Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės mintys apie knygas
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės mintys apie knygas
Monikos Požerskytės nuotrauka
Rūta Elijošaitytė-Kaikarė – Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančioji direktorė, viešosios įstaigos „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ vadovė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė.
Vaikystėje prasidėjęs kelias su knyga ilgainiui tapo mylimu darbu. Įgimtas smalsumas, kūrybiškumas, reiklumas, pagarba rašytam tekstui, kalbai, bendravimas, pažintys su literatūros lauko žmonėmis – šios aplinkybės lėmė, kad Rūta Elijošaitytė-Kaikarė gyvena knygų pasaulyje. Būdama aktyvi skaitytoja, didelė literatūros renginių mėgėja ir lankytoja ji žingsnis po žingsnio tapo daugelio svarbių iniciatyvų, veiklų sumanytoja, kūrėja ir vadove. Tai Vilniaus knygų mugė, kurioje LLA koordinuoja ir įgyvendina kultūrinių renginių programą, tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“, UNESCO literatūros miestų kongresas, tarptautinis kasmetinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, nuolat vykstantys skaitymai, pokalbiai, knygų pristatymai.
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone gyvas skaitytojų, rašytojų, poetų, leidėjų, tyrėjų bendravimas, diskusijos – būtinos. Sparčiai vykstant globalizacijos procesams svarbiu uždaviniu tampa išlaikyti domėjimąsi lietuvių autorių kūryba, literatūra. Knygų mugės, renginių ir apskritai skaitymo tikslas – išsaugoti kalbą.
- Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Turbūt kiekvienas žmogus knygos vertę matuoja savaip. Nors man visada knygoje yra svarbi kalba, tema, tai, ką ji palieka perskaičius, kartais vertė yra ir tiesiog galimybė atitrūkti nuo kasdienos, įsmukti į kitokį – knyginį – pasaulį.
- Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekininkų darbas yra labai sunkus. Manęs kartais prašo parekomenduoti kokią knygą ir aš dažnai suglumstu, ypač jeigu klausia ne itin pažįstami. Kaip žinoti, ką žmogus mėgsta, kaip suprasti, ar pataikysiu. O jeigu knyga, kuri man atrodo labai svarbi, įdomi, kurią lengvai perskaičiau, kitam atrodys menkavertė arba visai nepaskaitoma? Įsivaizduoju, kad bibliotekoje klausimas „Ką patartumėte skaityti?“ nuskamba nuolat. O į jį atsakyti ne taip lengva. Ir turbūt svarbiausia – ne perskaityti visas knygas, bet domėtis kritika, gaudyti skaitytojų nuotaikas, jausti pulsą. Juk visų knygų neperskaitysi, ypač kad jų kasmet išleidžiama tikrai nemažai.
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Esu auklėta, kad knygos puslapiai negali būti užlenkiami, tarp puslapių turi būti dedamas skirtukas ar atvirukas, knygos nevalia skaityti murzinais pirštais ar dėti ant jos kavos puodelį 🙂 Tad daugių daugiausia yra tekę tarp knygų suspausti kokį rudens lapą, kad dailiai sudžiūtų.
- Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Nemanau, kad tarp jų yra konkurencija. Skaitmeninės knygos yra veikiau popierinių papildymas, patogumas. Kad ir kiek kalbama apie popierinės knygos išnykimą, tai nevyksta, o Lietuvoje popierinės knygos leidžiamos itin kokybiškai – užsienio knygų mugėse nuolat tenka išgirsti, kad lietuvių leidėjų knygos kokybiškos, dailios, neretai – ir prabangios.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Turbūt galima vesti paraleles ir tarp kartų, bet manau, kad labai lemia ir šeimos skaitymo įpročiai. Jeigu namie skaitoma nuo mažens, tai nebaisūs ir kartų pokyčiai – knyga vienu ar kitu formatu bus svarbi ir tėvams, ir vaikams. Nors, žinoma, aš augau tada, kai nebuvo didelio pasirinkimo – arba laikas kieme su draugais, arba su knyga namie, tad laiko, praleisto puslapiuose, mano kartos žmonės turbūt suskaičiuotų daugiau.
- Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neturiu tokios knygos. Draugais pasitikiu. Galbūt svetimam žmogui neskolinčiau knygos, kurioje yra man svarbaus žmogaus dedikacija, bet draugams skolinu ramiai. Manau, kad lentyna nėra pagrindinė knygos vieta, mėgstu, kai jas skaito, klausia, ar turiu vieną, ar kitą. Vienos draugės mama yra perskaičiusi daugiau knygų iš mano lentynų, nei aš pati.
- Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Norėčiau tikėti, kad eilėraščių rinktinės 🙂
- Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Daugiausiai skaitau lietuvių autorių. Tikrai gerokai daugiau, nei verstinių knygų. Man įdomu, ką rašo Lietuvos rašytojai, kaip keičiasi jų pasaulio matymas, labai laukiu mėgstamų rašytojų naujų knygų. Nors namie vaikai jau užaugę, mielai skaitau ir knygas vaikams.
- Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Jeigu rašyčiau, mano knyga būtų apie moteris. Galbūt dokumentika, gal ir fikcija – man labai įdomu klausytis moterų istorijų.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Skaitau Dariaus Žiūros „Diserį“, mėgaujuosi. Vis paskaitau eilėraščių iš Vytauto Stankaus ir Mindaugo Nastaravičiaus naujausių knygų.
Žurnalui Baras – 100 metų
Žurnalui Baras – 100 metų
Faustas Kirša.
Fotografas Aleksandras Jurašaitis,
Vilnius, apie 1914,
šifras Fg1-232
Prieš šimtmetį, 1925 m. sausį, Kaune buvo išleistas mėnesinis literatūros ir meno žurnalas Baras. Jį leido „Dainavos“ bendrovė, redagavo Faustas Kirša, spausdino „Švyturio“ spaustuvė.
Bendrovę „Dainava“ įsteigė Faustas Kirša, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Vaičiūnas ir Mykolas Vaitkus. Kiekvienas narys įnešė į bendrovės kasą po 400 litų. Lėšos buvo skirtos žurnalui Baras ir kitiems leidiniams leisti. Prie spaudos finansavimo prisidėjo ir Švietimo ministerija.
Baras nebuvo pirmasis literatūrai, menui ir kritikai skirtas leidinys Lietuvoje. 1912–1914 m. ėjo panašaus turinio žurnalas Vaivorykštė, 1915 m. – almanachas Pirmasai baras, 1920 m. – almanachas Dainava, 1920–1923 m. – žurnalas Skaitymai, 1923–1924 m. – žurnalas Gairės.
Pirmajame Baro numeryje paskelbtame „Redakcijos pasiteisinime“ leidėjai neslėpė, kad seka anksčiau leistais almanachais, nes šie buvę išskirtiniai. Žurnalo pavadinimas rodė redakcijos ketinimą tęsti Pirmojo baro almanachą, taip pat abu leidinius siejo tie patys tekstų autoriai, panaši struktūra, Adomo Varno kurtas dizainas, kalbos tvarkymo ypatybės. Antra vertus, Baras skelbė, jog sieks savitumo, nesitenkins mėgdžiojimu. Leidinys žadėjo nuomonių ir vertinimo kriterijų įvairovę, pagalbą lietuvių kūrėjams, erdvę naujoms kūrybos idėjoms.
1924 m. lapkričio 29 d. buvo gautas leidimas Barą spausdinti, jis turėjo išeiti gruodį, tačiau redaktorius F. Kirša leidyba ėmė rūpintis tik kitų metų sausį. Pirmąjį žurnalo numerį sudarė net 124 puslapiai, ne veltui leidėjai numerius dar vadino knygomis.
Varnas sukūrė Baro viršelio dizainą ir antraštinio lapo vinjetę. Viršelyje buvo pavaizduotas stilizuotas aukuras kalnų fone, įrėmintas dviejų žmonių siluetų. Adomas Jakštas pirmojo numerio recenzijoje pareiškė, kad viršelis nesąs gražus. Gal todėl, o gal dėl kitų priežasčių nuo ketvirto numerio Bare A. Varno grafikos darbų nebeliko.
Matyt, uždelstas išėjimas lėmė, kad pirmasis žurnalo numeris skaitytojus pasitiko keistoku pranešimu – „Būga mirė“ (kalbininkas Kazimieras Būga buvo miręs 1924 m. gruodžio 1 dieną). Kitame lape buvo įdėta K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno ištrauka. Taip pat buvo skelbiami kalbininkui pagerbti skirti F. Kiršos, B. Sruogos ir A. Varno tekstai. A. Jakštas recenzijoje šmaikštavo, kad Baro leidėjai išliaupsino K. Būgą, tačiau jo rašybos nuostatų kažkodėl žurnale nesilaikė. Iš tiesų, žurnalo tekstuose prielinksnis ir priešdėlis „į“ buvo keičiami į „in“, pavyzdžiui: invykiai, in žiūrovus, instabiai ir t. t.
Pirmajame numeryje poezijos paskelbė Vincas Mykolaitis-Putinas, F. Kirša, Adomas Lastas, P. Vaičiūnas, avangardinės prozos – Jurgis Savickis. Ištrauką iš neįprasto žanro kūrinio (prozos ir dramos dialogų veikalas, autoriaus pavadintas poema) „Dangaus ir žemės sūnūs“ paskelbė V. Krėvė-Mickevičius. Taip pat buvo įdėta vertimų: Motiejaus Gustaičio išverstos Sarbievijaus odės ir F. Kiršos išverstas Adomo Mickevičiaus sonetas.
Reikšmingą pirmojo Baro numerio dalį sudarė praėjusių, 1924 metų, Lietuvos kultūros gyvenimo apžvalga. J. Tumas-Vaižgantas aptarė grožinę literatūrą, Mykolas Biržiška – literatūros istorijos ir teorijos veikalus, Vaclovas Biržiška – naujausius bibliografijos darbus. Paulius Galaunė paskelbė du straipsnius: apie lietuviškos knygos meną ir lietuvių dailės naujienas. Vladimiras Dubeneckis davė esė apie architektūrą. Straipsnius teatro tema paskelbė Vytautas Bičiūnas, Vladas Didžiokas ir Mykolas Vaitkus. Apie operą rašė Viktoras Žadeika. Juozas Žilevičius aptarė 1924 metų muzikos įvykius provincijoje ir Klaipėdos krašte.
Vėlesni Baro numeriai išėjo kuklesni, apie 80 puslapių, paskutinis dvigubas numeris – 160 puslapių. Bare bendradarbiavo daugiau kaip 40 literatų ir kritikų. Be jau paminėtų autorių, poezijos leidinyje paskelbė Juozapas Albinas Herbačiauskas, M. Gustaitis, Juozas Tysliava ir kiti, prozos – Augustinas Gricius, Ignas Šeinius, Petras Tarulis, Antanas Vienuolis-Žukauskas. Jonas Mačiulis-Maironis per kelis numerius publikavo dramą „Vytautas pas kryžiuočius“. Baro proza ir dramaturgija, pasak Leono Gudaičio, turėjo įvairių literatūros srovių bruožų: realizmo, impresionizmo, neoromantizmo ir avangardizmo. Skirtingų srovių kūriniai praturtino žurnalą.
Baras daug dėmesio skyrė tautinės kultūros reiškinių vertinimui, dėl kai kurių iš jų tarp kritikų ir kritikuojamųjų spaudoje kildavo karštų svarstymų, ginčų. Pvz., M. Biržiška aštriai kritikavo lietuvių literatūros kritikos „monopolistą“ A. Jakštą. Pastarasis kaltintoją Baro recenzijoje pavadino geru žmogumi, bet blogu mokslininku. Bendramintį M. Biržišką palaikė B. Sruoga. Kritikos straipsnių bei esė paskelbė Sofija Čiurlionienė, Julijonas Lindė-Dobilas, J. A. Herbačiauskas, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Apie dailę ir vaizduojamojo meno aktualijas Bare rašė Ignas Šlapelis, Justinas Vienožinskis, A. Varnas.
Švietimo ministras Leonas Bistras buvo pažadėjęs „Dainavos“ bendrovei 25 000 litų subsidiją, bet teskyrė tik avansą. Ministerijos vadovui pasikeitus, o Baro leidėjams nevengiant kritikuoti valdininkų, paskola nebuvo suteikta. Žurnalas nuolat jautė lėšų stygių. Kita finansinės aklavietės priežastis – per didelė žurnalo kaina: ne kiekvienas inteligentas tuomet galėjo sau leisti prenumeruoti leidinį už 60 litų ar pirkti numerį už 6 ar 8 litus. Negana to, „Dainavos“ bendrovė poetui Kaziui Binkiui buvo suteikusi paskolą, kurios šis nesugebėjo grąžinti ir už tai buvo paduotas į teismą.
1925 m. rugsėjį Lietuvos žiniose pasirodė viešas F. Kiršos laiškas, kuriame Baro redaktorius apgailestavo dėl to, kad Lietuvoje kultūros leidiniai negali eiti be finansinės paramos. Nepaisant to, kad Barui Švietimo ministerija kas mėnesį skirdavusi lėšų spausdinimui apmokėti, po pusmečio žurnalas jau turėjęs „keletą tūkstančių deficito“. Ir netikėtai Ministerija pranešusi, kad nebešelps leidinio. Nesveika esą, kai kultūros, tautos dvasios ugdymo reikalus sprendžia valdininkėliai. Pašalpa literatūrai neturėtų būti kokios nors partijos malonė, bet būtinas reikalas, galbūt svarbesnis negu geležinkeliai…
Sunkią finansinę būklę žurnalo leidėjai bandė taisyti, rengdami literatūros vakarus. Lėšos už parduotus bilietus atitekdavo redakcijai. Pirmasis toks renginys įvyko 1925 m. rugsėjo 12 d. Tautos teatro rūmuose. Jame buvo perskaityti du pranešimai apie grožinės literatūros būklę Lietuvoje, padeklamuota naujausių eilių, paskaityta prozos, dainavo operos solistė.
Vakarų pelnas, deja, žurnalo neišgelbėjo. Pavėluotai, lapkritį, buvo išleistas 9/10 numeris. Jame buvo prašoma skaitytojų pranešti apie savo ketinimus 1926 metais prenumeruoti Barą. Leidiniui išsilaikyti reikėjo bent 1000 prenumeratorių, bet jų atsirado tik 55.
Antrasis vakaras Barui paremti buvo surengtas 1925 gruodžio 13 d. Kauno rotušėje. Vakaro metu F. Kirša papasakojo apie apgailėtiną tiek lietuvių literatūros, tiek redaguojamo žurnalo būklę, rašytojai paskaitė savo kūrinių. „Kaip girdėti, ligi Naujų Metų išeisiąs dar vienas dvigubas „Baro“ nr. Kitais metais eisiąs kas 3–4 mėn. storokomis knygomis“, – žadėjo A. Venclova „Lietuvos žiniose“. Bet leidėjų viltys žlugo, 11/12 numeris nebepasirodė. Leidinys bankrutavo. F. Kirša netrukus įsteigė tos pačios tematikos, bet mažesnės apimties Pradų ir žygių žurnalą.
Baras buvo vienas iš daugelio lietuviškų literatūros, meno ir kritikos leidinių. Nors gyvavo neilgai, bet paliko savo ženklą kultūrai skirtos periodikos istorijoje, įvykdė leidėjų pažadą suteikti erdvės lietuviškos literatūros talentams ir skirtingų pažiūrų kritikams atsiskleisti.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi visi išėję Baro numeriai.
Literatūra:
„Baro“ vakaras. Lietuvos žinios, 1925, rugs. 11, Nr. 202, p. 4.
Gudaitis, Leonas. Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1986.
Jakštas, Adomas. Baras. Rytas, 1925, saus. 28, Nr. 22, p. 2–3.
Kirša, Faustas. Laiškas redakcijai. Lietuvos žinios, 1925, rugs. 11, Nr. 202, p. 4.
Redakcijos pasiteisinimas. Baras, 1925, nr. 1, p. 54.
Venclova, Antanas. Antrasis „Baro“ literatūros vakaras. Parašas: A. V. Lietuvos žinios, 1925, gruod. 17, Nr. 258.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
„Naujas“ inkunabulas
„Naujas“ inkunabulas
Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Dalia Bikauskienė nudžiugino svarbiu atradimu – identifikavo šiame skyriuje inkunabulą. Tai yra prancūzų dominikono, teologo Petro Paludiečio (Petrus de Palude, apie 1275–1342) naujų sekmadieniams skirtų pamokslų rinkinys „Sermones thesauri novi de tempore“ (I-2), išspausdintas 1497 metais Strasbūre, Martino Flacho (apie 1450–1500) spaustuvėje. Martinas Flachas turėtais dviem spausdinimo presais išspausdino apie 100 įvairių knygų, dauguma kurių buvo didelio formato. Daugiausia tai buvo teologijos veikalai ir ypač pamokslų (tarp jų ir Paludiečio) knygos. XV a. paskutiniame dešimtmetyje jis buvo produktyviausias Strasbūro spaustuvininkas.
XV a. Petras Paludietis buvo populiarus, daug kartų spausdintas pamokslų autorius. Įvairūs jo pamokslų rinkiniai XV a. buvo išspausdinti 31 kartą, iš kurių net 17 laidų – mūsų aptariamo Martino Flacho spaustuvėje. Populiariausi buvo „Sermones thesauri novi de tempore“, išspausdinti net 22 kartus, iš kurių 17 kartų – Strasbūre (Martino Flacho – 6).
Tai jau antrasis Petro Paludiečio to paties pavadinimo pamokslų rinkinys, saugomas Bibliotekoje. Pirmasis taip pat buvo išspausdintas Strasbūre, 1484 metais (I-31). Šios knygos leidėjas nėra žinomas, jis įvardijamas kaip „Vitas Patrum“, išspausdintų 1483 metais, leidėjas arba kaip Paludanus (Petro Paludiečio veikalų) leidėjas. Galime būti tikri tik tuo, kad tai nėra Martinas Flachas, nes jis pirmąsias savo knygas išspausdino keleriais metais vėliau – 1487-aisiais (anksčiau išspausdinti ir jam klaidingai priskiriami veikalai iš tikrųjų priklausė jo bendravardžiui leidėjui iš Bazelio).
Kodėl šis inkunabulas yra ne naujas, bet „naujas“? Jis jau seniai buvo saugomas Bibliotekoje, į ją pateko kartu su kitomis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos knygomis. Kadangi, kaip matome iš nuotraukų, knygai teko patirti daug negandų, per kurias dingo ir keli jos lapai, prireikė užsienio bibliotekų skaitmeninių archyvų, kad būtų galima tiksliai nustatyti, kokia tai knyga, kur ir kada buvo išspausdinta. Džiaugdamiesi dar vienu – jau 67-uoju – Bibliotekos inkunabulu ir sveikindami jį atradusią kolegę Dalią Bikauskienę, linkime, kad ji ir jos kolegos dar ne kartą mus pradžiugintų tokiais atradimais.
Informaciją parengė Agnė Zemkajutė
Ukrainiečių dailininko Andrijaus Iljinskio dovana Bibliotekai
Ukrainiečių dailininko Andrijaus Iljinskio dovana Bibliotekai
Joninių išvakarėse LMA Vrublevskių biblioteka sulaukė nepaprastos dovanos: ukrainietis dailininkas Andrijus Iljinskis (Андрiй Iльïньский) jai padovanojo keraminę skulptūrą „Žygimantas ir Barbora“. Pasibaigus Bibliotekoje statybos darbams, skulptūra papuoš atnaujintas rūmų erdves. Dailininkas ją sukūrė Vilniuje, kur su žmona, knygų restauratore, dailininke ir rašytoja Olena Sagaida, apsigyveno, Rusijai užpuolus Ukrainą.
Andrejus Iljinskis – profesionalus menininkas iš Kijevo, kuriantis keramines skulptūras ir grafikos darbus. Jis yra Ukrainos dailininkų sąjungos narys. A. Iljinskio kūryba laisva, drąsi, nesitaikstanti, todėl sovietmečiu jo darbai retai patekdavo į parodų sales. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, A. Iljinskis vienas iš pirmųjų Kyjive savo darbus pristatė užsienio svečiams. Jo autorinių keramikos darbų yra įsigijęs Kyjivo nacionalinis taikomosios dailės muziejus, Ukrainos keramikos muziejus, privatūs kolekcininkai iš Ukrainos, Izraelio, JAV, Prancūzijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Nuo šiol mažiausiai vieną jo darbą turės ir viena Lietuvos atminties institucija – LMA Vrublevskių biblioteka.
Komunikacijos skyriaus informacija.
Nuotraukos Vikos Petrikaitės.
Knygrišystės dirbtuvės Trakų istorijos muziejuje
Knygrišystės dirbtuvės Trakų istorijos muziejuje
2024 metų birželio 3–7 dienomis Trakų istorijos muziejus organizavo kūrybines dirbtuves „LDK rankraštinė knyga: Trakų pilies teismo įrišai šiuolaikiškai“, kuriose dalyvavo Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus restauratorė Tatjana Belokurskaja ir Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė. Mokymus parengė ir juos vedė Trakų istorijos muziejaus rinkinių apskaitos, skaitmeninimo ir restauravimo skyriaus vedėjas, aukščiausios kategorijos dokumentų restauratorius Rimas Supranavičius, jam padėjo Vilniaus knygrišių gildijos nariai dokumentų restauratorius – ekspertas Sigitas Tamulis ir popieriaus marmuruotoja Aušra Lazauskienė.
Vienuolika bibliotekų ir muziejų darbuotojų, išklausę mokytojų teorines paskaitas apie XVI–XVIII a. LDK pavietų ir pilių teismo aktų knygas ir jų įrišus bei valstybingumo simbolius XVI–XVII a. LDK įrišų kultūroje, turėjo puikią galimybę patys pabandyti surišti pirmąsias knygas arba praplėsti jau turimas žinias. Dirbtuvėse dalyvavę restauratoriai gilino savo žinias darydami istorinių teismų aktų knygų rekonstrukcijas. Pirmą kartą prisiliečiantys prie knygrišio amato rišo paprastesnę, šiuolaikiškesnę knygą, taip ne tik išbandydami procesą, bet ir geriau susipažindami su knyga, jos nematomomis, bet svarbiomis detalėmis. Visas knygas papuošė pačių dalyvių pasidarytas marmurinis popierius, su kurio istorija, raštų raida, techninėmis gamybos detalėmis supažindino Aušra Lazauskienė. Pradėję nuo XVII a. raštų, per dvi dienas visi galėjo ne tik stebėti, kaip popieriaus puošyba keitėsi XVII–XIX a., bet ir patys tai išbandyti praktiškai.
Visi užsiėmimai vyko viename iš Trakų pusiasalio pilies bokštų, skirtame raštijos atsiradimo istorijai, rankraštinei ir spausdintai knygai, jame eksponuojamas ir rekonstruotas spausdinimo presas, su kurio veikimu taip pat buvo galimybė susipažinti. Vakarais, po praktinių darbų, dalyviai lankėsi Trakų pusiasalio ir salos pilių muziejuose, apžiūrėjo jų ekspozicijas.
,,Liuteroniškos kultūros dienų 2024“ renginys
,,Liuteroniškos kultūros dienų 2024“ renginys
2024-aisiais minime 415-ąsias žinomo raštijos darbuotojo, evangelikų liuteronų kunigo ir pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos autoriaus – Danieliaus Kleino (Daniel Klein, 1609–1666) gimimo metines. Šiai sukakčiai paminėti buvo skirtas vienas iš Klaipėdoje organizuojamų ,,Liuteroniškos kultūros dienų 2024“ renginių – konferencija ,,Danielius Kleinas: kaip skambėtų Klaipėda, jei nebūtų raidės ė?“. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė prof. Alfredas Bumblauskas, dr. Mindaugas Šinkūnas, taip pat Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus mokslo darbuotoja dr. Kotryna Rekašiūtė. Konferenciją moderavo Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje – dr. Arūnas Baublys. Konferencijos metu kalbėta apie liuteronišką kultūrą bei jos paveldą, prisiminti žinomi raštijos kūrėjai, taip pat diskutuota apie liuteroniškos kultūros traktavimą.
Dr. Kotryna Rekašiūtė pranešime ,,Nenusipelnęs mūsų užmaršties: Augustas Šleicheris“ dėmesį skyrė žymiausiam XIX a. indoeuropeistui, kalbininkui, lyginamosios kalbotyros bei sanskrito profesoriui – Augustui Šleicheriui (August Schleicher, 1821–1868). Jis tyrinėjo indoeuropiečių kalbų kilmę ir istoriją, bandė atkurti indoeuropiečių prokalbę, parengė pirmąją lietuvių kalbos mokslinę gramatiką bei kitų lituanistikai reikšmingų darbų. Pranešime kalbėta apie A. Šleicherio mokslinę veiklą, taip pat pristatyti LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomi šio mokslininko darbai.
,,Liuteroniškos kultūros dienų 2024“ organizatorių nuotraukos
Virtualios parodos „Žydinti lelija ir spindintis perlas“ pristatymas
Virtualios parodos „Žydinti lelija ir spindintis perlas“ pristatymas
2024 m. gegužės 21 d. viešbutyje PACAI (Didžioji g. 7, Vilnius) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja istorikė dr. Justina Sipavičiūtė pristatė virtualią parodą „Žydinti lelija ir spindintis perlas“, skirtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco 400-ųjų gimimo metinių sukakčiai. Renginio data pasirinkta neatsitiktinai. Lygiai prieš 6 metus atnaujintuose Pacų rūmuose pradėjo veiklą viešbutis PACAI.
Pacai – viena įtakingiausių LDK giminių. Jos atstovai užėmė aukštas pareigas, dalyvavo svarbiausiuose istoriniuose įvykiuose. Pacai turėjo dvigubos lelijos herbą, kuris primena ir vieną garsiausių šios giminės atstovų didįjį etmoną, Vilniaus vaivadą Mykolą Kazimierą Pacą, pastačiusį Vilniuje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią (čia ir palaidotas).
Virtualioje parodoje pateikta didesnė dalis LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomo reikšmingo M. K. Paco dokumentinio palikimo. Tai dokumentai, kurie pristato Pacų giminę, giminės genealogines schemas ir medžius. Apžiūrėję virtualią parodą, galėsite iš arčiau pažvelgti į M. K. Paco antspaudus, suprasite, kokią giminės istoriją juose galima perskaityti, išvysite originalius jo autografus. Sužinosite, kuriuose XVII a. leidiniuose minimas M. K. Pacas, kaip jis buvo vaizduojamas to laikmečio paveiksluose, kokius du nuostabaus grožio ir reikšmės M. K. Pacą menančius pastatus turime išlikusius iki šių dienų.
Kviečiame apžiūrėti virtualią parodą „Žydinti lelija ir spindintis perlas“.
Parodos pristatymo įrašą žiūrėkite / klausykite:
„Viešpaties dešinės galybė“ ir pirmoji Mykolo Kazimiero Paco paslaptis
„Viešpaties dešinės galybė“ ir pirmoji Mykolo Kazimiero Paco paslaptis
LMA Vrublevskių biblioteka po 350 metų išleido Jokūbo Beneto ir Andriejaus Grinkevičiaus knygos „Viešpaties dešinės galybė“ vertimą į lietuvių kalbą. Knyga Biblioteką pasiekė šių metų gegužės 20-ąją – viešbučio PACAI gimtadienio išvakarėse. Taip Biblioteka pagerbė Viešbutį, parėmusį šios knygos leidimą. Tą ji ruošiasi padaryti ir birželio 5 d., 17.30 val., nes tuomet Viešbučio konferencijų salėje vertėjas dr. Sigitas Narbutas pristatys šią knygą Vilniui ir vilniečiams. Maloniai kviečiame!
Šiemet gražiai minime 400-ąsias Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco gimimo ir 350-ąsias jo kartu su Jonu Sobieskiu prie Chotino prieš turkus pasiektos pergalės metines. Šį reikšmingą įvykį herojine poema įamžino Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Andriejus Grinkevičius. Knygos pristatymo metu vertėjas kalbės ne tik apie šį kūrinį. Trumpame pranešime, pavadintame „Paco paslaptys: pirmoji“ jis pasidalins įžvalgomis, siejančiomis „Viešpaties dešinės galybę“ ir kai kuriuos kitus vienalaikius meno ir architektūros paminklus. Taigi darsyk maloniai kviečiame į PACUS pas Pacą!
Direkcijos informacija
Registracija į renginį: inga.beruliene@mab.lt
Peliksui Bugailiškiui skirta konferencija
Peliksui Bugailiškiui skirta konferencija
Gegužės 15 d. Šiaulių apygardos teisme įvyko konferencija, skirta paminėti Pelikso Bugailiškio gimimo 140-ąsias metines. Sveikinimo žodį tarė Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Gražvydas Poškus, vedęs šį renginį. Jis perskaitė konferencijoje negalėjusio dalyvauti advokato Jono Nekrašiaus pranešimą „Peliksas Bugailiškis kaip advokatas ir žmogaus teisių gynėjas“, kuriame buvo atskleista šio iškilaus teisininko bei tautinio atgimimo veikėjo įvairiapusė veikla iki Nepriklausomos valstybės atkūrimo. Kadenciją baigęs teisėjas, šios konferencijos vienas iš rengėjų, vienintelio Lietuvoje Teismų istorijos muziejaus steigėjas Alfredas Vilbikas pranešime „Peliksas Bugailiškis Temidės tarnyboje“ kalbėjo apie šio, pirmojo nepriklausomos Lietuvos teisėjo profesinę veiklą, moralines nuostatas. Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė pranešime „Peliksas Bugailiškis: kraštotyros ir muziejininkystės teorija ir praktika“ akcentavo muziejaus steigėjo, kraštotyrinio darbo organizatoriaus visoje Lietuvoje nuopelnus. LMA Vrublevskių bibliotekos mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė parengė pranešimą „Pelikso Bugailiškio rankraštinio darbo paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“, kuriame papasakojo apie jo kaip rankraščių tyrėjo palikimą. Konferencijos dalyviai galėjo apsilankyti Šiaulių apygardos teisme esančiame Teismų istorijos muziejuje.
Informaciją pateikė Rasa Sperskienė. Fotografijos Virginijos Šiukščienės.
Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose
Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose
Liepos 17 – rugsėjo 29 d. bibliotekoje veikia trijų stendų paroda „Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose“. Nuo 1991-ųjų metų Niujorke gyvenantis ir Lietuvos istorija besidomintis lietuvis Paulius Glibauskas Vilniaus 700-ojo gimtadienio išvakarėse Bibliotekai padovanojo 148 atvirukus, išleistus 1903–2004 metais, kuriuose matyti Vilnius.
Nors kolekcininkas jau keletą dešimtmečių gyvena už Atlanto, tačiau yra savo šalies patriotas, ne vienerius metus giedojęs „Ąžuoliuko“ chore, nuolat domisi ir skaito apie Lietuvos istoriją, kasmet grįžta į Lietuvą ir leidžia laiką gamtos apsuptyje savo sodyboje.
Glibauskas pasidalino ir neįtikėtina istorija: kaip dirbo Niujorko bokštuose dvyniuose, 103 aukšte, ir 2001 m. rugsėjo 11 d. neatėjo į darbą tik todėl, kad išvakarėse šventė savo gimtadienį ir tragedijos rytą pasiprašė laisvadienio. Jis sakosi, nuo tos dienos švenčiantis du gimtadienius.
Svečias Bibliotekai įteikė net 15 metų kauptus atvirukus, kuriuos supirkinėjo iš internetinių pirkimo-pardavimo platformų (aukcionų). Pavyzdžiui, viena tokių, Delcampe svetainė, įkurta belgo Sebastiano Delkampo. Įvykus sandoriui, atvirutės savininkas siųsdavo ją pirkėjui į namus. Tokiu būdu į kolekcininko namus pateko atvirukų iš Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, JAV, Kanados.
Atvirukai užrašyti įvairiomis kalbomis, leisti žinomų Vilniaus (Dovydo Vyzūno, Abraomo Fialkos, Jano Bulhako, Vladislovo Borkovskio, Faivušo Musko) ir užsienio leidėjų. Nemaža jų dalis leista Berlyne Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš žinomų Vokietijos leidėjų radome Stengel & Co, Kahan & Co, Georgo Štilkės (Georg Stilke), Georgo Proiso (Georg Preuss), Pudelio (Pudel-Verlag), taip pat Karaliaučiuje brolių Hochlandų (Verlag Gerbrüder Hochland) leidyklose spausdintų bei Alfredo Kiulevinto (Alfred Kühlewindt), t. y. oficialaus karo fotografo, fotografavusio daugelyje vokiečių okupuotų miestų, nuotraukų. Būtent A. Kiulevinto atvirukų tarp dovanotųjų atradome daugiausiai.
Pirmieji vokiečių daliniai į Vilnių įžengė 1915 m. rugsėjo 18 d., tuomet uždrausta leisti ne tik lietuviškus laikraščius, bet apribota ir atvirukų leidyba, tačiau jos ėmėsi okupacinės kariuomenės 10-osios armijos vadovybė. Berlyno fotografai fotografavo tai, kas jiems atrodė įdomu. Kiekvienas vokiečių kareivis galėjo nemokamai namo siųsti kelis laiškus, o vietiniams gyventojams jie nebuvo parduodami. Tenykščiams fotografams buvo leidžiama fotografuoti tik vidaus patalpose (fotoateljė), bet ne lauke, ypač saugoti strateginiai objektai (geležinkeliai, tiltai).
Bibliotekos fondai ypač pasipildė 1916 m. Vokietijoje leistais atvirukais, kuriuose įamžintas karinis transportas, raiteliai, vežimų vilkstinės, laikinas pontoninis tiltas, kuriuo judėjo kareiviai. Šie atvirukai į Vokietiją keliavo karo lauko paštu (vok. Feldpost). Vokiečių atvirlaiškiai nebuvo cenzūruojami, tikrinami, tad šie atspindi karių nuotaikas, išgyvenimus, įspūdžius apie Vilnių. Adresatais buvo patys artimiausi žmonės, kurie laukė bet kokios žinutės, įrodymo, kad jų sūnus, tėvas ar būsimas vyras vis dar gyvas. Dažnai rašyta apie tarnybos sąlygas, maistą, higieną, gatvių švarą, architektūrą, netgi aptarinėtos vietinės merginos, kad šios esančios gražios. Rašyta apie utėles, kurių nepavyksta atsikratyti, apie nepakankamai šiltas patalpas ir nuovargį bei nuogąstavimus dėl grįžimo namo.
Šioje parodoje eksponuojami tik Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1918) leisti atvirukai, tematiškai suskirstyti į tris dalis: maldos namai Vilniuje, Katedra, kiti Vilniaus vaizdai: tarp jų aptikome G. Proiso (G. Preuss) leidyklos išleistą atviruką su neįprastu rakursu užfiksuotu Tiškevičių rūmų (dab. Vrublevskių biblioteka) fasadu, datuojamą 1916 metais. Atviruke matyti ir tuometinis Gedimino bokšto vaizdas, dujinius pakeitę elektriniai žibintai. Kitoje atviruko pusėje vokiečių kalba užrašyti linkėjimai iš Vilniaus, adresuoti panelei (vok. Fräulein) į Vokietijos sritį Vestfaliją (žr. nr. 13).
Biblioteka džiaugiasi ir dėkoja P. Glibauskui, praturtėjusi vertingais retais spaudiniais.
Parengė Lina Anušauskienė (Komunikacijos skyrius)
Parodos konsultantė Danguolė Palačionytė (Retų spaudinių skyrius)
