Tyrimų ir pasaulėžiūros dermė: Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100
Tyrimų ir pasaulėžiūros dermė: Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje liepos 8 – rugsėjo 13 d. eksponuojama mažoji paroda „Tyrimų ir pasaulėžiūros dermė: Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100“, skirta seniausios Lietuvoje akademinės organizacijos jubiliejui pažymėti. Jos turinys žymi tris Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) istorijos laikotarpius (Lietuvos Respublikoje iki 1940 m., išeivijoje nuo 1956 m., atkurtoje Lietuvos Respublikoje nuo 1992 m.) ir šios mokslininkų bei mokslo mėgėjų draugijos veiklą.
Eksponuojami Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomi rankraštiniai dokumentai, ikonografija bei Akademijos leidiniai, apimantys visą LKMA gyvavimo laikotarpį – nuo pirmųjų įstatų iki naujausių leidinių. Tarp jų – prel. Aleksandro Dambrausko (Adomo Jakšto) žodis, pasakytas atidarant Pirmąjį Lietuvių katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimą (1933), LKMA valdybos pirmininko rekomendacija Antano Poškos studijoms Indijoje (1931), Akademijos iniciatyva pradėto „Žymesnybių žodyno“ rengėjo Juozo Ereto kreipimasis (1931), LKMA susirinkime Fabijono Kemėšio skaitytos paskaitos „Dedukcijos ir indukcijos metodai mūsų visuomeniniame darbe“ rankraštis (1928).
Parodą lydi parengta videomedžiaga – LKMA narių proveniencijos ar dedikacijos, esančios Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomuose spaudiniuose.
Parodą parengė Rūta Kazlauskienė
Parodos konsultantas – LKMA pirmininkas dr. Liudas Jovaiša
Lietuvių katalikų mokslo akademija 1922–2022
Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA) yra seniausia Lietuvos akademinė institucija, vienijanti lietuvius mokslininkus bendram mokslo, kultūros ir visuomeniniam darbui. Jos ypatingas statusas pabrėžtas Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatyme. LKMA tikslai – telkti lietuvius katalikus mokslininkus, ugdyti jaunąją intelektualų kartą, prisidėti prie mokslo žinių ir krikščioniškosios kultūros sklaidos Lietuvos visuomenėje.
LKMA idėjos krikštatėviais laikytini prelatas Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) ir kunigas marijonas Pranciškus Petras Būčys; jie tokio pobūdžio visuomeninės organizacijos reikalingumą kėlė dar prieš I pasaulinį karą. Steigiamasis Lietuvių katalikų mokslo akademijos susirinkimas įvyko 1922 m. spalio 22 d. Kaune. Tuomet nuspręsta, kad šią akademinę draugiją sudarys nariai, nariai mokslininkai (arba nariai akademikai), nariai rėmėjai ir garbės nariai. Pirmuoju LKMA valdybos pirmininku išrinktas Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą vysk. Juozapas Skvireckas (1922–1926), vėliau jį pakeitė Adomas Jakštas (1926–1938), o jam mirus – prof. Stasys Šalkauskis (1938–1940). Šiuo pirmuoju veiklos laikotarpiu Akademija surengė tris katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimus Kaune (1933, 1936, 1939), organizavo stipendijų ir paskolų teikimą studentams ir jauniesiems mokslininkams, ėmėsi leidybinės veiklos. 1940 m. sovietų valdžia Akademiją uždarė.
1956 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikla atkurta išeivijoje; jos tęstinumą simboliškai laidavo ir „senieji“ Akademijos nariai mokslininkai: Juozas Eretas, Zenonas Ivinskis, Kazys Pakštas. Pirmuoju atkurtos ir Romoje įsikūrusios LKMA Centro valdybos pirmininku išrinktas vyskupas Vincentas Padolskis (1956–1959), o vėliau ilgus metus Akademijai vadovavo kunigas jėzuitas prof. dr. Antanas Liuima (1959–1992). Šiuo laikotarpiu LKMA narių skaičius išaugo nuo 85 (1956 m.) iki 263 (1985 m.). Atkūrus Akademiją, ilgainiui buvo įkurta 12 jos židinių (t. y. skyrių) JAV, Kanadoje ir Vokietijoje. Išeivijoje išblaškytiems lietuviams ypatingos reikšmės įgijo LKMA suvažiavimai, kurių per šį laikotarpį įvyko 11 (Romoje, Miunchene, įvairiuose JAV ir Kanados miestuose). Šiuo laikotarpiu itin išaugo LKMA leidybinė veikla: 1965 m. pradėtas leisti „Metraštis“, publikuoti žymių mokslininkų rinktiniai raštai, biografiniai veikalai, Lietuvos istorijos šaltiniai. 1972 m. LKMA perėmė Putname prelato Pranciškaus Juro įkurtąsvarbią išeivijos kultūrinę įstaigą –Amerikos lietuvių kultūros archyvą (ALKA), kurį sudaro lituanistinė biblioteka, archyvas ir muziejus.
Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikla Lietuvoje buvo atkurta 1990 metais, o 1992 m. į Vilnių perkelta ir Centro valdybos būstinė (nuo 2003 m. ji įsikūrusi Pilies g. 8). Prie Akademijos atkūrimo ir plėtros Lietuvoje labiausiai prisidėjo vysk. dr. Jonas Boruta SJ. Per pastaruosius 30 metų įvyko Akademijos suvažiavimai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, buvo tęsiama ir plėtojama leidybinėveikla, vykdomi mokslo projektai, rengiami seminarai, paskaitos ir diskusijos. Šiuo laikotarpiu LKMA tapo tarptautinės katalikų intelektualų federacijų asociacijos „Pax Romana“ nare. Nuo 2011 m. prie LKMA gyvuoja „Mažoji akademija“, siūlanti plačiajai visuomenei sistemingas akademinio lygio krikščionybės studijas. Joje dėsto profesionalūs dėstytojai. NaujausiosLKMA iniciatyvos – krikščioniškos minties akademinių studijų savaitgalių rengimas ir geriausio magistro darbo krikščioniška tematika arba parašyto krikščionišku požiūriu premijavimas.
Dr. Liudas Jovaiša,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininkas
Fotografijų paroda „Kultūros ir mokslo veikėjai“
Fotografijų paroda „Kultūros ir mokslo veikėjai“
Nuo 2022 m. liepos 4 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, prie Bendrosios skaityklos, ant molbertų, eksponuojamos fotomenininkės, pedagogės, memuaristės Onos Pajedaitės fotografijos „Kultūros ir mokslo veikėjai“ iš jos asmens fondo F415.
Šįkart eksponuojame 12 žinomų Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjų nuotraukas, fotografuotas 1980–1995 m. laikotarpiu. Tuo metu šie vyrai jau buvo žinomi savo veiklos baruose, pačiame kūrybos zenite. Ar pamename jų vardus, veidus ir darbus?
O. Pajedaitė pradėjo fotografuoti 1963 metais. Nuo 1970 m. nuolat fotografavo literatūrinius ir kultūrinius renginius. 1975 m. pasitraukė iš pedagoginio darbo ir ėmėsi profesionalios fotografės veiklos. Šimtai jos nuotraukų buvo išspausdinta laikraščiuose, žurnaluose, knygose, jomis buvo iliustruota daug literatūrinių televizijos laidų. Nuo 1981 m. O. Pajedaitė tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nare. Ji sukūrė įspūdingą Lietuvos kultūros ir meno žmonių portretų galeriją.
Svarbiausi jos darbai – literatūrinės vietos ir rašytojų portretai, kiti žymūs visuomenės veikėjai. Savo kūrybą parodose ji eksponavo nuo 1980 metų: surengė apie 50 teminių parodų, kurios buvo pristatytos apie 180 kartų. Minėdama devyniasdešimties metų sukaktį, Autorė dovanojo Vrublevskių bibliotekai daugiau nei dvidešimties metų kūrybinio palikimo dalį, kurią sudaro parengtos ir eksponuotos fotografijų parodos. Ši kolekcija saugoma Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Informaciją parengė Komunikacijos skyrius
Dailininko Mariaus Jonučio mintys apie knygas
Dailininko Mariaus Jonučio mintys apie knygas
Rubrikos svečias – dailininkas Marius Jonutis: „Tapau, paišau, pjaustau medinius dalykus, statau namą, pjaunu žolę. Žemaitis iš Vilniaus, gyvenu Dzūkijos kaime, ant Verbliūdo ežero kranto. Labai mėgstu knygas skaityti ir iliustruoti. Pridedu paveikslą (su knygomis) iš mano knygos „Kaimo pasaka“ (leidykla „Žalias kalnas“, 2021“)
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Turbūt tokią, kurios kraustantis į kitus namus negalėčiau išmesti galvodamas, kad dar gal kartą skaitysiu ar vartysiu. Nesakralizuoju knygų, ir daugelį galėčiau išmesti, net jei gera buvo jas skaityti, kaip ir matytų filmų ar girdėtos muzikos nematau reikalo turėti, ir išvaikščiotų miestų ar matytų kalnų ir plaukiotų jūrų. Knygos yra tokia pat svarbi gyvenimo dalis, bet jau įpratau, kad viskas vyksta atsitiktinai – netyčia, nesitikint, tada ir džiugina labiausiai – kai gauni, randi kažką gero, gražaus, kaip dovaną, dažnai tai būna knyga.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Neskirstyčiau knygų skaitytojų pagal profesijas. Visų profesijų atstovai labai įvairūs, ir knygos įvairios. Kaip mes ir knygos vieni kitus susirandame – paslaptis. Kalbamės su draugais, kažką pasiskaitome apie knygas, kažkaip…
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Be abejo. Kai ką nors klijuoju – prispaudimui labiau tinka sunkūs meno ar interjero albumai, į knygą galima įsidėti kokį dokumentą, kad nesusiglamžytų, gėlytę sudžiovinti. Buvo, kad nakvojant pas draugus, lova pasitaikė sulūžusi, tai vietoj kojos tiko keletas knygų.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Gal taip, nes visokių žmonių būna. Man ne. Niekada nesu skaitęs nepopierinės knygos ir nenoriu. Jaučiu malonumą imdamas knygą, versdamas lapus. Kaip nekeisčiau tikro kepsnio į tabletę.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Kažkokių skirtumų gal ir yra. Mano vaikystės ir jaunystės metu mažiau ekranų buvo visokių, tai knyga buvo labiausiai prieinamas kelias persikelti į paralelines realybes, į kitus pasaulius ir į kitų žmonių vidų. Dabar knyga turbūt turi didelę konkurenciją su greičiau ir paprasčiau valgomais dalykais. Bet irgi – žmonės įvairūs, matau jaunų žmonių visai neskaitančių ir labai skaitančių.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Draugui skolinčiau bet kurią knygą. Ir šiaip turbūt bet ką.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Bijau susireikšminti. Na, gal ne kriminalinio…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Kažkaip vis keičiasi. Vaikystėje buvo indėniškos knygos, parašytos vokietės, prancūziški muškietininkai ir keliautojai, be abejo britų detektyvai, paskui labai tiko pietų Amerikos mistikai ir šiaurės Amerikos klasikai, dabar įvairiai pasitaiko – ir vokiečių, ir prancūzų, ir lenkų, ir lietuvių…
Jeigu pats rašytumėte, apie ką būtų knyga? Jei jau rašote knygas, apie ką būtų naujausia?
Kažko esu parašinėjęs, bet nesu rašytojas, labiau patinka pasakas iliustruoti. Jei rašyčiau – būtų trumpi dalykai, be abejo kartu su piešiniais. Romano parašyti nesugebėčiau. Nemoku taip plačiai galvoti.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Paskutiniu metu daug Tokarczuk knygų skaitau, su kitų knygų pertraukomis, bet jos stengiuosi viską, ką išleidžia lietuviškai. Šiuo metu šalia lovos – „Dienos namai, nakties namai“. Lėtai man gaunasi, atsigulu pavargęs… Knyga link pabaigos, bet turiu tokį jausmą, kad baigęs norėsiu dar kartą iš naujo skaityti.
Baltijos žydų paveldo studijos
Baltijos žydų paveldo studijos
2022 m. liepos 8–17 dienomis Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė dalyvavo tarptautinėje Baltijos žydų paveldo studijų programoje (Baltic Jewish Heritage Study Programme 2022), kurią organizavo Ebreji Latvijā muziejus, Latvijos universiteto Judaikos studijų centras, Tarptautinis litvakų fotografijos centras, Paideia – Europos žydų studijų institutas Švedijoje ir Daugpilio universitetas.
Gegužės mėnesį programos dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir Švedijos susirinkę nuotoliniu būdu klausėsi paskaitų apie Lietuvos ir Latvijos žydų kultūrą, papročius, istoriją. Liepą visi drauge susirinko Rygoje, kur prasidėjo kelionė po žydų gyvenimą menančias vietas: Rygą, Kuldigą, Aizputę, Klaipėdą, Šiaulius, Rozalimą, Pakruojį, Telšius, Kėdainius ir Kauną. Atminties institucijų darbuotojai, gidai ir kiti programos dalyviai, savo darbais prisidedantys prie žydų paveldo sklaidos, lankėsi Rygoje įsikūrusiame Žydų Latvijoje muziejuje ir apžiūrėjo šiuo metu rengiamą ekspoziciją Žemaičių muziejaus „Alka“ filiale, įsikūrusiame buvusios Telšių ješivos pastate. Aplankę Rygos, Klaipėdos ir Vilniaus sinagogas, kurios iki šiol veikia kaip maldos namai, domėjosi ir kitais išlikusiais pastatais: daug žmonių sutraukiančia sinagoga Kuldigoje, kurioje šiuo metu yra įsikūrusi miesto biblioteka, o apie buvusią pastato paskirtį primena čia veikianti pastovi ekspozicija, puikiai restauruota Pakruojyje, kur visų dėmesį ypač patraukė ant lubų nutapytas traukinys, šiuo metu restauruojama Kėdainiuose ar dar tik laukiančia specialistų rankos Aizputėje. Susitikimų su įvairių atminties institucijų darbuotojais metu buvo galima dar kartą įsitikinti, kad svarbiausi jose yra darbuotojai. Kartais pakanka vos vieno užsidegusio ir idėja tikinčio žmogaus, kad pastatai atgytų, o į juos susirenkantys žmonės prisimintų čia gyvenusius ir kūrusius bendrapiliečius.
Svarbi programos dalis buvo ir praktiniai užsiėmimai, kurių metu buvo ne tik įgyjama praktinių žinių, bet ir stiprėjo pažintys tarp žydų paveldu besidominčių įvairių sričių specialistų. Visa tai neabejotinai bus naudinga rengiant būsimas parodas Vrublevskių bibliotekoje bei kuriant Knygos muziejų.
Agnė Zemkajutė
Programos dalyviai Rygos sinagogos prieangyje
Buvusioje Kuldigos sinagogoje šiuo metu veikia biblioteka, o senąją jos paskirtį primena nedidelė ekspozicija
Klaipėdos sinagogoje
Paroda „Lietuvos spaudos fotografija 2021“
Paroda „Lietuvos spaudos fotografija 2021“
Nuo liepos 4 iki rugsėjo 15 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos renginių salėje eksponuojama nacionalinio konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2021“ finalininkų darbai, kuriuose savaip atsiskleidžia 2020-ieji su visais jų sunkumais ir džiaugsmais.
Kviečiame jus kartu su mumis – Lietuvos žiniasklaidos fotografų bendruomene – įsižiūrint į šios parodos nuotraukas, švęsti konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ dvidešimtmetį.
Nors 2020-aisiais metais nemažą mūsų gyvenimo dalį surakino pandemija, konkurse dalyvavo per 110 šalies fotografų, kurie pateikė beveik 3200 nuotraukų. Fotografijas vertino tarptautinė konkurso komisija, kurios nariais šiemet tapo profesionalūs spaudos fotografai Taciana Tkačova (Baltarusija), Draganas Kujundzičius (Serbija), Zenonas Nekrošius (Lietuva), grafikė, fotomenininkė Daiva Kairevičiūtė ir ilgametis Lietuvos spaudos fotografų klubo vadovas, kultūros prodiuseris Jonas Staselis. Savo komentaruose konkurso komisijos nariai ne kartą pabrėžė didelį Lietuvos žiniasklaidos fotografų profesionalumą, gebėjimą nukelti žiūrovą į įvykio vietą, mokėjimą atskleisti žmonių išgyvenimus ir jausmus, gamtoje vykstančius procesus, politinio gyvenimo subtilybes vienu kadru ar ištisu reportažu.
Konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“ tiesiogiai prisideda prie lietuviškos humanistinės fotografijos tradicijos tęstinumo. Jau dvidešimt metų jis kviečia šalies fotografus skirti daugiau dėmesio įvykių dalyviams ir stebėtojams, geriau suprasti, perteikti jų išgyvenimus, ieškoti savito pažiūrio, atsakingai vizualiai informuojant visuomenę apie reikšmingus įvykius ir gyvenimą mūsų šalyje bei pasaulyje. Šiemet tarp tradicinės konkurso kategorijos „Portretas“ darbų gausu emociškai stiprių, labai paveikių kadrų, kurie žiūrovui išlieka ilgam. Pateikiamos kategorijos „Kultūra ir pramogos“ nuotraukos rodo, kaip mokame džiaugtis paprastais dalykais, o kategorijos „Kariuomenė“, – kaip visuomet, iškart perkelia į retai iš arti matomą įvairų ir nelengvą Lietuvos karių pasaulį.
Konkurso sumanytojų vardu viename pirmųjų metraščių „Lietuvos spaudos fotografija“ J. Staselis rašė: „Sustabdyta dabartinio gyvenimo akimirka liks mūsų vaikams ir anūkams, kurie matys, koks buvo jų tėvus ir senelius supęs pasaulis.“ Praėjus dvidešimčiai metų, mes vis dar tikime, kad būtent jiems – mūsų visų vaikams ir anūkams – kuriame ir atrenkame vaizdus, kurie šiandien mums galbūt atrodo įprasti ir suprantami, o ateityje žmonėms suteiks gilesnį, geresnį mūsų laikotarpio suvokimą.
Informaciją parengė parodos organizatoriai
Paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“
Paskaita „Viešas slaptas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis“
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1733 m. rašytas dienoraštis – išskirtinės apimties ir vertės šaltinis. Daugiau kaip 750 puslapių apimties rankraštyje regime itin smulkiai aprašytą Sapiegų giminės atstovo kasdienybę: susitikimus su pačiais įvairiausiais asmenimis (valstybės pareigūnais, giminaičiais, klientais ar pavaldiniais), dalyvavimą LDK Vyriausiojo Tribunolo, seimelių, Seimo veikloje, gausią korespondenciją, valdų administravimo kasdienybę, keliones ir nuolat patiriamus nepatogumus dėl šlubuojančios sveikatos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienoraštyje autorius turėjo atskleisti visą savo gyvenimą, aprašyti kiekvieną savo darbą ir pasidalinti slapčiausiomis mintimis. Vis dėlto A. K. Sapiega nutylėjo daugelį savo gyvenimo dalykų, o pateikiamą informaciją skyrė tik tam tikram žmonių ratui. Kas tie dienoraščio skaitytojai? Kodėl autorius nebuvo iki galo atviras? Pristatydama neseniai išleistą knygą, šiuos ir kitus klausimus, kilusius tyrinėjant, verčiant ir rengiant spaudai A. K. Sapiegos dienoraštį, paskaitoje „Viešas slaptas Merkinės seniūno A. K. Sapiegos dienoraštis“ aptaria Lietuvos istorijos instituto darbuotoja dr. Jolita Sarcevičienė.
Andriaus Užkalnio mintys apie knygas
Andriaus Užkalnio mintys apie knygas
Savo mintimis apie knygas dalijasi žurnalistas, publicistas, devynių knygų autorius Andrius Užkalnis.
1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Paprasta. Knygos darbas yra sukelti naujų klausimų ir minčių. Imti tai, ką visi galvoja esant savaime suprantama, ir uždavinėti klausimus apie tai skaitytojui (o taip pat, kad rašytojas klausinėtų ir patį save – kodėl taip vyksta, kokios priežastys, kame šaknys – viskas pasaulyje juk vyksta su priežastimi). Aš skaitau knygas, kad turėčiau apie ką galvoti.
2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Norėčiau radikaliai pakeisti bibliotekininkų požiūrį. Dažnai jie galvoja apie tai, kaip išmaniai vesti skaitytojų vidurkį skaitymo keliu. O man labiau norėtųsi, kad bibliotekininkas būtų nurautas (pastaba – čia ir kitur nedėkite nei kabučių, nei pasvirojo šrifto, ačiū), kad galvotų apie tai, kas jam įdomu ir įdomiausia, kad rastų sau nišines gelmes, kažkokias domėjimosi kertes, ir drąsiai į jas nertų, negalvodamas, kad čia labai jau retas ir egzotinis interesas, kad kitiems nebus įdomu. Bibliotekininkas turi būti keistuolis, o ne buhalteris. Buhalterių, žinoma, gyvenime irgi reikia.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Turite galvoje – priremti duris? Daužyti ja muses? Ne, kažkaip buvau išauklėtas taip, kad knygą reikia labai saugoti. Ligi šiol nesugebu į knygą peckioti užrašų ar pastabų – turiu tam užrašinių, kurias sparčiai pildau, ir jeigu kažką reikia fiksuoti, užsirašau ten. Nuo vaikystės buvau įpratintas net superviršelį nuvilkti, prieš skaitant, jei toks yra. Jei kur nors forzace arba šmuctitule žmogus užrašo telefono numerį, man tai atrodo barbariška.
Kai kas, pavyzdžiui, vietoje skirtuko užlenkia kampą, ir man tai keista – pats to nedarau. Nors tame, pagalvojus, nieko blogo nėra, nebent tai fotoalbumas ar itin retas foliantas. Bet Mažvydo „Katekizme“ neimtumėt užsirašinėti skrydžio datų ir laiko, net jei jis gulėtų po ranka. Kodėl tada tai darote su Užkalnio knygomis? Kaip jums negėda?
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Ne, papildymas, kaip ir audioknygos. Man darbe dažnai reikia knygos čia ir dabar, neturiu laiko toms kelioms dienoms, per kurias jas atsiųs. Gyvenimas trumpas, ir todėl dažnai perku elektroninę knygą.
O audioknygos man reikia, kad išnaudočiau tą laiką, kai vairuoju arba vaikštau – tai darau pakankamai daug, vaikščiojimas yra mano sportas.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Gal jūs juoksitės, bet aš nesijaučiu geru kartos atstovu, kaip ir mano bendraamžis Algis Ramanauskas. Jaučiuosi esąs paauglys, nebrandus, erzinantis ir todėl joks nesu savo kartos ambasadorius. Dažnai žmonės, kurie net už mane jaunesni, pradeda man pamokslauti, kaip nesusitupėjusiam jaunuoliui: „ateis laikas – suprasi“.
Ne, man atrodo, knygos ir santykis su jomis nėra kartos dalykas. Tik gal jaunoji karta (ta, kuriai dabar 30) skaito greičiau ir mažiau mistifikuoja skaitymą. Man tai patinka, nes aš pats toks, be to, aš esu profesionalus skaitytojas, mat 17 metų dirbau su įvairiausiais tekstais ir jų analize, mano darbas atvirų šaltinių žvalgyboje apėmė labai daug skaitymo ir jis turėjo būti greitas, išmanus ir nesentimentalus.
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Draugui viską skolinčiau, ir skolinu. Jeigu pradangins ir man tos knygos reikės, nusipirksiu kitą – skaitytų knygų rinkoje yra absoliučiai viskas. Jeigu aš kažko neskaitau šiuo momentu, o draugui reikia, tai reikia jam ir duoti. Tai pagarba knygai. Knyga turi dirbti.
Panašų požiūrį turiu į kvepalų kolekciją – visada leidžiu žmonėms purkštis, kartais skolinu. Kvepalai turi gyventi, o knyga turi būti skaitoma. Aš – ne knygų kaupikas, aš tiesiog prižiūriu labai daug knygų, kurios vienaip ar kitaip mano gyvenime atsirado.
Kai prieš 7 metus skyriausi, tai palikau dukroms ir buvusiai žmonai praktiškai visą biblioteką, be jokio gailesčio. Tai man buvo šansas pradėti naują. Dažnai knygas dovanoju, jeigu jos kažkam reikalingesnės, negu man.
7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Tai tikriausiai būtų eseistika. Aš gyvenime sutikau labai daug įdomių žmonių ir žinau begales epizodų, pastebėjimų, anekdotų ir kuriozų, kurių daugelis jau gyvena mano knygose ir straipsniuose, įkišti į žodinės iliustracijos rėmą. Tai mozaika, ne vientisas veikalas su pradžia ir pabaiga. Mano gyvenimą galima vartyti nuo bet kurios jo vietos, bet man labiausiai patinka tai, kas vyksta dabar.
Nežinau, gal atsiras, kas tokią parašys. Kol kas man sunku su pokalbiais ir interviu, nes daugumas pašnekovų bando mano elgesius ir nupušimus racionalizuoti, paaiškinti ir įsprausti į kažkokius rėmus. Aš to labai nemėgstu. Nesu paprastas žmogus, nesu, kaip visi, ir tame dalyvauti nenoriu. Man nepatinka tos lentynos ir skyreliai. Ir jeigu mane nori apibrėžti arba man išaiškinti, kaip aš jaučiuosi ir kodėl, ima siutas.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Anglakalbiai – britai ir amerikiečiai pirmojoje vietoje, ir turbūt beveik vienintelėje vietoje. Aš beveik nesu skaitęs nieko lietuviškai. Lietuvių kalba per gyvenimą gal perskaičiau penkiasdešimt knygų, na, gal greičiau šimtą. Ir dešimtkart daugiau – angliškų. Mano visas supratimas apie rašymą yra iš anglakalbių tekstų – knygų ir periodikos. Aš esu anglakalbės kultūros produktas. Tai nereiškia, kad aš būtinai geresnis – aš tik visai kitoks.
9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Tai kad aš rašau knygas, jų esu parašęs devynias. Viskas, ką rašau, yra apie žmones, nes net kai rašai apie politiką ar šalis ar architektūrą ar apie maistą – visa tai yra žmonių gyvenimo rezultatas, jo pasekmė, jo atspindys. Niekas neegzistuoja atskirai nuo žmonių. Ir kokie nors šiaurės korejiečiai, arba rusai, arba kolumbiečiai turi tik tiksliai tokias šalis, kurias patys susikūrė, nei daugiau, nei mažiau. Ką norėjo, tą ir turi.
O labai norėčiau dar parašyti apie populiariąją psichologiją ir jos atspindžius mūsų kasdieniame gyvenime. Ne vadovėlį „padėk sau“, o praktinę demonstraciją, kaip veikia žmogus.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Peter Wail, Genius Loci – čia tokia Rygos žydo, emigravusio į Ameriką, kelionių kultūrologinė eseistika.