Sigita Kasiliauskienė

Šįkart savo atradimu dalijasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Kęstutis Gudmantas, tyrinėjantis metraščius, kronikas, dienoraščius ir kitus senosios raštijos pavyzdžius. Tyrėjas, Vrublevskių bibliotekoje vartydamas Gžegožo iš Žarnovco knygą „Obrona postille ewanyelickiey“ (Vilnius, 1591), aptiko Pauliaus Daumanto-Siesickio dienoraštį. Įdomu tai, kad dienoraštis rašytas knygos teksto pabaigoje, papildomai įrištuose lapuose.

Dienoraščio autorius Paulius Daumantas-Siesickis gimė XVI a. IV dešimtmetyje turtingoje Ukmergės pavieto bajorų šeimoje, užėmė aukštas vietos valdžios pareigas – buvo Ukmergės pilies teismo teisėjas, vėliau – Ukmergės žemės teismo teisėjas.

Daumantas-Siesickis nebuvo itin išsilavinęs, tačiau nebuvo ir provincialas – jaunystėje, kaip Žygimanto Augusto aplinkos žmogus, 1559 m. vyko į Karaliaučių pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, o 1581 m. dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos seime Varšuvoje. Kaip rašoma P. Daumanto-Siesickio dienoraštyje, kartais jis apsilankydavo ir Vilniuje, palaikė artimus ryšius su Žemaitijos elito atstovais.

Dienoraštis rašytas lenkų kalba su rusėniškais elementais, o skaitytas veikalas, matyt, paties Siesickio pamargintas pastabomis, viena jų net lietuviška…

Daumanto-Siesickio dienoraštis, rašytas 1591–1603 metais, svarbus kaip religinės, konfesinės ir pilietinės savivokos dokumentas. Tai – ankstyviausi šiuo metu žinomi bajoro (ne didiko) tokio tipo užrašai, atsiradę etninėje Lietuvoje. Nežinia, kas P. Daumantą-Siesickį paskatino gyvenimo saulėlydyje tapti „istoriku“: gal Renesanso epochoje sustiprėjęs individualizmas ar kitų dienoraštininkų pavyzdžiai?

Apie tai žiūrėkite / klausykite:

Zenonas Rokus Rudzikas (1940 08 16 – 2011 06 08) – fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius, žinomas pasaulyje savo ir išugdytų mokinių darbais iš daugiaelektronių atomų teorijos ir jos taikymų astrofizikoje ir plazmos fizikoje.

Zenono Rudziko kelias į teorinę fiziką nebuvo paprastas, daug ką lėmė atsitiktinumai. Tačiau vaikystėje įveikus sunkumus, tekusius kaip lietuviui tremtiniui, tolimesnius žingsnius jau tėvynėje lėmė ne tik kliūtys iš praeities, bet ir sėkmė. Atomo teorija, kurios pradininkas fizikas A. Jucys pradėjo tyrimus Lietuvoje, sulaukė pripažinimo pasaulyje. Ir tuos svarbiausius šiuolaikinės fizikos fundamentalius darbus tęsė jo mokinys Z. R. Rudzikas. Vilniaus teorinės fizikos mokslinės mokyklos pripažinimas tarptautiniu lygiu siejamas ir su akademiko Z. R. Rudziko vardu.

1994 m. Z. R. Rudzikas buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, o 2003 m. – jos prezidentu. Šešerius metus eidamas šias pareigas jis rūpinosi naujo Akademijos vaidmens formavimu, ypač tarptautinių ryšių stiprinimu. Jo iniciatyva Baltijos šalių mokslininkai ėmė dalyvauti europiniuose paskirstytųjų skaičiavimų plėtros projektuose, Lietuva pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su Europos branduolinių tyrimų centru CERN. Z. R. Rudzikas atstovavo Lietuvos mokslui ir gynė jo interesus įvairiuose Europos Sąjungos komitetuose ir komisijose.

Esame kosmetikos, maisto papildų, vaistų vartotojai. Tačiau kaip atsakingai renkamės šiuos produktus, ar žinome, kaip atsirinkti teisingą informaciją, patarimus, kad vartojant pasirinktą produktą, jo poveikis atitiktų lūkesčius?

Mokslo darbuotoja dr. Joana Smirnovienė iš Gyvybės mokslų centro paskaitoje pateiks daug praktiškų patarimų, kaip skaityti reklamines etiketes ir išsiaiškinti tuos dalykus, kurie lemia produkto kokybę ir efektyvumą. Produktas, pagamintas ne virtuvėje, bet profesionalioje laboratorijoje bei registruotas ES duomenų bazėje, tikrai turės pranašumų. Lektorė aptars įvairius kosmetikos gaminių, papildų ir vaistų gamybos procesų dalykus, atkreips dėmesį į skirtingus produktų ženklinimus, jų sudėtį. Lygindami gerus ir blogus pavyzdžius, sužinosite, kaip vyksta moksliniai tyrimai, kiek užtrunka gamybos procesai, kuriant kokybiškus produktus, kokie tam reikalingi finansiniai ir kiti ištekliai. Išgirsite ir pikantiškų detalių, kodėl, pavyzdžiui, kuriant vaistą pasitaiko atvejų, kai svarbu net tiriamos pelės lytis. Kiekviena medžiaga gali būti tiek vaistas, tiek nuodas, priklausomai nuo jo koncentracijos. Tik klinikinių tyrimų rezultatai gali patvirtinti vaistų patikimumą: ten, kur nėra mokslo, dažniausiai lieka tik graži reklama.

Kviečiame žiūrėti / klausyti:

Tovianizmas buvo religinis socialinės reformos judėjimo mokymas, pavadinta Andriaus Tovianskio (Andrzej Towiański 1799–1878) vardu. Buvęs Vilniaus Aukščiausiojo Teismo tarybos narys, 1840 m. išvykęs iš Lietuvos ir prisidėjęs prie lenkų emigracijos Paryžiuje, Tovianskis skleidė krikščioniškais principais grįstą atsinaujinimo žinią, kuri, reformuojant asmenį, siekė pertvarkyti Europos politinius santykius, taigi ir Lenkijos ir Lietuvos sandraugos atkūrimą. Tovianskio žinia patraukė daug nacionalistinių intelektualų, ypač Prancūzijoje ir Italijoje. Vadovaudamiesi jo mokymu, tovianistai veikliai dalyvavo, kuriantis tautinėms valstybėms, – nuo Tautų pavasario iki Pirmojo pasaulinio karo.

Po Tovianskio mirties 1878 m. vadovavimą judėjimui perėmė Italijos būrelis, skatinęs tovianistų ir lenkų mokslininkų intelektualų bendradarbiavimą, ypač Vilniaus Stepono Batoro universitete. Antrojo pasaulinio karo pradžia staiga nutraukė tovianistų ryšius ir akademinį susidomėjimą tovianizmu sovietų įtakos paveiktame Baltijos regione.

Vrublevskių bibliotekoje saugomas Stepono Batoro universiteto dėstytojos Valentinos Horoškevičiūtės (Walentyna Horoszkiewiczówna, 1890–1947) fondas F 98. Ji buvo trečios kartos mąstytojo Andriaus Tovianskio mokinė: t. y. mokinė, kuriai jau neteko susitikti su Towiańskiu.

Horoškevičiūtė, kaip viena paskutiniųjų veiklių tovianisčių, susirašinėjo su daugeliu kitų tovianistų, ypač iš Italijos. Remdamasi savo vaidmeniu universitete, ji skatino akademinius Tovianskio tyrimus ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lenkijoje bei Italijoje.

Dr. Džiulijas Dala Grana (Giulio Dalla Grana) paskaitoje apžvelgia Vrublevskių bibliotekos V. Horoškevičiūtės fonde F 98 saugomus dokumentus, atskleisdamas kultūrinius, akademinius ir net asmeninius italų ir lenkų intelektualų santykius, atkuriant Turino ir Vilniaus ryšius.

Lektorius Dž. Dala Grana 2024 m. apgynė daktaro disertaciją pagal bendrą Turino universiteto Istorinių studijų katedros ir Amsterdamo universiteto Hermetizmo filosofijos ir susijusių srovių istorijos centro programą. Jis baigė politinių mokslų ir tarptautinių studijų programą pagal Paduvos universiteto ir Krokuvos Jogailos universiteto dvigubo laipsnio sistemą. Daugiausia jis domisi politinės valdžios ir religinio autoriteto santykiais, politinių ir religinių judėjimų istorija Ankstyvaisiais naujaisiais ir Moderniaisiais laikais bei politinių ir religinių idėjų tarpusavio sąsajomis. Jo atliekami tovianizmo tyrimai leido rasti tūkstančius dokumentų, išsibarsčiusių po Lenkiją, Lietuvą, Prancūziją, Šveicariją, Italiją ir Vatikaną. Dž. Dala Grana atkūrė tovianistų judėjimo istoriją, papildydamas ją naujais pasakojimais.