Keturių vėjų šimtmetis
Keturių vėjų šimtmetis
2024 metų sausį sukanka 100 metų nuo literatūros žurnalo Keturi vėjai pasirodymo. Šio leidinio antraštė suteikė pavadinimą literatūriniam keturvėjininkų sąjūdžiui, į kurį buvo susibūrę jauni, tradicijas laužyti nusiteikę kūrėjai.
Kazys Binkis, kurį laiką gyvenęs Berlyne ir paveiktas Europos didmiestyje tvyrojusių meno tendencijų, grįžęs į Lietuvą subūrė jaunų literatų grupę. Grupės nariai rinkdavosi į savitą klubą – „paldieninkus“, vaišindavosi, diskutuodavo, skaitė ir kritikavo savo kūrybą, kūrė planus atnaujinti lietuvių literatūrą, domėjosi įvairių krypčių užsienio menininkų patyrimu, ypač sekė rusų, lenkų ir vokiečių modernistais. Grupei priklausė Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas), Antanas Rimydis, Juozas Žengė (tikr. Juozas Žlabys), Juozas Tysliava, Petras Janeliūnas, Alfonsas Šimėnas, Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas), Pranas Morkus, Butkų Juzė (tikr. Juozas Butkus), Juozas Švaistas (tikr. Juozas Balčiūnas), Teofilis Tilvytis ir kai kurie kiti.
K. Binkis subrandino idėją leisti naujovišką literatūros žurnalą Geležinis vilkas, bet, Lenkijai užgrobus Vilnių, užmojo buvo atsisakyta.
1922 m. sausį spaudoje pasirodė pranešimų apie netrukus pasirodysiantį žurnalą Keturi vėjai. Trūko lėšų, tad keturvėjininkai apsiribojo vienkartiniu leidiniu – 1922 m. vasario 16 d. išleido K. Binkio redaguotą Keturių vėjų pranašą. Jame buvo paskelbta, kad Keturių vėjų žurnalas pasirodys kovo 15 d., bet leidinys išėjo tik po dvejų metų, 1924 m. sausį. K. Binkis naujos literatūrinės krypties vairą jau buvo perleidęs veikliam organizatoriui J. Petrėnui, kuris ne tik gavo lėšų, bet ir redagavo žurnalą, sukūrė viršelio dizainą, pasirūpino techniniais, leidimo ir platinimo reikalais.
Pirmasis Keturių vėjų numeris išėjo solidžios 72 puslapių apimties. Leidinio pradžioje buvo publikuota poetiška J. Petrėno ir K. Binkio parengta programa „Žengte marš“. Joje buvo įvardyta, kad keturvėjininkų kūrybos medžiaga yra žodžiai, o tikslas – supurtyti snaudulio apimtą visuomenę, atmesti įgrisusias simbolizmo ir estetizmo taisykles, meno madas, senųjų autoritetų pamokymus. Atitinkančios šias taisykles poezijos žurnale paskelbė S. Šemerys, Butkų Juzė, J. Tysliava, P. Morkus, A. Šimėnas, A. Rimydis, prozos – P. Tarulis. S. Šemerys publikavo pirmąją lietuvių literatūroje ekspresionistinę dramą „Mirties mirtis“ ir vertimų. Numeryje buvo įdėta lietuvių liaudies mįslių. J. Švaistas paskelbė teorinį straipsnį „Kalbos kultūra“, P. Janeliūnas išspausdino K. Binkio rinktinės 100 pavasarių recenziją. Be to, S. Šemerys, K. Binkis ir P. Tarulis publikavo publicistinių tekstų.
Leidinyje buvo įdėtos keturios nespalvotos liaudies meistrų pagamintų skulptūrėlių – „dievukų“ – fotografijos. Fotografavo Ekonominės karių bendrovės fotostudija, klišes pagamino „Grafikos“ cinkografija.
Pirmąjį Keturių vėjų numerį išspausdino „Ryto“ bendrovė Klaipėdoje. Daug vietos, net 7 puslapius, leidėjai skyrė reklaminiams skelbimams. Žurnalas kainavo 4 Lt 50 ct.
Atsiliepimai apie naująjį leidinį buvo nedraugiški, skaitančioji visuomenė buvo sutrikdyta tekstų turinio. Vytautas Bičiūnas literatūros, meno ir kritikos žurnale Gairės paskelbtoje recenzijoje išpeikė tiek pirmojo Keturių vėjų numerio poeziją, tiek prozą, tiek literatūros teoriją. Kritikas teigė, jog Keturių vėjų pasirodymas yra didelis ir apgailėtinas nesusipratimas.
Balys Sruoga keturvėjininkų leidiniui prikišo akademiškumo ir nuoseklumo stoką. Pasak jo, naujasis žurnalas, nors ir ryškus lietuvių literatūros įvykis, bet jam nepavykę suformuluoti savojo naujumo, tai yra, nė vienas iš Keturių vėjų ideologų giliau nepažvelgė į kūrybos esmę, neperprato sąvokų, kurias vartoja. J. Švaistas straipsniu „Kalbos kultūra“ greičiausiai nė pats nesuprato, ką nori pasakyti, nes jo perteiktos pažiūros prieštarauja Keturių vėjų manifestui. B. Sruoga šmaikštavo, kad keturvėjininkams kuriant principus, jiems galvoje buvę ne principai, o vien tik vėjas.
Adomas Jakštas, susipažinęs tiek su keturvėjininkų žurnalu, tiek su atskiromis jų knygomis, moralizavo: „Kaip šventybė yra nesutaikoma su netvarka, išdykavimu, pornografija, blevizga, melu, taip lygiai ir poezija. […] Taigi ir poetų veikaluose, kur tik nematyt jokios tvarkos kūrinių formoj ir turiny, o žymu begėdiškas palaidumas, ten visados galim būti tikri, kad esam susidūrę su neabejotina pseudopoezija bei nuodingu poezijos erzacu. Tokią pseudopoeziją ir sudaro mūsų dekadentizmas, griežtai priešingas mūsų tautinės poezijos dvasiai.“
Ne visi kritikai neigiamai vertino keturvėjininkus ir jų bendrą kūrinį – žurnalą. Vienas tokių, Kazys Boruta, rašė: „Naujasis menas bus kaip kam dvasios skurdas (nors patys dvasios „galiūnai“ dar vis skursta viduramžių skolastikoj!), tegu jis gąsdins buržuazijos idealogus, ir mes jį sveikinam. Sveikinam, kaipo meno revoliucininką, kuris iš pelėsių ir prietarų balos nori įvesti meną į gyvenimą, kuris nori pasakyti drąsų, laisvą kūrybos žodį.“
Antras Keturių vėjų numeris pasirodė po trejų metų, 1926 m. gruodį. Jį redagavo ir leido A. Rimydis. Leidinys buvo kitokios išvaizdos – laikraščio formato, 8 puslapių, be iliustracijų. Numerį, kaip ir du vėlesnius, išspausdino „Raidės“ spaustuvė Kaune.
Leidinys skaitytojus pasitiko sovietinius primenančiais šūkiais: „Šalin surūgęs tautinis romantizmas! Šalin anemiškas simbolizmas! Visa literatūros valdžia Keturių Vėjų taryboms!“
Numeryje, kaip ir paskesniuose, buvo publikuota keturvėjininkų grupės veiklos apžvalga, aprašyti keturvėjininkų literatūriniai vakarai. Poezijos žurnale paskelbė K. Binkis, A. Rimydis, J. Žengė, T. Tilvytis, prozos ir kritinių straipsnių – P. Tarulis. Straipsnis „Didelis skandalas“ demaskavo Oną Pleirytę-Puidienę-Vaidilutę, kuri neva nuplagijavo vokiečių poeto C. Flaišleno (Cäsar Otto Hugo Flaischlen) kūrinius. Straipsnis „Ko verti mūsų knygynai“ kritikavo knygynų darbą. J. Švaistas paskelbė straipsnį „Kaip aš suliteratėjau“.
Tekstu „Savos ir svetimos sąžinės perkratinėjimas“ keturvėjininkai vienu mostu atsikirto skirtingų pažiūrų kritikams: „Lietuviškų jakštų čiulbėjimas įstabiai harmonuoja su komunistinių beržų ošimu. Lietuviškos davatkos, ar jos vadintų save komunistinėmis ar katalikiškomis, ar jos sėdėtų Kaune ar Maskvoj – visur vienodos. Ražančius lig kelių ir kaušo jokiu kūju neprakalsi.“
P. Tarulis straipsnyje „Netinkamai sprendžiami klausimai“ kritikavo apverktiną Lietuvos kultūros būklę. Taip pat buvo publikuotas to paties autoriaus pranešimo apie modernųjį meną, perskaityto 1926 m. gruodžio 9 d. per radiją, tekstas.
Antras žurnalo numeris buvo sutiktas gana abejingai. „Yra Kaune būrelis jaunų žmonių, kurie kas antri metai, kai išsipagirioja, tai pamato, kad mūsų gyvenimas yra labai liūdnas ir, kas blogiausia, nuobodus. Tada jie kurį laiką bruzda, bėgioja reikšmingais veidais, posėdžiauja ir nutaria padaryti viešą skandalą. Kadangi jie iš prigimties yra žmonės gabūs, o iš praktikos įgiję plačių mostų, tai skandalas pavyksta pusėtinai. Tuomet, atšventę savo pasisekimą, jie vėl dvejiems metams skęsta į nirvaną, ir niekas nieko apie juos nebegirdi“, – 1926 m. keturvėjininkams įgėlė Vincas Mykolaitis-Putinas Židinyje.
Trečias Keturių vėjų numeris išėjo 1927 metų lapkritį. Buvo žurnalo formato, 16 puslapių, be iliustracijų. Numerį redagavo J. Petrėnas. Žurnale nurodytas leidėjas – išgalvota „Keturių vėjų“ bendrovė. Spaudinys kainavo 1 Lt 50 ct.
Poezijos žurnale paskelbė K. Binkis, T. Tilvytis, J. Žengė, prozos – A. Gricius ir P. Tarulis. Kazys Banaitis išspausdino straipsnį apie naująją muziką, A. Rimydis ir A. Šimėnas publikavo teorinio pobūdžio tekstų apie kūrybą.
K. Binkis straipsnyje „Vaikų literatūra suaugusiems“ pasišaipė iš pradedančiųjų poetų ir pateikė jiems patarimų. Autorius teigė, kad rašyti eilėraščius gali kiekvienas vidutinių sugebėjimų gimnazistas. Būsimas kūrėjas privalo mokytis savo „amato“, turi pažinti kalbą, stengtis pajausti gyvenimo ritmą, perskaityti pasaulietinės literatūros klasikos kūrinių, susipažinti su meno metodais ir eiliavimo technika. Užrašyti kūrinį verta, kai jis jau aiškiai girdimas sąmonėje. Eilėraštyje neturėtų būti nereikalingų žodžių, įkyrėjusių rimų, epitetų ir kitų kalbos figūrų.
Numeryje buvo pateikta atsigavusios keturvėjininkų bendrijos planų: „Bus dedama pastangų, kad Keturi vėjai kas antras, kas trečias mėnuo galėtų išeiti. Manoma leisti K. V. tokio pat dydžio kaip šis numerys ir iliustruotus.“
Numeriui pasirodžius, V. Bičiūnas Židinyje vėl pasidalijo nepalankia recenzija. Jo vertinimu, ir A. Rimydžio, ir K. Binkio poezija esanti piemeniško turinio bei netikusios formos, o „rimtesni skaitytojai 4 V. nenorį net į rankas paimti“. Kritikas ragino pedagogus susirūpinti ir saugoti augančią kartą nuo žalingos keturvėjininkų įtakos.
Ketvirtas numeris, kaip ir buvo rengėjų žadėta, išėjo 1928 metų vasarį. Jį leido ir redagavo J. Petrulis. 20 puslapių leidinyje net ketvirtadalis ploto buvo skirta reklamai. Pirmame puslapyje įvairių dydžių šriftais buvo išspausdintas „jubiliejinio“ numerio manifestas. Poezijos paskelbė A. Rimydis, T. Tilvytis, J. Žengė, B. Raila, prozos – P. Tarulis, literatūros teorijos – A. Šimėnas ir kiti.
Žurnale buvo publikuotas platus reportažas iš Keturių vėjų literatūrinio teismo proceso, kuris įvyko 1927 gruodžio 10 d. Kauno universiteto salėje. Renginys sulaukė didelio studentų susidomėjimo. Teismui pirmininkavo Mykolas Biržiška, teisėjavo Vincas Krėvė-Mickevičius, Vladas Dubas, Pranas Augustaitis, dalyvavo ekspertai: Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, prokuroro rolę prisiėmė Henrikas Blazas, gynėjų – Juozas Baldauskas ir Petras Juodelis. J. Tumas-Vaižgantas ir H. Blazas Keturis vėjus kaltino bravūra, ekstremizmu, visuomenės šokiravimu, jaunimo tvirkinimu, užsienio mėgdžiojimu ir kitais nusižengimais. P. Juodelis ginamąja kalba įrodinėjo, kad pasikeitusiai visuomenei būtinas modernus menas, o J. Baldauskas linksmino publiką painiodamasis tarp gynybos ir kaltinimo argumentų. P. Tarulis pripažino, kad keturvėjininkai nusikalto sąmoningai ir ateityje ketina elgtis taip pat. Po redaktoriaus kalbos „kaltinamieji“ efektingai pasišalino iš salės. Teismas pagyrė keturvėjininkų temperamentą ir nuteisė juos sunkiesiems literatūros darbams iki gyvos galvos, su teise po 20 metų stoti į kitos kartos teismą.
P. Juodelis Pjūvio žurnale stengėsi nešališkai įvertinti paskutinį Keturių vėjų numerį. Kritikas teigė, kad didelio dėmesio skyrimas formai ir kūrybinės idėjos trūkumas leidžia išryškinti klasikinį lietuvių literatūros periodą, trukusį iki Keturių vėjų pasirodymo. Keturvėjininkai pirmieji pasikėsinę nuvainikuoti jau išsigimusį senąjį tautinį idealizmą, nors tai jiems ir nepavykę, nes jie neturėję ko priešpastatyti senajai pasaulėžiūrai, mokėję vien neigti. Primindamas, kad jau metai praėjo nuo „jubiliejinio“ Keturių vėjų numerio pasirodymo, autorius pajuokavo, kad po jubiliejų neišvengiamai ateina pensija.
Netrukus po keturvėjininkų teismo grupės veikla išblėso, nariai išsiskirstė po įvairius leidinius ir kiekvienas atskirai tęsė kūrybinį kelią. Pasak Adolfo Juršėno, K. Binkio iniciatyva suorganizuota avangardinė literatūrinė mokykla davė vaisių: ji buvo naudinga patiems keturvėjininkams, taip pat išvadavo iš tradicijų tuometinę lietuvių literatūrą, paruošė dirvą naujiems literatūros sambūriams. Keturvėjininkų kūrybinė drąsa ir užmojai nepaliko abejingų – tai buvo pirmas organizuotas bandymas atnaujinti lietuvių literatūrą, sulaukęs gausybės vertinimų ir tyrinėjimų.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi 1924–1928 m. išėję žurnalo Keturi vėjai numeriai, taip pat keturvėjininkų knygos: K. Binkio 100 pavasarių (1926), S. Šemerio Granata krūtinėj (1924), J. Tysliavos Nemuno rankose (1924), A. Rimydžio Knyga be vardo (1926), P. Tarulio Mėlynos kelnės (1927) ir kitos. Bibliotekos Rankraščių skyriaus fonduose saugomas keturvėjininkų teismo dalyvio J. Baldausko laiškas Keturių vėjų redakcijai ir daugelio keturvėjininkų autografai.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
Literatūra
- Bičiūnas, Vytautas. „Keturi vėjai“. Gairės, 1924, nr. 1, p. 63–74.
- Bičiūnas, Vytautas. „Keturi vėjai“. Židinys, 1927, nr. 11, p. 344–348.
- Boruta, Kazys. „Keturi vėjai“. Parašas: K. Lino. Aušrinė, 1924, nr. 1, p. 15.
- Čipkus, Alfonsas. „Keturi vėjai“. In: Lietuvių enciklopedija. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, t. 11, p. 421–422.
- Gudaitis, Leonas. Permainų vėjas. Vilnius: Vaga, 1986.
- Jakštas, Adomas. Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj. Židinys, 1926, nr. 10, p. 132–156.
- Juršėnas, Adolfas. Kazys Binkis: gyvenimo ir kūrybos bruožai. In: Binkis, Kazys. Raštai. Vilnius: Pradai, 1999, t. 1, p. V–CX.
- Juodelis, Petras. Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“? Parašas: P. J. Pjūvis, 1929, nr. 1, p. 17–24.
- Mykolaitis-Putinas, Vincas. „Keturi vėjai“. Židinys, 1926, nr. 12, p. 353–354.
- Sruoga, Balys. „Keturių vėjų“ užuvėjoj. Parašas: Pad. Kas. Gairės, 1924, nr. 2, p. 98–105.
- Striogaitė, Dalia. Keturvėjininkai. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, t. 9, p. 780.
- Striogaitė, Dalia. Ką reiškė būti keturvėjininku. Metai, 2019, nr. 3, p. 82–96.
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Jau XIX a. II p. ieškodami atsako į techninę revoliuciją bei vis spartesnį materializmo įsigalėjimą Vakaruose to meto intelektualai išeities ėmė ieškoti islame ir Rytų religijose. XIX–XX a. susiformavo ir įvairiose humanistikos srityse išplito nauja intelektualinė srovė – tradicionalizmas.
Šiame pranešime Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Ina Kiseliova-El Marassy glaustai aptaria sociokultūrines tradicionalizmo ištakas, pagrindinius pasaulėžiūrinius ir idėjinius principus bei iškiliausių šio sąjūdžio asmenybių – René Guénono, šveicarų metafiziko, menininko Frithjofo Schuono, persų filosofo, religijų tyrėjo Seyyedo Hosseino Nasro ir lietuvių mąstytojo Algio Uždavinio tradicionalistines nuostatas, nūdienos pasaulyje įgaunančias ypatingą aktualumą. Tradicionalistų sąjūdyje iškilusių įtakingiausių mąstytojų idėjų ir konceptų gvildenimas šiandien išnyra daugelyje solidžių kultūrologijos, estetikos, menotyros, ezoterizmo bei religijotyros leidinių. Kita vertus, sparčiai aktualėjanti antropoceno, antropodicėjos problematika, aštrėjanti „sacrum“ ir „profanum“ konfrontacija, totalinė kultūros bei socialinio gyvenimo sričių komercializacija liudija, kad tradicionalistų siūlyti žmonijos gelbėjimosi iš pasaulio desakralizacijos bei ekologinės krizės būdai taip ir liko akademinio mokslo paraštėse. Atsigręždami į esmines šio sąjūdžio atstovų idėjas, permąstydami jas veikusius kultūrinius ir civilizacinius kontekstus bei darsyk suaktualinę transcendentinio matmens nyksmo sukeltą chaosą pabandysime naujai pervertinti tradicionalistų idėjinį palikimą ir atgaivinti islamiškojo ezoterinio dėmens svarbą.
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
(dr. Alma Braziūnienė)
Turbūt žinomiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bibliofilu galima būtų vadinti Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą. Ne mažiau bibliofiliniu požiūriu reikšmingos, tik mažiau pažįstamos Lietuvos didikų dvarų bibliotekos. Šiame įraše pasakojama apie pirmuosius Lietuvos bibliofilus, problemas, susijusias su jų bibliotekų tyrimais, tai, kokie požymiai leidžia kalbėti, kad vienas ar kitas žmogus ar šeima buvo ne tik knygų mėgėjai, bet ir bibliofilai. Dėl politinių aplinkybių išsklaidytos ir dabar įvairiose bibliotekose randamos didikams priklausiusios knygos nebesudaro atskirų kolekcijų, yra išbarstytos po įvairius fondus, dalis tų knygų yra dingusios. Rekonstruoti šias bibliotekas padeda išlikę jų katalogai, atskleidžiantys ir savininkų domėjimosi sritis, o skolinamų knygų sąrašai parodo dar vieną šių bibliotekų funkciją: knygos buvo kaupiamos ne tik savo reikmėms, bet ir bičiuliams, pažįstamiems. „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ yra bandymas bent iš dalies rekonstruoti didikų bibliotekas, parodyti jose buvusių knygų įvairovę.
Paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2024 metų kovo 31 d. Informaciją apie ją lydinčius renginius skaitykite čia: http://www.mab.lt/pazinkime-nepazinta-senuju-knygu-pasauli-per-savo-patirtis/
Paskaita apie karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus biblioteką
Paskaita apie karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus biblioteką
Kviečiame į pirmąją penkių paskaitų ciklo „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ paskaitą „Garsiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus asmeninės bibliotekos mįslės“. Paskaita vyks 2024 m. sausio 23 d. 17.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4).
Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ pamatysime ir LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1571–1621) asmeninės bibliotekos knygų. Apie šios iškilios asmenybės gyvenimą, karinę ir visuomeninę veiklą žinoma nemažai, bet apie jo turėtą biblioteką liudija tik išlikusios knygos.
Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Aušra Rinkūnaitė pasakos, kokio dydžio buvo Jono Karolio Chodkevičiaus biblioteka, kur ji buvo saugoma ir koks knygų likimas, kuo domėjosi karvedys, ką laisvalaikiu skaitė pats ir kokią literatūrą rekomendavo savo sūnui Jeronimui Krizostomui, kokius eilėraščius, sėdėdamas vakare prie židinio, meiliai šnibždėjo žmonai Sofijai. Paskaitos metu sužinosime, kurių autorių tekstais garsusis karvedys rėmėsi, ieškodamas tinkamų žodžių, įkvėpsiančių karius prieš mūšį, pamatysime, kokias pastabas paliko knygų paraštėse ir ką atskleidžia kai kuriose knygose pabraukti sakiniai.
LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius, tel. 8 687 88685
Virtuali paroda „Pažink Ukrainą iš knygų. Lietuvos–Ukrainos ryšiai“
Virtuali paroda „Pažink Ukrainą iš knygų. Lietuvos–Ukrainos ryšiai“
Plataus masto Rusijos invazija privertė atsigręžti į istorinius Lietuvos ir Ukrainos ryšius, bendrą kultūrinį paveldą, per amžius išlaikytą siekį nepasiduoti agresoriui, kuris bėgant šimtmečiams, liko toks pats.
Per beveik dvejus karo metus radosi daugybė Ukrainą palaikančių medžiaginių ir dvasinių sumanymų, iniciatyvų, skirtų Lietuvos ir Ukrainos ryšiams stiprinti. Knygos – bene geriausiai tai atspindi. Per pastaruosius dvejus metus bibliotekos, leidyklos, muziejai, aukštosios mokyklos darė visa, kad palaikytų kariaujančią Ukrainą: vertė ir leido ukrainiečių rašytojų knygas, kėlė primirštus ukrainiečių klasikus, priėmė laikinai saugoti istorinius eksponatus, finansavo ukrainiečių studentų mokslus.
Vrublevskių biblioteka parengė virtualią parodą, kurioje surinkta dauguma fonduose saugomų leidinių apie Ukrainą bei Lietuvos–Ukrainos ryšius. Parodoje įvairiais atžvilgiais pristatyta Ukrainos istorija, kultūra, religija, mokslas, ieškota Lietuvos ir Ukrainos sąlyčio taškų. Ieškant minėtų leidinių, rasta gerokai daugiau nei keli šimtai vienetų, tačiau dalies jų sąmoningai atsisakyta dėl kartojimosi (keli tos pačios knygos leidimai), dar dalis leista sovietmečiu, kas šiandieniniam skaitytojai nebėra patrauklu. Paieškų kelias vedė nuo vienos knygos iki kitos. Viena tema siūlė kitas.
Paroda chronologiškai apima nuo XVI iki XXI amžiaus – nuo sąsajų su LDK laikais iki 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėto plataus masto karo Ukrainoje. Iš retesnių parodai atrinktų leidinių – ir K. Ostrogiškio sūnaus pastangomis išleista „Ostrogo biblija“ (1581) – pirmas visos Biblijos vertimas į bažnytinę slavų kalbą; lviviečio Meletijaus Smotrickio Vievyje išleista „Taisyklingos sintagmatikos slavų gramatika“ (1619 m.), padėjusi dabartinės slavų kalbotyros terminijos pagrindus ir įtvirtinusi bažnytinės slavų kalbos normas; į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ dokumentinio paveldo registrą įtraukta 1690 m. lotynų kalba sukurta panegirika „Amžinosios šlovės kapitolijus“ („Capitolium perennis gloriae“); 1837 m. revoliucine laikyta knyga „Dniestro undinės“, tuometinės Austrijos imperijos uždrausta ir naikinta, – joje surinktos liaudies dainos, vietos tarme rašyti eilėraščiai, straipsniai istorine tematika.
Prisimintos istorinės asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką Lietuvos ir Ukrainos istorijoje.
Parodą sudaro įvairaus žanro knygos: biografija, publicistika, dalykinė literatūra, poezija ir t. t. Ekspozicija praturtinta įdomesnių fotografijų, litografijų, atvirukų vaizdais.
Lina Anušauskienė ir Rūta Kazlauskienė
Dr. Jauniaus Gumbio mintys
Dr. Jauniaus Gumbio mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Dr. Jaunius Gumbis – advokatas, Vilniaus universiteto docentas, kolekcininkas, bibliofilas. Garsus savo srities profesionalas sako, kad kolekcionavimas nebuvo tiesiog įnoris ar netikėtas emocinis blyksnis. Daug keliaudamas darbo reikalais advokatas domėjosi menu, lankydavo muziejus, įtakos turėjo ir pasirinkta akademinės veiklos kryptis – teisės filosofija. Domėjimasis menu, gilesnis jo supratimas – tai savęs ir pasaulio pažinimo kelias, o žmonės, einantys kolekcininko keliu, turi ir socialinę pareigą – dalintis. Iš meno mylėtojo tampi globėju ir prisiimi atsakomybę – rūpiniesi, viešini, suvokdamas, kad tai nėra tik tavo nuosavybė, ji – visų.
Ilgą laiką kauptos dr. Jauniaus Gumbio vertybės nuolat eksponuojamos parodose. 2018 m. Nacionaliniame muziejuje surengta paroda „Advokato J. Gumbio kolekcija: knygose išlikusi praeitis“ supažindino visuomenę su įspūdingu senųjų Lietuvos ir lituanistinių knygų rinkiniu.
„Senos ir retos knygos per karus, okupacijas buvo išgrobstytos, tad jaučiu pareigą jas grąžinti į Lietuvą. Kolekcininko siekis – ne tik rasti, parodyti istorines vertybes, bet ir suteikti galimybę tyrinėti istorikams. Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos istorijoje knygos vaidmuo kuriant visuomenę, išsaugant tautinį tapatumą yra neabejotinai fundamentalus. Greičiausiai žmogus, atėjęs į parodą ir už stiklo pamatęs seną knygą, kurios negalės pavartyti, daug nesužinos, bet svarbiausia, kad jis pajustų, jog gali didžiuotis valstybe, kurioje gyvena. Kad turistai, užėję pažiūrėti parodos, suprastų, jog jų lankoma šalis – Lietuva – turi turtingą, plačią, spalvingą istoriją. Ir šios šalies žmonės turi kuo didžiuotis“, – sako dr. Jaunius Gumbis.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertingumas yra individualus jausmas ir suvokimas, kas yra kiekvienam iš mūsų svarbiausia ir naudinga. Vertinga knyga pirmiausia atspindi ypatingą Žmogaus ryšį su konkrečia knyga. Ji gali būti dovanota svarbaus Žmogaus ar šeimos relikvija, kuri perduodama iš kartos į kartą, ar ypatingo turinio, kuris paliko nepamirštamą vidinių apmąstymų įspūdį ir t. t.
Man, kaip bibliofilui, knyga turi ir socialinę, ne tik asmeninę vertę. Šiuo atveju knyga yra svarbi kultūrinio paveldo dalis, leidžianti pažinti savo valstybę, savo tautą, galų gale, save. Tokia knyga vertinga dėl jos meninės vertės, išleidimo datos, egzempliorių skaičiaus, įrišimo ar ekslibrisų. Ne mažiau svarbu tai, kad turima ar intensyviai ieškoma knyga būtų kultūros, istorijos, valstybingumo ar tautiškumo dalis. Minėtas knygos, kaip svarbios paveldo dalies, supratimas nulemia ir ypatingą atsakomybės pojūtį – prisiimti pareigą saugoti ir puoselėti į rankas patekusią paveldo dalelę.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Knygos yra tiesiausias kelias į save, kurį turime nueiti patys, neieškodami rekomendacijų ar patarimų iš mūsų nepažįstančių Žmonių.
Knygos – tarsi „milijonas mažų dalykų“, kurie leidžia pažinti ir suvokti save bei savo vietą supančiame pasaulyje. Kiekviena perskaityta yra knyga tarsi mažas, tačiau labai atsakingas žingsnis / indėlis į savo vidinio ir išorinio pasaulių suvokimą. Knygų skaitymo kontekste, mano nuomone, svarbu naudoti daugiskaitą. Nėra ir negali būti vienos knygos, kuri keistų ir / ar pakeistų Žmogaus gyvenimą (nors dėl Biblijos esu pasiruošęs diskutuoti). Labai svarbu, kad rinkdamiesi ar rekomenduodami kitiems skaityti knygas, turime būti tikri, kad „neužteršime“ savęs suvokimo nereikalingais autoriais, mintimis, istorijomis bei „nepaskęsime“ svetimose su asmeniniu mūsų pasauliu nesusijusiose emocijose. Vidinė savęs suvokimo ekologija tampa didžiausiu kiekvieno iš mūsų iššūkiu.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, kelios mano lentynoje esančios knygos stovi neperskaitytos.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tikrai ne. Spausdintą knygą renkiesi, jeigu iš skaitymo tikiesi ne tik įdomaus turinio, bet ir malonaus laiko praleidimo bei emocinio poilsio. Tačiau egzistuoja turinys, kuris turi būti lengvai ir patogiai prieinamas. Mano parašytos teisės teorijos ir teisės filosofijos knygos studentų patogumui yra prieinamos tik internete. Pagaliau, negalime atsisakyti technologijų suteikiamų alternatyvų susipažinti ar pasiekti mums norimą turinį.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Jau Platonas yra sakęs: „Ši (nauja) karta sunaikins pasaulį“. Nuo to laiko beveik niekas nepasikeitė – ir mes keistai bei su baime žiūrime į naująją kartą, ypatingai atkreipdami dėmesį, kad jie mažiai skaito ir neskiria pakankamai laiko mokslams. Tačiau realybė rodo, kad nebūtina baigti universitetus, kad galėtum padaryti didžiulius atradimus (Apple, Facebook, SpaceX ir t. t.), kurie didiesiems mokslo protams buvo / yra nepasiekiami. Esu tikras, kiekviena karta suras tinkamą knygų panaudojimą.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Klausimas ne apie knygą, o apie draugą. Neskolinčiau tam, kuris nemoka pagarbiai ir tinkamai elgtis su knyga.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Geros knygos „pergyvena“ Žmogų. Tačiau kiekvieno Žmogaus gyvenimas yra „didesnis“, nei jį būtų galima sudėti į knygos žanrą. Kaip mes bemylėtume knygas, negalime knygos, jos turinio iškelti aukščiau Žmogaus, kurį kiekvieną kartą rašau didžiąja raide.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Niekada nebuvau susimąstęs apie šį klausimą, nes jis man visiškai nesvarbus renkantis knygą skaitymui. Ne autorius ir ne jo gimtoji šalis daro knygą vertingą, o jos meninis turinys. Nemanau, kad dabar reikia nustoti skaityti F. Dostojevskį, nes jis Rusijos, pateisinančios žiaurumus ir nusikaltimus, rašytojas. Knygos vertingos ir tuo, kad verčia / turi versti mus mąstyti, moko sugebėti atskirti gerus ir blogus dalykus bei daryti sąmoningus etinius pasirinkimus.
Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Šiuo metu rašau knygą / monografiją, kurioje norėdamas suprasti Teisės krizės, kurioje dabar gyvename, priežastis, grįžtu prie fundamentalių Teisės klausimų: Kas yra Teisė? Iš kur ji atsirado? Kas ją padaro Teise? Kodėl mes turime pareigą jos laikytis? Ar ji nevaržo mūsų laisvės ir teisių? Kokia Teisė yra teisinga? Gal mes į sudėtingus Teisės klausimus ieškome pernelyg paprastų atsakymų, kurie negali paaiškinti įvairiapusės Teisės esmės ir praktikos? Ar Teisės supratimo ir aiškinimo procese įtraukiame visiškai nereikšmingų „autorių“, „teorijų“, „sąvokų“, „terminų“, „idėjų“, „metodų“, taip „užteršdami“ Teisės turinį, kas tinkamus ir aiškius atsakymus Teisėje daro negalimais? Gal mes, ieškodami paprastų atsakymų, praradome gebėjimą pažinti sudėtingus dalykus? Pamatinių Teisinių idėjų identifikavimas bei jų realistinė analizė yra pirminis žingsnis link teisingos bei intelektualios teisinės diskusijos apie teisingą ir veikiančią Teisę. Knyga turi būti geros diskusijos pradžia.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Baigęs rašyti savo knygą, pirmiausia noriu susipažinti su Salomėjos Jastrumskytės „Sinestezijos estetika“. Estetika man – ypatinga domėjimosi sritis, kuri leidžia pailsėti nuo praktinės realybės. Estetinio žvilgsnio, refleksijos, etikos, saviraiškos laisvės filosofinio lygmens ribų nesuvokimas ar jų nebuvimas man sukelia ir nepažinimo baimę, ir naujų atradimų grožį.
Naujas pasakojimas apie Biblioteką
Naujas pasakojimas apie Biblioteką
Gruodžio mėnesį į Biblioteką kreipėsi architektūros, interjero, statybų, urbanistikos ir nekilnojamojo turto temomis rašančio žurnalo ir naujienų portalo „Structum“ redakcija su prašymu papasakoti apie Bibliotekos rekonstrukciją. Šia tema buvo pakalbintas direktorius dr. Sigitas Narbutas, UAB „Archinova“ darbuotoja, viena iš techninio statybos darbų projekto rengėjų, architektė ir paminklotvarkos ekspertė Aušra Gvildienė, taip pat AB „Panevėžio statybos trestas“ darbuotojai Egidijus Baktys bei Donatas Milaknis ir kompleksinio projektavimo, inžinerinių technologijų taikymo ir projektų valdymo įmonės AIF LT statinių konstruktorius Mantas Žiauberis. Ką tik žurnale „Structum“ pasirodė gausiai iliustruota žurnalistės Rositos Rastauskienės publikacija „Vrublevskių biblioteka pamažu įgyja autentišką pavidalą ir naują paskirtį“ (žurnalo p. 152–165). Ją galima rasti adresu: https://structum.lt/wp-content/uploads/2023/12/12_GRUODIS_Naujas.pdf. Įvairių specialistų pasakojimuose visapusiškai atskleistas esamas ir būsimas Bibliotekos vaizdas. Laimono Ciūnio („Structum“) nuotrauka.
Direkcijos informacija
Pakruojo vadovų vizitas
Pakruojo vadovų vizitas
Sausio 10 d. LMA Vrublevskių biblioteką aplankė Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis ir vicemerė Simona Lipskytė. Svečius priėmė direktorius dr. Sigitas Narbutas. Praėjusiais metais pakruojiečiai šventiškai paminėjo miesto gimtadienį. Dėl jo datos rajono savivaldybė kreipėsi į Biblioteką, o ši pakruojiečiams perdavė vieno su jų miestu susijusio XVI a. dokumento kopiją. Miesto gimtadienio proga rugpjūčio 28 d. buvo atidengtas paminklas Pakruojui. Vilniuje svečiai domėjosi seniausiais dokumentais, kuriuose minimas miesto vardas. Rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Justina Sipavičiūtė jiems pristatė 1531 m. Trakų vaivados J. Zaberezinskio raštą, minintį valdą, kurioje tuo metu jau būta Pakruojo miestelio, 1555–1565 m. Upytės valsčiaus inventorių su vienu iš pirmųjų miestelio paminėjimu, taip pat kitus dokumentus. Svečiai papasakojo apie savo ketinimus įsteigti miesto muziejų. Bibliotekos direktorius pažadėjo paskolinti būsimoms parodoms Pakruojo istoriją žyminčių dokumentų, kai tik toks muziejus atvers duris visuomenei.
Vikos Petrikaitės nuotraukos
Direkcijos informacija
Knyga ir vertėjas. Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos”
Knyga ir vertėjas. Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos”
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Ketvirtuoju pokalbiu pristatome vertėją iš lenkų kalbos Vyturį Jarutį ir jo verstą Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos“.
Neoficialiai manoma, kad būtent šis kūrinys lėmė Švedijos akademijos sprendimą 2018-aisiais skirti rašytojai Nobelio literatūros premiją. Olga Tokarczuk linkusi peržengti žanrų ir literatūrinių schemų ribas (neretai nulemtas rinkos), naujais ryšiais susieti įvairias formas ir raiškos būdus atskleidžiant pasaulio įvairovę, spalvingumą, simbiotinę prigimtį. Formaliu požiūriu „Jokūbo knygos“ yra istorinis romanas apie Švietimo epochon žengiančios Vidurio ir Pietryčių Europos religines, politines, kultūrines peripetijas. Tačiau jį galima skaityti ir kaip pačios istorijos apmąstymą, nes autorė kelia klausimus apie šiandieninės Europos turinį ir prasmę, ieško atsakymų į juos. Sykiu tai nepaprastai sodrus epas, kuriame rašytojos vaizduotė po smiltį sunešė ir fantastiškai, kartais mistiškai sulipdė žinomus ir nežinomus istorinius faktus, buitines realijas, įvairių kraštų tautosaką, Rytų ir Vakarų tradicijas bei papročius.
Skelbiamas konkursas skulptūrinei kompozicijai „Žygimantas ir Barbora“ sukurti
Skelbiamas konkursas skulptūrinei kompozicijai „Žygimantas ir Barbora“ sukurti
LMA Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos dailininkų sąjunga skelbia konkursą skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“ idėjai sukurti ir ją įgyvendinti.
LMA Vrublevskių bibliotekos vestibiulį nuo tarpukario puošia lenkų skulptoriaus Tomašo Oskaro Sosnovskio 1852 m. sukurta ir Vilniuje prieš 1863 m. sukilimą rodyta Jogailos ir Jadvygos skulptūra. Priešais Biblioteką stūkso Gedimino kalnas, o jo papėdėje stovi Valdovų rūmai. Priešais juos – rekonstruotas Bibliotekos pastatas ir atnaujintas kiemelis. Jį galėtų papuošti kita valdovų pora – Žygimantas ir Barbora. Skulptūrinė valdovų grupė žymėtų jaunystę ir amžiną meilę, įkvėpusią tiek puikiausių literatūros kūrinių, šiandien saugomų Bibliotekoje, taip pat kviestų ir vilniečius, ir gausius Vilniaus svečius į jaukų kiemelį pailsėti su knyga rankose ar ir be jos.
Konkurso tikslas – išrinkti profesionalią meninę-skulptūrinę idėją, geriausiai atspindinčią Bibliotekos siekį ir organiškai įsikomponuojančią į nurodytą architektūrinę erdvę. Reikalavimai tokiai idėjai: ji turi būti originali, autorinė; privalo atitikti konkurso tikslą; turi estetiškai, funkciškai ir etiškai derėti numatytoje aplinkoje – Bibliotekos kiemelyje; privalo numatytoje vietoje fiziškai tilpti; turi būti įgyvendinta iš tvarių medžiagų (bronzos, akmens ir pan.); privalo nekeisti esamos architektūros.
I vietos laimėtojui bus skiriamas 1500,00 Eur, antros vietos laimėtojui 1000,00 Eur, trečios vietos laimėtojui 500,00 Eur prizas.
Projektinis pasiūlymas turi būti pateiktas iki 2024 m. balandžio 9 d. 11 val.
Su konkurso sąlygomis ir reikalavimais galima susipažinti Centriniame viešųjų pirkimų portale adresu: https://cvpp.eviesiejipirkimai.lt/Notice/Details/2023-654073 (pirkimo Nr. 703935).
Norinčius ir galinčius paremti skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“ sukūrimą ir pastatymą Bibliotekos kiemelyje maloniai kviečiame aukoti, pinigus pervedant į Bibliotekos sąskaitą LT55 7300 0100 0246 2575 ir nurodant „Skulptūrinei kompozicijai“. Visus aukotojus Biblioteka pagerbs padėkos raštais, o generalinius rėmėjus ir mecenatus įamžins kiemelyje.
Direkcija
