Biblioteką pasiekė vertinga dovana
Biblioteką pasiekė vertinga dovana
Liepai artėjant prie pabaigos, Biblioteką pasiekė vertinga dovana – keli 1883–1886 m. mėnraščio „Aušra“ komplektai bei įvadinis tomas „Aušra po 140 metų“. Inicijavus JE Prezidentui Gitanui Nausėdai ir parėmus mecenatui Pranui Kizniui, „Aušrą“ pakartotinai išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir leidykla „Petro ofsetas“. Šį svarbų leidinį šiemet Vilniaus knygų mugės metu pristatė jo Iniciatorius, Mecenatas, taip pat leidėjas Gytis Vaškelis ir prie leidinio prisidėję mokslininkai: prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, prof. Domas Kaunas ir dr. Tomas Balkelis. Kaip pažymėta leidinį palydėjusiame ir Iniciatoriaus bei Mecenato pasirašytame rašte, „„Aušroje“ glūdi kilni lietuvybės galia, kuri prieš 140 metų esmingai prisidėjo prie tautinio atgimimo žadinimo. Tikime, kad pilietiškumo ugdymo ir švietėjiškais tikslais dovanojamas „Aušros“ rinkinys, pasklisdamas po Lietuvą ir už jos ribų, pradės naują savo gyvavimo etapą. „Aušros“ galia reikalinga ir kaip niekad anksčiau aktuali dabar – siekiant stiprinti mūsų tautinę ir pilietinę tapatybę, ugdyti kritiškai mąstančią jaunąją kartą, skiepyti meilę lietuvių kalbai, žadinti pasididžiavimą Lietuva, stiprinti patriotiškumą ir pilietiškumą.“ Vienas „Aušros“ komplektas skirtas Bibliotekoje kuriamam Lietuvos knygos muziejui, kiti veikiai bus prieinami Bibliotekos skaitytojams. Nuoširdžiai dėkojame už šią kilnią ir prasmingą dovaną visiems garbiesiems Geradariams!
Direkcijos informacija
Žurnalistė Živilė Vaškytė-Lubienė apie knygas
Žurnalistė Živilė Vaškytė-Lubienė apie knygas
Žurnalistė, komunikacijos specialistė, laidų redaktorė, Youtube kanalo „Klodų klodai“ kūrėja, konsultacijų įmonės „Enough“ verslo partnerė Živilė Vaškytė-Lubienė gyvena tuo, kuo domėjosi dar mokykloje, kas jai itin svarbu – tvarumu, ekologija. Gyvenimo būdu, veikla stengiasi padaryti pasaulį geresniu, nekenkti kitam žmogui, gamtai, planetai. Tvirtai žengdama pasirinktu keliu, to mokydama ir savo vaikus, Živilė sako: „Dažnai žmonės mano, kad norint gyventi tvariai, reikia visko atsisakyti, nes kad ir ką darome, yra blogai. Tikrai ne – reikia galvoti. Kartais net mažesnė pasirinkta blogybė jau yra pokytis. Šiais laikais visuomenei daug labiau rūpi, kokioje aplinkoje gyvename, su verslo keliama tarša kovojama. Tai galvojimas apie ateitį, apie savo vaikus ir anūkus, kokį pasaulį jiems paliksime.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga vadinčiau tą, kuri geba paliesti kažką viduje. Sukelti prisiminimus, panardinti į apmąstymus, nuvesti į atsakymus tų klausimų, kurie tą akimirką yra svarbiausi. Knyga turi atliepti skaitytojo vidų.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pastaraisiais metais man labiausiai į širdį ir atmintį smigo Radhanath Swami knygos: „Kelionė namo“ ir „Kelionė vidun“, Anne Morrow Lindbergh „Jūros dovanos“ ir Thich Nhat Hanh knygos. Tai knygos, prie kurių vis sugrįžtu. Tai – išminties lobynai, vedliai, kurių taip reikia šių dienų žmogui – pasiklydusiam ir nerandančiam ramybės, prasmės ir net savęs. Šie kūriniai tikrai dovanoja ramybę, suteikia prasmės ir moko, kaip gyventi kiekvieną dieną, kad ji būtų apdovanojanti.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Užaugau knygų apsuptyje. Mano tėvelių biblioteka – turtinga ir gausi. Nuo mažens man buvo skiepijama pagarba knygai. Iki šiol pamenu mažytę Akmenės vaikų biblioteką, įsikūrusią mediniame name. Ta tyla, kai girdisi tik atsargūs bibliotekininkės ar kito lankytojo žingsniai, girgždančios medinės grindys ir atsiveriantis pasaulis knygų pavidalu. Ir Jūsų biblioteką pamenu iš studijų laikų. Tą tylą, ypatingą aplinką, girgždančias grindis, išskirtinį interjerą.
Nuo mažens žinojau, kad knygas reikia saugoti, prižiūrėti ir skolinti tik tam, kuo labai pasitiki. Iki šiol manyje likęs įsitikinimas, kad knyga yra didžiulis turtas. Dabar jau ir pati turiu nemažą biblioteką. Dažnai sulaukiu draugų ir pažįstamų prašymų patarti, ką skaityti. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta žmogui pasiūlyti būtent tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano atveju skaitmeninės knygos niekaip negeba nukonkuruoti popierinių. Net jei keliauju, pasirinkimas – knyga ar kiti daiktai – visada akivaizdus. Laimi knyga. Nebijau kaupti gerų knygų namuose. Man jos džiugina akį ir širdį. Be to, visada esu ką nors paskolinusi. O ir vaikai auga. Tikiu, kad jiems namų biblioteka pasitarnaus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą
Nesu tikra, kad tai susiję su kartomis. Nors galbūt tai galėtų tapti argumentu, jei kalbėtume apie informaciją, kurią anksčiau galėdavai gauti tik iš leidinių, o dabar jau gali rasti internete. Ar kalbėtume apie laikus, kai knyga buvo sunkiai ar net per pavojus gaunama vertybė.
Aš visada skaičiau. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be knygų. Na, nebent turėčiau galimybę būti šalia tokių asmenybių, kurių knygas geriu į save kaip išminties šaltinį, ir tiesiogiai bendrauti. Bet turbūt ir šie žmonės ragintų eiti, skaityti ir nenustoti ieškoti. Man atrodo, kad žmogus turi nuolat klausti, ieškoti, domėtis, tik tada jis gali jausti, kad tikrai gyvena ir gyvena prasmingą gyvenimą. Tikiu, kad tik per patirtis ir žinias mes kaupiame išmintį, kuri įprasmina mūsų buvimą čia.
Turbūt labiausiai žmogaus ryšį su knyga lemia jo prigimtis, asmenybė ir noras augti. Ar žinojimu, ar vidumi. Mes su vyru daug skaitome. Tačiau vaikų neverčiu per jėgą skaityti. Kas vakarą skaitau jiems. Tai – mūsų ritualas. Ir jie turi jau nemenką savo knygų biblioteką. Man gera matyti, kaip jie kartais pasiima ir skaito, varto savo knygeles. Neraginami ir neverčiami. Man norisi juose užauginti tą meilę knygoms ir džiaugsmą skaityti.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Dažnai būna, kad svarstau, ar skolinti. Bet visada nugali supratimas, kad knyga man nepriklauso ta giliąja prasme. Ją parašė žmogus, norėdamas duoti. Tad kokią aš turiu teisę imti ir nukirsti tai? Negaliu būti tokia egoistė, kad bijodama netekti knygos, atsisakysiu padėti žmogui, nesuteiksiu galimybės atrasti, praturtėti dvasiškai ar gauti laukiamą atsakymą. O gal ta knyga jį įkvėps, pakylės..?
Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?
Dar anksti kalbėti apie tai. Norisi dar pripildyti savo vidinius aruodus išmintimi. Bet jeigu jau reikėtų šiandien įvardyti, tai būtų apie pokyčius, vidinį virsmą, o gal grįžimą prie savo esaties…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mano pasirinkimo nelemia autoriaus tautybė. Visada renkuosi pagal tai, koks yra kūrėjas, jo asmenybė, arba pagal temą, rašymo stilių. Man labai svarbi pati knygos kalba. Labiausiai patinka turtinga, sodri. Labai vertinu gerą vertimą. Kartais ir vertėjas nulemia mano pasirinkimus knygyne. Yra keletas pavardžių, kurias pamačiusi knygoje, žinau, kad kūrinys bus vertas dėmesio ir neerzins nevykusiu vertimu ar skurdžia kalba.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Pradėjau skaityti Mark Nepo „Pabudimo knygą“. Apie gyvenimo išmintį, prasmingumą ir dovanas, kurias gauname kasdien, tik ne visada jas pastebime ir vertiname.
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Didysis akademiko Vytauto Gudelio palikimas
Vytautas Gudelis – geografas, geologas, okeanologas, naujų gamtos tyrimų pradininkas, pedagogas ir mokslo organizatorius. Gudelio autorystei priklauso per 600 mokslo darbų, paskelbtų Lietuvos ir užsienio šalių mokslo leidiniuose bei periodikoje. Vrublevskių biblioteka dar 1994 m. išleido bibliografijos rodyklę „Vytautas Gudelis”. Vėliau buvo išleistas tęsinys, abi rodyklės apjungtos ir išspausdintos monografijoje „Akademikas Vytautas Gudelis”. Joje pristatyti svarbiausi akademiko gyvenimo faktai ir mokslinė veikla. Rankraštinis mokslininko archyvas saugomas Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, fonde F323. Tai itin vertinga Lietuvos geologijos ir geografijos paveldo dalis. Apie visa tai vaizdo įraše pasakoja Vytauto Gudelio bibliografinės rodyklės sudarytoja Bronislava Kisielienė.
Apdovanotas Bibliotekos direktorius
Apdovanotas Bibliotekos direktorius
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2023 m. liepos 6 d. Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir jos vardo garsinimą pasaulyje valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.
Tądien iškilmių Prezidentūros Baltojoje salėje metu Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius, literatūros istorikas, bibliografas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras Sigitas Narbutas už reikšmingus mokslinius senosios Lietuvos literatūros ir rašytinio paveldo, lietuvių kultūros asmenybių, lietuviškos knygos ir spaudos tyrinėjimus apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
100 metų „Krivulei“
100 metų Krivulei
„Jei nori pažinti Lietuvą – jos gamtą, valstybės vyrus, mokslo ir meno darbininkus, rašytojus, visuomenės veikėjus, – skaityk Krivulę. Jei nenori atsilikti nuo mūsų literatūros ir meno augimo, nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo, tai turėk savo namuose Krivulę. Jei nori pažinti pasaulį ir jo valdovus, mūsų kaimynus ir draugus, – jei nori pamatyti kaip lietuviai kitur gyvena – visa parodys Krivulė“ – tokių savireklamos pažadų pažėrė prieš 100 metų, 1923 metų liepą, pasirodęs pirmasis žurnalo Krivulė numeris.
Atidus skaitytojas šiuos pažadus galėjo būti skaitęs 1920–1923 m. leisto kariuomenės žurnalo Atspindžiai puslapiuose. Atspindžiai buvo nuostolingi, todėl svarbaus žurnalo leidybą 1923 m. iš Krašto apsaugos ministerijos perėmė telegramų agentūra ELTA. Gaivinti leidinio buvo pakviestas naujas redaktorius Kazys Puida, agentūra jam skyrė 500 litų kasmėnesinę dotaciją už leidinio platinimą užsienyje ir Lietuvos populiarinimą. Naujasis redaktorius žurnalui davė kitą – Krivulės – pavadinimą. Dėl žemo markės kurso leidinys iš pradžių buvo spausdinamas Berlyne, Gvido Hakebailio (Guido Hakebeil) spaustuvėje.
Pirmasis Krivulės numeris, išlaikydamas pirmtako tradiciją, skaitytojus pasitiko vyriausiojo kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko nuotrauka. Daug vietos numeryje buvo skirta grožinei literatūrai: publikuota Fausto Kiršos, Oskaro Vaildo (Oscar Wilde), Selmos Lagerliof (Selma Lagerlöf) prozos, Bronės Buivydaitės eilėraštis. Į prozos kūrinius buvo įterpta naujojo ministrų kabineto narių portretų, iliustruotais straipsneliais pristatytos Lietuvos skautų asociacija, Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija, papasakota apie Etnos ugnikalnio išsiveržimą. Įdėta vaizdų iš kooperatininkų šventės, Aukštųjų karininkų kursų dalyvių suvažiavimo Kaune, VIII Estijos dainų šventės ir kt. Skyrelyje „Knygų lobis“ paskelbta Vytauto Bičiūno, pasirašiusio L. Straigiu, recenzijų. Taip pat įdėta „Margumynų“ – linksmų istorijų. Nemažai vietos (4 puslapiai ir viršeliai) buvo skirta reklamai.
Pirmasis Krivulės numeris nebuvo itin palankiai sutiktas. Trimito apžvalgininkas, galbūt nujausdamas būsimą varžovą, peikė Krivulės „skystutį turinį“, priekaištavo dėl to, kad įdėta per daug vertimų ir per mažai iliustracijų. Lygino Atspindžius su Krivule pastarosios nenaudai. Kritiko manymu, „vieni apsakymėliai žmogaus nepatenkina“, reikėtų skelbti daugiau pažintinių, istorinių straipsnių. Užkliuvo ir tai, kad žurnalas išspausdintas Berlyne.
Dienraščio Lietuva apžvalgininkas Zigmas Kuzmickis, aptardamas Krivulės pasirodymą, prisiminė ir pirmtakų nuodėmes: esą, Atspindžiai ir jo pirmtakas Šešėliai „sirgę“ medžiagos trūkumu ir nepunktualumu. Prikišo, kad pirmajame Krivulės numeryje mažai originalių kūrinių, ragino stengtis, jog kalba būtų taisyklingesnė ir aiškesnė, peikė neišraiškingą leidinio viršelį ir mažoką apimtį.
Nepaisant tikrų ar menamų trūkumų ir gana didelės konkurencijos (tuo metu Lietuvoje ėjo tokie solidūs kultūrinio pobūdžio leidiniai, kaip Gairės, Karys, Kultūra, Trimitas, Vairas, Židinys ir kiti), Krivulė startavo taip sėkmingai, kad trijų pirmųjų numerių tiražai buvo išspausdinti pakartotinai. Anot literatūrologo Leono Gudaičio, Krivulė taikėsi prie vidutinio skaitytojo, kuriam pakanka intriguojančio vertimo ir pikantiškos nuotraukos, todėl sulaukė sėkmės.
Sėkmė ilgai netruko. 1924 m. pradžioje leidinys, kainavęs 2 litus, buvo pabrangintas iki 3 litų. Tai gerokai sumažino Krivulės populiarumą, ėmė trūkti lėšų. Redakcijoje kilo nesutarimų tarp K. Puidos ir V. Bičiūno. Spausdinimas buvo perkeltas į Kauną, nes G. Hakebailio spaustuvė dėl neapmokėtų sąskaitų sustabdė darbus. Krivulės 1924 m. nr. 6 išėjo K. Narkevičiaus ir V. Atkočiūno spaustuvėje. K. Puida nuo nr. 7 leidybą perėmė į savo rankas, o žurnalo spausdinimą patikėjo „Raidės“ spaustuvei. Redaktorius kvietė iš Vokietijos grįžti F. Kiršą ir imtis Krivulės redagavimo, bet šis, nesulaukęs algos už darbą kitame K. Puidos redaguojamame žurnale Gairės, nesutiko.
Norėdama padidinti skaitytojų skaičių, redakcija žadėjo nuolaidų moksleiviams, suradusiems savo mokyklose dar bent 10 prenumeratorių. Nuo 1925 m. nr. 3 Krivulė tapo dvisavaitinė ir perpus sumažino kainą iki 1,50 lito, tačiau tai prastėjančių reikalų nepataisė. Redakcija kreipėsi į skaitytojus atsiprašydama dėl žurnalo netobulumo, teisinosi, kad iliustruotas spaudinys reikalaująs didesnių kaštų, o techninės galimybės esančios menkos, trūkstą popieriaus.
Sunkmetis privertė žurnalo kūrėjus suktis iš padėties. Krivulės ir Lietuvos dienraščio redaktoriams susitarus, buvo sumanyta žurnalą iš dalies prišlieti prie dienraščio. Nuo 1925 m. nr. 13 iki metų pabaigos lygiagrečiai ėjo dvi savaitinės Krivulės: iliustruotas žurnalas ir Lietuvos dienraščio priedas. Jų turinys šiek tiek skyrėsi: žurnale buvo tęsiamas jau pradėtas O. Pleirytės-Puidienės romano „Tėviškė“ publikavimas, o dienraščio priedas skelbė kitus straipsnius. Mažesnė apimtis ir dienraščio parama leido Krivulei gyvuoti iki 1925 metų pabaigos ir įvykdyti įsipareigojimus prenumeratoriams. Paskutiniame 1925 metų numeryje buvo paskelbtas pranešimas, kad kitais metais žurnalas nebeis kartu su Lietuva, o kaip eis, bus pranešta vėliau. Leidinys daugiau nebepasirodė. Iš viso buvo išleistas 51 Krivulės numeris.
Kai kurie Krivulės numeriai buvo proginiai. 1924 m. nr. 4 paminėjo Petro Vileišio įsteigtą dienraštį Vilniaus žinios. Pranas Mašiotas paskelbė įžanginį straipsnį, Jonas Jablonskis, Kazys Puida, Ona Pleirytė-Puidienė, Juozas Tumas-Vaižgantas – atsiminimų apie darbą Vilniaus žinių redakcijoje.
Paminėdamas Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos vienerių metų veiklos sukaktį, Krivulės 1924 m. šeštasis numeris skaitytojams pristatė Lietuvos kooperacijos banką ir jo vadovus, papasakojo apie vartotojų kooperacijos plėtrą šalyje.
1924 m. nr. 10 buvo skirtas lietuvių ir čekų kultūriniams ryšiams. Numerį parengė O. Pleirytė-Puidienė, straipsnių publikavo Kazys Puida, Jonas Basanavičius. Buvo paskelbtos užsienio autorių parašytos čekų literatūros, teatro, dailės ir muzikos apžvalgos.
Žurnalo puslapiuose per nepilnus trejus jo gyvavimo metus buvo išspausdinta nemažai grožinės literatūros. Krivulėje bendradarbiavo ir pripažinti, ir pradedantys lietuvių literatai: Vytautas Bičiūnas, Natalija Bičiūnienė, Bernardas Brazdžionis, Augustinas Gricius, Faustas Kirša, Pranas Morkus, Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Vaičiūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Juozas Žlabys-Žengė ir kiti. Be originalių kūrinių, leidinyje buvo publikuota ir nemažai vertimų, daug prozos išvertė pats redaktorius, taip pat Ona Pleirytė-Puidienė, Edvardas Viskanta, poezijos vertimų paskelbė Faustas Kirša, Balys Sruoga, Mykolas Vaitkus.
1924 m. nr. 1 Krivulės redakcija paskelbė literatūrinį konkursą baladei tautiniais ar istoriniais motyvais parašyti, žadėjo apdovanojimus: 200 litų už pirmąją vietą ir 100 – už antrąją. Konkursui buvo atsiųsti tik keturi kūriniai, iš kurių du buvo išspausdinti žurnale, vienas jų premijuotas, bet autoriai taip ir nebuvo atskleisti.
Krivulėje buvo publikuojama apžvalginių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Apie gamtos paslaptis rašė Petras Tarasenka, kūno kultūrą ir sportą – Karolis Dineika, Lietuvos dailę – Vytautas Bičiūnas, teatrą – Kazys Inčiūra, Juozapas Albinas Herbačiauskas ir kiti.
Krivulė buvo bene pirmasis leidinys Lietuvoje, paskelbęs gražiausios lietuvaitės konkursą. Ne jaunesnės nei 18 metų merginos buvo kviečiamos siųsti redakcijai po dvi nuotraukas: portretą ir fotografiją visu ūgiu, apsirengus tautiniais drabužiais. Atsiųstos nuotraukos turėjo būti publikuojamos Krivulės puslapiuose. Redakcija pažadėjo, kad pirmosios vietos laimėtoją apdovanos auksiniu laikrodžiu, antrosios – gintariniais karoliais, o trečioji gaus komisijos pripažinimą. Buvo žadama, kad gražiausioji lietuvaitė pozuos tapant kunigaikštienės Birutės portretą, kuris vėliau bus eksponuojamas Karo muziejuje. Konkursas dėl nežinomų priežasčių neįvyko, gražuolių atvaizdai taip ir nepapuošė žurnalo puslapių.
Krivulės žurnalas ženkliai prisidėjo prie lietuviškos fotožurnalistikos raidos, buvo vienas pirmųjų Lietuvoje gausiai originaliomis nuotraukomis iliustruotų žurnalų. Leidinio kūrėjai suprato, kad vaizdas prasmingai papildo tekstą ir yra ne mažiau svarbus. Pirmajame Krivulės numeryje buvo išspausdintos 29, antrajame – 43, trečiajame – 48 nuotraukos. Žurnale buvo publikuota Lietuvos ir užsienio iškilių asmenų portretų, kariuomenės gyvenimo vaizdų. Fotoreportažai, nuotraukų serijos įamžino įvairius Lietuvos visuomeninio gyvenimo reiškinius: šventes, parodas, mokyklas ir kitką. Patrauklumo žurnalui suteikė gausiai iliustruoti publicistiniai pasakojimai apie egzotiškus kraštus, kurių vaizdai greičiausiai buvo paimti iš užsienio spaudos. Leidinyje kaip specialusis fotografas-korespondentas buvo nurodytas Mejeris Smečechauskas, Ekonominės karių bendrovės fotoateljė vedėjas, galimas daiktas, daugelio iš žurnale publikuotų nuotraukų autorius.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi išėję Krivulės numeriai. Įdomu, kad vienas bibliotekoje saugomų 1923–1924 metų žurnalo įrišų yra priklausęs Juozui Tumui Vaižgantui, vėliau – Vaižganto muziejui ir Vytauto Didžiojo universiteto muziejui.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Literatūra
„Atspindžiai“, lietuvių paveiksluotas žurnalas, pabaigė savo egzistavimą… Rubrika: Įvairios žinios. Lietuvoje. Parašas: L. K. Trimitas, 1923, nr. 149, p. 4.
Gražiausios lietuvaitės konkursas. Krivulė, 1925, nr. 1, p. 5–6.
Gudaitis, Leonas. Permainų vėjas. Vilnius: Vaga, 1986.
Į mūsų skaitytojus. Lietuva, 1925, liepos 31 (nr. 169), p. 1.
Išėjo 5 Nr. „Krivulės“. Rubrika: Kauno kronika. Lietuva, 1923, lapkr. 28 (nr. 269), p. 5.
Juodakis, Virgilijus. Lietuvos fotografijos istorija: 1854–1940. Vilnius: Austėja, 1995.
„Krivulė“. Rubrika: Knygos, raštai. Trimitas, 1923, nr. 151, p. 32.
„Krivulės“ konkursas baladai parašyti. Parašas: „Krivulės“ redakcija. Krivulė, 1924, nr. 1, p. 30.
„Krivulės“ konkurso pasekmės. Krivulė, 1924, nr. 6, p. 28.
Kuzmickis, Zigmas. „Krivulė“. Rubrika: Bibliografija ir kritika. Parašas: K-kis. Lietuva, 1923, rugpj. 5 (nr. 173), p. 6.
Mūsų gerb. skaitytojams. Parašas: „Krivulės“ redakcija. Krivulė, 1925, nr. 2, p. 44.
Pranešimas. Krivulė, 1925, nr. 33–34, p. 443.
Vidurinių mokyklų mokiniams. Parašas: „Krivulės“ administracija. Krivulė, 1925, nr. 1, antrasis viršelis.
Panemunės pilis: Eperješų renesansinės pilies transformacija Gelgaudų valdymo periodu
Panemunės pilis: Eperješų renesansinės pilies transformacija Gelgaudų valdymo periodu
Panemunės pilis yra geriausiai išlikusi renesansinė tradicinės gynybos rezidencinė pilis Lietuvoje. Pilis, kurią statant 1604–1610 m. dar tęstos gotikinių pilių gynybos tradicijos, suformuota ant kavos, aplink trapecinį uždarą kiemą įrėmintą kampiniais bokštais ir buvo skirta ne tik gynybai, bet ir gyvenimui. Panemunės mūrai išsiskiria ne tik savo efektingu dydžiu, kurį lėmė vykę rezidencijos atnaujinimo darbai XVII a. II pusėje ir ypač XVIII a. II p., bet ir kompleksiškai išlikusia klasicistine sienų tapyba. Paskaitoje siekiama atskleisti pirminį – renesansinį – vengrų kilmės Lietuvos bajoro Jonušo Eperješo tradicinės gynybos rezidencinės pilies pavidalą ir rezidencijos transformaciją XVIII a. II pusėje, kuomet objektą iš esmės atnaujino ir išplėtė Generalinis žemaičių seniūnas Antanas Anupras Gelgaudas ir jo palikuonys paversdami klasicizmo idėjų įkvėpta ištaiginga Apšvietos epochos didikų rezidencija. Dvaro sodybos neįsivaizduojamos be jas supančių parkų. Panemunės pilį taip pat supa parkas, kuris yra taip pat kelių epochų palikimas. Valdant Eperješams čia buvo sodai, tvenkiniai, žvėrynas, rezidenciją supo miškai. XVIII a. pabaigoje sukurtas angliškas – peizažinis parkas, atspindėjęs Gelgaudų kultūrinį akiratį. Naujai pažvelgti į Gelgaudų indėlį kuriant Panemunės parką leidžia ir pirmą kartą viešai pristatomos 1774 m. kunigo Bonifaco Vrublevskio eilės (vertė Mindaugas Paknys), kurios buvo dedikuotos „Jos didenybei panelei Eleonorai Gelgaudaitei, LDK sargybininko dukrai. Panemunės kalno į žavingą itališką sodą perstatymo proga.“ Paskaitą skaitė Marius Daraškevičius – humanitarinių mokslų daktaras, architektūros istorikas, Panemunės pilies direktorius, Vilniaus dailės akademijos mokslininkas stažuotojas. Tarp jo mokslinio darbo sričių patenka Naujųjų laikų Europos architektūros istorija ir teorija, Rytų Europos architektūra bei taikomoji ir dekoratyvinė dailė, taip pat Lietuvos bajorų materialinė kultūra. M. Daraškevičius yra mokslinių straipsnių ir knygų skirtų dvarų architektūrai autorius.
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė apie knygas
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė apie knygas
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė – legendinio kino ir teatro aktoriaus Vytauto Tomkaus dukra. Dirbdama parodų ir dailės renginių kuratore Lietuvoje ir pasaulyje, jų surengė daugiau nei devynis šimtus.
Dailininkė dirba įvairiose vaizduojamosios ir taikomosios grafikos srityse: piešimo, spaudos, miniatiūrų, ekslibrisų, plakatų, grafinio dizaino, knygų iliustravimo, fotografijos, skaitmeninės grafikos. Surengė 17 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų, jos darbų yra įsigiję galerijos ir kolekcininkai Bulgarijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Belgijoje, Turkijoje, JAV, Anglijoje, Japonijoje.
Dovilė džiaugiasi pastaruoju metu galėdama daugiau laiko skirti kūrybai. Dėkinga savo tėvams – aktoriams Lilijai Mulevičiūtei ir tėčiui Vytautui Tomkui, – kad nuo mažens ja pasitikėjo, neribojo laisvės, skatino išradingumą, originalumą, išmokė darbštumo, atsakingumo. Teatro gyvenimas ilgai buvo šalia, tačiau idėjų savo darbams dailininkė semiasi ir iš aplinkos, savo vidaus, emocijų, spontaniškai pamatytų ar sugalvotų vaizdinių. Nesenkantis įkvėpimo šaltinis – gamta, jos spalvos, faktūros, keliamos nuotaikos. Ilgos vasaros etnografiniame Šuminų kaime prie Baluošo ežero kranto stebint saulėlydžius, vaikštant po pievas ir miškus, atvėrė natūralų, gražų ir tikrą pasaulį.
Greta tradicinės grafikos kūrimo Dovilė pamėgo fotografuoti dangų, debesis, vandens raibulius, atspindžius, bangas, medžius ir augalus. Skaitmeninė fotografija nepakeičia gyvo menininko rankos prisilietimo, tačiau šiuolaikinės technologijos atveria naujas galimybes, praplečia įprastas išraiškos priemonių ribas.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga yra ta, kurią perskaičius ir užvertus paskutinį lapą norisi atsikvėpti, užsimerkti ir kurį laiką patylėti, pagalvoti. Dar pabūti atmosferoje, sukurtoje autoriaus, o kartu ir tavo – skaitytojo reakcijos, fantazijos, refleksijos – kiek tai rezonuoja su tavo vidiniu pasauliu, patirtais išgyvenimais. Vertinga knyga yra ta, kurią rekomenduotum perskaityti draugui. Kurią atsimintum po kelerių metų – ir nebūtinai siužetą, bet tą nuostabų skaitymo jausmą. Ir liūdesį, kai knyga pasibaigia, o norisi tęsti dar ir dar… Vertinga knyga gali būti ir sunki, ir lengva, ir nebūtinai labai protinga ar pamokanti… Geriausias knygos įvertinimas – kai norisi po kurio laiko vėl ją paimti ir skaityti dar kartą. Arba nusipirkti ir tiesiog turėti, nors esi jau skaitęs, pasiėmęs iš bibliotekos…
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Na, aš pati dažnai prašau bibliotekos darbuotojų rekomendacijos. Ir baltai jiems pavydžiu – atrodo, koks nuostabus darbas – ateini į biblioteką, išduodi keletą knygų lankytojams, o per laisvalaikio minutes sėdi sau ir skaitai… (Žinoma, čia tik man taip atrodo…) Juo labiau, kad užėjus į biblioteką šiais laikais akys raibsta nuo įvairiausio pasirinkimo: grožinės, istorinės, psichologinės knygos – visos viena už kitą patraukliau išleistos. Kadangi esu baigusi grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, visada atkreipiu dėmesį į knygos dailininko darbą. Studijuojant mums pristatydavo gražiausias įvairių leidyklų knygas, tada jų būdavo vienetai, spaudos galimybės ribotos. Dabar gražių knygų nors vežimu vežk! Viena už kitą nuostabesnės. Tačiau pasitaiko ir labai prastų leidinių menine prasme, nors viršeliai ir labai spalvingi, ir popierius puikus… Dabar itin retai perku knygas, namuose knygų lentynos perpildytos. Man pasisekė – greta namų yra Vilniaus savivaldybės centrinė biblioteka, esu ten dažnas svečias.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais knygų stirtomis slėgdavome savo grafikos darbus. Kaip ir visi, jaunystėje laikydavau mylimojo nuotraukas ir brangius laiškus, sudžiovintą gėlės žiedą…
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man – tikrai ne. Prie kompiuterio ir telefono praleidžiu nemažai laiko. O paimti knygą į rankas yra tikra prabanga, savęs apdovanojimas. Darau tai dažniausiai vakare, kai viskas nurimsta, ar vasarą kaime. Dažnai vakare renkuosi knygą, o ne filmą. Knyga ramina, tai labai mielas ritualas. Skaitmeninės skaityklės nesu išbandžiusi, bet man asmeniškai popierinei knygai konkurentų nėra.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Aš pati skaityti pradėjau labai anksti, o rimtas knygas – gal kokių 11 metų. Kai sirgdavau, dieną reikėdavo leisti namuose, o mano knygos būdavo perskaitytos, pradėjau jas imti iš Tėvų knygų lentynos. Pradžioje rinkdavausi man patinkančias nugarėles, viršelius, intriguojančius pavadinimus. Taip įsisukau į A. Čechovo, F. Dostojevskio, V. Hugo, įvairių žinomų užsienio, o vėliau ir Lietuvos autorių kūrybos pasaulį. Supratau, koks gėris ir gylis yra knygos ir kiek visko ten gali rasti! Mano aplinkos žmonės visi daug skaitė: draugai, tėvai, net močiutė. Keisdavomės knygomis, kartais kokį perskolintą super bestselerį reikėdavo skubiai perskaityti per dieną ar dvi. Tada epitetas „apsiskaitęs žmogus“ buvo įprastas ir gana dažnai vartojamas. Jau senokai tokio apibūdinimo neteko girdėti. Abejoju, ar jis naudojamas jaunimo tarpe.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Artimam draugui paskolinčiau bet ką. Gal tik iš kažkieno pasiskolintos knygos neskolinčiau. Vis neišmokstu pati užsirašyti, kam ir ką duodu. O kai tos knygos pasigendu, būna labai keblu klausinėti ir ieškoti. Nemažai knygų taip ir nesugrįžo.
Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?
Gal tragikomedijos… Draugai sako, kad turiu talentą pasakoti apie savo gyvenimo nuotykius ir dramatiškus nutikimus labai vaizdingai ir linksmai. Mėgstu iš savęs ir kitų pasišaipyti, bet nepiktai… Tačiau pasakoti auditorijai ir sulaukti jos reakcijos yra viena, o likti su rašymu pačiam sau yra kas kita. Jaunystėje rašiau dienoraštį, norėjosi sustabdyti kažkokius įvykius ar emocijas. Dabar viską norisi tik paleisti…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Negalėčiau jokios šalies išskirti. Tačiau mėgstu autorius, kurie leidžia įžengti į suvokiamą vizualų paveikslą. Jei skaitydama tokio paveikslo nematau ir jis neatsiranda, kad ir kaip stengčiausi, knyga man tampa formali ir neįdomi. Kai skaitau apie konkrečius aprašomus dalykus, kurių neįsivaizduoju, padeda visagalis Google. Tačiau visas knygas, net ir nuobodžias, stengiuosi užbaigti perskaityti – gal būtent pabaigoje bus paslėpta ta „razina“.
Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga?
Apie gyvenimą, moters gyvenimą, transformaciją. Ir ne tik mano pačios. Jei tik kam nors mano patirtis būtų naudinga…
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu ant mano stalo guli gal 15 knygų. Dvi viršuje – Laurent Gounelle „Intuicija“ iš bibliotekos ir Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurią paskolino artima draugė.
