Skulptorius Mykolas Sauka apie knygas
Skulptorius Mykolas Sauka apie knygas
Nuotraukoje – Mykolo Saukos darbas „Vabzdžių viešbutis“, 2020–2022 m.
Mykolas Sauka – rašantis skulptorius, įvairiapusis, ryškus menininkas. Jis neabejingai žvelgia, stebi, tyrinėja pasaulį, savo kartą, save ir nesijaučia išskirtiniu būdamas dailininkų Šarūno ir Nomedos Saukų sūnumi, profesoriaus, literatūrologo Donato Saukos anūku.
Intensyviausiai Mykolo gyvenimas vyksta studijoje. Stipri vidinė energija, puikus amato išmanymas, meistriškumas, „saukiška“ ironija jaučiama kūriniuose: Vilniaus Viršuliškių miško parko betono skulptūrose, Antazavės Šviesių žmonių parkelyje. Ypatingas prieš keletą metų pradėtas kūrybinis projektas „Vaikų kambarys“. Medžio skulptūrų instaliacija tuo pačiu pavadinimu eksponuota VDA parodų salėse „Titanikas“, 2024 m. rudenį Paryžiuje „Galerie Olivier Waltman“.
Mykolas Sauka parašė ir išleido apsakymų knygą „Grubiai“ (2015), romaną „Kambarys“ (2024).
„Kils klausimas, ar studijavęs skulptūrą ir staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti. O pradėjau akmenų skaldykloje. Iš granito gabalų krūvos turėjau išsirinkti drūtą nesuskilusį akmenį ir įžvelgti jame glūdinčią aristoteliškąją entelechiją. Naudodamasis svertais ir gervėmis iškelti, nuristi po stogu, kur paskui būčiau jį pjaustęs, tašęs, šveitęs, poliravęs. Deja, neišmokau naudotis svertais bei gervėmis, o man skirtasis akmuo, jeigu tokio apskritai būta, taip ir liko gulėti krūvoje. Pamaniau, gal paprasčiau bus su skiemenimis, žodžiais ir sakiniais? Jie patys vyniosis į kamuolį ir vos paspirti lėks tolyn. Kalba tapo lyg žaliava, pajutau pareigą užrašyti, įamžinti, kas vyksta su šiuolaikiniu jaunu žmogumi“, – sako menininkas.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Manau, yra trys pagrindiniai dalykai, kurie daro tekstą vertingu: įžvalga, metafora, pasakojimas. Knyga man vertinga, jeigu joje yra bent vienas geras komponentas iš šių trijų.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Thomo Bernhardo „Senieji meistrai“.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Kartais knygą naudoju atremti telefonui, kai ryte žiūriu žinias.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Taip, bet daug kam vis dar patinka naujas knygas glostyti ir uostyti popierių. Todėl popierinės knygos neturėtų išnykti.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Nesijaučiu priklausantis savo kartai, nuo vaikystės jaučiausi senas. Mane supa taip pat seno sukirpimo žmonės. Todėl neišmanau ir šios kartos skaitymo įpročių.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neskolinčiau pasibraukytos ir paraštėse prirašinėtos knygos, nes tai jau juodraštis.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Satyros.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Lietuviai, prancūzai, amerikiečiai, austrai, vokiečiai, vienas lenkas.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Šiuo metu nerašau, tai per daug skausminga. Kaip yra pasakęs Michelʼis Houellebecqʼas, rašymas – tai parazitų kultyvavimas smegenyse.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Sauliaus Stomos „Užrašai iš pasmerktųjų namų“.
Naujos knygos
Naujos knygos
Velychenko, Stephen. Propaganda in revolutionary Ukraine. Toronto; Buffalo; London: University of Toronto Press, 2019. 292 p.
Šioje studijoje nagrinėjama revoliucinės Ukrainos vyriausybės ir politinių partijų spausdinta propaganda. Knygoje apžvelgiami Centrinės Rados, Ukrainos valstybės, Ukrainos nacionalinės respublikos, Ukrainos socialistų revoliucinės partijos, Ukrainos socialdemokratų ir darbo partijos, nepriklausomybininkų, Ukrainos komunistų partijos ir antibolševikinių karo vadų išleisti tekstai. Aprašoma spausdintos tekstinės propagandos gamyba ir sklaida. Propagandos poveikis vertinamas, remiantis slaptosios policijos ataskaitomis ir kitais šaltiniais. Autorius teigia, kad žodžių kare nereikėtų sureikšminti nei ukrainiečių nesėkmių, nei bolševikų sėkmės. Kiekviena pusė sugebėjo tam tikrose vietose ir tam tikru laiku paveikti nuomonę savo naudai. Knygoje pateikiamos 46 reprodukcijos.
Judson, Pieter M. The Habsburg Empire: a new history. Cambridge; London: The Belknap Press of Harvard University Press, 2016. 267 p.
Šioje knygoje bandoma naujai pažvelgti į Habsburgų imperijos istoriją, daugiausia dėmesio teikiant teigiamoms Habsburgų valdžios savybėms. Knygoje nagrinėjama ne tiek šios imperijos atskirų tautų istorija, kiek bendros institucijos, kurios suteikė stabilumą didžiulės teritorijos gyventojams. Steigdami naujas mokyklas, teismus, statydami geležinkelius, remdami mokslą ir meną, Habsburgai siekė įtvirtinti savo valdžią Vidurio Europos šalių kultūrai ir ekonomikai. Kylantis gyvenimo lygis visoje imperijoje didino Habsburgų valdžios teisėtumą, piliečiai išmoko naudotis imperijos administracine sistema savo vietos reikmėms. Kūrybingi imperijos sprendimai, kaip valdyti daugybę žemių ir tautų, taip pat vidinės problemos, kurių ji negalėjo išspręsti, Vidurio Europos valstybėms, kurios tapo jos įpėdinėmis, paliko neišdildomą pėdsaką.
Borenstein, Eliot. Plots against Russia: conspiracy and fantasy after socialism. Ithaca; London: Cornell University Press, 2019. 288 p.
Originalioje, įtaigiai parašytoje knygoje aptariama paranoja ir sąmokslo teorijos šiuolaikinėje Rusijoje. Nagrinėjant Rusijos populiariąją ir grožinę literatūrą, filmus, televizijos laidas, viešus politinius pasisakymus, diskusijas internete, tinklaraščius ir religines publikacijas, atskleidžiamos istorinės ir kultūrinės paranojos priežastys. Teigiama, kad sąmokslo teorijos ir melodrama šiuolaikinėje Rusijoje reiškiasi tiek Putinui palankaus elito, tiek jo politinės opozicijos terpėje. Parodoma, kad paranojiškos fantazijos dar neseniai buvo būdingos tik marginalams, o dabar jos jau įkūnytos populiariojoje kultūroje, taigi tikėjimas sąmokslo teorijomis persmelkia visą Rusijos socialinį, politinį ir kultūrinį gyvenimą.
From Russia with code: programming migrations in post-Soviet times. Durham; London: Duke University Press, 2019. 372 p.
Rusų IT specialistai vaidina didžiulį vaidmenį politizuotoje ir ideologizuotoje posovietinės Rusijos technologinių inovacijų aplinkoje. Jie taip pat labai pageidaujami tarptautinėje IT darbo rinkoje. Remiantis daugiau nei trimis šimtais išsamių interviu, šiame straipsnių rinkinyje nagrinėjamas Rusijos IT specialistų išsilavinimas, karjera, darbo įpročiai, migracija ir gyvenimas Rusijoje bei užsienyje. Nagrinėjamos programuotojų kuriamos tarptautinės bendruomenės ir politinių aktyvistų tinklai, protų nutekėjimas iš Rusijos, rusų informatikų vaidmuo, Rusijai kišantis į užsienio politinį gyvenimą, pavyzdžiui, į 2016 m. JAV prezidento rinkimus. Knyga pravers visiems, besidomintiems informacijos ir technologijų mokslais, sociologija, istorija ir antropologija.
Water in medieval monastic intellectual culture: case studies from twelfth-century monasticism. Turnhout: Brepols, 2017. 209 p.
Šioje knygoje nagrinėjamas įdomus XII a. vienuolystės ir Viduramžių intelektualinės kultūros dalykas – vanduo kaip abstraktus objektas. Naujai pažvelgiama į XII a. vienuolynų filosofiją, aptariant tokias temas kaip įvairių Viduramžių tekstų dvasingumas, gamtos tvarka, žinių vizualizacija ir metafizika. Tyrinėjamos vandens metaforos poezijoje, kraštovaizdžio pasakojimuose ir epistolinėje komunikacijoje, aptariami skirtingi ir sudėtingi vandens kaip metaforos panaudojimo būdai vienuolių parašytuose tekstuose. Sutelkiant dėmesį į kintančią vandens galią ir medžiagines savybes, atskleidžiama aplinkos vaizdinių reikšmė ir panaudojimas Viduramžių raštijoje.
Piechocki, Katharina N. Cartographic humanism: the making of early modern Europe. Chicago; London: The University of Chicago Press, 2019. 311 p.
Kas yra „Europa“ ir kada ji atsirado? Renesanso laikais terminas „Europa“ buvo jau plačiai paplitęs, tačiau Europos kaip pasaulio dalies suvokimas dar tik brendo. XV–XVI amžiais naują Europos įsivaizdavimą nulėmė kartografijos atsiradimas. Remiantis žemėlapių kūrėjų, poetų ir istorikų darbais, šioje studijoje atskleidžiama, kaip humanistai apibrėžė Europos ribas šiuo lemtingu jos formavimosi laiku. Parodoma, kaip žemėlapiai tapo ne tik geografijos, bet ir filosofijos bei filologijos įrankiu, kuris buvo pasitelkiamas Europos sąvokai formuoti ir skleisti.
McCarthy, Erin A. Doubtful readers: print, poetry, and the reading public in early modern England. Oxford; New York: Oxford University Press, 2020. 277 p.
Knygų spausdinimo plėtra Naujaisiais laikais padarė didžiulį poveikį poezijos skaitymui. Spauda smarkiai padidino knygų prieinamumą ir išplėtė skaitytojų ratą. Ši knyga skirta XVII a. Anglijos poezijos leidybos ir skaitymo santykiui. To meto Anglijos leidėjai stengėsi padaryti savo leidžiamas poezijos knygas patrauklias vis platėjančiam skaitytojų ratui, pasitelkdami įvairias priemones, kurios laikui bėgant keitėsi. Poezijos knyga kaip objektas ir leidybos gaminys turėjo atliepti skaitytojų poreikį, tačiau leidėjų įtaka siekė ir tokius dalykus kaip poezijos žanras, socialinis prieinamumas, lyties klausimai, reputacija, kalbos žinios, literatūrinis išprusimas ir net anglų literatūros vertė apskritai.
London and the emergence of a European art market, 1780–1820. Los Angeles: The Getty Research Institute, 2019. 291 p.
Kai XVIII a. pabaigoje Prancūziją sukrėtė revoliucija, Londonas pakeitė Paryžių, tapdamas pagrindiniu tarptautinio meno prekybos centru. Per kelis dešimtmečius Londone suklestėjo meno rinka. Šiame esė rinkinyje nagrinėjama šio laikotarpio komercinė meno pardavimo ir kolekcionavimo aplinka. Taikomi įvairūs tyrimo būdai – nuo tradicinių meno istorijos ir proveniencijų tyrimų iki statistinės ir ekonominės analizės; aptariami menininkai, kolekcininkai, mecenatai, agentai, prekiautojai, institucijos. Nagrinėjama prekyba meno kūriniais, aprašomi kai kurie jų pardavimo sandoriai. Studijoje remiamasi naujoviškais skaitmeniniais ištekliais, ypač proveniencijų duomenų baze „Getty Provenance Index“ (GPI), taip pat gausia archyvine medžiaga (prekybos katalogais, korespondencija, inventorinėmis knygomis, aukcionų katalogais ir parodų apžvalgomis).
Believing in bits: digital media and the supernatural. Oxford; New York: Oxford University Press, 2020. 250 p.
Šiame esė rinkinyje aptariama, kaip šiuolaikinėje skaitmeninėje ir technologinėje aplinkoje kuriamos naujos religinio ir dvasinio tikėjimo formos. Žmonės suvokia skaitmeninių technologijų buvimą savo kasdieniame gyvenime per magijos ir antgamtiškumo prizmę. Teigiama, kad algoritmai gali „skaityti mintis“ ir nuspėti ateitį; dirbtinis intelektas laikomas galimybe įveikti mirtį ir pasiekti nemirtingumą; avatarams ir robotams suteikiamas orumas, kurį tradicinės religijos skiria tik žmonėms; minčių skaitymas ir dvasinis bendravimas susiejami su algoritmais; internetas nutrina ribas tarp išmonės ir tikrovės. Iškeliama mintis, kad religiniai įsitikinimai ir praktika tapo neatsiejami nuo skaitmeninių bendravimo priemonių veikimo. Pasitelkiant tikėjimo, religijos ir antgamtiškumo sąvokas, kuriamas naujas skaitmeninės kultūros supratimas.
Hunter, James Davison; Nedelisky, Paul. Science and the good: the tragic quest for the foundations of morality. New Haven; London: Yale University Press, 2018. 289 p.
Šioje glaustoje, gerai argumentuotoje knygoje kritiškai apžvelgiamos šimtmečius trukusios nesėkmingos pastangos atrasti mokslinį moralės pagrindą. „Naujasis moralės mokslas“, kurį išpažįsta tokie autoriai kaip Edvardas O. Vilsonas (Edward O. Wilson), yra naujausia šių ieškojimų apraiška, šiandien daranti nepaprastą poveikį viešajam diskursui. Teiginiai apie naujojo moralės mokslo pasiekimus dažnai yra perdėti – ši naujoji atmaina nėra sėkmingesnė už ankstesnes, tačiau ji pasuko netikėtu keliu – daroma išvada, kad teisinga ir neteisinga iš tikrųjų neegzistuoja. Toks nihilizmas moralės mokslą paverčia socialinės inžinerijos projektu ir jis tampa tiesiog programa, skirta pildyti bet kokioms visuomenės užgaidoms.
Academia in crisis: the rise and risk of neoliberal education in Europe. Leiden; Boston: Brill-Rodopi, 2019. 201 p.
Šios knygos rengimo sumanytojas, vienas iš redaktorių ir straipsnių autorių – prof. Leonidas Donskis (1962–2016). Joje apmąstomas dabartinis Europos universitetų bendruomenės gyvenimas, stiprėjant naujojo liberalizmo ideologijai ir vadinamajam „skystam“ postmoderniam mąstymui, kai vengiama bet kokio normatyvumo, naikinamos ribos, neigiamas tapatumas. Autoriai bando apginti pagrindines akademines vertybes ir mokymą, remdamiesi savo gyvenimo patirtimi ir padėtimi aukštajame moksle. Jie siūlo branginti akademinę bendruomenę kaip erdvę, kurioje galima mąstyti kartu.
Eagleton, Terry. Humour. New Haven; London: Yale University Press, 2019. 178 p.
Teris Ygltonas (Terry Eagleton) – šiuolaikinis anglų filosofas, literatūros teoretikas ir kritikas. Šioje studijoje jis apmąsto humoro prigimtį ir vaidmenį. Kodėl mes juokiamės? Ką galėtume pasakyti apie juoko tipų įvairovę – kikenimą, krizenimą, prunkštimą ar kvatojimą? Ar humoras būna destruktyvus, ar jis gali sušvelninti nesantarvę? Ar galime apibrėžti šmaikštumą? Kritiškoje ir šmaikščioje knygoje nagrinėjamos žinomos humoro teorijos: pavyzdžiui, kad humoro šaltinis – žmogaus gebėjimas suvokti aplinkos prieštaravimus arba kad humoras – švelniai sadistinė pranašumo prieš kitus forma. Remdamasis įvairiais literatūros ir filosofijos šaltiniais, autorius pereina nuo Aristotelio ir Tomo Akviniečio prie Hobso (Hobbes), Froido (Freud) ir Bachtino, daugiausia dėmesio kreipdamas į psichoanalitikos mechanizmus, kuriais grindžiamas humoras. Taip pat daug dėmesio kreipiama į socialinę bei politinę humoro evoliuciją, bėgant šimtmečiams.
Anotacijas parengė Ana Venclovienė
„Latgalos Pliaterių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
„Latgalos Pliaterių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
XVII a. prasidėjęs knygų kolekcionavimas XVIII a. labai išplito tarp Europos aristokratų. LDK žemėse ne tik pačių žinomiausių didikų dvaruose, bet ir mažiau iškilių giminių namuose taip pat iš kartos į kartą buvo renkamos išskirtinių knygų kolekcijos. Aistras kėlusios detektyvinės knygų pardavimo istorijos lydi Latgalos Pliaterių senųjų knygų palikimą, šiuo metu saugomą Vrublevskių bibliotekoje Ar knygų mėgėjai, susidūrę su gyvenimo iššūkiais, visada išlieka garbingi? Šioje laidoje pasakojama apie Latgalos Pliaterių giminės bibliofilus, jų sukauptas knygų kolekcijas ir netipišką elgseną.
Dalyvauja dr. Alma Braziūnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ autorė, dr. D. Narbutienė, Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus mokslo darbuotoja.
Kalbininkui Zigmui Zinkevičiui – 100 metų
Kalbininkui Zigmui Zinkevičiui – 100 metų
Prisiminimais apie kalbininką Zigmą Zinkevičių maloniai sutiko pasidalinti VU Filologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. Antanas Smetona. Z. Zinkevičius jam buvo ir išliko kaip vienas ryškiausių VU pedagogų, kuris patraukė ne tik savo dėstomu kalbotyros mokslu, bet ir ypatingu bendravimo būdu. Tarp studento ir profesoriaus užsimezgęs mokslinis dialogas su ginčais ir diskusijomis padėjo parašyti diplominį darbą, disertaciją bei vėliau tęsti pradėtus darbus Vilniaus universitete, nepaisant nepalankiai susiklosčiusios sovietinės konjunktūros.
Akademiką Z. Zinkevičių, kuris šiandien minimas kaip vienas produktyviausių ir dažniausiai cituojamų kalbininkų, A. Smetona prisimena kaip labai disciplinuotą profesorių, kuris sėsdavo prie darbo stalo nuo ankstyvo ryto. Ir tas kasdieninis darbas vyko su didžiule aistra, kuri neapleido net perėjus iš universiteto į kitas veiklos sritis. Z. Zinkevičius, tas tarpukario vaikas, išgyvenęs sovietinę mėsmalę, kai ne viską galėjai sakyti ir daryti laisva valia, peržengęs Atgimimo slenkstį, su visa energija nėrė į valstybės atkūrimo darbus. Jam teko vadovauti ir Lietuvių kalbos institutui, ir švietimo ministerijai bei prisidėti, kuriant tautinę mokyklą ar atkuriant lietuvišką aplinką Vilnijos krašte.
„Kalba – tauta – valstybė yra mūsų egzistencijos pagrindas“ – turbūt taip galėtume nusakyti Z. Zinkevičiaus gyvenimo credo. Kaip šiam neeiliniam mokslininkui pavyko tiek daug nuveikti humanitarinių darbų baruose, išlaikant tarptautiškumo kartelę ir nepamiršti tautos reikalų – apie tai ir pasakoja kalbininkas doc. dr. A. Smetona, buvęs profesoriaus Z. Zinkevičiaus studentas ir pasekėjas.
Kalbino I. Berulienė, filmavo ir montavo V. Petrikaitė.
Virtuali paroda „Senųjų dokumentų tekstilinių dalių konservavimas ir restauravimas“
Virtuali paroda „Senųjų dokumentų tekstilinių dalių konservavimas ir restauravimas“
Kviečiame apžiūrėti virtualią parodą „Senųjų dokumentų tekstilinių dalių konservavimas ir restauravimas“, kurios eksponatai apima LMAVB Rankraščių ir Retų spaudinių skyrių fonduose saugomų dokumentų tekstilinių dalių pavyzdžius. Tekstilė buvo naudojama knygos viršeliui dengti, knygos įrišui sustiprinti ir kt. Tai viršelio dengiamasis audinys, kaptalai, raišteliai, skirtelės, ryšiai, nugarėlės prieklijos. Tekstilės dažnai pasitaiko ir rankraščiuose, parašytuose ant pergamento ir turinčiuose antspaudus. Tai kaspinai, juostelės ar virvelės, kurios jungia dokumentą su antspaudu, taip pat iš audinių pasiūti maišeliai, į kuriuos dedami antspaudai.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo (DKR) skyriuje tekstilinės dokumentų detalės nuolat konservuojamos ir restauruojamos. Tai ilgai trunkanti, kruopšti veikla, kuriai reikia įvairiapusių žinių, o ši paroda – tik nedidelis darbų, atliekamų DKR skyriuje, atspindys.
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės mintys apie knygas
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės mintys apie knygas
Monikos Požerskytės nuotrauka
Rūta Elijošaitytė-Kaikarė – Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančioji direktorė, viešosios įstaigos „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ vadovė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė.
Vaikystėje prasidėjęs kelias su knyga ilgainiui tapo mylimu darbu. Įgimtas smalsumas, kūrybiškumas, reiklumas, pagarba rašytam tekstui, kalbai, bendravimas, pažintys su literatūros lauko žmonėmis – šios aplinkybės lėmė, kad Rūta Elijošaitytė-Kaikarė gyvena knygų pasaulyje. Būdama aktyvi skaitytoja, didelė literatūros renginių mėgėja ir lankytoja ji žingsnis po žingsnio tapo daugelio svarbių iniciatyvų, veiklų sumanytoja, kūrėja ir vadove. Tai Vilniaus knygų mugė, kurioje LLA koordinuoja ir įgyvendina kultūrinių renginių programą, tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“, UNESCO literatūros miestų kongresas, tarptautinis kasmetinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, nuolat vykstantys skaitymai, pokalbiai, knygų pristatymai.
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone gyvas skaitytojų, rašytojų, poetų, leidėjų, tyrėjų bendravimas, diskusijos – būtinos. Sparčiai vykstant globalizacijos procesams svarbiu uždaviniu tampa išlaikyti domėjimąsi lietuvių autorių kūryba, literatūra. Knygų mugės, renginių ir apskritai skaitymo tikslas – išsaugoti kalbą.
- Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Turbūt kiekvienas žmogus knygos vertę matuoja savaip. Nors man visada knygoje yra svarbi kalba, tema, tai, ką ji palieka perskaičius, kartais vertė yra ir tiesiog galimybė atitrūkti nuo kasdienos, įsmukti į kitokį – knyginį – pasaulį.
- Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekininkų darbas yra labai sunkus. Manęs kartais prašo parekomenduoti kokią knygą ir aš dažnai suglumstu, ypač jeigu klausia ne itin pažįstami. Kaip žinoti, ką žmogus mėgsta, kaip suprasti, ar pataikysiu. O jeigu knyga, kuri man atrodo labai svarbi, įdomi, kurią lengvai perskaičiau, kitam atrodys menkavertė arba visai nepaskaitoma? Įsivaizduoju, kad bibliotekoje klausimas „Ką patartumėte skaityti?“ nuskamba nuolat. O į jį atsakyti ne taip lengva. Ir turbūt svarbiausia – ne perskaityti visas knygas, bet domėtis kritika, gaudyti skaitytojų nuotaikas, jausti pulsą. Juk visų knygų neperskaitysi, ypač kad jų kasmet išleidžiama tikrai nemažai.
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Esu auklėta, kad knygos puslapiai negali būti užlenkiami, tarp puslapių turi būti dedamas skirtukas ar atvirukas, knygos nevalia skaityti murzinais pirštais ar dėti ant jos kavos puodelį 🙂 Tad daugių daugiausia yra tekę tarp knygų suspausti kokį rudens lapą, kad dailiai sudžiūtų.
- Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Nemanau, kad tarp jų yra konkurencija. Skaitmeninės knygos yra veikiau popierinių papildymas, patogumas. Kad ir kiek kalbama apie popierinės knygos išnykimą, tai nevyksta, o Lietuvoje popierinės knygos leidžiamos itin kokybiškai – užsienio knygų mugėse nuolat tenka išgirsti, kad lietuvių leidėjų knygos kokybiškos, dailios, neretai – ir prabangios.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Turbūt galima vesti paraleles ir tarp kartų, bet manau, kad labai lemia ir šeimos skaitymo įpročiai. Jeigu namie skaitoma nuo mažens, tai nebaisūs ir kartų pokyčiai – knyga vienu ar kitu formatu bus svarbi ir tėvams, ir vaikams. Nors, žinoma, aš augau tada, kai nebuvo didelio pasirinkimo – arba laikas kieme su draugais, arba su knyga namie, tad laiko, praleisto puslapiuose, mano kartos žmonės turbūt suskaičiuotų daugiau.
- Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neturiu tokios knygos. Draugais pasitikiu. Galbūt svetimam žmogui neskolinčiau knygos, kurioje yra man svarbaus žmogaus dedikacija, bet draugams skolinu ramiai. Manau, kad lentyna nėra pagrindinė knygos vieta, mėgstu, kai jas skaito, klausia, ar turiu vieną, ar kitą. Vienos draugės mama yra perskaičiusi daugiau knygų iš mano lentynų, nei aš pati.
- Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Norėčiau tikėti, kad eilėraščių rinktinės 🙂
- Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Daugiausiai skaitau lietuvių autorių. Tikrai gerokai daugiau, nei verstinių knygų. Man įdomu, ką rašo Lietuvos rašytojai, kaip keičiasi jų pasaulio matymas, labai laukiu mėgstamų rašytojų naujų knygų. Nors namie vaikai jau užaugę, mielai skaitau ir knygas vaikams.
- Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Jeigu rašyčiau, mano knyga būtų apie moteris. Galbūt dokumentika, gal ir fikcija – man labai įdomu klausytis moterų istorijų.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Skaitau Dariaus Žiūros „Diserį“, mėgaujuosi. Vis paskaitau eilėraščių iš Vytauto Stankaus ir Mindaugo Nastaravičiaus naujausių knygų.
Žurnalui Baras – 100 metų
Žurnalui Baras – 100 metų
Faustas Kirša.
Fotografas Aleksandras Jurašaitis,
Vilnius, apie 1914,
šifras Fg1-232
Prieš šimtmetį, 1925 m. sausį, Kaune buvo išleistas mėnesinis literatūros ir meno žurnalas Baras. Jį leido „Dainavos“ bendrovė, redagavo Faustas Kirša, spausdino „Švyturio“ spaustuvė.
Bendrovę „Dainava“ įsteigė Faustas Kirša, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Vaičiūnas ir Mykolas Vaitkus. Kiekvienas narys įnešė į bendrovės kasą po 400 litų. Lėšos buvo skirtos žurnalui Baras ir kitiems leidiniams leisti. Prie spaudos finansavimo prisidėjo ir Švietimo ministerija.
Baras nebuvo pirmasis literatūrai, menui ir kritikai skirtas leidinys Lietuvoje. 1912–1914 m. ėjo panašaus turinio žurnalas Vaivorykštė, 1915 m. – almanachas Pirmasai baras, 1920 m. – almanachas Dainava, 1920–1923 m. – žurnalas Skaitymai, 1923–1924 m. – žurnalas Gairės.
Pirmajame Baro numeryje paskelbtame „Redakcijos pasiteisinime“ leidėjai neslėpė, kad seka anksčiau leistais almanachais, nes šie buvę išskirtiniai. Žurnalo pavadinimas rodė redakcijos ketinimą tęsti Pirmojo baro almanachą, taip pat abu leidinius siejo tie patys tekstų autoriai, panaši struktūra, Adomo Varno kurtas dizainas, kalbos tvarkymo ypatybės. Antra vertus, Baras skelbė, jog sieks savitumo, nesitenkins mėgdžiojimu. Leidinys žadėjo nuomonių ir vertinimo kriterijų įvairovę, pagalbą lietuvių kūrėjams, erdvę naujoms kūrybos idėjoms.
1924 m. lapkričio 29 d. buvo gautas leidimas Barą spausdinti, jis turėjo išeiti gruodį, tačiau redaktorius F. Kirša leidyba ėmė rūpintis tik kitų metų sausį. Pirmąjį žurnalo numerį sudarė net 124 puslapiai, ne veltui leidėjai numerius dar vadino knygomis.
Varnas sukūrė Baro viršelio dizainą ir antraštinio lapo vinjetę. Viršelyje buvo pavaizduotas stilizuotas aukuras kalnų fone, įrėmintas dviejų žmonių siluetų. Adomas Jakštas pirmojo numerio recenzijoje pareiškė, kad viršelis nesąs gražus. Gal todėl, o gal dėl kitų priežasčių nuo ketvirto numerio Bare A. Varno grafikos darbų nebeliko.
Matyt, uždelstas išėjimas lėmė, kad pirmasis žurnalo numeris skaitytojus pasitiko keistoku pranešimu – „Būga mirė“ (kalbininkas Kazimieras Būga buvo miręs 1924 m. gruodžio 1 dieną). Kitame lape buvo įdėta K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno ištrauka. Taip pat buvo skelbiami kalbininkui pagerbti skirti F. Kiršos, B. Sruogos ir A. Varno tekstai. A. Jakštas recenzijoje šmaikštavo, kad Baro leidėjai išliaupsino K. Būgą, tačiau jo rašybos nuostatų kažkodėl žurnale nesilaikė. Iš tiesų, žurnalo tekstuose prielinksnis ir priešdėlis „į“ buvo keičiami į „in“, pavyzdžiui: invykiai, in žiūrovus, instabiai ir t. t.
Pirmajame numeryje poezijos paskelbė Vincas Mykolaitis-Putinas, F. Kirša, Adomas Lastas, P. Vaičiūnas, avangardinės prozos – Jurgis Savickis. Ištrauką iš neįprasto žanro kūrinio (prozos ir dramos dialogų veikalas, autoriaus pavadintas poema) „Dangaus ir žemės sūnūs“ paskelbė V. Krėvė-Mickevičius. Taip pat buvo įdėta vertimų: Motiejaus Gustaičio išverstos Sarbievijaus odės ir F. Kiršos išverstas Adomo Mickevičiaus sonetas.
Reikšmingą pirmojo Baro numerio dalį sudarė praėjusių, 1924 metų, Lietuvos kultūros gyvenimo apžvalga. J. Tumas-Vaižgantas aptarė grožinę literatūrą, Mykolas Biržiška – literatūros istorijos ir teorijos veikalus, Vaclovas Biržiška – naujausius bibliografijos darbus. Paulius Galaunė paskelbė du straipsnius: apie lietuviškos knygos meną ir lietuvių dailės naujienas. Vladimiras Dubeneckis davė esė apie architektūrą. Straipsnius teatro tema paskelbė Vytautas Bičiūnas, Vladas Didžiokas ir Mykolas Vaitkus. Apie operą rašė Viktoras Žadeika. Juozas Žilevičius aptarė 1924 metų muzikos įvykius provincijoje ir Klaipėdos krašte.
Vėlesni Baro numeriai išėjo kuklesni, apie 80 puslapių, paskutinis dvigubas numeris – 160 puslapių. Bare bendradarbiavo daugiau kaip 40 literatų ir kritikų. Be jau paminėtų autorių, poezijos leidinyje paskelbė Juozapas Albinas Herbačiauskas, M. Gustaitis, Juozas Tysliava ir kiti, prozos – Augustinas Gricius, Ignas Šeinius, Petras Tarulis, Antanas Vienuolis-Žukauskas. Jonas Mačiulis-Maironis per kelis numerius publikavo dramą „Vytautas pas kryžiuočius“. Baro proza ir dramaturgija, pasak Leono Gudaičio, turėjo įvairių literatūros srovių bruožų: realizmo, impresionizmo, neoromantizmo ir avangardizmo. Skirtingų srovių kūriniai praturtino žurnalą.
Baras daug dėmesio skyrė tautinės kultūros reiškinių vertinimui, dėl kai kurių iš jų tarp kritikų ir kritikuojamųjų spaudoje kildavo karštų svarstymų, ginčų. Pvz., M. Biržiška aštriai kritikavo lietuvių literatūros kritikos „monopolistą“ A. Jakštą. Pastarasis kaltintoją Baro recenzijoje pavadino geru žmogumi, bet blogu mokslininku. Bendramintį M. Biržišką palaikė B. Sruoga. Kritikos straipsnių bei esė paskelbė Sofija Čiurlionienė, Julijonas Lindė-Dobilas, J. A. Herbačiauskas, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Apie dailę ir vaizduojamojo meno aktualijas Bare rašė Ignas Šlapelis, Justinas Vienožinskis, A. Varnas.
Švietimo ministras Leonas Bistras buvo pažadėjęs „Dainavos“ bendrovei 25 000 litų subsidiją, bet teskyrė tik avansą. Ministerijos vadovui pasikeitus, o Baro leidėjams nevengiant kritikuoti valdininkų, paskola nebuvo suteikta. Žurnalas nuolat jautė lėšų stygių. Kita finansinės aklavietės priežastis – per didelė žurnalo kaina: ne kiekvienas inteligentas tuomet galėjo sau leisti prenumeruoti leidinį už 60 litų ar pirkti numerį už 6 ar 8 litus. Negana to, „Dainavos“ bendrovė poetui Kaziui Binkiui buvo suteikusi paskolą, kurios šis nesugebėjo grąžinti ir už tai buvo paduotas į teismą.
1925 m. rugsėjį Lietuvos žiniose pasirodė viešas F. Kiršos laiškas, kuriame Baro redaktorius apgailestavo dėl to, kad Lietuvoje kultūros leidiniai negali eiti be finansinės paramos. Nepaisant to, kad Barui Švietimo ministerija kas mėnesį skirdavusi lėšų spausdinimui apmokėti, po pusmečio žurnalas jau turėjęs „keletą tūkstančių deficito“. Ir netikėtai Ministerija pranešusi, kad nebešelps leidinio. Nesveika esą, kai kultūros, tautos dvasios ugdymo reikalus sprendžia valdininkėliai. Pašalpa literatūrai neturėtų būti kokios nors partijos malonė, bet būtinas reikalas, galbūt svarbesnis negu geležinkeliai…
Sunkią finansinę būklę žurnalo leidėjai bandė taisyti, rengdami literatūros vakarus. Lėšos už parduotus bilietus atitekdavo redakcijai. Pirmasis toks renginys įvyko 1925 m. rugsėjo 12 d. Tautos teatro rūmuose. Jame buvo perskaityti du pranešimai apie grožinės literatūros būklę Lietuvoje, padeklamuota naujausių eilių, paskaityta prozos, dainavo operos solistė.
Vakarų pelnas, deja, žurnalo neišgelbėjo. Pavėluotai, lapkritį, buvo išleistas 9/10 numeris. Jame buvo prašoma skaitytojų pranešti apie savo ketinimus 1926 metais prenumeruoti Barą. Leidiniui išsilaikyti reikėjo bent 1000 prenumeratorių, bet jų atsirado tik 55.
Antrasis vakaras Barui paremti buvo surengtas 1925 gruodžio 13 d. Kauno rotušėje. Vakaro metu F. Kirša papasakojo apie apgailėtiną tiek lietuvių literatūros, tiek redaguojamo žurnalo būklę, rašytojai paskaitė savo kūrinių. „Kaip girdėti, ligi Naujų Metų išeisiąs dar vienas dvigubas „Baro“ nr. Kitais metais eisiąs kas 3–4 mėn. storokomis knygomis“, – žadėjo A. Venclova „Lietuvos žiniose“. Bet leidėjų viltys žlugo, 11/12 numeris nebepasirodė. Leidinys bankrutavo. F. Kirša netrukus įsteigė tos pačios tematikos, bet mažesnės apimties Pradų ir žygių žurnalą.
Baras buvo vienas iš daugelio lietuviškų literatūros, meno ir kritikos leidinių. Nors gyvavo neilgai, bet paliko savo ženklą kultūrai skirtos periodikos istorijoje, įvykdė leidėjų pažadą suteikti erdvės lietuviškos literatūros talentams ir skirtingų pažiūrų kritikams atsiskleisti.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi visi išėję Baro numeriai.
Literatūra:
„Baro“ vakaras. Lietuvos žinios, 1925, rugs. 11, Nr. 202, p. 4.
Gudaitis, Leonas. Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1986.
Jakštas, Adomas. Baras. Rytas, 1925, saus. 28, Nr. 22, p. 2–3.
Kirša, Faustas. Laiškas redakcijai. Lietuvos žinios, 1925, rugs. 11, Nr. 202, p. 4.
Redakcijos pasiteisinimas. Baras, 1925, nr. 1, p. 54.
Venclova, Antanas. Antrasis „Baro“ literatūros vakaras. Parašas: A. V. Lietuvos žinios, 1925, gruod. 17, Nr. 258.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
„Lopacinskių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
„Lopacinskių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
Lopacinskių giminės Kairėnų dvaro biblioteka tyrėjų akiratin pateko 2023 metais. Pats faktas , kad Lopacinskių giminė kaupė biblioteką Kairėnuose buvo žinomas: knygas pradėjo rinkti Mikalojus Bernardas Lopacinskis, vėliau biblioteką gausino jo palikuonys, kolekcija ypač pagausėjo Vilniaus kanauninko ir Žemaičių vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio dėka. Jo knygos buvo žymimos specialiu ekslibrisu ir į knygas klijuojamu lapeliu su rankraštiniu įrašu. Šie ženklai ir pasitarnavo Vrublevskių bibliotekos darbuotojoms, fonduose ieškojusioms Lopacinskių giminės knygų bei tvarkant ir rankraštinę kolekciją. Šioje laidoje pasakojama apie bibliotekininkų atradimus ir Kairėnų dvaro kultūrinį gyvenimą. Dalyvauja dr. G. Drungilienė, Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja, dr. S. Žilinskaitė, Vilniaus universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotoja.
Laikina prieiga prie Oxford Academic duomenų bazės
Laikina prieiga prie Oxford Academic duomenų bazės
Iki 2025 m. vasario 4 d. suteikta laikina prieiga prie Oxford Academic įvairių sričių mokslinės duomenų bazės.
„Radvilų biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
„Radvilų biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
Įtakingi LDK didikai ne tik valstybę valdė, bet ir daug dėmesio bei laiko skirdavo kultūriniams poreikiams. Pavyzdžiui, nekarūnuotais karaliais vadinta įtakingiausia ir turtingiausia LDK didikų giminė Radvilos garsėjo mecenatyste, savo dvaruose buvo sukaupę įvairiausių meno kūrinių, įkūrę bibliotekas, skatino ir rėmė knygų leidybą. Knygų ir meno kūrinių kolekcionavimas buvo kiekvieno Radvilų giminės atstovo priedermė. Kas iki senųjų knygų parodos 2023 metais buvo žinoma apie šios giminės Nesvyžiaus ordinacijos bibliotekos knygas? Šioje laidoje pasakojama apie Nesvyžiaus bibliotekos po pasaulį išblaškytas kolekcijas ir iš naujo „atrastas“ knygas.
Dalyvauja dr. R. Cicėnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ kuratorė, dr. A. Braziūnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ autorė, J. Semenauskienė, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ vadovė.