Audronė Steponaitienė

Tikrąją knygos vertę, aišku, nustato laikas. Juk jos populiarumą po išleidimo nemaža dalimi lemia to meto skaitytojų poreikiai, literatūrinės mados. Yra dar knygos vertė konkrečiam skaitytojui, kuri priklauso nuo jo interesų. Man grožinės knygos vertę lemia psichologinis tikrumas ir meniškumas, dokumentinės knygos – objektyvumas, o mokslinės knygos – bendras tos krypties rezultatų ir problemų formulavimas. Trumpai kalbant, vertinga yra ta knyga, kurią norisi turėti savo bibliotekoje, grįžti prie jos.

Knygų mėgėjas vargu ar gali ką nors rekomenduoti knygų specialistams. Aš labiau laukčiau bibliotekos darbuotojų rekomendacijų. Išleidžiama gana daug knygų, ir nelengva orientuotis jų sraute. Tad aš pasinaudoju knygų pristatymais bibliotekose ar žiniasklaidoje, nors nebūtinai patikiu rekomendacijomis. Labai gerai, kad MA Vrublevskių bibliotekoje veikia naujų knygų ekspozicija, kur galima pavartyti gautas knygas, tiesiogiai susipažinti su jomis.

Nesu linkęs to daryti. Tiesa, kartais tam nusižengiu, mokyklose moksleiviams demonstruodamas išmaniuosius žaislus. Besivartančios spyruoklės, kuri pati lipa laiptais žemyn, gebėjimams parodyti tuos laiptelius tenka sukrauti iš vadovėlių.

Be abejo, daugėjant skaitmeninių knygų mažėja spausdintų knygų poreikis. Vis dėlto, spausdinta knyga kartais parankesnė, be to, yra didesnė kultūrinė ir asmeninė vertybė. Tad spausdintų knygų, manau, ir ateityje neteks įrašyti į Raudonąją knygą.

Teko augti ir ilgą laiką gyventi gerų knygų deficito sąlygomis, tai išmokė vertinti jas, rinkti savo biblioteką.

Draugui galiu skolinti bet kurią knygą, kuri tuo metu man pačiam nėra reikalinga. Juk knygos paskirtis – būti naudojamai, o ne dulkėti lentynoje.

Netrukus pasirodys knyga „Pėdos“, tai ir yra mano biografija, sudaryta iš įvairių duomenų, dokumentų, straipsnių.

Be abejo, šalies, turinčios dideles literatūrines tradicijas. Visada pirmiausia kreipiu dėmesį į naujas anglų, rusų, prancūzų autorių grožines ir dokumentines knygas. O mokslinės knygos pasirinkimą daugiau lemia ją išleidusios tarptautinės leidyklos prestižas, o ne autoriaus šalis.

Mano knygų lentyna netrumpa, bet tai mokslinės ir mokslo populiarinimo knygos. Po „Pėdų“ nebeketinu rašyti naujų, nebent parengti kai kurių ankstesniųjų papildytus ir pataisytus variantus.

Skaitau Y. Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Iš pradžių knyga patiko, net ketinau įsigyti pats. Tačiau toliau mane truputį nuvylė autoriaus siekis ne objektyviai pateikti istorines žinias, o dėstyti savo originalias, bet ne visada pagrįstas idėjas.

Manau, kad knygos turi labai daug ir labai įvairių verčių. Kai kurios – brangūs atsiminimai, kitos – geri literatūros ar mokslo kūriniai, dar kitos – brangūs antikvariniai artefaktai, kažkurios vertingos meniniu požiūriu… Vertė neretai slypi konkretaus žmogaus, konkretaus laiko momento santykyje su konkrečia knyga. Man svarbiausios būtų dvi vertės. Pirmiausia, knygos sujungia arba atskiria žmones. Kažkada esu pastebėjęs, kad, norėdamas pažinti žmogų, gali peržiūrėti knygų pavadinimus jo lentynoje – ir to visiškai pakanka. Kita vertė – civilizacinė. Knygos sujungia mus į tai, ką vadiname Vakarų Europos kultūrine erdve. Neperskaitę konkrečių knygų negalime tapti šios bendruomenės dalimi. 

Labai nemėgstu rekomenduoti knygų, o ypač tokioms didelėms grupėms, kaip „bibliotekos darbuotojai“. Mūsų santykis su knyga yra labai individualus, priklausomas nuo daugelio faktorių (amžiaus, lyties, gyvenamojo laikotarpio, išsilavinimo, gyvenimiškos patirties, pomėgių, šios dienos nuotaikos…), tad kiekvienas turime pasirinkti pats. Laisvalaikiu paprastai mėgstu istorinio pobūdžio knygas, parašytas autorių – gerų istorikų ar archeologų ir gerų rašytojų viename asmenyje. Tačiau ir čia išlieka asmeninis santykis su knyga. Tarkime Umberto Eco „Baudolinas“ mane „užkabino“, o „Prahos kapinės“ – ne. Gal dėl to, kad esu kiek „įstrigęs“ viduramžiuose.

Taip, ne kartą ir įvairiai. Bene įdomiausias pritaikymas buvo tada, kai mokykloje vadovėlius naudodavome ir kaip stalo teniso tinkliuką, ir kaip raketes.

Viskas priklauso, kaip suprasime, kas yra knyga? Knygos, mums asmeniškai, būna vertingos arba ne. Medija, kuria knyga pateikiama (skaitmeninė ar spausdinta) šiuo atveju yra ne tik įrankis, kurio padedami pasinaudojame ta verte, bet ir įrankis, didinantis ar mažinantis vertę, ar suteikiantis patogumą. Tarkime, jei man reikia informacijos, skaitmeninė medija nepakeis knygos turinio (knyga liks informatyvi arba ne), bet palengvins informacijos paiešką knygoje. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, padidins vertę. Arba, jei gyvenate mažame bute, jums būtų sudėtinga namuose turėti 10000 spausdintų knygų biblioteką. Tačiau ne vienam skaitytojui, siekiančiam patirti skaitymo malonumą, yra svarbu ir puslapių šnarėjimas, ir specifinis spaudos kvapas, ir pojūtis liečiant popierių… Šių dalykų skaitmena suteikti negali.

Šiuo klausimu situacija yra kažkuo panaši į gyvąją gamtą. XIX amžiuje Charlesas Darwinas aprašė kintamumo ir paveldimumo reiškinius, kurie užtikrina didžiulę gyvūnų ir augalų rūšių įvairovę. Kodėl gamta tokia įvairi? Atsakymas gali būti pakankamai paprastas – ilgainiui kiekviena rūšis užima atskirą vietą (nišą) ir dėl to nekonkuruoja su kitomis rūšimis, išlieka. O neatlaikę konkurencijos – išnyksta. Panašiai yra ir su medijomis. Naujosios medijos ieško savo nišų arba perima senųjų medijų nišas. Spausdinta knyga nesunaikino rankraštinės kultūros, kinas nesunaikino teatro, o televizija – kino. Visi jie rado savo unikalias nišas. Tačiau, mobilioji telefonija sunaikino telegrafą, elektroninis paštas – faksimilinį ryšį (faksą). Tad ir knygos atveju, kai kuriose segmentuose (pavyzdžiui, informaciniame) tikrai įsigalės skaitmeninės knygos, o kai kuriuose – liks spausdintos.

Sakyčiau net daugiau – knygos yra vienas svarbiausių faktorių (savotiškų „klijų“), formuojančių kartas. Tai pačiai kartai priklausantys žmonės paprastai yra perskaitę tas pačias knygas. Aš priklausau kartai, vaikystėje skaičiusiai Prano Mašioto knygynėlį, „Horizontus“, „Noriu žinoti“, „Kultūrų pėdsakais“, Jamesą Fenimorą Cooperį, Julesą Verne, Tadą Ivanauską, Bernhadą Grzimeką, mokykloje turėjusiai itin platų, bet selektyvų rusų literatūros kursą; „atradusiai“ daugybę visiems vakariečiams žinomų autorių, kai tai buvo leista (tarkime, George Orwell) ir nespėjusiai laiku perskaityti daugelio autorių, nes tai buvo uždrausta (pavyzdžiui, John Ronald Reuel Tolkien). Kartos požiūrio nedrįsčiau apibendrinti (per daug joje skirtingų žmonių). Man knyga yra kažkas per vidurį tarp „sakralaus“ objekto (spėčiau, kad vyresnės kartos žmonėms ji yra labiau sakrali) ir „įrankio“ (spėčiau, kad jaunesnės kartos žmonėms ji yra labiau įrankis). Negalėčiau naudoti knygų prakuroms krosnyje, bet nedėčiau jų ir ant altoriaus.

Nemėgstu skolinti knygų. Tačiau keliems, tikrai artimiems draugams, galiu paskolinti bet kurią iš savo turimų.

Nesirengiu rašyti autobiografinių veikalų. Jei būtinai turėčiau rasti atitinkantį žanrą – tai būtų ne knyga, o koks nors strateginis kompiuterinis žaidimas.

Autoriai yra tiesiogiai susiję su skaitytojų amžiumi. Manau, kad kiekviename amžiuje (ne per anksti ir ne per vėlai) turime perskaityti atitinkamas knygas ir randame mėgiamus autorius. Niekada neturėjau „mėgiamos knygų šalies“. Vaikystėje mėgau pasakas, paskui pėdsakus paliko Julesas Verne, Bernhadas Grzimekas, dar vėliau Michailas Lermontovas, Antoine de Saint-Exupéry, Erich Maria Remarque, Ernest Hemingway, paskui George Orwellas, Konfucijus, Naujasis Testamentas, Albertas Camus, Michailas Bulgakovas, Aleksandras Solženicynas, po to: Jurga Ivanauskaitė, Umberto Eco, Józef Mackiewicz, Romain Gary, Czesław Miłosz. Labai anksti (gal dar pradinėje) susidomėjau mokslo populiarinimo ir „grynąja“ moksline literatūra apie gamtą, astronomiją, archeologiją ir istoriją. Savo laiku buvau perskaitęs visas šios tematikos knygas miestelio bibliotekoje. Nuo paauglystės laikų mokslinės ir mokslo populiarinimo knygos užima maždaug 70-80 proc. mano lektūros. Grožinės literatūros skaitau santykinai nedaug. O net ir skaitydamas grožinę, neretai (ypač ankstesnių laikų autorius) vertinu juos kaip kasdienybės istorijos šaltinius (šiuo požiūriu ypač „kabina“ Kristijonas Donelaitis). Iš mano dabartinių tyrimų lauko „mokslinių“ autorių yra „užkabinę“ Marshallas McLuhanas, Jurijus Lotmanas, Ilya Prigogine, Manuelis Castellsas.

Mano knygos – mokslinės monografijos tarpdisciplinine tematika (archeologija, istorija, skaitmeninės technologijos…). Tos, kurios skirtos platesnei auditorijai – gastronomijos istorijos tema. Vertinu tinklaraščio žanrą. Jei kada sugalvočiau rašyti grožinę knygą, greičiausiai ji būtų taip pat susijusi su gastronomijos istorija.

Paprastai vienu metu skaitau po kelias knygas. Kurią šį vakarą paimsiu į rankas, priklausys nuo nuotaikos. Šiuo metu skirtukais „praturtintos“ yra: Kevin Kelly „The Inevitable: Understanding the 12 Technological Forces That Will Shape Our Future“; Greg Jenner „Milijonas metų per vieną dieną“; Jo Šventenybė Dalai Lama „Visata vienoje dalelėje“ ir Dariaus Pocevičiaus „100 istorinių Vilniaus reliktų“.

O kur slypi gyvenimo vertė? Nemėgstu visokių teorinių samprotavimų. Knyga yra mano gyvenimas, mano darbas, mano laisvalaikis. Man patinka Plinijaus mintis, kad nė viena knyga nėra tokia bloga, kad kuo nors nebūtų naudinga.

Manau, kad Bibliotekos darbuotojai nėra tie žmonės, kuriems reiktų ką nors rekomenduoti, jie patys randa ką skaityti ir kuo pasidalinti. Kiekvienam savo.

Kiek pamenu, esu nusikaltusi trims knygoms. Tais laikais, kai dar nebuvom visi „prirašyti“ prie bankų, dvi knygos buvo ir sąskaita, ir bankomatas. Ne dėl turinio, o dėl pavadinimo atlyginimą patikėdavau E. Hemingvėjaus „Turėti ir neturėti“ bei gruzinų prozos rinktinei „Matau saulę“… Dar vieną knygą – Pablo Nerudos „Dvidešimt eilėraščių apie meilę ir viena nevilties daina“ – panaudojau kaip klasės draugų prisiminimo albumėlį. Man tie eilėraščiai patiko, norėjau kad ir kiti juos paskaitytų, tai pasirinkau tokį provokuojantį būdą atminimams įrašyti.

Džiaugiuosi, kad jos yra. Visiems užteks vietos po saule. Svarbiau turinys, o ne jo pateikimo būdas. Žmonės skaitė, ant ko tik būdavo tuo metu rašoma. Žinoma, imi į rankas knygą ir gauni daugiau papildomų emocijų, negu žiūrėdamas į skaityklės ar kompiuterio ekraną. Su knyga daliniesi ta pačia erdve, kurioje gyveni, tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoji, galų gale sentimentais. Todėl, jei galima taip pasakyti, gyvuos abi  neidentiškos dvynės.

Ryšiai visada kinta, negali nekisti. Aš dar priklausau kartai, kai knyga beveik neturėjo konkurencijos, kai knyga buvo ir laisvės gurkšnis, ir slėptuvė. Gauti knygą reikėjo pastangų, todėl ir kaupėme savo bibliotekas. Kita vertus, studijų metais ne kartą teko susidurti su išplėštų lapų žymėmis vietoj nurodyto perskaityti straipsnio ar kūrinio, su knygų trūkumu. Nostalgiškai prisimenu laiką, kai galėdavau skaityti per naktis. Manau, vienas dalykas nekinta: jei kas atrado skaitymo malonumą, – tai meilė knygai.

Neturiu tokio nusistatymo. Jei manęs prašo, o aš turiu, tai paskolinu. Kita vertus, man itin brangių knygų niekas ir neprašė skolinti.

Realistinio romano – kaip gyvenimas.

Neturiu tokio sąrašo, priklausiau knygų rijikų draugijai ir neribojau savęs, sąrašų nekūriau. Tačiau be konkurencijos yra visų pasaulio tautų pasakos, turėjau gana neblogą rinkinį, o Tūkstančio ir vienos nakties pasakas anglų kalba ir dabar skaitau kai darosi sunku.

Aš per daug skaičiau, kad pati norėčiau rašyti. Prozininkės karjerą baigiau kartu su vidurine mokykla. Nejaučiu poreikio rašyti, o ir ką galėčiau? Tikriausiai apie būtus dalykus.

Pastaruoju metu vienas darbas buvo pasiglemžęs visą mano laiką ir mintis. O dabar mano išrinktasis – lotynų kalbos žodynas, su juo niekada nebūna nuobodu, viskas įdomu.

Visų pirma, knygos vertė slypi turinyje. Man dar labai svarbus ir knygos dizainas. 

Siūlyčiau dvi. Juozo Algimanto Krikštopaičio „Iškilių asmenybių gyvenimo tiesa“ – tai labai turininga, jautri knyga apie asmenybes. Iš pastaruoju metu leidžiamų tokio žanro kūrinių ši išsiskiria tuo, kad autoriui pavyko iki skaitytojo, kaip pats sako, nunešti „tą bendravimo su nepakartojamomis asmenybėmis džiaugsmą, kylantį atsidūrus tarp unikalių individualybių“. Ši knyga dar ir labai elegantiška – puikus Alberto Brogos apipavidalinimas. Kita – Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ – dar ir todėl, kad apie šią knygą nuomonę turi ir tie, kurie jos net nėra skaitę. 

Ne. 

Manau, kad taip. Tačiau ne mano kartai, kuriai dar svaigsta galva, paėmus į rankas spaustuvės dažais kvepiančią knygą. 

Žr. 4 kl. atsakymą.

Knygų niekada neskolinu. 

Tarp istorijos ir prisiminimų. 

Skaitymo lauke nesmaigstau vėliavėlių nei su autorių, nei su šalių pavadinimais. 

Kadangi mano mintys ir žodžiai vaikšto žeme, tai ir kūryba yra žemiška – pririšta prie konkretaus laikmečio, prie konkretaus žmogaus, prie konkrečių įvykių. Kaip tie naktigonėn išginti arkliai… Lyg ir laisvi, galintys skrieti per kvapų pilną žemę į kitą pasaulio kraštą, bet ne – rupšnoja žolę, pasiilsi per naktį, o rytą – vėl į vagą. 

Visada skaitau kelias knygas iš karto. Šiuo metu dalinuosi tarp Stanislovo Moravskio „Iš visur po truputį“ (I tomas); „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš paukščio skrydžio: XVI–XIX a. rankraštiniai kartografiniai šaltiniai“ ir Juliaus Sasnausko „Kaip buvo pradžioje…“

Vertingos knygos būna trijų tipų. Visų pirma, vaikystėje perskaitytos knygos, brangios dėl savo turinio, kuris suteikė pažinimą ir užaugino kaip asmenybę, tokių knygų vertė slypi sentimentuose. Antrasis tipas – brangios ir vertingos knygos dėl kaupiamų profesinių ar enciklopedinių žinių, darbo ir saviugdos knygos. Trečias tipas – kolekcinės knygos, vertingos, nes atkeliauja iš amžių glūdumos, jei naujesnės, tai su autoriaus autografu – primenančios įvykius, susitikimus ir geras emocijas.

Neįsivaizduoju bibliotekos darbuotojo neskaičiusio J. L. Borges „Babelio bibliotekos“. Bibliotekos kaip Visatos metafora turėtų būti artima kiekvienam, kuris myli knygas. 

Gerbiu knygas ir neleidžiu joms voliotis ant žemės ar remti nulūžusios lovos kojos. Nebent kažkada naudojau knygos paskutiniuosius puslapius – pasižymėti mintims ar telefono numeriams.  

Jei kalbėsime apie populiariąją pramoginę literatūrą, tenka sutikti, kad skaitmeninės knygos konkuruoja su spausdintomis. Pats detektyvus graužiu skaitmeniniu formatu. Tuo tarpu rimtoji literatūra, istoriografija, monografijos, albumai ir leidiniai, kurie atlieka tiriamąją ar estetinę funkciją – puikiai atrodo namų bibliotekos lentynoje. Vien dėl estetikos spausdintinos knygos niekur neišnyks, dėl to galime būti ramūs, o kur dar turinys? 

Mūsų karta augdama turėjo pakankamai ribotą knygų skaičių ir buvo laikas, kai galėjai sakyti, kad esi skaitęs kone visas knygas, kurios per metus išleidžiamos Lietuvoje. Šiandien tai yra nebeįmanoma. Ir būti apsiskaičiusiu žmogumi vis sudėtingiau. 

Namų Biblijos.

Nesureikšminu savo biografijos. Šypseną kelia glamūrinių žurnalų žvaigždžių atsidūsėjimai – „och, apie mano gyvenimą galima parašyti knygą…“ Kuri iš jų matė savo akimis Dresdeno bombardavimą kaip K. Voneguttas, plukdė kontrabandą iš Kubos kaip E. Hemingvėjus ar išgyveno Štuthofo koncentracijos stovyklą kaip B. Sruoga? Ir, atkreipkite dėmesį, apie savo išgyvenimus rašė jie patys, o ne kažkas kitas. 

Pastaruosius keletą metų – Pietų Amerikos. 

Esu išleidęs romaną, trilerį, du novelių rinkinius, kaip bendraautorius dirbęs prie moteriško romano ir vienos knygos apie vadovavimą, be to 2013 m. išleidau istorinę kelionių knygą „Vėjų valdovas. 7000 jūrmylių M.K. Radvilos Našlaitėlio keliais“. Jei rašyčiau toliau, tai greičiausiai būtų gotikiniai siaubo apsakymai arba savipagalbos knyga vaikų dvasiniam tobulėjimui.  

Ką tik perskaičiau J. Grishamo „Testamentą“, R. Rimšos „Nulinį plūdrumą“, su vyresnėliu – L. Žutautės „Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją“, o su mažiausiu – „Lietuviškas pasakas“. Nekantrauju atsiversti A. ir B. Strugackių „Piknikas šalikelėje“ – mylimą vaikystės knygą, kuri ką tik išleista šviežiai lietuviškai ir gundo dar kartą ją perskaityti.

Ypač vertinu ir mėgstu skaityti psichologines knygas, kuriose randu atsakymus į mane kankinančius įvairiausius egzistencijos klausimus, žmogaus motyvų, mąstymo, elgesio priežastingumą. Tai labai palengvina mano pačios savirefleksiją bei kitų žmonių pažinimą. Grožinės literatūros knygos padeda atsipalaiduoti ir savotiškai pabėgti nuo kasdienybės. Vadinu tai biblioterapija. Skaitydama gerą knygą pamirštu viską aplinkui, žiū – jau ir antra valanda nakties, bet niekaip knygos negaliu padėti į šalį. Pastarosios, taip mane „nuskandinusios” knygos buvo Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum III bei Elizabeth Gilbert The Signature of All Things. 

Umberto Eco ir Jean_Claude Carriere Nesitikėkite atsikratyti knygų. Tai gilus, tačiau kartu ir šmaikštus dviejų intelektualų pokalbis apie knygas ir ne tik apie jas.

Keistokas šis klausimas … Na, nebent jei tai labai gražiai išleista knyga (greičiausiai tai bus albumas), tai ji puošia namus ar biurą. Bet tai nereiškia, kad jos neskaičiau ar nevarčiau.

Iš dalies taip. Profesines, dalykines knygas perku ir skaitau Kindle skaityklėje. Lietuvoje tikrai nėra galimybių įsigyti naujausios profesinės literatūros, o Kindle gali dominančią knygą nusipirkti per porą minučių. Be to, elektroninę skaityklę patogu ir lengva nešiotis su savimi ir išnaudoti kokio nors beprasmiško laukimo ar važiavimo laiką skaitymui.

Grožinę literatūrą skaitau „tikroje“ knygoje, nes tokio skaitymo procesas man malonesnis, esu prie jo per daugelį metų pripratusi. 

Skaitymas man nuo pat vaikystės buvo mėgstamiausias užsiėmimas. Su malonumu skaičiau ir visą privalomą mokyklos literatūrą. Daugelis mano artimųjų bei draugų taip pat yra mėgėjai skaityti. Tačiau liūdina jaunesnės kartos požiūris, nes jiems knygą keičia socialiniai tinklai. Nesu tikra, kad socialiniai tinklai gali praturtinti ir ugdyti asmenybę, suteikti atsakymų į anksčiau ar vėliau iškilsiančius egzistencinius klausimus. Kiek įmanoma stengiuosi skatinti skaityti tiek savo dukras, tiek kolektyvą. Ir namuose, ir biure turime sukaupę nemenkas bibliotekas.

Prisipažinsiu, kad knygų skolinti nemėgstu. O jei skolinu, tai tik tokiam pačiam knygų „rijikui“, su kuriuo ar kuria aptariame skaitomas knygas. Tiesa, tuomet tikiuosi ir iš jo ar jos pasiskolinti gerą knygą. Beje, namuose turiu sąrašą kam kokią knygą esu paskolinusi, taigi pamiršti sugrąžinti mano knygą nesuteikiu progos.

Psichologinio romano.

Užsienio: amerikietis Irvin D. Yalom, prancūzai Marcel Proust, Romain Gary (gimęs Vilniuje), rusas Fiodor Dostejevskij. Lietuvių: Kristina Sabaliauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Valdas Papievis, Giedra Radvilavičiūtė.

Apie sudėtingus žmonių santykius.

Per savaitgalį perskaičiau Jocques Salome Pašnekesiai apie meilę. Ją rekomenduoju visiems, kas kankinasi dėl meilės ir neranda atsakymų.

Ir dar su pasimėgavimu, lėtai, tik po vieną skyrių kas mėnesį skaitau Andrzej Szceklik Kora. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas. Tai ypatinga ir neeilinė knyga, parašyta lenkų erudito, medicinos profesoriaus, kuris sugebėjo žmogaus kūniškumą sujungti su sielos slėpiniais bei iliustruoti tai meno kūriniais. Puiki leidyklos „Mintis“ išleista knyga. Gaila, kad kažkada ją jau baigsiu skaityti.

Kurią smagu ir gera skaityti. Kurioje atrandi save. Kuri padeda gyventi, nušviečia protą, keičia pasaulio matymą, praturtina emocijomis ir priartina žmones. Gera knyga ir išlaisvina nuo žmonių, jei šie pernelyg įkyrūs, leidžia būti savarankišku, stipresniu. Su gera knyga nesi vienišas. Nes toje knygoje – tavo draugas.

Kiekvienam savo. Juk bibliotekos darbuotojai irgi saviti, individualūs asmenys. Kiekvienas gali rasti savo dvasiai artimą knygą, atitinkančią asmeninius lūkesčius.

Knyga man aprioriškai yra ypatingos vertės objektas, todėl net ir man netinkamos knygos neniekinu, nenaudoju jos netinkamai.
Tiesa, kartais knygos yra patogios tuo, kad jomis galima ką nors paremti. Tarkime, šiuo metu dviem knygelėmis esu parėmęs televizoriaus kojeles – kad ekranas būtų kiek pasviręs link sofos ir neatspindėtų lango šviesos. Abi atsitiktinės: viena Renatos Šerelytės, kita – Edgaro Aleno Poe. Nieko bendro, tik puslapių skaičius panašus. Nors ir prispaustos Sony kojelėmis, bet gerbiamos.
Tačiau prisimenu vaikystės įvykį, kur knyga tikrai buvo panaudota ne tik ne pagal paskirtį, bet ir neįtikėtinai brutaliai, sakyčiau, šėtoniškai: klasės draugas šaudymui iš revolverio pasirinko knygą, ir ne bet kokią, o seną Bibliją. Rodė man joje įstrigusias kulkas, apgailestaudamas, kad nepramušė kiaurai. Revolveris, mačiau, kažkoks klišas, iš kažkur iškastas: būgnelis lengvai išsmunka, kulkos išbyra… Žiūrėjau suglumęs ir stebėjausi – negi nerado tinkamesnio taikinio? Tarkim – savo tėvui į kaktą? Gal būtų pramušęs? Dar jis šaudė į senus kailinius – šitų jo kulkos irgi nepramušė. Abu objektai turėjo kažką bendro, ir šauti į knygą – tas pats, kas į žmogų. Vėliau tos šeimos nariai prasigėrė ir išmirė, vienas pasikorė. Šaudamas į knygą gali pataikyti į save.
Nežinau, ar naudoti knygą prakurams – blogas dalykas? Ugnis – kaip ir šventa substancija, ji išvalo šio pasaulio šiukšles. Bet anuomet buvau labai nuliūdęs, kai mama prakurams suplėšė mano „Dialektinio materializmo“ rusišką keturtomį… Kam tau jo reikia, sūnau? Skaitytum geriau Čechovą, Dostojevskį… Ji labai nekentė komunistų. Nekenčiau jų ir aš, kaip tik todėl man ir rūpėjo juos žinoti, suvokti jų mąstymą, filosofavimo būdą. Ta knyga visgi buvo gerai parašyta, idėjos aiškiai išdėstytos…
Bet gal mama anuomet neklydo, gal tokia ir buvo tų knygų paskirtis?.. Dialektinis virsmas, kai akumuliuota kiekybė perauga į naują kokybę? Bala žino, ne man spręsti…
O štai Friedricho Nietzches Zaratustros tomelį ji išsaugojo. Vokišką, gotikinėmis raidėmis, kažkieno jai dedikuotą. Turėjo net du tokius, vieną paskolino mokytojui bendraminčiui, tai tas su visa gyvenimo filosofija išgarmėjo į Sibirą. Toks jam buvo valios ir galios mokymo finalas. Berods, nebegrįžo.
Štai šito Zaratustros tomelio pageltusiais lapais po Sony kojelėmis nekiščiau.
Manau, vienintelis pateisinimas naudoti knygas ne pagal paskirtį – tai saugoti jas kaip atminimą.
Taip ir darau su mamos knyga, juk vokiškai skaityti aš ir nemoku…

Manau, kad ne. Elektroninės knygos – tiesiog dublikatai, naudingi bei patogūs informaciniams tikslams, kai reikia ką nors greitai susirasti, pasitikrinti ar atsispausdinti. Turiu tokių daug, bet elektroniniu formatu neskaitau. Ekrane apskritai nieko neskaitau, jame aš pats rašau.

Mano kartos požiūris į knygą buvo gal ribotas, bet rimtas ir pagarbus. Buvo tokia distancija tarp liaudies žmogaus ir kultūros šviesulių. Viršuje autorius iš didžiosios raidės, apačioje – skaitytojas iš mažosios. Rimčiau: sovietmečiu vertingos buvo tos knygos, kurios atverdavo kitokį pasaulį, kitokį mąstymą, kurios laisvindavo sąmonę.
Dabar mums laisvintis nereikia, o knygų perteklius yra lyg savaime suprantamas. Kapitalizme visuomet yra prekių perteklius. Tarp rašytojo ir skaitytojo nėra ypatingo skirtumo ar kokios hierarchijos – jie bet kada gali pasikeisti vietomis. Vis daugiau randasi rašančiųjų ir mažiau skaitančiųjų. Nes protingieji būna įkinkyti į darbus, skaityti neturi laiko, o kvailiems knygų nereikia – kaip ir visais laikais.
Mano karta knygoje ieškojo prasmės, dabartinė – labiau savo atvaizdo. Anuomet gyvenimas su knyga reiškė elitinę laikyseną, dabar knyga yra socialinės komunikacijos veiksnys. Per knygas įsirašome į visuomenę, sužinome apie žmones, turime apie ką kalbėtis. Dabar knyga padeda nerūpestingai bendrauti. Ir nebereikia mums tų skausmingų buvusios epochos liudijimų, ieškojimų bei idiosinkrazinių paranojų. Na, nebent jei tai efektinga draugų rate.
Dabar žmones labiau jaudina kulinarinio gyvenimo intrigos, virėjų charizmos, o ne kokie ten gyvenimo prasmės klausimai. Pernelyg rimtai rašantys žmonės šiandien laikomi ligotais, tarsi apsėstais. Ir žmogus dabar sutelpa į valgiaraštį. Pasakyk, ką valgai, ir pasakysiu, kas esi. T. y. kaip rengiesi ir kiek uždirbi. Kiek tavęs čia yra, vienmačiame pasaulyje. O kito matmens mums nebereikia, todėl ir knygose apie jį neberašoma.
Kaip buvo pranašauta, ir virėja galės valdyti protus. Kas buvo nieks, tas taps viskuo, taip ir vyksta.

Blogos. Netikusios. O kuo knyga man brangesnė, tuo labiau noriu ja dalintis su kitais žmonėmis. Kai gėriu daliniesi, jis padvigubėja. Geros knygos tam ir yra, kad jomis būtų dalijamasi, kad jos jungtų žmones. Kur kas sudėtingiau, kai kalbame apie pinigų skolinimą ar skolinimąsi. Štai ten jau gali prasidėti žmogiškosios dramos, arba išryškėti tikrosios mūsų draugų vertybės.

Avantiūristų romano, gal tragikomiško žanro knyga. Norėčiau pats tokią parašyti, pirmas sakinys jau ėmė suktis galvoje šią vasarą: Mano niekam tikęs gyvenimėlis prasidėjo ten ir ten…

Šalis man neturi reikšmės, svarbiau autoriai. Bet statistiškai – pagal mėgstamus autorius – pirmautų anglosaksų ir rusų kraštai. Rusų – nuo Gogolio iki tos jų vadinamosios spalio revoliucijos. Bet nuoširdžiai pasakyčiau pats sau: man nėra išrinktosios šalies, yra tik didesnės ar mažesnės kalbinės bendruomenės. Visgi man vertingiausioje literatūroje matau žydų kultūros pėdsaką. Juk knygos auga iš knygų (sakė Nietzche), o pirmoji knyga yra Biblija. Joje visi pasakojimai, visos žmogiškumo schemos, metaforos ir tropai. Visa kita – etninis substratas, pakylantis iki universalios kultūros lygmens.

Apie visa, kas likę. T. y. tai būtų eseistinė knyga. Viena tokia jau yra parašyta, “Vitaminų pardavėjas” (2007), kitos vis dar guli kompiuteryje, nerandu joms laiko. Bet visuomenė dėl to nieko neprarado, knygų mums užtenka, jų yra per akis.

Atrodo, kad jokios neskaitau. Nėra laiko. Aš tik galvoju apie jau perskaitytas knygas, daug ir nuolatos apie jas mąstau, apie jas kalbu, jas interpretuoju. Tokia mat mano profesija…
Naujoms knygoms jaučiu alergiją, o pats sau norėčiau paskaityti lietuvių klasikos, paprastos realistinės prozos. Literatūroje pasiilgau sveiko proto ir normalių pasakojimų apie žmones.

Sakyčiau, kad knygos yra dvejopai vertingos – individualiai ir bendrakultūriškai. Individuali knygų vertė priklauso nuo asmeninės istorijos, kurios atskirais tarpsniais viena ar kita knyga yra vertinga konkrečiam asmeniui. Tai gali būti ir pirmoji paties perskaityta knyga, ar pirmoji knyga, perskaityta savo vaikui, ar ta, kurią padovanojo mylimasis, ir, žinoma, ta,  kurioje vienu ar kitu savo gyvenimo laiku radai kažką sau esmingo.

Bendrakultūriškai vertingos knygos, kurias anglosaksai dar vadina didžiosiomis knygomis, yra tos, be kurių negalima suprasti Vakarų kultūros – ir negalima būti toje kultūroje. Nežinau, ar ta kultūra dar egzistuoja, bet jos istorijai literatūra buvo labai svarbi ir galima sudaryti ilgesnį ar trumpesnį esminių tekstų, be kurių tos kultūros negalima suvokti, sąrašą. Tą patį galima pasakyti apie tautines Vakarų kultūras, kurios, priklausydamos nuo didžiųjų Vakarų tekstų, turėjo ir svarbius savo tekstus. Pavyzdžiui, šventojo Augustino Išpažinimai, kurių neišeina priskirti kuriai vienai Vakarų kultūrai ir Servanteso Don Kichotas, esminis ispanų literatūrai, bet labai svarbus toli už ispanakalbės kultūros ribų. Gi Miguel de Unamuno kūriniai, manau, svarbesni ispanų literatūrai nei visai Vakarų kultūrai. Bet čia tik pavyzdys.

Susilaikysiu.

Studijų Maskvoje metais. Komunistų partijos istorijos vadovėlį, pravardžiuotą pilka plyta naudodavom kamščiui iš vyno butelio išmušti, jei neturėdavom kamščiatraukio (tais laikais geras kamščiatraukis buvo deficitas, o prasti nuolat lūždavo), gi mėlyni visų Lenino raštų tomai puikiai tiko stalui studentų skaitykloje užsiimti. Be to, juos buvo galima sukomponuoti į gana patogų postamentą galvai pasidėti, kai užpuldavo popiečio miegas.

Nežinau. Nors turiu didelę biblioteką, pastaruoju metu daugiau perku elektroninių knygų. Popierinėms nebeturiu vietos, be to labai patogu – galiu rankinuke nešiotis daug knygų, nes turiu įprotį vienu metu skaityti kelias ir skaityti, kai tik turiu progą. Tačiau nežinau, kas mane priverstų atsisakyti turimų spausdintų. Žinoma, visko būna. Kaip sakoma nuo tiurmos ir tarbos….

Manau, kad dabar skaitymas ir knyga kiek atsiskyrė vienas nuo kito, nes galima skaityti ir ne knygą. Be to, labai sustiprėjo vaizdinė kultūra ir tai įvyko žodinės sąskaita. Tačiau skaitančių žmonių yra kiekvienoje kartoje, kaip ir neskaitančių. Tai paslaptingas dalykas. Pažįstu savo bendraamžių mokslo daktarų, kurie jau seniai nieko neskaito. Mano tėvas buvo baigęs 4 klases, mama – 8, bet abu daug skaitė ir niekada negailėjo pinigų knygoms. Mano kartos skaitančiųjų santykis su knyga jaunesniems jau sunkiai suprantamas, nes iki interneto knyga buvo pagrindinis langas į pasaulį. Mes už knygas galėjome mokėti daug daugiau jų nominalios vertės, knygos, kurių negalėjai įgyti, buvo nelegaliai fotokopijuojamos, skaitomos iš mikrofilmų, daugybę knygų studijų metais perskaičiau per vieną ar porą parų, nes tokiam laikui jas buvau gavusi pasiskolinti. Ir, žinoma, savilaidos knygos, kurias dar laikau lentynose. Knyga galėjo būti ginklas.  Pažintys knygyne ir bibliotekoje buvo nemažiau vertingos nei batų parduotuvėje, knygomis buvo keičiamasi, buvo knygų, kurių turėjimas reiškė aukštą socialinį statusą…. Vienu žodžiu, – Senovės istorija.

Apie jaunesnes kartas nedaug galiu pasakyti – vaikų neturiu, dalis dabartinių mano studentų skaito sunkiai, bet tokių visada buvo. Dalis yra apsiskaitę, bet nežinau, ką jie galvoja apie knygas.

Daugumos savo knygų nebeskolinu – tai profesinės ar asmeniškai svarbios knygos, kurių netekimo  negalėčiau kompensuoti. Deja, esu praradusi ne vieną man vertingą leidinį, nes nepamenu, kam paskolinau, o pasiskolinusieji gal neatsimena, iš ko gavo. Tiesa, pastaruoju metu įgyjamas grožines knygas perskaičiusi dažniausiai paleidžiu į pasaulį – t.y. atiduodu, jei jos be dedikacijos. Dedikuotų knygų irgi neskolinu.

Reiktų palaukti pabaigos ir tada nuspręsti. Įtariu, kad komedijos.

Britai, amerikiečiai, lenkai, rusai, keli čekai ir italai, pora prancūzų. Beveik nebeskaitau verstinių knygų ir galiuosi gerai nemokanti ispaniškai.

Jei turite omenyje grožinę knygą, tai, kadangi jaunystėje rašinėjau, o visą gyvenimą rašau negrožinius tekstus, tikrai žinau, kad grožinės knygos neparašysiu, nes ir su tuo, ką turiu parašyti, vis sunkiau susitvarkau. Vienu žodžiu, nenoriu net galvoti apie knygos rašymą.

Alexei Ivanov „Zoloto bunta ili vniz po reke tesnin“. Neseniai atrastas autorius iš Uralo. Puikiai rašo, o šita knyga neišverčiama. Atvejis, kai džiaugiesi mokėdamas kalbą.

Vertinga – man ar vertinga apskritai? Knyga – veikalo ar konkretaus pavidalo prasme? Tai gana skirtingi dalykai, nes knyga kaip bibliografuojamas padaras vertinga, kai sena ar unikali, turi ypatingų proveniencijos ženklų, autorinių pataisų etc. Asmeniškai man vertingiausios kelios vaikystės eilėraščių knygelės, kurias pirmas skaitė a. a. mama, iš kun. J. Sabaliausko dovanų gautas Naujasis Testamentas. Kaip veikalas – vertinga ta knyga, kurios dabar, šiandien man reikia moksliniam darbui. Literatūrologo akimis, niekas nepadeda mums labiau suprasti save pačius nei Homeras, Biblija ir Shakespearas – tai čia ir sąrašas, ir kriterijus.

Ką nors, kas leistų iš kitos perspektyvos pažvelgti į biblioteką, bent akimirksniui suabejot, o gal po stalu ar už lentynos tūno baubukas, gal neatrastos slaptos durelės veda į požemines sales… Krūptelt ir atsipalaiduot – pvz., Carlos Ruiz Zafóno „Vėjo šešėlis“…

Pakuroms? Nemažai metodinių priemonių „Į pagalbą propagandistui“ šiuo būdu pasitarnavo sodyboje.

Daiktai nekonkuruoja – konkuruoja žmonės ir jų idėjos ar investicijos. Man labiau rūpi tas aspektas, kokiu mastu veikalą, ypač mokslinį, publikuojant elektroniškai pasinaudojama skaitmeninės terpės teikiamomis galimybės. Būtent tos galimybės teikia pranašumo, o nekokybiškai nuskenuoti pdf, kurie Lietuvoje kartais net rimtų institucijų pateikiami kaip suskaitmeninta medžiaga, kelia tik pasipiktinimą.

Nelabai galėčiau kalbėti apie kartą, o tik apie savo bičiulių ratą, – jame nestinga jautrių knygos estetikai, net kvapui, vargstančių dėl knygų gausos namuose, bet negalinčių jų atsisakyti, kaip ir aš, besijaučiančių saugiais, kai supa knygos, kai reikiama knyga – visuomet po ranka.

Tos, kurios šiandien reikia rašant savo straipsnį ar knygą.

Išnašos kritiniame leidime.

Britai – humoro subtilumu jiems niekas neprilygsta. O skaitant akademinę tikro brito knygą visuomet akivaizdu, jog ji rašyta skaitytojo patogumui ir naudai, bet ne savo gudrumui pademonstruoti (kaip beveik visi prancūzų veikalai…).

Grožinė? Apie negyvenamą salą – tokį romaną esu pradėjęs antroje klasėje.

Katarzyna Skowronek, Między sacrum a profanum: Studium językoznawcze listów pasterskich Konferencji Episkopatu Polski (1945–2005).

Vertingiausia pavadinčiau knygą, kuri pakliūna į rankas kaip tik laiku ir suteikia atsakymus, arba padrąsinimą būtent tada, kai to labiausiai reikia. Man taip nekart yra buvę kritiniais gyvenimo momentais, todėl priimdavau tai su dideliu dėkingumu.

Kadangi bibliotekos darbuotojai ir taip gyvena knygų apsuptyje, tad veikiausiai turėtų būti išsiugdę puikią uoslę, kaip kone iškart atpažinti gerą knygą, tad kažką jiems rekomenduoti būtų panašu į mechanikui teikiamus patarimus kaip remontuoti automobilį 🙂

Ne tik teko, bet ir nuolat tenka. Kadangi mano namų darbo kambarys, kur praleidžiu daugiausia laiko, yra kartu ir biblioteka, o po remonto knygų lentynos uždengė elektros jungiklį, norėdama daugiau šviesos naudoju toršerą. O jis, jau senukas, gali būti įjungiamas tik prispaudus jungiklio mygtuką po ranka pasitaikiusia knyga 🙂

Ir taip, ir ne. Konkurentės, nes visų reikalingų specializuotų savo profesinės srities knygų nei įsigysi, ne turėsi kur laikyti, tad elektroninės bibliotekos pranašumas čia neabejotinas. Tačiau kuomet reikia įsigilinti ar sugrįžti prie teksto dar nekart, stengiuosi arba ją atsispausdinti, arba, jei yra galimybė, nusipirkti ar pasiskolinti, nes ilgai skaityti kompiuterio ekrane nemėgstu, akys peršti…

Nežinau, ar kiekviena karta turi kokį ypatingą santykį su knyga, veikiau visose kartose yra žmonių, mėgstančių ir nemėgstančių skaityti. Veikiau reikėtų kalbėti apie skirtingų kartų užmezgamų santykių su informacijos priemonėmis skirtumus. Šiuolaikiniai vaikai net rašyti pirmiausia mokosi kompiuteriu, o ne sąsiuvinyje, tad jų net ir „popierinių“ tekstų, skaitymo būdas yra kitoks nei mūsų – fragmentiškesnis, labiau „šokinėjantis“. Mano karta augo vėlyvuoju sovietmečiu, nepritekliaus, deficito laikais, tuomet ir knyga buvo tuo deficitu, tad gal buvo labiau branginama ir vertinama. Šiandien gi akys knygynuose raibsta nuo pasiūlos gausos ir kartais ten nuėjus apima net pasimetimo ir liūdesio jausmai, kad niekuomet neperskaitysi viso to gėrio, kuris ten siūlomas…

Hm, na, dar kol kas nesu niekam ir nieko atsakiusi paskolinti. Retesnius, sunkiau įgyjamus leidinius skolinu ir studentams, tik prieš tai užsirašau į knygutę skolininko vardą, kad nepamirščiau. Taip pavyksta sėkmingai spręsti šią problemą ir dar nė vienos knygos nepraradau.

Kadangi pastaruosius metus nemažai keliauju ir labai myliu keliauti, tai, manau, tai būtų kelionių žanro kūrinys, prisodrintas ne tiek lankytų vietų išvardijimu ir aprašymu, bet ir pasakojimais apie sutiktus žmones, svetimų kraštų papročius ir kultūras, patirtus nuotykius ir juoką. Nes išorinė kelionė visuomet yra ir kelionė į save.

Šiuo atžvilgiu mano preferencijos dažniausiai būna priklausomos nuo vidinių poreikių, laikinos ir kintančios – nuo ispanų mistikų iki norvegų detektyvų. Vienu metu galiu skaityti keletą skirtingo žanro ir tematikos knygų – nuo profesinių, iki laisvalaikio ar kulinarinių.

Paauglystėje svajojau tapti rašytoja, šį norą, pamenu, net buvau užrašius ir į svajonių urną įmetus, kurią su klasiokais baigiamaisiais metais pakasėme po mokyklos pamatais. Apskritai nuo mažų dienų buvau svajotoja, kasryt eidama per visą miestelį į jo pariby buvusią mokyklą mintyse kurdavau visokias istorijas, bet, matyt, atrodė pernelyg nedrąsu pabandyti jas užrašyti.

Kiek neįprastai, bet ši svajonė po daugelio metų išsipildė ir šiuo metu jau esu „daugiavaikė knygų motina“ – viena ar su kitais autoriais išleidau jų jau penkias, visas mokslines, nors pastaruoju metu vis dažniau kyla noras pabandyti išsiveržti už sunkiasvorio akademinio stiliaus rėmų, rašyti taip, kad tai paliestų ir daugiau skaitytojų.

Kaip jau minėjau, dažniausiai atverstos būna bent keletas knygų, šiuo metu – tai ir O. Pamuko „Sniegas“, ir Vladimiro Sorokino „Telūrija“ originalo kalba, ir tekstai apie totalitarinės architektūros paveldą, reikalingi ruošiantis būsimam seminarui-diskusijai dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Apskirtai knygas renkuosi pagal nuotaiką, nors galiu, kokia nors sritimi susidomėjusi, ir giliau pasikapstyti bei įnykti.