Nupieštas laiko tekėjimas
Nupieštas laiko tekėjimas
2021 m. gruodžio 1 d. 16 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos renginių salėje vyks Agnės Sedleckės piešinių parodos „Metai“ atidarymas ir šiais kūriniais iliustruoto 2022 metų kalendoriaus pristatymas.
Agnė Sedleckė (g. 1991) vaizduojamuoju menu domisi nuo devynerių metų, kai pradėjo lankyti Vievio meno mokyklos dailės skyrių. Puikus ryšys su mokytojais, suteikta kūrybos laisvė paskatino toliau gilintis į menus. Vyresnėse klasėse lankė dizaino pagrindų programą Justino Vienožinskio dailės mokykloje, vėliau baigė dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Įgijusi dizainerės specialybę, kurį laiką dirbo vienoje Klaipėdos įmonėje. Ilgainiui vis labiau norėjosi atskleisti savo vidinį pasaulį ir kūrybai skirti kiek įmanoma daugiau laiko – grįžti prie piešimo, lipdymo. Šiuo metu Agnė pradeda savo verslą, turi keramikos dirbtuves Klaipėdoje.
Kurti įkvepia gamta. Taškas, linija, dėmė – tai kompozicijos pagrindas, jais remdamasi autorė išreiškia ją supančią aplinką. Aplinkui pilna įvairiausių raštų, kuriuos ne visada pastebime. Agnė žvilgsnį patraukusius motyvus interpretuoja savaip ir stengiasi perteikti piešiniuose. Ji žavisi fantastika, mistika, todėl ir savo darbuose nevengia tokių vaizdų ar veikėjų. Dailininkė sako, jog piešia todėl, kad ši veikla atpalaiduoja, leidžia laisvai išreikšti save. Kaip taikomųjų menų atstovė, dizainerė stengiasi ją dominančias veiklas sujungti ir piešinius paversti atvirukais, kalendoriumi, ar sukurti kitokios formos tęsinį.
„Metai “ – pirmoji Agnės Sedleckės personalinė paroda. Eksponuojamos dvylika metų mėnesių istorijų, nupieštų akvarele ir tušu. Metai – laiko tarpas, praeinantis per 365 dienas, per 52 savaites, per 4 sezonus ir 12 mėnesių – ir taip metai iš metų… Tyrinėdama visus 12 mėnesių ir fantazuodama, autorė kiekvieną įasmenino, pavertė gyva būtybe su savo charakteriu ir pomėgiais…
Paroda veiks iki 2022 m. sausio 10 d.
Į renginį prašome registruotis el. paštu: egle.stasiukaityte@mab.lt
Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, arba moteris, kurios vardu pavadinta Biblioteka
Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, arba moteris, kurios vardu pavadinta Biblioteka
2021 m. gruodžio 2 d. 16 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyks dr. Redos Griškaitės paskaita „Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, arba moteris, kurios vardu pavadinta Biblioteka“. Ta proga lankytojai kviečiami apžiūrėti naujausią bibliotekos parodą iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“: trijuose stenduose fojė eksponuojamus T. Vrublevskio motinos rankraščius.
Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (Emilia z Beniowskich Wróblewska, 1830 m. spalio 5 d.–1886 m. gruodžio 23 d.) daugiausia žinoma kaip garsaus Vilniaus advokato ir visuomenės veikėjo Tado Vrublevskio (Tadeusz Stanisław Wróblewski, 1858–1925) motina, kurios vardas greta jos vyro Eustachijaus Vrublevskio (Eustachy Wróblewski) įamžintas 1912 m. Vilniuje įsteigtos Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos (dabar Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) pavadinime. Todėl ši moteris dažniausiai minima Bibliotekai skirtuose leidiniuose ar jos sūnui Tadui Vrublevskiui, o pastaruoju metu – ir sūnui Augustinui Vrublevskiui (Augustyn Wróblewski, 1866–po 1913) skirtose biogramose ar biografijose. Rečiau Beniovskytė-Vrublevskienė įvardijama kaip 1830–1831 m. sukilimo dalyvio Bartolomėjaus Beniovskio (Bartłomiej Beniowski, 1800–1867) duktė ar kaip asmenybė, palaikiusi ryšius su garsiuoju savo vyro Eustachijaus sūnėnu, vienu iš 1863–1864 m. sukilimo vadų, o vėliau Paryžiaus Komunos generolu Valerijonu Vrublevskiu (Walery Wróblewski, 1836–1908). Taigi dažniausiai minima tik kartu su žymiais savo šeimos vyrais. Šios paskaitos tikslas – nuodugniau pažvelgti tiek į šios moters biografiją, tiek į rankraštinį palikimą, kurį sudaro literatūriniai darbai ir egodokumentinis paveldas. Visa ši unikali medžiaga šiandien tebesaugoma jos vardu pavadintoje Bibliotekoje.
Registruotis į paskaitą adresu: inga.beruliene@mab.lt
Pašaukta kūrybai. Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (1830–1886)
Pašaukta kūrybai. Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (1830–1886)
Nuo 2021 m. lapkričio 26 d. visą gruodį Bibliotekoje veiks nauja mažoji paroda „Pašaukta kūrybai. Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė (1830–1886)“ iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“, skirta Bibliotekos įkūrėjo Tado Stanislovo Vrublevskio motinai. Ji buvo ne tik rūpestinga žymių savo sūnų – Tado Stanislovo ir Augustino – motina, mylinti žmona, bet ir literatė. Rašė daug, bet ne spaudai, o sau, tad viskas liko rankraščiuose: dienoraščiai vaikams ir sau (septyni 1850–1886 m. sąsiuviniai, prilygstantys originaliajai prozai), eilėraščiai, vertimai ir visa kita jos kūryba, tebelaukianti šiandienos literatūros istorikų dėmesio. E. Beniovskytės-Vrublevskienės rankraštinis paveldas dabar saugomas Bibliotekos Rankraščių skyriuje. Parodoje eksponuojamais rankraščiais atskleidžiamas tipiškas ir kartu netipiškas XIX a. bajorų kilmės inteligentės moters gyvenimas. E. Beniovskytės-Vrublevskienės dienoraščius tyrusi ir studiją apie juos paskelbusi kultūros istorikė dr. Reda Griškaitė šį egodokumentikos paveldą yra įvardijusi moters „jausmų biografija“.
Parodos lankytojai galės pamatyti vaikams rašytus dienoraščius – savitus egodokumentus, įprastus XIX a. visuomenėje. Jie tarsi motinos pokalbis su vaikais, patarimai jiems. Nors juose, skirtingai nei kitų to meto diarisčių, faktinės informacijos maža, vis dėlto ir čia galima rasti XIX a. kasdienybės atspindžių (šeimos gyvenimo detalių, tarpusavio santykių ir kt.). Literatūrine verte išsiskiria pačiai sau (ad se ipsum) rašyti E. Beniovskytės-Vrublevskienės dienoraščiai. Anot dr. R. Griškaitės, „tai klasikiniai intymiojo dienoraščio pavyzdžiai“. Juose chronologine tvarka rašančioji pasakoja savo vidinius išgyvenimus, rašymas jai – dvasinė terapija.
Be dienoraščiuose paliktų tekstų, E. Beniovskytė-Vrublevskienė reiškėsi ir kitais literatūros darbais. Ji vertė iš anglų į lenkų kalbą tėvo Bartolomėjaus Beniovskio (Bartłomiej Beniowski, 1800–1867) – išskirtinės asmenybės (gydytojo, išradėjo, mokslininko, poligloto) veikalus. Du iš jų, 1842–1845 m. išleisti Londone, taip pat rodomi parodoje: knyga apie frenotipiką, nelyg dabartinio kompiuterio prototipą, ir reformuotos anglų kalbos tarties ir rašybos žodynas. E. Beniovskytė-Vrublevskienė taip pat kūrė tarnams skirtą literatūrą (svajojo jiems įsteigti specialią mokyklą) ir net buvo pradėjusi rašyti jiems vadovėlį. Tokią įvairiopą kūrėją ir norėta atskleisti šia paroda.
Parodą parengė dr. Alma Braziūnienė, Rūta Kazlauskienė, dr. Kotryna Rekašiūtė
Tekstų autorės: dr. Alma Braziūnienė, dr. Kotryna Rekašiūtė
Apipavidalino Eglė Stasiukaitytė, Audronė Stasiukaitytė
Petrui Biržiui – 125 metai
Petrui Biržiui – 125 metai
Tado Vrublevskio skaitykloje 2021 m. lapkričio 16 d. – 2022 m. sausio 6 d. veikia paroda, skirta Petrui Biržiui (Pupų Dėdei).
Populiarus radijo laidų vedėjas, muzikantas, dainininkas, aktorius ir pasakotojas Petras Biržys, kurio šmaikščius kupletus dainavo ir mintinai mokėjo dažnas tarpukario Lietuvos radijo klausytojas, taip pat buvo Lietuvos karininkas, savanoris, literatas, poetas, žurnalistas, knygų leidėjas, laikraščių redaktorius.
Gimė Anykščių valsčiaus Liudiškių kaime 1896 m. rugsėjo 3 arba gruodžio 22 d. – tikra data nežinoma. Knygoje „Pupų Dėdė : atsiminimai“ (Vilnius, 1999) Petras Biržys rašo gimęs labai šaltą žiemos dieną, nors „Anykštėnų biografijų žodynas“ nurodo jį buvus pakrikštytą Anykščių bažnyčioje 1896 m. rugpjūčio 25 d. (pagal Grigaliaus kalendorių – rugsėjo 6 d.). Po 1905 m. įvykių tėvui emigravus į JAV, augo su motina. 1913–1914 m. lankė Utenos pradžios mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje. 1917 m. baigė Maskvos komercinę mokyklą. 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Vėliau baigė Lietuvos karo mokyklą Kaune, tarnavo pėstininkų pulke Ukmergėje. 1921 m. išleistas į atsargą. Mokytojavo Alovės (Alytaus raj.) pradžios mokykloje, Pagėgiuose (Šilutės raj.) vadovavo lietuvių kalbos kursams, Radviliškio gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. 1924–1927 m. studijavo Kaune Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete literatūrą ir teologiją, tačiau studijų nebaigė.
1926 m. keliavo po Pietų Ameriką – Braziliją, Urugvajų, Argentiną. 1927 m. grįžo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kauno karo komendantūroje. 1929 m. vėl išvyko į JAV, koncertavo su kompozitoriaus Antano Vanagaičio vodevilio trupe „Dzimdzi-drimdzi“, aplankė apie 50 lietuvių kolonijų. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1930 m. Kauno radiofone rengė ypatingo populiarumo sulaukusias tiesiogines radijo laidas „Pupų Dėdės pastogėje“, „Kaimo vestuvininkai“, „Kaimo gegužinės“, „Kaimo vakaruškos“, „Pupų Dėdės karčema“. Daugelį metų Petras Biržys vienas arba su trupe koncertavo Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Dėl satyrinių kupletų neįtiko nė vienai valdžiai, daug kartų buvo baudžiamas ir kalinamas.
Bendradarbiauti spaudoje pradėjo 1917 metais. Kūrybą spausdino „Tėvynės sarge“, „Pavasaryje“, „Kariškių žodyje“ ir kitur. 1919 m. išleido poezijos knygelę „Sielos sparnai“, 1923 m. Kaune – „Karo metu“ (1924 m. išėjo jos antroji laida). 1921 m. redagavo pėstininkų pulko žurnalą „Skydas“, 1926–1927 m. – karininkų žurnalą „Kardas“, parengė vienkartinius leidinius „Gediminietis“, „Lietuvos karo invalidas, 1918–1928“, „Radijo bangos“. Rašė lietuvių teatro istoriją, bet išleido tik pirmąjį jos lanką (1928 m.). 1935 m. savo lėšomis leido mėnesinį humoro ir satyros žurnalą „Pupų Dėdė“ (išėjo 12 numerių). Dalyvavo nepriklausomų žurnalistų ir rašytojų grupės veikloje. Akiro slapyvardžiu išleido apybraižų ir monografijų seriją „Lietuvos miestai ir miesteliai“: „Vyžuonos“ (1927), „Anykščiai“, „Taujėnai“ (1928), „Alytaus apskritis“ (1931), „Biržų apskritis“ (1932), „Kėdainių apskritis“ (1934), „Marijampolės apskritis“ (1937). Buvo parašęs apie Kauno, Panevėžio, Mažeikių apskritis, bet rankraščiai neišliko. Iš viso išleido 19 knygų, paskelbė kelis šimtus straipsnių periodinėje spaudoje. Rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo liaudies melodijas. 1928–1937 m. įgrojo, įdainavo ir įkalbėjo 31 plokštelę (Rygoje, Niujorke, Berlyne, Londone). 1928 m. buvo apdovanotas savanorio kūrėjo medaliu. 1942 m. Kauno senamiestyje įkūrė pramogų teatrą „Pupų Dėdės pastogė“. Pokario metais gyveno Vilniuje, kurį laiką dirbo Lietuvos filharmonijos artistu, ruošė radijo valandėles, koncertavo kartu su dainininku Antanu Šabaniausku bei gitaristu Antanu Zabulioniu. Vaidino kine epizodinius vaidmenis. Tačiau ilgainiui groti ir dainuoti jam niekas nebeleido. Senatvėje skurdo, glaudėsi pažįstamų ir draugų namuose. Mirė 1970 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje. Palaidotas Saltoniškių kapinėse.
Informaciją ir parodą parengė Aida Grybienė
Paroda „Vilniaus pilių paukščiai“
Paroda „Vilniaus pilių paukščiai“
Nuo 2021 m. lapkričio 16 d. iki 2022 m. sausio 7 d. prie Bendrosios skaityklos veiks paroda „Vilniaus pilių paukščiai“.
Vrublevskių biblioteka įsikūrusi Gedimino kalno papėdėje, nuo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijos teskiria Vrublevskių gatvė. Už jos – kultūros paveldo objektai, buvusių pilių kompleksas, rytų kryptimi vis labiau panyrantys į gamtos apsuptį. Čia ir gyvena parodoje eksponuojamų nuotraukų objektai – paukščiai. Rezervato tyrėjas, mokslo sričių koordinatorius Stanislovas Patkauskas, atlikdamas savo tiesiogines pareigas, ar laisvą minutę nepraleidžia progos savo fotoaparato objektyvą nukreipti sparnuočio pusėn. Taip rezervato teritorijoje buvo užfiksuota daugiau kaip pusšimtis skirtingų paukščių rūšių, gyvenančių greta mūsų, pačiame senamiesčio centre. Dalis susikaupusių nuotraukų kolekcijos tapo parodėlės apie sparnuočius pagrindu. Dvylikoje parodos stendų vietos pakako 37 skirtingų rūšių paukščiams, įdėtas trumpas rūšies aprašas, nuotraukos. Be to, pasinaudojus mobiliąja priemone, galima pasiklausyti norimo paukščio balso. Tam Jūsų paslaugoms – QR kodai. Šioje ekspozicijoje yra šeši stendai.
LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius
Paroda, skirta Ričardui Baubinui atminti
Paroda, skirta Ričardui Baubinui atminti
2021 m. lapkričio 15 – 2022 m. sausio 31 d. Gamtos tyrimų centro Konferencijų salėje, Akademijos g. 2, eksponuojama paroda „Ričardo Baubino „geografinis kodas“, skirta vienam ryškiausių Lietuvos geografų – Ričardui Baubinui (1960–2009) atminti.
Ričardas Baubinas gimė 1960 m. lapkričio 15 d. Bikėnų kaime (Ignalinos rajone) Vlado Baubino ir Bronislavos Damaškaitės-Baubinienės šeimoje. 1978 m. baigė Dūkšto vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Dar studijų metais Vilniaus universitete buvo padėti tvirti pamatai vėlesniems moksliniams tyrimams, kurie apėmė gamtą, ekologiją ir socialinį gyvenimą. Tolesniuose tyrimuose daug dėmesio skyrė regionų plėtrai, aktyviai dalyvavo rengiant ir įgyvendinant įvairias šalies ir užsienio programas.
Parodoje pristatoma 2020 m. išleista knyga „Geografas. Ričardui Baubinui atminti“. Knygos idėjos autorius – Edis Kriaučiūnas. Joje spausdinami moksliniai bei publicistiniai geografo straipsniai, artimųjų, kolegų ir studentų atsiminimai, pateikiama darbų bibliografinė rodyklė.
Parodos stenduose pateikiami svarbiausi Ričardo Baubino darbai – monografijos, vadovėliai, jo sudaryti, recenzuoti ir redaguoti darbai, straipsniai bendrosios ir regioninės geografijos klausimais, moksliniai tekstai geopolitikos temomis.
Parodos stendai iliustruoti nuotraukomis, asmeniniais mokslininko daiktais.
Tikimasi, kad paroda suteiks galimybę prisiminti ir išreikšti pagarbą vienam ryškiausių XX–XXI amžiaus sandūros Lietuvos geografų Ričardui Baubinui. Apie Kolegą ir jo veiklas garso įraše prisiminimais dalijasi prof. dr. Donatas Burneika, kuris sako, kad apie jį: „lengviau kalbėti kaip apie įspūdį, o ne faktų rinkinį“. Kalbino Inga Berulienė.
Parodą parengė Audrė Trumpienė ir Sigita Dagienė.
Informaciją apie parodą rengė Sigita Dagienė.
Apipavidalino Eglė Stasiukaitytė, Audronė Stasiukaitytė.
Vieša paskaita „Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?“
Vieša paskaita „Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?“
2021 m. lapkričio 18 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje įvyks Aivaro Vilučio vieša paskaita „Kaip ieškoti nežemiškos gyvybės?“.
Buvęs Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro studentas papasakos apie savo kelią ieškant nežemiškos gyvybės, remiantis astrobiologijos mokslu. Atlikdamas praktiką agentūroje NASA, jaunas tyrėjas pradėjo visiškai naują projektą – kaip padedant dirbtiniam intelektui sukurti statistinį nežemiškų mėginių klasifikatorių, kuris galėtų nustatyti, ar tie mėginiai turi gyvybės ženklų.
Paskaitos metu lektorius taip pat aptars šiuos klausimus: kokiais principais remiamės, ieškodami tokios gyvybės, kokią pažįstame, ir tokios, kokios dar nepažįstame. Kokie dėsniai galėtų galioti universaliai gyvybei?
Paskaitą lektorius baigs pasakojimu apie naujausią mokslinę patirtį, įgytą šią vasarą su Mėlynojo marmuro kosminių mokslų instituto (angl. Blue Marble Space Institute of Science) mokslininkais, vykdant naujų galimų biologinių ir fizinių technologijų gyvybės paieškas.
Į paskaitą registruotis adresu: inga.beruliene@mab.lt
LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius
Vilnietės 1863–1864 m. sukilime: liudijimai, pasakojimai, įamžinimas
Vilnietės 1863–1864 m. sukilime: liudijimai, pasakojimai, įamžinimas
Kviečiame žiūrėti dr. Olgos Mastianicos (Lietuvos istorijos institutas) paskaitą „Vilnietės 1863–1864 m. sukilime: liudijimai, pasakojimai, įamžinimas“.
Kokį vaidmenį šiame sukilime jo vadovybė skyrė moterims? Ar Vilniuje veikė „moterų komitetai“? Kokią funkciją jie atlikdavo? Kodėl lūžinių istorinių įvykių akivaizdoje moterys neliko nuošalyje? Kiek moterų buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn? Kurie Vilniaus vienuolynai tapo moterų kalėjimais? Kada ir kaip moterys pasakojo apie savo patirtis sukilime? Apie ką jos nutylėjo? Ar 1863–1864 m. sukilimas ir jo pasekmės buvo moterų vidinių pokyčių laikotarpis?
Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, O. Mastianica tyrinėjo moterų, gimusių Vilniuje, čia baigusių mokslus arba atvykusių į šį miestą sukilimo metais, likimus. Įdomu tai, kad naujausių informacijos šaltinių mokslininkė aptiko LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose.
Prezidento institucijai – 100. Prezidento V. Adamkaus kalba (iš archyvo)
Prezidento institucijai – 100. Prezidento V. Adamkaus kalba (iš archyvo)
Jurgis Ambraziejus Pabrėža – mokslininkas, pranciškonas
Jurgis Ambraziejus Pabrėža – mokslininkas, pranciškonas
Pabrėža, Jurgis Ambraziejus. Taislius augyminis. T. 1, I–223.
Parengė Ona Kažukauskaitė ir Rita Šepetytė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009
Vienuolis, pedagogas ir botanikas, vaistažolininkas – štai tokia įvairiapusė buvo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, gyvenusio XIX amžiuje, veikla. Dabar jis apibūdinamas ir kaip įžvalgus mokslininkas, jautriasielis gydytojas, didis savo krašto istorijos gerbėjas, minias uždegantis oratorius ir dvasininkas, kuris savo gyvenimą ir talentą buvo paskyręs tarnauti žmonėms. Gal ir nieko keisto, kad jo vardas šiandien geriau prisimenamas Žemaitijoje, o ne visoje Lietuvoje – čia jis buvo laikomas net šventuoju.
Apie Jurgį Ambraziejų Pabrėžą ir jo nuopelnus mokslui pasakoja prof. Giedrius Subačius. Radijo laidą parengė Inga Berulienė.