Iš ciklo „Atradimo džiaugsmas“ – apie mokytojo dienoraštį
Iš ciklo „Atradimo džiaugsmas“ – apie mokytojo dienoraštį
Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vedėja dr. Vitalija Stravinskienė, tyrinėdama Vrublevskių bibliotekoje saugomą rankraštinį palikimą, publikuoti parengė čia aptiktą netyrinėtą istorinį šaltinį – Justino Garbėno dienoraštį, rašytą 1940–1946 metais. Pradinių klasių mokytojo, lietuvių švietėjo ir politinio kalinio Justino Garbėno dienoraštis atskleidžia Rytų ir Pietryčių Lietuvos, vadinamojo Vilniaus krašto, istoriją politinių lūžių laikotarpiu.
Dienoraščio išskirtinumą sudaro jo autoriaus padėtis visuomenėje – to meto įvykiai Lietuvoje ir Europoje pateikiami eilinio piliečio, „mažo žmogaus“ akimis. Kaip sako leidinio autorė Vitalija Stravinskienė, tokio žvilgsnio ir trūksta kitiems anų laikų šaltiniams ir istorinei literatūrai. Iš dienoraščio puslapių ryškėja šio krašto gyventojų požiūris į esmines socialines ir politines permainas sovietų ir nacių režimų tarpsniu, į kilusias įtampas bei jų išgyvenimo strategijas.
Pokalbio metu tyrėja aptarė ir rankraštinius dar nepublikuotus mokytojo literatūrinius bandymus, taip pat saugomus Vrublevskių bibliotekoje.
Bibliotekininkė Rūta Juzėnienė apie knygas
Bibliotekininkė Rūta Juzėnienė apie knygas
Asmeninio archyvo nuotrauka
Rūta Juzėnienė – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė. Moteris, kuriai svarbiausi žmonės ir bendrystė, per du darbo dešimtmečius tapo neatsiejama bibliotekos dalimi. „Pažvelgus į nuveiktus darbus galiu drąsiai sakyti – esu savo rogėse“, – prisipažįsta Rūta Juzėnienė. Bibliotekos bendruomenė išaugo, veikia senjorų, mezgimo, muzikos, kraštotyros klubai, kuriuose auginama prasminga bendrystė, kuriami planai, siekiama bendrų tikslų. Viešoji miesto biblioteka tapo gyva, smalsi, laukianti kiekvieno. Tai žinių, kūrybos, poilsio vieta, čia susitinka žmonės ir jų istorijos.
„Man smagu, kai bibliotekoje skamba muzika, o mūsų senjorai prisideda prie edukacijų ir renginių. Iš lankytojų tapo neformaliais darbuotojais, kartu kuriančiais bibliotekos istoriją.
Gyvenime man svarbu, kad kelias, kuriuo einame, nevirstų tik ratu aplink save pačius. Kad nepamirštume pamatyti tų, kuriems mūsų buvimas, žodis, dėmesys reikalingi. Neišmokau (ir turbūt jau per vėlu mokytis) pirmiausia galvoti apie save, o kitiems atiduoti tik tai, kas lieka. Tačiau jei kiekvienas bent maža dalele peržengtume savo poreikių ribas, atsigręžtume į aplinkinius – taptų daug šviesiau ir šilčiau.
Jei tik para turėtų kelias papildomas valandas! Tuomet skaitymui galėčiau skirti tiek laiko, kiek iš tiesų norisi. Deja, dažnai tenka vogti nuo miego, nes savo dienos be knygų tiesiog neįsivaizduoju“, – sako Panevėžyje gimusi, augusi, mylinti savo miestą ir pasirinktą profesiją bibliotekininkė Rūta Juzėnienė.
1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Man vertinga kiekviena knyga, kurioje atrandu tai, ko anksčiau nežinojau – ar tai būtų istorija, ar įvairūs faktai. Jei knyga pasakoja apie jausmus, man svarbu, kad ji būtų tokia įtraukianti, jog galėčiau juoktis ar liūdėti kartu su personažais. Perskaičius tokią knygą net apima lengvas apmaudas, kad mano gyvenimas per trumpas, jog spėčiau perskaityti visas geras knygas. Būtent gebėjimas praturtinti mintis, jausmus ir patirtį man ir yra tikroji knygos vertė.
2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Jei dirbi su skaitytojais ir esi bibliotekininkas, privalai domėtis naujomis knygomis, žinoti, ką pasiūlyti ir rekomenduoti tiek paaugliui, tiek senjorui, verslininkui ar namų šeimininkei. Juk tai – mūsų profesija! Nesistebime, kad vaistininkas išmano vaistus ir pataria pacientams, tad kaip galėtume dirbti patys, nieko nežinodami apie knygas, esančias mūsų lentynose?
Nesakau, kad turime perskaityti visas knygas, tačiau sekti naujienas, pažinoti klasikus, kas šiuo metu yra „ant bangos“, turėti elementarių, pamatinių literatūros žinių privalome, jei norime vadintis bibliotekininkais. Man tai yra labai svarbu.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Deja taip, turiu prisipažinti, kad L. Brežnevo knygas naudojau kaip laiptelį, kai tekdavo darbe pasilypėti ir nebuvo kopėtėlių. Gal ir ne itin elegantiška, tačiau jokios graužaties dėl to nejutau.
4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Jokiu būdu. Jei į knygą žvelgiame kaip į meno kūrinį, spausdintos knygos be konkurencijos laimi. Tačiau svarbiausia turinys, tai, ką autorius nori perduoti skaitytojui. Svarbu, kad knygos pasiektų ir tuos žmones, kurie dėl įvairių priežasčių nedraugauja su popierinėmis knygomis. Kai kelionėje pamatau žmogų su skaitykle rankose, širdis tiesiog džiaugiasi.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manyčiau, taip. Žinoma, kiekvienoje kartoje buvo ir yra mylinčių ir abejingų knygai. Vis dėlto šiandien knyga nebėra taip branginama, kaip, pavyzdžiui, prieš šimtą metų. Todėl tikėtis, kad santykis su knyga visose kartose išliks vienodas, būtų naivu. Šį pokytį tiesiog reikia priimti kaip faktą.
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Ir anksčiau, ir dabar skolinu, nors kai kurios taip ir liko kitų namuose. Tačiau galvoju: o gal tam žmogui ji buvo reikalingesnė? Gal būtent mano knygoje jis rado atsakymus tam, ko ieškojo. Svarbiausia, kad knyga gyvena ir yra skaitoma, o kieno lentynoje ji stovi, nėra taip svarbu. Jei prireiks, visada galiu paprašyti grąžinti.
7. Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Spalvingas, nuotykių kupinas gyvenimo romanas.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Neturiu išskirtinės šalies autorių, man svarbiausias turinys. Dažnai ieškau rekomendacijų ir socialiniuose tinkluose, labai džiugina, kai žmonės dalijasi savo skaitymo įspūdžiais.
9. Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Jei rašyčiau knygą, ji būtų apie mano Mamą, vos devyniolikos metų gimnazistę, nuteistą kaip politinę kalinę 10-čiai metų ir ištremtą į Sibirą už tai, kad mylėjo Lietuvą.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Baiginėju Ayn Rand (Alisos Rozenbaum) romaną „Šaltinis“. Man ši knyga tikrai tarytum šaltinis, gaivina mintis ir pasotina skaitymo alkį.
Apie pirmąjį leidinį lietuvių kalba, pristatantį Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto masonus
Apie pirmąjį leidinį lietuvių kalba, pristatantį Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto masonus
Nuo disertacijos iki monografijos tyrėjo kelią nuėjusi dr. Kotryna Rekašiūtė Vrublevskių bibliotekos studijoje pristatė pirmąjį leidinį lietuvių kalba apie Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto masonus. Knygoje dėmesys sutelktas į masonų sąsajas su lituanistika, plačiau aptarti su ja susijusių ir masonams priklausiusių Prūsijos veikėjų ryšiai, galėję sutelkti lituanistiniam darbui. Siekdama atverti naujus istorinius kontekstus, autorė kviečia pažvelgti plačiau – į lituanistinę veiklą, perpintą masonų draugijos ryšiais.
Istoriografijoje teigiama, jog masonai – vienas sėkmingiausių Didžiosios Britanijos kultūrinio eksporto pavyzdžių. XVIII amžiuje plintant Apšvietos epochos idėjoms, masonų judėjimas neaplenkė ir Prūsijos. Masonystę be priešiškumo priėmusi evangelikų liuteronų bažnyčia sudarė palankias sąlygas įsikurti ir pirmajai masonų ložei Klaipėdos krašte bei dabartinėje Lietuvos teritorijoje – 1776 metais Įsteigtai „Memphio“ ložei. Tačiau kaip pažymi dr. Kotryna Rekašiūtė, rašyti apie masonus dėl uždaros draugijos veiklos tyrėjui nėra dėkinga – jų veiklą liudijančių dokumentų paieškos buvo sudėtingos. Naujų istorinių šaltinių tyrimai vedė ne tik į Lietuvos atminties institucijas, bet ir į Prūsijos kultūros paveldo Slaptąjį valstybinį archyvą Berlyne. Kokius masonų ložių sąrašus čia pavyko aptikti, kieno pavardės yra siejamos su lituanistiniu sąjūdžiu Prūsų Lietuvos ir Klaipėdos krašte ir kokią įtaką tai darė lietuvių kalbos įtvirtinimui – apie visa tai pasakoja dr. Kotryna Rekašiūtė, pristatydama vieną naujausių Vrublevskių bibliotekos leidinių.
Leidinį galima įsigyti Bibliotekos abonemente arba Knygų mugėje „Litexpo“centre vasario 26 – kovo 1 d. (Bibliotekos stendas – 3.10.6 salėje).
Lietuviško žodžio puoselėtojai Marija ir Jurgis Šlapeliai
Lietuviško žodžio puoselėtojai Marija ir Jurgis Šlapeliai
2026 metais LR Seimo paskelbtame svarbių įvykių ir asmenybių sukakčių sąraše įrašytos ir 150-osios lietuvių kalbininko, kultūros veikėjo Jurgio Šlapelio gimimo metinės. Be šio garbingo jubiliejaus, minime dar kelias su Šlapeliais susijusias sukaktis: Jurgio ir Marijos Šlapelių knygyno 120-ąsias metines, taip pat – pirmosios lietuviškos operos „Birutė“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko M. Šlapelienė, 120-ąsias metines ir Laimutės Šlapelytės-Gražutienės 120-ies metų jubiliejų.
Ta proga LMA Vrublevskių biblioteka parengė virtualią dokumentų parodą „Lietuviško žodžio puoselėtojai Marija ir Jurgis Šlapeliai“, kurios vaizdai atspindi Jurgio Šlapelio (1876-04-18–1941-03-07) bei jo gyvenimo bendražygės žmonos, lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjos, knygininkės Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės (1880-06-05–1977-04-04) darbų bei veiklos indėlį į lietuvybės aruodą. Paroda skirta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos dienoms paminėti.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas gausus Šlapelių veiklos palikimas: parengtos bei redaguotos J. Šlapelio knygos, spausdinti žodynai; gausus Jurgio bei Marijos susirašinėjimas su lietuvių veikėjais. Pasak tyrėjų, LMA Vrublevskių bibliotekos fondai išsiskiria medžiagos knygyno veiklai atskleisti gausa – čia saugoma per 1000 archyvinių vienetų, susijusių su Šlapelių knygynu – sąskaitos, korespondencija su lietuvių veikėjais Lietuvoje bei užsienyje, informacija apie rengiamus leidinius, rankraščiai, korektūros bei jau parengti leidiniai, spausdinti atvirlaiškiai. Šlapelių knygynas mezgė ryšius ne tik su lietuvių prenumeratoriais bei leidėjais. Adresatų laukas apima ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių miestus: Odesos, Peterburgo, Gardino, Baku, Semipalatinsko (dab. Semejus), Glazgo, Filadelfijos, Žirardvilio. Knygyno paslaugomis naudojosi daugybė garsių žmonių – Ansas Bruožis, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Peliksas Bugailiškis, Martynas Yčas, Mykolas Biržiška, Aldona Didžiulytė, Jonas Jablonskis, Julija Žymantienė (Žemaitė), Vincas Krėvė Mickevičius, Kazys Grinius, lenkų kalbininkas Boduenas de Kurtenė ir kt.
Jurgis Šlapelis – žmogus, kuriam labiausiai rūpėjo gimtosios kalbos dalykai. Jis redagavo ir rengė žodynus, sudarė pirmąjį spausdintą lietuvišką tarptautinių žodžių žodyną „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“ (1907), rengė lietuviškus vadovėlius, vertė, užsiėmė leidyba, taisė daugelio įvairaus turinio knygų kalbą, rinko tautosaką. Vienas iš įdomių archyvinių dokumentų – J. Šlapelio taisytas rankraštinis M. Stankevičiaus „Fizikos vadovėlis“.
Marija Šlapelienė, pirmoji knygininkė moteris, buvo veikli Vilniaus kultūriniame gyvenime. 1905 metais ji vaidino Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“, 1906 metais išgarsėjo kaip pirmosios kompozitoriaus Miko Petrausko lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja. Uoliai ir nenuilstamai dirbo Šlapelių knygyne, daug dėmesio skirdama lietuviškų leidinių platinimui.
Dokumentų ekspozicija „Lietuviško žodžio puoselėtojai Marija ir Jurgis Šlapeliai“ norima dar kartą priminti iškilios Marijos ir Jurgio Šlapelių šeimos vaidmenį, braižant lietuviškąjį kalbos ir kultūros žemėlapį.
Parodą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė
Svečių iš Lenkijos vizitas
Svečių iš Lenkijos vizitas
2026 m. vasario 5 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje apsilankė Józefo Pilsudskio muziejaus Sulejuveke direktorius dr. Robertas Andrzejczykas ir direktoriaus pavaduotoja plėtrai Jadwiga Rodowicz-Czechowska. Svečius priėmė Bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė ir Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė. Lenkų muziejininkus domino Bibliotekos Pilsudskių giminės fonde saugomi Bronislovo Pilsudskio (1866–1918) dokumentai: laiškai tėvams, broliui ir seseriai, taip pat užrašai apie Sachalino gyventojus. Mat svečiai į Vilnių atvyko dalyvauti tarptautinės parodos „Žmogus tarp pasaulių: ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“ atidarymo iškilmėje. Kelis dokumentus šiai parodai paskolino ir LMA Vrublevskių biblioteka. Susitikimo metu lietuviai ir lenkai aptarė bendradarbiavimo galimybes ir nubrėžė gaires bendriems ateities projektams.
Vikos Petrikaitės nuotraukos
Direkcijos informacija
Dovana Bibliotekai. Pokalbis su aktoriumi J. Budraičiu
Dovana Bibliotekai. Pokalbis su aktoriumi J. Budraičiu
Vrublevskių bibliotekoje po truputį pildomas aktoriaus Juozo Budraičio dovanojamų knygų fondas. Beveik kasdien peržiūrėdamas savo namų knygas, J. Budraitis žino, kur guli tos pačios širdžiai artimiausios ir kur jau atidėtos tos, kurios galėtų keliauti į Biblioteką. Kaip sako aktorius, jis nedovanoja tų knygų, kuriose žymisi jam labiausiai patikusias mintis, rašosi pastabas. Tad bent kol kas iš šių namų neiškeliaus tos mylimiausios, dažniausiai skaitomos knygos, tokios kaip M. Martinaičio poezija, T. Mano „Užburtas kalnas“, brolių Gonkūrų dienoraščiai ir daugelis kitų.
Bibliotekos fonduose jau galime rasti aktoriaus, dirbusio Maskvoje kultūros atašė, surinktas knygas apie poetą, diplomatą Jurgį Baltrušaitį. Kaip pasakojo pats aktorius, rengiant Maskvoje Lietuvos reprezentacijai skirtas konferencijas, jis gilindavosi į kiekvieną temą,skaitydamas knygas. Jos taip pat papildys bibliotekoje kaupiamą jo vardo kolekciją.
Pokalbio metu sužinojome, kokias knygas aktorius skaitydavo filmavimo aikštelėje, kokias knygas skaito šiuo metu. Be galo įdomus ir turiningas pokalbis su tiek knygų perskaičiusiu aktoriumi įvyko jo išskirtiniuose namuose, kuriuose visur karaliauja knygos. Kaip sakė aktorius, gal tik vonios kambaryje jų nėra…
Leidėjo, poeto Juozo Žitkausko mintys
Leidėjo, poeto Juozo Žitkausko mintys
Mantvydo Drevinsko nuotrauka
Juozas Žitkauskas – poetas, asociacijos „Slinktys“ vadovas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Šis žmogus apdovanotas daugeliu talentų: puikus vadybininkas, renginių iniciatorius, leidėjas, jaunųjų meno kūrėjų skatintojas, gebantis nuo šurmulio atsiriboti poetas.
Lietuvos miestų ir miestelių poezijos mėgėjai Juozą Žitkauską gerai pažįsta ir laukia jo skaitymų. Kad ir kur bekeliautų, autorius visa širdimi lieka gimtojoje Dzūkijoje.
„Daugelis mane žino kaip dzūkų kultūros puoselėtoją, entuziastą. Praktiškai nuo 2013 metų mano kūryba balansuoja tarp bendrinės lietuvių kalbos ir dzūkų tarmės. Norėčiau, kad apskritai daugiau skambėtų pati dzūkų tarmė“, – sako Juozas Žitkauskas.
Už eilėraščių knygą „Sakyciniai ir pilniavociniai: ailėraščiai dzūkų tarmi“ ir tarmės puoselėjimą 2018 m. Juozui Žitkauskui buvo įteikta pirmojo Lazdijų bibliotekininko Albino Andrulionio premija. Už gimtosios kalbos ir gimtosios tarmės puoselėjimą, aktyvią edukacinę ir šviečiamąją veiklą poetas pelnė Lietuvių kalbos komisijos įvertinimą, apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
- Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga ta, kuri tau padeda emociškai, intelektualiai, suteikia žinių. Aš manau, kad net ir meniškai vidutiniška knyga žmogui gali būt vertinga, jeigu tuo metu jam padėjo užmiršti slegiančius rūpesčius, jis sutvirtėjo ją perskaitęs. Ir visai nesvarbu, kad po pusvalandžio nieko galvoje neliko. Bet yra ir pavojingų knygų, kurios skaitančiajam sujaukia protą, jis tampa jų vergu, ir tada jokia kita tiesa jam nebeaktuali. Todėl aš labai įtariai žiūriu į visokias „psichologines“ knygas. Geroje grožinėje literatūroje psichologijos yra kur kas daugiau ir įtaigiau pateiktos, nei tose „iš gyvenimo patirčių“ teorijose prisapaliota.
- Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Nežinau, nes kiekvienas bibliotekos darbuotojas turi savo skonį, savus interesus. Manau, kad šiuo atveju yra svarbiau, kad jis apskritai skaitytų ir domėtųsi literatūra, naujienomis. Gero bibliotekininko priedermė turėtų būti pirmiausia peržvelgti kultūrinę spaudą, pasidomėti, kas rašoma apie naujausias knygas, nes, tikėtina, kad tuoj tuoj į jo darbo stalą pasibels skaitytojas ir pasiteiraus: kas naujesnio, gerbiamasis ar gerbiamoji? Geras bibliotekininkas taip pat privalo sekti literatūros naujienas, žinoti pagrindinius šio lauko įvykius ir neklaidinti skaitytojų nei apie knygas, nei apie jų autorius.
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Neatsimenu. Gal vaikystėje, kai dar nelabai mokėjau skaityti ir man knygose tarpeliai tarp žodžių atstodavo tarsi kažkokias upes, kažkokius takus, kuriuos aš tušinuku vedžiodavau. Keletą taip subraukytų knygų turiu ir dabar. Šiek tiek gėda, bet guodžiuosi tuo pasakymu, kad kas vaikystėje plėšydavo knygas, tas suaugęs bus rašytoju ir panašiai. Kažkiek tiesos yra 😊
- Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Iš dalies taip, bet tik iš dalies. Knygų mugių lankytojų skaičius nemąžta, ir tikrai jie ten ne vien į renginius ateina, daugelis iš ten grįžta nešini įsigytomis popierinėmis knygomis. Tad, manau, spausdintų knygų laikas dar tęsis. Aš, kaip skaitytojas, irgi esu joms ištikimas, man knyga turi turėti kvapą, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, kad ir koks tas kvapas (gali būt net pelėsių, jeigu sena knyga) bebūtų.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Žinoma, kad turi. Juk buvo laikas, kai knyga žmogui buvo ir išminties šaltinis, ir laisvalaikis. Vėliau laisvalaikio formų daugėjo, jos vis daugiau atimdavo žmogaus dėmesio nuo knygos. Pažiūrėkime į knygų metrikas, ten parašytus tiražus, ir beveik viskas tuo pasakyta.
Mano karta – kaip tiltas tarp dviejų krantų: viename krante knygų bado laikai, metas, kai mokykloje apie kompiuterius mokėmės be kompiuterių. Tad buvo knygos. Daliai iš mūsų ir šiandien ta priklausomybė išlikusi, bet gal didesnioji mano kartos dalis bodisi knygomis, jiems neįdomu. Bet kažin ar čia tik kartos dalykai? Pamenu, vaikystėje mano kaimynė buvo uoli bibliotekos skaitytoja, turbūt nebuvo knygos, kurios jinai neperskaitė. Kai po daugelio metų jos paklausiau apie skaitymo įpročius pastaruoju metu, ji man atsakė, kad dabar daugiausiai skaito meilės romanus. O ji buvo istorijos mokytoja… Taigi, čia gal ne tiek kartos, bet pasirinkimo galimybės dalykas. Tuo gūdžiuoju sovietmečiu menkesnis buvo pasirinkimas, tačiau, atmetus ideologinę lektūrą, mažiau buvo išleidžiama lengvesnio žanro knygų…
- Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Kurios negali įsidėti į kuprinę 😊
- Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Greičiau poezijos. Bet įvairios, net ir epigramų.
- Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Labai sunku vieną šalį pasirinkti, tad nenorėdamas kurios nors vienos „nuskriausti“ paminėsiu abėcėlės tvarka tris: Čekija, Norvegija, Sakartvelas.
- Kokią knygą rašote šiuo metu?
Poezijos knygą. Panašu, kad joje bus daug gyvenimo ir mirties.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Užtaikėte mane beskaitantį kelias knygas (paprastai visada skaitau dvi: vieną prozos, kitą poezijos): Gustavo Meyrinko „Golemas“, Mahmoud Darwish „Tapatybės kortelė“ ir Leonardo Gutausko „Petriukas debesėlis“. Iš to trejetuko dvi susijusios su mano, kaip leidėjo, užmačiomis.
Kviečiame prisidėti prie meno projekto įgyvendinimo
Kviečiame prisidėti prie meno projekto įgyvendinimo
2026 metų liepą atnaujintas LMA Vrublevskių bibliotekos kiemelis pasipuoš skulptūrine kompozicija „Žygimantas ir Barbora“, kuri taps simboliu, jungiančiu istoriją su dabartimi ir skatinančiu smarkiau plakti visas mylinčias širdis.
Skulptoriaus Gedimino Piekuro dirbtuvėje šiandien kūrinys jau virsta realybe. Vilniaus savivaldybės istorinės atminties komisijai pritarus, užbaigtas ir patvirtintas įrengimo vietos projektas.
Visa projekto įgyvendinimo darbų kaina – 60 tūkst. eurų. Geranoriškos paramos dėka Biblioteka savo sąskaitoje jau sukaupė pusę reikalingos sumos.
Bibliotekos bendruomenė bus dėkinga visiems, skyrusiems lėšų šiam projektui. Generalinių rėmėjų ir mecenatų indėlis bus įamžintas įrašais kiemelyje prie skulptūros. Išskirtinėje Vilniaus senamiesčio vietoje atsiradęs meno kūrinys neabejotinai taps traukos centru ir miesto istorijos liudytoju. Maloniai kviečiame prisidėti prie šio projekto, pinigus pervedant į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sąskaitą LT55 7300 0100 0246 2575 AB Swedbank ir nurodant „Skulptūrinei kompozicijai“.
Naujausia knyga apie sovietinės nomenklatūros vadovą ir jo aplinką
Naujausia knyga apie sovietinės nomenklatūros vadovą ir jo aplinką
Vrublevskių bibliotekos studijoje svečiavosi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Marius Ėmužis, pristatęs naujausią savo knygą „Šeimininkas ir jo dvariškiai“.
Pokalbio metu bandėme atskleisti ilgamečio okupuotos Lietuvos administracijos vadovo Antano Sniečkaus fenomeną. Šis sovietinis veikėjas politinės arenos zenite išsilaikė beveik 34 metus. Tapti šeimininku, apsuptu jam palankių „dvariškių“, padėjo asmeninės charakterio savybės, gebėjimas burti apie save patikimus bendražygius, meistriškai neutralizuoti oponentus. Aptarėme, kokie žmonės sudarė artimą sovietų Lietuvos vadovo ratą, kaip Sniečkus, panaudodamas įvairias taktikas, pvz., bendravimą medžioklėje ar paramą paveldo objekto – Trakų pilies – atstatymui, virtuoziškai konsolidavo savo valdžią. Ne tik gebėjimas suvaldyti vidines įtampas, bet ir geri santykiai su SSRS lyderiais bei elitu lėmė Sniečkaus ilgalaikį buvimą valdžioje ir net savotiškų mitų apie jį ir jo laikmetį kūrimą jau Nepriklausomoje Lietuvoje.
Kokios Sniečkaus kulto priežastys ir kodėl iki šiol neatsikratėme iš praėjusių epochų paveldėto Šeimininko ir dvariškių aplinkos formato? Apie tai – vaizdo įraše su knygos autoriumi dr. M. Ėmužiu.
Bibliotekos mokslo tarybos posėdis
Bibliotekos mokslo tarybos posėdis
2026 m. sausio 14 d. į posėdį susirinko Bibliotekos mokslo tarybos nariai: pirmininkas akad. prof. habil. dr. Zenonas Dabkevičius, akad. prof. habil. dr. Domas Kaunas, prof. dr. Rimvydas Laužikas, akad. prof. habil. dr. Eugenijus Norkus, akad. prof. dr. Rimvydas Petrauskas ir doc. dr. Sigitas Narbutas. Posėdyje dalyvavo mokslinė sekretorė Leokadija Kairelienė. Direktorius S. Narbutas Tarybai pristatė 2025 m. Bibliotekos veiklos ataskaitą. Įvertinę planuotus ir pasiektus rodiklius, taip pat pasidalinę pastabomis apie nuveiktus darbus, tarybos nariai ataskaitą patvirtino. Susipažinusi su dr. Giedrės Miknienės, dr. Justinos Sipavičiūtės ir S. Narbuto pristatytais ir 2026 m. numatytais išleisti leidiniais, Taryba pritarė jų leidybai. Posėdžio pabaigoje S. Narbutas nuoširdžiai padėkojo svečiams už jų darbą. Tai buvo paskutinis šios sudėties Mokslo tarybos posėdis. Vėliau LMA prezidentas patvirtins naujos sudėties šį kolegialų Bibliotekos valdymo organą.
Valentinos Marmienės nuotrauka.
Direkcijos informacija
