Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose
Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose
Liepos 17 – rugsėjo 29 d. bibliotekoje veikia trijų stendų paroda „Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose“. Nuo 1991-ųjų metų Niujorke gyvenantis ir Lietuvos istorija besidomintis lietuvis Paulius Glibauskas Vilniaus 700-ojo gimtadienio išvakarėse Bibliotekai padovanojo 148 atvirukus, išleistus 1903–2004 metais, kuriuose matyti Vilnius.
Nors kolekcininkas jau keletą dešimtmečių gyvena už Atlanto, tačiau yra savo šalies patriotas, ne vienerius metus giedojęs „Ąžuoliuko“ chore, nuolat domisi ir skaito apie Lietuvos istoriją, kasmet grįžta į Lietuvą ir leidžia laiką gamtos apsuptyje savo sodyboje.
Glibauskas pasidalino ir neįtikėtina istorija: kaip dirbo Niujorko bokštuose dvyniuose, 103 aukšte, ir 2001 m. rugsėjo 11 d. neatėjo į darbą tik todėl, kad išvakarėse šventė savo gimtadienį ir tragedijos rytą pasiprašė laisvadienio. Jis sakosi, nuo tos dienos švenčiantis du gimtadienius.
Svečias Bibliotekai įteikė net 15 metų kauptus atvirukus, kuriuos supirkinėjo iš internetinių pirkimo-pardavimo platformų (aukcionų). Pavyzdžiui, viena tokių, Delcampe svetainė, įkurta belgo Sebastiano Delkampo. Įvykus sandoriui, atvirutės savininkas siųsdavo ją pirkėjui į namus. Tokiu būdu į kolekcininko namus pateko atvirukų iš Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, JAV, Kanados.
Atvirukai užrašyti įvairiomis kalbomis, leisti žinomų Vilniaus (Dovydo Vyzūno, Abraomo Fialkos, Jano Bulhako, Vladislovo Borkovskio, Faivušo Musko) ir užsienio leidėjų. Nemaža jų dalis leista Berlyne Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš žinomų Vokietijos leidėjų radome Stengel & Co, Kahan & Co, Georgo Štilkės (Georg Stilke), Georgo Proiso (Georg Preuss), Pudelio (Pudel-Verlag), taip pat Karaliaučiuje brolių Hochlandų (Verlag Gerbrüder Hochland) leidyklose spausdintų bei Alfredo Kiulevinto (Alfred Kühlewindt), t. y. oficialaus karo fotografo, fotografavusio daugelyje vokiečių okupuotų miestų, nuotraukų. Būtent A. Kiulevinto atvirukų tarp dovanotųjų atradome daugiausiai.
Pirmieji vokiečių daliniai į Vilnių įžengė 1915 m. rugsėjo 18 d., tuomet uždrausta leisti ne tik lietuviškus laikraščius, bet apribota ir atvirukų leidyba, tačiau jos ėmėsi okupacinės kariuomenės 10-osios armijos vadovybė. Berlyno fotografai fotografavo tai, kas jiems atrodė įdomu. Kiekvienas vokiečių kareivis galėjo nemokamai namo siųsti kelis laiškus, o vietiniams gyventojams jie nebuvo parduodami. Tenykščiams fotografams buvo leidžiama fotografuoti tik vidaus patalpose (fotoateljė), bet ne lauke, ypač saugoti strateginiai objektai (geležinkeliai, tiltai).
Bibliotekos fondai ypač pasipildė 1916 m. Vokietijoje leistais atvirukais, kuriuose įamžintas karinis transportas, raiteliai, vežimų vilkstinės, laikinas pontoninis tiltas, kuriuo judėjo kareiviai. Šie atvirukai į Vokietiją keliavo karo lauko paštu (vok. Feldpost). Vokiečių atvirlaiškiai nebuvo cenzūruojami, tikrinami, tad šie atspindi karių nuotaikas, išgyvenimus, įspūdžius apie Vilnių. Adresatais buvo patys artimiausi žmonės, kurie laukė bet kokios žinutės, įrodymo, kad jų sūnus, tėvas ar būsimas vyras vis dar gyvas. Dažnai rašyta apie tarnybos sąlygas, maistą, higieną, gatvių švarą, architektūrą, netgi aptarinėtos vietinės merginos, kad šios esančios gražios. Rašyta apie utėles, kurių nepavyksta atsikratyti, apie nepakankamai šiltas patalpas ir nuovargį bei nuogąstavimus dėl grįžimo namo.
Šioje parodoje eksponuojami tik Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1918) leisti atvirukai, tematiškai suskirstyti į tris dalis: maldos namai Vilniuje, Katedra, kiti Vilniaus vaizdai: tarp jų aptikome G. Proiso (G. Preuss) leidyklos išleistą atviruką su neįprastu rakursu užfiksuotu Tiškevičių rūmų (dab. Vrublevskių biblioteka) fasadu, datuojamą 1916 metais. Atviruke matyti ir tuometinis Gedimino bokšto vaizdas, dujinius pakeitę elektriniai žibintai. Kitoje atviruko pusėje vokiečių kalba užrašyti linkėjimai iš Vilniaus, adresuoti panelei (vok. Fräulein) į Vokietijos sritį Vestfaliją (žr. nr. 13).
Biblioteka džiaugiasi ir dėkoja P. Glibauskui, praturtėjusi vertingais retais spaudiniais.
Parengė Lina Anušauskienė (Komunikacijos skyrius)
Parodos konsultantė Danguolė Palačionytė (Retų spaudinių skyrius)
Paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“
Vilniaus miesto 700-osioms įkūrimo metinėms paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“.
Ekspozicija veiks liepos 17 d. – rugsėjo 29 d.
Parodai atrinkta dalis (apie pusantro šimto) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų albumų apie Vilnių, datuojamų nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Jų tematinė įvairovė gana plati – tai albumai, ženklinantys unikalią miesto istoriją, mokslo, meno, religijos, miesto urbanistikos ir kraštovaizdžio, gyvensenos vaizdus, praeities bei šiandienos asmenybių buvimą ir veiklą miesto kontekste.
Patys seniausi Bibliotekoje saugomi albumistikos egzemplioriai apie Vilnių – galimai Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) išleistos Thurwangerio daugiaspalvės litografijos „Jėzaus paveikslas Antakalnyje Vilniuje“ („Wizerunek P. Jezusa na Antokolu w Wilnie“; dokumentas datuotas 1849–1860 metais) bei „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina“ („Wizerunek N. P. Ostrobramskiej i Wnętrza Kaplicy Ostrobramskiej“; dokumentas datuotas 1850–1860 metais). J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“ neabejotinai vienas reikšmingiausių XIX a. dailės paveldo objektų.
Unikalus eksponatas – į vieną aplanką susegtų dokumentų rinkinys „Album pamiątkowy P. Selingera“ (Vilnius, XIX a. vidurys – XX a. pr.), 1949 m. į Biblioteką patekęs su kolekcininko Liucijono Uzemblos (Lucyan Uziębło, 1864–1942) archyvu. Tai garsaus aktoriaus, dirbusio Lvivo, Varšuvos ir Vilniaus teatruose, Piotro Zelingerio (1824–1905) atminimų albumas, kurį savininkas komplektavo ir pildė ne vienerius metus.
Lietuvių kalba seniausias Vilniaus vaizdų albumas – tai prieš šimtą metų, švenčiant 600-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, „Švyturio“ bendrovės Berlyne išspausdintas nedidelis albumas „Vilnius, 1323–1923“ su Kazio Binkio (1893–1942) ir Petro Tarulio (tikr. Juozas Petrėnas, 1986–1980) istorine įžanga. Albume gausu iliustracijų, graviūrų, reprodukuotų iš Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak, 1876–1950) ir Stanislovo Filiberto Fleury’io (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) fotografijų, senų litografijų ir Smuglevičiaus piešinių. Tai – paminklas senajam Vilniui, kurio didžioji dalis jau sunaikinta.
Vilniaus nelaisvės metais iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė keletas albumų lenkų kalba, abu – su Jano Bulhako darbais: 1924 m. Varšuvoje išleista knyga „Wilno“ ir 1927 m. Vilniuje išleistas fotoalbumas „Album Ostrobramskie“. Vilniui vaduoti sąjungos rūpesčiu buvo išleisti „Vilniaus vaizdų albumas“ (1925–1938) ir „Vilniaus krašto vaizdų albumas“ (1934).
Trumpos Nepriklausomybės metais iki Antrojo pasaulinio karo Kaune 1940 m. buvo išleisti du albumai: „Vilniaus meno paminklai“ (1939) ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“ (1940). Pastarasis albumas, Vilniaus miesto 700-ųjų įkūrimo metinių proga, buvo išleistas trečią kartą.
Sovietinės okupacijos metu buvo leista nemažai albumų, kuriais siekta paslėpti laisvą ir didingą Vilnių, rodyti jį kitokį – tarybinį. Tačiau sunkiai sekėsi dirbtinai išstumti šimtmečių istoriją menančius mūrus, gatvių vingius. Ir sovietiniuose albumuose rasime Vilniaus simboliką patvirtinančių vaizdų: Gedimino pilies bokštą, Arkikatedrą baziliką ir varpinę, senamiesčio bažnyčias, gatvelių labirintus, kapines. Sovietinio albumo laikotarpį iliustruoja 27 albumai, išleisti 1941–1990 metais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, imta gausiai bei pakartotinai leisti ir papildytus pažintinius, teminius, mokslo tiriamuosius albumus apie Vilnių.
Albumų apie Vilnių galerijoje matome garsių XIX a. kūrėjų Jono Kazimiero Vilčinskio, Jano Brunono Bulhako bei XX ir XXI a. kūrėjų Mstislavo Dobužinskio, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko, Vlado Drėmos, Rimanto Dichavičiaus, Antano Rimvydo Čaplinsko ir kt. darbus.
Albumų vaizdai dėlioja Vilniaus portretą – koks gražus ir didingas šis unikalus miestas. Albumų puslapiuose randame miesto būties įrodymus, atskleidžiami miesto ir jo gyventojų likimai. Pamilę Vilnių ne tik vietiniai menininkai, bet ir įvairių tautybių dailininkai, svečiai jam skyrė savo kūrinius.
Parodą lydi senieji Vilniaus atvirukai su Vilniaus vaizdais, liudijančiais gyvą įvairių laikotarpių istoriją.
Visus parodos leidinius rasite čia.
Parodą ir tekstus parengė dr. Birutė Railienė ir Rūta Kazlauskienė
XXII tarptautinės heraldikos akademijos koliokviumas Lunde (Švedijoje) 2023
XXII tarptautinės heraldikos akademijos koliokviumas Lunde (Švedijoje) 2023
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Justina Sipavičiūtė 2023 m. rugpjūčio 16-19 d. dalyvavo XXII tarptautinės heraldikos akademijos koliokviume Lunde (Švedijoje). Konferenciją organizavo Lundo, Švedijos ir Skandinavijos heraldikos draugijos. Dr. Justinai Sipavičiūtei už aktualų pranešimą buvo paskirta 600 Eur stipendija. Buvo pristatytas pranešimas ,,Lietuvos Statutai – antspaudai – heraldika“ (,,The Statutes of Lithuania – Seals – Heraldry“).
Tai prestižinis tarptautinis koliokviumas, kurio metu mokslininkai tiek iš Europos, tiek iš kitų šalių pristatė savo naujausius tyrimus, dalijosi patirtimi, aptarė tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Pranešimus skaitė mokslininkai iš Nyderlandų, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Danijos, Švedijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Meksikos, Rumunijos, Portugalijos ir kitų šalių. Koliokviumo metu taip pat vyko Vokietijos mokslininkų organizuoti mokymai su jų sukurta svetaine apie herbus.
Įdomu ir naudinga buvo išgirsti apie naujausius mokslinius tyrimus. Konferencijoje su mokslininkais aptartos ateities bendradarbiavimo galimybės, juos itin sudomino Bibliotekoje saugomas gausus šių šalių paveldas.
Informaciją parengė dr. J. Sipavičiūtė
Konkursas bibliotekininko pareigoms užimti
Konkursas bibliotekininko pareigoms užimti
Pareigos: Fondų ir vartotojų skyriaus bibliotekininkas
Darbo krūvis: 1 etatas (8 val.)
Pretendentų atrankos būdas: pokalbis
Preliminari pradžia: 2023 m. rugsėjis
Vieta: Žygimantų g. 1, Vilnius
Darbo pobūdis:
– dirbti skyriaus dokumentų saugyklose;
– pildyti ir redaguoti Bibliotekos informacinę sistemą saugykloje esančiais dokumentais;
– priimti, tvarkyti ir saugoti fonde esančius dokumentus;
– priimti ir įvykdyti vartotojų užsakymus.
Reikalavimai:
– aukštasis universitetinis arba aukštesnysis išsilavinimas;
– bent vienos užsienio kalbo mokėjimas (A1 lygiu);
– kompiuterinis raštingumas;
– gebėjimas dirbti savarankiškai ir kolektyve, organizuotumas, pareigingumas ir atsakingumas.
Privalumai:
– gebėjimas grupuoti ir skirstyti dokumentus;
– darbo su vartotojais patirtis;
– humanitarinis išsilavinimas;
– gebėjimas dirbti ALEPH informacine sistema.
Siūlome:
– pastovų darbo užmokestį (DU koeficientas 5,9);
– profesinio tobulėjimo galimybes;
– draugišką darbo aplinką;
– socialines garantijas.
Pretendentai turi pateikti:
– prašymą dalyvauti konkurse;
– gyvenimo aprašymą;
– išsilavinimą liudijančio dokumento kopiją;
– motyvacinį laišką, laisva forma apibūdinant savo gebėjimus ir dalykines savybes.
Dokumentus pateikti iki 2023 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sekretorei (Žygimantų g. 1, 29 kab.) arba siųsti elektroniniu paštu: biblioteka@mab.lt. Konfidencialumą užtikriname. Konkursas vyks pokalbio su pretendentu forma. Informuosime tik atrinktus kandidatus.
Išsamesnė informacija teikiama tel. (8 5) 262 95 37, (8 5) 212 08 58, 8 668 86733.
Informacija dėl pretendentų į laisvas darbo vietas asmens duomenų tvarkymo
Laikinai neveiks virtualioji biblioteka
Laikinai neveiks virtualioji biblioteka
Dėl Lietuvos akademinės elektroninės bibliotekos eLABa taikomosios programinės įrangos atnaujinimo darbų 2023 m. rugpjūčio 17 – 23 dienomis neveiks virtualioji biblioteka: nebus galima atlikti informacijos paieškos, užsakyti dokumentų ir kt.
Tačiau visus nuo 1996 m. LMA Vrublevskių bibliotekoje gautus leidinius, anksčiau gautus didesnę paklausą turinčius leidinius, visus periodinius leidinius, rekataloguotas senąsias knygas, mokslo institutų skyriuose esančius leidinius galima rasti ir užsakyti pasinaudojus pagrindiniu elektroniniu katalogu. Aprašytus rankraštinius dokumentus galima rasti rankraščių kataloge.
Atsiprašome už laikinus nepatogumus
Etnologo, kultūros istoriko dr. Žilvyčio Šaknio mintys
Etnologo, kultūros istoriko dr. Žilvyčio Šaknio mintys
Etnologo, kultūros istoriko, humanitarinių mokslų daktaro ŽILVYČIO ŠAKNIO mokslinių tyrimų sritys – Lietuvos etnologija, miesto ir kaimo gyventojų (ypač paauglių, jaunimo) papročiai, kasdienybė ir šventės, tautinių mažumų bendruomenių raiška. Įspūdingas jo mokslinių darbų ir veiklų sąrašas: etnografinių ekspedicijų dalyvis, projektų vadovas, monografijų, studijų, straipsnių autorius, tęstinių mokslo leidinių redakcinių kolegijų, komisijų narys, duomenų bazės „Lituanistika“, Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo ekspertas.
Beje, Žilvyčio tėtis – žinomas Lietuvos pedagogas ir žurnalistas Bernardas Šaknys, rašęs „Literatūrai ir menui“, „Kultūros barams“, Amerikos lietuvių „Draugui“, Kanados „Tėviškės žiburiams“, palaikęs ryšius su Valdu Adamkumi, Bernardu Brazdžioniu, Ale Rūta, Algirdu Žemaičiu ir daugeliu kitų.
Žilvyčio Šaknio gyvenimo kelią, charakterį nulėmė šeima ir jos aplinka. „Augau apsuptas knygų – tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Profesijos pasirinkimui man didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygų gali būti visokių. Biblija. Mokslinė knyga. Albumas. Vadovėlis. Romanas. Poezija. Atsiminimai. Pasakos… Jose slypi žmonijos patirtis, kūryba, jausmai. Visos vertingos. Bet kokiu atveju vertinga ta knyga, kurią tas pats žmogus nori perskaityti ne vieną kartą. Kita vertus, svarbios ir tos, kurios reikalingos darbui. Šiuo požiūriu labai sunku įžvelgti knygos vertę. Pavyzdžiui, priglausta, išmesta į šiukšlyną sovietinė metodinė priemonė „Žiemos šventės“ ar „Vardynos kolūkyje“ buvo svarbios analizuojant sovietmečio šventes. Kažkada daug vargo turėjau skaitydamas ir karo metų literatūrą. Netgi pradėjus skaitmeninti knygas internete nebuvo skelbiami net 1941–1943 metų žurnalai „Gimtasai kraštas“, nors ten jokios nacistinės propagandos nebuvo nė pėdsakų. Labai skauda širdį matant bibliotekų išmetamas knygas. Ir, aišku, kaimuose naikinamas bibliotekas. Atsimenu, pradinėse klasėse vasarą pas senelius kaime mielai lankydavausi bibliotekoje Skemų kaime (Rokiškio r.), o ir dabar ta biblioteka – kultūros židinys.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Knygas, kaip ir žmones, lyginti sunku. O rekomenduoti – juo labiau. Žmonės, kaip ir knygos, yra skirtingos. Kaip etnologas raginčiau skaityti lietuviškas knygas patiems, duoti jas skaityti vaikams, vaikaičiams. Taip išlaikysim lietuvių kalbą, kultūrą. Atsimenu atvejį, kai 2005 metais vykom į ekspediciją Punske (Lenkija), lietuviams vežėme daug lietuviškos literatūros, tiesa, daugiausiai mokslinės. Ekspedicijos metu klausinėjau net tik vyresnius žmones, bet ir jaunimą. Ir kaip nustebau, kai paklausęs gimnazistės, kokios pagalbos ji tikėtųsi iš Tėvynės Lietuvos, ji atsakė: „Meilės romanų lietuvių kalba. Jų taip sunku čia gauti.“ Taigi labai įvairi literatūra gali būti svarbi ugdant lietuvių kalbą.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Mokykloje vadovėliai kartais būdavo panaudojami siekiant atkreipti mergaitės dėmesį, nestipriai suduodant per viršugalvį knyga. Kažkuriuo metu vadovėliai atstodavo ir teniso raketes, žaidžiant klasėje ant suolo. Toks stalo tenisas vienerius ar dvejus metus buvo populiarus, vėliau jo vietą per pertraukas užėmė kieme žaidžiamas krepšinis ir futbolas.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Mano atveju – taip. Ypač mokslinių knygų. Knygoms reikia daug vietos. Buvo laikas, kai ir bibliotekos buvo uždarytos. Aišku, skaityti gyvą knygą daug maloniau. Nesvarbu, ar grožinę, ar mokslinę. Tiesa, pastaraisiais metais jau recenzavau knygą, kuri išėjo tik skaitmeniniu pavidalu. Aš būčiau už tai, kad būtų galima pasirinkti, ar skaityti knygą skaitmeniniu, ar įprastu formatu.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Augau apsuptas knygų. Tėvų bibliotekoje jų buvo daug. Mano profesijos pasirinkimui, mano nuomone, didelę reikšmę turėjo Vacio Miliaus sudaryta knyga „Lietuvininkai“. Ją perskaičiau pradinėse klasėse. Turbūt jos nebūčiau keitęs į knygą apie indėnus. Mūsų karta įpratusi branginti knygas, jos ne visada buvo gaunamos lengvai. Pavyzdžiui, studijų metais per Istoriko dieną ant prekystalio pamačiau Pranės Dundulienės „Lietuvių etnografiją“ (buvo tik dvi knygos), bet knygomis prekiavusi moteris pasakė, kad prekiaus tik po kelių valandų. Už teisę nusipirkti tą knygą pasisiūliau perkraustyti į kitą vietą pardavėjai reikalingas knygas, nes jai reikėjo pagalbos. Pardavėja pažadą tęsėjo ir turėjau knygą. Kažkada studijų metais pagalvojau, kokia gi svarbiausia yra mano knyga, ir be jokių abejonių nusprendžiau, kad tai P. Dundulienės „Lietuvių etnografija“. Anksčiau etnologinės knygos buvo labai populiarios, daug vargo turėjau kaupdamas biblioteką ir dirbdamas Lietuvos istorijos institute. Pavyzdžiui, „Lietuvių etnografijos bruožus“ (Vilnius, 1964) įsigijau po penkerių metų intensyvių paieškų. Dabar bet kokią knygą gali gauti. Prieš dvejus metus turgelyje pamačiau Jono Balio 1948 metais Vokietijoje leistą dvitomį „Lietuvių tautosakos skaitymai“. „Imk už 10 eurų, etnografijos vis tiek dabar niekas neskaito“, – pasakė pardavėjas. Tiesiog nustėrau. Ta knyga saugoma tik keliose Vilniaus bibliotekose. Jaunesnei kartai knyga nėra tokia svarbi. Dar papildysiu klausimą apie skaitmenines knygas. Pastebiu, kad jaunimas, rašydamas darbus, mieliau remiasi internete prieinamais darbais. Pamini straipsnį, užmiršdami daug išsamesnę to autoriaus knygą. „Nebuvo laiko užsukti į biblioteką.“ Mūsų karta stengdavosi profesinę literatūrą susikomplektuoti savo bibliotekoje. O grožinė knyga – tai būdas laikinai išeiti iš įprasto pasaulio ribų. Gera knyga gali sukelti tokius jausmus, kokius sukelia šventė.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Labai sunkus klausimas. Juk artimam draugui nieko negaila. Jei draugas, tai knygą grąžins.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Labai sunkus klausimas ir uždavinys įvertinti savo gyvenimą. Geriau matosi iš šalies. O ir jo į vieną žanrą nelabai įsprausi.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Paprastai knygų rašytojų neskirstau pagal kalbas. Aišku, prioritetą teikiu Lietuvos autoriams. Jau iš vaikystės atsimenu lietuvių, Anderseno, brolių Grimų pasakų knygas. Ypač patiko brolių Grimų pasakos. Kaip vėliau sužinojau, jie buvo Vokietijos etnologijos žvaigždės. Vėliau šalių ratas plėtėsi. Keliavau su Prano Mašioto knygynėliu, taip pat skaičiau ir tėvų bibliotekos knygas. Dabar, kai turiu virš 50 metų skaitymo stažą, būtų sunku atsirinkti. Bet niekada nebuvo taip, kad ieškočiau knygos, kuri buvo parašyta vienoje ar kitoje šalyje.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
Šiuo metu gavau knygos apie Vilniaus apylinkių žmonių laisvalaikį ir šventes korektūras. Ją parengėme kartu su Irma Šidiškiene ir Rasa Paukštyte-Šakniene. Pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą knyga pasirodys šių metų pabaigoje. Joje rašoma, kaip skiriasi kaimo, miestelio ir miesto gyventojų laisvalaikis ir šventės. Klausinėti ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai, karaimai, totoriai, o tų interviu pagrindu ir sudaryta knyga.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Jeigu sąžiningai, skaitau knygą apie karaimus ir rašau recenziją. Bet ji mokslinė. Paskutinė nemokslinė – turbūt mažai kam Lietuvoje žinoma Pulgio Andriušio apysakų knyga „Purienos po vandeniu“. Kodėl ją pasirinkau? Pamačiau parduodamą internete. Išleista mano gimimo metais (tiesa, Londone, o ne Vilniuje, kur gimiau). Skaičiau tarpukario spaudoje šio autoriaus etnografinių straipsnelių, vėliau romaną „Tipelis“. Galiausiai suintrigavo vienos apysakos pavadinimas – „Kaimas be garbės“. Apie tokius kaimus vasaros pradžioje rašiau straipsnyje „Lietuvos etnologijoje“. Neapsirikau. Patyriau nuostabią ekskursiją po tarpukario Lietuvą. Paskaitykite ir Jūs.
LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius apdovanotas A. Vijūko-Kojalavičiaus medaliu
LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius apdovanotas A. Vijūko-Kojalavičiaus medaliu
Rugpjūčio 3 d. Palangos gintaro muziejuje įvyko mokslinė konferencija „Alberto Vijūko-Kojalavičiaus skaitymai 2023“, skirta apžvelgti grafų Tiškevičių kultūros paveldą. Konferencijos dalyvius ir svečius pasveikino Palangos meras Šarūnas Vaitkus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas ir konferenciją kartu su gausiais partneriais organizavusio Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto direktorius Remigijus Bimba. Konferencijos pradžioje Alberto Vijūko-Kolavičiaus medaliu už reikšmingus paskutinių penkerių metų darbus, susijusius su Lietuvos istorijos ir jos pagalbinių disciplinų: genealogijos, heraldikos, veksilologijos ir kitų, plėtojimą, taip pat paveldo apsaugą buvo pagerbtas LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Dėkodamas už garbingą apdovanojimą, direktorius nurodė, kad šis medalis jam reikšmingas dėl trijų priežasčių. Pirma, jo steigėjas yra Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos institutas – jauna, bet jau rimtais darbais spėjusi pasižymėti institucija. Užtenka vien paminėti šiemet birželio 9–11 d. Vilniuje vykusį tarptautinį kolokviumą „Genealogija, heraldika ir veksilologija“, subūrusį kelias dešimtis mokslininkų iš viso pasaulio. Antra, Kojalavičiaus medalio kavalieriais jau yra tapę iškilūs Lietuvos žmonės: Kretingos muziejaus darbuotojas Julius Kanarskas, taip pat grafikas ir dizaineris prof. Rolandas Rimkūnas. Ir trečia, apdovanojimas pavadintas vieno iš garsiausių visų laikų Lietuvos mokslininkų, ypač pasižymėjusio genealogijos ir heraldikos baruose, jėzuito tėvo Alberto Vijūko-Kojalavičiaus vardu. Tiek istoriografijos, tiek genealogijos ir heraldikos darbuose tėvas Albertas pateikė patriotizmu alsuojantį istorinį pasakojimą apie Lietuvą. Juo sekdama, savą istorinį pasakojimą šiandien kuria ir Biblioteka, ir visa didelė visų Lietuvos atminties institucijų bendruomenė.
Direkcijos informacija
Žurnalistė Aušra Šneiderytė apie knygas
Žurnalistė Aušra Šneiderytė apie knygas
Aušra Šneiderytė – vieniems jau gerai žinomas, o kitiems tik atrandamas vardas. Žurnalistė, žurnalų „Psichologija tau“, „Iliustruotasis mokslas“ redaktorė, knygos „Po tamsos ateina… lapė“ ir įkvepiančių, daug sekėjų dėmesio sulaukiančių tekstų socialiniuose tinkluose autorė. Aušros meilė skaitymui, įvairių žanrų literatūrai atsispindi jos kūryboje – rašiniai profesionalūs, savito stiliaus, lengvi, stebina išskirtiniais pastebėjimais, apgalvotomis detalėmis – abejingu likti nepavyksta.
Savo tekstuose (jie ir paskatino parašyti pirmąją knygą) Aušra bando aiškintis, kaip tapti laimingesniais, stipresniais, atsikratyti stereotipų, nesusireikšminti, būti paprastesniais, atviresniais, geresniais, atsitiesti po negandų.
Daugeliui aktualiomis psichologinės savijautos temomis rašanti žurnalistė sako: „Manau, kad proto išlaisvinimas iš mums kenkiančių mąstymo modelių dabar yra vienas svarbiausių žmonijos uždavinių, ir mes sparčiai darbuojamės. Tikiu, kad ateityje turėsime visiškai kitokią visuomenę – kur kas sąmoningesnę, atviresnę ir drąsesnę, o svarbiausia – laimingesnę. Ar tikrai taip nutiks? Manau, taip. Tai vadinama evoliucija.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Jei knyga bent kartą privertė žmogų nusišypsoti ar susimąstyti – ji vertinga.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Muthe Axel „Knyga apie San Mikelę“ – raminanti ir įkvepianti knyga, kurią būtų smagu skaityti lūkuriuojant lankytojų.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Įkaitus orams kilo klausimas, kaip naktį laikyti atvirą langą, kad per jį iš trečio aukšto neišskristų mano ne per daug vikrus katinas. Ant palangės padariau apsauginę knygų tvorelę. Knygos saugo visomis prasmėmis.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Kol bus žmonių, kurie jaučia spausdintos knygos romantiką, konkurencijos joms nebus.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Ankstesnėms kartoms knygos buvo pagrindinis informacijos šaltinis. Dabar šią misiją atlieka internetas. Knyga tampa ne būtinybe, o viena iš galimybių norint lavintis. Tačiau visose kartose buvo ir yra žmonių, kurie jaučia knygų žavesį.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Jei paprašytų, draugui atiduočiau nors ir visą savo biblioteką. Nėra daikto, kuris būtų svarbesnis už žmogų.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Fantastinis autobiografinis romanas. Skaitytojai galėtų spėlioti, kas jame buvo fantastika, o kas – autobiografija.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neturiu mėgstamiausios šalies, tačiau prijaučiu Pietų Amerikos rašytojams. Iš jų didžiausiai myliu Gabrielį Garsiją Markesą, jo aistrą, fantaziją ir magiją.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Turiu troškimą parašyti knygą, kuri pakeistų pasaulį. Bent vieno žmogaus pasaulį. Padarytų jį šviesesniu, lengvesniu. Noriu sudėti į ją suvokimus, kurie atėjo atidžiai tyrinėjant mūsų realybę ir žmogaus prigimtį, ieškant gėrio tamsoje ir savo pačios širdyje. Laukiu, kol užaugsiu tam darbui.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Thich Nhat Hanh „Senasis baltųjų debesų kelias“ – knyga apie Budos gyvenimą. Ir Bessel van der Kolk „Kūnas mena viską“ – moksliniais tyrimais paremta knyga apie tai, kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas.