Sigita Kasiliauskienė

Dovilė džiaugiasi pastaruoju metu galėdama daugiau laiko skirti kūrybai. Dėkinga savo tėvams – aktoriams Lilijai Mulevičiūtei ir tėčiui Vytautui Tomkui, – kad nuo mažens ja pasitikėjo, neribojo laisvės, skatino išradingumą, originalumą, išmokė darbštumo, atsakingumo. Teatro gyvenimas ilgai buvo šalia, tačiau idėjų savo darbams dailininkė semiasi ir iš aplinkos, savo vidaus, emocijų, spontaniškai pamatytų ar sugalvotų vaizdinių. Nesenkantis įkvėpimo šaltinis – gamta, jos spalvos, faktūros, keliamos nuotaikos. Ilgos vasaros etnografiniame Šuminų kaime prie Baluošo ežero kranto stebint saulėlydžius, vaikštant po pievas ir miškus, atvėrė natūralų, gražų ir tikrą pasaulį.

Greta tradicinės grafikos kūrimo Dovilė pamėgo fotografuoti dangų, debesis, vandens raibulius, atspindžius, bangas, medžius ir augalus. Skaitmeninė fotografija nepakeičia gyvo menininko rankos prisilietimo, tačiau šiuolaikinės technologijos atveria naujas galimybes, praplečia įprastas išraiškos priemonių ribas.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga yra ta, kurią perskaičius ir užvertus paskutinį lapą norisi atsikvėpti, užsimerkti ir kurį laiką patylėti, pagalvoti. Dar pabūti atmosferoje, sukurtoje autoriaus, o kartu ir tavo – skaitytojo reakcijos, fantazijos, refleksijos – kiek tai rezonuoja su tavo vidiniu pasauliu, patirtais išgyvenimais. Vertinga knyga yra ta, kurią rekomenduotum perskaityti draugui. Kurią atsimintum po kelerių metų – ir nebūtinai siužetą, bet tą nuostabų skaitymo jausmą. Ir liūdesį, kai knyga pasibaigia, o norisi tęsti dar ir dar… Vertinga knyga gali būti ir sunki, ir lengva, ir nebūtinai labai protinga ar pamokanti… Geriausias knygos įvertinimas – kai norisi po kurio laiko vėl ją paimti ir skaityti dar kartą. Arba nusipirkti ir tiesiog turėti, nors esi jau skaitęs, pasiėmęs iš bibliotekos…

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Na, aš pati dažnai prašau bibliotekos darbuotojų rekomendacijos. Ir baltai jiems pavydžiu – atrodo, koks nuostabus darbas – ateini į biblioteką, išduodi keletą knygų lankytojams, o per laisvalaikio minutes sėdi sau ir skaitai… (Žinoma, čia tik man taip atrodo…) Juo labiau, kad užėjus į biblioteką šiais laikais akys raibsta nuo įvairiausio pasirinkimo: grožinės, istorinės, psichologinės knygos – visos viena už kitą patraukliau išleistos. Kadangi esu baigusi grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, visada atkreipiu dėmesį į knygos dailininko darbą. Studijuojant mums pristatydavo gražiausias įvairių leidyklų knygas, tada jų būdavo vienetai, spaudos galimybės ribotos. Dabar gražių knygų nors vežimu vežk! Viena už kitą nuostabesnės. Tačiau pasitaiko ir labai prastų leidinių menine prasme, nors viršeliai ir labai spalvingi, ir popierius puikus… Dabar itin retai perku knygas, namuose knygų lentynos perpildytos. Man pasisekė – greta namų yra Vilniaus savivaldybės centrinė biblioteka, esu ten dažnas svečias.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kartais knygų stirtomis slėgdavome savo grafikos darbus. Kaip ir visi, jaunystėje laikydavau mylimojo nuotraukas ir brangius laiškus, sudžiovintą gėlės žiedą…

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Man – tikrai ne. Prie kompiuterio ir telefono praleidžiu nemažai laiko. O paimti knygą į rankas yra tikra prabanga, savęs apdovanojimas. Darau tai dažniausiai vakare, kai viskas nurimsta, ar vasarą kaime. Dažnai vakare renkuosi knygą, o ne filmą. Knyga ramina, tai labai mielas ritualas. Skaitmeninės skaityklės nesu išbandžiusi, bet man asmeniškai popierinei knygai konkurentų nėra.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Aš pati skaityti pradėjau labai anksti, o rimtas knygas – gal kokių 11 metų. Kai sirgdavau, dieną reikėdavo leisti namuose, o mano knygos būdavo perskaitytos, pradėjau jas imti iš Tėvų knygų lentynos. Pradžioje rinkdavausi man patinkančias nugarėles, viršelius, intriguojančius pavadinimus. Taip įsisukau į A. Čechovo, F. Dostojevskio, V. Hugo, įvairių žinomų užsienio, o vėliau ir Lietuvos autorių kūrybos pasaulį. Supratau, koks gėris ir gylis yra knygos ir kiek visko ten gali rasti! Mano aplinkos žmonės visi daug skaitė: draugai, tėvai, net močiutė. Keisdavomės knygomis, kartais kokį perskolintą super bestselerį reikėdavo skubiai perskaityti per dieną ar dvi. Tada epitetas „apsiskaitęs žmogus“ buvo įprastas ir gana dažnai vartojamas. Jau senokai tokio apibūdinimo neteko girdėti. Abejoju, ar jis naudojamas jaunimo tarpe.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Artimam draugui paskolinčiau bet ką. Gal tik iš kažkieno pasiskolintos knygos neskolinčiau. Vis neišmokstu pati užsirašyti, kam ir ką duodu. O kai tos knygos pasigendu, būna labai keblu klausinėti ir ieškoti. Nemažai knygų taip ir nesugrįžo.

Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?

Gal tragikomedijos… Draugai sako, kad turiu talentą pasakoti apie savo gyvenimo nuotykius ir dramatiškus nutikimus labai vaizdingai ir linksmai. Mėgstu iš savęs ir kitų pasišaipyti, bet nepiktai… Tačiau pasakoti auditorijai ir sulaukti jos reakcijos yra viena, o likti su rašymu pačiam sau yra kas kita. Jaunystėje rašiau dienoraštį, norėjosi sustabdyti kažkokius įvykius ar emocijas. Dabar viską norisi tik paleisti…

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Negalėčiau jokios šalies išskirti. Tačiau mėgstu autorius, kurie leidžia įžengti į suvokiamą vizualų paveikslą. Jei skaitydama tokio paveikslo nematau ir jis neatsiranda, kad ir kaip stengčiausi, knyga man tampa formali ir neįdomi. Kai skaitau apie konkrečius aprašomus dalykus, kurių neįsivaizduoju, padeda visagalis Google. Tačiau visas knygas, net ir nuobodžias, stengiuosi užbaigti perskaityti – gal būtent pabaigoje bus paslėpta ta „razina“.

Jeigu pati rašytumėte, apie ką būtų knyga?

Apie gyvenimą, moters gyvenimą, transformaciją. Ir ne tik mano pačios. Jei tik kam nors mano patirtis būtų naudinga…

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu ant mano stalo guli gal 15 knygų. Dvi viršuje – Laurent Gounelle „Intuicija“ iš bibliotekos ir Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurią paskolino artima draugė.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė – tai pėdsakas, kuris po skaitymo lieka skaitytojo sąmonėje, elgesyje, santykyje su kitais žmonėmis. Kuo knyga vertingesnė, tuo gilesnį įspaudą palieka mano, kaip skaitytojo, asmenybėje.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Rekomenduočiau dvi. Tai Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“ ir Jono Jonassono „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“. Viena klasikinė, rimta. Kita – linksma, su puikiu jumoro jausmu. Kas jas vienija? Abi jos – apie žmogaus gyvenimą, įvykius, įtakojančius gyvenimo tėkmės pokyčius.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip. Keletą kartų panaudojau jas kaip atramą planšetiniam kompiuteriui 🙂 Tik tiek. Niekuomet neplėšiau, nedeginau ir apskritai nedariau nieko, kas galėtų pažeisti knygą 🙂 Labai gerbiu knygas, net tas, kurių neskaitau.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Nemanau. Neslėpsiu, anksčiau tokių būgštavimų buvo. Skaitmeninės knygos – patogus sprendimas. Pats kelionėse mielai naudojuosi elektronine skaitykle. Patogu, kai su savimi gali pasiimti nemažą kiekį, neužimant daug vietos. Bet jos negali suteikti to, ką turi tik tikra knyga – popieriaus kvapo, svorio ir nepakartojamo pojūčio, pirštais verčiant mylimos knygos puslapius.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Negaliu atsakyti už visus. Asmeniškai manau, kad taip. Keičiantis skaitytojų auditorijai, kinta knygų žanrai, ir atvirkščiai. Man knyga – autoriaus požiūrio, idėjos, fantazijos rezultatas. Vien dėl to ji nusipelno visokeriopos pagarbos. Ir nesvarbu, patinka ji man, ar ne.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Tą, kuri tik „mano“. Knygą, kurioje sunkią akimirką gali atrasti paguodos, palaikymo žodžius, kartais ir atsakymą į šiuo metu kamuojantį klausimą. Tereikia tik pasiimti iš lentynos.

Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?

Geras klausimas. Manau, dramos su trilerio elementais 🙂

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai mėgstu Skandinavijos rašytojų kūrinius. Be to, stengiuosi perskaityti visus japonų rašytojo Haruki Murakami kūrinius.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Šiuo metu daug dirbu, tad rašymui visai nelieka laiko. Ateityje tikrai ketinu tai padaryti. Save įvardiju psichologu praktiku, mėgstančiu rašyti. Galbūt tai bus mano darbo patirties su įvairiais žmonėmis pateikimas lengva, kiekvienam priimtina ir suprantama forma.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Haruki Murakami „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Man vertinga knyga yra tokia, kuri mane perkeičia. Kartais tas efektas juntamas skaitymo metu, kartais – užvertus paskutinį lapą, o kartais – po savaitės, mėnesio. Sąmonėje kažkas pasikeičia, dalykai, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami, aiškūs, tampa paslaptingi. Arba kaip tik atvirkščiai – tai, ko nesupratau, apie ką gal net nesusimąstydavau, perskaičius konkrečią knygą tampa klausimu, problema. Paslaptimi. Paprastai tokias knyga skaityti nėra nei lengva, nei malonu, nes mūsų sąmonė inertiška, ji nori to, kas atpažįstama, sava.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Paprašyta rekomenduoti knygą, visuomet sutrinku. Reikia žinoti, ką žmogus mėgsta, ko iš literatūros tikisi. O bibliotekų darbuotojai, man atrodo, skaito daugiau nei visi kiti ir tikriausiai yra perskaitę daug daugiau nei aš. O gal klystu?
Apskritai netikiu, kad yra viena ar kelios knygos, kurias būtinai visi turi perskaityti. Skaitymo patirtis, mano galva, subjektyvi. Tokie pat subjektyvūs ir skaitymo poreikiai.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, ir ne kartą. Tarkim, knygą panaudojau kaip šaltąjį ginklą – trenkiau ja žmogui. Po to labai gailėjausi. Žinoma.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Nemanau. Turėtų pasikeisti mažiausiai kelios kartos, kad žmonės pamirštų tą jausmą, kai popierinę knygą laikai rankose, kai verti lapus. Kaip jie šnara. Turėtų pamiršti naujos ar senos knygos kvapą. Ir viso to nesiilgėti.
Skaitmeninės knygos labai patogios, visa biblioteka gali tilpti skaityklėje, kompiuteryje. Tai puiki alternatyva, bet netikiu, kad artimoje ateityje skaitmeninės ar audio knygos išstums popierines. Tiesiog mes esame jusliškos įpročio valdomos būtybės, prisirišame prie dalykų.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, nes tarp tai pačiai kartai priklausančių žmonių gali būti labai didelių skirtumų, susijusių su išsilavinimu, veiklos sritimi, vertybinėmis nuostatomis. Net tarp panašų išsilavinimą turinčių panašaus amžiaus žmonių skirtumų nemažai. Tarkime, dauguma mano kolegų filologų, humanitarų linkę kaupti knygas, sudarinėti asmenines bibliotekas, ieško pirmųjų mėgstamų knygų leidimų ir pan. Kitaip tariant, vis dar svarbu tą ypatingą knygą turėti. O man asmeniškai tai nelabai aktualu, mano namuose mažai knygų, mieliau skolinuosi iš bibliotekų, o apžvalgoms iš leidyklų gautas knygas perskaičiusi atiduodu draugams, kolegoms.
Vis tik keli bendri mano ir mano kartos santykį su knyga nusakantys aspektai yra – gimusieji devintame, dešimtame dešimtmečiuose vertina vadinamąjį kinematografiškumą, literatūrinio vaizdo tikslumą, konkretumą. Ir daug skaito angliškai.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Turiu kelias man asmeniškai svarbių, reikšmingų autorių knygas – seni leidimai, kai kurie su dedikacijomis, kai kurias padovanojo artimi draugai. Šių knygų niekam neskolinu. Visas kitas mielai skolinu ir net dovanoju.

Kokio žanro knygos verta Jūsų biografija?

Postmodernaus romano: tai būtų trileris ir tuo pat metu buitekas, bet su mistikos elementais. Šiek tiek siaubo, erotikos, pora gilesnių įžvalgų, bet ir juokingų scenų nestokotų ta knyga. Na, žodžiu, žanras sunkiai nusakomas. Vargiai telpantis į konvencines ribas.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Daugiausia tarp mėgstamiausių yra amerikiečių. Man labai patinka, kaip sugeba derinti aukštosios ir populiariosios literatūros elementus ir prozoje, ir net poezijoje.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Metų pradžioje pasirodė mano apsakymų knyga „Keturi“ ir buvau susitaikiusi, kad metus, o gal ir ilgiau neturėsiu jokių naujų idėjų, nieko nerašysiu. Taip buvo ir po eilėraščių rinkinio „Antrininkė“, ir po romano „kai aš buvau malalietka“. Bet nutiko įdomus dalykas. Vieno vakarėlio metu kalbėjausi su savo leidėju Gediminu iš „Kitų knygų“ ir jis užsiminė, kad mažiausiai iš vieno „Keturių“ apsakymo galėjau parašyti romaną. Pasakiau, kad tuo metu romano parašyti negalėjau. Bet mintis apie ilgesnės apimties kūrinį mano galvoje liko, augo. Suvokiau, kad iš tiesų noriu tęsti Mariaus ir Luko linijas, noriu, kad jie susitiktų. Abiejų apsakymų pabaigos atviros, personažai buvo palikti ties lūžio riba. Tiek vienas, tiek kitas dar turi ką atrasti – ir prarasti. Ir štai, vieną dienų atsisėdau ir parašiau pirmą sakinį, o tada ir pirmą skyrių. Labai lengvai, tarsi visai be pastangų.
Gaila, šiuo metu turiu kitų įsipareigojimų – vertimo, redagavimo. Bet atlikusi šiuos darbus turėsiu pakankamai pinigų, kad rudenį ir žiemą galėčiau skirti tik rašymui. Labai to laukiu. O kol kas apsiriboju trumpomis scenomis. Mini epizodais, iš kurių pamažu dėliojasi šaltas, nejaukus Mariaus, kuris užaugęs iš tiesų pasirinko kriminalinę veiklą, pasaulis, ir spalvinga, bet lėkšta daugiau nieko dėmesio verto taip ir neparašiusio Luko kasdienybė.

 Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau dvi knygas. Tiksliau, vieną skaitau, o kitą verčiu. Verčiu amerikietės bell hooks (vardą ir pavardę autorė rašo iš mažųjų raidžių) knygą „Viskas apie meilę“ – tai savotiškas esė ir savipagalbos knygos hibridas. Prozininkė svarsto įdomų paradoksą: dauguma teigiame norintys patirti meilę, tačiau negebame šio jausmo apibrėžti, o susidūrę su juo dažnai atsitraukiame, renkamės gyvenimą be meilės.
O skaitau Pilar Quintana nedidelės apimties romaną „Kalė“ – knyga įtraukianti, atmosferinė, nuo pat pirmų sakinių apima jausmas, kad tuoj nutiks kažkas baisaus.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė yra rimtas klausimas, į kurį galėtų būti daugybė atsakymų, priklausomai nuo žmogaus amžiaus tarpsnio, interesų, profesijos, užsiėmimų, pomėgių… Lengviau būtų atsakyti apie knygos naudą: perfrazavus R. Bartą, knyga naudinga tuomet, kai sunkiai įveiki vieną ar du puslapius, po to nueini į virtuvę pasidaryti arbatos, pažiūri pro langą, vėl grįžti prie jos. Ir toliau sunkiai įveikinėji puslapį po puslapio. Bet viduje jauti, jog knyga, jos sukeliamos mintys tave paliečia, griauna kažkokias užtvaras tavyje, kažkam pastūmėja.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Nežinau, kokia yra ta viena knyga… Svarbu skaityti knygą, ieškoti savos. O apie knygos paieškas kalbėtis su savo kolegomis, draugais, bičiuliais, artimaisiais. Aptarti perskaitytą knygą, rekomenduoti ją kitam.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Man to neteko. Bet matau daug pavyzdžių aplink: kad ir Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, kur knygos, jų nugarėlės pavirto dekoracija, instaliacijos dalimi.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Pasitaiko aplinkinių, skaitančių skaitmenines knygas: pastebiu kelionėse, kai kolegos prieš miegą skaito detektyvą, kad nereikėtų vežiotis knygos ir panašiai. Bet man tai netinka: man patinka rankose jausti knygos svorį, apžiūrėti vykusį ar nevykusį knygos dizainą, įvertinti spaudos kokybę, sudarytojo indėlį. Ir svarbiausia – jausti malonumą, kai knyga mane įtraukia, ima užvaldyti… Šiais laikais žmogus su knyga rankose (lėktuve, traukinyje, autobuse) jau kelia nuostabą, susidomėjimą, susižavėjimą.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mano karta, kurie skaitėme, skaitėme daug. Visi buvome perskaitę H. Hesės „Stepių vilką“ ir „Stiklo karoliukų žaidimą“, Ch. Kortasaro „Žaidžiame klases“, G. G. Markeso „Šimtą metų vienatvės“, T. Mano romanus, ypač „Užburtą kalną“, „Daktarą Faustą“; I. Vo „Dulkių saują“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, M. Čechovą, F. Dostojevskį, V. Šekspyrą ir visa, kas tuo metu buvo išleista. O išleidžiama buvo palyginti nedaug, tad visi skaitėme tas pačias knygas, todėl buvo ir apie ką pasikalbėti, aptarti, diskutuoti.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Savo draugui skolinčiau bet kurią knygą, nes šiais laikais, esant dideliam norui, galima gauti bet ką. Tris kartus pirkau Viktoro Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Tris kartus paskolinau šią knygelę ir jos man negrąžino – kitiems ji buvo labiau reikalinga.

Kokio žanro knygos verta jūsų biografija?

Drama. Apie žmogaus gyvenimą, jeigu jis buvo turiningas, galima parašyti ne vieną knygą. Nugyventas gyvenimas, bent jau mano – serialas, kur kiekviena serija, gyvenimo etapas – nenuspėjamas. Galėčiau papasakoti keletą savo gyvenimo versijų, ir visos jos būtų tikros. Nors sudėjus jas kartu vis tiek neišeitų pilnas mano gyvenimo vaizdas. Jame buvo visko, išskyrus rutiną, gyvenimo nuobodulį.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Buvo periodas, kai skaičiau skandinavų literatūrą: noveles, pjeses, romanus. Buvau pasinėrusi į Lotynų Amerikos literatūrą, viliojo magiškasis realizmas. Po to žavėjausi prancūzų literatūra, V. Šekspyru ir t. t. Šiuo metu daugiau traukia konkretus autorius.

Labai vertinu ir skaitau kolegų literatūrologų knygas. Perskaitau kiekvieną naują Viktorijos Daujotytės knygą. Žinau, kad daugelį žmonių gąsdina išnašos – taip yra sakę, regis, apsišvietę ir kultūringi žmonės. Juos raminu sakydama: „Paimkite popieriaus lapą ir išnašas pridenkite“.

Nepralenkiama meistryste, mano požiūriu, pasižymi nedidelė Vytauto Kubiliaus knygelė „Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė“ (2003).

Apie ką naujausia Jūsų knyga?

Esu prietaringa, ir tuos mano prietarus patvirtino naujausi psichologų ir neuromokslininkų tyrimai. Kai tik ištari, papasakoji, ką ir kaip darysi, smegenys gauna komandą: šitą jau sugalvojai, galvok, daryk ką kita.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Helen Pluckrose ir James Lindsay knygą „Ciniškosios teorijos: kaip visuomenei kenkia politizuotas mokslas apie lytį, rasę ir tapatybę“.