Blaivybės leidiniui „Sargyba“ – 100 metų
Blaivybės leidiniui „Sargyba“ – 100 metų
Prieš 100 metų, 1922 m. birželį, Kaune buvo išleistas pirmasis laikraščio Sargyba numeris. Leidinys su pertrūkiu ėjo iki 1939 m. pabaigos. Sargybą leido Lietuvių katalikų draugija „Blaivybė“ (vėliau – Lietuvių katalikų blaivybės draugija, LKBD), įtakinga visuomeninė organizacija, remiama Krikščionių demokratų vyriausybės. Draugija veikė dviem kryptimis: siekė įstatymais suvaržyti svaigalų gamybą bei prekybą ir šviečiamąja organizacine veikla skatinti blaivybę. LKBD organizavo paskaitas, rengė suvažiavimus, blaivybės savaites, kultūrinius renginius, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose, leido spaudą, globojo Pavasario katalikų jaunimo organizaciją ir Angelo sargo vaikų sąjungą, Draugijos nariai kunigai įkūrė Abstinentų draugiją, be to, LKBD bendradarbiavo su kitomis to meto organizacijomis.
Blaivybės puoselėtojams Lietuvoje veiklos netrūko. Nepaisant 1919 m. vasario 3 d. priimto įstatymo, draudžiančio slaptą svaigiųjų gėrimų gamybą, ir 1922 m. liepos 1 d. įvesto valstybinio degtinės gamybos ir pardavimo monopolio, alkoholio vartojimas klestėjo. Pasak Petro Urbono, nepriklausomybės laikais kasmet buvo prageriamos ir prarūkomos didesnės sumos negu gaunamos už bekonus ir kitą į užsienį eksportuojamą mėsą.
Skatindama antialkoholinį sąjūdį, LKBD pradėjo leisti Sargybos laikraštį. Programiniame pirmojo numerio straipsnyje leidėjai skelbė, kad Sargybos užduotis – nuteikti visuomenę prieš alkoholio vartojimą, aiškinti jo žalą žmogui, šeimai ir visai tautai, išguiti „girtus“ papročius. Leidinys žadėjo platinti doros ir susilaikymo nuo svaigalų idėjas, propaguoti kūno kultūrą ir sportą kaip sveiką laisvalaikio leidimo būdą.
Pirmasis Sargybos numeris skaitytojus pasitiko ir blaivybės savaitės reklama: ši LKBD du kartus per metus rengiama akcija 1922 m. buvo paskelbta birželio 18–25 dienomis. Inteligentai ir visi tautiečiai buvo raginami tos savaitės metu neiti į smukles, negerti jokių svaigiųjų gėrimų. Kunigai, mokytojai, jų auklėtiniai, įvairios organizacijos buvo raginamos visuotinai atkreipti dėmesį į alkoholio žalą, organizuoti tam skirtus renginius: pamaldas, iškilmingas eisenas, paskaitas, koncertus, vakarėlius, loterijas ir panašius susibūrimus, skirtus blaivybei skatinti. Blaivybės savaitė turėjo ne tik paskleisti žinią apie alkoholio pragaištingumą, bet ir atgaivinti Blaivybės draugijos skyrių veiklą, paskatinti naujų padalinių ir blaivininkų sekcijų kitose organizacijose steigimą. Vienu svarbiausių tikslų laikytas siekis apsaugoti nuo alkoholio vaikus. Taip pat per blaivybės savaitės renginius ketinta supažindinti visuomenę su naujai priimtu svaigiųjų gėrimų pardavimo įstatymu, platinti Sargybos prenumeratą.
Be to, pirmajame Sargybos numeryje straipsnį apie Lietuvos blaivybės apaštalą vyskupą Motiejų Valančių paskelbė Juozas Tumas-Vaižgantas, mokytoja V. Arminaitė papasakojo apie Berlyne vykusį blaivybės draugijų kongresą, buvo pristatyti Lietuvos LKBD skyriai, paskelbta įvairių žinių iš Lietuvos, sporto naujienų skiltyje pranešta apie Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos įkūrimą, publikuoti jos įstatai.
Per 16 gyvavimo metų išėjo 350 Sargybos numerių, kai kurie iš jų buvo dvigubi, trigubi, net keturgubi. Dėl finansinių sunkumų žurnalas nebuvo leidžiamas nuo 1935 m. iki 1937 m. rugsėjo. Leidinys išeidavo įvairiu dažnumu: nuo 1922 m. iki 1923 m. nr. 10 ir 1934 m. – kas mėnesį, vėliau, nuo 1923 m. nr. 11 iki 1926 m., taip pat 1932–1933 m. ir 1937–1939 m. – kas dvi savaites, nuo 1927 m. iki 1929 m. nr. 7 – kas savaitę. Ne kartą keitėsi ir Sargybos išvaizda: leidinys pradėtas leisti, taip pat nuo 1927 m. iki 1929 m. vasario ėjo kaip laikraštis, o nuo 1925 m. nr. 3 iki 1926 m. nr. 10, nuo 1929 m. kovo iki 1934 m. ir 1939 m. buvo leidžiamas žurnalo pavidalo. Nuo 1937 m. spalio iki 1938 m. Sargyba ėjo kaip laikraščio Ūkininkas (nuo 1937 m. gruodžio – Ūkininkas-Vyrų žygiai) priedas.
Dažnai keitėsi Sargybos redaktoriai. Leidinį redagavo Emilija Spudaitė-Gvildienė, Karolis Dineika, Antanas Kripaitis, Povilas Pakarklis, Pranas Samulionis, Marija Endziulaitytė-Gylienė, Antanas Gylys, Juozas Slapšinskas ir Juozas Gvildys. 1939 m. žurnalą rengė redakcinė kolegija.
Sargyba ne tik skleidė blaivybės propagandą, bet spausdino ir išsamesnių straipsnių sveikatos, etikos, kūno kultūros, bendro pobūdžio temomis, viešino LKBD pranešimus, instrukcijas, pranešimus iš skyrių, spausdino grožinės literatūros kūrinių, apžvelgdavo naują literatūrą. Skiltyse „Advokatas-patarėjas“, „Gydytojo patarimai“, „Kas klausia – neklysta“ skaitytojams buvo pateikiama atsakymų į rūpimus klausimus.
Leidinyje bendradarbiavo Stasys Balčytis, Zenonas Ivinskis, Fabijonas Kemėšis, Aleksandras Lėvanas, Juozapas Stakauskas, Antanas Vaičiūnas, Alfonsas Valašinas, Pranas Venckus, Vydūnas ir daugelis kitų.
Kartu su Sargyba buvo leidžiami įvairūs priedai: 1923 m. – Saulėtos pramogos, 1926 m. – Saulėtekis, 1927 ir 1928 m. – Kalėdojanti „Sargyba“ ir Kalėdų svečias, 1928–1929 m. – Jaunimo sportas.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi Sargybos komplektai turi trūkumų. Suskaitmenintus 1922 m. leidinio numerius galima skaityti Bibliotekos skaitmeninių vaizdų archyve.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Literatūra
Urbonas, Petras. Sunkus ir ilgas blaivybės kelias [interaktyvus]. Interneto prieiga:
https://alkas.lt/2016/11/13/sunkus-ir-ilgas-blaivybes-kelias/.
Kačerauskas, Jonas. Blaivybė Lietuvoje: istorija ir dabartis. Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2013.
Apie Otto von Mauderodės spaustuvę
Apie Otto von Mauderodės spaustuvę
1881–1944 m. Tilžėje (dabar Sovetskas, Kaliningrado sritis) veikusi O. von Mauderodės spaustuvė paliko reikšmingą pėdsaką lietuviškos knygos istorijoje. Joje pasirodė beveik visi reikšmingiausi Mažosios Lietuvos lietuviški spaudiniai, taip pat apie 800 Didžiajai Lietuvai skirtų leidinių. Spaudos draudimo laikotarpiu O. von Mauderodės įmonė buvo viena pagrindinių, spausdinusių knygas lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis (kontrafakcinius leidinius). Kaip spaustuvininkas, O. von Mauderodė buvo aukštai iškėlęs leidinių poligrafinės kokybės kartelę, itin rūpinosi meniniu knygų apipavidalinimu.
Prof. D. Kaunas, Mažosios Lietuvos krašto tyrėjas, knygotyrininkas savo pasakojime pristato Mauderodės vardo kilmę ir giminystės ryšius, atskleidžia jį kaip spaustuvininką, pramonininką, visuomenininką.Taip pat aptaria Mauderodės spaustuvėje spausdintus leidinius, jų kokybę, bibliofilinę reikšmę, palygina veiklą kitų Mažosios Lietuvos krašto spaustuvių kontekste.
Apie LDK viešųjų notarų ženklus
Apie LDK viešųjų notarų ženklus
2022 m. birželio 8 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, įvyks Ingos Ilarienės, Lietuvos istorijos instituto tyrėjos archeografės paskaita „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas“.
Paskaitoje bus kalbama, kaip lotyniškosios Europos civilizacijos reiškinys, viešasis notariatas, kilęs Italijoje, klostėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupijose XIV–XVI amžiais, koks yra seniausias žinomas Vilniuje vidaus reikmėms parengtas notarinis dokumentas, ką ir kur veikė LDK viešieji notarai ir ką mes apie juos žinome. Dėmesio centre bus viešųjų notarų parengti ir pasirašyti dokumentai su juose esančiais signetais. Klausytojai turės galimybę išgirsti, kas tie notariniai signetai, kokią funkciją jie atliko, o svarbiausia – kas juose vaizduojama? Lektorė kviečia pažvelgti į XIV–XVI a. LDK viešųjų notarų ženklų vaizdus, pasigilinti į jų devizų turinį ir atpažinti ženklo vaizdo idėją.
Bibliotekos fojė trijų stendų ekspozicijoje iki birželio 30 d. eksponuojama paroda „Vilniaus notarai“. Parodos rengėja I. Ilarienė .
Komunikacijos skyrius
Lietuvių kalbininkui akademikui Antanui Saliui – 120
„Lietuvių kalba – vertenybė ir pareiga“ (Antanas Salys)
Lietuvių kalbininkui akademikui Antanui Saliui – 120
2022 metų birželio 1 – liepos 29 dieną Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veiks mažoji paroda „Lietuvių kalba – vertenybė ir pareiga“, skirta kalbininko akademiko Antano Salio 120-ies metų sukakčiai paminėti.
Parodoje eksponuojama dalis Antano Salio fonde saugomų dokumentų, didžia dalimi atspindinčių kalbininko mokslinę veiklą, 1944 metais jam pasitraukus į Vokietiją ir JAV.
Tarp jų galime išskirti veikalą Lietuvių kalbos tarmės su tarmių žemėlapiu – tai Vytauto Didžiojo universitete skaityto kurso santrauka, išleista Tiubingene 1946 metais (pirmasis leidimas pasirodė 1935 m. Kaune), baltistikos kurso paskaitų Pensilvanijos universitete tekstus bei kitą mokslinę medžiagą.
Ekspoziciją papildo A. Salio fonde dar viena saugomų dokumentų grupė – tai atsiminimai apie mokslininką (Alės Rūtos, Viljamo Šmolstygo, Ringailės Salytės). Eksponuojamos fotografijos, atspindinčios laikotarpį iki 1931 metų bei vėlesnįjį, mokslininkui jau išvykus iš Lietuvos, taip pat jo viešnagę gimtinėje 1969 metais.
Eksponuojami rašytinio palikimo dokumentai ir nuotraukos leidžia atverti vieną iš daugybės Antano Salio nuveiktų kalbos kultūros darbų puslapių.
Parodą parengė Rūta Kazlauskienė
Iškilaus kalbininko palikimas aktualus ir šių dienų kalbininkams: biografų ir vėlesnių tyrėjų pabrėžiami jo nuopelnai, tiriant mūsų bendrinės kalbos fonetiką, onomastiką, lietuvių ir kitų baltų kalbų istoriją.
Antanas Salys – lietuvių kalbininkas, eksperimentinės fonetikos pradininkas Lietuvoje. Sudarė detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir parengė pirmąjį Lietuvių kalbos tarmių žemėlapį (1933). Vienas žurnalo Gimtoji kalba steigėjų ir redaktorių. Su kitais 1935 m. įkūrė Lietuvių kalbos draugiją.
A. Salys – vienas žymiausių lietuvių dialektologų. Tai, kad bendrinė kalba nepriklausomoje Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pasiekusi aukštą lygį, buvo didelis jo lietuvių leksikografijos, terminologijos darbų indėlis. Parašė veikalą iš lietuvių dialektologijos Lietuvių kalbos tarmės (1946, Tiubingenas). Sudarė specialias dialektologinių duomenų rinkimo anketas, tikrino tarmių ribas. Buvo Valstybės Tarybos patarėjas terminologijos klausimais (A. Salio pasiūlyti žodžiai vartojami ir šiandien, pvz.: požiūris, rankinukas, staigmena). Prisidėjo prie akademinio Lietuvių kalbos žodyno rengimo. Dirbdamas Pensilvanijos universitete, su A. Sennu baigė spausdinti jo su bendraautoriais pradėtą leisti Lietuvių rašomosios kalbos žodyną (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache, 5 t., 1926–1968). 1969 m. lankėsi Lietuvoje, Lietuvos mokslo įstaigose rinko medžiagą istoriniam lietuvių kalbos žodynui. 1995 m. išleistas veikalas Baltų kalbos, tautos bei kiltys.
„Mano didžiausias troškimas, linkėjimas yra, kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę mūsų gražią kalbą ir ją perduotų ateinančioms kartoms…“ – yra sakęs Antanas Salys.
***
Antanas Salys gimė 1902 m. liepos 21 d. Reketės kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Pradinę mokyklą lankė Salantuose. Tik vėliau, privačiai pasiruošęs, 1918 m. įstojo į Telšių gimnaziją. Baigęs gimnaziją, A. Salys 1923–1925 m. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) studijavo lietuvių kalbą ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, klausė J. Jablonskio, K. Būgos, A. Senno, P. Brenderio ir kitų žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Studijuodamas artimai bendravo su K. Būga, buvo jo rengiamo lietuvių kalbos žodyno sekretorius. J. Jablonskio rekomenduotas ir gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, A. Salys 1925–1929 m. studijavo Vokietijoje, Leipcigo universitete. Studijuojami dalykai – baltistika, lyginamoji indoeuropiečių kalbotyra, slavistika. Hamburgo universitete 1929 metais, vadovaujamas Dž. Pankončelio-Kalcijos (G. Panconcelli-Calzia), studijavo eksperimentinę fonetiką. Tais pačiais metais Leipcige A. Saliui už disertaciją Žemaičių tarmės buvo suteiktas daktaro laipsnis, 1930–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1939–1943 m. – Vilniaus universitete, profesorius (nuo 1939 m.). 1935 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvių kalbos draugiją. Pirmasis Lietuvoje pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus, 1930 m. Vytauto Didžiojo universitete įkūrė fonetikos laboratoriją. Dėstė lietuvių dialektologiją, fonetiką, leksikologiją, vardyną (onomastiką), baltų kalbotyros įvadą, lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką. Įsteigus Lituanistikos institutą, 1939–1941 m. vadovavo Lietuvių kalbos skyriui, o 1941–1944 m. – Mokslų akademijos Lietuvių kalbos institutui. 1941 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.
Pasitraukęs iš Lietuvos, 1944–1946 m. dėstė Greifsvaldo ir Tiubingeno universitetuose Vokietijoje. 1947 m. nuvyko į Ameriką, kur prof. Alfredo Senno padedamas, pradėjo dirbti Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. Iš pradžių dirbo docentu ir ekstraordinariniu profesoriumi, o nuo 1956 m. – ordinariniu profesoriumi. Skaitė baltistikos ir slavistikos kursus, o svarbiausia, daug bendradarbiavo mokslinėje ir kitokioje spaudoje – dirbo emigracijoje leidžiamos daugiatomės Lietuvių enciklopedijos kalbotyros skyriaus redaktoriumi. 1959 m. išrinktas Lietuvių katalikų mokslų akademijos nariu.
Antanas Salys mirė 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje, JAV.
Parengta pagal:
Antanas Salys. Parengė Valerija Paškauskienė. Interneto prieiga >>
Antano Salio mokslinė veikla. Parengė Petras Jonikas. Interneto prieiga >>
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, vestibiulyje veikiančioje trijų stendų ekspozicijoje, nuo gegužės 30 d. iki birželio 30 d. eksponuojama paroda „LDK viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas“.
Lotyniškosios Europos civilizacijos reiškinys viešasis notariatas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, formavosi per Bažnyčios institutą. Institucinio notariato pradžia laikytini 1388 metai, kai Lietuvai priėmus Krikštą, buvo įkurta Vilniaus vyskupija. Kelią viešiesiems notarams ateiti pirmiausia atvėrė vyskupo institucija. Tai patvirtina seniausias žinomas Vilniuje 1398 m. spalio 27 d. parengtas notarinis dokumentas – pirmojo Vilniaus vyskupo Andriejaus testamentas, kurį sudarė ir pasirašė vyskupo viešasis imperatoriaus teisių notaras Mikalojus Krokuvietis. Šis Varšuvos senųjų aktų archyve saugomas pergamentas parodoje eksponuojamas virtualiai.
Visą XV a. vyko lėta viešojo notariato per vyskupui ir katedros kapitulai tarnavusius notarus. Pagrindiniai įvykusios recepcijos požymiai buvo: notarinės dokumento formos naudojimas ne vien užsienio politikos reikmėms, bet ir valstybės vidaus gyvenime, ir viešųjų notarų, kurių kilmės bei veiklos vietos buvo Vilniaus, Žemaičių, Lucko vyskupijos, atsiradimas. Vyskupų miestai Vilnius ir Palenkės Januvas tapo traukos centrais kitų vyskupijų viešiesiems notarams, pirmiausia iš Gniezno metropolijai priklausiusių vyskupijų. Turimi prozopografiniai duomenys patvirtina LDK viešųjų notarų tarnybinį mobilumą metropolijos vyskupijų teritorijose. XV a. antrojoje pusėje jau galima kalbėti apie vietinės kilmės viešuosius notarus, apie plintantį privačių asmenų notarinės dokumentų formos naudojimą ir apie išaugusią viešųjų notarų paklausą bažnytiniuose teismuose. Lucko vyskupijos pavyzdys leidžia konkretizuoti viešojo notariato instituto recepciją ir funkcionavimą LDK vyskupijose jau nuo XV a. 7-ojo dešimtmečio: vysk. Martyno Krešovskio kadencijos metu (1468–1483) Lucko vyskupijoje vyko priėmimas į viešųjų notarų tarnybą. Recepcijos įtvirtinimo akcentu tapo popiežiaus Aleksandro VI 1501 m. Ldk Aleksandro pasiuntiniui, lotyniškajam sekretoriui, Vilniaus prepozitui Erazmui Ciolekui suteikta teisė skirti viešuosius notarus. XVI a. galima pagrįstai vadinti LDK viešojo notariato brandos epocha. Viešųjų notarų veikla vyskupijose tęsėsi visą XVI a. ir apėmė tiek bažnytines pareigas, tiek tarnybą valdovui bei kilmingiesiems asmenims. Virtualioje ekspozicijoje lankytojai pamatys unikalų 1562 m. Vilniuje parengtą pergamentą, kuriame įamžinti penkių viešųjų notarų ženklai.
Ši nedidelė paroda skirta viešojo notariato veiklos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupijose ženklams – viešųjų notarų sudarytiems bei pasirašytiems dokumentams ir juose esantiems signetams. Dėmesio centre yra ne tiek dokumento tekstas, kiek teksto apačioje esantis notarinis ženklas ir juo perteikiama žinia. Notarinis signetas pirmiausia buvo dokumento juridinės galios elementas, privalomas, kad tokią galią dokumentas turėtų. Teisinė ženklo funkcija nesiskyrė nuo antspaudo funkcijos. Parodos tikslas – pristatyti LDK vyskupijų viešuosius notarus, parodant jų signetus ir kviečiant juos „skaityti“. Neatsitiktinai dalyko literatūroje notarinių signetų vaizdai apibūdinami kaip „kalbanti grafika“, kurioje išreikšti ir profesiniai, ir asmeniniai dėmenys. Viena vertus, tai individualus tarnybinis ženklas, kuris notaru skiriamam asmeniui buvo suteikiamas visam tarnybos laikui ir žymėjo profesinės grupės tapatybę. Kita vertus, signetų grafika per inskripciją, devizus ir vaizdo elementus mums kalba apie asmenų savimonę bei vertybes. Tiesa, pasirinkdamas savo notarinio ženklo vaizdą, būsimasis notaras neabejotinai turėjo įvertinti ir savo gebėjimus piešti, nes kiekvienas notaras parengtą dokumentą pasirašydavo pats, parašo kairėje pusėje nupiešdamas asmeninį notarinį ženklą. Asmeniniai gebėjimai neabejotinai lėmė pasirinktos grafikos sudėtingumą arba paprastumą, tačiau tai nekeitė vaizdo idėjų turinio: daugumoje signetų dominuoja krikščionybės simboliai, rečiau pasitaiko pasaulietinės valdžios ženklai. Virtualiai eksponuojamas LDK vyskupijų viešųjų notarų signetų rinkinys suteikia galimybę pamatyti pergamentuose įamžintų vaizdų įvairovę, atidžiau pažvelgti į notarinį ženklą kaip asmens autorizacijos priemonę, atpažįstant jame heraldinį ženklą, perskaitant čia įrašytus notarų vardus, tėvavardžius, šventųjų vardus bei devizais tapusias citatas iš Šventojo Rašto, bylojančias apie asmens pamaldumą ir erudiciją.
Fizinėje ekspozicijoje rodomi penki pergamentai iš LMAVB rankraščių. Virtualiai eksponuojami skaitmeniniai kitur saugomų pergamentų vaizdai. Didžiausia virtualios erdvės dalis skirta LDK notarų ženklų vaizdų rinkiniui. Už leidimą rodyti skaitmeninius vaizdus nuoširdžiai dėkoju Lietuvos istorijos instituto bibliotekos Rankraščių skyriui, Lietuvos valstybės istorijos archyvui, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriui, Gniezno arkivyskupijos archyvui, Krokuvos metropolijos Kurijos archyvui, Sedlcų vyskupijos archyvui, Varšuvos vyriausiajam senųjų aktų archyvui.
Tekstą ir parodą parengė tyrėja archeografė Inga Ilarienė,
Lietuvos istorijos institutas
Paroda ,,Spaustuvininkas iš pašaukimo: Otto von Mauderodei – 170“
Paroda ,,Spaustuvininkas iš pašaukimo: Otto von Mauderodei – 170“
2022 m. gegužės 30 – birželio 30 dienomis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veiks paroda ,,Spaustuvininkas iš pašaukimo: Otto von Mauderodei – 170“, skirta didžiausios ir pajėgiausios Mažosios Lietuvos spaudos įmonės įkūrėjo Otto von Mauderodės (1852–1909) 170-osioms gimimo metinėms.
1881–1944 m. Tilžėje (dabar Sovetskas, Kaliningrado sritis) veikusi O. von Mauderodės spaustuvė paliko reikšmingą pėdsaką lietuviškos knygos istorijoje. Joje pasirodė beveik visi reikšmingiausi Mažosios Lietuvos lietuviški spaudiniai, taip pat apie 800 Didžiajai Lietuvai skirtų leidinių. Spaudos draudimo laikotarpiu O. von Mauderodės įmonė buvo viena pagrindinių, spausdinusių knygas lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis (kontrafakcinius leidinius). Kaip spaustuvininkas, O. von Mauderodė buvo aukštai iškėlęs leidinių poligrafinės kokybės kartelę, itin rūpinosi meniniu knygų apipavidalinimu. O. von Mauderodės spaudos įmonė glaudžiai bendradarbiavo su įvairiomis XX a. pradžios Lietuvos ir JAV lietuvių leidyklomis, redakcijomis ir knygynais (pavyzdžiui, Marijos Šlapelienės Vilniuje), vertėsi lietuviškų knygų prekyba, turėjo knygyną, prekiavusį ne tik savo, bet ir kitų leidėjų spaudiniais ir kt. Už įvairiapusę veiklą O. von Mauderodės firma ne kartą buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais.
Šia paroda siekiama lankytojus supažindinti su lietuviškai knygai itin nusipelniusiu spaustuvininku ir atskleisti įvairiapusį jo spaudos įmonės produkcijos, dabar saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, vaizdą.
Parodos ir teksto autorės dr. Alma Braziūnienė ir dr. Kotryna Rekašiūtė.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos padėka LMA Vrublevskių bibliotekai
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos padėka LMA Vrublevskių bibliotekai
2022 m. gegužės 26 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje apsilankė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis ir VLKK ryšių su visuomene atstovė Aurelija Baniulaitienė. Pirmininkas įteikė Bibliotekos direktoriui padėkos raštą už indėlį į „Lietuvių kalbos dienų 2022“ renginius, taip pat padovanojo naujausių lituanistinių leidinių. Malonaus Komisijos įvertinimo Biblioteka sulaukė už paramą „Lietuvių kalbos dienoms 2022“. Bibliotekos darbuotoja dr. Kotryna Rekašiūtė parengė parodą „Gyvenimą paskyręs lietuvių raštijai: Kristijonas Gotlybas Milkus (1733–1807)“. Virtualus parodos variantas prieinamas adresu: http://eparodos.mab.lt/s/gyvenima-paskyres-lietuviu-rastijai-kristijonas-gotlybas-milkus-1733-1807
Vikos Petrikaitės nuotraukos
Direkcijos informacija
Leidinys, pristatantis dokumentus apie žydų švietimą
Leidinys, pristatantis dokumentus apie žydų švietimą
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką pasiekė naujausias leidinys „Žydų švietimo įstaigų dokumentai Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“. Tai – Bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėjos pavaduotojos dr. Gitos Drungilienės parengtas leidinys apie žydų švietimo dokumentus, saugomus LMAVB. Beveik pusę Žydų mokslinių tyrimų instituto fondo F424 sudaro Vilniaus žydų valdinio švietimo dokumentai, kurie parodo šios švietimo sistemos įvairovę ir raidą carinės Rusijos metu. Išliko daug Vilniaus rabinų mokyklos, o ypač Vilniaus žydų mokytojų instituto dokumentų. Rankraščiuose išryškėja rabinų mokyklos pertvarkymo į Žydų mokytojų institutą detalės, mokinių pažangumo, elgesio rodikliai, atskirų auklėtinių biografijos. Tarp Jų yra daug žymių Haskalos švietėjų, garsių visuomenės veikėjų ir mokslininkų, savo veikla neapsiribojusių Rytų Europos geografine erdve.
Šis leidinys reikšmingai papildo ir praplečia Lietuvos žydų edukacinio paveldo šaltinių bazę, padeda suvokti ne tik atskirų asmenybių, institucijų, bendruomenių praeitį, bet praturtina ir Rusijos imperijoje gyvavusių žydų bendruomenių istorijos pažinimą.
Knygelės leidimą inicijavo Palenkės Lukašo Gurnickio (Łukasz Górnicki) biblioteka Balstogėje. Leidinys papildė nuo 2012 m. leidžiamą seriją „Folia Bibliothecalia“. Leidinio redakciniame komitete dalyvavo trys Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotojai: dr. Rima Cicėnienė, Leokadija Kairelienė, dr. Sigitas Narbutas.
Komunikacijos skyriaus informacija
Konferencija „Scientia et historia“ Molėtuose
Konferencija „Scientia et historia“ Molėtuose
Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos metinė konferencija „Scientia et historia“ šiais metais – išskirtinė. Pirmą kartą konferencija vyko už Vilniaus ribų. Renginiui pasirinkome Lietuvos etnokosmologijos muziejų Molėtų rajone. Konferenciją rengė: Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos etnokosmologijos muziejus.
Konferencijai buvo pasirinktas hibridinis formatas: dalyviai patys sprendė, kaip norės skaityti pranešimus. Buvo perskaityta 20 pranešimų. Konferencijos programa ir pranešimų tezės paskelbtos Bendrijos interneto svetainėje.
Šiais metais konferencija buvo skirta žymaus Lietuvos mokslininko Teodoro Grotuso (Theodor Grotthuss, 1785–1822) 200-osioms mirties metinėms, Lietuvos farmacijos istorijos muziejaus įkūrėjo doc. Alfonso Kaikario (1922–1997) 100-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos universiteto įsteigimo šimtmečiui paminėti. Deja, nors buvo numatyta, dėl susiklosčiusių aplinkybių apie Grotusą pranešimo nebuvo. Perskaitytas pranešimas apie doc. Alfonsą Kaikarį ir keli pranešimai apie Lietuvos universitetą. Buvo pristatytas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotojos Birutės Valeckienės parengtas leidinių mokslo istorijos ir mokslo filosofijos tema, gautų LMAVB 2019–2021 metais, sąrašas. Sąrašą taip pat galima rasti Bendrijos svetainėje.
Po pranešimų vyko Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos komiteto posėdis, į kurį buvo pakviesti visi konferencijos dalyviai. Pagrindiniai posėdžio klausimai: 2021 m. Bendrijos veiklos ataskaita; finansinę Bendrijos ataskaitą perskaitė LMAVB darbuotoja Birutė Railienė; konferencijos „Scientia et historia“ 2022 m. vertinimas ir 2023 metų planai. Buvo nutarta, kad konferencija turėtų tapti prieinama kuo platesnei auditorijai; 2023 m. konferencijos tema – „Mokslas ir mokslo filosofija Vilniuje“.
Konferencijos pradžioje apie Lietuvos etnokosmologijos muziejaus įkūrimą, misiją ir viziją, bei dabartines parodas ir veiklą papasakojo muziejaus direktorius p. Linas Šmigelskis. Po konferencijos dalyviams buvo surengta labai įdomi ir informatyvi ekskursija po muziejų ir naujausią parodą apie lietuvių įnašą į kosmoso tyrimus.
Parengė dr. Birutė Railienė
Evaldo Kaminsko nuotrauka
Vydūno knygų sutiktuvės
Vydūno knygų sutiktuvės
2022 m. gegužės 31 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks dviejų Vydūno knygų sutiktuvės: „Apie Tikėjimą“ ir „Apie gyvenimą ir sveikatą“. Renginyje dalyvaus ir mintimis dalinsis Vydūno draugijos pirmininkė profesorė Aušra Martišiūtė-Linartienė, knygų sudarytoja Rima Palijanskaitė, dr. Dainius Razauskas, dr. Tadas Snuviškis.
2021 m. išleistoje knygoje „Apie Tikėjimą“ skelbiami skirtingos formos ir stiliaus Vydūno tekstai, pateikti pagal nagrinėjamas temas. Jie atskleidžia žmogaus būties gelmių, religinių mokymų, gyvojo tikėjimo (mistikos) esmę ir stebinančią mąstytojo išmintį, gebėjimą kalbėti apie žmogaus ir aukščiausiosios būties ryšį gyvai ir suprantamai.
2022 m. išleistoje knygoje „Apie gyvenimą ir sveikatą“ spausdinami Vydūno tekstai apie žmogaus prigimtį, gyvenimą ir sveikatą; meilę, lyčių kultūrą ir šeimą; savimonę, darną ir kitus žmogaus sveikatai svarbius gyvenimo dalykus.
Renginio metu Vydūno dainas bei giesmes atliks dainininkė Aušra Liutkutė, knygų ištraukas skaitys Rita Juodelienė, bus galima įsigyti leidinių.
Komunikacijos skyriaus informacija