Andriaus Užkalnio mintys apie knygas
Andriaus Užkalnio mintys apie knygas
Savo mintimis apie knygas dalijasi žurnalistas, publicistas, devynių knygų autorius Andrius Užkalnis.
1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Paprasta. Knygos darbas yra sukelti naujų klausimų ir minčių. Imti tai, ką visi galvoja esant savaime suprantama, ir uždavinėti klausimus apie tai skaitytojui (o taip pat, kad rašytojas klausinėtų ir patį save – kodėl taip vyksta, kokios priežastys, kame šaknys – viskas pasaulyje juk vyksta su priežastimi). Aš skaitau knygas, kad turėčiau apie ką galvoti.
2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Norėčiau radikaliai pakeisti bibliotekininkų požiūrį. Dažnai jie galvoja apie tai, kaip išmaniai vesti skaitytojų vidurkį skaitymo keliu. O man labiau norėtųsi, kad bibliotekininkas būtų nurautas (pastaba – čia ir kitur nedėkite nei kabučių, nei pasvirojo šrifto, ačiū), kad galvotų apie tai, kas jam įdomu ir įdomiausia, kad rastų sau nišines gelmes, kažkokias domėjimosi kertes, ir drąsiai į jas nertų, negalvodamas, kad čia labai jau retas ir egzotinis interesas, kad kitiems nebus įdomu. Bibliotekininkas turi būti keistuolis, o ne buhalteris. Buhalterių, žinoma, gyvenime irgi reikia.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Turite galvoje – priremti duris? Daužyti ja muses? Ne, kažkaip buvau išauklėtas taip, kad knygą reikia labai saugoti. Ligi šiol nesugebu į knygą peckioti užrašų ar pastabų – turiu tam užrašinių, kurias sparčiai pildau, ir jeigu kažką reikia fiksuoti, užsirašau ten. Nuo vaikystės buvau įpratintas net superviršelį nuvilkti, prieš skaitant, jei toks yra. Jei kur nors forzace arba šmuctitule žmogus užrašo telefono numerį, man tai atrodo barbariška.
Kai kas, pavyzdžiui, vietoje skirtuko užlenkia kampą, ir man tai keista – pats to nedarau. Nors tame, pagalvojus, nieko blogo nėra, nebent tai fotoalbumas ar itin retas foliantas. Bet Mažvydo „Katekizme“ neimtumėt užsirašinėti skrydžio datų ir laiko, net jei jis gulėtų po ranka. Kodėl tada tai darote su Užkalnio knygomis? Kaip jums negėda?
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Ne, papildymas, kaip ir audioknygos. Man darbe dažnai reikia knygos čia ir dabar, neturiu laiko toms kelioms dienoms, per kurias jas atsiųs. Gyvenimas trumpas, ir todėl dažnai perku elektroninę knygą.
O audioknygos man reikia, kad išnaudočiau tą laiką, kai vairuoju arba vaikštau – tai darau pakankamai daug, vaikščiojimas yra mano sportas.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Gal jūs juoksitės, bet aš nesijaučiu geru kartos atstovu, kaip ir mano bendraamžis Algis Ramanauskas. Jaučiuosi esąs paauglys, nebrandus, erzinantis ir todėl joks nesu savo kartos ambasadorius. Dažnai žmonės, kurie net už mane jaunesni, pradeda man pamokslauti, kaip nesusitupėjusiam jaunuoliui: „ateis laikas – suprasi“.
Ne, man atrodo, knygos ir santykis su jomis nėra kartos dalykas. Tik gal jaunoji karta (ta, kuriai dabar 30) skaito greičiau ir mažiau mistifikuoja skaitymą. Man tai patinka, nes aš pats toks, be to, aš esu profesionalus skaitytojas, mat 17 metų dirbau su įvairiausiais tekstais ir jų analize, mano darbas atvirų šaltinių žvalgyboje apėmė labai daug skaitymo ir jis turėjo būti greitas, išmanus ir nesentimentalus.
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Draugui viską skolinčiau, ir skolinu. Jeigu pradangins ir man tos knygos reikės, nusipirksiu kitą – skaitytų knygų rinkoje yra absoliučiai viskas. Jeigu aš kažko neskaitau šiuo momentu, o draugui reikia, tai reikia jam ir duoti. Tai pagarba knygai. Knyga turi dirbti.
Panašų požiūrį turiu į kvepalų kolekciją – visada leidžiu žmonėms purkštis, kartais skolinu. Kvepalai turi gyventi, o knyga turi būti skaitoma. Aš – ne knygų kaupikas, aš tiesiog prižiūriu labai daug knygų, kurios vienaip ar kitaip mano gyvenime atsirado.
Kai prieš 7 metus skyriausi, tai palikau dukroms ir buvusiai žmonai praktiškai visą biblioteką, be jokio gailesčio. Tai man buvo šansas pradėti naują. Dažnai knygas dovanoju, jeigu jos kažkam reikalingesnės, negu man.
7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Tai tikriausiai būtų eseistika. Aš gyvenime sutikau labai daug įdomių žmonių ir žinau begales epizodų, pastebėjimų, anekdotų ir kuriozų, kurių daugelis jau gyvena mano knygose ir straipsniuose, įkišti į žodinės iliustracijos rėmą. Tai mozaika, ne vientisas veikalas su pradžia ir pabaiga. Mano gyvenimą galima vartyti nuo bet kurios jo vietos, bet man labiausiai patinka tai, kas vyksta dabar.
Nežinau, gal atsiras, kas tokią parašys. Kol kas man sunku su pokalbiais ir interviu, nes daugumas pašnekovų bando mano elgesius ir nupušimus racionalizuoti, paaiškinti ir įsprausti į kažkokius rėmus. Aš to labai nemėgstu. Nesu paprastas žmogus, nesu, kaip visi, ir tame dalyvauti nenoriu. Man nepatinka tos lentynos ir skyreliai. Ir jeigu mane nori apibrėžti arba man išaiškinti, kaip aš jaučiuosi ir kodėl, ima siutas.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Anglakalbiai – britai ir amerikiečiai pirmojoje vietoje, ir turbūt beveik vienintelėje vietoje. Aš beveik nesu skaitęs nieko lietuviškai. Lietuvių kalba per gyvenimą gal perskaičiau penkiasdešimt knygų, na, gal greičiau šimtą. Ir dešimtkart daugiau – angliškų. Mano visas supratimas apie rašymą yra iš anglakalbių tekstų – knygų ir periodikos. Aš esu anglakalbės kultūros produktas. Tai nereiškia, kad aš būtinai geresnis – aš tik visai kitoks.
9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Tai kad aš rašau knygas, jų esu parašęs devynias. Viskas, ką rašau, yra apie žmones, nes net kai rašai apie politiką ar šalis ar architektūrą ar apie maistą – visa tai yra žmonių gyvenimo rezultatas, jo pasekmė, jo atspindys. Niekas neegzistuoja atskirai nuo žmonių. Ir kokie nors šiaurės korejiečiai, arba rusai, arba kolumbiečiai turi tik tiksliai tokias šalis, kurias patys susikūrė, nei daugiau, nei mažiau. Ką norėjo, tą ir turi.
O labai norėčiau dar parašyti apie populiariąją psichologiją ir jos atspindžius mūsų kasdieniame gyvenime. Ne vadovėlį „padėk sau“, o praktinę demonstraciją, kaip veikia žmogus.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Peter Wail, Genius Loci – čia tokia Rygos žydo, emigravusio į Ameriką, kelionių kultūrologinė eseistika.
Biblioteką aplankė „Radviliados“ vertėjas Simonė Carbonis
Biblioteką aplankė „Radviliados“ vertėjas Simonė Carbonis
Joninių išvakarėse Bibliotekoje apsilankė „Radviliados“ vertėjas italų kalbon Simonė Carbonis. Svečias Bibliotekai padovanojo brangią dovaną – ką tik Italijoje pasirodžiusią „Radviliados“ publikaciją. Skaitytojas joje suras lietuvių herojinio epo faksimilę, lotyniško teksto perrašą ir epo vertimą italų kalbon, palydėtą išsamiais filologiniais ir istoriniais komentarais. Šio leidinio pagrindą sudaro magistrinis S. Carbonio darbas, sėkmingai apgintas 2020 m. Salerno universitete. Knygos pradžioje įdėta šiam darbui vadovavusio prof. Enrico Marijos Ariemmos pratartis, taip pat jautri S. Carbonio įžanga, Lietuvos lotyniškosios literatūros apžvalga ir herojinio epo aptarimas. Ši publikacija žymi svarbų etapą kūrybinėje jaunojo mokslininko biografijoje. Šiemet jis baigė darbą Vytauto Didžiojo universitete, kur dėstė italų kalbą, ir grįžta Italijon, kur jo laukia lotynų kalbos dėstymas. Dėkodama S. Carboniui už jo darbą ir šią knygą, visa gausi LMA Vrublevskių bibliotekos bendruomenė jam nuoširdžiai linki kuo didžiausios sėkmės ir tikisi, kad pažintis su senąja ir moderniąja Lietuva jį dar atves prie kitų lituanistinių darbų!
Vikos Petrikaitės nuotraukos.
Paskaita „Lietuvos ir Ukrainos kultūriniai ryšiai XIX amžiuje“
Paskaita „Lietuvos ir Ukrainos kultūriniai ryšiai XIX amžiuje“
Pranešime aptariami įvairialypiai dvasiniai ir kultūriniai ryšiai, XIX a. sieję Vilnių su dabartinės Ukrainos žemėmis. Kaip vienas svarbiausių šiuos ryšius palaikančių dalykų išskiriama Vilniaus švietimo apygarda ir Vilniaus universitetas, kuriam buvo pavaldžios Podolės ir Voluinės mokyklos. Daugiausia dėmesio pranešime skiriama Vilniuje studijavusius žymiems iš Ukrainos kilusiems dailininkams prisiminti, taip pat Vilniaus meno mokyklos auklėtinių veiklai Lvive. Plačiau supažindinama su iš Ukrainos kilusio dailininko Marcelio Januševičiaus, XIX a. viduryje nutapiusio Vilniaus Dievo Motinos ikoną, biografija ir kūrybiniu palikimu.
Paskaita įvyko Šv. Trejybės bažnyčioje 2022 m. gegužės 12 dieną, Ukrainos dienų Vilniuje dienos išvakarėse. Renginyje, skirtame supažindinti su Ukrainos istorija, Lietuvos ir Ukrainos kultūriniais saitais, buvo renkamos aukos Vilniaus bazilijonų vienuolyne priglobtų karo pabėgėlių iš Ukrainos maitinimui. Akcijos iniciatoriai – Lietuvos dailės istorikų draugija, talkino Vrublevskių biblioteka.
Svečiai iš Ludwigo Maksimiliano universiteto bibliotekos Miunchene
Svečiai iš Ludwigo Maksimiliano universiteto bibliotekos Miunchene
Trečiadienį, birželio 22 d., LMA Vrublevskių bibliotekoje apsilankė Ludwigo Maksimiliano universiteto bibliotekos Miunchene direktoriaus pavaduotojas ir Specialiųjų rinkinių skyriaus vadovas dr. Svenas Kuttneris su kolege. Svečius sutiko direktorius dr. Sigitas Narbutas, direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė ir Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė. Kolegos iš Miuncheno buvo supažindinti su Biblioteka ir jos rinkiniais. Pokalbio metu apsikeista informacija apie saugomas kilnojamąsias kultūros vertybes, naudojamas informacines sistemas bei kitas darbui reikalingas bibliotekines priemones ir darbą karantino sąlygomis. Į Vilnių kolegos atvyko, lydėdami Lietuvos renesanso raštijos paminklą – LDK kanclerio Alberto Goštauto maldyną, 1528 m. sukurtą Krokuvos meistro Stanislovo Samostšelniko. Šį paminklą bus galima pamatyti iki 2022 m. rugpjūčio 28 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose surengtoje vieno šedevro parodoje.
Direkcijos informacija
Vikos Petrikaitės ir Vytauto Abramausko nuotraukos
Leonoros Kuisienės mintys apie knygas
Leonoros Kuisienės mintys apie knygas
Mintimis apie knygas dalinasi menininkė, knygrišė Leonora Kuisienė: „..spausdinta ir skaitmeninė knyga truputį konkuruoja, tačiau yra spausdintų knygų kategorija – rankų darbo knygos, kurios bus paklausios dar ilgai ir be konkurencijos tarp tų, kurie knygą vertina kaip meno kūrinį.“
Knygos vertinimas gali būti labai įvairus. Jos vertei įtakos gali turėti: autorius, knygos turinys, leidėjas, iliustracijos, teksto dizaino sprendimas, apdovanojimai, parodos, knygos leidimas, ar tai autoriaus pirmoji, paskutinė knyga, ar knyga su autoriaus autografu. Laikmenos vertei įtakos turi medžiagos, surišimo būdas, tai, ar knyga rišta rankiniu būdu ar mašinomis, knygrišys, tiražas, yra ar ne numeracija ir t.t. O turbūt svarbiausia knygos vertė yra paties skaitytojo emocija ir minčių srautas, kuriuos jis patyrė gaudamas ir skaitydamas knygą.
Knygas reikia skaityti tas, kurios svarbios pagal poreikį ir praturtina žmogų. Vieni žmonės mėgsta grožinę literatūrą, o kiti dvasinį pasitenkinimą jaučia skaitydami mokslinę literatūrą, todėl rekomendacijos, kuri tiktų visiems nėra ir negali būti.
Man asmeniškai patinka tik spausdintos knygos ir jų kuriama nuotaika liečiant, vartant, užuodžiant. Tačiau būna atvejų, kai skaitmeninė knyga yra geriau, kad ir kelionių metu, kada yra galimybė „pasiimti“ neribotą knygų skaičių pagal poreikį. Yra žmonių, kurie mėgsta minimalistinį namų interjerą ir tingi vaikščioti į bibliotekas, tokiems skaitmeninės knygos labai gerai. Kitaip tariant, spausdinta ir skaitmeninė knyga truputį konkuruoja, tačiau yra spausdintų knygų kategorija – rankų darbo knygos, kurios bus paklausios dar ilgai ir be konkurencijos tarp tų, kurie knygą vertina kaip meno kūrinį.
Vertinant tėvus, save ir vaikus jaučiasi kartų ryšio skirtumai. Seniau pagrindinis informacijos šaltinis buvo knyga, viena iš dominuojančių laisvalaikio praleidimo formų taip pat buvo knygos skaitymas. Mano kartos žmonės dar tie, kurie mėgsta knygas ir mato jose vertybę.
Savo pačios rištos.
Niekada apie tai negalvojau. Būtų romanas arba biografija gal.
Neturiu mėgstamos šalies autorių, gal labiau įdomūs kraštai, apie kuriuos rašoma. Europos kraštai visi labai įdomu. Bet jei reikia išskirti autorius, tai įdomiausi šiuo metu Lietuvos.
Knygų nerašau, bet jas leidžiu ir kuriu joms laikmenas, įrišu rankiniu būdu. Šią vasarą bus įrišta poeto Vytauto Stulpino poezijos knyga.
Jeigu peržengtume tradicinį požiūrį į knygą ir konceptualią knygą – objektą įvardintume kaip knygos „parašymą“, sukūrimą, kada knygos turinį kuria į objektą žiūrintis žiūrovas, tai temos objektui kurti neturiu, tačiau praėjusią savaitę buvo baigtas objektas pavadinimu „Psichė“. Manau, kad objektas tapo naujo knygų – objektų ciklo pradžia.
Šiuo metu skaitau, analizuoju kelių lietuvių autorių knygas, kurių meniniai įrišimai bus kitų metų meninės knygrišystės parodoje „Polymnijos įkvėptieji“. Į esamą klausimą atsakymą bus galima išvysti natūra, o šiuo momentu tai paslaptis.
Paskaita „Ukrainos Dovydo ir Rusijos Galijoto kova: kada laukti atomazgos?“
Paskaita „Ukrainos Dovydo ir Rusijos Galijoto kova: kada laukti atomazgos?“
2022 m. gegužės 12 d. Vilniaus Graikų apeigų katalikų bažnyčioje vykusiame renginyje, skirtame Ukrainos istorijai ir kultūrai, viešą paskaitą „Ukrainos Dovydo ir Rusijos Galijoto kova: kada laukti atomazgos?“ skaitė istorikas dr. Darius Baronas.
Renginio metu rinktos aukos dešimčių karo pabėgėlių iš Ukrainos, priglobtų Vilniaus bazilijonų vienuolyne, maitinimui.
Tarptautinė konferencija „Joachimas Lelevelis ir pagalbinių istorijos mokslų praeitis, dabartis, ateitis“
Tarptautinė konferencija „Joachimas Lelevelis ir pagalbinių istorijos mokslų praeitis, dabartis, ateitis“
2022 m. birželio mėn. 15–17 d. Lietuvos mokslų akademijoje, Gedimino pr. 3, vyks tarptautinė mokslinė konferencija, skirta Joachimo Lelevelio vadovėlio Mokslai, padedantys pažinti istorinius šaltinius (Nauki dające poznawać źródła historyczne), išleisto 1822 m. Vilniuje Zavadskio spaustuvėje, 200-ųjų metų jubiliejui. Konferencijoje tikimasi pristatyti J. Lelevelio mokslinę veiklą europiniame kontekste, aptarti pagalbinių istorijos mokslų sampratos originalumą ir naujumą, taip pat apžvelgti istoriografiją bei naujus atradimus.
Organizaciniame konferencijos Joachimas Lelevelis ir pagalbinių istorijos mokslų praeitis, dabartis, ateitis komitete dalyvauja aštuonios institucijos. Šiame komitete Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką atstovaus ir pranešimą „Kodikologija Lietuvoje: nuo J. Lelevelio iki skaitmeninio pasaulio” skaitys Bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė. Konferencijos dalyviai birželio 16 d. apžiūrės šiuo metu Bibliotekoje eksponuojamą parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešųjų notarų ženklai: vaizdo individualumas ir visuotinumas“. Parodą pristatys Lietuvos istorijos instituto tyrėja archeografė Inga Ilarienė.
Mokslų, padedančių pažinti istorinius šaltinius, 200-ųjų metų jubiliejus yra tinkama proga dar kartą prisiminti Joachimo Lelevelio asmenybę ir apmąstyti jo laimėjimus. Organizatoriai siūlo dvi pagrindines refleksijų kryptis. Pirmoji bus skirta su Leleveliu susijusių tyrimų apibendrinimui: pagrindinių šaltinių, taip pat numanomam naujų šaltinių, galinčių praturtinti mūsų žinojimą, pristatymui. Turime pagrindo manyti, kad ne visi su Lelevelio asmeniu ir jo šeima susiję šaltiniai yra atskleisti arba pakankamai panaudoti.
Antroji konferencijos kryptis skirta platesnei diskusijai, kurios metu bus galima praplėsti su Lelevelio palikimu susijusių klausimų ribas, keliant ir plėtojant pagalbinių istorijos mokslų tyrimų temas, kurias plėtoti šioje Europos dalyje ir pradėjo šis mokslininkas. Bus svarstomi klausimai, susiję su šių mokslų praeitimi, dabartimi bei ateitimi, metodologine refleksija ir tyrimų siūlymais, taip pat laimėjimais, dabartinėmis galimybėmis ir suvaržymais bei tokio tipo tyrimų perspektyvomis Vidurio ir Rytų Europos regione. Konferencijos metu bus perskaityta 20 mokslinių pranešimų.
Konferencijos programa: https://www.istorija.lt/naujienos/joachim-lelewel-and-the-past-present-state-and-future-of-historical-auxiliary-sciences/programa-program/887
Konferencijos tezės: https://www.istorija.lt/konferencijos-tezes-abstrakty-konferencji/886
Komunikacijos skyrius
Maroko agatai iš Vykinto Matuzevičiaus kolekcijos
Maroko agatai iš Vykinto Matuzevičiaus kolekcijos
Nuo 2022 m. birželio 13 iki rugsėjo 23 d. Gamtos tyrimų centre, Konferencijų salėje (Akademijos g. 2), eksponuojama paroda „Maroko agatai iš Vykinto Matuzevičiaus kolekcijos“. Parodoje rodomi kolekcininko Vykinto Matuzevičiaus muziejui dovanoti agatai iš Maroko. Ekspozicija iliustruota knygomis iš Birutės Poškienės asmeninės ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų.
Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejuje saugomi 77 rinkiniai, kuriuose sukaupta daugiau kaip 5000 eksponatų: mineralų, uolienų, juvelyrinių dirbinių, meteoritų, fosilijų. Pirmąjį mineralų, uolienų ir dirbinių rinkinį 1965 m. padovanojo Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas) gyvenęs lietuvis Alfonsas Žukelis (1899–1977). 1999 m. jūrininkas ir kolekcininkas Vykintas Matuzevičius muziejui padovanojo pirmuosius du šimtus mineralų pavyzdžių. Šiuo metu muziejaus fonduose saugoma daugiau kaip tūkstantis dovanotų mineralų. Didžiąją rinkinio dalį sudaro agatai iš įvairių pasaulio šalių.
Vykintas Matuzevičius dar mokydamasis mokykloje rinko pašto ženklus, monetas, fosilijas. 1957 metais, pašauktas į sovietų kariuomenę, tarnavo laivyne. Po tarnybos ilgus metus dirbo Klaipėdos refrižeratorių laivyne motoristu. Teko lankytis Kuboje, Brazilijoje, Meksikoje, Peru, Madagaskare, Kinijoje, Indonezija, Indijoje, daugelyje Afrikos šalių. Išlipęs ant kranto, jūrininkas-kolekcininkas žavėjosi šių kraštų kriauklėmis, drugeliais, vabzdžiais. Daugiau kaip du tūkstančius rūšių jūrinių ir sausumos sraigių bei dvigeldžių moliuskų, kriauklių iš įvairiausių Pasaulinio vandenynų vietų padovanojo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui. Ieškodamas retų ir gražių mineralų, išvaikščiojo Armėniją, Tadžikiją, lankėsi Kazachijoje, pietų ir šiaurės Urale, Pamaskvės karjeruose. Kai kuriuos mineralus įsigijo Brazilijoje, Maroke, Australijoje, daug pavyzdžių pirko iš įvairių šalių kolekcininkų.
Maroko agatai pirmą kartą rasti ir aprašyti ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Turtingiausi agatų telkiniai – Aguim–Al Hama, Sidi Rahal ir Asni apylinkėse. Maroke randami agatai išsiskiria spalvingumu ir struktūra. Juos nesunku atskirti nuo kitose pasaulio vietose randamų agatų. Vyrauja baltos, melsvai pilkos, raudonos ir rudos spalvos. Jų piešiniai juostuoti, mozaikiniai, primenantys plunksnas ar ugnies liepsnas. Didžioji agatų dalis susidarė vulkaninių uolienų plyšiuose, yra pailgos formos ir vadinami „gysliniais“.
Parodos rengėjos kviečia apsilankyti parodoje ir pasigrožėti gamtos stebuklais.
Parodą rengė: Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejaus darbuotoja Birutė Poškienė ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotojos Sigita Dagienė bei Audrė Trumpienė.
Parengė Sigita Dagienė
Rimos Rusinovos tapybos darbų paroda „Mano spalvos“
Rimos Rusinovos tapybos darbų paroda „Mano spalvos“
Nuo 2022 m. birželio 13 iki liepos 1 d. Vrublevskių bibliotekos renginių salėje veiks Katalogų skyriaus darbuotojos Rimos Rusinovos tapybos darbų paroda „Mano spalvos“.
Rima Rusinova apie save ir kūrybinį kelią:
„Pagrindiniai mano kūrybos žanrai – peizažas, natiurmortas, portretas, mėgstamos temos – žmogus ir gamta. Darbuose vyrauja mylimo miesto Vilniaus motyvai, senamiesčio vaizdai, miesto apylinkių peizažai, Lietuvos gamta. Myliu gyvenimą ir gamtą, nes gamta yra pati didžiausia mano mokytoja, ir savo žavėjimuosi ja noriu pasidalinti su kitais. Stengiuosi, kad tai, ką vaizduoju, būtų suprantama visiems. Mano tapyba pasižymi realizmu, gyvenimo džiaugsmu, meile savo kraštui. Kūrybos tikslas – pavaizduoti pasaulio grožį ir gėrį, kartu perduodant savo moterišką pasaulio suvokimą. Noriu parodyti žmonėms, kiek daug grožio galima pastebėti mažuose kasdieniuose dalykuose, jei į juos žvelgi menininko akimis. Tapydama laikausi realistinių tradicijų, bandau savo jėgas įvairiuose tapybos žanruose ir technikose. Mus supantis gamtos pasaulis yra tobulas, ir mano, kaip dailininkės, užduotis – parodyti jį kitiems, nes manau, kad grožis padeda žmogui gyventi ir skatina kurti.
Kūrybos gyslelę paveldėjau iš mamos ir močiutės.1981 m. baigiau Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą, kurioje dėstė žinomi dailininkai: A. Švėgžda, I. Piekuras, M. T. Rožanskaitė, A. Andriuškevičius ir kiti. Lankiau ir privačias piešimo pamokas pas V.Pečiukonį. 1985 m. pradėjau dirbti Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, o 1991 m. baigiau Vilniaus kultūros mokyklos Bibliotekininkystės fakultetą. Nuo 2013 m. esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, nuo 2016 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija suteikė man meno kūrėjo statusą.
Parodose dalyvauju nuo 1995 metų; surengiau 13 personalinių parodų, aktyviai dalyvauju kolektyvinėse parodose. Galbūt mano kūriniai ir neapkeliaus pasaulio, bet tikiuosi, kad pasieks ir sušildys vieno ar kito man mielo žmogaus širdį. Dėkoju visiems, kurie domisi mano darbais. Tegul gerumas ir meilė gyvenimui plasnoja mūsų širdyse!“
Vieša paskaita „Profesorius Eduardas Volteris ir sudūviai“
Vieša paskaita „Profesorius Eduardas Volteris ir sudūviai“
Paskaita skiriama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai ir Sudūvos metams paminėti.
Istorikė Vida Girininkienė rengia knygą „Profesorius Eduardas Volteris ir lietuviai“, kurioje bus publikuoti neskelbti dokumentai iš Lietuvos, Estijos ir Rusijos archyvų. Vienas jų – Rusijos MA archyvo Sankt Peterburgo filiale saugomas unikalus šaltinis: E. Volterio 1893–1897 metų „Svečių ir lankytojų sąrašas“. Šiame „Sąraše“ užrašytos pavardės, pastabos, knygos, išvardyti konkretūs darbai teikia daugybę detalių apie kasdienę to meto lietuvių, latvių, estų tautų kovą dėl savo kalbų įtvirtinimo ir tapatybės. Šis „Sąrašas“ mūsų kultūros tyrėjams žinomas, ne kartą cituotas, tačiau išsamiau tirtas nebuvo.