Televizijos žurnalisto, dokumentinių filmų kūrėjo Rimo Bružo mintys apie knygas
Televizijos žurnalisto, dokumentinių filmų kūrėjo Rimo Bružo mintys apie knygas
Asmeninio albumo fotografija
Mintimis apie knygas dalijasi žinomas televizijos žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Rimas Bružas: „knygos paskirtis – nukelti, kur taip paprastai nenukaksi, parodyti tai, ką ne taip lengvai pamatysi ir supažindinti su tokiais „užkulisiais“, prie kurių niekuomet neprisibrausi“.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Ta, kuri pakeičia gyvenimą ir tai visai nebūtinai tektoniniai gyvenimo ar radikalūs pažiūrų lūžiai. Visai pakanka suvokimo, kai verčiant puslapius, kažko supratimas didėja, akiratis tampa bent kiek platesnis, dalykus supranti geriau, pilniau. Grožinė literatūra apskritai „bonusų“ skrynia, teoriškai gali nugyventi net kelis gyvenimus, įlįsti į žmonių galvas, matyti jų pasirinkimų pasekmes ir visai nesunkiai sumodeliuoti situacijas savojoje. Kitaip sakant, atpažinti situacijas ir turėti joms sprendimą.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Esu tikras, kad jos turi geresnių ir tikrai vertesnių knygų parinkėjų. Gal kokį fotografijų albumą?
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Esu girdėjęs linksmą istoriją apie legendinį keliautoją Antaną Pošką, kuris studentus priimdavo kambaryje su knygomis paramstytu stalu. Pati jam papriekaištavo, kad nesolidu ir sulaukė atsakymo: „Jie ateina manęs paklausyt, o ne mano aplūžusio stalo pažiūrėt“. Tokiu tikslu knygų panaudoti neteko, bet kažką klijuodamas tikrai esu jas panaudojęs kaip svorį.
Ar elektroninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man ne, bet žinau ne vieną, kuriam elektroninės tiesiog patogiau. Neįžvelgiu jokios konkurencijos, nes (knygų leidėjų ir bibliotekininkų tai greičiau nesužavės) svarbiausia, kad žmogus skaito. Visa kita, mano galva, antraeilis arba skonio reikalas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Turbūt jau galiu save priskirti prie vidurinės kartos, kuri, kaip ir dera pagal pavadinimą, yra viena koja ten, kita – ten, t. y. kažkur per vidurį. Galėčiau kalbėti vien apie savo aplinką, savo „burbulą“. Jį vienija devizas „o, kaip norėčiau skaityti daugiau!“. Visi, manau, esame įsitraukę į savas karjeras, todėl dažniausiai skaitome „profesinę“ literatūrą, o visa kita laikome ramiems užtarnauto poilsio vakarams.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Labai mėgstu knygas, patinka namų bibliotekos kvapas ir taip, esu jų kaupikas. Tai suponuotų, kad knygą skolinti turėtų būti iššūkis. Tačiau taip nėra, mielai dalinuosi ir ne tik prašomas, bet dažnai rekomenduoju bičiuliams ką nors iš savo bibliotekos, kas, mano galva, verta dėmesio. Lygiai taip pat gaunu paskaityti knygų. Kartą nepastebėjęs bičiuliui paskolinau knygą su pabrauktomis man įdomiomis mintimis ir nuosavais pasamprotavimais. Ją atgavęs, radau prierašą pieštuku: „Ačiū, buvo įdomu“.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Visi esame kelyje ar kažkur pakeliui. Nesu išimtis, tik manosios kelionės maršrutai labai išsidraikę, dažnai tolimi ir vingiuoti.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Atrodytų, kad turėtų būti tie, kurie artimiausi geografiškai ir todėl mentaliteto lygmeniu arba kažkaip civilizaciškai-vertybiškai rezonuoja. Dažniausiai taip ir būna, betgi knygos paskirtis – nukelti, kur taip paprastai nenukaksi, parodyti tai, ką ne taip lengvai pamatysi ir supažindinti su tokiais „užkulisiais“, prie kurių niekuomet neprisibrausi. Neslėpsiu, pasitaiko, kad „atstumai“ būna per dideli, arba kai kuriems autoriams dar esu nepasirengęs.
Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?
Viliuosi, kad kada nors prisėsiu prie kelionių knygos, bet tikrai dar negreit.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
„Matilda Olkinaitė“ (sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas).
Su gimtadieniu, Vilniau! Atraskime XV–XIX a. Vilniaus cechus
Su gimtadieniu, Vilniau! Atraskime XV–XIX a. Vilniaus cechus
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, sveikindama savo brangų miestą Vilnių su 700 metų jubiliejumi, dovanoja išskirtinę parodą – Vilniaus cechai XV–XIX a. dokumentuose. Dar pirmąją XIV a. pusę Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas savo laiškuose kvietė Europos amatininkus atvykti į Lietuvą. Vilnius visada buvo atviras įvairių šalių žmonėms, jame kūrė garsiausi to laikmečio amatininkai ir taip Vilniaus vardas plačiai skambėjo Europos istorijoje!
2023 m. vasario 8 d. 17 val. vyks parodos atidarymas-pokalbis apie Vilniaus mieste veikusius cechus bei jų reikšmę sostinės raidai. Pokalbyje dalyvaus Nacionalinio muziejaus Vilniaus tyrimų grupės vadovė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, Vilniaus muziejaus tyrėjas-rinkinio kuratorius Povilas Andrius Stepavičius, archeologas Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir Naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis, parodos rengėjai Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojai dr. Andrius Jurkevičius ir dr. Justina Sipavičiūtė.
Cechas (vok. die Zunft) – tai tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų korporacinis susivienijimas. Pirmieji cechai atsirado dar XII a. Vokietijoje, o nuo XIII a. amatininkų cechai veikė beveik visuose Centrinės ir Vakarų Europos kraštuose. XV a. pabaigoje Vilniuje jau dirbo gana daug amatininkų, o juos burtis į cechus vertė smarki konkurencinė kova su atvykėliais iš kitų šalių, žemesnės kvalifikacijos amatininkai. Pirmieji Vilniuje (ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) į cechą susibūrė auksakaliai. Jų cecho statutą 1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras.
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos istorikai šiai parodai atrinko pačius įdomiausius ir vertingiausius dokumentus apie Vilniaus mieste veikusius cechus ir jų gyvenimą, saugomus Bibliotekoje. Šioje parodoje galėsite pamatyti pačias seniausias Lietuvos valdovų privilegijas, kuriomis jie patvirtino įvairių cechų veiklą Vilniaus mieste: siuvėjų, audėjų, dailidžių, liejikų, pakinktų dirbėjų, laikrodininkų, chirurgų, barzdaskučių, mėsininkų, odininkų, knygrišių ir daugelio kitų. Taip pat turėsite galimybę pamatyti ne vieną dokumentą, atspindintį vidinį cechų gyvenimą. Galbūt įsivaizduojate, kad cechai buvo tik nuobodi vieta, kurioje aukščiausio lygio amatininkai gamindavo savo produkciją, tačiau kaip rodo parodai atrinkti dokumentai, cechuose vyko nemažiau spalvingas to laikmečio gyvenimas. Parodoje eksponuojami dokumentai atskleis, kodėl XIX a. grafas Liudvikas Tiškevičius apskundė mėsininkų cechą, kodėl Vilniaus auksakaliai nukirsdino du dešinės rankos pirštus vienam Vilniaus siuvėjui, ką prisidirbo, pamiršęs savo garbingą amatą, vienas Vilniaus knygrišys, kuris buvo apskųstas burmistrui, prašant išmesti jį iš namo. Taip pat parodoje bus rodomi įspūdingi XVIII a. amatininkų darbo raižiniai bei žymiausių įvairių laikmečių istorikų tyrimai apie Vilniaus cechus. Tai ir dar daugiau įdomybių sužinosite, atvykę į Lietuvos MA Vrublevskių biblioteką. Paroda veiks iki vasario 24 d.
Parodos rengėjai dr. Andrius Jurkevičius ir dr. Justina Sipavičiūtė
Bibliotekos renginiai 23-ojoje Vilniaus knygų mugėje
Bibliotekos renginiai 23-ojoje Vilniaus knygų mugėje
2023 m. vasario 23–26 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks tarptautinis renginys – 23-ioji Vilniaus knygų mugė, kurios šių metų šūkis 700 eilučių laisvei. Jau tradiciniu tapo ir LMA Vrublevskių bibliotekos dalyvavimas šiame renginyje. Lankytojų lauksime Akademinės ir specializuotos literatūros salėje, stendo nr. 3.56.
LMA Vrublevskių bibliotekos renginys vyks vasario 24 d. 16 val. salėje 1.3.
Jame bus pristatyta baltarusių žurnalistė Inesa Pleskačevskaja ir jos esė knyga „Pasivaikščiojimai su Pranciškumi Skorina“, aptarta P. Skorinos gyvenimo, jo darbų reikšmė Lietuvai ir pasauliui. Renginį ves dr. Sigitas Narbutas, dalyvaus Inesa Pleskačevskaja ir dr. Alma Braziūnienė.
Bibliotekos stende susitikime su autoriais, kurie bendraus su skaitytojais ir norintiems dalins autografus:
vasario 24 d., nuo 17 iki 18 val. (po renginio) – baltarusių žurnalistė Inesa Pleskačevskaja;
vasario 25 d. prieš leidinio „Gedimino laiškai“, kurį sudarė ir vertė Sigitas Narbutas, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, pristatymą, nuo 19 iki 20 val. – dr. Sigitas Narbutas.
LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius, tel. 8 616 58 172
Pasikeitimai dėl leidinių išdavimo
Pasikeitimai dėl leidinių išdavimo
Pasikeitimai dėl leidinių išdavimo
2022 m. lapkričio 23 d. – 2023 m. balandžio 3 d. į rekonstruotas saugyklas keliami Knygų saugyklos, Periodikos saugyklos, Retų spaudinių, Senosios periodikos, Bibliografijos leidinių skaityklos ir Rankraščių fondų dokumentai.
Šiuo laikotarpiu dalis dokumentų skaitytojams nebus prieinami.
Leidiniai, užsakyti iš Senosios periodikos fondo, skaitytojams pateikiami Tado Vrublevskio skaitykloje (2 aukštas, 30 kambarys).
Dėl informacijos prašome kreiptis:
Abonementas: tel. (8 5) 262 3678 arba el. p. abonementas@mab.lt.
Retų spaudinių skyrius: tel. +370 682 45427 arba retispaudiniai@mab.lt.
Senosios periodikos skaitykla: +370 686 15798 arba senoji.periodika@mab.lt.
Rankraščių skyrius: tel. +370 686 85346, el. p. rankrasciai@mab.lt,
Bibliografijos leidinių skaitykla: tel. +370 649 88211, el. p. bibliografas@mab.lt.
Atsiprašome už nepatogumus.
Lietuvos universiteto bibliotekos 100-metis
Lietuvos universiteto bibliotekos 100-metis
2023 m. vasario 3 d. Kauno technologijos universiteto rūmuose gražiai paminėtas Lietuvos universiteto bibliotekos 100-mečio jubiliejus. Šią iškilmę surengė trijų bibliotekų: Technologijos, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetų, bendruomenės. Mat jos savo ištakas mato būtent 1923 m. sausio 1 d. pradėjusioje savo veiklą Lietuvos universiteto bibliotekoje. Ar daug turime šimtamečių atminties institucijų? Turbūt jas suskaičiuosime vos abiejų rankų pirštais. 1570 m. savo veiklos pradžią datuoja Vilniaus universiteto biblioteka, 1912-aisiais – LMA Vrublevskių, 1919-aisiais – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, o 1923-aisiais – Lietuvos universiteto biblioteka, vėliau davusi pradžią Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos sveikatos mokslų bibliotekoms. Penkios iš jų ypač svarbios. Vilniaus universiteto biblioteka įkurta nepriklausomos laisvos Lietuvos Didžiosios Kunigaištijos aukso amžiuje. Lietuvos nacionalinė ir Lietuvos universiteto bibliotekos įkurtos nepriklausomos laisvos Lietuvos Respublikos metais. Visos jos kartu su savo akademinėmis bendruomenėmis ugdė vis naujas laisvų, patriotiškomis demokratinėmis nuostatomis, pagarba humanistinėms vertybėms grįstų Respublikos piliečių kartas. Už tai per iškilmes ir kiekviena tinkama proga vėliau verta dėkoti paminėtų bibliotekų bendruomenėms, nes jos tęsia pirmtakių darbus. Tai – nelengva, bet labai kilni ir svarbi jų misija.
Daivos Narbutienės ir Jono Klėmano nuotraukos.
Komunikacijos skyriaus informacija
Prezidentas, Biblioteka ir laimingas atradimas
Prezidentas, Biblioteka ir laimingas atradimas
2023 m. vasario 1 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką aplankė Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Aukštąjį Svečią domino kai kurie Prūsijos istoriografų Georgo Colbės ir Danieliaus Heinricho Arnoldto darbai, suteikiantys žinių apie kultūrai, mokslui ir literatūrai nusipelniusius XVI–XVII a. Prūsijos autorius. Vieninteliai Vilniuje jų egzemplioriai saugomi LMA Vrublevskių bibliotekoje. Prezidentas su jais susipažino, pabendravo su Bibliotekos darbuotojomis ir pasidžiaugė laimingu atradimu. Rinkdama Jo Ekscelencijai knygas, Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Violeta Radvilienė surado leidinį, apie kurio buvimą nežinojo nei specialistai, nei visuomenė. Tai minėto G. Colbės „Kurtze Verzeichniss derer ehmahligen Samländischen und Pomezanischen Bischöffe im Hertzogthum Preussen“ („Trumpas buvusių Sembos ir Pamedės Prūsijos kunigaikštijoje vyskupų sąrašas“). Šis vertingas lituanistinis šaltinis išėjo Leipcige 1700 m. Aprašytas ir paskelbtas elektroniniame Bibliotekos kataloge jis vėl netrukus bus prieinamas skaitytojams.
Vikos Petrikaitės ir Mindaugo Dvaronaičio nuotraukos.
Komunikacijos skyriaus informacija
Literatūrologės Viktorijos Daujotytės mintys apie knygas
Literatūrologės Viktorijos Daujotytės mintys apie knygas
Į klausimus apie knygas atsako Viktorija Daujotytė, literatūrologė, kritikė, poetė.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Dažniausiai galvoju apie meninę vertę, bet knygos verčių skalė plati – nuo pažintinės iki pramoginės.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Knygą apie knygą ar knygas, kad ir Gabriel Josipovici „Pasaulis ir knyga“…
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Nesu to reflektavusi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tikros knygos man yra spausdintos, kad jausčiau popierių. Bet neneigiu ir skaitmeninių, kad tik būtų jų skaitytojų.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manau, kad Mano kartos (ir mano) požiūrį į knygą formavo vertingų knygų trūkumas.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Deja, tokios neturiu, o norėčiau turėti.
Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Jei apie kalbos žanrus, tai ir mano biografija (kaip ir kitų) gali būti papasakota.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Laimė, Lietuvos, nors vis dar nemažai skaitau.
Jeigu rašytumėt, apie ką būtų naujausia knyga?
Vis dar rašau – ir vis apie literatūrą, neatskiriamą nuo gyvenimo.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Baigiu Olgos Tokarcuk „Jokūbo istorijas“, pakaitom su apokrifais („Šie yra slapti žodžiai“).