Virtuali paroda „Vilniaus cechai XV–XIX a. dokumentuose“
Virtuali paroda „Vilniaus cechai XV–XIX a. dokumentuose“
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka sveikindama savo brangų miestą Vilnių su 700 metų jubiliejumi dovanoja išskirtinę parodą – Vilniaus cechai XV-XIX a. dokumentuose. Dar XIV a. pirmoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas savo laiškuose kvietė Europos amatininkus ir pirklius atvykti į Lietuvą. Vilnius – visada buvo atviras įvairių šalių žmonėms, jame kūrė garsiausi to laikmečio amatininkai ir taip Vilniaus vardas plačiai skambėjo Europos istorijoje!
Cechai (vok. die Zunft), tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų korporaciniai susivienijimai. Pirmieji cechai atsirado dar XII a. Vokietijoje, o nuo XIII a. amatininkų cechai veikė beveik visuose centrinės ir vakarų Europos kraštuose. XV a. pabaigoje Vilniuje jau dirbo gana daug amatininkų, o juos burtis į cechus vertė arši konkurencinė kova su atvykėliais iš kitų šalių, žemesnės kvalifikacijos amatininkai. Pirmieji Vilniuje (ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) į cechą susibūrė auksakaliai. Jų cecho statutą 1495 m. rugpjūčio 23 d. Trakuose patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos istorikai šiai parodai atrinko pačius įdomiausius ir vertingiausius dokumentus apie Vilniaus mieste veikusius cechus ir jų gyvenimą, saugomus bibliotekoje. Šioje parodoje galėsite pamatyti pačias seniausias Lietuvos valdovų privilegijas, kuriomis jie patvirtino įvairių cechų veiklą Vilniaus mieste: siuvėjų, audėjų, dailidžių, liejikų, pakinktų, laikrodininkų, chirurgų, barzdaskučių, mėsininkų, odininkų, knygrišių ir daugelio kitų. Taip pat parodoje turėsite galimybę pamatyti ne vieną dokumentą atspindintį vidinį cechų gyvenimą. Galbūt įsivaizduojate, kad cechai buvo tik nuobodi vieta, kurioje aukščiausio lygio amatininkai gamindavo savo produkciją, tačiau kaip rodo parodai atrinkti dokumentai cechuose vyko nemažiau spalvingas to laikmečio gyvenimas. Parodoje eksponuojami dokumentai atskleis, kodėl XIX a. grafas Liudvikas Tiškevičius apskundė mėsininkų cechą, kodėl Vilniaus auksakaliai nukirsdino du dešinės rankos piršus vienam Vilniaus siuvėjui, arba ką prisidirbo pamiršęs savo garbingą amatą vienas Vilniaus knygrišys, kuris buvo apskųstas burmistrui prašant jį išmesti iš namo. Taip pat parodoje yra eksponuojami įspūdingi XVIII a. amatininkų darbo raižiniai bei pamatysite žymiausių įvairių laikmečių istorikų tyrimus apie Vilniaus cechus. Tai ir dar daugiau įdomybių sužinosite pažiūrėję Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos virtualią parodą.
Parodos ir tekstų autoriai: dr. Justina Sipavičiūtė ir dr. Andrius Jurkevičius.
Redaktoriai: dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė.
Medžiagą skenavo Egidijus Gotalskis.
Publikavo Audronė Steponaitienė.
Biblioteką aplankė Italijos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė dr. Alice Barberis
Biblioteką aplankė Italijos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė
dr. Alice Barberis
2023 m. lapkričio 16 d. LMA Vrublevskių biblioteką aplankė Italijos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė dr. Alice Barberis. Garbiąją viešnią pasitiko direktorius dr. Sigitas Narbutas. Kartu su kolege Ana Vencloviene jis Viešniai nušvietė Bibliotekos istoriją, apibūdino čia vykdomas veiklas ir pristatė numatomus darbus po kapitalinio remonto. Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė, dr. Justina Sipavičiūtė, Retų spaudinių skyriaus darbuotojos Danguolė Palačionytė ir Violeta Radvilienė Viešnią supažindino su vertingais dokumentais, liudijančiais apie šimtametes Italijos ir Lietuvos kultūrinių mainų tradicijas.
Vikos Petrikaitės nuotraukos
Direkcijos informacija
Ryšiai su Lenkijos kultūros institucijomis
Ryšiai su Lenkijos kultūros institucijomis
2023 m. spalio 22–26 dienomis LMA Vrublevskių bibliotekos atstovė Simona Jaskelevičiūtė iš Retų spaudinių skyriaus dalyvavo Lenkijos instituto Vilniuje (Instytut Polski w Wilnie) organizuotoje išvykoje į Varšuvą, kurios metu buvo lankomos įvairios svarbios atminties institucijos.
Lietuvos bibliotekininkės turėjo unikalią galimybę lankyti Žydų istorijos institutą, Nacionalinę biblioteką, Prof. Jano Bialostockio meno istorikų asociacijos biblioteką, Varšuvos universiteto biblioteką, Vyriausiąjį senųjų aktų archyvą ir kitas reikšmingas institucijas. Kelionėje Lietuvos atstovės domėjosi naujausiais bibliotekininkystės darbo metodais ir praktikomis. Jos aktyviai bendravo su kolegomis, dalinosi patirtimi ir idėjomis apie bibliografijos, skaitmeninimo, skaitytojų aptarnavimo bei parodų rengimo sritis.
Šis vizitas ne tik stiprino LMA Vrublevskių bibliotekos ryšius su Lenkijos kultūros institucijomis, bet ir prisidėjo prie mūsų bibliotekininkystės srities tobulinimo. Dėkojame Lenkijos institutui Vilniuje (Instytut Polski w Wilnie) už šią puikią galimybę ir tikimės, kad šis oficialus vizitas prisidės prie ateities bendradarbiavimo.
Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose
Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose
2023 m. lapkričio 22 d. keturios Vilniaus bibliotekos – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Lietuvos audiosensorinė – bei Lietuvos nacionalinis dailės muziejus lapkričio 22 d. atidaro parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“. Pirmą kartą vienoje vietoje visuomenei bus pristatytas išblaškytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bibliotekų paveldas. Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. kovo 31 d.
Vilniaus bibliotekose saugoma apie pusė milijono senųjų XV–XVIII a. knygų. Tokios gausybės iškart pažinti neįmanoma. Bet parodyti šių knygų įvairovę ir grožį, sužinoti, kas ir kodėl jas skaitė – galima. Parodoje lankytojai susipažins su devynių garsių LDK giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Kosakovskių, Platerių, Oginskių, Huten-Čapskių, Lopacinskių, Tiškevičių – vieno kurio nors dvaro bibliotekos knygomis, o kartu – ir su šių bibliotekų savininkais – didžiaisiais LDK bibliofilais. Šios asmenybės, jų bibliofilinė veikla liudija plačią europinę Lietuvos kultūrinių ryšių amplitudę. Tikimasi, jog paroda paskatins ir tolesnius Lietuvos kultūros, bibliotekų ir knygos istorijos tyrimus.
Atrenkant eksponatus šiai parodai rengėjus lydėjo sėkmė – pavyko naujai identifikuoti dvi Nesvyžiaus Radvilų bibliotekos knygas. Viena jų atkeliavo iš asmeninės Jo Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidento dr. Gitano Nausėdos kolekcijos, kita – iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų. Ekspoziciją praturtino ir du eksponatai iš privačių – dr. Jauniaus Gumbio ir Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ – kolekcijų.
Ši paroda skirta ir knygų mėgėjams, ir specialistams. Siekiant priartinti senosios knygos meną prie šiandienos knygos kūrėjų dailininkų, prie knygos tyrėjų ir plataus skaitytojų bei lankytojų rato, parodos aprašai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis, su jais galima susipažinti ir garsiniu būdu.
Paroda skiriama 700-osioms Vilniaus metinėms.
Parodos organizatorė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, kontaktai pasiteirauti +370 687 88685.
Partneriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos audiosensorinė biblioteka.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Informacinis partneris LRT Plius.
Stažuotė Groningeno universiteto bibliotekoje
Stažuotė Groningeno universiteto bibliotekoje
2023 m. spalio mėnesį turėjau galimybę keturias savaites stažuotis Groningeno universiteto bibliotekos Specialiųjų kolekcijų skyriuje. Stažuotę finansavo Europos mokslinių bibliotekų konsorciumas (CERL – Consortium of European Research Libraries) ir Groningeno universiteto biblioteka. Pagrindinis viešnagės tikslas buvo čia saugomų inkunabulų tyrimai bei jų katalogavimas MEI (Material Evidence of Incunabula) bazėje. Tuo pačiu tai buvo puiki galimybė susipažinti su šia akademine biblioteka, jos darbu ir kasdienybe.
Groningeno universitetas buvo įkurtas 1614 metais ir tai yra antra seniausia Nyderlandų aukštoji mokykla po Leideno, bet miestas ir seniau garsėjo kaip mokslo centras. Manoma, kad jau nuo XIV a. prie Šv. Martyno bažnyčios veikė mokykla (pirmą kartą miesto dokumentuose paminėta 1425-aisiais), traukusi ne tik vietinius studentus, bet ir jaunimą iš kaimyninių ar tolimesnių kraštų. Ir iki šių dienų Groningenas išliko stiprus akademinis miestas: jo universitetas patenka į geriausių pasaulio universitetų šimtuką, didžiuojasi savo Nobelio bei kitų premijų laureatais, nepamiršta paminėti, kad čia oficialiai studijavo ir medicinos mokslus baigė Aletta Jacobs (1854–1929) – pirmoji moteris Nyderlanduose, įgijusi aukštąjį išsilavinimą.
Mano tyrimai bibliotekoje buvo susiję su ankstyvąja šio miesto istorija, iš dalies ir su ikiuniversitetiniu knyginiu paveldu. Čia saugoma virš 200 inkunabulų, kurių dalis į biblioteką pateko netrukus po universiteto įkūrimo. Kaip sako pats bazės, kurios pagrindu atlikau tyrimus, pavadinimas – Material Evidence of Incunabula – pagrindinis dėmesys joje skiriamas ne knygos autoriui, turiniui, dažniausiai ir ne spaustuvininkui, bet atpažįstamiems ir neatpažintiems knygų savininkams, skaitytojams, komentarų ir kruopštesnių ar mažiau pasisekusių piešinių autoriams. Iki šiol daugiausiai dirbus su Lietuvoje saugomais inkunabulais iš pradžių atrodė neįtikėtina, kaip kažkokia knyga jau XV a. galėjo būti atvežta į Groningeną, čia įrišta, du ar tris kartus pakeisti savininką, o visas tas judėjimas vykti teritorijoje, mažesnėje nei vienas kvadratinis kilometras. Ir čia visa fizinė knygos kelionė per daugiau nei 500 metų. To priežastis ir paaiškinimas – jau minėta prie Šv. Martyno bažnyčios veikusi mokykla ir biblioteka. Teko „susipažinti“ net su dviem šios bažnyčios kunigais. Vienas iš jų – Wilhelmus Frederici (prieš 1452 – 1525) – turėjo bent 14 inkunabulų (vieną iš jų priskirti pavyko šios stažuotės metu, tuo ypač nudžiuginant kolegas). Visas savo turėtas knygas jis paliko bažnyčios, kurioje tarnavo, bibliotekai. Kai kuriose knygose pats W. Frederici parašė, kada jas nusipirko ir kiek už jas mokėjo, kai kuriose įrašė, kad paveldėjo iš 1484 m. mirusio brolio Johannes Frederici (galbūt tėvo; tikslūs giminystės ryšiai nėra aiškūs), dar kitose randame jau vėlesnius bibliotekininko įrašus, iš ko gauta knyga.
Moderniųjų laikų knygų tyrėjus labai džiugina toks ankstesnių konkrečios knygos savininkų įvardijimas, leidžiantis atkurti ilgesnę knygos istoriją. Tokio tikslo tikrai neturėjo tie, kurie užrašė šią informaciją. Jų įrašai buvo kvietimas skaitytojams maldoje prisiminti geradarius, kurių dėka jie gali skaityti šias knygas. Pačioje XVI. a. pab. pasikeitus politinėms aplinkybėms, įsigalėjus protestantizmui, uždarius vienuolynus ir uždraudus mieste Katalikų bažnyčios veiklą, XVII a. pr. Šv. Martyno bibliotekos knygos buvo perduotos neseniai vos už kelių šimtų metrų nuo bažnyčios įkurto universiteto bibliotekai ir beveik visos čia išliko iki šių dienų. Tiksliai nežinoma, kurioje bažnyčios vietoje buvo saugomos jos bibliotekos knygos, tad einant pro šalį galima tik žvelgti į bažnyčios pastato formą ir spėlioti, kur tai galėję būti. Iš išorės todėl, kad lankytojai spalio mėnesį į ją nebuvo įleidžiami. Visgi paskutinės darbo bibliotekoje dienos vakarą pavyko ne visai legaliai patekti ir į bažnyčios vidų – tuo metu ten vyko repeticija ir kažkas pamiršo užrakinti duris, tad tyliai ir nekrentant į akis pavyko apžiūrėti beveik visą. Juk negalėjau neaplankyti inkunabulams tokios svarbios vietos!
Dalis knygose rastų įdomybių taip ir liko neišaiškintos, bet jos leido pažaisti su knygos istorijos faktais. Kodėl, pavyzdžiui, vienos knygos viduryje liko nesurubrikuotas vienas puslapis (ranka raudonu rašalu nesužymėtos pastraipų ir sakinių pradžios, neįrašytos labiau puošnios didžiosios raidės)? Rubrikatorius netyčia praleido, o niekas vėliau nepastebėjo? Gal… Bet o ką sakyti apie knygą, kurios dalis lankų nesurubrikuoti, dalis lapų, puslapių ir dar vieno puslapio ketvirtis? Ir čia viskas vienoje knygoje. Užsakovui pritrūko pinigų (kiekvienas brūkšnelis juk kainavo)? Tikrai ne. Būtent ši knyga priklausė jau minėtam Wilhelmui Frederici, kuris knygoms pinigų turėjo: visos jos buvo gražiai įrištos, jų viršelių kampai apsaugoti metalinėmis juostelėmis, visos turėjo metalinius užsegimus. Kitoje jam priklausiusioje knygoje trūko dvilapio (vieno aštuonių lapų lanko 2-o ir 7-o lapų), tai toje vietoje buvo įrištas ranka ant pergamento perrašytas tekstas. Mes niekada nepasakysime, kodėl taip buvo, bet tokios įdomybės buvo puiki priežastis remiantis istorinėmis žiniomis apie XV a. spausdintas knygas drauge su kolegomis kurti prielaidas, vieną už kitą mažiau tikėtinas, bet teoriškai įmanomas, teorijas. Jose kartais pasitaikydavo išgirsti ir iki tol nežinotų faktų iš inkunabulų istorijos.
Labai įdomu buvo atrasti vieną rankraštinį XV a. pab. ant pergamento perrašytą mišiolo teksto lapą, įrištą kaip inkunabulo priešlapį. Jis niekada nebuvo įrištas į knygą, niekada nebuvo naudotas liturgijoje. Šiame lape juodu rašalu surašytas tik pagrindinis tekstas, bet nėra jokių rubrikų, tad lapas dėl kažkokių priežasčių taip ir liko neužbaigtas. Kolegos nudžiugo, kad tai bus puikus pavyzdys kalbant apie rankraštinės knygos perrašymo procesą, o aš tyliai pagalvojau: norėčiau tokio… Tai galėtų būti puikus kuriamo Knygos muziejaus eksponatas, pavyzdys ekskursijoms ir edukacijoms. Galiu džiaugtis bent jau tuo, kad žinau, kur yra jo skaitmeninė kopija (biblioteka savo turimus inkunabulus jau yra suskaitmeninusi).
Tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės įdomios ir naudingos informacijos, kurią sukaupiau šios stažuotės metu. Dalį jos atskleidė patys inkunabulai, kitą atradau naujose ir net pačiose naujausiose, vos prieš kelis mėnesius ar savaites išspausdintose knygose. Malonūs, reikšmingi ir naudingi buvo pokalbiai su kolegomis: juk mūsų žinios remiasi ne tik perskaityta literatūra, bet ir pažinimu knygų, su kuriomis dirbame. Skirtingi istoriniai ir kultūriniai kontekstai formuoja ir kitokį visuomenės santykį su knyga, skaitymo tradicijas, kitokią pačios knygos istoriją. Visa tai sukėlė daugybę minčių, kurios, tikiu, su laiku įgaus konkretesnes išraiškos formas, taps naujais pasakojimais iš knygų gyvenimo.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė
Žurnalisto Audriaus Ožalo mintys
Žurnalisto Audriaus Ožalo mintys
Gedmanto Kropio/BNS nuotrauka
Audrius Ožalas – literatūros ekspertas, knygų apžvalgininkas, portalo 15min.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Žurnalistikos studijas baigęs Vilniaus universitete, komunikacijos ir informacijos mokslus tęsė ir mokslinius tyrimus vykdė Utrechto universitete Nyderlanduose.
Kultūros ir literatūros temoms daugiausia dėmesio skiriantis žurnalistas aktyviai dalyvauja su literatūra susijusiuose projektuose: veda diskusijas, pokalbius Vilniaus knygų mugės metu, sudaro festivalio „Open books“ programą. Audrius Ožalas yra vienas komandos, atrenkančios ir rekomenduojančios knygas tradicinei Vilniaus vasaros skaityklai #VilniusSkaito, narių, deleguotas į Lietuvos rašytojų sąjungos Liudo Dovydėno premijos vertinimo komisiją. Kartu su literatūrologe dr. Jūrate Čerškute veda pokalbių tinklalaidę „Perskaitymai“, kalbina knygų autorius, vertėjus ir kitus knygų pasaulio žmones.
Už darbą su knygomis Audrius Ožalas apdovanotas keliomis premijomis. 2016 metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skyrė Bičiulių premiją už kompetentingą ir entuziastingą bendardarbiavimą pristatant skaitytojams pasaulinę literatūrą ir jos vertėjus, o 2021 metais pelnė Kultūros ministerijos premiją už šiuolaikišką kultūros ir literatūros rubriką.
Veiklus, labai užimtas žurnalistas sako: „Kai nedirbu, stengiuosi kuo daugiau keliauti, tarp mano pomėgių taip pat yra futbolas ir alternatyvioji muzika. O labiausiai gyvenime traukia tai, kas keista ir neįprasta, originalu, kūrybiška, dalis to atsispindi ir portale.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kiekvienam knygos vertė skirasi. Be to, priklauso ir nuo aplinkybių. Galbūt viena knyga vertinga kaip puikus laiko praleidimas, kita – kaip žinių šaltinis, dar kita – dėl meninės vertės. Be to, ir pats žinau, kad vienu gyvenimo laikotarpiu vertinga buvusi knyga po keliolikos metų jau nepadaro jokio įspūdžio. Bendrąja prasme sakyčiau, kad man vertinga knyga ta, kuri keičia mane, plečia mano supratimą apie pasaulį ir kitus žmones. Nors skamba tai, žinoma, snobiškai.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Rekomendacijos – vienas sunkiausių dalykų, nes juk skiriasi skoniai, skiriasi tai, ko norima iš knygų. Tarkime, man atrodo, kad rimtosios literatūros gerbėjai turėtų nepraleisti tokių knygų kaip Olgos Tokarczuk „Jokūbo knyga“, W. G. Sebaldo „Austerlicas“, Roberto Bolano „2666“, Fernando Pessoa „Nerimo knyga“. Negrožinių knygų skaitytojams labai rekomenduoju puikią Patricko Raddeno Keefe’o „Nieko nesakyk. Kruvini įvykiai ir susitaikymo paieškos Šiaurės Airijoje“. O jei dar panirsime į išleistas anksčiau, galo nebūtų matyti… Dar bibliotekos darbuotojams siūlyčiau paskaityti knygą „Gyvenimas tarp knygų“, kurios autorės kalbino įvairių sričių, profesijų žmones apie jų asmenines bibliotekas – vartant, skaitant šią knygą išties galima panirti į knyginių svajonių pasaulį, kuriame literatūra – ne gyvenimo papildymas, bet galbūt išties tikrasis gyvenimas.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Pamenu tik tai, kad kelis kartu sunkesnėmis knygomis teko prispausti vinilinių plokštelių vokus, kurie atkeliavo paštu smarkiai sulamdyti. Puikiai tam tinka – kuo sunkesnės, tuo geriau.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Iš pradžių atrodė, kad elektroninės knygos išties gali išstumti spausdintas, tačiau po didelio šuolio pradžioje matome, kad visos šios spėlionės nepasitvirtino. Lygiai kaip dabar smarkiai populiarėja audio knygos, kurios irgi, esu tuo tikras, neišstums nei elektroninių, nei popierinių knygų. Manau, kad nemažai skaitytojų renkasi formatą pagal tai, kuris tuo metu patogiausias. Tarkime, aš jau seniai keliaudamas imu elektroninių knygų skaityklę, nes užima mažiau vietos, keliaudamas galiu rinktis, kokią knygą skaitysiu priklausomai nuo nuotaikos, dažnai elektronines knygas renkuosi ir skaitydamas knygas anglų kalba – per porą minučių knyga atkeliauja pas tave. Keliaujant, judant patogus ir audio formatas. Tačiau patogiam, jaukiam skaitymui niekas nepranoks senų gerų popierinių knygų.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Be jokių abejonių, kiekviena karta turi savo santykį su knygomis. Ir vis kalbama, kad jaunesnė karta knygų skaito mažiau, tačiau tai irgi natūralu – tiesiog dabar yra kur kas daugiau laisvalaikio pasirinkimų, nei anksčiau. Kita vertus, Frankfurto knygų mugėje kasmet skelbiant duomenis vis konstatuojama, kad tikrai situacija nėra tokia bloga ir jaunimas skaito, kad skaitymas vėl tampa madingas. Žinoma, man augant knygos buvo labiau dėmesio centre – aplinkui visi skaitė, geros knygos būdavo deficitas, mano tėvai, giminės irgi buvo aistringi skaitytojai. Manau, kad mūsų kartai knygos buvo viena svarbiausių, esminių laisvalaikio, augimo, tobulėjimo, pasaulio pažinimo priemonių. Natūralu, kad dabar kitaip.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Paprastai skolinu visas knygas, jei žinau, kad jas atgausiu atgal (aišku, yra knygų, kurių antrą kartą neskaitysiu, tad jas mielai ir dovanoju). Tačiau yra kai kurios knygos, kurios kelia labai stiprius asmeninius prisiminimus, sentimentus, tad nenorėčiau paleisti jų iš namų. Taip pat yra keletas knygų su jų autorių autografais ar dedikacijomis, jas irgi skolinčiau su įtarimu. Tarkime, abejoju, ar kada pavyks dar gauti Karlo Ove Knausgaardo autografą.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Kam ji būtų įdomi? Norėtųsi, kad būtų kažkas panašaus į Roberto Bolano „Pašėlę detektyvai“, bet, matyt, laimei, nė iš tolo gyvenimas į tai nepanašus, ir toks gyvenimas skaitomas smagiau, nei patiriamas.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neskirstau autorių pagal jų tautybę, kilmę. Taip, vienu metu labai domėjausi Lotynų Amerikos literatūra, buvau įkritęs ir į Vidurio Europos literatūrą, kuri, mano manymu, nepelnytai sulaukia per mažai dėmesio. Tačiau visgi paprastai domina konkretūs autoriai.
Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Tiek gerų knygų parašyta, tik spėk perskaityti, tad planų rašyti savo knygą tikrai kol kas neturiu. Bet knygoje būtų melancholijos, o kartu ir būtinai humoro, gyvenimą keičiančios meilės muzikai ir knygoms, bandyčiau užčiuopti tai, kas kasdien praslysta, prateka pro pirštus nepastebimo, o tik pajaučiamo. Būtų kelionių, Meksikos smėlių, Patagonijos ledo ir Mustango kalnų. Ir dar būtinai kur nors sukiotųsi šuo. Ir jau dabar skaitydamas visa tai suprantu, kad nelabai pavyktų tokią knygą parašyti.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Kaip ir visuomet, skaitau keletą knygų vienu metu. Kadangi rengiu apžvalgas portalui 15min.lt, skaitau nemažai naujienų, išleistų pastaruoju metu. Štai prieš atsakydamas į klausimus pabaigiau mano labai mėgstamo rašytojo Roberto Bolano apsakymų rinkinį. Taip pat skaitinėju knygą apie drone muzikos atsiradimą – Harry Sword „Monolithic Undertow“, artimu metu ketinu imtis naujojo Salmano Rushdie romano, susitikimas su kuriuo Frankfurto knygų mugėje labai įkvėpė.
350 metų Chotino mūšiui ir herojinei poemai „Viešpaties dešinės narsumas“
350 metų Chotino mūšiui ir herojinei poemai „Viešpaties dešinės narsumas“
Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugoma viena herojinė poema, pavadinta „Virtus dexterae Domini“ – „Viešpaties dešinės narsumas“. Ja Vilniaus jėzuitų akademijos poetikos dėstytojas Andriejus Grinkevičius savo studento Jokūbo Beneto vardu pagerbė lietuvių ir lenkų pergalę prieš turkų kariuomenę prie Chotino. Lemtingas mūšis įvyko prieš 350 metų – 1673 m. lapkričio 11 d. – toje pačioje vietoje, kur 1621 m. Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama Lenkijos ir LDK kariuomenė įveikė Osmanų armiją. „Viešpaties dešinės narsumas“ išėjo 1674 m. sausio 14 d. Vilniuje, Akademijos spaustuvėje. Joje pavaizduota 1672–1673 m. karo kampanijos eiga, apdainuotos kautynės ir pagerbti Lenkijos bei LDK kariuomenių vadai ir karininkai. Kitąmet minėsime lietuviams vadovavusio didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco gimimo 400 metines. Visoms šioms progoms pažymėti dr. Sigitas Narbutas herojinę poemą „Viešpaties dešinės narsumas“ antrąkart išvertė į lietuvių kalbą (pirmasis – Benedikto Kazlausko – vertimas išėjo prieš 50 metų, 1974-aisiais). Lietuvos skaitytojams ji bus pristatyta Vilniaus knygų mugės metu jubiliejiniais knygos ir etmono metais – 2024 m. vasarį. Mūšio panorama iš unikalaus Vilniaus universiteto bibliotekos egzemplioriaus publikuojama, maloniai leidus Kolegėms iš VUB.
Retų spaudinių skyriaus informacija
Nauja paslauga – knygų grąžinimo dėžė
Nauja paslauga – knygų grąžinimo dėžė
Informuojame, kad kiemelyje prie naujojo bibliotekos įėjimo iš T. Vrublevskio gatvės pusės įrengta knygų grąžinimo dėžė. Ši naujovė – patogus būdas skaitytojams grąžinti pasiskolintus leidinius bibliotekos nedarbo metu. Grąžinant knygas skaitytojo pažymėjimas nebūtinas. Kiemelis atidaromas 6.00 val., uždaromas 21.00 val. darbo dienomis.
Kviečiame naudotis!
Poetės Jurgos Jasponytės mintys
Poetės Jurgos Jasponytės mintys
©Dirk Skiba nuotrauka
Jurgita Jasponytė – ryški, savita asmenybė Lietuvos poezijos lauke, su vyru, poetu Mariumi Buroku beveik dvidešimt metų kalbasi ir eilėraščiuose, ir namuose, kuriuose augina dukras Ugnę ir Jūrę Jotvilę.
Poetės kūryboje susipynę šiandienos pasaulio moters patirtys ir etninės kultūros ženklai, o vaikystė, namai, meilė, motinystė – šios amžinosios temos – turi stiprią autentišką išraišką.
2015 m. eilėraščių knyga „Šaltupė“ išrinkta į Metų knygos penketuką ir apdovanota prestižine Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. 2019 m. išleistas rinkinys „Vartai Auštrieji“ – taip pat Metų knygos penketuke. J. Jasponytės tekstai versti į latvių, rusų, kartvelų, ukrainiečių, baltarusių, anglų, vokiečių kalbas.
Poetė – originali skaitovė, eilėraščiams suteikianti folklorinių dainų intonacijas, dalyvauja literatūros renginiuose Lietuvoje, Latvijoje. Lietuvos rašytojų sąjungos projekte „Literatūros pamokos“ Jurgita Jasponytė papasakojo apie savo kūrybą, folkloro svarbą, poezijos ir dainos ryšį kasdienybėje, padainavo kelias liaudies dainas (įrašas „Literatūros pamoka su Jurgita Jasponyte“ https://www.youtube.com/watch?v=rqDsEpNJhGE).
Jurgita Jasponytė: „Poezija man nėra vien profesija, tai – gyvenimo būdas. Įkvėpimo semiuosi iš vaikystės žemės – Zarasų. Gatvė, laukai už tėvų namų, šios vietos man tikrai svarbios. Kartais atrodo, kad žmogus neatsitiktinai jose atsiduria. Protėvių gyvenimo būdas, jų identitetas tikrai mane formuoja.
Man rodos, kad tie dalykai gali keisti gyvavimo formą, bet mirti negali. Folkloras man svarbus todėl, kad tai seniausi sakytinės kultūros tekstai, tam tikra forma pasiekę ne tik mus, bet ir anksčiau kūrusius žmonės. Man tai yra mano šaknys, mano metafizinės šaknys, taip, kaip mano šaknys yra Sėlių aukštumoje apie Zarasus ir Rokiškį Vilkaduobės ir Gražiosios pievose, taip, kaip per žodį, garsą, įvardijimą tos šaknys turi garsinę išraišką mano ir mano senelių pavardėse.
Man asmeniškai praeito šimtmečio įtakingos asmenybės yra ne tik visuomenei žinomi ir daug nuveikę valstybiniu lygmeniu asmenys, bet ir mano seneliai, gimę dar iki Lietuvos nepriklausomybės (1918), paprasti žmonės, mūriję pečius, siuvę batus, dirbę kailius, pynę krepšius, arę žemę, užkalbėjimais gelbėję kaimo žmones, priaudę pilnas kraitines skrynias drobių servetiniais ir dimų raštais. Tikiu, kad bent dalį tomis šaknimis atitekančios meilės ir išminties galėjau paimti.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė gali būti subjektyvi: vertinga knyga yra ta, kuri šiuo metu yra tau aktuali, kurioje randi reikalingų žinių, patiri skaitymo malonumą, galima ir terapinė funkcija. Kita vertus, yra ir objektyvesni knygos vertės kriterijai, kurie apima jos išliekamąją vertę lemiančias temas, raiškos priemones ir t. t.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojai taip pat yra labai skirtingi ir skirtingų interesų žmonės, todėl nelengva sugalvoti knygą, kurią rekomenduočiau. Be to, paprastai norisi rekomenduoti paskutinę perskaitytą arba šiuo metu skaitomą knygą. Tačiau, nenorėdama užbėgti klausimams „už akių“, paliksiu rekomendaciją pabaigai 🙂
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Tikriausiai teko, nors dabar sunku atsiminti konkretų atvejį. Štai mano vyras Marius šiuo metu paremia savo išmanaus telefono kroviklį šalia esančia knyga, nes tikriausiai kažkas telefone yra sulūžę ir blogai kontaktuoja su krovikliu. Svarbu, kad ta netiesioginė paskirtis nesugadintų knygos.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Turiu vilties, kad skaitmeninės knygos yra greičiau ne spausdintų knygų konkurentės, bet jų alternatyva. Jas neretai renkamasi kelionių atvejais, arba kai popierinę knygą gauti sudėtingiau.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Taip, ko gero, kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga. Tai neišvengiamai lemia besikeičiantys laikai, besikeičiančios pačios knygos ir jų leidyba. Kažkada knygos vertę didino tai, jog ją buvo sunku gauti. Tai lėmė ir istorinės aplinkybės – tarkim, spaudos draudimo metai ir pan. Taip pat, jei kadais knyga buvo kultūros ar prabangos ženklas, šiandien knyga gali būti labai įvairi vertės prasme ir gana nesunkiai prieinama – tai neišvengiamai keičia ryšį ir požiūrį į knygą.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Tikram draugui skolinčiau bet kurią knygą!
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Na, turbūt nebūsiu labai originali, tačiau lengviausiai įsivaizduoju savo biografiją biografijų žanro lentynoje – 929 J Na, gal dar kaip eilėraštį.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Nemanau, kad taip tendencingai skaitau, kad galėčiau išskirti mėgstamiausią šalį, kalbėdama apie rašytojus. Skaitau įvairią literatūrą. Tik gal tam tikrais gyvenimo tarpsniais skaitau daugiau vienos ar kitos šalies autorius. Tai nulemia atsitiktinumai, kintantys interesai, šiandienos aktualijos, įvykiai. Šiuo metu, tarkim, paskaitau daugiau ukrainiečių poezijos, šį bei tą išverčiu. Ir tas dėmesys, žinoma, sąlygotas tenai vykstančio karo. O pati ukrainiečių poezija yra tapusi tam tikra emocinės informacijos pernešėja, skleidėja.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
Dabar sudarinėju savo trečiąją poezijos knygą. Iki išeinant knygai nenoriu pasakoti, apie ką ji. Tarsi apskritai mokėčiau papasakoti, apie ką yra poezija 🙂
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu skaitau Simono Daukanto raštų pirmąjį tomą. Ką tik baigiau „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ ir pradėjau „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Kadangi nuosekliai iki šiol nebuvau S. Daukanto raštų perskaičiusi, nusprendžiau tai padaryti. Juolab, kad man iš tiesų šis skaitymas teikia malonumą – pradedant autoriaus vartojama kalba, baigiant mums mažiau žinomais ar primirštais faktais ir jų interpretacijomis.
Štai, kad ir pasakojimas apie Vilnios naujosios vagos atsiradimą ir kalno perkasimą: „Kaipogi tuojau pilis ant to kalno, ant kurio buvo taurą nuvėręs, pastatė [Gediminas], kurias norėdamas aptvirtinti liepė Tauro kalną perkasti ir sriautu Vyliaus upės apleisti taip, jog paskui pilys ir šventa roga su Perkūno bažnyčia sala tapo. Didžiai įkyrėjo žmogeiviams, iki tą kalną perkasė per kelis metus, taip jog iki šiai dienai tebėr priežodis Kalne tarp gudų, kurį, viens antrą keikdamas minavoja: „Kapt y bys pašol w Wilniu gary kapac̒ – eitum tu į Vilnių kalno kasti!“ Gediminas tą naują vietovę pramane Vilnium, nuo žodžio lietuviško vilioti vilkus, kurie lieknuose kūkyklas turėjo.“
Linkiu gero skaitymo ir atradimų
Naujos knygos
Naujos knygos
Litwa: dwa stulecia fotografii = Lithuania: two centuries of photography. Kraków: Międzynarodowy centrum kultury, 2023. 257 p.
Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga, bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Krokuvos tarptautiniame kultūros centre surengta Lietuvos fotografijų paroda. Eksponuojamos nuotraukos apima dviejų šimtmečių laikotarpį: nuo XIX amžiaus aristokratų žavesio per XX amžiaus pirmos pusės realijas ir pokario specifiką iki šiuolaikinių menininkų kūrinių. Nuotraukų įvairovė parodo ne tik nesenkantį domėjimąsi fotografija, bet ir atskleidžia lietuvių tapatybę, atmintį ir istoriją. Lietuvių fotografija yra vienas įdomiausių reiškinių Europos ir pasaulio vizualiojoje kultūroje. Nuotraukų albumą papildo keletas straipsnių apie Lietuvos fotografiją.
Lelewel – rytownik Polski. Kraków: Muzeum narodowe w Krakowie, 2022. 438 p.
Joachimas Lelevelis – žymus lenkų istorikas, geografas, kartografas, politikas. Kad jis buvo puikus graviūrų meistras, dažnai pamirštama. Didelė dalis jo graviūrų saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje. 2022 m. surengtoje parodoje eksponuotos J. Lelevelio graviūros iš įvairių Lenkijos muziejų, Lenkų bibliotekos Paryžiuje, Vilniaus universiteto bibliotekos. Išleistas parodos katalogas su eksponatų aprašymais.
Sheen, Fulton John. Maryja: pierwsza miłość świata. Kraków: Wydawnictwo Esprit, 2018. 381 p.
Arkivyskupas Fultonas Dž. Šynas (1895–1979) – amerikiečių katalikų teologas, filosofas, garsus televizijos ir radijo laidų vedėjas. Knygoje jis atsako į keblius klausimus apie Dievo Motinos Marijos vaidmenį Jėzaus išganymo plane. Knygoje autorius atskleidžia, kokiu būdu Marija veda žmogų, tikintį ar netikintį, pas Dievą.
Moryc, Cyprian Janusz. Matka Franciszka od świętych obrazów, 1897–1970. Kalwaria Zebrzydowska: Wydawnictwo Calvarianum, 2016. 344 p.
Motina Pranciška Vežbicka (Franciszka Wierzbicka, 1897–1970), įžvalgi vienuolė ir talentinga dailininkė, gimė Lvivo srityje, studijavo Vilniuje, Romoje, komunistinės valdžios metais įkūrė vienuolyną Lodzėje. Autorius, pranciškonas ir meno istorikas, rašydamas jos biografiją, supažindina su daugybe jos paveikslų, pateikia jos kūrinių katalogą.
Karas, Marcin. Nowy obraz świata: poglądy filozoficzne Mikołaja Kopernika. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego, 2018. 220 p.
Mikalojus Kopernikas – vienas labiausiai žinomų mokslininkų. Jo heliocentrizmo idėja ne tik pakeitė astronomijos, fizikos, geografijos pagrindus, bet ir literatūroje, mene tapo sėkmingos kovos su nusistovėjusia tvarka simboliu. Šios monografijos autorius nagrinėja mažiau tirtą temą – Koperniko filosofines pažiūras. Jo gyvenime derėjo nesuderinami dalykai. Tautinė tapatybė – vokietis jis ar lenkas? Kasdienybėje buvo atsiskyrėlis, bet dalyvavo daugelyje mokslinių debatų. Koperniko Visatos modelis buvo paprastas struktūriškai, bet sudėtingas matematiniais skaičiavimais. Mokslininkas buvo scholastiškas aristotelininkas ir renesansinis platonistas vienu metu, Antikos ir Viduramžių astronomų ir filosofų mokinys, o kartu ir naujo pasaulio supratimo atradėjas ir reformatorius.
Wilno = Vilnius = Vilne: jedno miasto – wiele opowieści. Kraków: Muzeum narodowe w Krakowie, 2023. 531 p.
2023 metų vasarą Krokuvos nacionaliniame muziejuje surengta paroda „Vilnius 1918–1948“. Paroda siekta atskleisti, kaip Vilnių suvokė lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių menininkai, jame gyvenę 1918–1948 metais. Eksponuojami tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros darbai, reklaminiai plakatai. Paroda atskleidžia vaizduojamosios propagandos vaidmenį kovose už Vilnių 1919–1920 metais, pristato Vilniaus simbolines vietas menininkų akimis, parodo kasdienį tarpukario gyvenimą ir avangardo blyksnius, nostalgišką karo nuniokoto miesto viziją. Knygoje pateikiamas ne tik parodos katalogas, bet ir daug straipsnių, atskleidžiančių, kokiomis aplinkybėmis kūrė menininkai 1918–1948 metais.
Kość-Ryżko, Katarzyna. Uchodźczynie – kobiety, matki, banitki: rola kultury pochodzenia w samopostrzeganiu i akulturacji migrantek przymusowych. Warszawa: Dom Wydawniczy Elipsa, 2021. 477 p.
Profesorė K. Kość-Ryżko – etnologė, psichologė, savo moksliniuose tyrimuose jungianti kultūrinę ir psichologinę perspektyvas, – stebėjo migrantes moteris. Gyvenime moteris ne kartą praranda savo tapatybę – dukra, sesuo, žmona, motina – ir turi save kurti iš naujo. Priverstinis išvykimas iš savo aplinkos, svetima naujos šalies kultūra, besikuriantys santykiai su vietine bendruomene verčia kasdien atrasti save iš naujo. Migrančių pasakojimai – ne tik žinių apie gyvenimą Lenkijoje šaltinis, bet ir įsitikinimų apie save, gyvenimo prasmę atspindys.
Mironowicz, Antoni. Powstanie i dzieje monasteru Przemienienia Pańskiego w Kobryniu. Białystok: Pracownia Historii Kościoła Uniwersytetu w Białymstoku, 2023. 100 p.
Kobryno Viešpaties Atsimainymo vienuolynas buvo reikšmingas miesto ir kunigaikštystės gyvenime įvairiais laikotarpiais. Leidinyje aprašomas vienuolyno įkūrimas ir svarba Stačiatikių Bažnyčiai XV–XVI amžiuje, unitų laikotarpis, įvykiai po 1839 m. Polocko susirinkimo, vienuolinio gyvenimo atgimimas po 2010 metų. Monografijoje naudoti dokumentai iš Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos archyvų ir bibliotekų.
Gruntkowska, Dominika. Czarny romantyzm i sacrum: przypadek literatury krajowej: interpretacje. Białystok: Wydawnictwo Prymat, 2022. 503 p.
Knygoje pirmą kartą tamsioji lenkų romantizmo literatūros srovė nagrinėjama taip išsamiai. Autorei pavyko juodajame romantizme rasti sacrum kategoriją. Juodojo romantizmo literatūroje ji kraštutinėmis aplinkybėmis atsiranda kaip blogio priešprieša, transcendentinis būties pagrindas, mistinis – kosminis ir vidinis – veržimasis link dieviškosios tikrovės.
Littera scripta manet – zbiory rękopiśmienne w zasobach bibliotek, archiwów i muzeów. Kraków: Polska Akademia Umiejętności, 2022. 524 p.
Knygoje spausdinami 2020 metais vykusios tarptautinės konferencijos apie rankraštinius išteklius bibliotekose, archyvuose ir muziejuose darbai. Konferencijos dalyviai svarstė ne tik senųjų rankraščių tvarumą. Visų gyvenimo sričių skaitmeninimo amžiuje verta pagalvoti, kaip išsaugoti šiandieninį paveldą, nes tik užrašytas žodis išlieka, kaip skelbia konferencijos pavadinimas.
Anotacijas parengė Rima Marcinkevičiūtė