Paroda „Konstantino Prošinskio fenomenas: grybų piešiniai“
Paroda „Konstantino Prošinskio fenomenas: grybų piešiniai“
2024 m. rugsėjo 26 d. 17 val. Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose įvyks parodos „Konstantino Prošinskio fenomenas: grybų piešiniai“ atidarymas. Paroda veiks iki spalio 27 d. penktadieniais ir savaitgaliais nuo 10.00 val. iki 19.00 val.
Parodoje plačiajai visuomenei pirmą kartą pristatomos unikalios, iki šiol niekur nedemonstruotos ir neskelbtos Konstantino Prošinskio (Konstanty Prószyński, 1859–1936) pieštos grybų akvarelės. K. Prošinskis – pedagogas, botanikas, kolekcionierius, Vilniaus Stepono Batoro universiteto botanikos sodo Vingio parke inspektorius (1920–1936), Vilniaus krašto augalų ir grybų tyrinėtojas-mėgėjas. Jis nupiešė apie 600 mokomųjų paveikslų Stepono Batoro universiteto Augalų sistematikos katedrai ir apie 4000 grybų piešinių savo planuotam grybų albumui. Dėl lėšų stokos šis albumas nebuvo išleistas, o piešiniai iki šiol niekur neeksponuoti. K. Prošinskio piešinių kolekcija saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių fonde (F134). Nedidelė dalis grybų piešinių išliko Vilniaus universiteto herbariumo senųjų piešinių kolekcijoje. Čia, Vilniaus universiteto herbariume, įsikūrusiame Gyvybės mokslų centro Biomokslų institute, saugoma augalų piešinių kolekcija – daugiau nei 280 augalų piešinių, kuriuose greta viso augalo atskirai nupiešti žiedai, vaisiai, lapai ir ūgliai, išryškinantys detalius morfologinius augalo požymius. Iš šios kolekcijos parodoje eksponuojami tik mokymui skirti grybų piešinių plakatai, ir dabar naudojami kaip iliustracijos paskaitų metu.
Ši paroda – tai puiki proga susipažinti su tuo metu vyravusiomis meno tendencijomis vaizduojant gyvąją gamtą. K. Prošinskio piešiniai turėjo nemažai įtakos ir visiems gerai žinomų, jau savotiška lietuviškos mikologinės literatūros klasika tapusių knygų iliustracijoms. Palikti originalūs to meto grybų lotyniški pavadinimai leis mokslo istorijos mėgėjams susipažinti su tuometinės mikologinės taksonomijos ypatumais ir pajusti, kiek daug ir kokių didelių pokyčių šiame moksle įvyko per pastarąjį šimtmetį.
Grybų piešinių niekada nebuvo daug, nes grybai – paslaptingi ir mažiausiai pažinti, jie likdavo gyvūnų ir augalų šešėlyje. Nuoširdžiai ir giliai jais besidominčių, o juo labiau juos piešiančių žmonių buvo ir yra labai mažai. Šiuo atžvilgiu K. Prošinskio piešiniai – fenomenalūs. Tai autorių per gyvenimą vedusios aistros materiali išraiška. Aistros, kurios neužgesino nei geopolitiniai kataklizmai, nei banalios buitinės problemos ir su tuo susiję materialiniai sunkumai. Savo verte ir reikšme peržengiantis atskirų valstybių sienas šis istorinis palikimas svarbus tiek savo menine, tiek ir moksline prasme. Jame atsispindi ir to meto mikologijos, kaip mokslo, lygis, ir vyravusios meninės tradicijos, ir autoriaus žinios, suvokimas bei sugebėjimai. Piešiniuose atsiskleidžia realistiškas, dažnai kiek romantiškas autoriaus požiūris į grybus. Kadangi K. Prošinskis grybus piešė vedamas savo vidinių paskatų, šie piešiniai yra tarsi autorių supančio pasaulio vaizdo, perėjusio per jo pasąmonę, atspindys, jo emocinio pasaulio išraiška. Be galo didelis dėmesys smulkioms detalėms, kartais virstantis polinkiu į miniatiūras. Akivaizdi autoriaus simpatija kai kurioms, daugumai kiek netikėtoms, grybų rūšims ir gana abejingas požiūris į kai kuriuos labai populiarius grybus. Panašu, kad K. Prošinskis žavėjosi smulkiais grybais. Jų piešiniuose be galo tikslios grybų sandaros detalės ir spalvos kartais netikėtai virsta kiek romantiško ar net stilizuoto vaizdo dalimi – virsmas, kurį greičiau gali pastebėti tik specialisto akis.
Mes niekada nesužinosime, kaip būtų atrodęs K. Prošinskio grybų albumas, kurie piešiniai būtų į jį patekę, o kurie – ne. Tačiau jie visi yra tikras kelių dešimtmečių tyrinėjimų ir kūrybinių ieškojimų metraštis be datų, kuriame atsispindi ir pasiekimai, ir klaidos, fantazijos ir neviltis, o taip pat begalinis optimizmas ir racionalumas. Žiūrovui suteikiama galimybė patekti į intymią K. Prošinskio kūrybinę erdvę, pamatyti jo darbo virtuvę, ir net tai, ko jis neplanavo rodyti plačiajai visuomenei. Visa tai leidžia geriau pajausti, kaip pats autorius jautė ir suprato jį supantį pasaulį, kūrė, jo meninio meistriškumo lygį.
Taigi paroda bus įdomi ir meno, ir mokslo istorijos bei gamtos mėgėjams. Tai unikali galimybė pamatyti originalų, kartais kiek romantizuotą, bet dažniau labai realistišką autoriaus požiūrį į grybus. Taip pat tai galimybė pajusti autoriaus meninio stiliaus pokyčius – nuo tradicinio, būdingo, galbūt, labiau XIX a. antrai pusei, iki realistinio, būdingo ir šių dienų kūriniams. O gal tiesiog galimybė pasigrožėti pačiais gražiausiais, pačiais realistiškiausiais K. Prošinskio grybų piešiniais autentiškoje aplinkoje.
Parodos ir teksto autorius, mokslinis konsultantas, mikologas – dr. Jonas Kasparavičius
Parodos kuratorės: Inga Berulienė, Aida V. Dobkevičiūtė
Parodos dizainerė – Eglė Stasiukaitytė
Parodos rengėjai: Rūta Kazlauskienė, Mindaugas Rasimavičius, Inga Raubaitė, Audronė Stasiukaitytė
Parodos organizatoriai: LMA Vrublevskių biblioteka ir VU Botanikos sodas; partneriai VU Gyvybės mokslų centras ir VU Herbariumas.
Laikina prieiga prie LitBase duomenų bazės
Laikina prieiga prie LitBase duomenų bazės
Iki 2024 m. lapkričio 11 d. suteikta laikina prieiga prie EBSCO LitBase pasaulinės literatūros duomenų bazės.
Virtuali paroda „Atomas – mano gyvenimas“
Virtuali paroda „Atomas – mano gyvenimas. Akademikui Adolfui Juciui – 120“
2024 m. rugsėjo 12 d. minime 120-ąsias žymaus Lietuvos mokslininko ir mokslo organizatoriaus akademiko Adolfo Jucio (1904–1974) gimimo metines. Šiai sukakčiai skiriama virtuali paroda „Atomas – mano gyvenimas“. Tai atnaujinta 2014 m. paroda.
Vienas iš žymiausių XX a. Lietuvos fizikų ir mokslo organizatorių gimė Klausgalvų Medsėdžių kaime (Salantų valsčius, Telšių apskritis). 1927 m. baigė Plungės gimnaziją, 1931 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą, įgijo fizikos specialybę. Atitarnavęs kariuomenėje, nuo 1933 m. universitete Kaune dirbo laborantu, vėliau asistentu. Susidomėjęs Vladimiro Foko darbu iš atomo teorijos, išvažiavo į stažuotę Anglijoje. Per vargus grįžęs į Lietuvą (užklupo Antrasis pasaulinis karas), pėsčias dvi dienas keliavo iš Kauno į Vilnių, taip norėdamas pažymėti pagrindinės aukštosios mokyklos persikėlimą į sostinę. Atkaklus žemaitis, siekęs mokslo, išsikėlė sau tikslą – savarankiškai tapti pirmuoju Lietuvoje fiziku teoretiku atomo fizikos srityje. Per kelis dešimtmečius A. Jucys nuvertė kalnus Lietuvos moksle, stebino tikslingu, kruopščiu ir gerai organizuotu darbu. Kartu su mokiniais Jošua Levinsonu ir Vladu Vanagu parašė monografiją, kuri susilaukė dviejų leidimų anglų kalba ir iki šių dienų naudojama tiek atomo fizikos, tiek ir gretimose mokslo srityse. Parengęs beveik pusšimtį daktarų, sukūrė vieną iš gausiausių ir žinomiausių mokslinių mokyklų Lietuvoje. Labai svarbiu šalies mokslui pokario laikotarpiu ėjo įvairias atsakingas pareigas Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) ir kitose organizacijose: LMA Fizikos, chemijos ir technikos mokslų skyriaus akademikas sekretorius, mokslo žurnalų patarėjų kolegijų narys, tarptautinių ir sąjunginių pasitarimų, simpoziumų ir seminarų organizacinių komitetų pirmininkas, tarptautinių ir sąjunginių mokyklų lektorius. Būdamas Fizikos ir matematikos instituto direktoriumi, prisidėjo ne tik prie fizikos mokslo, bet ir prie kitų mokslų Lietuvoje plėtros. Jo rūpesčiu dar 1962 m. buvo įkurtas skaičiavimo centras, kuriame veikė pirmoji respublikoje universali elektroninė skaičiavimo mašina (kompiuteris).
Aistringas žemaitis, viename interviu kalbinamas pasakyti keletą žodžių apie save ir apie dabartinę Plungę, prisipažino, kad čia praleisti penkeri metai buvo patys gražiausi. Turtingos istorijų apylinkės, nuostabi gamta įkvėpė rašyti eiles ir pamilti poeziją. Laisvalaikiu klajodamas gamtoje, deklamuodavo eiles. Susižavėjimas grožine literatūra išliko ir suteikė jėgų dirbti mokslinį darbą – „Juk mokslas – taip pat kūryba.“ A. Jucys laiškuose geriems pažįstamiems pasirašydavo „Tamstos Jucys, žemaitis“. Mėgo ne tik žemaičius, bet ir visus lietuvius, išlaikiusius savo tarmę. Privačiai šnekėdavo tarmiškai ir daug laiko skyrė Žemaitijos tyrinėjimams. Kaupė istorinę ir etnografinę medžiagą, talkino Kretingos kraštotyros muziejui, gelbėjo nuo sunaikinimo liaudies meno paminklus. Surado vertingos informacijos apie vyskupo Motiejaus Valančiaus giminę. JAV 1978 m. išleistoje knygoje A. Jucys įvardytas kaip vienas iš šešių pagrindinių vyskupo gyvenimo tyrinėtojų. Garsėjo kaip aktyvus kraštotyrininkas ir istorinių rankraščių kolekcininkas. Jo kolekcija (201 dokumentas) saugoma LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus A. Jucio fonde (F285). Istorikas Eugenijus Saviščevas Žemaitijos feodalinių dokumentų kolekciją pavadino nuostabiu radiniu, kurio vertingiausia dalis – 57 seni LDK laikotarpio dokumentai. Domėjosi kalbotyra ir rašė mėgėjiškus straipsnius apie vietovardžius, kalbos ir fizikos terminus. Kai kuriuos iš tų straipsnių pavyko paskelbti. Kalbininkas Pranas Kniūkšta įvardijo A. Jucį savitu mėgėju, kuris turėjo išugdytą subtilų kalbos jausmą. Jei būtų pasirinkęs kalbotyros specialybę, kaip atkaklus ir darbštus žemaitis šioje srityje būtų daug pasiekęs. Daug dėmesio skyrė Plungiškių draugijos veiklai. Būdamas draugijos prezidentu, savo autoritetu ir atkaklumu išlaikė draugijos gyvavimą, nors tuo laikotarpiu į tokias organizacijas valdžia žiūrėjo įtariai. Bendravo su Žemaitijos jaunimu, kalbino moksleivius rinktis fizikos specialybę, skaitė paskaitas apie fizikos mokslą ir kraštotyrą.
Eglė Šegždienė
Svečių iš Šlėzvigo-Holšteino apsilankymas
Svečių iš Šlėzvigo-Holšteino apsilankymas
2024 m. rugsėjo 10 d. Biblioteką aplankė grupė vokiečių kultūros darbuotojų iš Eutino valstybinės bibliotekos draugų bendrijos bei Homero vertėjo į vokiečių kalbą Johanno Heinricho Voβo asociacijos. Garbius svečius atlydėjo Hamburgo universiteto profesorius ir Eutino valstybinės bibliotekos direktorius Axelis E. Walteris. Jo kolega dr. Sigitas Narbutas svečiams papasakojo apie Bibliotekos būtovę, dabartį ir ateities planus. Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė supažindino juos su vertingesniais raštijos paveldo eksponatais, o Retų spaudinių skyriaus vadovė Aida Grybienė – su įdomesniais spaudiniais bei periodiniais leidiniais. Eutinas – miestas rytinėje Šlėzvigo-Holšteino žemės dalyje. Jo biblioteka garsėja kelionių raštijos ir XVIII a. grožinės literatūros rinkiniais, taip pat čia atliekamais moksliniais raštijos paveldo tyrimais.
Valentinos Marmienės nuotraukos.
Direkcijos informacija
Bibliotekoje lankėsi garbingi svečiai
Bibliotekoje lankėsi garbingi svečiai
2024 m. rugsėjo 6 d. Biblioteką aplankė rašytojas Mykolas Giedraitis (Michal Graham Dowmont Giedroyc) su žmona Dorotėja ir sūnumi Janu, taip pat LMA prezidentas akad. Jūras Banys ir keli LMA prezidiumo darbuotojai. Giedraičiai į Lietuvą atlydėjo praėjusiais metais mirusios motinos Rozmari (Rosemary Virginia Anna Giedroyc) palaikus, kad palaidotų juos šalia Velionės vyro Mykolo (Michael John Henry Giedroyc) Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje. Šv. Mišios už Velionę ir iškilminga laidotuvių ceremonija Videniškiuose įvyko rugsėjo 7 d. Apsilankę Bibliotekoje, Giedraičiai perdavė šeimos dovaną: kelias dešimtis dailės kūrinių, muziejinių vertybių ir raštijos paveldo objektų. Visi jie papildys anksčiau Mykolo ir Rozmari dovanotą gausų dokumentinio paveldo rinkinį. Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas svečiams papasakojo apie rengimąsi Lietuvoje 2025 m. paminėti 600-ąsias pal. Mykolo Giedraičio gimimo metines, su jais aptarė galimybę ir būdus pagarsinti kitų iškilių šios giminės atstovų, pirmiausia vysk. Merkelio, vardus.
Vikos Petrikaitės ir Daivos Narbutienės nuotraukos.
Direkcijos informacija
100 metų žurnalui „Soter“
100 metų žurnalui „Soter“
2024 m. rugsėjį religijos mokslo žurnalui „Soter“ sukanka 100 metų. Jį 1924 m. įsteigė Pranas Dovydaitis, leido Lietuvos universiteto (po 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyrius. Leidinys gyvavo iki pirmosios sovietinės okupacijos. Nuo 1924 iki 1939 m. išėjo 28 „Soter“ numeriai, po vieną arba du kasmet. 1999 m. Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas žurnalą atkūrė ir leidžia iki šiol.
Pirmojo numerio pratarmėje buvo paaiškintas neįprastas žurnalo pavadinimas, išspausdintas graikiškais rašmenimis: ΣΟΤΗΡ (Soter). Šio senosios graikų kalbos žodžio reikšmė – išganytojas, gelbėtojas, mesijas, turintis išvaduoti žmoniją nuo vargų. Šiuo žodžiu buvo vadinami senieji dievai, valdovai, karžygiai, taip pat ir Jėzus Kristus.
Pratarmėje buvo pristatyta ir plati naujojo žurnalo tematika : „ΣΟΤΗΡ stato savo uždaviniu spręst aktualiąsias šių dienų lyginamojo religijos mokslo, teologijos ir visų šiems gretimųjų mokslų problemas, skleist ir gilint mūsų visuomenėj tų mokslų žinias, kurios visašališkam kultūriniam išsiprusinimui turi anaiptol ne mažesnės reikšmės, kaip gamtos ir filosofijos mokslo žinios.“
Žurnalo sumanytojas ir pirmasis redaktorius Pranas Dovydaitis, Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Religijų istorijos katedros vedėjas, buvo subrandinęs idėją leisti tris periodinius leidinius graikiškais pavadinimais: gamtos mokslams skirtą „Kosmos“, filosofijai – „Logos“ ir religijotyrai – „Soter“. Pirmieji du leidiniai pasirodė 1920 ir 1921 metais. Pasiruošimas leisti religijos mokslo leidinį užtruko ilgiau. P. Dovydaičiui teko sukaupti medžiagos, prikalbinti kolegas bendradarbiauti naujame leidinyje, parūpinti lėšų leidybai iš universiteto biudžeto.
Didžiąją dalį „Soter“ puslapių užpildė pats produktyvusis redaktorius. Anot Juozo Girniaus, originalūs P. Dovydaičio darbai, sekimai ir vertimai 1924–1930 m. leidinyje sudaro 61,5 procento visų tekstų. Iš stambiausių publikacijų galima paminėti straipsnius „Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai“ (1924, nr. 41), „Krikščionybė ir budizmas“ (1926-1927, nr. 1), „Religijų lyginimas seniau ir dabar“ (1927, nr. 1-2 ), „Apie priešistorinio žmogaus religijos pėdsakus Europoj“ (1928 ir 1929).
P. Dovydaitis nuolat ieškojo naujų bendradarbių, sekė Europos periodinius mokslo leidinius, susirašinėjo su užsienio tyrėjais ir ragino skelbti darbus lietuviškame religijos mokslo leidinyje. „Sotere“ bendradarbiavo Teologijos-filosofijos fakulteto kolegos dvasininkai: Blažiejus Čėsnys, Pranas Penkauskas, Teodoras Brazys, Aleksandras Grigaitis, Juozapas Jonas Skvireckas. Prisidėjo ir pasauliečių: Zenonas Ivinskis, Vladimiras Šilkarskis, Adolfas Raulinaitis.
Nemažai vietos žurnale buvo skiriama užsienio mokslininkų darbams. Buvo publikuojami ir jau užsienyje skelbti straipsniai, ir specialiai „Soterui“ parašyti tekstai. Asmeninių redaktoriaus ryšių dėka talkininkauti žurnale sutiko Alfredas Sennas (Alfred Senn), Juozas Eretas (Joseph Ehret), Francas Brenderis (Franz Brender), Johanesas Dioleris (Johannes Döller), Arturas Ungnadas (Arthur Ungnad) ir kiti. Daugumą straipsnių iš užsienio kalbų išvertė pats redaktorius, daug kur pridėdamas savo pastabų ir paaiškinimų. P. Dovydaičio pastangomis „Soter“buvo tapęs tarptautiniu leidiniu.
„Soter“ žurnalas turėjo susiklosčiusią struktūrą. Jame buvo skelbiami įvairūs su kultu ir religijomis susiję darbai. Redaktorius nuolatinėje rubrikoje “Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų” supažindino su užsienio tyrėjais ir jų veikalais. Buvo publikuojama su žurnalo tematika susijusių įvykių kronika, apžvelgiama naujausia religijotyros literatūra.
P. Dovydaitis redagavo pirmuosius 11 žurnalo numerių. Po septynerių leidinio gyvavimo metų VDU Teologijos-filosofijos fakulteto taryba susivokė, kad P. Dovydaitis, vienintelis iš kolegų ne dvasininkas, valdiškomis lėšomis leidžia vien tik savo katedros tematikai skirtą leidinį. Buvo nuspręsta pakeisti redaktorių ir žurnalo pobūdį. 1931 m. „Redakcijos žodyje“ toks pasikeitimas gana santūriai paaiškintas: „Šiais metais Vytauto Didžiojo universiteto Teol. -filosofijos fakulteto taryba nutarė pakeisti tikrąją „Sotero“ kryptį, būtent, į jį dėti pirmų pirmiausia teologijos mokslų rašinius. Teologija suprantama aukštesnioji ir griežtąja ir negriežtąja prasme. Pakeitimo pamatas yra tas, kad teologijos dalykų, labiausiai aukštesniosios, labai pasigesta Lietuvoj“.
1931 m. „Soter“ redagavimą perėmė kunigas, bažnytinės teisės žinovas, Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius Petras Malakauskis. Daugiau dėmesio leidinyje imta skirti katalikiškajai teologijai. Buvo publikuojami beveik vien tik Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojų tekstai. Leidinio antraštė pradėta spausdinti lotyniškomis raidėmis.
Atnaujintame žurnale daug straipsnių publikavo redaktorius P. Malakauskis. Žurnale bendradarbiavo Ignas Česaitis, Stanislovas Gruodis, Adomas Jakštas, Pranas Venckus ir kiti. Ko gero, trūkstant medžiagos dalimis buvo publikuojamos didelės apimties studijos, pvz., Igno Končiaus „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistiką“ su autoriaus fotografijomis „Soter“ publikavo su pertrūkiais nuo 1931 iki 1938 m.
Ilgainiui leidinio turinys laisvėjo, pvz., 1936–1937 m. žurnale buvo išspausdinta Zenono Ivinskio „Bibliografinė senovės lietuvių religijos ir mitologijos medžiaga“, paskutiniame „Soter“ numeryje – 1553 m. Krokuvoje išleistos Adamo Šrioterio (Adam Schröther) poezijos knygelės „De fluvio Memela Lithuaniae…“ faksimilė su Stasio Kolupailos komentaru.
1940 m. sovietinė okupacinė valdžia žurnalo leidybą nutraukė.
Dabartinis, atkurtasis „Soter“ – tarptautinis, daugiakalbis, recenzuojamas religijos mokslo ir tarpdisciplininių sričių ketvirtinis žurnalas. Leidinį redaguoja redakcinė kolegija, 1999–2016 jai pirmininkavo Vytautas Steponas Vaičiūnas, nuo 2016 – Andrius Narbekovas. Siekiant sumažinti išlaidas ir didinti sklaidą, nuo 2020 m. žurnalo straipsniai publikuojami tik internete.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi tarpukariu išleisti „Soter“ numeriai, taip pat ir atkurtojo žurnalo egzemplioriai nuo 1999 iki 2019 metų.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Literatūra
Girnius, Juozas. Raštai, t. 4: Pranas Dovydaitis. Vilnius: Mintis, 2001.
Pradedamasis ir paaiškinamasis žodis. Soter, 1924, nr. 1, p. 1-2.
Redakcijos žodis. Soter, 1931, nr. 1(12), p. 3.
100-asis mokslinio žurnalo „Soter“ numeris. XXI amžius, 2020, nr. 23, p. 16.
Akademikui Zenonui Dabkevičiui – 70
Akademikui Zenonui Dabkevičiui – 70
Vrublevskių bibliotekos bendruomenė sveikina rugpjūčio 26 d. jubiliejinę sukaktį minintį akademiką Zenoną Dabkevičių.
Profesoriaus habilituoto daktaro Zenono Dabkevičiaus profesinis kelias – nuo agronomo iki biomedicinos mokslų daktaro. Šiame kelyje atsitiktinumų kaip ir nebūta: užaugęs kaime, rinkosi agronomo specialybę. Baigęs mokslus , įgytas žinias realizavo žemdirbystės institute, kur sėkmingai klostėsi mokslininko ir organizatoriaus, vadybininko karjera. Daugiau nei dvidešimt metų eitos atsakingos direktoriaus pareigos netrukdė gilintis į mokslinius tyrimus tarp biologijos ir agronomijos. Šiuo metu profesorius užima Lietuvos mokslų akademijos viceprezidento pareigas.
Interviu metu akademikas pasidžiaugė, kad Lietuva jau tapo pažangia agrarine šalimi, kurioje sumaniai tvarkosi žemdirbiai, netrūksta bioįvairovės, o miškai prižiūrimi, konsultuojantis su mokslininkais kaip nepriklausomais ekspertais.
Jubiliatas pajuokavo, kad jis nesiekia kaip šiuolaikiniai influenceriai vaizduoti savo gyvenimo kaip kuo nors išskirtinio, bet mato savo kaip akademiko ekspertinę misiją – dalintis sukauptomis žiniomis, tiesiogiai jas perteikti savo doktorantams ir žemdirbiams, užsiimti mokslo žinių sklaida tarptautiniu lygiu.
Beje, net ir akademiko laisvalaikio pomėgiai susiję su gamta, sodininkyste: ne tiek praktinės naudos siekiant, kiek mėgaujantis stebėjimu ir eksperimentais.
Akademiką kalbino Inga Berulienė, montavo Vika Petrikaitė.
Piae memoriae
JUOZAS MARCINKEVIČIUS
Piae memoriae
JUOZAS MARCINKEVIČIUS
1931 06 11 – 2024 08 14
Sunku patikėti, kad telefono ragelyje nebeišgirsime savo mielo direktoriaus Juozo Marcinkevičiaus balso, mėgusio savo buvusius darbuotojus pasveikinti su gimtadieniu, vardadieniu ar tulpių diena (taip Jis vadino kovo aštuntosios šventę). Nors jau penkioliktus metus Jis Bibliotekai nevadovavo, bet ryšį su ja palaikė iki paskutinės gyvenimo dienos. Būdamas garbaus amžiaus – 93 metų, – Jis liko žvalus ir žingeidus, visuomet domėjosi Bibliotekos gyvenimu. Kol leido jėgos, joje lankėsi, domėjosi Bibliotekos rekonstrukcijos eiga, pasiteiraudavo – kaip buvo pratęs dirbdamas – apie darbuotojus ir jų šeimos narius.
Biblioteka Juozui Marcinkevičiui ir buvo didelė šeima, jai Jis vadovavo 46 metus. Centrinės bibliotekos direktoriumi istorikas Juozas Marcinkevičius buvo paskirtas Lietuvos mokslų akademijos prezidento akad. Juozo Matulio 1964 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 15-AK.
Pirmieji darbo Bibliotekoje metai, senjorų liudijimu, J. Marcinkevičiui buvo žvalgytuvių laikotarpis. Kaip pasakojo viena veteranė, pirmaisiais darbo metais J. Marcinkevičius mažai kalbėjo, bet daug klausėsi, o kai po metų prabilo, tai visi nuščiuvo. Lygiai taip pat įdėmiai visi direktoriaus balso klausėsi visus Jo vadovavimo metus. Nesvarbu, kokia proga J. Marcinkevičius būtų kalbėjęs: konferencijoje ar susirinkime, posėdyje ar kokioje darbo grupėje, Jis tai darė labai dalykiškai, logiškai, aiškia ir suprantama kalba.
Vadovaudamas Bibliotekai, Direktorius ne tik stengėsi perprasti bibliotekinio gyvenimo subtilybes, bet ir domėjosi bibliotekininkystės mokslo naujovėmis, skatino jų diegimą savo įstaigoje. Jis ragino darbuotojus siekti mokslo žinių, dalyvauti mokslinėje veikloje, vykti į konferencijas. J. Marcinkevičius rūpinosi Bibliotekos leidybine veikla – Jam vadovaujant joje išleista daugiau kaip 100 Lietuvos mokslui ir kultūrai reikšmingų leidinių. J. Marcinkevičiui buvo gerai pažįstamas ir pedagoginis darbas. 1974–1990 m. Jis dėstė Vilniaus universitete, 1994–1996 m. – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. 1980 m. Jam suteiktas docento vardas.
Svarbūs Direktoriaus nuopelnai Lietuvos kultūrai ir bibliotekinei visuomenei. Jis dalyvavo atkuriant Lietuvos bibliotekininkų draugiją, 1989–1992 m. buvo jos tarybos narys, taip pat priklausė Mokslinių bibliotekų asociacijos steigimo iniciatyvinei grupei. Ilgus metus Jis dalyvavo Lietuvos bibliotekų tarybos prie LR kultūros ministerijos veikloje, atstovaudamas valstybinės reikšmės bibliotekoms, buvo įvairių redakcinių kolegijų pirmininkas ir narys. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai 1997 m. J. Marcinkevičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu.
J. Marcinkevičius savo charakterio tvirtybę parodė 2009 m., kai Bibliotekai iškilo išnykimo grėsmė. Tai buvo kova už išgyvenimą ir pasiaukojamas Bibliotekos steigėjo Tado Vrublevskio valios gynimas. Tas laikotarpis pareikalavo daug Direktoriaus valios, ryžto, sumanumo, išminties ir jėgų. Jis sutelkė Bibliotekos bendruomenę ir visame pasaulyje išsibarsčiusius jos skaitytojus ir jų padedamas apgynė šią kultūros ir mokslo šventovę. 2010 m. sausio 3 d. direktorius J. Marcinkevičius paliko Biblioteką, tačiau išėjo iškelta galva: ji ne tik išliko, bet, LMA prezidiumui 2009 m. lapkričio 24 d. patvirtinus naujus įstaigos nuostatus, jai buvo grąžintas Vrublevskių vardas.
Tuomet mes, ilgus metus buvę jo bendražygiai, taip skaudžiai nepajutome praradimo jausmo, nes žinojome, kad ilgi J. Marcinkevičiaus tarnystės knygai metai išugdė poreikį su Biblioteka būti visada. Tad dvigubai skaudžiau yra susitaikyti su netikėtai tragiška Direktoriaus netektimi dabar. Jis iki paskutinio atodūsio išliko toks, kokį nuo šiol prisiminsime ir mes, nes jautriai atsiliepęs į pagalbos šauksmą, puolė į pagalbą žmonai Zitai ir su ja kartu žuvo nelemtame gaisre.
Juozo Marcinkevičiaus vardas amžiams liks Bibliotekos istorijoje, artimųjų ir visos didelės LMA Vrublevskių bibliotekos bendruomenės širdyse!
Atsisveikinti su Jais galima sekmadienį, rugpjūčio 18 d. 9.00–14.00 val., urnos su velionių palaikais bus šarvojamos Olandų laidojimo namuose, 9 salėje (Olandų g. 22, Vilnius)
Šv. Mišios už Velionius laikomos Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje šeštadienį, rugpjūčio 17 d., 18 val.
Laidotuvės vyks Rokantiškių kapinėse, Vilniuje.
Mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė
Skaitytojų labui – galimybė dokumentus fotografuoti savarankiškai
Skaitytojų labui – galimybė dokumentus fotografuoti savarankiškai
Nuo 2024 m. liepos 16 d. LMA Vrublevskių bibliotekos skaitytojai gali patogiau ir našiau darbuotis visose įstaigos skaityklose. Jiems suteikta galimybė nemažai dokumentų, saugomų Pagrindiniame fonde, taip pat Rankraščių ir Retų spaudinių skyriuose, fotografuoti savarankiškai. Įvertinusi visos didelės Bibliotekos bendruomenės pageidavimus, taip pat naudingą kolegų iš kitų atminties institucijų patirtį bei jų taikomas panašias tvarkas, 2024 m. liepos 16 d. direkcija patvirtino „Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų dokumentų fotografavimo savarankiškai tvarkos aprašą“. Taigi nuo šiol Bibliotekos skaitytojai galės savo asmenine fotografavimo įranga nemokamai nusifotografuoti dalį tyrimams reikalingų dokumentų. Daugiau žr.: http://www.mab.lt/wp-content/uploads/2024/07/LMAVB_Fotografavimo_taisykles_2024-07-16.pdf
Direkcijos informacija
Skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ idėjos sukūrimo kūrybinis konkursas
Dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ idėjos sukūrimo LMA Vrublevskių bibliotekos kiemeliui
(T. Vrublevskio g. 8, Vilnius) kūrybinis konkursas
Konkurso tikslas. Prasmingu, meniškai vertingu kūriniu įamžinti valdovų porą – Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę – bei papuošti antrą šimtmetį gyvuojančios Bibliotekos atnaujintą architektūrinį ansamblį.
Vizija. Skulptūrinė kompozicija „Žygimantas ir Barbora“ – paminklas jaunystei, meilei ir knygai. Jaunuolių meilė lig tol neregėtais dvasios lobiais praturtino Renesansui atsivėrusį XVI a. Vilnių. Įsimylėjėlių pora sostinę pripildė prakilnių jausmų ir šviesių stiprių emocijų, įkvėpusių tada ir tebeįkvepiančių šiandien poetus ir dailininkus kūrybai. Jų kūriniai Gedimino miestui suteikė andai ir tebesuteikia šiandien šimtabalsio geležinio vilko išpranašautos nemarios šlovės, skambančios ir skambėsiančios iš knygų, saugomų šioje Bibliotekoje. Tai vilniečiams ir Vilniaus svečiams primins ši skulptūrinė kompozicija.
Daugiau apie Vrublevskių bibliotekoje saugomus dokumentus šia tema: http://eparodos.mab.lt/s/diptikas-karaliskajai-porai-minint-500-asias-barboros-radvilaites-ir-zygimanto-augusto-gimimo-metines
Konkurso objektas. Dekoratyvinės skulptūrinės kompozicijos eskizas.
Reikalavimai eskizui:
- Idėja pateikiama laisvai pasirinkta forma (piešinys, brėžinys ar sumažintas maketas) popieriuje ar skaitmeniniu formatu, siūlomas pavadinimas;
- Tas pats autorius gali pateikti kelis variantus;
- Nurodoma įgyvendinimui siūloma medžiaga (bronza, akmuo);
- Eskizuojant turėti mintyje, kad įgyvendinimo kaštų suma neviršytų 50 tūkst. Eur;
- Kiemelio įrengimas, statinių architektūra negali būti keičiami.
Dalyvavimo sąlygos: Konkurse turi teisę dalyvauti asmenys, turintys aukštąjį meninį išsilavinimą, sukūrę ir įgyvendinę bent vieną skulptūros ar paminklo idėją viešoje erdvėje.
Pateikimo sąlygos:
- Informacija apie LMA Vrublevskių bibliotekos kiemelio erdvę pateikiama fotogalerijoje;
- Pasiūlymas asmeniškai arba per pašto paslaugos tiekėją turi būti pateiktas iki 2024 m. spalio 31 d. LMA Vrublevskių bibliotekai adresu: Žygimantų g. 1, LT-01102, Vilnius;
- Pristatymą skaitmeniniu formatu siųsti el. paštu: biblioteka@mab.lt;
- Visais atvejais pridėti autoriaus kvalifikaciją patvirtinančio dokumento kopiją.
Konkurso eiga ir vertinimas: visus iki nurodyto termino gautus idėjos eskizus bus galima pamatyti virtualioje parodoje Bibliotekos parodų portale http://eparodos.mab.lt/. Eskizus vertins LMA Vrublevskių bibliotekos sudaryta ekspertų komisija. Ji atsižvelgs ir į parodos žiūrovų pareikštą nuomonę. Vertinimo rezultatai bus skelbiami svetainėje www.mab.lt
Vertinimo kriterijai:
- Meninio sprendimo turiningumas, prasmingumas, ilgam išliekantis aktualumas;
- Papildomos estetinės vertės kiemeliui sukūrimas;
- Kūrinio mastelio ir numatomos pastatyti vietos dermė su aplinka;
- Nustatytų įgyvendinimo kaštų ribų neviršijimas.
Apdovanojimai:
Trijų geriausių eskizų autoriai bus premijuojami.
I vieta – 1 000 Eur premija ir sudaroma autorinė darbų sutartis dėl tolesnio projektavimo ir įgyvendinimo darbų (eskizo transformavimo į projektą, brėžinių ir įgyvendinimo medžiagoje);
II vieta – 500 Eur premija;
III vieta – 300 Eur premija.
Informacija apie konkursą skelbiama:
LMA Vrublevskių bibliotekos interneto svetainės skiltyje http://www.mab.lt/skulpturos-zygimantas-ir-barbora-idejos-sukurimo-kurybinis-konkursas/
Lietuvos dailininkų sąjungos interneto svetainėje
Informacijos apie konkursą galima teirautis:
LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyriuje
Eglė Stasiukaitytė, tel. +370 616 58172,
el. p. egle.stasiukaityte@mab.lt
