Susitinkam Knygų mugėje
Susitinkam Knygų mugėje
Kviečiame į Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojo dr. Andriaus Jurkevičiaus knygos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytinių regionų valdžios elitai (XIII–XIV a. sandūra–1579 m.): Polocko ir Vitebsko žemių valdžios elitai (t. 1)“ pristatymą, kuris vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d. 14 val. renginių erdvėje 5.1 A. Dalyvaus autorius, dr. Tomas Čelkis ir dr. Laima Bucevičiūtė. Knygą išleido Lietuvos istorijos institutas.
Pirmame monografijos tome nagrinėjami dviejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytų regionų – Polocko ir Vitebsko žemių – valdžios elitai. Daugiausia dėmesio telkiama į pagrindines vartojamas sąvokas, politines minėtų regionų gyvenimo formas, teritorinę struktūrą, pareigybių kilmę, valdžios elito atstovų (pareigūnų) prerogatyvas ir pareigybių skyrimo tvarką, aptariamos valdžios elito atstovų (pareigūnų) asmenybės ir jų karjeros ypatybės.
Bendros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidos tendencijos lėmė, kad įvairūs pareigūnų sluoksniai valstybės regionuose susidarė, veikiami skirtingų teisinių sistemų. Tiriamojo laikotarpio šaltiniai leidžia nustatyti tris pagrindines teisines sistemas, kurios buvo paremtos pilies (arba žemės) teise, kanonų teise ir miesto (arba Magdeburgo) teise. Šia skirtimi ir remiamasi, tiriant Polocko ir Vitebsko žemių valdžios elitus.
Menas viešose erdvėse (2)
Menas viešose erdvėse. Klausiame ekspertų (2)
Antram pokalbiui apie meną viešosiose erdvėse pasikvietėme vizualinės komunikacijos dizainerį Luką Ruškį.
Ekspertas pasidalino savo nuomone, kodėl valstybinių institucijų rengiami konkursai dėl meno viešosiose erdvėse dažniau patiria nesėkmes nei asmeniniai sumanymai. Pokalbio metu sužinosite, kodėl profesionalūs meno kūriniai nebūtinai privalo patikti visuomenei. Ekspertas įsitikinęs, kad kūrėjo siekiamybė yra laužyti kanonus, sužadinti smalsumą, nepalikti abejingų. O mes, kaip visuomenė, ar jau nebijome naujovių, ar atsikratėme to konservatyvaus suvokimo, kuris buvo įdiegtas, kai meno kūriniai padėjo ideologijai?
Ekspertas pastebi, kad menas Vilniaus viešosiose erdvėse puikiai dera su miesto masteliu, turime sprendimų, kurie įdomūs ne tik mums patiems. Taip ir turėtų būti, nes kartais į kurį nors pasaulio miestą vykstame vien tik norėdami pamatyti meno kūrinį.
Ir tradiciškai pokalbio pabaigai klausimas apie skulptoriaus G. Piekuro skulptūrinę kompoziciją Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei – sužinosite argumentus, kodėl vizualinės komunikacijos dizaineris Lukas Ruškys balsuoja už šios idėjos įgyvendinimą.
Prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius apie knygas ir skaitymą
Prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius apie knygas ir skaitymą
Asmeninio archyvo nuotrauka
Prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius – Lietuvos kultūrologas, menotyrininkas, tiriantis miesto kultūrologiją, architektūros estetiką, istoriją, teoriją, aukštojo mokslo istoriją ir teoriją, literatūrą, visuomenę ir technologijas.
Almantas Samalavičius stažavosi, dėstė ir skaitė paskaitų ciklus Europos, Azijos, Amerikos universitetuose ir institutuose, mokslo renginiuose. Buvo Vilniaus dailės akademijos tarybos pirmininku, Kultūros ministerijos tarybos nariu, Lietuvių PEN centro prezidentu. Mokomųjų knygų, monografijų, esė rinkinių autorius, leidinių sudarytojas ir vertėjas, tarptautinių mokslo žurnalų „The Journal of Architecture and Urbanism“ ir „Lituanus Quarterly“ vyriausiasis redaktorius, žurnalo „Kultūros barai“ skyriaus redaktorius, Lietuvos televizijoje keletą metų vedė laidą „Kultūros kodas“. Profesoriaus parengtų pokalbių su iškiliomis pasaulio mokslo ir kultūros asmenybėmis pagrindu išleistos trys knygos Lietuvoje ir užsienyje.
2024 m. išleista Almanto Samalavičiaus monografija „Šiuolaikinė architektūros teorija: tekstų ir intelektualinių kontekstų sąveikos“. Tai pirmasis tokio pobūdžio mokslo darbas Lietuvoje, kuris įdomus ir naudingas ne tik architektūros tyrėjams, projektuotojams, bet ir tiems, kuriems rūpi gyvenamosios aplinkos pokyčiai, jų priežastys, kaitos galimybės.
Profesorius ne kartą apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Kultūros ministerijos, savaitraščio „Literatūra ir menas“ premijomis, pelnęs vardines Prano Dovydaičio ir Broniaus Savukyno premijas.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekviena knyga, kuri nėra nei visiškai lėkšta, nei kvaila ar grįsta banaliomis idėjomis (deja, tokių vis dažniau pasitaiko) yra vertinga. Tačiau nelabai įsivaizduoju, kaip atsakyti į šį klausimą, kadangi kiekvienas skaitytojas (-a) turi teisę spręsti, ką jam ar jai skaityti, ko neskaityti, ko jam ar jai reikia, o ko nereikia. Abstrakčiais samprotavimais apie knygos vertę neužsiima net filosofija, kuri operuoja abstrakcijomis. Tai lyg ir reikštų, kad knygų verte neabejojama. Mano akimis žvelgiant, savo vertę gali turėti ne tik rimtas, žinias ar akiratį esmingai praplečiantis ar pagilinantis veikalas, bet ir smagi, intriguojanti, nuotaiką praskaidrinanti ar bent kuriam laikui įdomiu pasakojimu įtraukianti lengvo turinio knyga. Tad galima vienu metu skaityti ir Bibliją (ar Koraną), ir Aristotelio ar Gadamerio filosofinius veikalus, ir Agatha’os Christie detektyvus, ir (ar) galybę kitos pramoginės lektūros. Yra žinoma, kad mūsų tautietis ir tarptautiniu mastu pripažintas mokslininkas Algirdas J. Greimas keiksnojo populiariąją literatūrą, bet prieš miegą mėgdavo skaityti detektyvus… Bėdos prasideda tik tuomet, kai kokia nors populiarios kostiuminio žanro lektūros gamintoja imasi viešumoje pristatinėti save kaip neva šekspyriškos meninės ir intelektualinės dimensijos autorę… Sapienti sat…
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Abejoju, ar savo darbą dorai dirbantiems bibliotekų darbuotojams reikia mano ar kieno nors kito primygtinai peršamų rekomendacijų. Kaip yra teisingai pastebėjęs Holivudo aktorius Clintas Eastwoodas, žmonės nemėgsta, kai jie raginami ką nors daryti arba nedaryti. Nuo savęs pridėčiau – jie lygiai taip pat nemėgsta, kai jiems primetama, ką reikėtų skaityti ir ko neskaityti. Kita vertus, gerai knygai neretai reikia rasti laiko. Kažkada Umberto Eco „Fuko švytuoklė“ mano knygų lentynoje laukė beveik šešerius metus, kol galėjau skirti laiko ją perskaityti. Pridurčiau tik tiek, kad nebūtina pulti skaityti kiekvieną naujai gautą ar įsigytą knygą. Kartais pauzė ir knygai, ir skaitytojui išeina tik į naudą.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Labai retai. Nebent paremti kitas lentynoje stovinčias knygas ar, dar rečiau, pakylėti ant darbo stalo stovinčio kompiuterio ekraną.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Prieš kelis dešimtmečius buvo įsivaizduojama, kad rašytinės knygos kultūrą išstums elektroninės komunikacijos epochoje susigrąžinta oralinė ar vaizdo kultūra. Prieš beveik ketvirtį amžiaus esu išvertęs ir „Kultūros barų“ žurnale paskelbęs įdomią amerikiečių rašytojo Johno Bartho esė „Romanas kitame amžiuje“, kurioje autorius tikino, kad 21-ame amžiuje spausdintos knygos bus nemenka egzotika, o skaitymo malonumus viešosiose erdvėse reklamuos pavieniai entuziastai, kurie akins patirti ekologišką ir „higienišką“ skaitymo malonumą. Esą knygų rašymas ir skaitymas bus beveik ezoterinė veikla. Laimei ar nelaimei (rinkčiausi pirmąją sąvoką), taip nenutiko ir artimiausiu metu tikrai nenutiks. Tą patį galima būtų pasakyti apie spausdintų ir „skaitmeninių“ knygų įsivaizduojamą konkurenciją. Mano galva, jokios konkurencijos nėra. Kai kam kai kuriais tikslais galbūt patogiau rinktis skaityti skaitmenizuotus tekstus (tai daryti darbo tikslais neretai tenka ir man), tačiau niekas negali pakeisti fizinio spausdintos knygos rankose pojūčio. Man sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ir gėrėtis gera poezija (tokios mažai) ar gera eseistika (tokios dar mažiau) kompiuterio ekrane. Kita vertus, jei kam patinka toks santykis su tekstais, tebūnie…
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Kartos veikiausiai egzistuoja, bet tai nereiškia, kad jos kažkuo labai esmingai skiriasi. Tačiau jaunesni žmonės yra patyrę didelę naujų technologijų (medijų) poveikį, su kuriuo dėl objektyvių priežasčių nesusidūrė ankstesnės kartos. Tai akivaizdu ir neginčijama, juoba turint nemenką darbo universitetuose patirtį. Kebliau yra su sąvokomis „mano“ ar „jūsų“ karta, ypač kai tokiomis sąvokomis pretenduojama į plataus masto apibendrinimus. Viena vertus, buvimas bendraamžiu nesuponuoja, kad visi bendraamžiai yra vienodi ar domisi vienais ir tais pačiais dalykais, turi tuos pačius požiūrius ar pan. Žmonės auga skirtingose šeimose, yra skirtingai auklėjami, susiduria su skirtingomis vertybėmis… Mano aplinkoje knygos buvo itin vertinamos. Tėvai turėjo puikią klasikinės anglų ir lietuvių literatūros biblioteką, o tėvas, savo ruožtu, sukaupė ne mažiau vertingą istorinės literatūros biblioteką mažiausiai keliomis kalbomis, kuri buvo reikalinga jo 16–18 amžių miestų kultūros tyrimams. Tokioje aplinkoje augdamas negali nepatirti knygų poveikio. Tad man knygos buvo ir tebėra svarbios. Knygas suvokiu ne tiek kaip informacijos šaltinį, bet veikiau kaip nepakeičiamą supratimą ir pažiūras į daugelį reiškinių formuojantį, gilinantį ar plečiantį intelektualinį instrumentarijų.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Knygų šiaip jau stengiuosi neskolinti, nes turiu nemalonios šios srities patirties… Prieš ketvirtį amžiaus knygomis ir iš Vakarų anuomet itin sunkiai gaunamais intelektualiniais leidiniais neraginamas, su dideliu ūpu dalinausi su draugais, deja, keleto man svarbių knygų taip ir neatgavau. Iš visų mano bičiulių skrupulingiausiai visus ir kiekvieną pasiskolintą leidinį grąžindavo Ričardas Gavelis. To, deja, nepasakysi apie kitus jo plunksnos brolius… Kita vertus, taisyklę neskolinti pats dažnai sulaužau: skolindavau ir tebeskolinu knygas tiek savo studentams, tiek doktorantams… Būčiau nelinkęs skolinti nebent kai kurių knygų, kurios priklauso mano sukauptai retos ir vertingos lektūros apie Azijos šalių kultūros ir sakralinės architektūros paveldą rinkiniui. Šią per 300 vienetų mano darbui reikalingą retų, sunkiai surandamų knygų kolekciją surinkau keliaudamas po įvairias Azijos šalis, lankydamasis knygynuose Birmoje (Myanmare), Siame (Tailande), Kambodžoje, Pietų Korėjoje bei kitose šalyse. Didžiąją dalį jų teko ant pečių tampyti po kelias Azijos šalis, kol galiausiai parsigabenau į namus… Jos tapo šiuo tuo daugiau, nei paprasčiausiais fiziniais objektais.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nelaikau savęs narcizu, kita vertus, mano biografija dar tęsiasi, tad į šį klausimą diskretiškai neatsakysiu.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Man įdomių ir reikalingų knygų neskirstau pagal autorių kilmės šalis. Juoba, pastaruoju metu tarp mano skaitomų knygų grožinė literatūra su retomis išimtimis nėra dominuojanti. Pastaraisiais metais vis mažiau traukia šiuolaikiniai Lietuvos grožinės literatūros kūrėjai, kurie, mano galva, beveik neturi ką pasakyti išsilavinusiam ir mąstančiam skaitytojui.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Jau daugelį metų vienu metu rašau ne vieną, o kelias knygas, ar rašydamas vieną, renku medžiagą kitai. Šiuo metu esu įpusėjęs kultūros istorijos žanro lektūrai veikiausiai priskirtiną mokslo knygą apie vandens ir architektūros sąveikas, rengiu vadovėlį, skirtą kraštovaizdžio estetikai ir tuo pačiu metu dėlioju būsimos knygos apie sakralinius kraštovaizdžius Azijos ir Vakarų kultūrose metmenis.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šį savaitgalį, kad ir kaip būtų keista, teko perskaityti savo paties knygą „Šiuolaikinė architektūros teorija: tekstų ir intelektualinių kontekstų sąveikos“, kurią ką tik išleido leidykla „Technika“. Kiekvieną savo parašytą knygą, gavęs iš leidėjų, atidžiai perskaitau du kartus: vieną kartą skaitau mėgindamas suprasti, ar pasakiau viską, ką buvau numatęs, ir taip, kaip norėjau, antrą kartą perskaitau ieškodamas korektūros klaidų ar kitų techninių riktų. Po to ilgam padedu į lentyną… Prieš tai spėjau perskaityti Salmano Rushdie dokumentinės eseistikos knygą „Peilis“, kurią autorius parašė apmąstydamas prieš jį įvykdytą žiaurų ir kruviną išpuolį; jo metu buvo sužalotas, prarado akį. Įspūdingas ir nuoširdus, dėmesio vertas pasakojimas: iš esmės tai knyga ne tiek apie užpuolimą ar juo labiau užpuoliką, kiek apie žmogaus gyvenimo ir pažiūrų vertę, prasmę ir kainą.
Menas viešose erdvėse
Menas viešose erdvėse. Klausiame ekspertų
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos inicijuotą konkursą dėl dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ laimėjusi skulptoriaus Gedimino Piekuro idėja susilaukė visiško specialistų-ekspertų komisijos narių palaikymo ir nevienareikšmio visuomenės dėmesio. Kaip institucija, Vrublevskių biblioteka pasirinko ekspertų balsą ir, įgyvendindama jų pasirinktą idėją, supranta, kad labai svarbus ir visuomenės pritarimas. Kas galėtų prisidėti prie palankesnės nuomonės sudarymo? Manome, kad labiau įsigilinus į meno viešosiose erdvėse kūrimo aspektus, palyginus juos su tarptautine praktika, atsirastų daugiau erdvės prisijaukinti modernius šių dienų autorių sprendimus. Tenka pastebėti, kad profesionalių menotyrininkų, komunikacijos specialistų ar architektų nuomonės ir pasisakymai dėl paminklų statymo, jų meninės vertės ir perteikiamų idealų ne visada lemia sprendimus, nes jų nuomonė tiesiog paskęsta triukšmingose diskusijose. Įvertinę aplinkybes ir bendras nuotaikas, pradedame vaizdo įrašų pokalbius apie meną viešosiose erdvėse. Kviesime ir klausime savo sričių profesionalus, kad geriau galėtume išgirsti ir suprasti jų argumentus. Pirmasis pokalbis iš šio ciklo – su menotyrininke Saule Mažeikaite-Teibere. Šiame vaizdo įraše aptarėme, kaip keičiasi diskusijų kultūra dėl meno viešose erdvėse, ar išmokome apmąstyti sovietmečio palikimą, kai menas turi ideologinį užtaisą ir jis veikia. Pokalbio metu menotyrininkė pasidalino tarptautine praktika ir išskyrė geruosius meno viešosiose erdvėse pavyzdžius mūsų sostinėje. O ką ji mano apie naujausią skulptoriaus G. Piekuro kompoziciją, sužinosite vaizdo įrašo pabaigoje.
LMA Vrublevskių biblioteka tarptautiniame „Bibliotekų leidybos žinyne“
LMA Vrublevskių biblioteka tarptautiniame „Bibliotekų leidybos žinyne“
Naujame 2024 metų „Bibliotekų leidybos žinyne“ („The Library Publishing Directory“) paskelbta informacija apie šios srities Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos veiklą. Tokį žinyną rengia ir leidžia JAV bibliotekų leidėjų sąjunga (The Library Publishing Coalition, LPC) kartu su Tarptautine bibliotekų asociacijų federacija (International Federation of Library Associations, IFLA). Šiuo žinynu siekiama informuoti visuomenę apie mokslinių ir akademinių bibliotekų leidybą visame pasaulyje. Tarp 167 ją plėtojančių pasaulio bibliotekų mūsų šalį dar reprezentuoja Lietuvos sporto universiteto biblioteka.
Dėkojame Lietuvos mokslo periodikos asociacijos prezidentui dr. Vincui Grigui už paskatinimą teikti duomenis užpildant tarptautinių organizacijų: The Library Publishing Coalition (LPC) ir The International Federation of Library Associations (IFLA), klausimyną apie mokslinę LMAVB leidybą. 2014 m. pradėtas leisti „Bibliotekų leidybos žinynas“ nuo 2024-ųjų su atnaujinta informacija išeis kas dvejus metus.
Leidinys pasiekiamas ir internetu: https://librarypublishing.org/lp-directory/.
Dr. Daiva Narbutienė
atsakomoji „LMA Vrublevskių bibliotekos darbai“ redaktorė
Informuojame
Informuojame
Nuo 2025 m. vasario 17 d. knygas galite grąžinti ir ne Bibliotekos darbo metu, įdėdami jas į knygų grąžinimo dėžę darbo dienomis iki 21 val.
Andriaus Sniadeckio skaitymai
Andriaus Sniadeckio skaitymai
Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka tęsia Andriaus Sniadeckio (1768–1838) kūrybiniam atminimui skirtų filmų ciklą. Šį kartą nufilmuotas visas renginys Lectiones Andreae Sniadecki: „Tai kokia gi čia klinika?“ Filmą parengė VšĮ Kūrybinių inovacijų sprendimai. Šių metų skaitymų tema – A. Sniadeckio parengtas atsiliepimas, renginyje vadintas „memorialu“ apie tai, kokia turėtų būti Vilniaus universiteto klinika. Renginys vyko Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje.
Pranešimą apie Andriaus Sniadeckio pokalbio su imperatoriumi Napoleonu kelią į lietuvišką spaudą perskaitė Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Birutė Railienė; pranešėjai iš Vilniaus universiteto Mantas Jakulis pasakojo apie gailestingąsias seseris ir medikus Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje–XIX a. pirmojoje pusėje; Aistis Žalnora – apie Andriaus Sniadeckio klinikinės ligoninės viziją. Pranešimą apie „Dievo namus“ Vilniuje ir kituose miestuose perskaitė Saulius Špokevičius, Vilniaus medicinos draugijos įkūrimo atspindėjimą Vilniaus literatūriniame laikraštyje „Gazeta Literacka Wileńska“ 1806 m. aptarė Rimvydas Baranauskas.
Renginio antroje dalyje buvo įteikta Andriaus Sniadeckio stipendija, kurią kasmet teikia bendrovė Thermo Fisher Scientific Baltics. Taip pat turėjome išskirtinę galimybę pamatyti vienintelį S. Špokevičiaus monospektaklį, kuriame susitiko jaunasis ir senasis A. Sniadeckis.
Renginio mecenatai – bendrovė Thermo Fisher Scientific Baltics, Būta ir Rimvydas Baranauskai.
Virtuali paroda „Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės Retų spaudinių skyriuje“
Virtuali paroda „Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės Retų spaudinių skyriuje“
Kviečiame apžiūrėti virtualią parodą „Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės Retų spaudinių skyriuje“.
Ona Soltanaitė-Römerienė (Anna Sołtanówna‑Römerowa, 1895–1974) – viena iš reikšmingų XX a. pr. tapytojų, kurios kūrybos palikimas Lietuvoje nors ir didelis, tačiau dar vis mažai žinomas. Menininkė yra sukūrusi įvairių žanrų akvarelių, tai – peizažai, natiurmortai, portretai ir kt. Darbai atlikti sausosios akvarelės technika, kuri suteikia spalvoms intensyvumo, sodrumo ir taip jas priartina prie aliejinės tapybos. Juose vyrauja artima aplinka, namų interjerai, vaikai. Kūriniams būdingas realistinis, romantinis vaizdavimas, kuris XX a. pradžios meno kontekste atrodo itin klasikinis, tačiau, patiko meno pirkėjams. Ona Soltanaitė-Römerienė buvo produktyvi ir komerciškai patraukli menininkė, vykdė užsakymus, dirbo užsienyje ir finansiškai išlaikė savo šeimą. Dailininkės biografija liudija ne tik jos pačios kūrybos istoriją, bet ir laikmečio problematiką, susijusias su menininkių išsilavinimu, darbu ir pripažinimu.
Ona Soltanaitė-Römerienė galimai 1914–1915 m. privačiai mokėsi dailės Varšuvoje pas garsų lenkų tapytoją Stanislovą Lencą (Stanisław Lentz, 1861–1920). 1918 m. ištekėjo už Antano Kazimiero Römerio (Antony Kazimierz Römer, 1889–1973), persikėlė į Janapolio dvarą (Latvijoje, netoli Rėzeknės) ir papildė plačią dailininkų Römerių dinastiją. Menininkė buvo draugijos „Zachęta“ narė, nuo 1919 m. aktyviai dalyvavo personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Kanadoje, JAV. Jos kūryba ne kartą įvertinta amžininkų: 1926 m. už akvarelę „Pas būrėją“ dailininkė apdovanota aukso medaliu, o parodoje „Lenkija ir jos žmonės“ pelnė premiją. 1940 m. emigravo į Bavariją, o 1948 m. – į Kanadą, kur ir liko iki gyvenimo pabaigos. Laikotarpiu, kai dailininkėms dar vis buvo sunku siekti mokslo ir pripažinimo, Ona Soltanaitė-Römerienė paliko ryškų pėdsaką meno lauke kaip talentinga ir paklausi menininkė. Lietuvoje jos darbų turi Nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.
Virtualioje parodoje pristatomos ne tokios žinomos Onos Soltanaitės-Römerienės akvarelės, saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje bei kelios, esančios Rankraščių skyriaus kolekcijoje. Meno kūriniai, eskizai ir etiudai iš piešinių albumų perteikia menininkės artimą aplinką. Parodoje išryškinami keli žanrai ir temos iš dailininkės plataus tapybos repertuaro – gamtos ir miesto peizažai, dvaro aplinka, vaikai. Akvarelės perteikia ne tik vietovių bei portretuojamųjų panašumą, bet ir jų nuotaiką. Onos Soltanaitės-Römerienės kūriniai leidžia žiūrovui pajusti jautriai išreikštą namų svarbą ir įsitraukti į menininkės perteikiamą pasaulį.
Leidėja Sigita Pūkienė apie knygas
Leidėja Sigita Pūkienė apie knygas
Dovilės Dagienės nuotrauka
Sigita Pūkienė – leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja, vadovė, kultūrinių renginių iniciatorė ir organizatorė. Daugiau nei prieš dešimt metų savarankišką veiklą pradėjusi moteris savo projektų idėjoms, turiniui, estetikai ir kokybei kelia aukščiausius reikalavimus. „Leidykla yra kur kas daugiau nei knygos, o kiekviena knyga turi savo komandą“, – sako Sigita Pūkienė, bendram darbui suburianti stipriausius profesionalus.
„Aukso žuvys“ leidžia mokslines, pažintines, grožines knygas vaikams ir suaugusiesiems, tačiau visos jos turi vienokį ar kitokį istorinį foną. Stiprios kūrėjų komandos darbą įvertina skaitytojai, literatūros kritikai, vertimo ir meno ekspertai. Leidyklos autoriai ir knygos kasmet apdovanojamos nacionalinėmis ir tarptautinėmis literatūrinėmis premijomis, knygos meno diplomais. Kai kurie leidiniai jau virto teatro spektakliais, animaciniais filmais ar radijo laidomis. Pavyzdžiui, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki 2017 m. sukurta trėmimo istorija vaikams – grafinis romanas „Sibiro haiku“ – pelnė daug apdovanojimų, išverstas į 13 pasaulio kalbų.
Vienam naujausių leidinių, knygai „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“, prieš keletą dienų skirtas Metų knygos dizaino apdovanojimas už sąžiningą sudėtingo turinio vizualumą.
Paklausta, ką reiškia būti nedidele leidykla, leidžiančia nišines knygas, Sigita Pūkienė atsako: „Tai reiškia labai sudėtingą kelionę! Įdomią, nenuspėjamą, pilną ne tik pavojingų posūkių, bet ir malonių atradimų. Kol kas laikomės stipriai įsikibę ir mėgaujamės šiuo brangiai kainuojančiu nuotykiu. Mūsų vizija – kad kuo daugiau mūsų leidyklos knygų įsirašytų į istoriją, kad kai kurios taptų be galo svarbios vaikams ir suaugusiesiems, kad dauguma leistų atrasti nuostabų ir paslaptingą literatūros pasaulį. Labai sunku ką nors prognozuoti, kai situacija pasaulyje taip sparčiai keičiasi, kai atsiranda ir įsigali dirbtinis intelektas, t. y. kai atsiranda naujų kūrybos galimybių, naujų medijų, naujų spaudos variantų, naujų knygos formatų. Norime ir toliau dirbti literatūros srityje, bet kokios jos formos bus ateityje – sunku pasakyti. Esame atviri naujovėms, lankstūs – taip lengviau galvoti apie ateitį.“
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Pagrindinė knygų vertybė yra ta, kad jų skaitymas suteikia laimę. Taip pat jos panardina į nepažįstamus pasaulius, leidžia pabėgti iš rutiniškos kasdienybės, nustebina. Suteikia sparnus, išsklaido abejones, guodžia ir išlaisvina. Svarbu atrasti savo knygas ir nebijoti įvairovės. Kiekviena knyga gali būti kažkuo vertinga, viskas priklauso nuo skaitytojo.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Esu knygų leidėja, todėl su tokiu klausimu susiduriu bene kasdien! Bet man įdomus konkretus asmuo, kuris prašo rekomendacijos. Visada atsiklausiu, ką žmogus skaito, kuo domisi, kokie literatūros kūriniai jam paliko didžiausią įspūdį, matau, kokio jis maždaug amžiaus. Tik turėdama kontekstą galiu kažką pasiūlyti paskaityti iš tų knygų, kurios man įsiminė, padarė įspūdį, kažką sujudino viduje. Rekomendacijos yra subjektyvus dalykas, man rūpi, kas skaitys, nesinori nepataikyti. Žmogaus profesija ar veikla man nesvarbi rekomenduojant knygą, bet bibliotekininkai yra išimtis – tai ypatingi žmonės, nuolat apsupti knygų ir nuolat svarstantys, ką rekomenduoti savo bibliotekų lankytojams. Taigi bibliotekininkams išdrįsčiau pasiūlyti nevienadienę knygą, galbūt kažkokią naujieną, galbūt kažką smagaus iš mūsų leidyklos „Aukso žuvys“.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kadangi įvairių formatų knygos man visada ir visur po ranka, jų pilna ant palangių, staliukų, darbo stalo, prie lovos, automobilyje, telefone, vonioje, tai nesunku pačiupti bet kurią akimirką. Knygų stirta tarnauja ir kaip pakyla kompiuteriui per nuotolinį susitikimą, lentyna su įvairiaspalvėmis knygų nugarėlėmis už nugaros – kaip fotosienelė. Imu knygą ir per jogos užsiėmimą kaip papildomą svorį, man ji pakeičia migdomuosius bemiegę naktį ir visada palaiko kompaniją, kai keliauju ar jaučiuosi šiek tiek vieniša. Visgi dažniausiai knygą naudoju pagal tiesioginę paskirtį ir tuo mėgaujuosi.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Popierinės ir skaitmeninės knygos man visiškai papildo viena kitą. Iš ryto važiuodama automobiliu į darbą galiu tos pačios knygos klausyti, o vakare jau skaitau popierinę lovoje. Man labai patinka, kai tas pats kūrinys išleidžiamas skirtingais prieinamais formatais, tai didelė prabanga ir patogumas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Mano kartos ir vyresnių žmonių ryšys su knyga vis dar yra labiau fizinis. Šie žmonės (kalbu apie tuos, kurie gali skaityti įprastai) mato knygas kaip daiktus ar objektus. Mėgsta jas liesti, uosti, matyti gražų ir funkcionalų dizainą, girdėti vartomų puslapių čežėjimą. Mane irgi tas ramina ir suteikia jaukios laimės. Bet man asmeniškai taip pat be galo patinka ir garsinės (audio) knygos, jos man kitaip „persiskaito“, atskleidžia tą patį kūrinį kitu kampu. Taip pat vertinu prieinamumą bei greitį, kurį suteikia elektroninės knygos. Pavyzdžiui, užsimanau perskaityti vakar išleistą skaitmeninę knygą, atsidarau bet kurį pasaulio internetinį knygyną, paspaudžiu „pirkti“ ir kitą minutę jau galiu skaityti.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinčiau svetimos knygos, nes taip jos kažkur nukeliauja ir dingsta. Bet savo knygas mielai skolinu ir mėgstu skolintis iš kitų pati. Dievinu „keitimosi“ kultūrą, vertinu galimybę knygą perskaityti ir padovanoti kitam žmogui, tegu keliauja per rankas.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nors niekada apie tai negalvojau, bet šis mano gyvenimo etapas – kaip grafinis romanas, labiau europietiškas, nei holivudiškai amerikietiškas. Visai norėčiau grafinės biografijos!
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Pastaruoju metu labai pamėgau skaityti gerus Lotynų Amerikos autorių vertimus: kolumbiečių, meksikiečių, argentiniečių. Nesenas asmeninis atradimas – kaimyninių šalių autoriai: latviai, čekai, lenkai ir ypač estai. Bet daugiausiai šiuo metu skaitau lietuvių autorių, galima sakyti, jie mėgstamiausi. Noriu jausti mūsų literatūros pasaulio pulsą, kontekstą, aktualijas – kuo gyvena lietuvių kūrėjai, kas jiems svarbu, kokių temų imasi, kaip reaguoja jų skaitytojai, literatūros kritikai. Tai profesinis dalykas.
Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Esu leidėja, todėl turbūt atrodo, gal galėčiau be jokių problemų rašyti ir leisti savo knygas. To nedarau ir turbūt nedarysiu. Pritariu nuomonei, kad jeigu gali nerašyti, geriau nerašyk. Dabar knygas kuria visi, tai didelė visų svajonė, todėl knygų išleidžiama labai daug, knygynuose – milžiniškas pasirinkimas. Reikia suprasti, kad būti knygos autoriumi yra ne tik privilegija, bet ir savotiškas gyvenimo būdas. Neužtenka tik parašyti ir atiduoti leidyklai, reikia dirbti ir po knygos išleidimo: pristatinėti savo kūrybą skaitytojams, organizuoti renginius, bendrauti su žiniasklaida, dalyvauti mugėse ir festivaliuose, rašyti naujas knygas. Tai atima laiko, be to, tampi viešas asmuo. Man to nereikia, be galo džiaugiuosi leisdama kitų autorių knygas.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu antrą kartą skaitinėju architektės ir menininkės Aleksandros Kašubos atsiminimus „Tiksintis vaikas“, paraleliai – mūsų leidyklos autorių naujus rankraščius, klausau įvairių audioknygų.
Knygų mugėje – naujas „LMA Vrublevskių bibliotekos darbų“ tomas
Knygų mugėje –
naujas „LMA Vrublevskių bibliotekos darbų“ tomas
Vilniaus knygų mugėje bus galima įsigyti naują „LMA Vrublevskių bibliotekos darbų“ numerį. Tai jau tryliktas 2004 metais pradėto leisti tęstinio mokslo darbų leidinio tomas. Jame spausdinami LMA Vrublevskių bibliotekos darbuotojų tekstai – moksliniai straipsniai, apžvalgos, kita svarbi su Bibliotekos veikla susijusi informacija.
Praėjusiais metais minėjome 400-ąsias Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682) gimimo ir 350-ąsias jo ir Lenkijos didžiojo etmono Jono Sobieskio (1629–1696) prie Chotino prieš turkus pasiektos pergalės metines. Šį mūšį įamžino Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Andriejus Grinkevičius (1647–1707), kurio lotynų kalba sukurta herojinė poema Viešpaties dešinės galybė dienos šviesą išvydo 1674 metų sausio 14-ąją. Tad naujas LMA Vrublevskių bibliotekos darbų tomas pradedamas įžanginiu vertėjo dr. Sigito Narbuto straipsniu-pranešimu „Paco paslaptys: pirmoji“.
Šiame leidinyje spausdinami trys moksliniai straipsniai: „Lietuviška Abraomo Kulviečio giesmė (vertimas, eilėdara, kalba)“ (dr. Artūras Judžentis), „Lietuvos disertacijų kaip reikšmingo mokslo istorijos paveldo registravimas ir sklaida“ (dr. Giedrė Miknienė), „Tekstas kaip kelias nuo semantinės atminties prie dėkingumo“ (dr. Timofej Murašov). Skelbiamos Bibliotekos darbuotojų parengtos apžvalgos. Pirma iš jų skirta M. K. Pacui pagerbti. Joje dr. Justina Sipavičiūtė išsamiai aprašo dokumentinį M. K. Paco paveldą, saugomą LMA Vrublevskių bei Vilniaus universiteto bibliotekose. Pasirėmusi LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomais dokumentais, periodine spauda ir istorikų darbais, kitoje dr. Kotryna Rekašiūtė primena prieš 170 metų Klaipėdą nusiaubusį Didįjį gaisrą. Trečioje Rasa Sperskienė pristato Rankraščių skyriuje saugomą dokumentinį Vilniaus lietuvių susivienijimo „Rūta“ paveldą.
Leidinyje pateikiama Leokadijos Kairelienės parengta metinė Bibliotekos veiklos ataskaita. Atskirai skelbiamas Bibliotekos darbuotojų 2023 metų publikacijų sąrašas (Vaidos Juodėnienės), taip pat Loretos Glebavičiūtės parengta Bibliotekos veiklos kronika ir V. Juodėnienės surinkti bibliografijos duomenys apie Biblioteką 2023 metų žiniasklaidoje.
Skyrelyje „In memoriam“ prisimenami šviesios atminties Bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius (1931–2024) ir ilgametė darbuotoja – bibliografė Lina Kanopkienė (1934–2024).
Atsakomoji redaktorė dr. Daiva Narbutienė