Paroda „Pranciškaus Skorinos pėdsakais Vilniuje“
Paroda „Pranciškaus Skorinos pėdsakais Vilniuje“
2022 m. rugsėjo 19 d. 15 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje vyks parodos „Pranciškaus Skorinos pėdsakais Vilniuje“ atidarymas. Paroda veiks rugsėjo 19 – spalio 31 dieną.
LR Seimas 2022-uosius paskelbė Pranciškaus Skorinos metais: prieš 500 metų Vilniuje P. Skorina išspausdino pirmąją LDK ir Rytų Europos teritorijoje spausdintą knygą. Gudų kultūros draugija Lietuvoje kartu su Jokūbo Kolaso kultūros centru surengė dailės plenerą, skirtą šiam reikšmingam įvykiui paminėti, atkreipti visuomenės dėmesį į P. Skorinos asmenybę bei veiklą, supažindinti su jo palikimu ir LDK epochos dvasia bei istorija.
Pirmosios Rytų Europoje spausdintos knygos – Pranciškaus Skorinos „Mažosios kelionių knygelės“ išleidimo 500-mečiui skirtas Tarptautinis dailės pleneras „Pranciškaus Skorinos pėdsakais Vilniuje“ vyko Vilniuje 2022 m. rugpjūčio 1–10 dienomis.
Plenere dalyvavo įvairių tautybių menininkai iš Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos. Iš viso – 21 menininkas, 6 iš Lietuvos, 3 iš Lenkijos. Latvijai atstovavo latvių menininkė Anetė Simonovska, kuri, beje, geriausiai iš visų slavų kalbų kalba baltarusiškai, ir 11 menininkų iš Baltarusijos. Amžius svyravo nuo 15 iki 87 metų. Vyriausiam menininkui, Viktorui Kabacui iš Hajnuvkos (Lenkija), – 87 metai. Beje, jis yra visų ankstesnių plenerų dalyvis. Jauniausiam, Hlebui Nikolajevui – 15 metų. Kad ir jauno amžiaus, jis puikiai piešia, tarptautiniame vaikų piešinių konkurse Šveicarijoje laimėjo I vietą. Dalyvavo dvi menininkės iš Krokuvos Jogailos universiteto – Kinga Burek ir Magda Kosciš (Koscisz). Kaip ir Skorinai gyvam esant, taip ir dabar jo vardas vienija įvairių šalių ir kultūrų žmones.
Rugpjūčio 3 dieną Vilniuje, prie P. Skorinai skirtos atminimo lentos, vykusiame viešame atidarymo renginyje dalyvavo menininkai, plenero dalyviai, Lietuvos politikai, visuomenės veikėjai.
Rugpjūčio 7 d. Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčioje vyko iškilmingos pamaldos. Susirinkusieji turėjo galimybę susipažinti su menininkų darbais.
Šio plenero darbai labai skiriasi nuo ankstesniųjų: platesnė menininkų geografija bei darbų stilius ir technika. Visi darbai liudija Skorinos asmenybę, pasakoja jo istoriją ir kartu Vilniaus miesto ir Lietuvos istorijos laikotarpį, kai šventikas iš garbingo Polocko miesto išleido čia, Vilniuje, pirmąją spausdintą knygą Rytų Europoje.
Plenero rengėjai: Gudų kultūros draugija Lietuvoje, Jokūbo Kolaso kultūros centras
Projekto partneris Lietuvos dailininkų sąjunga
Projekto rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Restoranas „Merci“
Akademiko Stepono Kolupailos 130-osioms gimimo metinėms
Akademiko Stepono Kolupailos 130-osioms gimimo metinėms
2022 m. rugsėjo 14 d. sukanka 130 metų, kai Tuminiškėse (Daugpilio apskr., Latvija) gimė Steponas Kolupaila (1892–1964). Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka prisideda prie sukakčiai skirtų renginių, pristatydama virtualią parodą „Nors vandenyje, o lieka pėdos“, skirtą akademiko Stepono Kolupailos 130-osioms gimimo metinėms ir interviu su akademiku Kęstučiu Kilkumi.
Parodoje pristatomi svarbiausi moksliniai S. Kolupailos darbai hidrologijos, melioracijos, kartografijos srityse. S. Kolupaila garsėjo kaip žmogus, sugebėjęs derinti mokslinę veiklą su visuomenine: daugybės draugijų narys, skautas, taip pat aistringas keliautojas, kraštotyrininkas, fotografas, mokslo populiarintojas. Jo akademiniai pasiekimai buvo įvertinti ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir JAV. S. Kolupailai teko gyventi sudėtingų istorinių pervartų laikotarpiu, bet jis niekada neužmiršo Lietuvos, kiek galėdamas dirbo jos labui.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas S. Kolupailos personalinis fondas F366 bei Stepono Kolupailos asmeninės bibliotekos kolekcija.
Parodą rengė Eglė Šegždienė, Eglė Kundrotienė
Interviu rengė Inga Berulienė
Knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės
Knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės
2022 m. rugsėjo 21 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks naujausios karo istoriko prof. Valdo Rakučio knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės. Dalyvaus knygos autorius Valdas Rakutis ir knygos sudarytoja Žilvinė Petrauskaitė. Renginį ves istorikė doc. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Karo istorikas Valdas Rakutis kviečia į intriguojantį istorinį žygį – pažinti XVIII amžių Lietuvoje taip, kaip lig šiol niekas nemėgino: naujai pažvelgti į lenkų ir mūsų istorikų sukurtus mitus bei pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas be išankstinių nuostatų. Žvelgti į jas ne iš šalies, ne vien ieškant kaltų, o kaip į savo praeitį ir patirtį.
Autorius klausia, ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jei būtų atsiradęs stiprus vadovas? Pasakyčiau taip: vadovų, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, visiems tapo labai svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo. Kas kalčiausias, kad Abiejų Tautų Respublika – didelė ir sena valstybė – XVIII amžiaus pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio?
Protinga, gudri ir neįtikėtinai godi Rusijos imperatorė Jekaterina II, visais įmanomais būdais kiršinusi vienus su kitais Respublikos tautos žiedą, stabdžiusi reformas, manipuliavusi net mūsų valdovais, o paskui, pasitelkusi Austriją ir Prūsiją, užgrobusi mūsų žemes. O gal kalti patys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai, kad laikėsi įsikibę Antikos idealų ir neleido valstybei judėti į priekį? Kita vertus – ar Istorija galėjo sužaisti kitokią šachmatų partiją?
V. Rakutis paprastai, lyg šnekučiuotumėtės vakarodami savo namuose, pasakoja apie XVIII amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – bei jos visuomenę. Ne tik dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius bei jų pasekmes, bet ir gretina su šiandiena.
Renginio metu bus galima įsigyti leidinį su autoriaus autografu.
Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka, Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685
Lietuvių? Katalikų? Mokslo? Akademija?
Lietuvių? Katalikų? Mokslo? Akademija?
Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininko Liudo Jovaišos paskaita. Lektorius apžvelgia seniausios Lietuvoje akademinės organizacijos raidos laikotarpius, gilinasi į lig šiol kilusias kontroversijas dėl LKMA tapatybės ir veiklos ir svarsto, ar Akademijos pavadinimas adekvačiai atliepia jos tapatybę.
Tarptautinė P. Skorinos mokykla
Tarptautinė P. Skorinos mokykla
2022 m. rugsėjo 12–19 dienomis Prahoje (Čekija) rengiama tarptautinė mokykla „Gydytojas, leidėjas ir sodininkas. 500 metų nuo P. Skorinos veiklos perkėlimo iš Prahos į Vilnių“. Viena iš mokyklos lektorių, knygos muziejaus „Bibliopolis“ vedėja dr. Alma Braziūnienė apžvelgs P. Skorinos gyvenimą, leidybą ir bibliofiliją LDK.
Mokykla yra vienas renginių, skirtų Pranciškaus Skorinos metams Lietuvoje paminėti. Tarptautinėje mokykloje, atsižvelgiant į įvairialypes Pranciškaus Skorinos veiklas ir palikimą, bus nagrinėjami Renesanso knygų kultūros bei leidybos istorijos dalykai. Ypatingas dėmesys bus skiriamas praktinei pažinčiai su Pranciškaus Skorinos Praha, rusėnų leidėju ir kitais unikaliais spaudos ir raštijos paminklais. Tarptautinė mokykla skirta: visų studijų pakopų spaudos istorija besidomintiems knygotyros ir kitų komunikacijos mokslų, filologijos, istorijos, menotyros studentams; jauniesiems Lietuvos atminties institucijų darbuotojams (tyrėjams); Lietuvoje atsidūrusiam Baltarusijos ir Ukrainos išeivijos jaunimui.
Tarptautinę mokyklą rengia Karolio universitetas (Univerzita Karlova) su partneriais: Lietuvių kalbos institutu, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetu.
Kalbininko Sergejaus Temčino mintys apie knygas
Kalbininko Sergejaus Temčino mintys apie knygas
Prof. habil. dr. Sergejus Temčinas – pasaulinį pripažinimą pelnęs kalbininkas, slavistikos ir baltistikos specialistas, Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų darbuotojas, keliolikos Lietuvos bei užsienio humanitarinių mokslo žurnalų redakcinių kolegijų narys, daugiau kaip 150 mokslo straipsnių ir studijų autorius. Reikšmingiausi jo darbai parašyti iš LDK raštijos bažnytine slavų, rusėnų ir kitomis kalbomis.
1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga ta, kuri suteikia informacijos tau rūpimais klausimais.
2. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojams svarbus bibliotekininku dirbusio Chorchės Luiso Borcheso apsakymas „Smėlio knyga“ (1975), bet manau, kad jie yra jį skaitę.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Neįsivaizduoju tokios situacijos, nes knyga yra universalus objektas, turintis daugybę įvairių paskirčių.
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Skirtingos knygų formos – rankraštinė, spausdinta, skaitmeninė ir daugybė kitų – nuolat konkuruoja tarpusavyje (ypač kai išrandamos naujos formos), tačiau visos lieka apyvartoje, perskirstydamos savo funkcijas. Tai apskritai būdinga kultūrai, juk ir filmai neišstumia teatro. Tai konkurencija be pabaigos ir nugalėtojų. Dažnos knygų formos pranašesnės dėl plataus vartojimo. Ribotą apyvartą turinčios formos turi kitokį – didesnės vertės – pranašumą (žinomas semiotikos dėsnis).
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Apibendrintai kalbėti apie žmonių kartas galėtų sociologai. Man svarbesnis individualus, asmeninis ir intymus ryšys su knyga.
6. Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Jei kokios nors knygos negali paskolinti draugui, reiškia, jis tau ne draugas.
7. Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?
Bibliografinės rodyklės.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Užsiimu stačiatikių slavų raštija ir jos santykiu su Bizantijos graikiškąja tradicija, tad nenuostabu, kad tų šalių autoriai man pažįstami geriau, o juk mėgstamiausi atsiranda žmogaus akiračio viduje.
9. Kam skirta naujausia jūsų knyga?
Dabar rašau knygą apie Pranciškaus Skorinos leidinių šaltinius, meninį apipavidalinimą ir vėlesnę recepciją.
10. Kokią knygą ar knygas skaitote šiuo metu?
Tas, kurios suteikia informacijos man šiuo metu rūpimais klausimais. Tokių yra daug, bet tai mokslinės knygos.
Virtuali paroda „Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“
Virtuali paroda „Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“
2022 m. pavasarį Bibliotekoje veikė paroda „Leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!“: apie Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimą ir knygas. Paroda skirta pristatyti Apšvietos laikų literato Vincento Ignaco Marevičiaus (Wincenty Ignacy Marewicz, 1755–1822) kūrybą.
Kviečiame susipažinti su virtualiu šios parodos variantu >>>
Parodos autorė dr. Lina Balaišytė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Paroda buvo rengiama, vykdant projektą, finansuojamą pagal LMT Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą (projekto reg. nr. S-LIP-21-04).
Parodos koordinatorė Ingrida Pajedaitė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius)
Redaktoriai: dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė
Medžiagą internete pateikė Audronė Steponaitienė
Fotografija Vikos Petrikaitės
Vincento Ignaco Marevičiaus herbas Kosceša su perverta širdimi
Ostatnia do Laury odezwa: wierszem i prozą Wincentego Ignacego Marewicza, rotmistrza woiwództwa trockiego. W Warszawie: [s. n.], 1788.
LDK viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas
LDK viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas
Paskaitoje Lietuvos istorijos instituto tyrėja archeografė Inga Ilarienė pasakoja, kaip lotyniškosios Europos civilizacijos reiškinys, viešasis notariatas, kilęs Italijoje, klostėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupijose XIV–XVI amžiais, koks yra seniausias žinomas Vilniuje vidaus reikmėms parengtas notarinis dokumentas, ką ir kur veikė LDK viešieji notarai ir ką mes apie juos žinome. Dėmesio centre – viešųjų notarų parengti ir pasirašyti dokumentai su juose esančiais signetais. Kas tie notariniai signetai, kokią funkciją jie atliko, o svarbiausia – kas juose vaizduojama? Lektorė kviečia pažvelgti į XIV–XVI a. LDK viešųjų notarų ženklų vaizdus, pasigilinti į jų devizų turinį ir atpažinti ženklo vaizdo idėją.
Dailininko Mariaus Jonučio mintys apie knygas
Dailininko Mariaus Jonučio mintys apie knygas
Rubrikos svečias – dailininkas Marius Jonutis: „Tapau, paišau, pjaustau medinius dalykus, statau namą, pjaunu žolę. Žemaitis iš Vilniaus, gyvenu Dzūkijos kaime, ant Verbliūdo ežero kranto. Labai mėgstu knygas skaityti ir iliustruoti. Pridedu paveikslą (su knygomis) iš mano knygos „Kaimo pasaka“ (leidykla „Žalias kalnas“, 2021“)
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Turbūt tokią, kurios kraustantis į kitus namus negalėčiau išmesti galvodamas, kad dar gal kartą skaitysiu ar vartysiu. Nesakralizuoju knygų, ir daugelį galėčiau išmesti, net jei gera buvo jas skaityti, kaip ir matytų filmų ar girdėtos muzikos nematau reikalo turėti, ir išvaikščiotų miestų ar matytų kalnų ir plaukiotų jūrų. Knygos yra tokia pat svarbi gyvenimo dalis, bet jau įpratau, kad viskas vyksta atsitiktinai – netyčia, nesitikint, tada ir džiugina labiausiai – kai gauni, randi kažką gero, gražaus, kaip dovaną, dažnai tai būna knyga.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Neskirstyčiau knygų skaitytojų pagal profesijas. Visų profesijų atstovai labai įvairūs, ir knygos įvairios. Kaip mes ir knygos vieni kitus susirandame – paslaptis. Kalbamės su draugais, kažką pasiskaitome apie knygas, kažkaip…
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Be abejo. Kai ką nors klijuoju – prispaudimui labiau tinka sunkūs meno ar interjero albumai, į knygą galima įsidėti kokį dokumentą, kad nesusiglamžytų, gėlytę sudžiovinti. Buvo, kad nakvojant pas draugus, lova pasitaikė sulūžusi, tai vietoj kojos tiko keletas knygų.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Gal taip, nes visokių žmonių būna. Man ne. Niekada nesu skaitęs nepopierinės knygos ir nenoriu. Jaučiu malonumą imdamas knygą, versdamas lapus. Kaip nekeisčiau tikro kepsnio į tabletę.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Kažkokių skirtumų gal ir yra. Mano vaikystės ir jaunystės metu mažiau ekranų buvo visokių, tai knyga buvo labiausiai prieinamas kelias persikelti į paralelines realybes, į kitus pasaulius ir į kitų žmonių vidų. Dabar knyga turbūt turi didelę konkurenciją su greičiau ir paprasčiau valgomais dalykais. Bet irgi – žmonės įvairūs, matau jaunų žmonių visai neskaitančių ir labai skaitančių.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Draugui skolinčiau bet kurią knygą. Ir šiaip turbūt bet ką.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Bijau susireikšminti. Na, gal ne kriminalinio…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Kažkaip vis keičiasi. Vaikystėje buvo indėniškos knygos, parašytos vokietės, prancūziški muškietininkai ir keliautojai, be abejo britų detektyvai, paskui labai tiko pietų Amerikos mistikai ir šiaurės Amerikos klasikai, dabar įvairiai pasitaiko – ir vokiečių, ir prancūzų, ir lenkų, ir lietuvių…
Jeigu pats rašytumėte, apie ką būtų knyga? Jei jau rašote knygas, apie ką būtų naujausia?
Kažko esu parašinėjęs, bet nesu rašytojas, labiau patinka pasakas iliustruoti. Jei rašyčiau – būtų trumpi dalykai, be abejo kartu su piešiniais. Romano parašyti nesugebėčiau. Nemoku taip plačiai galvoti.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Paskutiniu metu daug Tokarczuk knygų skaitau, su kitų knygų pertraukomis, bet jos stengiuosi viską, ką išleidžia lietuviškai. Šiuo metu šalia lovos – „Dienos namai, nakties namai“. Lėtai man gaunasi, atsigulu pavargęs… Knyga link pabaigos, bet turiu tokį jausmą, kad baigęs norėsiu dar kartą iš naujo skaityti.
Baltijos žydų paveldo studijos
Baltijos žydų paveldo studijos
2022 m. liepos 8–17 dienomis Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė dalyvavo tarptautinėje Baltijos žydų paveldo studijų programoje (Baltic Jewish Heritage Study Programme 2022), kurią organizavo Ebreji Latvijā muziejus, Latvijos universiteto Judaikos studijų centras, Tarptautinis litvakų fotografijos centras, Paideia – Europos žydų studijų institutas Švedijoje ir Daugpilio universitetas.
Gegužės mėnesį programos dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir Švedijos susirinkę nuotoliniu būdu klausėsi paskaitų apie Lietuvos ir Latvijos žydų kultūrą, papročius, istoriją. Liepą visi drauge susirinko Rygoje, kur prasidėjo kelionė po žydų gyvenimą menančias vietas: Rygą, Kuldigą, Aizputę, Klaipėdą, Šiaulius, Rozalimą, Pakruojį, Telšius, Kėdainius ir Kauną. Atminties institucijų darbuotojai, gidai ir kiti programos dalyviai, savo darbais prisidedantys prie žydų paveldo sklaidos, lankėsi Rygoje įsikūrusiame Žydų Latvijoje muziejuje ir apžiūrėjo šiuo metu rengiamą ekspoziciją Žemaičių muziejaus „Alka“ filiale, įsikūrusiame buvusios Telšių ješivos pastate. Aplankę Rygos, Klaipėdos ir Vilniaus sinagogas, kurios iki šiol veikia kaip maldos namai, domėjosi ir kitais išlikusiais pastatais: daug žmonių sutraukiančia sinagoga Kuldigoje, kurioje šiuo metu yra įsikūrusi miesto biblioteka, o apie buvusią pastato paskirtį primena čia veikianti pastovi ekspozicija, puikiai restauruota Pakruojyje, kur visų dėmesį ypač patraukė ant lubų nutapytas traukinys, šiuo metu restauruojama Kėdainiuose ar dar tik laukiančia specialistų rankos Aizputėje. Susitikimų su įvairių atminties institucijų darbuotojais metu buvo galima dar kartą įsitikinti, kad svarbiausi jose yra darbuotojai. Kartais pakanka vos vieno užsidegusio ir idėja tikinčio žmogaus, kad pastatai atgytų, o į juos susirenkantys žmonės prisimintų čia gyvenusius ir kūrusius bendrapiliečius.
Svarbi programos dalis buvo ir praktiniai užsiėmimai, kurių metu buvo ne tik įgyjama praktinių žinių, bet ir stiprėjo pažintys tarp žydų paveldu besidominčių įvairių sričių specialistų. Visa tai neabejotinai bus naudinga rengiant būsimas parodas Vrublevskių bibliotekoje bei kuriant Knygos muziejų.
Agnė Zemkajutė
Programos dalyviai Rygos sinagogos prieangyje
Buvusioje Kuldigos sinagogoje šiuo metu veikia biblioteka, o senąją jos paskirtį primena nedidelė ekspozicija
Klaipėdos sinagogoje