,,Liuteroniškos kultūros dienų 2024“ renginys
,,Liuteroniškos kultūros dienų 2024“ renginys
2024-aisiais minime 415-ąsias žinomo raštijos darbuotojo, evangelikų liuteronų kunigo ir pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos autoriaus – Danieliaus Kleino (Daniel Klein, 1609–1666) gimimo metines. Šiai sukakčiai paminėti buvo skirtas vienas iš Klaipėdoje organizuojamų ,,Liuteroniškos kultūros dienų 2024“ renginių – konferencija ,,Danielius Kleinas: kaip skambėtų Klaipėda, jei nebūtų raidės ė?“. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė prof. Alfredas Bumblauskas, dr. Mindaugas Šinkūnas, taip pat Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus mokslo darbuotoja dr. Kotryna Rekašiūtė. Konferenciją moderavo Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje – dr. Arūnas Baublys. Konferencijos metu kalbėta apie liuteronišką kultūrą bei jos paveldą, prisiminti žinomi raštijos kūrėjai, taip pat diskutuota apie liuteroniškos kultūros traktavimą.
Dr. Kotryna Rekašiūtė pranešime ,,Nenusipelnęs mūsų užmaršties: Augustas Šleicheris“ dėmesį skyrė žymiausiam XIX a. indoeuropeistui, kalbininkui, lyginamosios kalbotyros bei sanskrito profesoriui – Augustui Šleicheriui (August Schleicher, 1821–1868). Jis tyrinėjo indoeuropiečių kalbų kilmę ir istoriją, bandė atkurti indoeuropiečių prokalbę, parengė pirmąją lietuvių kalbos mokslinę gramatiką bei kitų lituanistikai reikšmingų darbų. Pranešime kalbėta apie A. Šleicherio mokslinę veiklą, taip pat pristatyti LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomi šio mokslininko darbai.
,,Liuteroniškos kultūros dienų 2024“ organizatorių nuotraukos
Virtualios parodos „Žydinti lelija ir spindintis perlas“ pristatymas
Virtualios parodos „Žydinti lelija ir spindintis perlas“ pristatymas
2024 m. gegužės 21 d. viešbutyje PACAI (Didžioji g. 7, Vilnius) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja istorikė dr. Justina Sipavičiūtė pristatė virtualią parodą „Žydinti lelija ir spindintis perlas“, skirtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco 400-ųjų gimimo metinių sukakčiai. Renginio data pasirinkta neatsitiktinai. Lygiai prieš 6 metus atnaujintuose Pacų rūmuose pradėjo veiklą viešbutis PACAI.
Pacai – viena įtakingiausių LDK giminių. Jos atstovai užėmė aukštas pareigas, dalyvavo svarbiausiuose istoriniuose įvykiuose. Pacai turėjo dvigubos lelijos herbą, kuris primena ir vieną garsiausių šios giminės atstovų didįjį etmoną, Vilniaus vaivadą Mykolą Kazimierą Pacą, pastačiusį Vilniuje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią (čia ir palaidotas).
Virtualioje parodoje pateikta didesnė dalis LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomo reikšmingo M. K. Paco dokumentinio palikimo. Tai dokumentai, kurie pristato Pacų giminę, giminės genealogines schemas ir medžius. Apžiūrėję virtualią parodą, galėsite iš arčiau pažvelgti į M. K. Paco antspaudus, suprasite, kokią giminės istoriją juose galima perskaityti, išvysite originalius jo autografus. Sužinosite, kuriuose XVII a. leidiniuose minimas M. K. Pacas, kaip jis buvo vaizduojamas to laikmečio paveiksluose, kokius du nuostabaus grožio ir reikšmės M. K. Pacą menančius pastatus turime išlikusius iki šių dienų.
Kviečiame apžiūrėti virtualią parodą „Žydinti lelija ir spindintis perlas“.
Parodos pristatymo įrašą žiūrėkite / klausykite:
„Viešpaties dešinės galybė“ ir pirmoji Mykolo Kazimiero Paco paslaptis
„Viešpaties dešinės galybė“ ir pirmoji Mykolo Kazimiero Paco paslaptis
LMA Vrublevskių biblioteka po 350 metų išleido Jokūbo Beneto ir Andriejaus Grinkevičiaus knygos „Viešpaties dešinės galybė“ vertimą į lietuvių kalbą. Knyga Biblioteką pasiekė šių metų gegužės 20-ąją – viešbučio PACAI gimtadienio išvakarėse. Taip Biblioteka pagerbė Viešbutį, parėmusį šios knygos leidimą. Tą ji ruošiasi padaryti ir birželio 5 d., 17.30 val., nes tuomet Viešbučio konferencijų salėje vertėjas dr. Sigitas Narbutas pristatys šią knygą Vilniui ir vilniečiams. Maloniai kviečiame!
Šiemet gražiai minime 400-ąsias Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco gimimo ir 350-ąsias jo kartu su Jonu Sobieskiu prie Chotino prieš turkus pasiektos pergalės metines. Šį reikšmingą įvykį herojine poema įamžino Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Andriejus Grinkevičius. Knygos pristatymo metu vertėjas kalbės ne tik apie šį kūrinį. Trumpame pranešime, pavadintame „Paco paslaptys: pirmoji“ jis pasidalins įžvalgomis, siejančiomis „Viešpaties dešinės galybę“ ir kai kuriuos kitus vienalaikius meno ir architektūros paminklus. Taigi darsyk maloniai kviečiame į PACUS pas Pacą!
Direkcijos informacija
Registracija į renginį: inga.beruliene@mab.lt
Peliksui Bugailiškiui skirta konferencija
Peliksui Bugailiškiui skirta konferencija
Gegužės 15 d. Šiaulių apygardos teisme įvyko konferencija, skirta paminėti Pelikso Bugailiškio gimimo 140-ąsias metines. Sveikinimo žodį tarė Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Gražvydas Poškus, vedęs šį renginį. Jis perskaitė konferencijoje negalėjusio dalyvauti advokato Jono Nekrašiaus pranešimą „Peliksas Bugailiškis kaip advokatas ir žmogaus teisių gynėjas“, kuriame buvo atskleista šio iškilaus teisininko bei tautinio atgimimo veikėjo įvairiapusė veikla iki Nepriklausomos valstybės atkūrimo. Kadenciją baigęs teisėjas, šios konferencijos vienas iš rengėjų, vienintelio Lietuvoje Teismų istorijos muziejaus steigėjas Alfredas Vilbikas pranešime „Peliksas Bugailiškis Temidės tarnyboje“ kalbėjo apie šio, pirmojo nepriklausomos Lietuvos teisėjo profesinę veiklą, moralines nuostatas. Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė pranešime „Peliksas Bugailiškis: kraštotyros ir muziejininkystės teorija ir praktika“ akcentavo muziejaus steigėjo, kraštotyrinio darbo organizatoriaus visoje Lietuvoje nuopelnus. LMA Vrublevskių bibliotekos mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė parengė pranešimą „Pelikso Bugailiškio rankraštinio darbo paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“, kuriame papasakojo apie jo kaip rankraščių tyrėjo palikimą. Konferencijos dalyviai galėjo apsilankyti Šiaulių apygardos teisme esančiame Teismų istorijos muziejuje.
Informaciją pateikė Rasa Sperskienė. Fotografijos Virginijos Šiukščienės.
Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose
Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose
Liepos 17 – rugsėjo 29 d. bibliotekoje veikia trijų stendų paroda „Vilnius vokiečių karių atvirlaiškiuose“. Nuo 1991-ųjų metų Niujorke gyvenantis ir Lietuvos istorija besidomintis lietuvis Paulius Glibauskas Vilniaus 700-ojo gimtadienio išvakarėse Bibliotekai padovanojo 148 atvirukus, išleistus 1903–2004 metais, kuriuose matyti Vilnius.
Nors kolekcininkas jau keletą dešimtmečių gyvena už Atlanto, tačiau yra savo šalies patriotas, ne vienerius metus giedojęs „Ąžuoliuko“ chore, nuolat domisi ir skaito apie Lietuvos istoriją, kasmet grįžta į Lietuvą ir leidžia laiką gamtos apsuptyje savo sodyboje.
Glibauskas pasidalino ir neįtikėtina istorija: kaip dirbo Niujorko bokštuose dvyniuose, 103 aukšte, ir 2001 m. rugsėjo 11 d. neatėjo į darbą tik todėl, kad išvakarėse šventė savo gimtadienį ir tragedijos rytą pasiprašė laisvadienio. Jis sakosi, nuo tos dienos švenčiantis du gimtadienius.
Svečias Bibliotekai įteikė net 15 metų kauptus atvirukus, kuriuos supirkinėjo iš internetinių pirkimo-pardavimo platformų (aukcionų). Pavyzdžiui, viena tokių, Delcampe svetainė, įkurta belgo Sebastiano Delkampo. Įvykus sandoriui, atvirutės savininkas siųsdavo ją pirkėjui į namus. Tokiu būdu į kolekcininko namus pateko atvirukų iš Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, JAV, Kanados.
Atvirukai užrašyti įvairiomis kalbomis, leisti žinomų Vilniaus (Dovydo Vyzūno, Abraomo Fialkos, Jano Bulhako, Vladislovo Borkovskio, Faivušo Musko) ir užsienio leidėjų. Nemaža jų dalis leista Berlyne Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš žinomų Vokietijos leidėjų radome Stengel & Co, Kahan & Co, Georgo Štilkės (Georg Stilke), Georgo Proiso (Georg Preuss), Pudelio (Pudel-Verlag), taip pat Karaliaučiuje brolių Hochlandų (Verlag Gerbrüder Hochland) leidyklose spausdintų bei Alfredo Kiulevinto (Alfred Kühlewindt), t. y. oficialaus karo fotografo, fotografavusio daugelyje vokiečių okupuotų miestų, nuotraukų. Būtent A. Kiulevinto atvirukų tarp dovanotųjų atradome daugiausiai.
Pirmieji vokiečių daliniai į Vilnių įžengė 1915 m. rugsėjo 18 d., tuomet uždrausta leisti ne tik lietuviškus laikraščius, bet apribota ir atvirukų leidyba, tačiau jos ėmėsi okupacinės kariuomenės 10-osios armijos vadovybė. Berlyno fotografai fotografavo tai, kas jiems atrodė įdomu. Kiekvienas vokiečių kareivis galėjo nemokamai namo siųsti kelis laiškus, o vietiniams gyventojams jie nebuvo parduodami. Tenykščiams fotografams buvo leidžiama fotografuoti tik vidaus patalpose (fotoateljė), bet ne lauke, ypač saugoti strateginiai objektai (geležinkeliai, tiltai).
Bibliotekos fondai ypač pasipildė 1916 m. Vokietijoje leistais atvirukais, kuriuose įamžintas karinis transportas, raiteliai, vežimų vilkstinės, laikinas pontoninis tiltas, kuriuo judėjo kareiviai. Šie atvirukai į Vokietiją keliavo karo lauko paštu (vok. Feldpost). Vokiečių atvirlaiškiai nebuvo cenzūruojami, tikrinami, tad šie atspindi karių nuotaikas, išgyvenimus, įspūdžius apie Vilnių. Adresatais buvo patys artimiausi žmonės, kurie laukė bet kokios žinutės, įrodymo, kad jų sūnus, tėvas ar būsimas vyras vis dar gyvas. Dažnai rašyta apie tarnybos sąlygas, maistą, higieną, gatvių švarą, architektūrą, netgi aptarinėtos vietinės merginos, kad šios esančios gražios. Rašyta apie utėles, kurių nepavyksta atsikratyti, apie nepakankamai šiltas patalpas ir nuovargį bei nuogąstavimus dėl grįžimo namo.
Šioje parodoje eksponuojami tik Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1918) leisti atvirukai, tematiškai suskirstyti į tris dalis: maldos namai Vilniuje, Katedra, kiti Vilniaus vaizdai: tarp jų aptikome G. Proiso (G. Preuss) leidyklos išleistą atviruką su neįprastu rakursu užfiksuotu Tiškevičių rūmų (dab. Vrublevskių biblioteka) fasadu, datuojamą 1916 metais. Atviruke matyti ir tuometinis Gedimino bokšto vaizdas, dujinius pakeitę elektriniai žibintai. Kitoje atviruko pusėje vokiečių kalba užrašyti linkėjimai iš Vilniaus, adresuoti panelei (vok. Fräulein) į Vokietijos sritį Vestfaliją (žr. nr. 13).
Biblioteka džiaugiasi ir dėkoja P. Glibauskui, praturtėjusi vertingais retais spaudiniais.
Parengė Lina Anušauskienė (Komunikacijos skyrius)
Parodos konsultantė Danguolė Palačionytė (Retų spaudinių skyrius)
Paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“
Vilniaus miesto 700-osioms įkūrimo metinėms paminėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“.
Ekspozicija veiks liepos 17 d. – rugsėjo 29 d.
Parodai atrinkta dalis (apie pusantro šimto) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų albumų apie Vilnių, datuojamų nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Jų tematinė įvairovė gana plati – tai albumai, ženklinantys unikalią miesto istoriją, mokslo, meno, religijos, miesto urbanistikos ir kraštovaizdžio, gyvensenos vaizdus, praeities bei šiandienos asmenybių buvimą ir veiklą miesto kontekste.
Patys seniausi Bibliotekoje saugomi albumistikos egzemplioriai apie Vilnių – galimai Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) išleistos Thurwangerio daugiaspalvės litografijos „Jėzaus paveikslas Antakalnyje Vilniuje“ („Wizerunek P. Jezusa na Antokolu w Wilnie“; dokumentas datuotas 1849–1860 metais) bei „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina“ („Wizerunek N. P. Ostrobramskiej i Wnętrza Kaplicy Ostrobramskiej“; dokumentas datuotas 1850–1860 metais). J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“ neabejotinai vienas reikšmingiausių XIX a. dailės paveldo objektų.
Unikalus eksponatas – į vieną aplanką susegtų dokumentų rinkinys „Album pamiątkowy P. Selingera“ (Vilnius, XIX a. vidurys – XX a. pr.), 1949 m. į Biblioteką patekęs su kolekcininko Liucijono Uzemblos (Lucyan Uziębło, 1864–1942) archyvu. Tai garsaus aktoriaus, dirbusio Lvivo, Varšuvos ir Vilniaus teatruose, Piotro Zelingerio (1824–1905) atminimų albumas, kurį savininkas komplektavo ir pildė ne vienerius metus.
Lietuvių kalba seniausias Vilniaus vaizdų albumas – tai prieš šimtą metų, švenčiant 600-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, „Švyturio“ bendrovės Berlyne išspausdintas nedidelis albumas „Vilnius, 1323–1923“ su Kazio Binkio (1893–1942) ir Petro Tarulio (tikr. Juozas Petrėnas, 1986–1980) istorine įžanga. Albume gausu iliustracijų, graviūrų, reprodukuotų iš Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak, 1876–1950) ir Stanislovo Filiberto Fleury’io (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) fotografijų, senų litografijų ir Smuglevičiaus piešinių. Tai – paminklas senajam Vilniui, kurio didžioji dalis jau sunaikinta.
Vilniaus nelaisvės metais iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė keletas albumų lenkų kalba, abu – su Jano Bulhako darbais: 1924 m. Varšuvoje išleista knyga „Wilno“ ir 1927 m. Vilniuje išleistas fotoalbumas „Album Ostrobramskie“. Vilniui vaduoti sąjungos rūpesčiu buvo išleisti „Vilniaus vaizdų albumas“ (1925–1938) ir „Vilniaus krašto vaizdų albumas“ (1934).
Trumpos Nepriklausomybės metais iki Antrojo pasaulinio karo Kaune 1940 m. buvo išleisti du albumai: „Vilniaus meno paminklai“ (1939) ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“ (1940). Pastarasis albumas, Vilniaus miesto 700-ųjų įkūrimo metinių proga, buvo išleistas trečią kartą.
Sovietinės okupacijos metu buvo leista nemažai albumų, kuriais siekta paslėpti laisvą ir didingą Vilnių, rodyti jį kitokį – tarybinį. Tačiau sunkiai sekėsi dirbtinai išstumti šimtmečių istoriją menančius mūrus, gatvių vingius. Ir sovietiniuose albumuose rasime Vilniaus simboliką patvirtinančių vaizdų: Gedimino pilies bokštą, Arkikatedrą baziliką ir varpinę, senamiesčio bažnyčias, gatvelių labirintus, kapines. Sovietinio albumo laikotarpį iliustruoja 27 albumai, išleisti 1941–1990 metais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, imta gausiai bei pakartotinai leisti ir papildytus pažintinius, teminius, mokslo tiriamuosius albumus apie Vilnių.
Albumų apie Vilnių galerijoje matome garsių XIX a. kūrėjų Jono Kazimiero Vilčinskio, Jano Brunono Bulhako bei XX ir XXI a. kūrėjų Mstislavo Dobužinskio, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko, Vlado Drėmos, Rimanto Dichavičiaus, Antano Rimvydo Čaplinsko ir kt. darbus.
Albumų vaizdai dėlioja Vilniaus portretą – koks gražus ir didingas šis unikalus miestas. Albumų puslapiuose randame miesto būties įrodymus, atskleidžiami miesto ir jo gyventojų likimai. Pamilę Vilnių ne tik vietiniai menininkai, bet ir įvairių tautybių dailininkai, svečiai jam skyrė savo kūrinius.
Parodą lydi senieji Vilniaus atvirukai su Vilniaus vaizdais, liudijančiais gyvą įvairių laikotarpių istoriją.
Visus parodos leidinius rasite čia.
Parodą ir tekstus parengė dr. Birutė Railienė ir Rūta Kazlauskienė
XXII tarptautinės heraldikos akademijos koliokviumas Lunde (Švedijoje) 2023
XXII tarptautinės heraldikos akademijos koliokviumas Lunde (Švedijoje) 2023
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Justina Sipavičiūtė 2023 m. rugpjūčio 16-19 d. dalyvavo XXII tarptautinės heraldikos akademijos koliokviume Lunde (Švedijoje). Konferenciją organizavo Lundo, Švedijos ir Skandinavijos heraldikos draugijos. Dr. Justinai Sipavičiūtei už aktualų pranešimą buvo paskirta 600 Eur stipendija. Buvo pristatytas pranešimas ,,Lietuvos Statutai – antspaudai – heraldika“ (,,The Statutes of Lithuania – Seals – Heraldry“).
Tai prestižinis tarptautinis koliokviumas, kurio metu mokslininkai tiek iš Europos, tiek iš kitų šalių pristatė savo naujausius tyrimus, dalijosi patirtimi, aptarė tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Pranešimus skaitė mokslininkai iš Nyderlandų, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Danijos, Švedijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Meksikos, Rumunijos, Portugalijos ir kitų šalių. Koliokviumo metu taip pat vyko Vokietijos mokslininkų organizuoti mokymai su jų sukurta svetaine apie herbus.
Įdomu ir naudinga buvo išgirsti apie naujausius mokslinius tyrimus. Konferencijoje su mokslininkais aptartos ateities bendradarbiavimo galimybės, juos itin sudomino Bibliotekoje saugomas gausus šių šalių paveldas.
Informaciją parengė dr. J. Sipavičiūtė
Laikinai neveiks virtualioji biblioteka
Laikinai neveiks virtualioji biblioteka
Dėl Lietuvos akademinės elektroninės bibliotekos eLABa taikomosios programinės įrangos atnaujinimo darbų 2023 m. rugpjūčio 17 – 23 dienomis neveiks virtualioji biblioteka: nebus galima atlikti informacijos paieškos, užsakyti dokumentų ir kt.
Tačiau visus nuo 1996 m. LMA Vrublevskių bibliotekoje gautus leidinius, anksčiau gautus didesnę paklausą turinčius leidinius, visus periodinius leidinius, rekataloguotas senąsias knygas, mokslo institutų skyriuose esančius leidinius galima rasti ir užsakyti pasinaudojus pagrindiniu elektroniniu katalogu. Aprašytus rankraštinius dokumentus galima rasti rankraščių kataloge.
Atsiprašome už laikinus nepatogumus
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė apie knygas
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė apie knygas
Dailininkė grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Dovilė Tomkutė – legendinio kino ir teatro aktoriaus Vytauto Tomkaus dukra. Dirbdama parodų ir dailės renginių kuratore Lietuvoje ir pasaulyje, jų surengė daugiau nei devynis šimtus.
Dailininkė dirba įvairiose vaizduojamosios ir taikomosios grafikos srityse: piešimo, spaudos, miniatiūrų, ekslibrisų, plakatų, grafinio dizaino, knygų iliustravimo, fotografijos, skaitmeninės grafikos. Surengė 17 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų, jos darbų yra įsigiję galerijos ir kolekcininkai Bulgarijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Belgijoje, Turkijoje, JAV, Anglijoje, Japonijoje.
Dovilė džiaugiasi pastaruoju metu galėdama daugiau laiko skirti kūrybai. Dėkinga savo tėvams – aktoriams Lilijai Mulevičiūtei ir tėčiui Vytautui Tomkui, – kad nuo mažens ja pasitikėjo, neribojo laisvės, skatino išradingumą, originalumą, išmokė darbštumo, atsakingumo. Teatro gyvenimas ilgai buvo šalia, tačiau idėjų savo darbams dailininkė semiasi ir iš aplinkos, savo vidaus, emocijų, spontaniškai pamatytų ar sugalvotų vaizdinių. Nesenkantis įkvėpimo šaltinis – gamta, jos spalvos, faktūros, keliamos nuotaikos. Ilgos vasaros etnografiniame Šuminų kaime prie Baluošo ežero kranto stebint saulėlydžius, vaikštant po pievas ir miškus, atvėrė natūralų, gražų ir tikrą pasaulį.
Greta tradicinės grafikos kūrimo Dovilė pamėgo fotografuoti dangų, debesis, vandens raibulius, atspindžius, bangas, medžius ir augalus. Skaitmeninė fotografija nepakeičia gyvo menininko rankos prisilietimo, tačiau šiuolaikinės technologijos atveria naujas galimybes, praplečia įprastas išraiškos priemonių ribas.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga yra ta, kurią perskaičius ir užvertus paskutinį lapą norisi atsikvėpti, užsimerkti ir kurį laiką patylėti, pagalvoti. Dar pabūti atmosferoje, sukurtoje autoriaus, o kartu ir tavo – skaitytojo reakcijos, fantazijos, refleksijos – kiek tai rezonuoja su tavo vidiniu pasauliu, patirtais išgyvenimais. Vertinga knyga yra ta, kurią rekomenduotum perskaityti draugui. Kurią atsimintum po kelerių metų – ir nebūtinai siužetą, bet tą nuostabų skaitymo jausmą. Ir liūdesį, kai knyga pasibaigia, o norisi tęsti dar ir dar… Vertinga knyga gali būti ir sunki, ir lengva, ir nebūtinai labai protinga ar pamokanti… Geriausias knygos įvertinimas – kai norisi po kurio laiko vėl ją paimti ir skaityti dar kartą. Arba nusipirkti ir tiesiog turėti, nors esi jau skaitęs, pasiėmęs iš bibliotekos…
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Na, aš pati dažnai prašau bibliotekos darbuotojų rekomendacijos. Ir baltai jiems pavydžiu – atrodo, koks nuostabus darbas – ateini į biblioteką, išduodi keletą knygų lankytojams, o per laisvalaikio minutes sėdi sau ir skaitai… (Žinoma, čia tik man taip atrodo…) Juo labiau, kad užėjus į biblioteką šiais laikais akys raibsta nuo įvairiausio pasirinkimo: grožinės, istorinės, psichologinės knygos – visos viena už kitą patraukliau išleistos. Kadangi esu baigusi grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, visada atkreipiu dėmesį į knygos dailininko darbą. Studijuojant mums pristatydavo gražiausias įvairių leidyklų knygas, tada jų būdavo vienetai, spaudos galimybės ribotos. Dabar gražių knygų nors vežimu vežk! Viena už kitą nuostabesnės. Tačiau pasitaiko ir labai prastų leidinių menine prasme, nors viršeliai ir labai spalvingi, ir popierius puikus… Dabar itin retai perku knygas, namuose knygų lentynos perpildytos. Man pasisekė – greta namų yra Vilniaus savivaldybės centrinė biblioteka, esu ten dažnas svečias.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais knygų stirtomis slėgdavome savo grafikos darbus. Kaip ir visi, jaunystėje laikydavau mylimojo nuotraukas ir brangius laiškus, sudžiovintą gėlės žiedą…
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man – tikrai ne. Prie kompiuterio ir telefono praleidžiu nemažai laiko. O paimti knygą į rankas yra tikra prabanga, savęs apdovanojimas. Darau tai dažniausiai vakare, kai viskas nurimsta, ar vasarą kaime. Dažnai vakare renkuosi knygą, o ne filmą. Knyga ramina, tai labai mielas ritualas. Skaitmeninės skaityklės nesu išbandžiusi, bet man asmeniškai popierinei knygai konkurentų nėra.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Aš pati skaityti pradėjau labai anksti, o rimtas knygas – gal kokių 11 metų. Kai sirgdavau, dieną reikėdavo leisti namuose, o mano knygos būdavo perskaitytos, pradėjau jas imti iš Tėvų knygų lentynos. Pradžioje rinkdavausi man patinkančias nugarėles, viršelius, intriguojančius pavadinimus. Taip įsisukau į A. Čechovo, F. Dostojevskio, V. Hugo, įvairių žinomų užsienio, o vėliau ir Lietuvos autorių kūrybos pasaulį. Supratau, koks gėris ir gylis yra knygos ir kiek visko ten gali rasti! Mano aplinkos žmonės visi daug skaitė: draugai, tėvai, net močiutė. Keisdavomės knygomis, kartais kokį perskolintą super bestselerį reikėdavo skubiai perskaityti per dieną ar dvi. Tada epitetas „apsiskaitęs žmogus“ buvo įprastas ir gana dažnai vartojamas. Jau senokai tokio apibūdinimo neteko girdėti. Abejoju, ar jis naudojamas jaunimo tarpe.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Artimam draugui paskolinčiau bet ką. Gal tik iš kažkieno pasiskolintos knygos neskolinčiau. Vis neišmokstu pati užsirašyti, kam ir ką duodu. O kai tos knygos pasigendu, būna labai keblu klausinėti ir ieškoti. Nemažai knygų taip ir nesugrįžo.
Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?
Gal tragikomedijos… Draugai sako, kad turiu talentą pasakoti apie savo gyvenimo nuotykius ir dramatiškus nutikimus labai vaizdingai ir linksmai. Mėgstu iš savęs ir kitų pasišaipyti, bet nepiktai… Tačiau pasakoti auditorijai ir sulaukti jos reakcijos yra viena, o likti su rašymu pačiam sau yra kas kita. Jaunystėje rašiau dienoraštį, norėjosi sustabdyti kažkokius įvykius ar emocijas. Dabar viską norisi tik paleisti…
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Negalėčiau jokios šalies išskirti. Tačiau mėgstu autorius, kurie leidžia įžengti į suvokiamą vizualų paveikslą. Jei skaitydama tokio paveikslo nematau ir jis neatsiranda, kad ir kaip stengčiausi, knyga man tampa formali ir neįdomi. Kai skaitau apie konkrečius aprašomus dalykus, kurių neįsivaizduoju, padeda visagalis Google. Tačiau visas knygas, net ir nuobodžias, stengiuosi užbaigti perskaityti – gal būtent pabaigoje bus paslėpta ta „razina“.
Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga?
Apie gyvenimą, moters gyvenimą, transformaciją. Ir ne tik mano pačios. Jei tik kam nors mano patirtis būtų naudinga…
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu ant mano stalo guli gal 15 knygų. Dvi viršuje – Laurent Gounelle „Intuicija“ iš bibliotekos ir Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurią paskolino artima draugė.
Tarptautinis simpoziumas „Circa missiones: Jėzuitų misijos supratimas per amžius“
Tarptautinis simpoziumas „Circa missiones: Jėzuitų misijos supratimas per amžius“
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorė Agnė Zemkajutė 2023 m. birželio 12–14 d. dalyvavo Lisabonoje (Portugalija) vykusiame tarptautiniame simpoziume „Circa missiones: Jėzuitų misijos supratimas per amžius“ („Circa Missiones: Jesuit Understanding of Mission through the Centuries“) ir skaitė pranešimą „Pirmosios jėzuitų knygos lietuvių kalba ir jų įtaka Katalikų bažnyčiai Lietuvoje“.
„Circa missiones“ buvo jau septintasis tarptautinis jėzuitų studijoms skirtas simpoziumas, kurį organizavo Bostono koledžo Išplėstinių jėzuitų studijų institutas, kurio tikslas – pagilinti Jėzaus Draugijos istorijos, dvasingumo, švietimo ir jo paveldo supratimą, jį naujai įvertinti. Prie to prisideda ir kasmetiniai nuo 2015 metų vykstantys simpoziumai (jų nebuvo tik pandemijos metu). Šių metų renginyje organizatoriai kvietė atkreipti dėmesį į jėzuitų misijas, tai, kaip jas suprato patys Draugijos nariai, kokių priemonių ėmėsi siekdami užtikrinti savo darbų sėkmingumą. Per tris simpoziumo dienas 100 pranešėjų iš beveik visų žemynų skaitė pranešimus, kuriuose jėzuitų veikla visame pasaulyje skleidėsi ne tik kaip kunigų, evangelizuotojų, bet ir švietėjų, mokslininkų, meno ir kultūros tyrėjų bei skleidėju, politikų.
Dalyvavimą simpoziume finansavo Lietuvos kultūros taryba.
