Paskaita „Lietuvių? Katalikų? Mokslo? Akademija?“
Paskaita „Lietuvių? Katalikų? Mokslo? Akademija?“
2022 m. rugsėjo 7 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje įvyks susitikimas su Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininku Liudu Jovaiša.
Lektorius apžvelgs seniausios Lietuvoje akademinės organizacijos raidos laikotarpius, pasigilins į lig šiol kilusias kontroversijas dėl LKMA tapatybės ir veiklos ir pasvarstys, ar Akademijos pavadinimas adekvačiai atliepia jos tapatybę. Po pranešimo bus galima apžiūrėti bibliotekos vestibiulyje veikiančią mažąją parodą, skirtą Lietuvių katalikų mokslo akademijos 100-mečiui, autoriai dr. L. Jovaiša, R. Kazlauskienė.
Komunikacijos skyrius, 8 687 88685
Dalios Poškienės mintys apie knygas
Dalios Poškienės mintys apie knygas
Dalia Poškienė – XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, visuomenės veikėja, poetė, vertėja, bibliotekininkė, žurnalistė, 15-osios Juozo Keliuočio literatūrinės premijos laureatė, 2022 metų pavasarį išleidusi knygą „Žydinčios rasos”.
„Visą gyvenimą skyriau knygai, jos kūrėjams, gėrio ir grožio puoselėtojams, žmonėms, kurių iškilius darbus stengiausi pristatyti ir su jais supažindinti plačiąją visuomenę.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekviena knyga turi savo skaitytoją. Knygos vertė slypi ne tik jos turinyje, bet ir formoje (aukšta poligrafinė kokybė, knygos autoriai, dailininkai).
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojai, aptarnaujantys skaitytojus, turėtų susipažinti su bibliotekos fondų naujienomis, kad galėtų rekomenduoti knygas skaitytojams. Savišvietai, savižinai – rekomenduočiau sekti LRS naujienas.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Sunku būtų įvardyti knygos paskirtį – pažintinė, laisvalaikio, mokslinio pobūdžio, informacinė… Daugeliu atveju knyga pasitarnauja platesnei žinių paieškai, faktologijai ir kt.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Skaitmeninės knygos tikrai nėra (tikiu ir nebus) konkurentės spausdintoms.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Tikrai taip. Kiekviena karta skirtingai vertino ir vertina knygas, jos kūrėjus. Ypatinga knygos svarba ir vertė buvo ir išlieka mūsų kartai. Pastaruoju metu knyga dabartinei, jaunajai kartai nėra didelės svarbos – platesnės galimybės e-knygai, spaudai, pakitęs ir poreikis skaityti, nes bibliotekose skaitymo skatinimo programos įgauna kitokią išraišką.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Savo asmeninėje bibliotekoje turiu daug vertingų knygų, ypač su autografais, meno, bibliofilinių leidinių. Pasidalinčiau, pasidalinu, žinodama, kad knyga bus grąžinta, tinkamai saugota.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Mano biografija nuo jaunumės susijusi su knyga, jos sklaida, kūrimu. Esu sudariusi, parengusi virš 40 knygų, tarp jų keturios – autorinės. Taigi knyga būtų informacinė (biliografija). (Tokią jau išledo Rokiškio J. Keliuočio viešoji biblioteka apie Literatūrinės premijos laureatus).
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mėgstami švedų, latvių, lietuvių autoriai.
Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga? Jei jau rašote knygas, apie ką būtų naujausia? Naujausia knyga, išleista šiais metais – poezijos rinktinė „Žydinčios rasos“, sudarytas ir išleistas XXVII knygos mėgėjų metraščio 7 tomas ir Lietuvai pagražinti draugijos 100-mečiui skirta knyga „Tautos kuriama Lietuva“. Pastaruoju metu rengiu prisiminimų knygą, kurioje – ilgametės pažintys su rašytojais, menininkais, surinktas egzodo rašytojų archyvas, ekslibrisai, laiškai ir kt.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kadangi tenka pristatyti daugelio autorių knygas, rengti susitikimus, tenka susipažinti su autoriais ir jų knygomis. Dalis skaitomos literatūros „programinė“. Šiuo metu skaitau Aurelijaus Noruševičiaus knygą „Ką papasakočiau Tėčiui“.
Bibliotekai vertinga dovana – privataus kolekcininko atvirukai su Vilniaus vaizdais
Bibliotekai vertinga dovana – privataus kolekcininko atvirukai su Vilniaus vaizdais
Nuo 1990-ųjų metų Niujorke gyvenantis ir Lietuvos istorija besidomintis lietuvis Paulius Glibauskas Bibliotekai padovanojo 148 atvirukus, priklausančius 1903–2004 m. laikotarpiui, kuriuose matyti Vilnius. Svečias Bibliotekai įteikė net 15 metų kauptus atvirukus, kuriuos supirkinėjo iš Vokietijos aukcionų. Kai kurie iš jų užrašyti vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis, leisti žinomų Vilniaus ir užsienio leidėjų, tokių kaip Dovydas Vyzūnas, Abraamas Fialko, nemaža jų dalis leista Berlyne Pirmojo pasaulinio karo metu. Ši kolekcija svariai papildys ir atnaujins Bibliotekos atvirukų rinkinį: tarp jų aptikome atviruką su neįprastu rakursu užfiksuotu Bibliotekos fasadu. Kitais metais šiuos atvirukus ketinama eksponuoti Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga rengiamose parodose.
Pats Paulius nors jau keletą dešimtmečių gyvena už Atlanto, tačiau yra savo šalies patriotas, ne vienerius metus giedojęs „Ąžuoliuko“ chore, nuolat domisi ir skaito apie Lietuvos istoriją, kasmet grįžta į Lietuvą ir leidžia laiką Balninkuose esančioje sodyboje gamtos apsuptyje.
Svečias pasidalino ir neįtikėtina istorija: kai dirbo Niujorko bokštuose dvyniuose, 103 aukšte, ir 2001 m. rugsėjo 11 d. neatėjo į darbą tik todėl, kad išvakarėse šventė savo gimtadienį ir tragedijos rytą pasiprašė laisvadienio. Jis sakosi, nuo tos dienos švenčiantis du gimtadienius.
Ateityje kolekcininkas ketina visam laikui grįžti į Lietuvą. Biblioteka džiaugiasi ir dėkoja pasipildžiusi vertingais retais spaudiniais.
Parengė Lina Anušauskienė
Apie parodą ir renginį „Prisimenant vieną iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjų dr. Stasį Stačioką“
Apie parodą ir renginį „Prisimenant vieną iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjų dr. Stasį Stačioką“
Konstitucinio Teismo teisėjas Stasys Stačiokas. 2007 m.
Vaidoto Grigo nuotrauka
Šiais metais minime Lietuvos Respublikos Konstitucijos, piliečių priimtos 1992 m. spalio 25 d. referendume, trisdešimtmetį. Vienam iš šio pagrindinio valstybės įstatymo kūrėjų – dr. Stasiui Stačiokui – šiemet rugpjūčio 25 d. būtų sukakę 85-eri metai. Tačiau 2020 m. gegužės 11 d. netekome šio iškilaus teisininko, gyvenimą paskyrusio demokratinės visuomenės ir teisinės valstybės kūrimui. 2022 m. rugpjūčio 18 – rugsėjo 30 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje bus eksponuojama dr. Stasio Stačioko nuotraukų ir dokumentų paroda. Atminimo renginių metu (rugpjūčio 25 ir rugsėjo 28 d.) Bibliografijos skaitykloje bus pristatyta dalis dr. Stasio Stačioko mokslinių publikacijų bei gausūs interviu žiniasklaidai. Dalį šio teisininko, politikos ir visuomenės veikėjo valstybinių ir tarptautinių apdovanojimų bus galima pamatyti renginių salėje.
Stasys Stačiokas gimė 1937 m. rugpjūčio 25 d. Alytuje. Studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, kuriame nuo 1960 m. ėjo dėstytojo, vėliau – docento, prodekano pareigas. 1967 m. apsigynė disertaciją. 1973–1991 m. dr. Stasys Stačiokas užėmė Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pareigas. 1990–1992 m. jis dalyvavo kuriant Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą, buvo Lietuvos valstybinių delegacijų deryboms su Rusija narys. 1993–1996 m. dr. Stasys Stačiokas ėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas. 1996–1999 m. Lietuvos Respublikos Seime jis vadovavo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, tuo pačiu metu eidamas docento pareigas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. 1999–2008 m. šis žymus teisininkas antrą kadenciją dirbo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju. Dr. Stasys Stačiokas 2008–2011 m. buvo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys, 2008–2009 m. ėjo Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros profesoriaus, plėtros prorektoriaus pareigas, o 2009–2014 m. buvo šio universiteto Tarybos narys. Dr. Stasys Stačiokas Lietuvos ir užsienio leidiniuose paskelbė per 150 mokslo publikacijų konstitucinės teisės, politikos mokslų, žemės teisės, teisinės sistemos reformos, teisėtyros, teisės teorijos, aplinkos apsaugos, konstitucinės reformos Lietuvoje, konstitucinės priežiūros, Lietuvos teisės tradicijų, teismų sistemos, Prezidento instituto, Lietuvos politinės sistemos temomis.
Atminimo renginys, parodos atidarymas įvyks Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje rugpjūčio 25 d. 15 val. Maloniai kviečiame!
Kvietimas į dr. Stasio Stačioko atminimo renginį
Parodą parengė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė
Paroda „Konstantinas Jablonskis – bibliofilas“
Konstantinas Jablonskis – bibliofilas
Skiriama 130-sioms gimimo metinėms
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 2022 m. liepos 11 – rugsėjo 19 d. veikia paroda „Konstantinas Jablonskis – bibliofilas“.
2022 metais minimos 130-osios teisininko, teisės istoriko, akademiko Konstantino Jablonskio (1892 08 23–1960 07 28) gimimo metinės. Ši iškili asmenybė buvo sukaupusi turtingą spaudinių ir rankraščių rinkinį, kurį 1964 m. gruodį jo šeima perdavė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai. Pagerbiant šviesų mokslininko ir vertingos asmeninės bibliotekos savininko atminimą 1968 m. buvo įsteigtas memorialinis akademiko Konstantino Jablonskio fondas, iki šiol saugomas Retų spaudinių skyriuje. Anuomet jį sudarė 8 538 spaudos vienetai. Vėliau fondas buvo papildytas leidiniais, gautais iš mokslininko dukters, medicinos mokslų daktarės Jūratės Umbrasienės ir kitų šeimos narių. Šiuo metu jį sudaro 10 466 įvairiomis kalbomis išėję leidiniai: knygos, periodika, disertacijų autoreferatai, kartografija, smulkioji spauda, straipsnių atspaudai, natos. Archyviniai dokumentai rado vietą Rankraščių skyriuje ir sudaro 256-ą fondą (F256; 5 385 fiziniai vienetai).
Akademiko K. Jablonskio knygų rinkinys – universalaus pobūdžio mokslinė biblioteka. Joje sukaupta labai įvairi literatūra tiek teminiu, tiek tipologiniu aspektu. Greta čia vyraujančių istorijos, teisės, politikos, ekonomikos, kalbotyros veikalų randama botanikos, medicinos ir kitų gamtos mokslo darbų. K. Jablonskio bibliotekoje gausu oficialiųjų leidinių (ypač Lenkijos ir Lietuvos seimų nutarimų rinkinių), normatyvinių dokumentų, t. y. taisyklių, reglamentuojančių įvairių draugijų ir institucijų veiklą, informacinių knygų – žodynų, enciklopedijų, bibliografijos priemonių. Būta ir grožinės literatūros leidinių. Tai iš tiesų mokslininko interesus atitinkanti biblioteka, kurioje sukomplektuota beveik visa darbui ir laisvalaikiui reikalinga literatūra.
Išaugęs lietuvių inteligentų šeimoje (jo tėvas – žymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis, o motina – literatė Konstancija Sketerytė), nuo mažens suvokė spausdinto žodžio ir knygos vertę. O jau pradėjęs žengti savarankišku keliu, padėdavo tėvui įgyti reikalingų knygų, nes, kaip pažymi Vytautas Merkys, jis buvęs nemenkas bibliofilas ir gerai žinojęs, kuriuose knygynuose ko ieškoti. Savo kuriamoje bibliotekoje K. Jablonskis turėjo tėvui ir seseriai Julijai priklausiusių knygų, o po akademiko mirties ji ir toliau buvo pildoma. Tad galima teigti, jog tai buvo vienos šeimos biblioteka, kurios pagrindiniam savininkui 1969 m., jau po to, kai leidiniai atrado kitą saugojimo vietą, grafikas Vytautas Kalinauskas sukūrė ekslibrisą. Jame pavaizduotas titnago kirvukas ir ietgalis, mat archeologija buvo viena iš didžiausių mokslininko ir jo šeimos pomėgių.
Šiandien Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomame Konstantino Jablonskio fonde randame raritetų – bibliografinių retenybių ir unikumų. Pats reikšmingiausias – dviejų čekiškų inkunabulų konvoliutas – į vieną knygą įrišti 1497 ir 1500 metais Prahoje čekų kalba išleisti du Čekijos karalystės teisiniai dokumentai. Ši lietuviams ir čekams svarbi vertybė 2021 m. pripažinta regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Parodoje eksponuojami vertingiausi leidiniai ir kai kurie archyviniai dokumentai, liudijantys asmeninės (šeimos) bibliotekos sukūrimą ir turinį. Biblioteka nenustojo gyvuoti ir po akademiko K. Jablonskio išėjimo amžinybėn. Ji sutvarkyta, aprašyta ir prieinama elektroniniame kataloge, yra aktyviai skaitoma Vrublevskių bibliotekos lankytojų.
Parodos rengėjos dr. Daiva Narbutienė ir Danguolė Palačionytė
Tyrimų ir pasaulėžiūros dermė: Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100
Tyrimų ir pasaulėžiūros dermė: Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje liepos 8 – rugsėjo 13 d. eksponuojama mažoji paroda „Tyrimų ir pasaulėžiūros dermė: Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100“, skirta seniausios Lietuvoje akademinės organizacijos jubiliejui pažymėti. Jos turinys žymi tris Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) istorijos laikotarpius (Lietuvos Respublikoje iki 1940 m., išeivijoje nuo 1956 m., atkurtoje Lietuvos Respublikoje nuo 1992 m.) ir šios mokslininkų bei mokslo mėgėjų draugijos veiklą.
Eksponuojami Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomi rankraštiniai dokumentai, ikonografija bei Akademijos leidiniai, apimantys visą LKMA gyvavimo laikotarpį – nuo pirmųjų įstatų iki naujausių leidinių. Tarp jų – prel. Aleksandro Dambrausko (Adomo Jakšto) žodis, pasakytas atidarant Pirmąjį Lietuvių katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimą (1933), LKMA valdybos pirmininko rekomendacija Antano Poškos studijoms Indijoje (1931), Akademijos iniciatyva pradėto „Žymesnybių žodyno“ rengėjo Juozo Ereto kreipimasis (1931), LKMA susirinkime Fabijono Kemėšio skaitytos paskaitos „Dedukcijos ir indukcijos metodai mūsų visuomeniniame darbe“ rankraštis (1928).
Parodą lydi parengta videomedžiaga – LKMA narių proveniencijos ar dedikacijos, esančios Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomuose spaudiniuose.
Parodą parengė Rūta Kazlauskienė
Parodos konsultantas – LKMA pirmininkas dr. Liudas Jovaiša
Lietuvių katalikų mokslo akademija 1922–2022
Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA) yra seniausia Lietuvos akademinė institucija, vienijanti lietuvius mokslininkus bendram mokslo, kultūros ir visuomeniniam darbui. Jos ypatingas statusas pabrėžtas Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatyme. LKMA tikslai – telkti lietuvius katalikus mokslininkus, ugdyti jaunąją intelektualų kartą, prisidėti prie mokslo žinių ir krikščioniškosios kultūros sklaidos Lietuvos visuomenėje.
LKMA idėjos krikštatėviais laikytini prelatas Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) ir kunigas marijonas Pranciškus Petras Būčys; jie tokio pobūdžio visuomeninės organizacijos reikalingumą kėlė dar prieš I pasaulinį karą. Steigiamasis Lietuvių katalikų mokslo akademijos susirinkimas įvyko 1922 m. spalio 22 d. Kaune. Tuomet nuspręsta, kad šią akademinę draugiją sudarys nariai, nariai mokslininkai (arba nariai akademikai), nariai rėmėjai ir garbės nariai. Pirmuoju LKMA valdybos pirmininku išrinktas Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą vysk. Juozapas Skvireckas (1922–1926), vėliau jį pakeitė Adomas Jakštas (1926–1938), o jam mirus – prof. Stasys Šalkauskis (1938–1940). Šiuo pirmuoju veiklos laikotarpiu Akademija surengė tris katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimus Kaune (1933, 1936, 1939), organizavo stipendijų ir paskolų teikimą studentams ir jauniesiems mokslininkams, ėmėsi leidybinės veiklos. 1940 m. sovietų valdžia Akademiją uždarė.
1956 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikla atkurta išeivijoje; jos tęstinumą simboliškai laidavo ir „senieji“ Akademijos nariai mokslininkai: Juozas Eretas, Zenonas Ivinskis, Kazys Pakštas. Pirmuoju atkurtos ir Romoje įsikūrusios LKMA Centro valdybos pirmininku išrinktas vyskupas Vincentas Padolskis (1956–1959), o vėliau ilgus metus Akademijai vadovavo kunigas jėzuitas prof. dr. Antanas Liuima (1959–1992). Šiuo laikotarpiu LKMA narių skaičius išaugo nuo 85 (1956 m.) iki 263 (1985 m.). Atkūrus Akademiją, ilgainiui buvo įkurta 12 jos židinių (t. y. skyrių) JAV, Kanadoje ir Vokietijoje. Išeivijoje išblaškytiems lietuviams ypatingos reikšmės įgijo LKMA suvažiavimai, kurių per šį laikotarpį įvyko 11 (Romoje, Miunchene, įvairiuose JAV ir Kanados miestuose). Šiuo laikotarpiu itin išaugo LKMA leidybinė veikla: 1965 m. pradėtas leisti „Metraštis“, publikuoti žymių mokslininkų rinktiniai raštai, biografiniai veikalai, Lietuvos istorijos šaltiniai. 1972 m. LKMA perėmė Putname prelato Pranciškaus Juro įkurtąsvarbią išeivijos kultūrinę įstaigą –Amerikos lietuvių kultūros archyvą (ALKA), kurį sudaro lituanistinė biblioteka, archyvas ir muziejus.
Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikla Lietuvoje buvo atkurta 1990 metais, o 1992 m. į Vilnių perkelta ir Centro valdybos būstinė (nuo 2003 m. ji įsikūrusi Pilies g. 8). Prie Akademijos atkūrimo ir plėtros Lietuvoje labiausiai prisidėjo vysk. dr. Jonas Boruta SJ. Per pastaruosius 30 metų įvyko Akademijos suvažiavimai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, buvo tęsiama ir plėtojama leidybinėveikla, vykdomi mokslo projektai, rengiami seminarai, paskaitos ir diskusijos. Šiuo laikotarpiu LKMA tapo tarptautinės katalikų intelektualų federacijų asociacijos „Pax Romana“ nare. Nuo 2011 m. prie LKMA gyvuoja „Mažoji akademija“, siūlanti plačiajai visuomenei sistemingas akademinio lygio krikščionybės studijas. Joje dėsto profesionalūs dėstytojai. NaujausiosLKMA iniciatyvos – krikščioniškos minties akademinių studijų savaitgalių rengimas ir geriausio magistro darbo krikščioniška tematika arba parašyto krikščionišku požiūriu premijavimas.
Dr. Liudas Jovaiša,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininkas
Fotografijų paroda „Kultūros ir mokslo veikėjai“
Fotografijų paroda „Kultūros ir mokslo veikėjai“
Nuo 2022 m. liepos 4 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, prie Bendrosios skaityklos, ant molbertų, eksponuojamos fotomenininkės, pedagogės, memuaristės Onos Pajedaitės fotografijos „Kultūros ir mokslo veikėjai“ iš jos asmens fondo F415.
Šįkart eksponuojame 12 žinomų Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjų nuotraukas, fotografuotas 1980–1995 m. laikotarpiu. Tuo metu šie vyrai jau buvo žinomi savo veiklos baruose, pačiame kūrybos zenite. Ar pamename jų vardus, veidus ir darbus?
O. Pajedaitė pradėjo fotografuoti 1963 metais. Nuo 1970 m. nuolat fotografavo literatūrinius ir kultūrinius renginius. 1975 m. pasitraukė iš pedagoginio darbo ir ėmėsi profesionalios fotografės veiklos. Šimtai jos nuotraukų buvo išspausdinta laikraščiuose, žurnaluose, knygose, jomis buvo iliustruota daug literatūrinių televizijos laidų. Nuo 1981 m. O. Pajedaitė tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nare. Ji sukūrė įspūdingą Lietuvos kultūros ir meno žmonių portretų galeriją.
Svarbiausi jos darbai – literatūrinės vietos ir rašytojų portretai, kiti žymūs visuomenės veikėjai. Savo kūrybą parodose ji eksponavo nuo 1980 metų: surengė apie 50 teminių parodų, kurios buvo pristatytos apie 180 kartų. Minėdama devyniasdešimties metų sukaktį, Autorė dovanojo Vrublevskių bibliotekai daugiau nei dvidešimties metų kūrybinio palikimo dalį, kurią sudaro parengtos ir eksponuotos fotografijų parodos. Ši kolekcija saugoma Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Informaciją parengė Komunikacijos skyrius
Paroda „Lietuvos spaudos fotografija 2021“
Paroda „Lietuvos spaudos fotografija 2021“
Nuo liepos 4 iki rugsėjo 15 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos renginių salėje eksponuojama nacionalinio konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2021“ finalininkų darbai, kuriuose savaip atsiskleidžia 2020-ieji su visais jų sunkumais ir džiaugsmais.
Kviečiame jus kartu su mumis – Lietuvos žiniasklaidos fotografų bendruomene – įsižiūrint į šios parodos nuotraukas, švęsti konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ dvidešimtmetį.
Nors 2020-aisiais metais nemažą mūsų gyvenimo dalį surakino pandemija, konkurse dalyvavo per 110 šalies fotografų, kurie pateikė beveik 3200 nuotraukų. Fotografijas vertino tarptautinė konkurso komisija, kurios nariais šiemet tapo profesionalūs spaudos fotografai Taciana Tkačova (Baltarusija), Draganas Kujundzičius (Serbija), Zenonas Nekrošius (Lietuva), grafikė, fotomenininkė Daiva Kairevičiūtė ir ilgametis Lietuvos spaudos fotografų klubo vadovas, kultūros prodiuseris Jonas Staselis. Savo komentaruose konkurso komisijos nariai ne kartą pabrėžė didelį Lietuvos žiniasklaidos fotografų profesionalumą, gebėjimą nukelti žiūrovą į įvykio vietą, mokėjimą atskleisti žmonių išgyvenimus ir jausmus, gamtoje vykstančius procesus, politinio gyvenimo subtilybes vienu kadru ar ištisu reportažu.
Konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“ tiesiogiai prisideda prie lietuviškos humanistinės fotografijos tradicijos tęstinumo. Jau dvidešimt metų jis kviečia šalies fotografus skirti daugiau dėmesio įvykių dalyviams ir stebėtojams, geriau suprasti, perteikti jų išgyvenimus, ieškoti savito pažiūrio, atsakingai vizualiai informuojant visuomenę apie reikšmingus įvykius ir gyvenimą mūsų šalyje bei pasaulyje. Šiemet tarp tradicinės konkurso kategorijos „Portretas“ darbų gausu emociškai stiprių, labai paveikių kadrų, kurie žiūrovui išlieka ilgam. Pateikiamos kategorijos „Kultūra ir pramogos“ nuotraukos rodo, kaip mokame džiaugtis paprastais dalykais, o kategorijos „Kariuomenė“, – kaip visuomet, iškart perkelia į retai iš arti matomą įvairų ir nelengvą Lietuvos karių pasaulį.
Konkurso sumanytojų vardu viename pirmųjų metraščių „Lietuvos spaudos fotografija“ J. Staselis rašė: „Sustabdyta dabartinio gyvenimo akimirka liks mūsų vaikams ir anūkams, kurie matys, koks buvo jų tėvus ir senelius supęs pasaulis.“ Praėjus dvidešimčiai metų, mes vis dar tikime, kad būtent jiems – mūsų visų vaikams ir anūkams – kuriame ir atrenkame vaizdus, kurie šiandien mums galbūt atrodo įprasti ir suprantami, o ateityje žmonėms suteiks gilesnį, geresnį mūsų laikotarpio suvokimą.
Informaciją parengė parodos organizatoriai
Paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“
Paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1733 m. rašytas dienoraštis – išskirtinės apimties ir vertės šaltinis. Daugiau kaip 750 puslapių apimties rankraštyje regime itin smulkiai aprašytą Sapiegų giminės atstovo kasdienybę: susitikimus su pačiais įvairiausiais asmenimis (valstybės pareigūnais, giminaičiais, klientais ar pavaldiniais), dalyvavimą LDK Vyriausiojo Tribunolo, seimelių, Seimo veikloje, gausią korespondenciją, valdų administravimo kasdienybę, keliones ir nuolat patiriamus nepatogumus dėl šlubuojančios sveikatos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienoraštyje autorius turėjo atskleisti visą savo gyvenimą, aprašyti kiekvieną savo darbą ir pasidalinti slapčiausiomis mintimis. Vis dėlto A. K. Sapiega nutylėjo daugelį savo gyvenimo dalykų, o pateikiamą informaciją skyrė tik tam tikram žmonių ratui. Kas tie dienoraščio skaitytojai? Kodėl autorius nebuvo iki galo atviras? Pristatydama neseniai išleistą knygą, šiuos ir kitus klausimus, kilusius tyrinėjant, verčiant ir rengiant spaudai A. K. Sapiegos dienoraštį, paskaitoje „Viešas slaptas Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštis“ aptaria Lietuvos istorijos instituto darbuotoja dr. Jolita Sarcevičienė.
Paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“
Paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“
Mečetė. Dail. Juozas Kamarauskas. Akvarelė. 1917 m. LMAVB RS F143-1140
2021 m. rugsėjo 1 – spalio 1 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje eksponuojama Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams skirta paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“.
Vrublevskių biblioteka gali pagrįstai didžiuotis sukauptais totoristikos lobiais. Parodoje atskleidžiama dalis saugomo fondo apie totorių istoriją ir kultūrą. Tai – pirmosios žinios apie totorius: senieji XVI–XVII a. istorikų darbai, kelionių aprašymai; totorių raštija ir religinio pobūdžio leidiniai; totoristikos studijos ir tyrimai (XIX a. – XX a. pirma pusė); totoristikos tyrinėjimai ir studijos nuo XX a. iki šių dienų bei rankraštinė medžiaga (daugiausia – teismų dokumentai dėl žemės nuosavybės, žinios apie gyventojų sudėtį) bei unikali religinio turinio medžiaga iš privačios Aleksandro Begansko Lietuvos totorių rankraščių kolekcijos, kurios skaitmeninės kopijos dr. Galinos Miškinienės dėka papildys Bibliotekos fondus ir taps prieinamos tyrėjams bei visiems, besidomintiems totorių istoriniu ir kultūriniu paveldu.
Parodos autoriai: Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė. Parodos partneriai: Vilniaus apskrities totorių bendruomenė, Vilniaus krašto Lietuvos totorių bendruomenė. Parodos konsultantė doc. dr. Galina Miškinienė.
Dėkojame folkloro ansamblio „Efsane“ prie Trakų krašto totorių bendruomenės vadovei Elnarai Čurlu už parodoje eksponuojamus ansamblio kostiumus, kurie atkurti tautinio totorių kostiumo pagrindu.
Pirmosios žinios apie totorius randamos senosiose kronikose, taip pat to meto kelionių aprašymuose, istorikų darbuose, išlikusiuose rankraštiniuose dokumentuose: privilegijose, teismų dokumentuose ir kt. Vienas pirmųjų totorius aprašė Žilberas de Lanua (Guillebert de Lannoy, 1386–1462), flamandų keliautojas ir diplomatas, kuris 1413–1414 m. lankėsi LDK, o 1421 m. jį, kaip Anglijos karaliaus pasiuntinį, priėmė Jogaila bei Vytautas. Žilberas de Lanua pirmasis aprašė Vilniaus, Kauno ir Trakų pilis. Šio autoriaus tekstą mokslinei bendruomenei pristatė Joachimas Lelevelis, 1844 m. išleidęs kelionės aprašymą prancūzų bei lenkų kalbomis. Darbe „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ bene išsamiausiai totorius aprašė Mykolas Lietuvis (apie 1490–1560), puikiai juos pažinojęs. Italų kilmės lenkų rašytojas, karininkas ir kronininkas Aleksandras Gvanjinis (Alessandro Guagnini, 1538–1614) „Sarmatijos aprašyme“ (1578) apibūdino ir totorius. Išskirtinis ir Zigmundo fon Herberšteino (Siegmund von Herberstein, 1486–1566), Šventosios Romos imperijos pasiuntinio, imperatoriaus Maksimilijono diplomato, dukart pabuvojusio Maskvoje (1517, 1526 m.), išsamus veikalas apie Maskoviją, kuriame aprašomi ir totoriai. Jonas Lasickis (Jan Łasicki, 1534–1602) viename savo darbų „Apie rusų, maskvėnų ir totorių tikėjimą, aukojimus, vedybas, laidotuves, papročius“ (lotynų k., 1582) paskelbė laišką vokiečių liuteronų teologui, istorikui, Rostoko universiteto profesoriui Dovydui Chytrėjui (David Chytraeus, tikroji pavardė Kochhafe, 1530–1600). Tame laiške rašoma ir apie totorių tikėjimą bei papročius, minimas ir Vilnius, totorių maldos namai. Labai vertingi ir įdomūs senieji kelionių aprašymai, pavyzdžiui, populiarios Elzevyrų leidyklos serijos apie įvairias pasaulio šalis bei valstybes. 1630 m. joje išėjo „Rusija arba Moskovija, taip pat Totorija, nušviestos geografinių ir politinių pastebėjimų“ (lotynų k.). Matyti, kad knyga buvo labai įdėmiai skaityta. Eksponuojama ir Filipo Johano fon Štralenbergo (Philip Johan von Strahlenberg, 1676–1747) iliustruota vario raižiniais bei žemėlapiais kelionių po Rusiją, Sibirą ir didžiąją Totoriją istorija, išleista vokiečių kalba 1755 metais, taip pat 1769 m. vokiškai išleistas kelionių per Rusiją link Kaspijos jūros, į Persiją, Totoriją, Turkiją, Armėniją ir Kiniją iliustruotas aprašymas su žemėlapiais ir kt.
Totoriai nuo kitų LDK gyventojų skyrėsi religija. Nors ilgainiui asimiliavosi kalbos atžvilgiu, tačiau išlaikė religinį savitumą. Todėl totorių raštija – chamailai, kitabai, pusiau kitabai – buvo reikalingi praktiškai atlikti religines apeigas. Nors žymusis Vilniaus spaustuvininkas Zavadskis dar 1816 m. rūpinosi išleisti vadovėlį totorių raštui pažinti ir Koraną, pirmasis Koranas lenkų kalba buvo išleistas tik 1858 m. Varšuvoje. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas XIX a. vidurio chamailas (maldaknygė), rašytas arabų bei turkų kalbomis, taip pat išskirtinio mokslininkų dėmesio sulaukęs vadinamasis Ivano Luckevičiaus kitabas, datuojamas XVIII a. pirma puse, rašytas arabų ir baltarusių kalbomis. Šiuo rankraščiu susidomėta XX a. pradžioje, 1915 m. jį radus Keturiasdešimties Totorių kaime. Rankraštis mokslinėje literatūroje pavadintas jo atradėjo istoriko, archeologo ir bibliofilo Ivano Luckevičiaus (1881–1919) vardu. Dr. Galina Miškinienė kartu su kolegomis parengė jo faksimilinį leidimą su translitaracija, taip pat su vertimu į lietuvių kalbą bei paaiškinimais „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas“.
XIX a. dėl pasikeitusių politinių aplinkybių pakito ir totorių padėtis. Iki tol daugiausia buvę kariais, totoriai tapo valdininkais, siekė aukštojo mokslo. Lietuvos totorių inteligentija padėjo totoriams suvokti savo istoriją, tradicijas. Apie totorius gražiai atsiliepė A. Mickevičiaus brolis, savo darbuose jais domėjosi T. Čackis, J. Lelevelis, jų gyvenimą pristatė V. Sirokomlė „Išvykose iš Vilniaus po Lietuvą“ (T. 1–2, 1857–1860), kur aprašydamas geografines vietoves, gausiai rėmėsi išlikusia autentiška medžiaga, rašytiniais šaltiniais. Antroje knygos dalyje autorius panaudojo Nemėžio totorių dokumentus, tarp kurių išskirtinis – 1684 m. po mūšio sužeisto totorių kario testamentas.
XIX ir XX amžių sandūroje totorių kultūrinio atgimimo priešakyje stovėjo tokios asmenybės kaip Antonis Muchlinskis, broliai teisininkai Leonas ir Olgierdas Kričinskiai, Stanislovas Kričinskis ir kt. Vilniaus archeografinė komisija, tyrusi senuosius aktus, savo darbų 31 tomą skyrė totorių dokumentams (Акты издаваемые Виленскою коммиссiею для разбора древних актов. T. 31, Акты о литовских татарах. Вильна : [s. n.], 1906. XL). Tai iki šiol nepralenktas totoristikos priminių šaltinių dokumentų rinkinys. Įspūdingos apimties kapitalinė S. Dziadulevičiaus studija apie totorių genealogiją ir herbus „Herbarz rodzin tatarskich w Polsce“ (Wilno, 1929), kurią papildo 12 sulankstytų genealoginių lentelių, tekstą puošia totorių herbai. 1932 ir 1935 m. išėjo L. Kričinskio parengtos totorių istorijai skirtos bibliografijos.
Pamažu Vilnius tapo totoristikos centru: Vilniaus universitete dėstė žymus prof. Stefanas Bazarevskis, čia buvo įkurtos totorių draugijos, nuo 1929 m. veikė muziejus. Jame buvusių daiktų sąrašas žinomas iš likusio muziejaus katalogo. Totorių Kultūros ir švietimo sąjunga leido laikraščius Rocznik Tatarski, Žycie Tatarskie, Przęgląd islamski;išėjo gausybė knygų.
Antrasis pasaulinis karas dar kartą nubrėžė naujas ribas visose gyvenimo srityse. Nedidelė totorių bendruomenė vėl buvo padalinta į keletą mažesnių, o gyvenimo ir veiklos sąlygos Lietuvoje, Baltarusijoje bei Lenkijoje skyrėsi. Nemažai totorių dar kartą asimiliavosi, šįsyk dėl rusų kalbos poveikio. XX a. pabaigoje – XXI a. totorių būklė vėl pagerėjo, atsirado naujų galimybių mokslui, kultūrai, švietimui, religijai.
Anotaciją parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė
2021-08-30