūnų rūšims. Prie pastatų, kur jis gyveno ir dirbo, pritvirtintos P. Šivickio atminimo lentos. 1982 m. įsteigta Pranciškaus Šivickio vardo mokslo premija, kuri skiriama už geriausius darbus eksperimentinės zoologijos srityje.

Rankraštinis P. B. Šivickio palikimas saugomas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje (F144), Vilniaus universiteto Centriniame archyve (F-R-856), Vilniaus pedagoginiame universitete (F-K, byla 3658).

Parodoje – dokumentai iš Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos P. B. Šivickio rankraštinio fondo, nuotraukos iš Retų spaudinių skyriaus.

Parengta pagal https://gamtostyrimai.lt/uploads/documents/%2B%C5%A0ivickis%20Baltrus.pdf?phpMyAdmin=CrSFaiGvdLIrmDrx5G4%2CZug5lk7

Parodą rengė Sigita Dagienė, Audrė Trumpienė

pagal Audronė Steponaitienė

Tarptautinės mokytojų dienos veiklos Vilniaus mokytojams

2022-09-29

Tarptautinės mokytojų dienos proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1 vyks nemokami užsiėmimai Vilniaus mokytojams:

Spalio 4 d. 14 val. vyks apžvalginė ekskursija po Vrublevskių biblioteką su gide Lina Anušauskiene. Kviečiame pasivaikščioti po grafų Tiškevičių rūmus, kuriuose daugiau nei prieš šimtą metų šeimininkavo grafienė Klementina Tiškevičienė, rengusi Vienos ir Paryžiaus rūmams būdingus vakarus.

Susipažinsite ir su vėliau čia įsikūrusia ir jau 110 gyvavimo metus skaičiuojančia žymaus advokato, bibliofilo, knygų kolekcininko Tado Vrublevskio bibliotekos istorija, kuriai pradžią davė iš tėvų paveldėtos dvi knygų spintos. Sužinosite, kaip nutiko, kad būtent šie rūmai tapo T. Vrublevskio asmeninės bibliotekos prieglobsčiu. Ekskursijos metu susipažinsite su 500 metų senumo pergamentais, priskiriamais istorinei LDK teritorijai, pamatysite, kaip atrodo rankraštinė Silva rerum knyga, išvysite vieną iš Bibliotekoje saugomų inkunabulų, pavartysite didžiausią ir mažiausią bibliotekoje saugomas knygas.

Dalyvių skaičius iki 25, trukmė 1-1,5 val. Kreiptis: lina.anusauskiene@mab.lt 8 615 82290

Spalio 5 d. 15 val. vyks nemokami restauratorių šviečiamieji mokymai „Kokiu rašalu rašė Pranciškus Skorina?“. Idėjos autorės ir užsiėmimų vedėjos – Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos knygų restauratorės Edita Keršulytė ir Birutė Giedraitienė.

Populiariausias istorinis rašalas, supaprastintai vadinamas geležies-galo rašalu, pagamintas iš galų (lot.galla – rašalinis riešutėlis) ir geležies sulfato. Renginio dalyviams parodysime, kaip patiems pasigaminti geležies-galo rašalo, supažindinsime su medžiagomis, naudotomis šiam rašalui gaminti, jo savybėmis, atliekamais tyrimais, rašalo naudojimu istoriniuose rašytiniuose dokumentuose ir dailės kūriniuose. Pademonstruosime Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos fonduose saugomų geležies-galo rašalu rašytų ir pieštų dokumentų pavyzdžių. Dalyviai galės patys išbandyti LMAVB Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje pagamintą geležies-galo rašalą ir parašyti juo atvirlaiškį. Grupės dalyvių skaičius – 7. Trukmė 1-1,5 val.Kreiptis edita.kersulyte@mab.lt 8 616 92 955

Komunikacijos skyriaus informacija

pagal Audronė Steponaitienė

Pranciškui Skorinai skirta paroda

2022-09-27

2022 m. rugsėjo 22 d., 17 val., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje bus atidaryta paroda „Pranciškaus Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500“.

Parodos rengėjai dr. S. Narbutas, dr. Daiva Narbutienė lankytojams aštuoniuose stenduose pristatys Skorinos gyvenimą ir jo asmenybę, papasakos apie jo epochą ir amžininkus, iškilius valstybės ir Bažnyčios vadovus, nušvies aplinkybes, lėmusias spaudos atsiradimą Lietuvoje, ir atskleis, kaip Skorinos atminimas gerbiamas Lietuvoje, Baltarusijoje ir Čekijoje. Parodoje bus galima pamatyti unikalių dokumentų, saugomų LMA Vrublevskių bibliotekoje: valdovų privilegijų Vilniaus miestui, XVI a. raštų, kuriuose minimas Skorina ir iškilūs jo amžininkai: Mikalojus Husovianas, Mikalojus Radvila jaunesnysis, Albertas Goštautas, Albertas Taboras, Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, Paulius Alšėniškis ir kiti. Čia taip pat eksponuojama vienintelė Lietuvoje Skaičių knyga – Skorinos Prahoje 1517–1520 m. išspaudintos „Rusėniškosios Biblijos“ dalis.

Paroda yra vienas iš Skorinai, „Mažajai kelionių knygelei“ ir spaudos pradžiai Lietuvoje skirtos savaitės (rugsėjo 19–23 d.) renginių. Ji veiks iki lapkričio 14 d. Ją bus galima aplankyti darbo dienomis nuo 8 iki 17 val.

Pavienius asmenis kviečiame registruotis į ekskursiją spalio 7 d. 10 val. adresu egle.stasiukaityte@mab.lt arba telefonu: +370 686 35763

Parodos rengėjų informacija

pagal Audronė Steponaitienė

„Labdariams“ – 130 metų

2022-09-23

2022 m. rugsėjo 25 d. sukanka 130 metų, kai buvo įsteigta pirmoji lietuvių šalpos organizacija carinėje Rusijoje – Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugystė, dar vadinama „Labdariais“. Draugija veikė nuo 1892 iki 1918 metų tuometinėje Rusijos sostinėje, Sankt Peterburge, kuris Lietuvoje tuomet vadintas Petrapiliu.

XIX a. antroje pusėje Peterburge gyveno nemažai lietuvių: 1883 m. – apie 1 500, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui – net apie 150 000. Tarp jų buvo inteligentų, studentų, prekybininkų, darbininkų. Nemaža dalis lietuvių emigrantų svetimoje aplinkoje pamiršdavo gimtąją kalbą ir nutautėdavo. Veiklūs Peterburgo lietuviai nusprendė steigti labdaringą lietuvių draugiją, kadangi tik tokias organizacijas toleravo carinė administracija. Draugiją įsteigė Liudvikas Antonevičius, Silvestras Baltramaitis, Antanas Brazaitis, Kazmieras Brazdžionis, Nikodemas Buzas, Mykolas Januškevičius, Jonas Jašmantas, J. Gegužinskas, Jonas Paškevičius, A. Pavalkis, Jonas Rimkevičius, R. Subačius, U. Urbas, K. Vadopalas ir Jonas Venskavičius. Viešosios valstybinės bibliotekos darbuotojas S. Baltramaitis ir studentas Vincas Matulaitis paruošė organizacijos įstatus, kurie 1888 m. buvo pateikti tvirtinti Vidaus reikalų ministerijai, bet patvirtinti tik 1892 m. rugsėjo 25 dieną. 1893 m. įstatai buvo išspausdinti.

Įstatuose buvo nusakytos Draugijos veikimo kryptys: teikti moralinę ir materialinę pagalbą Peterburgo lietuviams, parūpinti drabužių, maisto, pastogę neįstengiantiems jų įsigyti, padėti ieškantiems tarnybos, šelpti našlaičius ir neturtingų šeimų vaikus, aprūpinti vargšus medicinos priemonėmis, senukus ir neįgalius asmenis apgyvendinti prieglaudose. Esant galimybėms, Draugija žadėjo steigti mokyklas, labdaros, globos įstaigas, šelpti beturčius, norinčius grįžti į tėvynę. Lėšų Draugija ketino sukaupti iš nario mokesčio, aukų ir pajamų iš labdaringų vakarų rengimo. Nariai galėjo būti atleisti nuo metinio mokesčio už netlygintiną darbą: gydytojai – už nepasiturinčių ligonių gydymą, mokytojai – už globojamų mokinių ugdymą, vaistininkai – už nuolaidas vaistams ir panašiai.

Į „Labdarių“ draugiją susibūrė daugiausia pasiturintys lietuviai, buvo nemažai dvasininkų, tarnautojų, studentų, vienas kitas darbininkas ir amatininkas. Gana didelis – 6 rublių – metinis narystės mokestis ribojo galimybę prisijungti prie draugijos mažiau pasiturintiems žmonėms. Į aktyvią Draugijos veiklą įsitraukė tokie žinomi visuomenės veikėjai, kaip Jonas Mačiulis-Maironis, Kazimieras Prapuolenis, Petras Vileišis, Antanas Vilkutaitis ir daugelis kitų. Draugijos narių skaičius augo: 1896 m. jų buvo 60, 1898 m. – apie 90, 1917 m. – apie 300. Draugijai 1892–1895 m. pirmininkavo Petras Vileišis, 1895–1917 m. – Vincas Matulaitis, 1917 m. – Blažiejus Česnys ir Adomas Spurga, 1918 m. – Gustavas Feterauskas.

Draugijos susikūrimas buvo džiugus ir reikšmingas įvykis Peterburgo lietuvių bendruomenės gyvenime. Labdariai ėmė rengti tautiečiams kultūrinius vakarus su vaidinimais, dainomis ir šokiais. Renginiai praturtino lietuvių kultūrinę aplinką, ugdė žiūrovų skonį, skatino burtis meninius kolektyvus, kurti bei versti į lietuvių kalbą scenos veikalus. 1895 m. kovą Draugijos rūpesčiu buvo surengtas pirmasis viešas vaidinimas lietuvių kalba – Juzefo Blizinskio pjesė Žentas parodai. Per metus „Labdariai“ surengdavo po keletą vakarų su vaidinimais, deklamacijomis, šokiais, koncertine programa. Vakarai sulaukdavo pasisekimo, nors ne visuomet įtikdavo išlepintiems didmiesčio žiūrovams. Apie 1904 m. spalio 30 d. surengtą vakarą ir scenoje parodytą trijų veiksmų Teodoro Rutkovskio farsą „Audra giedroje“ Lietuvių laikraščio apžvalgininkas rašė (kalba netaisyta): „Apie farso įtalpą ilgai neprisieina kalbėti: turinys tuščias ir be augštesnės mislies. Neišaukęs gilesnio jausmo, farsas vienok davė progą nedideliam susirinkusiųjų klausytojų bureliui pasijuokti porą valandų.“ Iš pradžių savų artistų trūko, koncertuoti buvo kviečiami rusų dainininkai ir muzikantai. Vėliau Draugijos rengiamuose koncertuose dalyvaudavo jos stipendininkai Mikas ir Kipras Petrauskai, Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša. Nuo 1895 m. koncertuodavo mišrus lietuvių choras, vadovaujamas Karolio Jakšto, vėliau choristams vadovavo Juozas Zauka, Česlovas Sasnauskas, Petras Juozas Pranaitis. Vakarai turėjo ne tik didelės svarbos tautiečių savimonės žadinimui, bet ir atnešdavo pelno, kurį draugija galėjo skirti labdarai.

Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugija prisidėjo prie kovos su spaudos draudimu: spausdino lietuviškus narių pažymėjimus, rengiamų vakarų programas ir bilietus, dokumentus žymėjo lietuvišku antspaudu, siekė gauti leidimą išspausdinti įstatus lietuvių kalba.

Spaudos draudimą panaikinus, „Labdariai“ rėmė pirklio Antano Smilgos leidžiamą pirmąjį lietuvišką legalų periodinį leidinį Rusijos imperijoje – Lietuvių laikraštį, kuris ėjo nuo 1904 m. pabaigos iki 1906 m. pradžios. Oficialiuoju Lietuvių laikraščio redaktoriumi iš pradžių pasirašinėjo K. Narutavičius, o nuo 4 numerio – pats leidėjas A. Smilga. Tikrasis redaktorius buvo Karolis Račkauskas-Vairas, esama duomenų, kad prie redagavimo prisidėjo ir Jonas Mačiulis-Maironis. Korektūras skaitė studentai lietuviai. Laikraštyje bendradarbiavo S. Baltramaitis, Jonas Basanavičius, Peliksas Bugailiškis, Liudas Gira, Jonas Krikščiūnas-Jovaras, Sofija Kymantaitė, Martynas Yčas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti. Leidinys išsiskyrė puikia poligrafine kokybe, iliustracijų gausa. Rašė apie krašto aktualijas, propagavo lietuvybę. Nuo 1905 m. liepos ėjo su savaitiniu ūkininkams skirtu politikos bei ūkio priedu Lietuvių laikraščio lapelis. Dėl leidėjo įsiskolinimų Lietuvių laikraštis netrukus bankrutavo. Taip pat „Labdariai“ išleido keletą kalendorių.

„Labdarių“ draugija nebuvo vienintelė lietuvių labdaros organizacija Peterburge. Daliai narių atskilus nuo „Labdarių“, buvo įsteigta Peterburgo lietuvių savitarpinės pašalpos draugija, arba „Savitarpiečiai“ (1900–1917 m.). Po kurio laiko susibūrė dar viena – Mažturčių lietuvių savitarpinės pagalbos draugija, arba „Mažturčiai“ (1903–1918 m.). Lygindamas draugijų veiklą, Liudas Noreika rašė, kad „Labdariai“ labiau orientavosi į pavargėlių ir studijuojančio jaunimo šelpimą, „Savitarpiečiai“ teikė pašalpas susirgus, mirus artimiesiems, teikė kreditus, o „Mažturčiai“ šelpė darbininkus, pirmieji įsteigė lietuviškas mokyklas ir kursus suaugusiems. Be šių, veikė nelegali Petrapilio lietuvių studentų organizacija (1892–1917 m.) ir kitos.

1907–1908 m. lietuviškos labdaros draugijos suvienijo pajėgas ir drauge nuomojosi patalpas lietuvių klubui, rengė bendrus vakarus, kalėdines šventes vaikams, priimdavo visus lietuvius, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Klube buvo susibūręs dramos mėgėjų būrelis, ketinta atidaryti knygyną su skaitykla, informacijos biurą, teikti įvairių lietuviams naudingų paslaugų. Kad apsimokėtų nuoma, dažnai buvo rengiami kultūriniai vakarai. Netrukus dėl pašlijusių draugijų santykių ir dėl ekonominės krizės prabangių patalpų teko atsisakyti, „Labdariai“ vakarų neberengė iki 1911 metų.

Sekdami kitų draugijų pavyzdžiu, „Labdariai“ 1913 m. už Nevos vartų atidarė pradinę mokyklą. „Mokykla turėtų tarpti ir žydėti, įsteigta ji rimtos ir nusistovėjusios Labd. dr-jos. Butas jos geras, mūriniame name; aplinkui daugybė lietuvių; čia-pat nauja statoma bažnyčia; prie jos gi idėjinis ir darbštus kunigas-lietuvis. Tuoj įsirašė mokyklon keliasdešimtįs vaikų“, – apie mokyklos atidarymą 1913 m. Viltyje rašė J. Rimkevičius. Be to, „Labdariai“ buvo oficialūs „Savitarpiečių“ mokyklos steigėjai („Savitarpiečiai“ iš pradžių negavo valdžios leidimo steigti mokyklą), bet dėl valdymo kilo nesutarimų. Mokyklų išlaikymas „Labdarių“ draugijai buvo nuostolingas.

„Labdariai“ rūpinosi vargstančiais tautiečiais, šelpė draugijos narius ir kitus nepasiturinčiuosius, teikė paskolas moksleiviams ir studentams. „Labdariai“ amžininkų buvo laikomi aukštuomenės draugija, kuri nepakankamai dėmesinga iš tiesų labdaros reikalingiems asmenims. „Labdariai retkarčiais prisimena varguolius, bet tik retkarčiais…“, – ironizavo J. Piščikas Viltyje. Vis dėlto Draugijos labdaringa veikla vyko nuolat, piniginiai reikalai buvo apdairiai tvarkomi. Pavyzdžiui, 1905 m. „Labdariai“ suteikė 92-iems asmenims pašalpų už daugiau kaip 600 rublių, 6 moksleiviams davė 139 rublių paskolą, 6 asmenims buvo išduota 67 rublių pašalpa grįžti į tėvynę. Taip pat buvo išleistas 1905 m. kalendorius, kuris atnešė nuostolių. Per 20 darbo metų, iki 1912 m., „Labdariai“ įplaukų gavo 47 782 rublius, tačiau pelno liko 8 273 rubliai, kitos lėšos buvo išleistos labdarai ir vakarams rengti. Pirmojo pasaulinio karo metais, sunkmečiu, Draugija per spaudą ragino baigusius mokslus paskolų gavėjus grąžinti gautas paskolas, bet grąžindavo tik vienas kitas.

„Labdarių“ veiklą nutraukė perversmas Rusijoje. 1918 m. Draugijos turtą nusavino naujoji bolševikų valdžia, dauguma lietuvių grįžo į tėvynę.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi Peterburgo labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugijos dokumentai: įstatai, atskiromis knygelėmis išspausdintos 1897 ir 1898 m. ataskaitos, taip pat visi Lietuvių laikraščio numeriai.

Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė

Literatūra

Beržanskis, Jonas. Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugystė. Parašas: K. Kadagys. Varpas, 1893, nr. 2, p. 28.
Busilas, Antanas. Triukšmingas labdarių draugijos susirinkimas. Lietuvos žinios, 1914, nr. 86 (balandžio 23), p. 3. (Lietuviai svetur. Peterburgas).
Noreika, Liudas. Dešimtis metų lietuvių draugijos gimimo. Vairas, 1914, nr. 4, p. 5–6.
Noreika, Liudas. Iš istorijos vienos lietuvių mokyklos. Viltis, 1913, nr. 128–129 (lapkričio 1–3).
„Peterburge 24 balandžio šių metų […] buvo visatinis susirinkimas lietuvių ir žemaičių labdariškosios draugijos…“. Lietuvių laikraštis, 1905, nr. 22 (gegužės 5), p. 296–298.
Petrapilės labdaringosios lietuvių bei žemaičių draugijos skolininkams. Parašas: Draugijos komitetas. Vairas, 1915, nr. 1, p. 16. (Atsišaukimai, pranešimai).
Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, t. 18, p. 87–88.
Piščikas, J. Lietuviai šiaurėje: (žiupsnys medegos Peterburgo lietuvių istorijai). Viltis, 1914, nr. 23–24, 26–27, 36, 39, 90–92, 98, 109–115 (sausio 29–gegužės 28).
Rimkevičius, J. Mokyklos pašventinimas. Viltis, 1913, nr. 107 (rugsėjo 13), p. 1. (Mokslas ir mokyklos).
Rudminaitė, Edita; Surblys, Alvydas; Zakaravičiūtė, Agnė. Lietuvių laikraštis – pirmas legalus periodinis leidinys po spaudos draudimo. Kauno apskrities viešoji biblioteka. Interneto prieiga: https://knyga.kvb.lt/lt/parodos/vienos-knygos-parodos/item/83-lietuviu-laikrastis-pirmas-legalus-periodinis-leidinys-po-spaudos-draudimo [žiūrėta 2022-08-25].
Sužiedėlis, Simas. Petrapilis. Lietuvių enciklopedija. South Boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960, t. 22, p. 364–374.
„30 spalių Labdariai iškėlė vakarą Pavlovos salėje…“. Lietuvių laikraštis, 1904, nr. 1 (18 lapkričio), p. 8. (Teatras).

pagal Audronė Steponaitienė

Svarbi žinia!

Gerbiami Skaitytojai, informuojame, kad nuo 2022 m. rugsėjo 26 d. Bendroji skaitykla (2 aukštas, 18 kamb.) perkeliama į Humanitarinių ir socialinių mokslų leidinių skaityklą (2 aukštas, 20 kamb.). Periodikos skaitykla lieka toje pačioje vietoje.

pagal Audronė Steponaitienė

Lino Kontrimo mintys apie knygas

2022-09-21

Žurnalistas, istorikas, komunikacijos konsultantas, Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos tyrimų instituto mokslininkas Linas Kontrimas: „Vrublevskių biblioteka buvo mano mėgstamiausia skaitymo ir mokymosi vieta.“

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knyga kaip daiktas man pirmiausia siejasi su estetika: koks jos vizualus įspūdis, popieriaus kokybė. Juk ne veltui senosios knygos buvo kaustytos brangiaisiais metalais ir akmenimis.

Na, bet šiais laikais knygos būna ir elektroninės. Žinoma, jų dizainas taip pat svarbus, tačiau kiek aplinkui besuktumei, knygos vertė yra jos autorius, turinys. Neretai turinys savo reikšmingumu pranoksta ir patį autorių…

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Oho, koks klausimas su lankeliu… Na, atsakysiu panašiai: ogi tokią, kurią parašė pats bibliotekos darbuotojas.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Cha cha, žinoma, daugybę kartų. Ir ne tik ką nors užspausti, paremti, papuošti, užlipti. Taip, taip, deja, visko būta. Esu rinkęs senas, nurašytas knygas ir jas kurį laiką naudojęs kaip lentynų karkasą kitoms, suprask – labiau reikšmingoms, knygoms rikiuoti.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Turinio reikšmės prasme – ne, bet niekas nepakeis knygos teikiamo malonumo dirginti uoslę, tyloje girdėti verčiamų lapų šnaresį, kuris, beje, labai skiriasi priklausomai nuo popieriaus storio, kokybės.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Nežinau, ar kiekviena karta, man labiau – kiekvienas individualiai, sukuria savo santykį su knyga. Tiksliau – sukuria knygai vietą savo gyvenime. Nes jų juk gali ir nebūti. Gali atsitikti taip, kad augdamas šalia pramogų ar laisvalaikio būtinybių knygos neturi, o knyga asocijuojasi tik su pamokomis, užduotimis, vadovėliais.

Nežinau, ar viena istorija iliustruos mano karto požiūrį į knygas, bet tos grupelės, su kuria bendraudavau – taip. Sykį, čia kalbu dar apie tolimą aštuntąjį dešimtmetį, „deficito“ ir nelaisvės metus. Kartą pamokos metu gavome žinią, kad viename Kauno knygyne galima laisvai gauti tarptautinių žodžių žodyną. Jo jau mums reikėjo, skaitėme įvairesnę, įdomesnę literatūrą, tad tarptautinių žodžių vartojimas buvo norma. Su keletu draugų pabėgau iš pamokų, nuvažiavau ir tikrai – guli knyga, imk ir pirk. Grįžtant į mokyklą grįžo ir kita, visai ne euforinė „knygų medžiotojo“ nuotaika: kaip reikės pateisinti praleistas pamokas? Bet kai mano literatūros mokytoja sužinojo priežastį, ne tik neparašė N, bet ir nusistebėjo, kodėl nepasisakiau iš anksto, sako, ir pati būtų išleidusi.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Nėra tokios. Bet aš skolinu tik tiems žmonėms, kurie moka su knyga elgtis ir neužmiršta esantys ją pasiskolinę, sugeba grąžinti.

Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?

Patikėkite, rasčiau epizodų visiems žanrams, bet kol gyvenu, tol savo laiko netalpinčiau į viena kurį žanrą. Vėliau, kai Didysis Pasaulio Rašytojas pasikvies, tada ir pažiūrėsime.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Buvo bangos, kai autoriai plūstelėdavo iš tam tikros šalies arba regiono. Dabar manęs autoriaus šalis nebedomina, na, nebent patraukia koks nors jo ar jos biografijos epizodas. Mane liūdina tai, kad nemoku tiek užsienio kalbų, kad galėčiau laisvai skaityti originalo kalba. Vertimas, net ir tobulas, jau yra dviejų – kūrėjo ir vertėjo, darbas.

Jeigu pats rašytumėte, apie ką būtų knyga?

Jau rašau… Dar nedrąsiai, lėtai, susikaupdamas, bet pradėjau nuo literatūros vaikams. Taip pat mėgstu rašyti poeziją, vėliau tikiuosi atrasti ir kitus literatūrinius žemynus bei pakeliauti po juos.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visada skaitau keletą, ne vieną. Kadangi šis pokalbis nefiksuos dabarties momento, o atliks tokį laikų sujungimo vaidmenį, tai pasakysiu, kad skaitau vieną naujausią romaną, vieną klasikos kūrinį, taip pat esė rinkinį, vieną istorinę monografiją ir keletą politikos tekstų. Raidžių kasdienybėje susirenka pakankamai.

pagal Audronė Steponaitienė

Knygos „Surasti tiesą: pagalbiniai istorijos mokslai falsifikatų tyrime“ sutiktuvės

2022-09-20

2022 m. rugsėjo 29 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks knygos „Surasti tiesą: pagalbiniai istorijos mokslai falsifikatų tyrime“ sutiktuvės. Dalyvaus knygos sudarytoja dr. Rūta Čapaitė, straipsnių autorės Gitana Zujienė, dr. Agnė Railaitė-Bardė. Renginį ves dr. Sigitas Narbutas.

Falsifikatų arba klastočių buvo visais laikais. Klastočių iniciatoriai ir jų siekiai, kaip ir klastojimo objektai (tiek materialūs, tiek nematerialūs), buvo labai įvairūs. Skirtingi buvo ir falsifikatoriai, tiek kalbant apie jų visuomeninį statusą, tiek apie meistriškumą. Falsifikatų kokybė buvo labai įvairi. Kai kurie labai aukštos kokybės falsifikatai atskleidžiami tik dabar, kai kurie jų lieka ir toliau neatskleisti.

Mokslinių straipsnių rinkinys „Surasti tiesą: pagalbiniai istorijos mokslai falsifikatų tyrime“ – tai siekis į falsifikatų problematiką pažvelgti per pagalbinių istorijos mokslų prizmę. Straipsnių autoriai – Lietuvos ir Lenkijos mokslininkai, dirbantys mokslo institutuose, universitetuose, muziejuose, archyvuose.

Rinkinį sudaro 16 straipsnių. Juose per diplomatikos, genealogijos, heraldikos, sfragistikos, kodikologijos, paleografijos, numizmatikos, teisinės archeologijos, šaltiniotyros pačia plačiausia prasme, istorinės atminties prizmę aiškinamasi apie įvairaus pobūdžio klastotes arba, atvirkščiai – atskleidžiama, kad tai, kas buvo priskiriama klastojimui arba interpretuojama kaip falsifikatas, iš tiesų nėra falsifikatas. Tyrėjai aptaria falsifikatus lėmusias priežastis, paliečia tekstinio falsifikato definicijos viduramžiais problemą bei įvairialypę istorinės atminties klastojimo ar neklastojimo problematiką, kalba apie falsifikatų kokybę, klastotojų profesionalų veiklą, amžininkų kovą su falsifikatais ir falsifikatoriais.

Renginio metu bus galima įsigyti leidinį.

Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685

pagal Audronė Steponaitienė

Ką jautriai pajauti, tą nutapai: pleneruose gimę darbai

2022-09-16

2022 m. rugsėjo 16– spalio 31 dienomis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, prie Bendrosios skaityklos, ant molbertų, eksponuojama pleneruose sukurtų tapybos darbų paroda „Ką jautriai pajauti, tą nutapai: pleneruose gimę darbai“.

Šeši profesionalūs dailininkai, respublikinių ir tarptautinių plenerų dalyviai eksponuoja po vieną darbą, sukurtą tapant atvirose erdvėse.

Pleneras (pranc. plein air – atviras oras) – tapymas iš natūros gamtoje. Pastaruoju metu plenero sąvoka yra įgavusi daug platesnę reikšmę, kūrybinėse stovyklose susitinka įvairių kartų ir pakraipos menininkai, vyksta patirties perdavimo pamokos, gimsta geri meno kūriniai.

Tapybos pleneras dažnai neturi konkrečios temos, nes pagrindinė plenero idėja yra suburti bendraminčius dailininkus nepaprastoje vietoje, suteikti jiems galimybę kuo geriau įsijausti į kūrybą. Žinia, kad menininkas geriausiai kuria, kai atsipalaiduoja ir puikiai jaučiasi.

Adelė Kasputienė. „Čiurlioniukė“, Vilniaus Dailės akademijos absolventė, dailės mokytoja-ekspertė, Vievio meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Kuria grafikos, tapybos, keramikos, tekstilės srityse, dalyvauja parodose. Aktyvi pedagogė ir renginių organizatorė: skaito paskaitas, veda seminarus, organizuoja plenerus ir atviros veiklos programas vaikams ir suaugusiems.

Augenis Kasputis (1966–2021). „Čiurlioniukas“, Vilniaus Dailės akademijos absolventas, dėstė Vievio dailės mokykloje. Šalia tapybos darbų kūrė iliustracijas ir knygų viršelius vaikų leidiniams, fotografavo. Aktyviai organizavo ir pats dalyvavo pleneruose, dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Asta Radimonienė. „Čiurlioniukė“, Vilniaus Dailės akademijos absolventė, surengusi aštuonias autorines piešinių ir tapybos parodas, dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose, pleneruose. „Plenerai man asocijuojasi su vasara, nes dažniausiai vyksta vasaros metu Tuomet galima pasinerti į garsų, kvapų ir spalvų sukūrį, susilieti su gamta. Kyla nenumaldomas noras perteikti saulės šviesos, spalvų šėlsmą, šešėlių įspūdį, įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Susitinkam su draugais, susipažįstam su naujais kūrėjais, jų idėjomis. Naujos patirtys ir bendrystė praturtina esamą pasaulio suvokimą. Tai pats nuostabiausias ir prasmingiausias vasaros laikas.“

Giedrė Riškutė. VDA absolventė, tapytoja, scenografė, LDS ir LATGA narė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė. Surengusi virš 30 autorinių parodų, sukūrusi scenografiją ir kostiumus daugiau kaip 50 teatro pastatymų, pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėms, folkloro festivaliui BALTICA. Per daugiau nei trylika metų bendradarbiavimo su Vokietijos dailės galerija sukūrė Europos užsakovams apie 400 drobių, už darbus pelnė nemažai apdovanojimų. Dailininkė sako, kad jai įtaką padarė XX a. pradžios prancūzų modernistų mokykla: Claude Monet, Maurice Utrillo, Pierre Bonnard, vėliau – Vasilijaus Kandinskio, Viktoro Vizgirdos tapyba. „Mane įkvepia didelė erdvė, ypač prie jūros – spalvų, nuotaikų kaita, kur realūs vaizdai dažnai ištirpsta ir virsta interpretacijų medžiaga, spalviniais bei emociniais tyrinėjimais.“

Jonas Lenkutis. VDA absolventas, dirbantis leidybos, grafinio dizaino, tapybos, fotografijos srityse. Kasmet dalyvauja Respublikinėse karikatūrų parodose, tapybos pleneruose ir parodose Lietuvoje ir užsienyje (Praha, Kijevas, Ryga, Seulas, Čikaga). „Dalyvaudamas tapybos pleneruose ir simpoziumuose savomis išraiškos priemonėmis ir maniera stengiuosi perteikti charakteringą tų vietovių aplinką, motyvus, tuo metu esančią būseną ir pojūčius. Kūryba ir kūrybinė erdvė visada suteikia galimybę savirealizacijai ir ieškojimams.“

Romas Žmuidzinavičius. Gimęs Varėnoje, augo etnografiniame Žiūrų kaime, ant šaltavandenės Ūlos kranto, besiklausydamas autentiškos dzūkų šnektos, dainų ir giesmių, besižavėdamas gelsvais pieskynėliais, žalsvom samanom, grybų kepurėm, margais audinių rietimais, kuparais, išpuoselėtais dzūkių darželiais. Iš čia, matyt, tas paveikslų spalvingumas, sodrūs potėpiai, tikrasis gyvenimo prasmės ieškojimas. Dailę studijavo Maskvos universitete, freskos meno mokėsi pas Sofiją Veiverytę. Dalyvavo ekspedicijoje į Igarką, kur kultūros namų galerijai nutapė ir paliko 25 paveikslus, bei 500 kv. m. sieninės tapybos. Lietuvoje restauravo Šv. Jonų bažnyčią, Verkių dvarą, Klaipėdos konservatoriją. Rengia parodas, dalyvauja pleneruose, jo darbų yra įsigiję Vokietijos, Belgijos Švedijos, Vengrijos, Lenkijos, JAV ir kitų šalių kolekcionieriai.

Iš kairės į dešinę: Augenis Kasputis, Adelė Kasputienė, Asta Radimonienė, Jonas Lenkutis, Giedrė Riškutė, Romas Žmuidzinavičius

pagal Audronė Steponaitienė

Paroda „Pranciškaus Skorinos pėdsakais Vilniuje“

2022-09-15

2022 m. rugsėjo 19 d. 15 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje vyks parodos „Pranciškaus Skorinos pėdsakais Vilniuje“ atidarymas. Paroda veiks rugsėjo 19 – spalio 31 dieną.

LR Seimas 2022-uosius paskelbė Pranciškaus Skorinos metais: prieš 500 metų Vilniuje P. Skorina išspausdino pirmąją LDK ir Rytų Europos teritorijoje spausdintą knygą. Gudų kultūros draugija Lietuvoje kartu su Jokūbo Kolaso kultūros centru surengė dailės plenerą, skirtą šiam reikšmingam įvykiui paminėti, atkreipti visuomenės dėmesį į P. Skorinos asmenybę bei veiklą, supažindinti su jo palikimu ir LDK epochos dvasia bei istorija.

Pirmosios Rytų Europoje spausdintos knygos – Pranciškaus Skorinos „Mažosios kelionių knygelės“ išleidimo 500-mečiui skirtas Tarptautinis dailės pleneras „Pranciškaus Skorinos pėdsakais Vilniuje“ vyko Vilniuje 2022 m. rugpjūčio 1–10 dienomis.

Plenere dalyvavo įvairių tautybių menininkai iš Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos. Iš viso – 21 menininkas, 6 iš Lietuvos, 3 iš Lenkijos. Latvijai atstovavo latvių menininkė Anetė Simonovska, kuri, beje, geriausiai iš visų slavų kalbų kalba baltarusiškai, ir 11 menininkų iš Baltarusijos. Amžius svyravo nuo 15 iki 87 metų. Vyriausiam menininkui, Viktorui Kabacui iš Hajnuvkos (Lenkija), – 87 metai. Beje, jis yra visų ankstesnių plenerų dalyvis. Jauniausiam, Hlebui Nikolajevui – 15 metų. Kad ir jauno amžiaus, jis puikiai piešia, tarptautiniame vaikų piešinių konkurse Šveicarijoje laimėjo I vietą. Dalyvavo dvi menininkės iš Krokuvos Jogailos universiteto – Kinga Burek ir Magda Kosciš (Koscisz). Kaip ir Skorinai gyvam esant, taip ir dabar jo vardas vienija įvairių šalių ir kultūrų žmones.

Rugpjūčio 3 dieną Vilniuje, prie P. Skorinai skirtos atminimo lentos, vykusiame viešame atidarymo renginyje dalyvavo menininkai, plenero dalyviai, Lietuvos politikai, visuomenės veikėjai.

Rugpjūčio 7 d. Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčioje vyko iškilmingos pamaldos. Susirinkusieji turėjo galimybę susipažinti su menininkų darbais.

Šio plenero darbai labai skiriasi nuo ankstesniųjų: platesnė menininkų geografija bei darbų stilius ir technika. Visi darbai liudija Skorinos asmenybę, pasakoja jo istoriją ir kartu Vilniaus miesto ir Lietuvos istorijos laikotarpį, kai šventikas iš garbingo Polocko miesto išleido čia, Vilniuje, pirmąją spausdintą knygą Rytų Europoje.

Plenero rengėjai: Gudų kultūros draugija Lietuvoje, Jokūbo Kolaso kultūros centras
Projekto partneris Lietuvos dailininkų sąjunga
Projekto rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Restoranas „Merci“

pagal Audronė Steponaitienė