Viešnia iš Kolumbijos
Viešnia iš Kolumbijos
Bibliotekoje apsilankė Kaune gimusi, beveik prieš 80 metų į Kolumbiją su šeima emigravusi Barbora Rimgailaitė (dab. Barbara de Durana). Barbora – nepaprastai nuoširdi, žingeidi, trykštanti neišsenkama energija, per savo darbingą amžių dėsčiusi humanitarinius mokslus Bogotoje, ne tik puikiai mokanti lietuvių, ispanų, prancūzų kalbas, bet ir savo laiką paskyrusi neatlygintiniems darbams – prieš keletą metų savo iniciatyva į ispanų kalbą išvertė Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) knygą „Amžino įšalo žemėje“. Šis vertimas išskirtinis – ne tik su vertėjos komentarais, bet ir buvusio Bogotos mero lietuvio Antano Mockaus įvadiniais žodžiais. Pasak Barboros, „norėjau, kad mano vertimas būtų lengvai skaitomas, lyg liuksusinė mašina važiuotų per lygų plentą, o ne vežimas per duobėtą kelią“.
Ne tik Barbora, bet ir jos šeima įsitraukusi į lietuvybės puoselėjimą – jos vyras inžinierius Enrikė Durana (Enrique Durana) ne vienerius metus nė nemokėdamas lietuvių kalbos buvo Lietuvos garbės konsulu Kolumbijoje, šiuo metu šias pareigas yra perėmusi dukra Klaudija Durana (Claudia Durana).
Prieš kurį laiką Bibliotekos darbuotoja Lina Anušauskienė, vartydama 1937–1939 m. Kaune leistus Moterų tarybos žurnalus „Moteris ir pasaulis“ (1937 m., 8 nr., p. 20; 1938 m., nr. 4, p. 19; 1939 m., nr. 9–10, p. 28), aptiko Elenos Trejienės pavardę. Trejienė juose vadinama viena žymiausių mados specialisčių, autoritetu Kauno madų srityje, žinove, siuvusia sukneles aukščiausio sluoksnio ponioms, viena jų – Sofija Smetonienė.
Susidomėjusi šios modistės veikla, bet apie ją radusi itin mažai žinių, Lina nusprendė pasidomėti plačiau. Paieškos nuvedė ne tik į Kauno Regioninį valstybės archyvą, bet ir į Kolumbiją – paaiškėjo, kad Barbora yra E. Trejienės anūkė. Su B. Rimgailaite užmezgusi pažintį, ne vieną mėnesį susirašinėjusi, kaupusi su E. Trejiene susijusią medžiagą, bei, remdamasi gausiais Barboros atsiminimais, 2024 m. žurnale „Tarp knygų“ paskelbė straipsnį „Kauno Coco Chanel“. Tais pačiais metais kasmetinėje mokslinėje tarpdalykinėje Kauno istorijos konferencijoje „Istoriniai pasakojimai apie Kauną ir kauniečius“ skaitė pranešimą „Elena Trejienė: tarpukario Kauno modistė“.
Po metų su B. Rimgailaite Lina netikėtai susitiko kavinėje Vilniuje. Abi to nežinodamos, neplanuodamos atsidūrė tuo pat metu toje pačioje vietoje. B. Rimgailaitė su malonumu priėmė kvietimą apsilankyti Vrublevskių bibliotekoje. Viešnia buvo supažindinta su Bibliotekos istorija bei joje saugomais turtais, pakviesta pavartyti senąją periodiką, kurioje įamžinta ir jos močiutės E. Trejienės pavardė.
Paskaita „Kosmetika, maisto papildai, vaistai – kas naudinga, o kas pavojinga?“
Paskaita „Kosmetika, maisto papildai, vaistai – kas naudinga, o kas pavojinga?“
Esame kosmetikos, maisto papildų, vaistų vartotojai. Tačiau kaip atsakingai renkamės šiuos produktus, ar žinome, kaip atsirinkti teisingą informaciją, patarimus, kad vartojant pasirinktą produktą, jo poveikis atitiktų lūkesčius?
Mokslo darbuotoja dr. Joana Smirnovienė iš Gyvybės mokslų centro paskaitoje pateiks daug praktiškų patarimų, kaip skaityti reklamines etiketes ir išsiaiškinti tuos dalykus, kurie lemia produkto kokybę ir efektyvumą. Produktas, pagamintas ne virtuvėje, bet profesionalioje laboratorijoje bei registruotas ES duomenų bazėje, tikrai turės pranašumų. Lektorė aptars įvairius kosmetikos gaminių, papildų ir vaistų gamybos procesų dalykus, atkreips dėmesį į skirtingus produktų ženklinimus, jų sudėtį. Lygindami gerus ir blogus pavyzdžius, sužinosite, kaip vyksta moksliniai tyrimai, kiek užtrunka gamybos procesai, kuriant kokybiškus produktus, kokie tam reikalingi finansiniai ir kiti ištekliai. Išgirsite ir pikantiškų detalių, kodėl, pavyzdžiui, kuriant vaistą pasitaiko atvejų, kai svarbu net tiriamos pelės lytis. Kiekviena medžiaga gali būti tiek vaistas, tiek nuodas, priklausomai nuo jo koncentracijos. Tik klinikinių tyrimų rezultatai gali patvirtinti vaistų patikimumą: ten, kur nėra mokslo, dažniausiai lieka tik graži reklama.
Kviečiame žiūrėti / klausyti:
Apie bibliotekų plėtros viziją
Apie bibliotekų plėtros viziją
Vakar, birželio 11 dieną, Kultūros ministerijoje susitikime su valstybinės reikšmės bibliotekų vadovais: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėniene, Vilniaus universiteto bibliotekos generaline direktore Irena Kriviene ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generaline direktore Aušrine Žilinskiene, aptartos strategiškai svarbios temos.
„Bibliotekų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje sparčiai kinta, plečiasi ir auga. Su technologijų ir dirbtinio intelekto plėtra, bibliotekos tampa informacijos apdorojimo, dalijimosi, aptarimo centrais, bendruomenių būrimosi, mokymosi visą gyvenimą vietomis. Labai svarbu užtikrinti vieningą bibliotekų plėtros viziją, kurti integruotą, paprastam žmogui lengvai prieinamą informacinę erdvę“, – sakė kultūros ministras Š. Birutis, pabrėždamas, kad bibliotekos yra ne tik žinių saugyklos, bet ir valstybės atminties tvirtovės.
Susitikime aptarta bibliotekų informacinių sistemų problematika. Kalbėta, kaip strategiškai spręsti iššūkius, kylančius dėl šiuo metu veikiančių kelių skirtingų sistemų, kas apsunkina prieigą prie informacijos vartotojams ir neracionaliai naudoja išteklius. Aptarti galimi sprendimai, kaip sukurti vartotojui patogesnę skaitmeninių paslaugų ir duomenų ekosistemą, užtikrinant skaitmeninio turinio ilgalaikį išsaugojimą ir prieinamumą visoms visuomenės grupėms. Pokalbio metu atkreiptas dėmesys į bibliotekose saugomų kultūros vertybių apsaugą galimų krizių ir ekstremaliųjų situacijų atveju. Susitikime sutarta dėl būtinybės tęsti glaudų dialogą ir formuoti bendras darbo grupes.
Pokalbis apie knygą „Kompiuteriniai žaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“
Pokalbis apie knygą „Kompiuteriniai žaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“
Vrublevskių bibliotekoje susitiko knygos „Kompiuteriniai žaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ autorė Marijam Didžgalvytė ir šios knygos vertėjas iš anglų kalbos Tomas Marcinkevičius-Baronas. Jie aptarė knygos kūrimo procesą, jos vertimo iššūkius, prisiminė leidyklos paieškas, apžvelgė knygoje nagrinėtas temas ir kitus jiems svarbius klausimus.
Marijam Didžgalvytė yra lietuvių-totorių kilmės žaidimų industrijos dalyvė ir kritikė. Ji aktyviai tyrinėja video žaidimų ir politikos sankirtas, atskleidžia negailestingus video žaidimų industrijos užkulisius. Marijam tekstus skelbė „The Guardian“, „VICE“, „GamesIndustry.biz“, „Rosa Luxemburg Stiftung“ ir kt. Šiuo metu Marijam dirba rinkodaros vadove BAFTA apdovanojimus pelniusioje video žaidimų studijoje. Anksčiau ji dėstė Royal Holloway, Londono universitete, dirbo „Game Workers Unite International“ organizacijoje, kūrusioje žaidimų industrijos profsąjungas, o taip pat buvo viena iš GWU UK – pirmosios žaidimų industrijos profsąjungos Jungtinėje Karalystėje – įkūrėjų.
Tomas Marcinkevičius-Baronas yra vertėjas, redaktorius, lietuvių kalbos mokytojas užsieniečiams, aktyvus visuomenininkas (Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininkas), publikavęs ne vieną straipsnį LRT puslapyje, „Gyvenimas per brangus“ portale. Knygos „Kompiuteriniai žaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ vertimas – ne pirmasis Tomo darbas, jis yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys.
Šiame pokalbyje buvo aptartos temos:
Kaip lietuvių kalboje pritaikomas „geimerių“ žargonas?
Kodėl žaidimai vis dar sulaukia skeptiško požiūrio visuomenėje ir kodėl iki šiol vis dar gajus įsitikinimas, kad jie yra „tik vaikų užsiėmimas“?
Ar iš tiesų video žaidimai skatina smurtą?
Kaip video žaidimai buria bendruomenes, kas nulemia jų uždarumą ir kaip galima būtų jas labiau įtraukti į visuomenę?
Ar žaidimai gali įtakoti politinius pokyčius?
Kokie socialiniai procesai atsispindi video žaidimuose?
Kokius tikslus turėtų sau kelti žaidimų kūrėjai, kad jų kūriniai nebūtų trumpalaikiai pareiškimai?
Šiuos ir kitus klausimus autorė aptarė su vertėju, o ko neišgirdote pokalbyje, rasite knygoje. Atviroji prieiga į knygą anglų kalba (nors rekomenduojame įsigyti papildytą lietuvišką knygos variantą).
Paskaita „Tovianistų dokumentai Vrublevskių bibliotekoje“
Paskaita „Tovianistų dokumentai Vrublevskių bibliotekoje“
Tovianizmas buvo religinis socialinės reformos judėjimo mokymas, pavadinta Andriaus Tovianskio (Andrzej Towiański 1799–1878) vardu. Buvęs Vilniaus Aukščiausiojo Teismo tarybos narys, 1840 m. išvykęs iš Lietuvos ir prisidėjęs prie lenkų emigracijos Paryžiuje, Tovianskis skleidė krikščioniškais principais grįstą atsinaujinimo žinią, kuri, reformuojant asmenį, siekė pertvarkyti Europos politinius santykius, taigi ir Lenkijos ir Lietuvos sandraugos atkūrimą. Tovianskio žinia patraukė daug nacionalistinių intelektualų, ypač Prancūzijoje ir Italijoje. Vadovaudamiesi jo mokymu, tovianistai veikliai dalyvavo, kuriantis tautinėms valstybėms, – nuo Tautų pavasario iki Pirmojo pasaulinio karo.
Po Tovianskio mirties 1878 m. vadovavimą judėjimui perėmė Italijos būrelis, skatinęs tovianistų ir lenkų mokslininkų intelektualų bendradarbiavimą, ypač Vilniaus Stepono Batoro universitete. Antrojo pasaulinio karo pradžia staiga nutraukė tovianistų ryšius ir akademinį susidomėjimą tovianizmu sovietų įtakos paveiktame Baltijos regione.
Vrublevskių bibliotekoje saugomas Stepono Batoro universiteto dėstytojos Valentinos Horoškevičiūtės (Walentyna Horoszkiewiczówna, 1890–1947) fondas F 98. Ji buvo trečios kartos mąstytojo Andriaus Tovianskio mokinė: t. y. mokinė, kuriai jau neteko susitikti su Towiańskiu.
Horoškevičiūtė, kaip viena paskutiniųjų veiklių tovianisčių, susirašinėjo su daugeliu kitų tovianistų, ypač iš Italijos. Remdamasi savo vaidmeniu universitete, ji skatino akademinius Tovianskio tyrimus ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lenkijoje bei Italijoje.
Dr. Džiulijas Dala Grana (Giulio Dalla Grana) paskaitoje apžvelgia Vrublevskių bibliotekos V. Horoškevičiūtės fonde F 98 saugomus dokumentus, atskleisdamas kultūrinius, akademinius ir net asmeninius italų ir lenkų intelektualų santykius, atkuriant Turino ir Vilniaus ryšius.
Lektorius Dž. Dala Grana 2024 m. apgynė daktaro disertaciją pagal bendrą Turino universiteto Istorinių studijų katedros ir Amsterdamo universiteto Hermetizmo filosofijos ir susijusių srovių istorijos centro programą. Jis baigė politinių mokslų ir tarptautinių studijų programą pagal Paduvos universiteto ir Krokuvos Jogailos universiteto dvigubo laipsnio sistemą. Daugiausia jis domisi politinės valdžios ir religinio autoriteto santykiais, politinių ir religinių judėjimų istorija Ankstyvaisiais naujaisiais ir Moderniaisiais laikais bei politinių ir religinių idėjų tarpusavio sąsajomis. Jo atliekami tovianizmo tyrimai leido rasti tūkstančius dokumentų, išsibarsčiusių po Lenkiją, Lietuvą, Prancūziją, Šveicariją, Italiją ir Vatikaną. Dž. Dala Grana atkūrė tovianistų judėjimo istoriją, papildydamas ją naujais pasakojimais.
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės mintys apie knygas
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės mintys apie knygas
Monikos Požerskytės nuotrauka
Rūta Elijošaitytė-Kaikarė – Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančioji direktorė, viešosios įstaigos „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ vadovė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė.
Vaikystėje prasidėjęs kelias su knyga ilgainiui tapo mylimu darbu. Įgimtas smalsumas, kūrybiškumas, reiklumas, pagarba rašytam tekstui, kalbai, bendravimas, pažintys su literatūros lauko žmonėmis – šios aplinkybės lėmė, kad Rūta Elijošaitytė-Kaikarė gyvena knygų pasaulyje. Būdama aktyvi skaitytoja, didelė literatūros renginių mėgėja ir lankytoja ji žingsnis po žingsnio tapo daugelio svarbių iniciatyvų, veiklų sumanytoja, kūrėja ir vadove. Tai Vilniaus knygų mugė, kurioje LLA koordinuoja ir įgyvendina kultūrinių renginių programą, tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“, UNESCO literatūros miestų kongresas, tarptautinis kasmetinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, nuolat vykstantys skaitymai, pokalbiai, knygų pristatymai.
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone gyvas skaitytojų, rašytojų, poetų, leidėjų, tyrėjų bendravimas, diskusijos – būtinos. Sparčiai vykstant globalizacijos procesams svarbiu uždaviniu tampa išlaikyti domėjimąsi lietuvių autorių kūryba, literatūra. Knygų mugės, renginių ir apskritai skaitymo tikslas – išsaugoti kalbą.
- Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Turbūt kiekvienas žmogus knygos vertę matuoja savaip. Nors man visada knygoje yra svarbi kalba, tema, tai, ką ji palieka perskaičius, kartais vertė yra ir tiesiog galimybė atitrūkti nuo kasdienos, įsmukti į kitokį – knyginį – pasaulį.
- Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekininkų darbas yra labai sunkus. Manęs kartais prašo parekomenduoti kokią knygą ir aš dažnai suglumstu, ypač jeigu klausia ne itin pažįstami. Kaip žinoti, ką žmogus mėgsta, kaip suprasti, ar pataikysiu. O jeigu knyga, kuri man atrodo labai svarbi, įdomi, kurią lengvai perskaičiau, kitam atrodys menkavertė arba visai nepaskaitoma? Įsivaizduoju, kad bibliotekoje klausimas „Ką patartumėte skaityti?“ nuskamba nuolat. O į jį atsakyti ne taip lengva. Ir turbūt svarbiausia – ne perskaityti visas knygas, bet domėtis kritika, gaudyti skaitytojų nuotaikas, jausti pulsą. Juk visų knygų neperskaitysi, ypač kad jų kasmet išleidžiama tikrai nemažai.
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Esu auklėta, kad knygos puslapiai negali būti užlenkiami, tarp puslapių turi būti dedamas skirtukas ar atvirukas, knygos nevalia skaityti murzinais pirštais ar dėti ant jos kavos puodelį 🙂 Tad daugių daugiausia yra tekę tarp knygų suspausti kokį rudens lapą, kad dailiai sudžiūtų.
- Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Nemanau, kad tarp jų yra konkurencija. Skaitmeninės knygos yra veikiau popierinių papildymas, patogumas. Kad ir kiek kalbama apie popierinės knygos išnykimą, tai nevyksta, o Lietuvoje popierinės knygos leidžiamos itin kokybiškai – užsienio knygų mugėse nuolat tenka išgirsti, kad lietuvių leidėjų knygos kokybiškos, dailios, neretai – ir prabangios.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Turbūt galima vesti paraleles ir tarp kartų, bet manau, kad labai lemia ir šeimos skaitymo įpročiai. Jeigu namie skaitoma nuo mažens, tai nebaisūs ir kartų pokyčiai – knyga vienu ar kitu formatu bus svarbi ir tėvams, ir vaikams. Nors, žinoma, aš augau tada, kai nebuvo didelio pasirinkimo – arba laikas kieme su draugais, arba su knyga namie, tad laiko, praleisto puslapiuose, mano kartos žmonės turbūt suskaičiuotų daugiau.
- Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neturiu tokios knygos. Draugais pasitikiu. Galbūt svetimam žmogui neskolinčiau knygos, kurioje yra man svarbaus žmogaus dedikacija, bet draugams skolinu ramiai. Manau, kad lentyna nėra pagrindinė knygos vieta, mėgstu, kai jas skaito, klausia, ar turiu vieną, ar kitą. Vienos draugės mama yra perskaičiusi daugiau knygų iš mano lentynų, nei aš pati.
- Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Norėčiau tikėti, kad eilėraščių rinktinės 🙂
- Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Daugiausiai skaitau lietuvių autorių. Tikrai gerokai daugiau, nei verstinių knygų. Man įdomu, ką rašo Lietuvos rašytojai, kaip keičiasi jų pasaulio matymas, labai laukiu mėgstamų rašytojų naujų knygų. Nors namie vaikai jau užaugę, mielai skaitau ir knygas vaikams.
- Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Jeigu rašyčiau, mano knyga būtų apie moteris. Galbūt dokumentika, gal ir fikcija – man labai įdomu klausytis moterų istorijų.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Skaitau Dariaus Žiūros „Diserį“, mėgaujuosi. Vis paskaitau eilėraščių iš Vytauto Stankaus ir Mindaugo Nastaravičiaus naujausių knygų.
Žurnalui Baras – 100 metų
Žurnalui Baras – 100 metų
Faustas Kirša.
Fotografas Aleksandras Jurašaitis,
Vilnius, apie 1914,
šifras Fg1-232
Prieš šimtmetį, 1925 m. sausį, Kaune buvo išleistas mėnesinis literatūros ir meno žurnalas Baras. Jį leido „Dainavos“ bendrovė, redagavo Faustas Kirša, spausdino „Švyturio“ spaustuvė.
Bendrovę „Dainava“ įsteigė Faustas Kirša, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Vaičiūnas ir Mykolas Vaitkus. Kiekvienas narys įnešė į bendrovės kasą po 400 litų. Lėšos buvo skirtos žurnalui Baras ir kitiems leidiniams leisti. Prie spaudos finansavimo prisidėjo ir Švietimo ministerija.
Baras nebuvo pirmasis literatūrai, menui ir kritikai skirtas leidinys Lietuvoje. 1912–1914 m. ėjo panašaus turinio žurnalas Vaivorykštė, 1915 m. – almanachas Pirmasai baras, 1920 m. – almanachas Dainava, 1920–1923 m. – žurnalas Skaitymai, 1923–1924 m. – žurnalas Gairės.
Pirmajame Baro numeryje paskelbtame „Redakcijos pasiteisinime“ leidėjai neslėpė, kad seka anksčiau leistais almanachais, nes šie buvę išskirtiniai. Žurnalo pavadinimas rodė redakcijos ketinimą tęsti Pirmojo baro almanachą, taip pat abu leidinius siejo tie patys tekstų autoriai, panaši struktūra, Adomo Varno kurtas dizainas, kalbos tvarkymo ypatybės. Antra vertus, Baras skelbė, jog sieks savitumo, nesitenkins mėgdžiojimu. Leidinys žadėjo nuomonių ir vertinimo kriterijų įvairovę, pagalbą lietuvių kūrėjams, erdvę naujoms kūrybos idėjoms.
1924 m. lapkričio 29 d. buvo gautas leidimas Barą spausdinti, jis turėjo išeiti gruodį, tačiau redaktorius F. Kirša leidyba ėmė rūpintis tik kitų metų sausį. Pirmąjį žurnalo numerį sudarė net 124 puslapiai, ne veltui leidėjai numerius dar vadino knygomis.
Varnas sukūrė Baro viršelio dizainą ir antraštinio lapo vinjetę. Viršelyje buvo pavaizduotas stilizuotas aukuras kalnų fone, įrėmintas dviejų žmonių siluetų. Adomas Jakštas pirmojo numerio recenzijoje pareiškė, kad viršelis nesąs gražus. Gal todėl, o gal dėl kitų priežasčių nuo ketvirto numerio Bare A. Varno grafikos darbų nebeliko.
Matyt, uždelstas išėjimas lėmė, kad pirmasis žurnalo numeris skaitytojus pasitiko keistoku pranešimu – „Būga mirė“ (kalbininkas Kazimieras Būga buvo miręs 1924 m. gruodžio 1 dieną). Kitame lape buvo įdėta K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno ištrauka. Taip pat buvo skelbiami kalbininkui pagerbti skirti F. Kiršos, B. Sruogos ir A. Varno tekstai. A. Jakštas recenzijoje šmaikštavo, kad Baro leidėjai išliaupsino K. Būgą, tačiau jo rašybos nuostatų kažkodėl žurnale nesilaikė. Iš tiesų, žurnalo tekstuose prielinksnis ir priešdėlis „į“ buvo keičiami į „in“, pavyzdžiui: invykiai, in žiūrovus, instabiai ir t. t.
Pirmajame numeryje poezijos paskelbė Vincas Mykolaitis-Putinas, F. Kirša, Adomas Lastas, P. Vaičiūnas, avangardinės prozos – Jurgis Savickis. Ištrauką iš neįprasto žanro kūrinio (prozos ir dramos dialogų veikalas, autoriaus pavadintas poema) „Dangaus ir žemės sūnūs“ paskelbė V. Krėvė-Mickevičius. Taip pat buvo įdėta vertimų: Motiejaus Gustaičio išverstos Sarbievijaus odės ir F. Kiršos išverstas Adomo Mickevičiaus sonetas.
Reikšmingą pirmojo Baro numerio dalį sudarė praėjusių, 1924 metų, Lietuvos kultūros gyvenimo apžvalga. J. Tumas-Vaižgantas aptarė grožinę literatūrą, Mykolas Biržiška – literatūros istorijos ir teorijos veikalus, Vaclovas Biržiška – naujausius bibliografijos darbus. Paulius Galaunė paskelbė du straipsnius: apie lietuviškos knygos meną ir lietuvių dailės naujienas. Vladimiras Dubeneckis davė esė apie architektūrą. Straipsnius teatro tema paskelbė Vytautas Bičiūnas, Vladas Didžiokas ir Mykolas Vaitkus. Apie operą rašė Viktoras Žadeika. Juozas Žilevičius aptarė 1924 metų muzikos įvykius provincijoje ir Klaipėdos krašte.
Vėlesni Baro numeriai išėjo kuklesni, apie 80 puslapių, paskutinis dvigubas numeris – 160 puslapių. Bare bendradarbiavo daugiau kaip 40 literatų ir kritikų. Be jau paminėtų autorių, poezijos leidinyje paskelbė Juozapas Albinas Herbačiauskas, M. Gustaitis, Juozas Tysliava ir kiti, prozos – Augustinas Gricius, Ignas Šeinius, Petras Tarulis, Antanas Vienuolis-Žukauskas. Jonas Mačiulis-Maironis per kelis numerius publikavo dramą „Vytautas pas kryžiuočius“. Baro proza ir dramaturgija, pasak Leono Gudaičio, turėjo įvairių literatūros srovių bruožų: realizmo, impresionizmo, neoromantizmo ir avangardizmo. Skirtingų srovių kūriniai praturtino žurnalą.
Baras daug dėmesio skyrė tautinės kultūros reiškinių vertinimui, dėl kai kurių iš jų tarp kritikų ir kritikuojamųjų spaudoje kildavo karštų svarstymų, ginčų. Pvz., M. Biržiška aštriai kritikavo lietuvių literatūros kritikos „monopolistą“ A. Jakštą. Pastarasis kaltintoją Baro recenzijoje pavadino geru žmogumi, bet blogu mokslininku. Bendramintį M. Biržišką palaikė B. Sruoga. Kritikos straipsnių bei esė paskelbė Sofija Čiurlionienė, Julijonas Lindė-Dobilas, J. A. Herbačiauskas, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Apie dailę ir vaizduojamojo meno aktualijas Bare rašė Ignas Šlapelis, Justinas Vienožinskis, A. Varnas.
Švietimo ministras Leonas Bistras buvo pažadėjęs „Dainavos“ bendrovei 25 000 litų subsidiją, bet teskyrė tik avansą. Ministerijos vadovui pasikeitus, o Baro leidėjams nevengiant kritikuoti valdininkų, paskola nebuvo suteikta. Žurnalas nuolat jautė lėšų stygių. Kita finansinės aklavietės priežastis – per didelė žurnalo kaina: ne kiekvienas inteligentas tuomet galėjo sau leisti prenumeruoti leidinį už 60 litų ar pirkti numerį už 6 ar 8 litus. Negana to, „Dainavos“ bendrovė poetui Kaziui Binkiui buvo suteikusi paskolą, kurios šis nesugebėjo grąžinti ir už tai buvo paduotas į teismą.
1925 m. rugsėjį Lietuvos žiniose pasirodė viešas F. Kiršos laiškas, kuriame Baro redaktorius apgailestavo dėl to, kad Lietuvoje kultūros leidiniai negali eiti be finansinės paramos. Nepaisant to, kad Barui Švietimo ministerija kas mėnesį skirdavusi lėšų spausdinimui apmokėti, po pusmečio žurnalas jau turėjęs „keletą tūkstančių deficito“. Ir netikėtai Ministerija pranešusi, kad nebešelps leidinio. Nesveika esą, kai kultūros, tautos dvasios ugdymo reikalus sprendžia valdininkėliai. Pašalpa literatūrai neturėtų būti kokios nors partijos malonė, bet būtinas reikalas, galbūt svarbesnis negu geležinkeliai…
Sunkią finansinę būklę žurnalo leidėjai bandė taisyti, rengdami literatūros vakarus. Lėšos už parduotus bilietus atitekdavo redakcijai. Pirmasis toks renginys įvyko 1925 m. rugsėjo 12 d. Tautos teatro rūmuose. Jame buvo perskaityti du pranešimai apie grožinės literatūros būklę Lietuvoje, padeklamuota naujausių eilių, paskaityta prozos, dainavo operos solistė.
Vakarų pelnas, deja, žurnalo neišgelbėjo. Pavėluotai, lapkritį, buvo išleistas 9/10 numeris. Jame buvo prašoma skaitytojų pranešti apie savo ketinimus 1926 metais prenumeruoti Barą. Leidiniui išsilaikyti reikėjo bent 1000 prenumeratorių, bet jų atsirado tik 55.
Antrasis vakaras Barui paremti buvo surengtas 1925 gruodžio 13 d. Kauno rotušėje. Vakaro metu F. Kirša papasakojo apie apgailėtiną tiek lietuvių literatūros, tiek redaguojamo žurnalo būklę, rašytojai paskaitė savo kūrinių. „Kaip girdėti, ligi Naujų Metų išeisiąs dar vienas dvigubas „Baro“ nr. Kitais metais eisiąs kas 3–4 mėn. storokomis knygomis“, – žadėjo A. Venclova „Lietuvos žiniose“. Bet leidėjų viltys žlugo, 11/12 numeris nebepasirodė. Leidinys bankrutavo. F. Kirša netrukus įsteigė tos pačios tematikos, bet mažesnės apimties Pradų ir žygių žurnalą.
Baras buvo vienas iš daugelio lietuviškų literatūros, meno ir kritikos leidinių. Nors gyvavo neilgai, bet paliko savo ženklą kultūrai skirtos periodikos istorijoje, įvykdė leidėjų pažadą suteikti erdvės lietuviškos literatūros talentams ir skirtingų pažiūrų kritikams atsiskleisti.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi visi išėję Baro numeriai.
Literatūra:
„Baro“ vakaras. Lietuvos žinios, 1925, rugs. 11, Nr. 202, p. 4.
Gudaitis, Leonas. Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1986.
Jakštas, Adomas. Baras. Rytas, 1925, saus. 28, Nr. 22, p. 2–3.
Kirša, Faustas. Laiškas redakcijai. Lietuvos žinios, 1925, rugs. 11, Nr. 202, p. 4.
Redakcijos pasiteisinimas. Baras, 1925, nr. 1, p. 54.
Venclova, Antanas. Antrasis „Baro“ literatūros vakaras. Parašas: A. V. Lietuvos žinios, 1925, gruod. 17, Nr. 258.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
„Naujas“ inkunabulas
„Naujas“ inkunabulas
Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Dalia Bikauskienė nudžiugino svarbiu atradimu – identifikavo šiame skyriuje inkunabulą. Tai yra prancūzų dominikono, teologo Petro Paludiečio (Petrus de Palude, apie 1275–1342) naujų sekmadieniams skirtų pamokslų rinkinys „Sermones thesauri novi de tempore“ (I-2), išspausdintas 1497 metais Strasbūre, Martino Flacho (apie 1450–1500) spaustuvėje. Martinas Flachas turėtais dviem spausdinimo presais išspausdino apie 100 įvairių knygų, dauguma kurių buvo didelio formato. Daugiausia tai buvo teologijos veikalai ir ypač pamokslų (tarp jų ir Paludiečio) knygos. XV a. paskutiniame dešimtmetyje jis buvo produktyviausias Strasbūro spaustuvininkas.
XV a. Petras Paludietis buvo populiarus, daug kartų spausdintas pamokslų autorius. Įvairūs jo pamokslų rinkiniai XV a. buvo išspausdinti 31 kartą, iš kurių net 17 laidų – mūsų aptariamo Martino Flacho spaustuvėje. Populiariausi buvo „Sermones thesauri novi de tempore“, išspausdinti net 22 kartus, iš kurių 17 kartų – Strasbūre (Martino Flacho – 6).
Tai jau antrasis Petro Paludiečio to paties pavadinimo pamokslų rinkinys, saugomas Bibliotekoje. Pirmasis taip pat buvo išspausdintas Strasbūre, 1484 metais (I-31). Šios knygos leidėjas nėra žinomas, jis įvardijamas kaip „Vitas Patrum“, išspausdintų 1483 metais, leidėjas arba kaip Paludanus (Petro Paludiečio veikalų) leidėjas. Galime būti tikri tik tuo, kad tai nėra Martinas Flachas, nes jis pirmąsias savo knygas išspausdino keleriais metais vėliau – 1487-aisiais (anksčiau išspausdinti ir jam klaidingai priskiriami veikalai iš tikrųjų priklausė jo bendravardžiui leidėjui iš Bazelio).
Kodėl šis inkunabulas yra ne naujas, bet „naujas“? Jis jau seniai buvo saugomas Bibliotekoje, į ją pateko kartu su kitomis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos knygomis. Kadangi, kaip matome iš nuotraukų, knygai teko patirti daug negandų, per kurias dingo ir keli jos lapai, prireikė užsienio bibliotekų skaitmeninių archyvų, kad būtų galima tiksliai nustatyti, kokia tai knyga, kur ir kada buvo išspausdinta. Džiaugdamiesi dar vienu – jau 67-uoju – Bibliotekos inkunabulu ir sveikindami jį atradusią kolegę Dalią Bikauskienę, linkime, kad ji ir jos kolegos dar ne kartą mus pradžiugintų tokiais atradimais.
Informaciją parengė Agnė Zemkajutė
Ukrainiečių dailininko Andrijaus Iljinskio dovana Bibliotekai
Ukrainiečių dailininko Andrijaus Iljinskio dovana Bibliotekai
Joninių išvakarėse LMA Vrublevskių biblioteka sulaukė nepaprastos dovanos: ukrainietis dailininkas Andrijus Iljinskis (Андрiй Iльïньский) jai padovanojo keraminę skulptūrą „Žygimantas ir Barbora“. Pasibaigus Bibliotekoje statybos darbams, skulptūra papuoš atnaujintas rūmų erdves. Dailininkas ją sukūrė Vilniuje, kur su žmona, knygų restauratore, dailininke ir rašytoja Olena Sagaida, apsigyveno, Rusijai užpuolus Ukrainą.
Andrejus Iljinskis – profesionalus menininkas iš Kijevo, kuriantis keramines skulptūras ir grafikos darbus. Jis yra Ukrainos dailininkų sąjungos narys. A. Iljinskio kūryba laisva, drąsi, nesitaikstanti, todėl sovietmečiu jo darbai retai patekdavo į parodų sales. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, A. Iljinskis vienas iš pirmųjų Kyjive savo darbus pristatė užsienio svečiams. Jo autorinių keramikos darbų yra įsigijęs Kyjivo nacionalinis taikomosios dailės muziejus, Ukrainos keramikos muziejus, privatūs kolekcininkai iš Ukrainos, Izraelio, JAV, Prancūzijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Nuo šiol mažiausiai vieną jo darbą turės ir viena Lietuvos atminties institucija – LMA Vrublevskių biblioteka.
Komunikacijos skyriaus informacija.
Nuotraukos Vikos Petrikaitės.
Knygrišystės dirbtuvės Trakų istorijos muziejuje
Knygrišystės dirbtuvės Trakų istorijos muziejuje
2024 metų birželio 3–7 dienomis Trakų istorijos muziejus organizavo kūrybines dirbtuves „LDK rankraštinė knyga: Trakų pilies teismo įrišai šiuolaikiškai“, kuriose dalyvavo Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus restauratorė Tatjana Belokurskaja ir Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė. Mokymus parengė ir juos vedė Trakų istorijos muziejaus rinkinių apskaitos, skaitmeninimo ir restauravimo skyriaus vedėjas, aukščiausios kategorijos dokumentų restauratorius Rimas Supranavičius, jam padėjo Vilniaus knygrišių gildijos nariai dokumentų restauratorius – ekspertas Sigitas Tamulis ir popieriaus marmuruotoja Aušra Lazauskienė.
Vienuolika bibliotekų ir muziejų darbuotojų, išklausę mokytojų teorines paskaitas apie XVI–XVIII a. LDK pavietų ir pilių teismo aktų knygas ir jų įrišus bei valstybingumo simbolius XVI–XVII a. LDK įrišų kultūroje, turėjo puikią galimybę patys pabandyti surišti pirmąsias knygas arba praplėsti jau turimas žinias. Dirbtuvėse dalyvavę restauratoriai gilino savo žinias darydami istorinių teismų aktų knygų rekonstrukcijas. Pirmą kartą prisiliečiantys prie knygrišio amato rišo paprastesnę, šiuolaikiškesnę knygą, taip ne tik išbandydami procesą, bet ir geriau susipažindami su knyga, jos nematomomis, bet svarbiomis detalėmis. Visas knygas papuošė pačių dalyvių pasidarytas marmurinis popierius, su kurio istorija, raštų raida, techninėmis gamybos detalėmis supažindino Aušra Lazauskienė. Pradėję nuo XVII a. raštų, per dvi dienas visi galėjo ne tik stebėti, kaip popieriaus puošyba keitėsi XVII–XIX a., bet ir patys tai išbandyti praktiškai.
Visi užsiėmimai vyko viename iš Trakų pusiasalio pilies bokštų, skirtame raštijos atsiradimo istorijai, rankraštinei ir spausdintai knygai, jame eksponuojamas ir rekonstruotas spausdinimo presas, su kurio veikimu taip pat buvo galimybė susipažinti. Vakarais, po praktinių darbų, dalyviai lankėsi Trakų pusiasalio ir salos pilių muziejuose, apžiūrėjo jų ekspozicijas.
