Paroda Videniškių vienuolyno muziejuje
Paroda Videniškių vienuolyno muziejuje
Paskutinę vasaros dieną Videniškių vienuolyno muziejuje gražiai atidaryta paroda „Geologinės kartografijos pradininko Lietuvoje, geologo kunigaikščio Antano Karolio Giedraičio 175-ųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti“. Parodos autorės – LMA Vrublevskių bibliotekos ir Gamtos tyrimų centro darbuotojos Audrė Trumpienė ir Sigita Dagienė. Iškilmę pradėjo akad. Eugenijaus Jovaišos dokumentinis filmas „Gintaro kelias“. Parodos eksponatus ir A. K. Giedraičio gyvenimą patraukliai aptarė habil. dr. Valentinas Baltrūnas. LMA Vrublevskių bibliotekai ypač svarbus kunigaikščių Giedraičių vardas, nes joje saugomas vertingas šios garsios giminės dokumentų paveldas: knygos, rankraščiai, laiškai, fotografijos, įvairūs genealogijos ir heraldikos objektai. Vieno iš Giedraičių – kunigaikščio Mykolo – ir jo šeimos valia 2008 m. šie dokumentai buvo perduoti Vrublevskių bibliotekai, o 2009 m. – pristatyti visuomenei. Kol buvo gyvas, Mykolas Giedraitis jungė Didžiąją Britaniją ir Lietuvą, Oksfordą ir Vilnių, Giedraičius ir Kražius. Po mirties šias jungtis papildė dar viena garbinga vieta – Videniškiai. Čia, Šv. Lauryno bažnyčioje įrengtame šeimos mauzoliejuje, 2018 m. amžinojo poilsio atgulė jo palaikai.
Saugodama Lietuvos istorijos dokumentus, Biblioteka juos tvarko, tvarkydama – rodo, o rodydama – primena ir prisimena. Tebūnie tai prasmingieji mūsų su Jumis gilios pagarbos šiai garsiai giminei, o kartu tėvynės Lietuvos istorijai ženklai, teišlieka jie mūsų atmintyje nuolatos.
Daivos Narbutienės ir Monikos Eidėjūtės nuotraukos.
Direkcijos informacija
Virtuali paroda „Felicijos Bortkevičienės epistolinis palikimas“
Virtuali paroda „Felicijos Bortkevičienės epistolinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“
2023 m. rugsėjo 1 d. minime vienos žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, politikės ir leidėjos, kovojusios už moterų teisę lygiai su vyrais dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, Felicijos Bortkevičienės (Povickaitės) (1873–1945) 150-ąsias gimimo metines.
Šios ypatingos moters gyvenimą ir veiklą atspindinti paroda „Felicijos Bortkevičienės epistolinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“, veikė 2023 m. gegužės 3 – birželio 28 d.
Virtualioje parodoje „Felicijos Bortkevičienės epistolinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“ eksponuota medžiaga šiek tiek išplėsta – apžvelgiamas didesnis F. Bortkevičienės susirašinėjimo laukas.
Įdomu, jog Bibliotekos fonde saugomame pačios Felicijos Bortkevičienės suregistruotame korespondencijos kataloge yra apie pusantro šimto respondentų.
F. Bortkevičienės palikimas saugomas ne vienoje paveldo institucijoje. Vienoje jų – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje – saugomas archyvas išsiskiria išlikusios korespondencijos gausa ir įvairove bei adresatų geografija (JAV, Pietų Amerika, Rusija, Vakarų Europos šalys, įvairios vietovės pačioje Lietuvoje).
Parodoje pateikiamas išsamus susirašinėjimas, kuriame atsispindi ne tik asmeniniai, bet ir visuomeniniai rūpesčiai ir interesai: nuo ankstyvųjų Povilo Višinskio (1905 m.), Mortos Zauniūtės (1906 m.) atvirlaiškių Felicijai Bortkevičienei iki pat Lietuvos valstybės tragediją liudijančių Juozo Audėno (1941 m.) ar Rapolo Skipičio (1942 m.) laiškų iš Vokietijos.
Be įprastų laiškų, randame telegramų ir atvirlaiškių (ypač iš Vakarų Europos), kurie išsiskiria savo vizualumu – miestų vaizdais, dailininkų darbais.
XIX a. pab. – XX a. pr. korespondenciją išsaugoti buvo sudėtinga, todėl kiekvienas likęs dokumentas be galo svarbus. Susirašinėjimų ratas gausus, įvairus, dažnai besitęsiantis ne vieną dešimtmetį.
Laiškai, šis įprastinis žmonių susižinojimo būdas, kaip vienas iš egodokumentinio paveldo tipų, vis labiau domina tyrėjus, nes jie atskleidžia asmenines nuostatas, emocijas. Egodokumentai praturtina oficialiąją istoriją naujomis įžvalgomis.
Virtualioje parodoje dažniausiai pateikiami ne visos apimties tekstai – tik pirmieji dokumentų puslapiai arba pirmasis ir paskutinis jų puslapis. Visus dokumentų tekstus kviečiame skaityti Bibliotekoje.
F. Bortkevičienės ir jai rašyti laiškai bei atvirlaiškiai įdomūs ne tik kultūros istorikams, menininkams, bet ir pašto istorijai – išlikę antspaudai, pašto ženklai, vokai.
Parodos rengėjos – Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė
Redaktoriai – dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė
Dokumentų skaitmenines kopijas gamino – Valentina Marmienė
Medžiagą internete pateikė – Audronė Steponaitienė
Dokumentai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų
Konkursas bibliotekininko pareigoms užimti
Konkursas bibliotekininko pareigoms užimti
Pareigos: Fondų ir vartotojų skyriaus bibliotekininkas
Darbo krūvis: 1 etatas (8 val.)
Pretendentų atrankos būdas: pokalbis
Preliminari pradžia: 2023 m. rugsėjis
Vieta: Žygimantų g. 1, Vilnius
Darbo pobūdis:
– dirbti skyriaus dokumentų saugyklose;
– pildyti ir redaguoti Bibliotekos informacinę sistemą saugykloje esančiais dokumentais;
– priimti, tvarkyti ir saugoti fonde esančius dokumentus;
– priimti ir įvykdyti vartotojų užsakymus.
Reikalavimai:
– aukštasis universitetinis arba aukštesnysis išsilavinimas;
– bent vienos užsienio kalbo mokėjimas (A1 lygiu);
– kompiuterinis raštingumas;
– gebėjimas dirbti savarankiškai ir kolektyve, organizuotumas, pareigingumas ir atsakingumas.
Privalumai:
– gebėjimas grupuoti ir skirstyti dokumentus;
– darbo su vartotojais patirtis;
– humanitarinis išsilavinimas;
– gebėjimas dirbti ALEPH informacine sistema.
Siūlome:
– pastovų darbo užmokestį (DU koeficientas 5,9);
– profesinio tobulėjimo galimybes;
– draugišką darbo aplinką;
– socialines garantijas.
Pretendentai turi pateikti:
– prašymą dalyvauti konkurse;
– gyvenimo aprašymą;
– išsilavinimą liudijančio dokumento kopiją;
– motyvacinį laišką, laisva forma apibūdinant savo gebėjimus ir dalykines savybes.
Dokumentus pateikti iki 2023 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sekretorei (Žygimantų g. 1, 29 kab.) arba siųsti elektroniniu paštu: biblioteka@mab.lt. Konfidencialumą užtikriname. Konkursas vyks pokalbio su pretendentu forma. Informuosime tik atrinktus kandidatus.
Išsamesnė informacija teikiama tel. (8 5) 262 95 37, (8 5) 212 08 58, 8 668 86733.
Informacija dėl pretendentų į laisvas darbo vietas asmens duomenų tvarkymo
Etnologo, kultūros istoriko dr. Žilvyčio Šaknio mintys
Etnologo, kultūros istoriko dr. Žilvyčio Šaknio mintys
Etnologo, kultūros istoriko, humanitarinių mokslų daktaro ŽILVYČIO ŠAKNIO mokslinių tyrimų sritys – Lietuvos etnologija, miesto ir kaimo gyventojų (ypač paauglių, jaunimo) papročiai, kasdienybė ir šventės, tautinių mažumų bendruomenių raiška. Įspūdingas jo mokslinių darbų ir veiklų sąrašas: etnografinių ekspedicijų dalyvis, projektų vadovas, monografijų, studijų, straipsnių autorius, tęstinių mokslo leidinių redakcinių kolegijų, komisijų narys, duomenų bazės „Lituanistika“, Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo ekspertas.
Beje, Žilvyčio tėtis – žinomas Lietuvos pedagogas ir žurnalistas Bernardas Šaknys, rašęs „Literatūrai ir menui“, „Kultūros barams“, Amerikos lietuvių „Draugui“, Kanados „Tėviškės žiburiams“, palaikęs ryšius su Valdu Adamkumi, Bernardu Brazdžioniu, Ale Rūta, Algirdu Žemaičiu ir daugeliu kitų.
Žilvyčio Šaknio gyvenimo kelią, charakterį nulėmė šeima ir jos aplinka. „Augau apsuptas knygų – tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Profesijos pasirinkimui man didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygų gali būti visokių. Biblija. Mokslinė knyga. Albumas. Vadovėlis. Romanas. Poezija. Atsiminimai. Pasakos… Jose slypi žmonijos patirtis, kūryba, jausmai. Visos vertingos. Bet kokiu atveju vertinga ta knyga, kurią tas pats žmogus nori perskaityti ne vieną kartą. Kita vertus, svarbios ir tos, kurios reikalingos darbui. Šiuo požiūriu labai sunku įžvelgti knygos vertę. Pavyzdžiui, priglausta, išmesta į šiukšlyną sovietinė metodinė priemonė „Žiemos šventės“ ar „Vardynos kolūkyje“ buvo svarbios analizuojant sovietmečio šventes. Kažkada daug vargo turėjau skaitydamas ir karo metų literatūrą. Netgi pradėjus skaitmeninti knygas internete nebuvo skelbiami net 1941–1943 metų žurnalai „Gimtasai kraštas“, nors ten jokios nacistinės propagandos nebuvo nė pėdsakų. Labai skauda širdį matant bibliotekų išmetamas knygas. Ir, aišku, kaimuose naikinamas bibliotekas. Atsimenu, pradinėse klasėse vasarą pas senelius kaime mielai lankydavausi bibliotekoje Skemų kaime (Rokiškio r.), o ir dabar ta biblioteka – kultūros židinys.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Knygas, kaip ir žmones, lyginti sunku. O rekomenduoti – juo labiau. Žmonės, kaip ir knygos, yra skirtingos. Kaip etnologas raginčiau skaityti lietuviškas knygas patiems, duoti jas skaityti vaikams, vaikaičiams. Taip išlaikysim lietuvių kalbą, kultūrą. Atsimenu atvejį, kai 2005 metais vykom į ekspediciją Punske (Lenkija), lietuviams vežėme daug lietuviškos literatūros, tiesa, daugiausiai mokslinės. Ekspedicijos metu klausinėjau net tik vyresnius žmones, bet ir jaunimą. Ir kaip nustebau, kai paklausęs gimnazistės, kokios pagalbos ji tikėtųsi iš Tėvynės Lietuvos, ji atsakė: „Meilės romanų lietuvių kalba. Jų taip sunku čia gauti.“ Taigi labai įvairi literatūra gali būti svarbi ugdant lietuvių kalbą.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Mokykloje vadovėliai kartais būdavo panaudojami siekiant atkreipti mergaitės dėmesį, nestipriai suduodant per viršugalvį knyga. Kažkuriuo metu vadovėliai atstodavo ir teniso raketes, žaidžiant klasėje ant suolo. Toks stalo tenisas vienerius ar dvejus metus buvo populiarus, vėliau jo vietą per pertraukas užėmė kieme žaidžiamas krepšinis ir futbolas.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano atveju – taip. Ypač mokslinių knygų. Knygoms reikia daug vietos. Buvo laikas, kai ir bibliotekos buvo uždarytos. Aišku, skaityti gyvą knygą daug maloniau. Nesvarbu, ar grožinę, ar mokslinę. Tiesa, pastaraisiais metais jau recenzavau knygą, kuri išėjo tik skaitmeniniu pavidalu. Aš būčiau už tai, kad būtų galima pasirinkti, ar skaityti knygą skaitmeniniu, ar įprastu formatu.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Augau apsuptas knygų. Tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Mano profesijos pasirinkimui, mano nuomone, didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus. Mūsų karta įpratusi branginti knygas, jos ne visada buvo gaunamos lengvai. Pavyzdžiui, studijų metais per Istoriko dieną ant prekystalio pamačiau Pranės Dundulienės „Lietuvių etnografiją“ (buvo tik dvi knygos), bet knygomis prekiavusi moteris pasakė, kad prekiaus tik po kelių valandų. Už teisę nusipirkti tą knygą pasisiūliau perkraustyti į kitą vietą pardavėjai reikalingas knygas, nes jai reikėjo pagalbos. Pardavėja pažadą tęsėjo ir turėjau knygą. Kažkada studijų metais pagalvojau, kokia gi svarbiausia yra mano knyga, ir be jokių abejonių nusprendžiau, kad tai P. Dundulienės „Lietuvių etnografija“. Anksčiau etnologinės knygos buvo labai populiarios, daug vargo turėjau kaupdamas biblioteką ir dirbdamas Lietuvos istorijos institute. Pavyzdžiui, „Lietuvių etnografijos bruožus“ (Vilnius, 1964) įsigijau po penkerių metų intensyvių paieškų. Dabar bet kokią knygą gali gauti. Prieš dvejus metus turgelyje pamačiau Jono Balio 1948 metais Vokietijoje leistą dvitomį „Lietuvių tautosakos skaitymai“. „Imk už 10 eurų, etnografijos vis tiek dabar niekas neskaito“, – pasakė pardavėjas. Tiesiog nustėrau. Ta knyga saugoma tik keliose Vilniaus bibliotekose. Jaunesnei kartai knyga nėra tokia svarbi. Dar papildysiu klausimą apie skaitmenines knygas. Pastebiu, kad jaunimas, rašydamas darbus, mieliau remiasi internete prieinamais darbais. Pamini straipsnį, užmiršdami daug išsamesnę to autoriaus knygą. „Nebuvo laiko užsukti į biblioteką.“ Mūsų karta stengdavosi profesinę literatūrą susikomplektuoti savo bibliotekoje. O grožinė knyga – tai būdas laikinai išeiti iš įprasto pasaulio ribų. Gera knyga gali sukelti tokius jausmus, kokius sukelia šventė.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Labai sunkus klausimas. Juk artimam draugui nieko negaila. Jei draugas, tai knygą grąžins.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Labai sunkus klausimas ir uždavinys įvertinti savo gyvenimą. Geriau matosi iš šalies. O ir jo į vieną žanrą nelabai įsprausi.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Paprastai knygų rašytojų neskirstau pagal kalbas. Aišku, prioritetą teikiu Lietuvos autoriams. Jau iš vaikystės atsimenu lietuvių, Anderseno, brolių Grimų pasakų knygas. Ypač patiko brolių Grimų pasakos. Kaip vėliau sužinojau, jie buvo Vokietijos etnologijos žvaigždės. Vėliau šalių ratas plėtėsi. Keliavau su Prano Mašioto knygynėliu, taip pat skaičiau ir tėvų bibliotekos knygas. Dabar, kai turiu virš 50 metų skaitymo stažą, būtų sunku atsirinkti. Bet niekada nebuvo taip, kad ieškočiau knygos, kuri buvo parašyta vienoje ar kitoje šalyje.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
Šiuo metu gavau knygos apie Vilniaus apylinkių žmonių laisvalaikį ir šventes korektūras. Ją parengėme kartu su Irma Šidiškiene ir Rasa Paukštyte-Šakniene. Pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą knyga pasirodys šių metų pabaigoje. Joje rašoma, kaip skiriasi kaimo, miestelio ir miesto gyventojų laisvalaikis ir šventės. Klausinėti ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai, karaimai, totoriai, o tų interviu pagrindu ir sudaryta knyga.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Jeigu sąžiningai, skaitau knygą apie karaimus ir rašau recenziją. Bet ji mokslinė. Paskutinė nemokslinė – turbūt mažai kam Lietuvoje žinoma Pulgio Andriušio apysakų knyga „Purienos po vandeniu“. Kodėl ją pasirinkau? Pamačiau parduodamą internete. Išleista mano gimimo metais (tiesa, Londone, o ne Vilniuje, kur gimiau). Skaičiau tarpukario spaudoje šio autoriaus etnografinių straipsnelių, vėliau romaną „Tipelis“. Galiausiai suintrigavo vienos apysakos pavadinimas – „Kaimas be garbės“. Apie tokius kaimus vasaros pradžioje rašiau straipsnyje „Lietuvos etnologijoje“. Neapsirikau. Patyriau nuostabią ekskursiją po tarpukario Lietuvą. Paskaitykite ir Jūs.
LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius apdovanotas A. Vijūko-Kojalavičiaus medaliu
LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius apdovanotas A. Vijūko-Kojalavičiaus medaliu
Rugpjūčio 3 d. Palangos gintaro muziejuje įvyko mokslinė konferencija „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus skaitymai 2023“, skirta apžvelgti grafų Tiškevičių kultūros paveldą. Konferencijos dalyvius ir svečius pasveikino Palangos meras Šarūnas Vaitkus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas ir konferenciją kartu su gausiais partneriais organizavusio Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto direktorius Remigijus Bimba. Konferencijos pradžioje Alberto Vijūko-Kolavičiaus medaliu už reikšmingus paskutinių penkerių metų darbus, susijusius su Lietuvos istorijos ir jos pagalbinių disciplinų: genealogijos, heraldikos, veksilologijos ir kitų, plėtojimą, taip pat paveldo apsaugą buvo pagerbtas LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Dėkodamas už garbingą apdovanojimą, direktorius nurodė, kad šis medalis jam reikšmingas dėl trijų priežasčių. Pirma, jo steigėjas yra Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos institutas – jauna, bet jau rimtais darbais spėjusi pasižymėti institucija. Užtenka vien paminėti šiemet birželio 9–11 d. Vilniuje vykusį tarptautinį kolokviumą „Genealogija, heraldika ir veksilologija“, subūrusį kelias dešimtis mokslininkų iš viso pasaulio. Antra, Kojalavičiaus medalio kavalieriais jau yra tapę iškilūs Lietuvos žmonės: Kretingos muziejaus darbuotojas Julius Kanarskas, taip pat grafikas ir dizaineris prof. Rolandas Rimkūnas. Ir trečia, apdovanojimas pavadintas vieno iš garsiausių visų laikų Lietuvos mokslininkų, ypač pasižymėjusio genealogijos ir heraldikos baruose, jėzuito tėvo Alberto Vijūko-Kojalavičiaus vardu. Tiek istoriografijos, tiek genealogijos ir heraldikos darbuose tėvas Albertas pateikė patriotizmu alsuojantį istorinį pasakojimą apie Lietuvą. Juo sekdama, savą istorinį pasakojimą šiandien kuria ir Biblioteka, ir visa didelė visų Lietuvos atminties institucijų bendruomenė.
Direkcijos informacija
Žurnalistė Aušra Šneiderytė apie knygas
Žurnalistė Aušra Šneiderytė apie knygas
Aušra Šneiderytė – vieniems jau gerai žinomas, o kitiems tik atrandamas vardas. Žurnalistė, žurnalų „Psichologija tau“, „Iliustruotasis mokslas“ redaktorė, knygos „Po tamsos ateina… lapė“ ir įkvepiančių, daug sekėjų dėmesio sulaukiančių tekstų socialiniuose tinkluose autorė. Aušros meilė skaitymui, įvairių žanrų literatūrai atsispindi jos kūryboje – rašiniai profesionalūs, savito stiliaus, lengvi, stebina išskirtiniais pastebėjimais, apgalvotomis detalėmis – abejingu likti nepavyksta.
Savo tekstuose (jie ir paskatino parašyti pirmąją knygą) Aušra bando aiškintis, kaip tapti laimingesniais, stipresniais, atsikratyti stereotipų, nesusireikšminti, būti paprastesniais, atviresniais, geresniais, atsitiesti po negandų.
Daugeliui aktualiomis psichologinės savijautos temomis rašanti žurnalistė sako: „Manau, kad proto išlaisvinimas iš mums kenkiančių mąstymo modelių dabar yra vienas svarbiausių žmonijos uždavinių, ir mes sparčiai darbuojamės. Tikiu, kad ateityje turėsime visiškai kitokią visuomenę – kur kas sąmoningesnę, atviresnę ir drąsesnę, o svarbiausia – laimingesnę. Ar tikrai taip nutiks? Manau, taip. Tai vadinama evoliucija.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Jei knyga bent kartą privertė žmogų nusišypsoti ar susimąstyti – ji vertinga.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Muthe Axel „Knyga apie San Mikelę“ – raminanti ir įkvepianti knyga, kurią būtų smagu skaityti lūkuriuojant lankytojų.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Įkaitus orams kilo klausimas, kaip naktį laikyti atvirą langą, kad per jį iš trečio aukšto neišskristų mano ne per daug vikrus katinas. Ant palangės padariau apsauginę knygų tvorelę. Knygos saugo visomis prasmėmis.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Kol bus žmonių, kurie jaučia spausdintos knygos romantiką, konkurencijos joms nebus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Ankstesnėms kartoms knygos buvo pagrindinis informacijos šaltinis. Dabar šią misiją atlieka internetas. Knyga tampa ne būtinybe, o viena iš galimybių norint lavintis. Tačiau visose kartose buvo ir yra žmonių, kurie jaučia knygų žavesį.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Jei paprašytų, draugui atiduočiau nors ir visą savo biblioteką. Nėra daikto, kuris būtų svarbesnis už žmogų.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Fantastinis autobiografinis romanas. Skaitytojai galėtų spėlioti, kas jame buvo fantastika, o kas – autobiografija.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neturiu mėgstamiausios šalies, tačiau prijaučiu Pietų Amerikos rašytojams. Iš jų didžiausiai myliu Gabrielį Garsiją Markesą, jo aistrą, fantaziją ir magiją.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Turiu troškimą parašyti knygą, kuri pakeistų pasaulį. Bent vieno žmogaus pasaulį. Padarytų jį šviesesniu, lengvesniu. Noriu sudėti į ją suvokimus, kurie atėjo atidžiai tyrinėjant mūsų realybę ir žmogaus prigimtį, ieškant gėrio tamsoje ir savo pačios širdyje. Laukiu, kol užaugsiu tam darbui.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Thich Nhat Hanh „Senasis baltųjų debesų kelias“ – knyga apie Budos gyvenimą. Ir Bessel van der Kolk „Kūnas mena viską“ – moksliniais tyrimais paremta knyga apie tai, kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas.
Biblioteką pasiekė vertinga dovana
Biblioteką pasiekė vertinga dovana
Liepai artėjant prie pabaigos, Biblioteką pasiekė vertinga dovana – keli 1883–1886 m. mėnraščio „Aušra“ komplektai bei įvadinis tomas „Aušra po 140 metų“. Inicijavus JE Prezidentui Gitanui Nausėdai ir parėmus mecenatui Pranui Kizniui, „Aušrą“ pakartotinai išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir leidykla „Petro ofsetas“. Šį svarbų leidinį šiemet Vilniaus knygų mugės metu pristatė jo Iniciatorius, Mecenatas, taip pat leidėjas Gytis Vaškelis ir prie leidinio prisidėję mokslininkai: prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, prof. Domas Kaunas ir dr. Tomas Balkelis. Kaip pažymėta leidinį palydėjusiame ir Iniciatoriaus bei Mecenato pasirašytame rašte, „„Aušroje“ glūdi kilni lietuvybės galia, kuri prieš 140 metų esmingai prisidėjo prie tautinio atgimimo žadinimo. Tikime, kad pilietiškumo ugdymo ir švietėjiškais tikslais dovanojamas „Aušros“ rinkinys, pasklisdamas po Lietuvą ir už jos ribų, pradės naują savo gyvavimo etapą. „Aušros“ galia reikalinga ir kaip niekad anksčiau aktuali dabar – siekiant stiprinti mūsų tautinę ir pilietinę tapatybę, ugdyti kritiškai mąstančią jaunąją kartą, skiepyti meilę lietuvių kalbai, žadinti pasididžiavimą Lietuva, stiprinti patriotiškumą ir pilietiškumą.“ Vienas „Aušros“ komplektas skirtas Bibliotekoje kuriamam Lietuvos knygos muziejui, kiti veikiai bus prieinami Bibliotekos skaitytojams. Nuoširdžiai dėkojame už šią kilnią ir prasmingą dovaną visiems garbiesiems Geradariams!
Direkcijos informacija
Žurnalistė Živilė Vaškytė-Lubienė apie knygas
Žurnalistė Živilė Vaškytė-Lubienė apie knygas
Žurnalistė, komunikacijos specialistė, laidų redaktorė, Youtube kanalo „Klodų klodai“ kūrėja, konsultacijų įmonės „Enough“ verslo partnerė Živilė Vaškytė-Lubienė gyvena tuo, kuo domėjosi dar mokykloje, kas jai itin svarbu – tvarumu, ekologija. Gyvenimo būdu, veikla stengiasi padaryti pasaulį geresniu, nekenkti kitam žmogui, gamtai, planetai. Tvirtai žengdama pasirinktu keliu, to mokydama ir savo vaikus, Živilė sako: „Dažnai žmonės mano, kad norint gyventi tvariai, reikia visko atsisakyti, nes kad ir ką darome, yra blogai. Tikrai ne – reikia galvoti. Kartais net mažesnė pasirinkta blogybė jau yra pokytis. Šiais laikais visuomenei daug labiau rūpi, kokioje aplinkoje gyvename, su verslo keliama tarša kovojama. Tai galvojimas apie ateitį, apie savo vaikus ir anūkus, kokį pasaulį jiems paliksime.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga vadinčiau tą, kuri geba paliesti kažką viduje. Sukelti prisiminimus, panardinti į apmąstymus, nuvesti į atsakymus tų klausimų, kurie tą akimirką yra svarbiausi. Knyga turi atliepti skaitytojo vidų.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pastaraisiais metais man labiausiai į širdį ir atmintį smigo Radhanath Swami knygos: „Kelionė namo“ ir „Kelionė vidun“, Anne Morrow Lindbergh „Jūros dovanos“ ir Thich Nhat Hanh knygos. Tai knygos, prie kurių vis sugrįžtu. Tai – išminties lobynai, vedliai, kurių taip reikia šių dienų žmogui – pasiklydusiam ir nerandančiam ramybės, prasmės ir net savęs. Šie kūriniai tikrai dovanoja ramybę, suteikia prasmės ir moko, kaip gyventi kiekvieną dieną, kad ji būtų apdovanojanti.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Užaugau knygų apsuptyje. Mano tėvelių biblioteka – turtinga ir gausi. Nuo mažens man buvo skiepijama pagarba knygai. Iki šiol pamenu mažytę Akmenės vaikų biblioteką, įsikūrusią mediniame name. Ta tyla, kai girdisi tik atsargūs bibliotekininkės ar kito lankytojo žingsniai, girgždančios medinės grindys ir atsiveriantis pasaulis knygų pavidalu. Ir Jūsų biblioteką pamenu iš studijų laikų. Tą tylą, ypatingą aplinką, girgždančias grindis, išskirtinį interjerą.
Nuo mažens žinojau, kad knygas reikia saugoti, prižiūrėti ir skolinti tik tam, kuo labai pasitiki. Iki šiol manyje likęs įsitikinimas, kad knyga yra didžiulis turtas. Dabar jau ir pati turiu nemažą biblioteką. Dažnai sulaukiu draugų ir pažįstamų prašymų patarti, ką skaityti. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta žmogui pasiūlyti būtent tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano atveju skaitmeninės knygos niekaip negeba nukonkuruoti popierinių. Net jei keliauju, pasirinkimas – knyga ar kiti daiktai – visada akivaizdus. Laimi knyga. Nebijau kaupti gerų knygų namuose. Man jos džiugina akį ir širdį. Be to, visada esu ką nors paskolinusi. O ir vaikai auga. Tikiu, kad jiems namų biblioteka pasitarnaus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą
Nesu tikra, kad tai susiję su kartomis. Nors galbūt tai galėtų tapti argumentu, jei kalbėtume apie informaciją, kurią anksčiau galėdavai gauti tik iš leidinių, o dabar jau gali rasti internete. Ar kalbėtume apie laikus, kai knyga buvo sunkiai ar net per pavojus gaunama vertybė.
Aš visada skaičiau. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be knygų. Na, nebent turėčiau galimybę būti šalia tokių asmenybių, kurių knygas geriu į save kaip išminties šaltinį, ir tiesiogiai bendrauti. Bet turbūt ir šie žmonės ragintų eiti, skaityti ir nenustoti ieškoti. Man atrodo, kad žmogus turi nuolat klausti, ieškoti, domėtis, tik tada jis gali jausti, kad tikrai gyvena ir gyvena prasmingą gyvenimą. Tikiu, kad tik per patirtis ir žinias mes kaupiame išmintį, kuri įprasmina mūsų buvimą čia.
Turbūt labiausiai žmogaus ryšį su knyga lemia jo prigimtis, asmenybė ir noras augti. Ar žinojimu, ar vidumi. Mes su vyru daug skaitome. Tačiau vaikų neverčiu per jėgą skaityti. Kas vakarą skaitau jiems. Tai – mūsų ritualas. Ir jie turi jau nemenką savo knygų biblioteką. Man gera matyti, kaip jie kartais pasiima ir skaito, varto savo knygeles. Neraginami ir neverčiami. Man norisi juose užauginti tą meilę knygoms ir džiaugsmą skaityti.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Dažnai būna, kad svarstau, ar skolinti. Bet visada nugali supratimas, kad knyga man nepriklauso ta giliąja prasme. Ją parašė žmogus, norėdamas duoti. Tad kokią aš turiu teisę imti ir nukirsti tai? Negaliu būti tokia egoistė, kad bijodama netekti knygos, atsisakysiu padėti žmogui, nesuteiksiu galimybės atrasti, praturtėti dvasiškai ar gauti laukiamą atsakymą. O gal ta knyga jį įkvėps, pakylės..?
Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?
Dar anksti kalbėti apie tai. Norisi dar pripildyti savo vidinius aruodus išmintimi. Bet jeigu jau reikėtų šiandien įvardyti, tai būtų apie pokyčius, vidinį virsmą, o gal grįžimą prie savo esaties…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mano pasirinkimo nelemia autoriaus tautybė. Visada renkuosi pagal tai, koks yra kūrėjas, jo asmenybė, arba pagal temą, rašymo stilių. Man labai svarbi pati knygos kalba. Labiausiai patinka turtinga, sodri. Labai vertinu gerą vertimą. Kartais ir vertėjas nulemia mano pasirinkimus knygyne. Yra keletas pavardžių, kurias pamačiusi knygoje, žinau, kad kūrinys bus vertas dėmesio ir neerzins nevykusiu vertimu ar skurdžia kalba.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Pradėjau skaityti Mark Nepo „Pabudimo knygą“. Apie gyvenimo išmintį, prasmingumą ir dovanas, kurias gauname kasdien, tik ne visada jas pastebime ir vertiname.
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Vytautas Gudelis – geografas, geologas, okeanologas, naujų gamtos tyrimų pradininkas, pedagogas ir mokslo organizatorius. Gudelio autorystei priklauso per 600 mokslo darbų, paskelbtų Lietuvos ir užsienio šalių mokslo leidiniuose bei periodikoje. Vrublevskių biblioteka dar 1994 m. išleido bibliografijos rodyklę „Vytautas Gudelis”. Vėliau buvo išleistas tęsinys, abi rodyklės apjungtos ir išspausdintos monografijoje „Akademikas Vytautas Gudelis”. Joje pristatyti svarbiausi akademiko gyvenimo faktai ir mokslinė veikla. Rankraštinis mokslininko archyvas saugomas Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, fonde F323. Tai itin vertinga Lietuvos geologijos ir geografijos paveldo dalis. Apie visa tai vaizdo įraše pasakoja Vytauto Gudelio bibliografinės rodyklės sudarytoja Bronislava Kisielienė.
Apdovanotas Bibliotekos direktorius
Apdovanotas Bibliotekos direktorius
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2023 m. liepos 6 d. Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir jos vardo garsinimą pasaulyje valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.
Tądien iškilmių Prezidentūros Baltojoje salėje metu Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius, literatūros istorikas, bibliografas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras Sigitas Narbutas už reikšmingus mokslinius senosios Lietuvos literatūros ir rašytinio paveldo, lietuvių kultūros asmenybių, lietuviškos knygos ir spaudos tyrinėjimus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.