Audronė Steponaitienė

Ta knyga, kuri ugdo ir augina žmogaus humanistinę dvasią.

Šiuo metu, kai jau visoje ES ir Lietuvoje pradeda atsigauti mokslas, Bibliotekos darbuotojams rekomenduočiau perskaityti ne vieną, o kiek įmanoma daugiau knygų (jų nėra daug) mokslotyros ir tautotyros klausimais. Jeigu bibliotekininkai sugrįžtų į mokslą šiose srityse, jie labiausiai pasitarnautų mokslui ir Tėvynei, atrastų savo gyvenimo prasmę, pakiltų iš buities  į būties lygmenį, taptų ne slėnių, o kalnų žmonėmis. Jų taip trūksta Lietuvoje.

Niekada. Mūsų namuose jau kelios kartos knyga yra gerbiama, laikoma didele vertybe.

Elektroninė knyga – man tik informacinė: reikalui, o ne dvasiai. O šiaip elektroninių variantų nei gerbiu, nei skaitau.

Taip. Kiekviena karta turi savo knygas ir savo autorius. Lietuvoje dabar lėtai, pamažu, bet mūsų anūkų karta jau pradeda grįžti prie lietuviškos klasikos, persisotinusi postmodernistine bjaurastimi. Mūsų kartos požiūris į knygą – romantiškas, ieškant jose dvasinių orientyrų.

Skolindama esu labai daug praradusi man brangių širdžiai knygų. Bet vis tiek skolinu. Su viltimi, kad knyga padės žmogui.

Mano biografija – svarbi tik man pačiai. Visuomenei – ji jokia vertybė. Dabar populiarus posakis – mokslininko biografija – tai jo bibliografija. Ji jau parašyta.

Gyvenimo tėkmėje man svarbūs buvo bet kokios šalies autoriai; svarbiausia, kad jie būtų MANO! – savo kūryba atitinkantys mano dvasinius lūkesčius. Dabar, jau artėjant į saulėlydį, skaitau tik lietuvišką literatūrą, gerokai pavarčiusi ir pasižiūrėjusi asmenvardžių rodyklę. Be jos man knyga atrodo netvarkinga, savo netvarka įtakojanti ir turinį. Negaliu gaišti laiko chaosui.

…

Akademiko Zigmo Zinkevičiaus „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ ir akademiko R. Grigo „Lietuvių tautos išlikimo drama“.

Knygos vertė slypi pačioje knygoje. Net jei atrodo visai menkavertė, ji vis tiek yra tam tikros kultūros ženklas ir atspindys. Be objektyviosios vertės, matyt, esama ir kitos – kaip mes, skaitytojai, tą vertę suvokiame…

Taigi knygos vertės paprastai neišmatuosi, o dar sunkiau apibūdinti jos dedamąsias. Viena iš jų – koks skaitomos knygos santykis su skaitytoju. Pripažinkime, kad yra knygų, kurias skaitome ne kartą ir ne du, ir kaskart ten atrandame sau ką nors nauja.

Argi jiems galima rekomenduoti? Iš vaikystės žinau, kad bibliotekininkai yra perskaitę viską, nes visiems moka patarti ir surasti, ko reikia. Kaip rasi, jei nežinai, ko ieškoti…

Taip, žinoma. Miestų ir miestelių bibliotekose neretai per renginius keliomis storomis knygomis reguliuojama projektoriaus padėtis. Kad neiškreiptų rodomų vaizdų ant sienos…

Yra dar ir studentiškų knygos ne pagal paskirtį naudojamų būdų…

Ne, ne konkurentės. Tarp jų, – kalbotyros terminais šnekant, – klostosi papildomosios distribucijos santykiai – niekad neskaitomos tuo pačiu metu. Skaitmeninės – man tai pirmiausia kelionių ir darbo traukinyje ar lėktuve pagalbininkės, tokios „juodadarbės“. Tai toks tarsi „greitmaistis“. Knygų gurmanams netinka.

Visais laikais yra ir bus skaitančių ir neskaitančių žmonių. O koks žmogaus požiūris į knygą, toks ir į kultūrą.

Draugui skolinčiau net pačią brangiausią. Kaip ir skaitančiam doktorantui ar studentui…

Skolinti(s) knygą – tai puiki bendravimo forma: ateinama pasiimti, paskui grąžinama, su puodeliu karštos kavos rankose aptarinėji, ką skaitęs. Žodis po žodžio… tai toks ištisas inteligentiško bendravimo ritualas…

Yra puiki Alecho Carpantiero novelė, kurios veikėjas, jau pašarvotas ir gulėdamas karste, tarsi suka savo gyvenimo filmą atgalios – iki vaikystės ir kūdikystės, kai tampa mažesnis už šunį, gulintį po stalu, – tarsi grįžtų į savo pradžią… Būtų puikus filmas…

O mano kartos vieno žmogaus gyvenimo istorija gal būtų įdomesnė visos giminės istorijos kontekste…

Vis pasiilgstu Lotynų Amerikos rašytojų ir jų vertėjo Valdo Petrausko  knygų. Tarp jų yra ir tokių, kurias skaitau kasmet.

Studentams sakau, kad visos knygos iš meilės. Net ir mokslinės. Taigi ir rašau… Ir jūs rašykit… Bus daugiau knygų ir meilės…

O į šitą klausimą atsakau rimtai: praėjusiais metais išleistą J. W. Goethe‘s romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“.

Vertės samprata – labai subjektyvus dalykas. Knygos vertė priklauso nuo knygos skaitytojo (jeigu kalbame apie jos turinį), knygos savininko (jeigu tai asmeninė antikvarinė, kolekcinė knyga), institucijos (jeigu tai bibliotekos, muziejaus ar kitos institucijos knyga). Kiek žmonių, tiek nuomonių. Niekas neuždraus asmeniui vertingu laikyti tokį leidinį, kuris kitam gali atrodyti visiškai bevertis. Kitas dalykas – mokslinė senųjų leidinių vertė. Bet čia jau atskiras labai platus klausimas.

Sunku ką rekomenduoti, nes bibliotekos žmonės yra tie, kurie visada pirmieji perskaito visas naujienas. Kartais net per vieną naktį, kad ryte knyga vėl galėtų toliau keliauti bibliotekos knygų tvarkymo keliu (čia aš iš savo bibliotekinės patirties, bet manau, kad ir dabar taip pasitaiko). Atvirkščiai: esu dėkinga Vrublevskių bibliotekos darbuotojams, svetainėje pateikiantiems įdomias ir kokybiškas naujai gautų knygų anotacijas, už jų pastangas mums, skaitytojams, rekomenduoti skaitytinus leidinius.

Teko. Pirmiausia į galvą ateina prisiminimas, kaip sovietmečiu enciklopedijų tomais paspausdavau perteptus vaflių lakštus. Saldumynų pasirinkimas būdavo labai menkas, tai išradingos moterys vis ką nors pačios sugalvodavom: vafliukai buvo vienas iš tokių gardėsių. Dar pamenu, kaip pora enciklopedijų tomų gelbėjo man darbe. Darbo kėdžių su pakeliamu aukščiu nebūdavo, o stalas man būdavo per aukštas, tai enciklopedijos buvo tikras išganymas mėginant išsėdėti visą dieną prie nepatogaus stalo.

Ne. Kaip žinome, nei atsiradusi televizija neišstūmė radijo, nei internetas neišstūmė televizijos. Visa gražiai sugyvena krūvoje. Taip ir su skaitmeninėmis knygomis. Kai kuriose gyvenimo srityse jos tikrai turi savo pranašumų. Pavyzdžiui, kaip patogu skaityklėje turėti įvairius kelionių gidus (neužima vietos ir po ranka), bet popierinės knygos privalumų turi nė kiek ne mažiau – argi jų atsisakytume?!

Taip, tikriausiai. Kaip ir kiekviena karta yra nepakartojama. Kita vertus, požiūris į knygą gali skirtis irgi tik dėl tam tikrų istorinių, politinių, kultūrinių aplinkybių (buvo laikai, kai knygos buvo deginamos, bet buvo žmonių, kurie rizikuodami gyvybe jas gelbėjo). O bendrasis požiūris į knygą kaip informacijos perdavėją ir tam tikrą artefaktą ar net meno kūrinį išlieka toks pat. Nesvarbu, ar knyga būtų ritinio formos, ar palmių šakelių, ar tradicinio ir mums įprasto kodekso. Bibliofilija, kaip trauka knygai, skaičiuoja tūkstančius metų.

Tokios neturiu. Garsusis bibliofilų posakis „Knygos, kaip ir žmonos, neskolinu niekam“, skaičiuojantis kelis šimtus metų (ir dabar nė nebeaišku, kieno pirmo paleistas), man nėra aktualus.

Biografija pati savaime nediktuoja žanro pasirinkimo. Bet kurio asmens biografija galėtų būti bet kokio žanro knygos objektas, jeigu tik tos knygos autoriui kūrėjui ji pasirodytų galinti būti įdomi ir tinkama jo sumanymui įgyvendinti. O maniškė nėra kuo nors išskirtinė.

Tiesmukai taip išskirti negalėčiau. Visų po truputį. Įvairovė džiugina.

Apie knygas. Turiu prisirinkusi visokių užrašiukų apie knygas, svajoju, kai jau turėsiu tik sau skiriamo laiko (gal jau greit?), sudėti viską į neįpareigojančio žanro tekstą – kad ir pačiai, ir kitiems būtų smagu panardyti po knygų pasaulio užkaborius.

Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: byla F117“. Agnė mano kraštietė, nuo Pasvalio. Gabi poetė, tad smalsu, kaip jai pasisekė suvaldyti romano medžiagą. O ta medžiaga dar įdomi ir grynai profesiniu požiūriu: kaip istoriniai dokumentai kūrybiškai panaudojami grožiniame tekste. Gal kokią kursinio ar semestrinio darbo temą studentams toji medžiaga pasiūlys.

Knygos vertė tikrai slypi ne prikišamame pamokyme kaip gyventi. Knygos vertė – ir patiriamas estetinis malonumas, ir žinios, ir intriga, ir smalsumo patenkinimas. Vertinga knyga parodo ir atveria tau tai, ko pats nepajėgei suformuluoti, leidžia žengti ten, kur negali ar nedrįsti žengti, pamatyti tai, ko nedrįsai ar negalėjai pamatyti.

Rekomenduočiau poeziją – Giedrės Kazlauskaitės naują knygą „Meninos“, Vytauto Stankaus, Gintauto Dabrišiaus naujas poezijos knygas. Iš verstinių – perleistą Stefan Zweig „Vakarykštį pasaulį“ (kaip niekad aktuali knyga), Adamo Zagajewskio „Du miestus“.

Knygas stengiuosi naudoti tik pagal jų tiesioginę paskirtį, nors kartais tenka knyga priploti uodą, musę ar kitą įkyrų padarą. Šiaip buityje nesu itin išradingas ir knygas naudoju dažniausiai skaitymui.

Manau, kad panika dėl elektroninės knygos yra gerokai perdėta. Laikyčiau tai pokyčių baime ir tiek. Atsiradus televizijai taip pat buvo baiminamasi, kad kinas mirs. Nemirė. Tas pats bus ir su knygomis. Galbūt kiek susiaurės popierines knygas skaitančiųjų laukas, gal bus specializuota jų leidyba – knygos taps labiau išskirtinės, puošnesnės, ir, deja, dar brangesnės. Gal nieko nenutiks. O literatūros žingsnis į elektronines erdves reiškia tik viena – skaitoma yra daugiau, o ne mažiau. Tiesiog gana pasenusiomis tyrimų technikomis sunku apskaičiuoti, kaip tą skaitymą vertinti. Jis, žinoma, taip pat pakito: mūsų sugebėjimai skaityti tekstą jau nebe tie – sunkiau įveikiame vientisą, nesuskaidytą tekstą, sunkiau sukaupiame dėmesį į vieną užduotį.

Už visą kartą, turbūt, neatsakysiu. Manau, kad mano bendraamžiai priklauso lūžio kartai – gyvenimą jie pradėjo popierinės knygos epochoje, o subrendo jau kompiuterinėje eroje. Todėl mums vienodai svarbios tiek knygos, tiek internetas. Aš pats esu prisirišęs prie popierinės knygos, bet ne tiek, kad neturėčiau skaityklės, nevertinčiau elektroninėje erdvėje esančių tekstų. Aš vis dar manau, kad skaitymas atsakingas ir rimtas, bet kartu ir smagus užsiėmimas. Ne mažiau smagu – dalintis tuo, ką perskaitei, pasiūlyti vieną ar kitą knygą.

Propagandinės literatūros, religinių sektų literatūros ir kitų proto miglą skatinančių tekstų. Konkrečiai nė nevardinsiu. Dar kam kils pagunda atsiversti.

Mano biografija, manau, būtų verta kokio nors neblogo verlibro epitafijų antologijoje.

Labai ilgas sąrašas būtų, jei imčiau vardinti. Skaitau daug JAV, britų, škotų autorių, kanadiečių. Domiuosi šiuolaikine rusų ir ukrainiečių literatūra. Visuomet mielai atrandu kokį Rytų Europos autorių (vis dėlto temos ir mąstymo būdas, humoro jausmas mus vienija). Stengiuosi sekti naujienas ir įdomesnes paskaityti (šiuo metu labai norėčiau paskaityti Donnos Tartt „The Goldfinch“). Po truputį kaupiu JAV poezijos biblioteką namie.

Kadangi ir taip rašau, manau, tai bus poezijos knyga. Tikiuosi, gera. O apie ką? Nesakysiu. Pats dar nežinau.

Paprastai skaitau keletą knygų tuo pačiu metu, tik skirtingų žanrų. Tad esu įpusėjęs naują Vytauto Stankaus poezijos knygą „iš veidrodžio, už“, skaitau amerikietės rašytojos Lydia Davis „The Collected Stories“ (galvoju ką nors išversti), o taip pat pradėjau kitos JAV rašytojos Ann Patchett romaną „The State of Wonder“. Beje, labai įdomus romanas apie mokslininkę, kuri, ieškodama stebuklingo vaisto ir pražuvusio kolegos, leidžiasi į Amazonės džiungles.

Knygos vertė – kaip ir viso meno vertė – yra sugestionuojamas, žadinamas kūrybiškumas. Kūrybiškumas – pačia plačiausia prasme – jeigu knyga priverčia tave galvoti apie tai, apie ką negalvojai; jeigu kažką, ką matei tūkstančius kartų – staiga pamatai kitaip; jeigu prisimeni kažkokį pamirštą jausmą, žmogų, tikrovės fragmentą; jeigu užsimanai kažką padaryti, pakeisti, jeigu pradedi norėti; jeigu kažkas pasikeičia tikrovėje ir tavyje – ir svarbiausia – jeigu staiga tavyje atsitinka dalykai, niekaip paviršutiniškai tiesiogiai nesusiję su perskaityta knyga – tai ir yra knygos vertė. Ir tokios vertės negali pasiūlyti mums jokia empirija, jokia gyvenimiška patirtis(nesakau, kad gyvenimas neturi jokios vertės – sakau, kad TOKIOS vertės gyvenimas nesukuria). Ir todėl, kol yra suprantančių apie tokią knygos vertę – tol reikės ir knygų, ir rašytojų.

Bibliotekų darbuotojams palinkėčiau turėti laiko knygoms skaityti ir tiesiog išsaugoti meilę knygoms ir skaitytojams. 

Esu viename savo esė aprašęs, kaip, būdamas jaunas, sausio tryliktąją ėjau ginti parlamento. Ėjau, galvodamas, kad nušaus – ir tiktai nenorėjau skausmingos mirties nuo sužeidimo į pilvą arba į nugarą. Tai užsikišau už diržo dvi storas knygas – vieną priekyje, kitą už nugaros: kiek prisimenu, tai buvo Bertrando Russello „Vakarų Europos filosofijos istorija“ ir Oxfordo žodynas – pačios storiausios knygos mano bibliotekos knygos turėjo mane apsaugoti nuo kulkų. Galvos nesaugojau, nes maniau, kad kulka į galvą – tai lengva mirtis. Buvo žmonių, kurie paskui mane pasmerkė dėl tokio knygų panaudojimo ir negarbingo, neherojiško savęs saugojimo. Nes visi kiti sausio tryliktąją ėjo dainuodami, linksmi ir be jokių knygų. 

Manau, kad puiku yra turėti pasirinkimo galimybę. Pažįstu žmonių, kuriems patinka skaityti ranka rašytus daiktus – tuo pat metu aš, skaitydamas manuskriptus, nejaučiu tokio(jokio) malonumo – man knyga turi būti spausdinta. Pagal tą pačią proporciją – knygas mėgstančių labiau, negu rankraščius – įtariu, kad turėtų būti nemažai skaitytojų, kuriems yra smagesnis elektroninis variantas. Manau, kad rankraštis, spausdinta knyga ir jos Kindle variantas – yra ta pati knyga. Ir tuo pat metu manau, kad daiktas, panašus į rankraštį arba daiktas, turintis knygos pavidalą, arba kažkas, atsidūręs Kindle – visai nebūtinai yra knyga. 

Knyga – kaip alternatyvi meninė realybė – kaip su-kurta, o ne per-kurta tikrovė – manau, kad tai santykis, kuris mane sieja su mano kartos draugais-rašytojais – ir tai yra karta, kurioje nebūtinai to paties amžiaus žmonės. Neįsivaizduoju, kad kokį gyvenimiškos ar fantastinės realybės aprašinėjimą, pagrįstą vadinamąja asmenine ar virtualia (kas yra visai tas pats) patirtimi, galėčiau pavadinti knyga. Visoks (ir ypač – kompiuterinis) realizmas man koktus.

Nėra tokios galimybės, nes mano draugas gyvena su manimi ir mūsų knygos – bendros. 

Manau, kad mano biografija verta kelionių knygos. Tokios geografinės – metafizinės kelionių aprašymo knygos.

Visuomet pasimetu bibliotekose, kuriose autoriai suskirstyti pagal šalis. Nieko tokiose lentynose nerandu, nes man pagrindinis orientyras – autorius – ir – abėcėlė. Na, pagalvojęs aš galėčiau priskirti Musil’į austrams, o Celine – prancūzams, bet man jie yra Niekieno šalies autoriai – ir kuo labiau niekieno – tuo artimesni mano širdžiai. Deja, daugeliui kūrėjų lemta taip ir likti lietuvių rašytojais. 

Jeigu rašyčiau – tai turėtų būti idėjų romanas, kuriame beveik nėra siužeto, viskas vyksta tokioje mąstymo eksperimento situacijoje, kur tariami veikėjai daug kalba, bet tik todėl, kad jiems liūdna, beprasmiška ir juos žudo vienatvės siaubas.

Jau keletą metų skaitau tik klasikus. Šiuolaikiniais murakamiais vis labiau ir labiau nusiviliu. Perskaičius šiandieninius skandinavus, italus, anglus ir prancūzus – dažniausiai lieka veltui sugaišto laiko pojūtis. Šią atostogų savaitę skaičiau Ivaną Buniną, Octave Mirbeau, John Dos Passos ir Anatole France. 

Vertinga laikau tokią knygą, kurios paraštėse norisi rašinėti pastabas: pritarti autoriui, ginčytis, pavadinti kvailiu arba sutikęs gatvėje pasisveikinti ir su padėka paspausti ranką, paraginti rašyti daugiau. Knyga, nesukelianti emocijų, nieko verta.

Bibliotekininkai tikrai nepasigailėtų perskaitę tokią knygą:
Carriere, Jean-Claude; Eco, Umberto. Nesitikėkite atsikratyti knygų. Vilnius: Žara, 2009.
Labai lakios mintys ir žaisminga kalba.

Su manimi tokių dalykų nenutinka. Tiesiog nereikalingų knygų į rankas neimu.

Žinoma, kad jos yra konkurentės. Bet kokia naujovė sudaro konkurenciją senbuvei. Bet kol kas vietos po saule užteks abiems.

Taip, kiekviena karta savitai bendrauja su knygomis, nes kas 20–30 metų keičiasi knygų turinys, paskirtis, autoriai, jų kalba, temų atvirumas, gilumas ir problemiškumas. Mano karta aprėpia dvi epochas: sovietmečio priklausomybės ir laisvos valstybės. Vertybiniai kriterijai formavosi per dešimtmečius, todėl stabilaus požiūrio į knygą neišklibino. Mano kartos žmonėms gyvenimas be knygų būtų nepilnavertis ir smarkokai apniukęs.

Turiu vertingų senų ir retų knygų. Jų neskolinu niekam, taip pat ir draugams: tiesiog nunešu į Universiteto bibliotekos skaityklą ir palieku naudotis tiek, kiek jam reikia.

Čia jau neapgalvotas klausimas. Joks blaiviai save vertinantis žmogus nesiskelbs pretenduojantis į knygą apie save. Tokius dalykus sprendžia kiti, kai pats jau esi sutvarkęs visus reikalus šioje ašarų pakalnėje ir naršai dangiškojo interneto žinias viešpaties dievo ar dievų bibliotekos skaitykloje.

Pirmiausia lietuviai (kaip Tomas Venclova), po to šiek tiek vokiečiai, rusai, amerikiečiai. Bet ir jiems mažai laiko belieka.

Rašau tik mokslo knygas. Tokia mano profesija. Atrodo, jūsų anketa nutaikyta į grožinės literatūros skaitytojus.

Jau savaitę skaitau net kelias knygas iš karto ir visas apie Donelaitį. Atmintį gaivinu „Metų“ eilutėmis.  Mat, rašau pranešimą, kurį ateinantį antradienį teks skaityti iškilmingame Seimo posėdyje. Jame bus minimos poeto 300-sios gimimo metinės. Teisybė, po ranka ir prie lovos guli neseniai pasirodžiusi knyga „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ (2013). Kas vakarą arba kas antrą perskaitau po „pokalbį“. Randu įdomių pastebėjimų. Tuos „pokalbius“ per mėnesį tikrai įveiksiu.

Yra kasdienių knygų, skirtų patiems įvairiausiems žmogaus poreikiams: mokymosi, savišvietos, estetinio bei meninio ugdymo, laisvalaikio praleidimo ir pan. Apie tokias čia turbūt nekalbame. Galvojant apie ypatingas knygas, į galvą ateina ypatingi leidiniai, žymintys Lietuvos ar lietuvių kultūros viršūnes. Jei kalbėtume apie literatūrą, tokiomis pavadinčiau visas knygas, nūnai sudarančias lietuvių literatūros kanoną, jos aukso fondą: Mažvydo Katekizmą, Šulco išverstas Ezopo pasakėčias, Rėzos išleistus Donelaičio Metus, Stanevičiaus pasakėčias, Daukanto Būdą, Baranausko Anykščių šilelį, Maironio Pavasario balsus ir kt. Kalbėdami apie dailę, lygiai minėtume kanoninius dailės leidinius. Kalbėdami, pavyzdžiui, apie lietuvių filologiją, minėtume žymiųjų filologų veikalus, tebeturinčius ir visuomet turėsiančius išliekamosios vertės. Taigi, mano akimis, knygos vertę lemia daug įvairių jos savybių ir įvairių aplinkybių: autoriaus asmuo, turinio kokybė, visuomenės lūkesčiai, sieti, siejami ar siesimi su kuria nors knyga ir dar kitos ypatybės. Laiminga toji biblioteka, kuri saugo tokį vertingų lietuviškų knygų fondą ar bent reikšmingiausią jo dalį!

Pradėjome minėti Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo sukaktį. Mokykloje buvome supažindinti su jo kūryba, bet vargu ar ją deramai supratome. Metuose glūdinčios prasmės visos atsiskleidžia žmogui jau sukaupus gyvenimo patirties. Be to, ir gyvenimo sąlygos iš esmės pasikeitė – gyvename laisvoje šalyje, tad įvertinti Donelaitį galime, nepaisydami anksčiau poeto asmenybę ir jo genialųjį kūrinį gaubusių, jo prasmes slėpusių ideologinių dangalų. Rekomendočiau iš naujo skaityti Metus – mūsų tapatybę grindžiantį, ją puoselėjantį ir gražiai, prasmingai ją išreiškiantį kūrinį.

Ne, neteko. Kad ir kiek perkratau atmintį, bandydamas surasti joje kokių „panaudos ne pagal paskirtį” pėdsakų, tačiau ‒ nesėkmingai. Turbūt tai nėra gerai. Tokie atsitikimai, kai knyga pasitarnauja kam nors kitam, o ne skaitymui, rodytų, kad žmogus su knyga neišsiskiria netgi tokiomis aplinkybėmis, kuriomis knyga nebūtina, bet žmogų vis viena lydi.

Tikrai nekonkurentės. Elektroniniai leidiniai skirti greitam, patogiam, lengvam informacijos radimui ir gavimui, todėl visuomet bus paprastos, lengvai ir patogiai prieinamos. Neįsivaizduoju planšetėje raštijos paminklo: autentiško rankraščio, literatūros kūrinio editio princeps ar faksimilinio leidinio. Jokia elektroninė skaityklė neperteiks man reikalingų fizinių tokio paminklo charakteristikų. Kalbu ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip knygos tradicijų išauklėtas, jas pripažįstantis žmogus. Iš spausdinto egzemplioriaus sklinda teksto autoriaus, knygos dailininko, maketuotojo, spaustuvininko, knygrišio rankų šiluma. Man tai tebėra svarbu. Na, o elektroninė knyga tokia šiluma netrykšta. Kas žino, kaip viskas ilgainiui susiklostys? Spėju, kad spausdintos knygos ilgai gyvuos šalia elektroninių ir jas visuomet gražiai papildys. Juk tai, kas buvo atrasta ar išrasta Antikoje bei Viduramžiais: pergamentas, popierius, plunksna, rašalas, tebegyvena ir šiandien, nes tebėra reikalinga.

Galima kalbėti apie kurios nors kartos ryšius su knyga ir mėginti apibūdinti, kuo jie saviti. Negalvoju, kad galiu kalbėti šiuo požiūriu savo kartos vardu – pernelyg mažai ją pažįstu. Jei pamėginčiau tai daryti, kalbėčiau apie savo ir nedidelio bendraamžių būrio požiūrį į knygą. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tokiam požiūriui pritartų ir daugiau mano vienmečių. Augome mokomi su knyga apsieiti pagarbiai – ypač su lietuviška knyga. Sovietmetis savaip kartojo spaudos draudimo gadynę – jei andai tikros knygos buvo nešamos iš Mažosios Lietuvos, laisvo krašto, tai mano jaunystės metais tikrų knygų gaudavome iš tėvų, draugų ir mokytojų. Tai buvo anos – nepriklausomos Lietuvos – metais išėję leidiniai, vienas kitas – pasirodęs laisvuose Vakaruose. Ir vienų, ir kitų dėka pakako išsaugoti švaresnę sąžinę.

Žinia, kokios nors labai prastos – ir turiniu, ir apipavidalinimu. Na, bet mano draugai ir patys į tokias nežiūri. Taip jau susiklostė, kad bičiuliaujuosi su gerą knygą vertinančiais, ją išmanančiais žmonėmis, šiuolaikinės lietuviškos knygos kūrėjais ir jos tausotojais: autoriais, dailininkais, leidėjais, bibliografais, bibliotekininkais, knygotyrininkais ir kitais knygų žmonėmis. Su jais tenka kalbėti ir apie niekalus, o tai savaime apsaugo nuo kai kurių nepagalvotų poelgių – kad ir tokių, kaip kam nors pasiūlyti prastą leidinį.

Apie literatūros kūrinį nė negalvočiau. Abejoju, ar būtų kam būtų įdomu skaityti nuobodžią knygą. Na, o vaizdų albumui ir mano, ir mano bendraamžių gyvenimai tiktų puikiausiai. Vien sovietmečio vaizdai su tinkamais komentarais ko būtų verti! Universitete studijavau, kai ši brangiausia lietuvių aukštoji mokykla šventė 400 metų jubiliejų. Ir Universitete, ir tose vietose, kur vėliau dirbta, teko susitikti su daug nuostabių žmonių – ir tų, kurie šiandien garsina Lietuvos vardą, ir tų, kurie nuveikė didžius darbus, gražiai, oriai, dorai nugyveno savo gyvenimą, bet nesiekė pripažinimo ir liko žinomi vien savo gerais darbais. Esu laimingas, nes savo akimis regėjau sovietmečio galą, tautos Atgimimą ir pirmus nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmečius. Tempora secunda, res gestae iucundae!

Jaunystėje mėgau prancūzų ir švedų rašytojus. Skaičiau Aleksandrą Diuma ir Žiulį Verną, Selmą Lagerliof ir Akselį Miuntę. Dabar atrandu lenkų autorius. Didžiausią, giliausią, stipriausią įspūdį pastaraisiais metais paliko Česlovas Milošas. Jo įžvalgos apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, šios valstybės likimo, jos kultūros paveldo, politinių ir pilietinių tradicijų apmąstymai, iš kurių suaustas neseniai lietuvių kalba pasirodęs Tėvynės ieškojimas  ar Gimtoji Europa, – gilūs, prasmingi ir skaudžiai teisingi!

Jeigu kada nors… Kaip norėtųsi tai išbandyti! Ir pavyzdį turiu – tai ilgus metus Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi išdirbęs Jurgis Tornau. 1985‒1986 m. išėjo dviejų dalių A. Telšio slapyvardžiu pasirašytas jo istorinis romanas „Žveng žirgelis“, o 1990 m. – puikus istorinis nuotykių romanas „Tarška barška pentinėliai“. Anuomet šio žanro kūrinių nebuvo daug, o ir dabar gero lietuviško romano istorine tematika dar reikia paieškoti. Abi knygas andai perskaičiau vienu ypu. Tad labai norėtųsi papildyti knygų lentyną tokiu kūriniu. Seniai turiu temą, tik jos dabar negarsinsiu. Jei tesėsiu, bus aišku, apie ką knyga; jei sumanymo nepavyks įgyvendinti – tai geriau tegu niekas ir nesužino! Tik apie laikotarpį galiu paatvirauti – tai būtų veržlusis XVI amžius. Veiksmo vieta – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija…

Nepabijosiu pasirodyti neįdomus – Donelaičio Metus. Galima sakyti, kad su jais neišsiskiriu pastaruosius kelis mėnesius. Bibliotekoje rengiame kelias Donelaičiui skirtas parodas, apie jį, jo gimtuosius Lazdynėlius, Tolminkiemio memorialą, lietuvius Karaliaučiuje ir Karaliaučių Lietuvoje kalbuosi su daugeliu įvairių žmonių, tad reikia prisiminti, kas skaityta jaunystėje, ir suvokti, kas andai liko neperskaityta, nesuprasta. Nes, kaip vienoje vietoje pasakė Donelaitis: „Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim, kad žegnojanti rankelė tavo negelbės“.