Palydint Skorinos metus
Palydint Skorinos metus
Lietuva ir Vilnius šiuos metus įamžino Pranciškaus Skorinos ir Mažosios kelionių knygelės vardais. Spaudos pradininkas, nepralenktas leidėjas ir vertėjas, puikus poetas ir rašytojas, kelių valdovų gydytojas ir botanikas ir visi reikšmingi jo vardu žymėti 500 metų senumo įvykiai leido mums pasidžiaugti ta vieta kultūringų Europos tautų istorijoje, kurią Skorinos valia ir pastangomis prieš 500 metų pelnė jo tėvynė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija. Šituo džiaugsmu su visais dalinomės ištisus metus. 2022 m. sausio 20 d. didžiojo Lietuvos humanisto atminimą pagerbėme Šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, gegužės 10 d. – jautriu renginiu Vilniaus rotušėje, rugsėjo 22–23 d. – tarptautine konferencija LMA salėse ir didele dokumentų paroda Bibliotekos rūmuose.
Gražiu baigiamuoju Skorinos metų įvykiu tapo Bibliotekos direktoriaus dr. Sigito Narbuto studija „Ankstyviausieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos leidiniai“, dviem – lenkų ir lietuvių – kalbomis išėjusi Balstogėje ir prieš pat Kalėdas pasiekusi Vilnių. Tai – bendras Palenkės Łukaszo Górnickio ir LMA Vrublevskių bibliotekų leidinys, skirtas pagerbti Skorinos 550-ąsias gimimo ir „Mažosios kelionių knygelės“ 500-ąsias išleidimo metines. Studijoje apžvelgiami ankstyviausi LDK leidiniai, pasirodę Krokuvoje, Milane, Prahoje, Romoje, Vilniuje bei kai kuriuose kituose miestuose iki Pranciškaus Skorinos mirties (1551–1552) ir pirmosios nuolat veikusios LDK spaustuvės darbo pradžios (1553). Publikacijoje aptariamos 86 knygos, išspausdintos nuo 1494 iki 1553 metų bažnytine slavų, lietuvių, lenkų, vokiečių ir lotynų kalbomis, nuo seno LDK vartotomis rašto bei komunikacijos reikalams, daugiau dėmesio skiriant Skorinai ir jo leidiniams. Tai pirmas toks bandymas pateikti apibendrintą ankstyviausios spausdintinės LDK knygos visomis kalbomis vaizdą. Studijos išleidimą parėmė Lenkijos institutas Vilniuje.
Direkcijos informacija
Kun. Algirdo Toliato sveikinimas
Kun. Algirdo Toliato sveikinimas
Kristaus gimimas. Medžio raižinys. XIX a.
LMAVB RSS V.I /1.6.b85
Mieli Bibliotekos darbuotojai ir skaitytojai,
svarbiausia Kalėdų dalis – ne dovanos ar šventinė nuotaika. Svarbiausia dalis – tai susitikimas su Kristumi, perkeičiantis mūsų širdis ir įgalinantis mylėti Dievo meile. Ar tas susitikimas įvyksta per kiekvienas Kalėdas? Ne. Gali ir visai niekada neįvykti. Yra posakis, kad mokytojas atsiranda, kai mokinys pasiruošęs.
Tad kviečiu šiuo adventiniu metu rasti laiko pažvelgti į savo širdis ir atrasti, ką dar galėtume padaryti, kad įvyktų tas susitikimas, mūsų širdis, lyg prakartėles, pripildantis Dievo artumo.
Ir dar sakoma, kad sunkūs laikai kuria stiprius žmones. Stiprūs žmonės kuria lengvus laikus. Lengvi laikai kuria silpnus žmones. Silpni žmonės kuria sunkius laikus.
Todėl linkiu pilnatvės akimirkose nepamiršti dėkingumo ir tarnystės kitiems. Na, o esant sunkumams, linkiu neprarasti vilties ir džiaugsmo, nes būtent išbandymuose gimsta stiprus Dievo žmogus.
Linkiu Jums šventų Kalėdų!
Kun. Algirdas Toliatas
Knyga ir vertėjas
Knyga ir vertėjas
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, pradeda pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Kiekvienu įrašu konkrečią knygą (arba autorių) pristatys vertėjas, kuris dažniausiai lieka už kadro, bet kaip tik jis labiausiai pajėgus atskleisti verčiamų kūrinių istorinius ir kultūrinius kontekstus, menines priemones, galimus ryšius ar paraleles su Lietuvos realijomis.
Šiame įraše vertėja Austėja Merkevičiūtė pristato svarbiausią austrų psichiatro ir neurologo Viktoro E. Franklio veikalą „Sielogyda“. Vertėjai talkina Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto Lietuvoje įkūrėjas prof. Rimantas Kočiūnas. „Sielogydoje“ Franklis teoriškai pagrindžia logoterapiją, būtent į prasmę orientuotą psichoterapiją, ir pateikia daugybę jos praktinio taikymo pavyzdžių, taip pat ir tokiomis ribinėmis aplinkybėmis kaip koncentracijos stovykla. Logoterapija yra viena iš trijų kertinių Vienos psichoterapijos krypčių greta Sigmundo Freudo psichoanalizės ir Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos.
Menininkų aistros prieš 100 metų
Menininkų aistros prieš 100 metų
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus fonduose saugomas 1922 m. gruodžio 24 d. pasirodęs vienkartinis leidinys – Lietuvių meno kūrėjų biuletenis. Šis dešimties puslapių leidinys buvo skirtas, deja, ne šventėms ir ne menui, bet Lietuvos meno kūrėjų draugijos narių nesutarimams paaiškinti, įvardyti asmenims, siekusiems pakenkti organizacijos veiklai ir geram vardui.
Lietuvių meno kūrėjų draugija veikė 1920–1929 m. Kaune, o 1934 m. buvo oficialiai likviduota. Turėjo Dramos, Literatų, Muzikų ir Plastikos sekcijas. Draugijos nariai rinko lietuvių dailės kūrinius, rengė parodas, koncertus, skelbė konkursus, steigė kūrybines įstaigas, rėmė užsienyje studijuojančius menininkus. 1920 m. išleido du laikraščio Menas numerius. Draugijai pirmininkavo Adomas Varnas (1920–1923), Justinas Vienožinskis (1923–1925), Balys Sruoga (1925–1927), Faustas Kirša (1927–1929).
Jaunoje valstybėje kultūrinės veiklos raidą varžė skurdas ir patalpų trūkumas. Po trejų gyvavimo metų Lietuvių meno kūrėjų draugiją suskaldė nesutarimai dėl patalpų Maironio g. 3 Kaune. Ten nuo Draugijos atskilusi menininkų grupė, kurią sudarė Vilius Jomantas, Antanas Sutkus, Vytautas Bičiūnas, Antanas Šmulkšys, Kazys Puida ir Ona Pleirytė-Puidienė, siekė įsteigti modernų „Vilkolakio“ teatrą. Dauguma Draugijos narių tam nepritarė, minėtas patalpas ketino atiduoti M. K. Čiurlionio galerijai, kurioje eksponuotų sukauptą paveikslų kolekciją bei tautodailės dirbinius. Atskilėliai spaudoje skleidė melagingas, Draugiją žeminančias žinutes. V. Bičiūnas, Seimo narys, buvęs Draugijos valdybos narys ir reikalų vedėjas, apskundė Draugiją Vidaus reikalų ministerijai, neva organizacija esanti nelegali, neturinti registruoto statuto. Revizija nustatė, kad skundas buvo melagingas.
Norėdama atskleisti savo poziciją, Lietuvos meno kūrėjų draugija nusprendė išleisti Biuletenį, kuriame atskilėlius demaskavo, leidinio žodžiais, kaip „šaiką, kuriai nėra nieko ne tik šventa, bet ir žmoniška“. Biuletenyje buvo paskelbti ne itin etiški Laisvės, Lietuvos dienraščiuose ir kitur paviešinti atskilėlių grupės pranešimai, taip pat Draugijos atsakymai į juos. Leidinyje taip pat išspausdinti įvairūs Draugijos ir Kauno miesto valdybos dokumentai, susiję su pagrindiniu ginčų objektu – Draugijai paskirtomis patalpomis. Jurgis Šlapelis Biuletenio straipsnyje „Etika ir idėjingumas“ pašiepė atskilėlių grupės etikos supratimą: jie, nors kritikavo sustabarėjusius valstybės remiamus menininkus, bet ir patys nevengė pasinaudoti valstybės biudžeto lėšomis. Be to, Biuletenyje buvo paskelbtas Lietuvių meno kūrėjų draugijos visuotinio susirinkimo, įvykusio 1922 gruodžio 8 dieną, protokolas.
Literatūra
Liutkus, Viktoras; Vengris, Antanas. Lietuvių meno kūrėjų draugija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2008, t. 13, p. 174.
Puida, Kazys; Jomantas, Vilius; Sutkus, Antanas. Intrygos ar idėja? Krašto balsas, 1922 gruodžio 15 (Nr. 39), p. 2–3.
Paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“
Paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“
Doc. dr. Žavintos Sidabraitės paskaita „Christian Gottlieb Mielcke vs. Kristijonas Gotlybas Milkus: lietuvėjimo istorija?“ iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“. Reikšmingų lietuvių literatūros ir raštijos paminklų autorius, rengėjas, vertėjas Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) buvo kitataučių atvykėlių į Prūsijos Lietuvą palikuonis. Lektorė pabandys aiškintis, kaip vyko šio dviejų kultūrų aplinkoje susiformavusio „vokiečių lietuvio“ tolydžio stiprėjusi kreiptis lietuvių kultūros link, kokios aplinkybės ir veiksniai paskatino, sudarė sąlygas būtent XVIII amžiaus pabaigoje visa jėga išsiskleisti Milkaus filologiniam talentui – parengti ir išleisti reikšmingiausius amžių sąvartos lietuvių kalbos ir literatūros veikalus. Taip pat bus atkreiptas dėmesys į kai kuriuos Milkaus asmens ir darbų recepcijos modernioje Lietuvos kultūroje aspektus.
Šventinių atvirukų paroda „Vidinio džiaugsmo ir šviesos“
Šventinių atvirukų paroda „Vidinio džiaugsmo ir šviesos“
Vrublevskių bibliotekos renginių salėje eksponuojama nedidelė šventinių atvirukų paroda iš asmeninės Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko kolekcijos. Eksponuojami 2016–2022 m. laikotarpiu gauti atvirukai, kurie pagal temas suskirstyti į tris dalis: karpiniai-atvirukai, religinės scenos, Azijos šalių atvirukai. Parodoje galima išvysti tiek valstybinių institucijų (pvz., LR Prezidentūros, Konstitucinio teismo), tiek ir atminties institucijų (t. y. Valdovų rūmų, Lietuvos ypatingojo archyvo ir pan.) atvirukų. Religinei temai priskiriami atvirukai įamžina svarbiausias Biblijines scenas – išminčių pagarbinimą, Tris Karalius, Švč. Mergelę Mariją, Kristaus gimimo istoriją. Išskirtinis parodos akcentas – atvirukai iš Japonijos, Kinijos, Taivanio. Viename jų vaizduojama tradicinė japonų teatrinio meno „kabuki“ scena, taip pat aukščiausias Fudžio kalnas (Fudzijama) Japonijoje. Kitame įamžintas Ksunas (org. Xun) – keraminė rutulio formos fleita iš Kinijos, priskiriama karališkiesiems ritualiniams muzikos instrumentams.
Tekstą parengė Lina Anušauskienė
Virtuali paroda „Pranciškaus Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500“
Virtuali paroda „Pranciškaus Skorinos „Mažajai kelionių knygelei“ – 500“
2022-aisiais minime 500-ąsias spaudos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje metines. 1522 m. Vilniuje rusėnas Pranciškus Skorina išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“, žyminčią didžiulės svarbos permainų Lietuvos kultūroje pradžią. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija tapo knygas spausdinančių, tai yra moderniausias savo metui informacijos bei komunikacijos priemones ir būdus įsisavinusių, Europos šalių bendrijos nare. Tai nebuvo atsitiktinis įvykis. Jį sukėlė kelios priežastys, o lėmė iškiliausi ano meto Lietuvos valstybės, kelių konfesijų, mokslo ir kultūros žmonės. Apie tai pasakojama šioje virtualioje parodoje.
Totorių paveldas Lietuvoje: knygos sutiktuvės
Totorių paveldas Lietuvoje: knygos sutiktuvės
2022 m. gruodžio 8 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1, Vilnius) vyks leidinio „The Kitab of Ivan Lutskevich: a Monument of Lithuanian Tatar Culture“ pristatymas. Tai naujausias Lietuvių kalbos instituto leidinys, kurio sudarytoja – Raštijos paveldo tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Galina Miškinienė.
Pristatymo renginyje dalyvaus autorė doc. dr. Galina Miškinienė, knygos recenzentai prof. habil. dr. Czesław Łapicz, assoc. prof. dr. Hüseyin Durgut, Lietuvių kalbos instituto prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Grigorijus Potašenko.
Torunės universiteto Kitabistinių tyrimų centro vadovė prof. habil. dr. Joanna Kulwicka-Kamińska pristatys kritinį leidinį „Lenkijos ir Lietuvos totorių XVI a. tefsiras“. Renginį ves Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos direktorius doc. dr. Sigitas Narbutas.
Renginio metu galėsite pamatyti rankraštinės knygos – Kitabo – originalą, saugomą Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, ir Dervišų šokį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Lietuvos totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, yra jos istorijos dalis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių palikuonys gyvena trijose valstybėse: Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje, o jų tautiečiai – Kryme, Tatarstane, Turkijoje. Į LR Vyriausybės patvirtintą Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimo renginių programą buvo įtrauktas ir leidinys „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas“ anglų kalba.
Nuo XVII a. egzistuojanti Lietuvos totorių rankraštinė tradicija, sudaranti išskirtinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinio palikimo bruožą, pastaraisiais metais sulaukia vis didesnio ne tik įvairių šalių mokslininkų, bet ir platesnės tarptautinės visuomenės dėmesio. Į rankraščius, surašytus arabų, turkų, baltarusių ir lenkų kalbomis, bet arabiškais rašmenimis (kitabus, chamailus, tefsyrus bei tedžvidus), specialistai atkreipė dėmesį dar XIX a. viduryje, tačiau išsamios ir kryptingos studijos prasidėjo tik XX a. antrojoje pusėje, Vilniaus universiteto profesoriui A. Antonovičiui išleidus monografiją „Baltarusiški tekstai, surašyti arabų rašmenimis, ir jų grafinė bei ortografinė sistema“ (1968). Išjudinus turtingus Rytų kultūros klodus, buvo imtasi grafinės, tekstologinės ir teminės rankraščių analizės (G. Miškinienė, A. Drozdas, Cz. Lapiczius, P. Suteris, J. Kulwicka-Kaminska).
Vis dėlto šios studijos yra nepakankamos, nes archyvuose saugomų rankraščių turinys, grafinės, literatūrologinės, kalbinės, religinės ir kultūrinės charakteristikos menkai žinomos net šios srities specialistams. Iki šiol transkribuota (iš arabiškų rašmenų) ir paskelbta vos keletas totoriškų rankraštinių šaltinių.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos totorių bendruomenė ne tik kinta, bet ir tampa vis atviresnė naujiems šalies gyventojams (imigrantams ir reemigrantams) iš kitų musulmoniškų šalių. Migracija tampa vis aktualesnė vietos (tradicinėms) tautinėms ir religinėms bendruomenėms: siekiama, kad jos ne tik integruotųsi į šalies visuomenę, bet ir padėtų pritapti naujiems šalies gyventojams. Svarbu užtikrinti efektyvesnę ir, svarbiausia, natūralesnę tautinių mažumų integraciją per atitinkamą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės funkcionavusių kalbų bei kultūrinių tradicijų tyrimą ir jo rezultatų sklaidą visuomenėje. Kuo greičiau ir išsamiau atvykėliai susipažins su įvairialype Lietuvos kultūra, tuo lengviau ir sklandžiau vyks jų integracija. Todėl labai svarbų vaidmenį gali suvaidinti Lietuvos totorių, gyvenančių šioje teritorijoje daugiau nei 625 metus, pavyzdys.
Pristatoma knyga skirta vienam svarbiausių Lietuvos totorių rankraščių – Ivano Luckevičiaus kitabui (XVIII a. pirmoji pusė). Šiuo rankraščiu susidomėta XX a. pradžioje, jį radus Keturiasdešimties Totorių kaime. Surašytas trimis, o kartais – ir keturiomis kalbomis, rankraštis yra savotiškas musulmonų katekizmas, kuriame pateikiama informacija apie svarbiausias musulmonų šventes, šventus mėnesius, dienas ir naktis, Ramadano pasninką, maldas ir t. t. Rankraščio kultūrinę vertę ir svarbą atspindi jame surinkti tekstai, liudijantys vienos iš seniausių Rytų Europoje apsigyvenusių musulmonų bendruomenių vertybes ir prioritetus.
Knygą sudaro įvadas, transliteruotas tekstas, rankraščio vertimas į anglų kalbą, sąvokų ir terminų, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.
2009 m. Lietuvių kalbos instituto išleistas Ivano Luckevičiaus kitabo leidimas buvo skirtas Lietuvos auditorijai, o 2021 m. pasirodęs angliškas papildytas leidimas atveria galimybę su unikaliu LDK totorių rankraštiniu palikimu supažindinti tarptautinę bendruomenę.
Leidinio autorė dėkoja Tautinių mažumų departamentui prie LR Vyriausybės, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos administracijai, Lietuvių kalbos institutui, šeimai ir visiems, prisidėjusiems prie knygos leidimo ir jos pristatymo, bei už palaikymą rengiant leidybos projektą.
Daugiau informacijos: Komunikacijos skyrius: inga.beruliene@mab.lt, +370 687 88685.
Lietuvių skalikai istorinėje raidoje
Lietuvių skalikai istorinėje raidoje
Kiekviena gyvūnų rūšis turi savą istoriją, charakterio ypatybes, kaip ir valstybės bei tautos, kurios tuos gyvūnus augina. Ir kuo gyvūnas arčiau žmogaus, tuo jų gyvenimo sąsaja stipresnė. Visos istorinės, kultūrinės, politinės ir net charakterio kaitos sutrikimai galioja ir gyvūnams. Šuo nuo seno buvo labai reikalingas žmonėms, nes padėjo medžioti, kariauti, saugojo turtą, o šiais laikais atlieka ir daug sudėtingesnes funkcijas (šunys vedliai, kaniterapijos šunys ir t. t.). Vienintelė lietuviška šunų veislė – lietuvių skalikas – irgi nuėjo ne trumpą, sudėtingą ir su mūsų valstybės istorija susijusį kelią – nuo įdomaus ir išskirtinio susidarymo ir trijų skirtingų rūšių iki beveik visiško išnykimo ir galų gale iki atkūrimo. Apie visa tai ir dar daugiau galima išgirsti šioje paskaitoje. Lektorius yra knygos „Lietuvių skalikai“, skirtos vienintelei lietuviškų šunų veislei – lietuvių skalikams, vienas iš autorių.
„Šnekėk greitai – diena trumpa“
„Šnekėk greitai – diena trumpa“
„Šnekėk greitai – diena trumpa“, „Varna varnos akies nekerta“ – šios patarlės, fiksuotos dar XVIII a. rankraštiniuose šaltiniuose, gyvuoja iki šių dienų. Jas, XVIII a. dar tikrai skambėjusias Mažojoje Lietuvoje lietuviškai kalbėjusių žmonių lūpomis užfiksavo vienas žymiausių XVIII a. Mažosios Lietuvos leksikografų ir tautosakos rinkėjų – Jokūbas Brodovskis (Jacob Brodowski, 1692–1744). Šiais metais kaip tik minime jo 330-ąsias gimimo metines.
J. Brodovskis svariu indėliu prisidėjo prie lituanistikos plėtotės – rankraščiuose mums paliko net du lietuvių kalbai ir kultūrai svarbius veikalus: vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodyną bei patarlių, priežodžių ir mįslių rinkinį Litauische Sprichwörter und Rätsel. Apie patį J. Brodovskį biografinių žinių esama nedaug. Tikriausiai apie jį visai ir nebūtume sužinoję, jei ne po Antrojo pasaulinio karo vykdytos ir prof. Povilo Pakarklio (1902–1955) vadovautos tuometės LTSR Mokslų akademijos mokslininkų ekspedicijos. Jų metu į Lietuvą buvo pargabenti ne tik J. Brodovskio rankraščiai, bet taip pat ir kiti itin svarbūs lituaninio paveldo rašytiniai šaltiniai.
Parodos, nuo lapkričio 21 dienos eksponuojamos Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos fojė trijų stendų ekspozicijoje, žiūrovai turi unikalią galimybę pamatyti išlikusius J. Brodovskio rankraštinius veikalus. Jų puslapius sklaidė tokios lituanistikos įžymybės kaip Kristijonas Gotlybas Milkus, Martynas Liudvikas Rėza, Augustas Šleicheris, Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas, Frydrichas Kuršaitis ir kt. Drąsiai galime teigti, jog J. Brodovskio sudarytas rankraštinis vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodynas bei anksčiau anoniminiu laikytas ir tik neseniai tyrėjų J. Brodovskiui priskirtas patarlių ir priežodžių rinkinys yra lietuvių rankraštinio paveldo paminklai.
J. Brodovskiui skirta paroda papildo nuo lapkričio 18 d. eksponuojamą didžiąją parodą „Išsaugotas Rytprūsių ir Klaipėdos krašto lituanistinis paveldas – mokslui ir visuomenei“.
Parodą parengė dr. Kotryna Rekašiūtė