Audronė Steponaitienė

Heid, Stefan. Altar und Kirche: Prinzipien christlicher Liturgie. Regensburg: Schnell & Steiner, 2023. 512 p.

Altorius – tai aukojimo vieta arba aukų stalas, skirtas dievybėms garbinti. Konfesijos iki šiol nesutaria, ar vieta, kurią krikščionys šiandien naudoja pamaldų metu, gali būti vadinama altoriumi. Po Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos altorius tapo daugelio katalikų bažnyčių rekonstrukcijų objektu. Tačiau kaip tai suderinti su plačiai paplitusia nuomone, kad krikščionys iš pradžių nežinojo kulto ir aukų? Tik imperatoriaus Konstantino laikais susiformavo valstybinis kultas su aukomis, altoriais bei puošniomis sakralinėmis erdvėmis, ir Bažnyčia iki šiol slegiama šios istorinės naštos. Ar tai tikrai tiesa? O gal stereotipai, į kuriuos verta pažvelgti kritiškiau? Bažnyčios istorikas, kunigas Stefanas Heidas bando atsakyti į iškilusius klausimus, jo išsamių tyrimų rezultatai stebina ir įkvepia naujiems moksliniams tyrimams. Autorius šiame moksliniame darbe remiasi daugybe rašytinių šaltinių, ankstyvosios krikščionybės archeologiniais bei ikonografiniais radiniais, naujausiais tyrimais ir jų išvadomis. Popiežiškojo krikščioniškosios archeologijos instituto (Pontificio Istituto di Archeologia Cristiana) Romoje rektorius savo tyrimo argumentus ir rezultatus grindžia tiek savo įvairiapusiška patirtimi, tiek kitų tyrėjų svarstymais, diskusijomis. Retai kada vien turinys pateikia tokį išsamų knygos temos, metodologijos ir perspektyvos vaizdą. Knyga patraukliai apipavidalinta, gausiai iliustruota, parašyta aiškiu, gyvu, dažnai polemišku stiliumi.

Die Weltchronik des Rudolf von Ems – und ihre Miniaturen: illustrierte Weltgeschichten aus dem mittelalterlichen Zürich. Oppenheim am Rhein: Nünnerich-Asmus Verlag & Media, [2022]. 390 p.

Viena gražiausių viduramžių vokiečių kalba parašytų knygų buvo išleista Ciuriche apie 1300 m. Kodeksas, kuriame išliko 291 (iš 322) pergamento lapas, dabar saugomas Sankt Galeno kantono bibliotekos Vadiano kolekcijoje. Jį sudaro eiliuota Rudolfo iš Emso pasaulio istorija nuo pasaulio sukūrimo iki karaliaus Saliamono laikų bei Strikerio epas apie Karolio Didžiojo žygį į Ispaniją. Ši prabangiai išleista knyga, be kita ko, yra ir daiktinis Ciuricho miesto didybės ir galios įrodymas. Ypatingo mokslininkų dėmesio šis reikšmingas rankraštis sulaukė dėl išskirtinės miniatiūrų kokybės. Naujausi technologiniai meno tyrimai paskatino mokslininkus dar kartą atlikti tarpdisciplininį žymaus rankraščio vaizdų ir teksto tyrimą. 2019 m. buvo paruoštas projektas, suburta mokslinė komanda. Šis leidinys – bendras skirtingų specialybių autorių darbas. Menotyrininkė Doris Oltrogge (Kelnas) analizuoja tapybos techniką ir ikonografiją, chemikas Robertas Fuchsas (Kelnas / Getingenas) aprašo miniatiūroms naudotas medžiagas ir analizės metodus, germanistas Jürgenas Wolfas (Marburgas) pristato du Viduramžių autorius ir jų tekstus, knygotyrininkas Rudolfas Gamperis (Vintertūras) dėmesį sutelkia į rankraščio kilmę ir jo nuosavybės istoriją. Naujos technologijos per iliustracijų paviršių leido pažvelgti į vaizdų struktūrą. Infraraudonųjų spindulių vaizdai, matomos šviesos spektrai ir praleidžiamos šviesos tyrimai leido atkurti įvairių dirbtuvėse dirbusių menininkų technikos metodus. Remiantis išsamia analize, aptartos rankraščio saugojimo sąlygos.

Retallack, James N. Das rote Sachsen: Wahlen, Wahlrecht und politische Kultur im Deutschen Kaiserreich. Dresden: Sächsische Landeszentrale für politische Bildung, 2023. XIII, 904 p.

Daugybę apdovanojimų pelniusioje Kanados istoriko Jameso Retallacko knygoje, pirmą kartą išleistoje vokiečių kalba, apžvelgiama Saksonijos karalystės rinkimų kultūra per šešis dešimtmečius, naujai nušviečiamas abipusis politinės modernizacijos ir autoritarizmo santykis Vokietijos imperijoje. Nors esminės Vokietijos visuomenės politizacijos sustabdyti nepavyko, politinę demokratizaciją atmetė daugelis buržuazijos atstovų. Po 1871 m. socialdemokratų sėkmės rinkimuose konservatyvūs vidurinieji sluoksniai prie balsadėžių kovojo su socializmu, liberalizmu bei judaizmu ir stengėsi iš naujo nustatyti rinkimų politikos taisykles. Knygoje ypač daug dėmesio skiriama įvairioms pusiau demokratinėms rinkimų sistemoms, t. y. visuotinių ir lygių rinkimų į Reichstagą deriniui su ribotomis ir nelygiomis rinkimų sistemomis į vietos savivaldą ir žemių parlamentus. Šiame tyrime pirmą kartą nagrinėjami demokratizacijos procesai trimis politiniais lygmenimis ir atskleidžiamos jų tarpusavio sąsajos. Autorius parodo, kaip konservatyviuosius ir liberaliuosius visuomenės sluoksnius apėmusi kairiojo „terorizmo“ baimė padėjo Hitleriui ir Nacionalsocialistinei vokiečių darbininkų partijai (NSDAP) pasiekti pergalę rinkimuose 1920-aisiais, o 1933 metais sustabdyti demokratijos procesus Vokietijoje.

Burckhardt, Titus. Heilige Kunst in den Weltreligionen. Xanten: Chalice Verlag, [2018]. 206 p.

Ši nuostabi knyga apie Rytų ir Vakarų sakralinį meną priskiriama meno istorijos ir religijotyros klasikai. Dėl puikaus visų pasaulio religijų istorijos, teorijos ir praktikos išmanymo, taip pat dėl nepaprasto dvasinio turinio ir mitologinės simbolikos įvairiose meninėse sakralumo išraiškos formose pajautimo Titui Burckhardtui pavyksta sumaniai ugdyti skaitytoją tikrąja to žodžio prasme. Savo iškalbingumu, įtraukiančiu ir įtaigiu pasakojimu jis sustiprina skaitytojų vidinę regą ir klausą, kad jie pamatytų ir išgirstų sakralinio meno autentiškumą, grynumą, grožį ir tiesą. Remdamasis išmaniai parinktais svarbių induizmo, budizmo, daoizmo, krikščionybės ir islamo sakralinių kūrinių pavyzdžiais, autorius atskleidžia, pagal kokius dėsnius per šimtmečius skirtingose kultūrose įvairiausiomis formomis atsiskleidžia tai, kas amžina. Titas Burckhardtas pabrėžia, kad sakralus ar šventas yra tik toks menas, kurio formos atspindi laikui nepavaldų dvasios turinį.

Müller, Kathrin. Das Kreuz: eine Objektgeschichte des bekanntesten Symbols von der Spätantike bis zur Neuzeit. Freiburg im Breisgau: Herder, [2022]. 302 p.

Kryžius – vienas seniausių, labiausiai paplitusių simbolinių ženklų pasaulyje. Berlyno meno istorikė Kathrin Müller pateikia kryžiaus simbolio istoriją, tyrinėja jo prasmę. Šiandien kryžius laikomas akivaizdžiu krikščionišku simboliu. Jis yra neatsiejama pačių įvairiausių meno formų dalis, vaizduojamas paveiksluose, raižiniuose, iliuminacijose, papuošaluose ir relikvijoriuose. Šioje unikalioje kryžiaus meno ir kultūros istorijoje Kathrin Müller aiškina, kaip sektos simbolis tapo Vakarų kultūros ženklu, ir, pasitelkdama įspūdingus meno objektus, padeda skaitytojui geriau suprasti kryžiaus interpretacijas. Iš gausybės medžiagos autorė renkasi esminius aspektus ir tyrinėja daugialypę ir kintančią šio simbolio, kuris iš pradžių buvo bauginantis egzekucijos įrankis, o vėliau įsitvirtino kaip paguodos ir vilties ženklas, prasmę. Senovėje kryžius pirmiausia reiškė gėdą, neviltį ir mirtį. Vėlyvosios Antikos ir ankstyvųjų Viduramžių laikais kryžius įgavo vis daugiau ir gilesnių reikšmių. Neretai kryžius būdavo karinės pergalės ar politinės galios simbolis. Šis išsamus tyrimas apima esmines kryžiaus sampratas meno, Bažnyčios ir politinės istorijos kontekste.

Die polnische Frage und der Wiener Kongress 1814–1815. Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, [2021]. 226 p.

Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, kuris taip pat reiškė senosios aristokratinės respublikos žlugimą (1795 m.), ir vėliau, po Napoleono karų, Vienos kongrese (1814–1815 m.) buvo nuspręsta dėl Lenkijos teritorijų ateities. Rusijos caras Aleksandras I tapo nauja lenkų, svajojusių atkurti nepriklausomą valstybę, viltimi. Caras valdė Rusijai tekusią teritoriją, kuri pagal Vienos kongreso nutarimą buvo vadinama Lenkijos karalyste arba „Kongresine Lenkija“. Tarp trijų valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos – padalytos šalies sienos išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. Šiame leidinyje Lenkijos, Austrijos, Vokietijos ir Čekijos istorikai aptaria „Lenkijos klausimą“ Vienos kongreso metu ir tolesnę jo raidą po kongreso. Leidinį baigia skyrius apie Vienos kongresą iš vieno pirmųjų Vienos aprašymų lenkų kalba. Jo autorius Eduardas Lubomirskis (1796–1823) kongreso metu dirbo Rusijos imperijos ambasadoje Vienoje. Paskutinis jo veikalo, išleisto Varšuvoje 1821 m., skyrius skirtas Vienos kongresui. Šiame leidinyje jis pirmą kartą pristatomas skaitytojui vokiečių kalba.

Merkl, Ulrich. Die unglaubliche Welt genialer Menschen mit Autismus. Ostfilder: Patmos Verlag, [2024]. 400 p.

Kodėl Liudvikas van Beethovenas buvo suimtas kaip klajoklis ir šnipas? Kodėl imperatorienė Sisi į visas keliones pasiimdavo savo mėgstamą karvę? Kodėl Karlas Lagerfeldas visada nešiojo akinius nuo saulės? Kodėl niekas pasaulyje negali atkalbėti Gretos Thunberg nuo klimato apsaugos misijos? Šių asmenybių bendras bruožas – Aspergerio sindromas. Jie laikomi keistuoliais, užsidariusiais, komiškais, ekscentrikais, nepasitikinčiais kitais, nemokančiais ir nenorinčiais bendrauti, tačiau jų neįprastas požiūris į pasaulį, dažnai aukštesnis nei vidutinis intelektas, stebinantys talentai ir ypatingi interesai leidžia jiems pasiekti pasaulį keičiančių laimėjimų. Ulrichas Merklis įdomiai ir kompetentingai pasakoja apie pasaulinio garso asmenybes, kurios neabejotinai arba galbūt serga arba sirgo lengvesne autizmo forma, Aspergerio sindromu. Remdamasis garsenybių gyvenimo juokingais epizodais ir dar niekur negirdėtais faktais, autorius sukuria išsamų autizmo sutrikimų turinčių žmonių mąstymo ir gyvenimo būdų, turėjusių lemiamą įtaką daugelio genijų darbams, paveikslą. Jo knyga taip pat kviečia nevertinti autistiškų žmonių pagal jų silpnybes, bet mokytis iš jų kūrybingų ir nepaprastų sprendimų.

Gauß, Karl-Markus. Die versprengten Deutschen: unterwegs in Litauen, durch die Zips und am Schwarzen Meer. Zürich: Unionsverlag, [2021]. 234 p.

Daugybę apdovanojimų pelnęs šiuolaikinis austrų rašytojas, eseistas ir redaktorius Karlas Markas Gausas (Karl-Markus Gauß) nukeliavo nuo Baltijos iki Juodosios jūros, ieškodamas vokiečių, gyvenančių atokiuose pirmykščio grožio kaimeliuose bei pulsuojančiuose, gyvybinguose didmiesčiuose, tokiuose kaip Vilnius ir Odesa. Jis susiduria su bendruomenėmis, kurios per šimtmečius išsaugojo savitą gyvenimo kultūrą, kuriai iššūkį ir grėsmę kėlė fašizmas, stalinizmas ir Europos revoliucija. Svetur gyvenantys vokiečiai jau seniai neturi nieko bendro su kadaise populiariu, plačiai paplitusiu Didžiosios Vokietijos pakilimu – ir vis dėlto K. M. Gausas su jais patiria nuostabių, liūdnų ir netikėtų dalykų. Autorius pasakoja skaitytojui istorijas, kupinas melancholijos ir beprotybės, atkaklumo, užsispyrimo ir įspūdingo prisitaikymo. Didelį įspūdį palieka daugybė autoriaus pokalbių ir susitikimų. Gyvenimo istorijos iš lietuviškojo Klaipėdos krašto, rytinės Slovakijos Spišo regiono ir Odesos apylinkių vokiečių kolonijų yra ne tik būdingos vokiečių bendruomenėms, bet ir individualios. K. M. Gausas savaip, su atjauta ir ironija, aprašo svetur gyvenančių vokiečių istorijas.

Reske, Christoph. Drucken in der Handpressenzeit im deutschen Sprachbereich (1450–1800): Technik und Handwerk in Druckereien und bei der Herstellung von Büchern. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2023. X, 410 p.

Šiame leidinyje atskleidžiama, kas iš tikrųjų žinoma apie spaustuvėse nuo 1450 iki maždaug 1800 m. naudotas technologijas ir metodus knygoms gaminti. Autorius supažindina su spausdinimo medžiagomis, literų gamyba, rankiniu spaustuvės atspaudų presu, apžvelgia teksto rinkimo procesą, maketavimą, gilinasi į vaizdų bei natų spausdinimą, knygų įrišimą, pasakoja apie spaustuvių funkcionavimą ir jų valdymą. Tiriamas laikotarpis prasideda nuo XV a. vidurio, Johanui Gutenbergui išradus judančių literų prietaisą ir rankinį spaustuvės atspaudų presą, ir baigiasi XIX a. pradžioje, kai medinio rankinio atspaudų preso naudojimas tapo nebeaktualus. Šis išsamus darbas parengtas remiantis 120 šaltinių, 101 iliustracija, praktiniais eksperimentais ir pačiais spaudiniais. Kadangi Europoje susiformavo skirtingi spausdinimo įpročiai, daugiausia dėmesio skiriama vokiečių kalbą vartojančioms šalims, tačiau atsižvelgiama ir į atitinkamus kitų regionų šaltinius. Šis tyrimas patikslina moksliniuose aprašymuose dažnai naudojamus apibendrinimus bei siūlo naujus sprendimus iki šiol neaiškiems fenomenams paaiškinti. Besidomintys knygų istorija ras glaustai ir profesionaliai, atsižvelgiant į naujausius tyrimus, pateiktus visus esminius ikimoderniosios eros knygų spausdinimo elementus.

Schulze Wessel, Martin. Der Fluch des Imperiums: die Ukraine, Polen und der Irrweg in der russischen Geschichte. München: C. H. Beck, 2023. 352 p.

Žymus Rytų Europos istorikas Martinas Schulze Wesselis laikosi pozicijos, kad tarptautinę teisę pažeidžiančią agresiją, V. Putino invaziją į Ukrainą, galima suprasti tik rimtai įvertinus Rusijos imperinę praeitį. Jis apžvelgia 300 metų trukusią Rusijos imperijos istoriją, susijusią su dviem šalimis, kurių egzistavimui Rusija ne kartą kėlė grėsmę: Lenkija ir Ukraina. Autorius aiškina, kaip ekspansija į Ukrainą ir Lenkijos padalijimai nuo XVIII amžiaus padėjo pamatus klaidingam Rusijos istorijos keliui, kuris iki šiol tebėra vadinamas „imperijos prakeiksmu“, kaip galėjo susiformuoti pražūtingas idėjų pasaulis, net XXI a. užvaldęs Rusijos vadovų protus. Po 1945 metų istorinių įvykių Vokietija išsivadavo iš „imperijos prakeiksmo“ ir atsivėrė Vakarams. Rusijos šis kelias laukia ateityje. Aprašoma nerimą kelianti V. Putino ir jo režimo ideologija, panieka Vakarų pilietinei visuomenei. Aiškios, glaustos tezės pabrėžia giliai įsišaknijusį Rusijos imperinių veiksmų destruktyvumą ir įvardija jį kaip esminį Rusijos / Sovietų Sąjungos istorijos bruožą. Ši istoriografijos raidai svarbi knyga 2023 m. buvo nominuota Vokietijos negrožinės literatūros premijai.

Aust, Martin; Heinemann-Grüder, Andreas; Nußberger, Angelika; Schmid, Ulrich. Osteuropa zwischen Mauerfall und Ukrainekrieg: Besichtigung einer Epoche. Berlin: SuhrkampVerlag, 2022. 254 p.

Ar kas nors prisimena „bendrus Europos namus“, M. Gorbačiovo svajonę apie nuo Lisabonos iki Vladivostoko besidriekiančią Europą? Praėjus trisdešimčiai metų po Rytų ir Vakarų konflikto pabaigos, praraja, skirianti Rusiją nuo jos vakarinių kaimynų, yra didesnė nei bet kada anksčiau. Ukrainoje vyksta karas, Baltarusijoje – valstybinis teroras. ES viduje palei senąją sieną ryškėja lūžio linijos. Konstituciniai pokyčiai Lenkijoje ir Vengrijoje kelia grėsmę neseniai iškovotai teisinei valstybei ir demokratijai. Visuomenė yra ant naujos eros slenksčio. Kodėl taip nutiko? Praėjus trisdešimtmečiui po komunistinių sistemų žlugimo Rytų Europoje, istorikai bendromis pastangomis, turėdami daugiau patirties, žinių ir būdami įžvalgesni, kritiškai vertina praeities įvykius. Knygos autoriai pabrėžia, kad Vakarų šalyse pasitikėjimas savimi, lydimas tam tikrų dvigubų standartų, dažnai virsta arogancija ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Europos politikos formuotojai laiku nesustabdė agresyvių Vladimiro Putino ambicijų, nepaisant daugybės perspėjimų iš Rytų ir Vidurio Europos.

Anotacijas parengė Rita Novikovienė