„Latgalos Pliaterių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
„Latgalos Pliaterių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
XVII a. prasidėjęs knygų kolekcionavimas XVIII a. labai išplito tarp Europos aristokratų. LDK žemėse ne tik pačių žinomiausių didikų dvaruose, bet ir mažiau iškilių giminių namuose taip pat iš kartos į kartą buvo renkamos išskirtinių knygų kolekcijos. Aistras kėlusios detektyvinės knygų pardavimo istorijos lydi Latgalos Pliaterių senųjų knygų palikimą, šiuo metu saugomą Vrublevskių bibliotekoje Ar knygų mėgėjai, susidūrę su gyvenimo iššūkiais, visada išlieka garbingi? Šioje laidoje pasakojama apie Latgalos Pliaterių giminės bibliofilus, jų sukauptas knygų kolekcijas ir netipišką elgseną.
Dalyvauja dr. Alma Braziūnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ autorė, dr. D. Narbutienė, Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus mokslo darbuotoja.
Kalbininkui Zigmui Zinkevičiui – 100 metų
Kalbininkui Zigmui Zinkevičiui – 100 metų
Prisiminimais apie kalbininką Zigmą Zinkevičių maloniai sutiko pasidalinti VU Filologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. Antanas Smetona. Z. Zinkevičius jam buvo ir išliko kaip vienas ryškiausių VU pedagogų, kuris patraukė ne tik savo dėstomu kalbotyros mokslu, bet ir ypatingu bendravimo būdu. Tarp studento ir profesoriaus užsimezgęs mokslinis dialogas su ginčais ir diskusijomis padėjo parašyti diplominį darbą, disertaciją bei vėliau tęsti pradėtus darbus Vilniaus universitete, nepaisant nepalankiai susiklosčiusios sovietinės konjunktūros.
Akademiką Z. Zinkevičių, kuris šiandien minimas kaip vienas produktyviausių ir dažniausiai cituojamų kalbininkų, A. Smetona prisimena kaip labai disciplinuotą profesorių, kuris sėsdavo prie darbo stalo nuo ankstyvo ryto. Ir tas kasdieninis darbas vyko su didžiule aistra, kuri neapleido net perėjus iš universiteto į kitas veiklos sritis. Z. Zinkevičius, tas tarpukario vaikas, išgyvenęs sovietinę mėsmalę, kai ne viską galėjai sakyti ir daryti laisva valia, peržengęs Atgimimo slenkstį, su visa energija nėrė į valstybės atkūrimo darbus. Jam teko vadovauti ir Lietuvių kalbos institutui, ir švietimo ministerijai bei prisidėti, kuriant tautinę mokyklą ar atkuriant lietuvišką aplinką Vilnijos krašte.
„Kalba – tauta – valstybė yra mūsų egzistencijos pagrindas“ – turbūt taip galėtume nusakyti Z. Zinkevičiaus gyvenimo credo. Kaip šiam neeiliniam mokslininkui pavyko tiek daug nuveikti humanitarinių darbų baruose, išlaikant tarptautiškumo kartelę ir nepamiršti tautos reikalų – apie tai ir pasakoja kalbininkas doc. dr. A. Smetona, buvęs profesoriaus Z. Zinkevičiaus studentas ir pasekėjas.
Kalbino I. Berulienė, filmavo ir montavo V. Petrikaitė.
Virtuali paroda „Senųjų dokumentų tekstilinių dalių konservavimas ir restauravimas“
Virtuali paroda „Senųjų dokumentų tekstilinių dalių konservavimas ir restauravimas“
Kviečiame apžiūrėti virtualią parodą „Senųjų dokumentų tekstilinių dalių konservavimas ir restauravimas“, kurios eksponatai apima LMAVB Rankraščių ir Retų spaudinių skyrių fonduose saugomų dokumentų tekstilinių dalių pavyzdžius. Tekstilė buvo naudojama knygos viršeliui dengti, knygos įrišui sustiprinti ir kt. Tai viršelio dengiamasis audinys, kaptalai, raišteliai, skirtelės, ryšiai, nugarėlės prieklijos. Tekstilės dažnai pasitaiko ir rankraščiuose, parašytuose ant pergamento ir turinčiuose antspaudus. Tai kaspinai, juostelės ar virvelės, kurios jungia dokumentą su antspaudu, taip pat iš audinių pasiūti maišeliai, į kuriuos dedami antspaudai.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo (DKR) skyriuje tekstilinės dokumentų detalės nuolat konservuojamos ir restauruojamos. Tai ilgai trunkanti, kruopšti veikla, kuriai reikia įvairiapusių žinių, o ši paroda – tik nedidelis darbų, atliekamų DKR skyriuje, atspindys.
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės mintys apie knygas
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės mintys apie knygas
Monikos Požerskytės nuotrauka
Rūta Elijošaitytė-Kaikarė – Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančioji direktorė, viešosios įstaigos „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ vadovė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė.
Vaikystėje prasidėjęs kelias su knyga ilgainiui tapo mylimu darbu. Įgimtas smalsumas, kūrybiškumas, reiklumas, pagarba rašytam tekstui, kalbai, bendravimas, pažintys su literatūros lauko žmonėmis – šios aplinkybės lėmė, kad Rūta Elijošaitytė-Kaikarė gyvena knygų pasaulyje. Būdama aktyvi skaitytoja, didelė literatūros renginių mėgėja ir lankytoja ji žingsnis po žingsnio tapo daugelio svarbių iniciatyvų, veiklų sumanytoja, kūrėja ir vadove. Tai Vilniaus knygų mugė, kurioje LLA koordinuoja ir įgyvendina kultūrinių renginių programą, tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“, UNESCO literatūros miestų kongresas, tarptautinis kasmetinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, nuolat vykstantys skaitymai, pokalbiai, knygų pristatymai.
Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuomone gyvas skaitytojų, rašytojų, poetų, leidėjų, tyrėjų bendravimas, diskusijos – būtinos. Sparčiai vykstant globalizacijos procesams svarbiu uždaviniu tampa išlaikyti domėjimąsi lietuvių autorių kūryba, literatūra. Knygų mugės, renginių ir apskritai skaitymo tikslas – išsaugoti kalbą.
- Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Turbūt kiekvienas žmogus knygos vertę matuoja savaip. Nors man visada knygoje yra svarbi kalba, tema, tai, ką ji palieka perskaičius, kartais vertė yra ir tiesiog galimybė atitrūkti nuo kasdienos, įsmukti į kitokį – knyginį – pasaulį.
- Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekininkų darbas yra labai sunkus. Manęs kartais prašo parekomenduoti kokią knygą ir aš dažnai suglumstu, ypač jeigu klausia ne itin pažįstami. Kaip žinoti, ką žmogus mėgsta, kaip suprasti, ar pataikysiu. O jeigu knyga, kuri man atrodo labai svarbi, įdomi, kurią lengvai perskaičiau, kitam atrodys menkavertė arba visai nepaskaitoma? Įsivaizduoju, kad bibliotekoje klausimas „Ką patartumėte skaityti?“ nuskamba nuolat. O į jį atsakyti ne taip lengva. Ir turbūt svarbiausia – ne perskaityti visas knygas, bet domėtis kritika, gaudyti skaitytojų nuotaikas, jausti pulsą. Juk visų knygų neperskaitysi, ypač kad jų kasmet išleidžiama tikrai nemažai.
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Esu auklėta, kad knygos puslapiai negali būti užlenkiami, tarp puslapių turi būti dedamas skirtukas ar atvirukas, knygos nevalia skaityti murzinais pirštais ar dėti ant jos kavos puodelį 🙂 Tad daugių daugiausia yra tekę tarp knygų suspausti kokį rudens lapą, kad dailiai sudžiūtų.
- Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Nemanau, kad tarp jų yra konkurencija. Skaitmeninės knygos yra veikiau popierinių papildymas, patogumas. Kad ir kiek kalbama apie popierinės knygos išnykimą, tai nevyksta, o Lietuvoje popierinės knygos leidžiamos itin kokybiškai – užsienio knygų mugėse nuolat tenka išgirsti, kad lietuvių leidėjų knygos kokybiškos, dailios, neretai – ir prabangios.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Turbūt galima vesti paraleles ir tarp kartų, bet manau, kad labai lemia ir šeimos skaitymo įpročiai. Jeigu namie skaitoma nuo mažens, tai nebaisūs ir kartų pokyčiai – knyga vienu ar kitu formatu bus svarbi ir tėvams, ir vaikams. Nors, žinoma, aš augau tada, kai nebuvo didelio pasirinkimo – arba laikas kieme su draugais, arba su knyga namie, tad laiko, praleisto puslapiuose, mano kartos žmonės turbūt suskaičiuotų daugiau.
- Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Neturiu tokios knygos. Draugais pasitikiu. Galbūt svetimam žmogui neskolinčiau knygos, kurioje yra man svarbaus žmogaus dedikacija, bet draugams skolinu ramiai. Manau, kad lentyna nėra pagrindinė knygos vieta, mėgstu, kai jas skaito, klausia, ar turiu vieną, ar kitą. Vienos draugės mama yra perskaičiusi daugiau knygų iš mano lentynų, nei aš pati.
- Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Norėčiau tikėti, kad eilėraščių rinktinės 🙂
- Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Daugiausiai skaitau lietuvių autorių. Tikrai gerokai daugiau, nei verstinių knygų. Man įdomu, ką rašo Lietuvos rašytojai, kaip keičiasi jų pasaulio matymas, labai laukiu mėgstamų rašytojų naujų knygų. Nors namie vaikai jau užaugę, mielai skaitau ir knygas vaikams.
- Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Jeigu rašyčiau, mano knyga būtų apie moteris. Galbūt dokumentika, gal ir fikcija – man labai įdomu klausytis moterų istorijų.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Skaitau Dariaus Žiūros „Diserį“, mėgaujuosi. Vis paskaitau eilėraščių iš Vytauto Stankaus ir Mindaugo Nastaravičiaus naujausių knygų.
Žurnalui Baras – 100 metų
Žurnalui Baras – 100 metų
Faustas Kirša.
Fotografas Aleksandras Jurašaitis,
Vilnius, apie 1914,
šifras Fg1-232
Prieš šimtmetį, 1925 m. sausį, Kaune buvo išleistas mėnesinis literatūros ir meno žurnalas Baras. Jį leido „Dainavos“ bendrovė, redagavo Faustas Kirša, spausdino „Švyturio“ spaustuvė.
Bendrovę „Dainava“ įsteigė Faustas Kirša, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Vaičiūnas ir Mykolas Vaitkus. Kiekvienas narys įnešė į bendrovės kasą po 400 litų. Lėšos buvo skirtos žurnalui Baras ir kitiems leidiniams leisti. Prie spaudos finansavimo prisidėjo ir Švietimo ministerija.
Baras nebuvo pirmasis literatūrai, menui ir kritikai skirtas leidinys Lietuvoje. 1912–1914 m. ėjo panašaus turinio žurnalas Vaivorykštė, 1915 m. – almanachas Pirmasai baras, 1920 m. – almanachas Dainava, 1920–1923 m. – žurnalas Skaitymai, 1923–1924 m. – žurnalas Gairės.
Pirmajame Baro numeryje paskelbtame „Redakcijos pasiteisinime“ leidėjai neslėpė, kad seka anksčiau leistais almanachais, nes šie buvę išskirtiniai. Žurnalo pavadinimas rodė redakcijos ketinimą tęsti Pirmojo baro almanachą, taip pat abu leidinius siejo tie patys tekstų autoriai, panaši struktūra, Adomo Varno kurtas dizainas, kalbos tvarkymo ypatybės. Antra vertus, Baras skelbė, jog sieks savitumo, nesitenkins mėgdžiojimu. Leidinys žadėjo nuomonių ir vertinimo kriterijų įvairovę, pagalbą lietuvių kūrėjams, erdvę naujoms kūrybos idėjoms.
1924 m. lapkričio 29 d. buvo gautas leidimas Barą spausdinti, jis turėjo išeiti gruodį, tačiau redaktorius F. Kirša leidyba ėmė rūpintis tik kitų metų sausį. Pirmąjį žurnalo numerį sudarė net 124 puslapiai, ne veltui leidėjai numerius dar vadino knygomis.
Varnas sukūrė Baro viršelio dizainą ir antraštinio lapo vinjetę. Viršelyje buvo pavaizduotas stilizuotas aukuras kalnų fone, įrėmintas dviejų žmonių siluetų. Adomas Jakštas pirmojo numerio recenzijoje pareiškė, kad viršelis nesąs gražus. Gal todėl, o gal dėl kitų priežasčių nuo ketvirto numerio Bare A. Varno grafikos darbų nebeliko.
Matyt, uždelstas išėjimas lėmė, kad pirmasis žurnalo numeris skaitytojus pasitiko keistoku pranešimu – „Būga mirė“ (kalbininkas Kazimieras Būga buvo miręs 1924 m. gruodžio 1 dieną). Kitame lape buvo įdėta K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno ištrauka. Taip pat buvo skelbiami kalbininkui pagerbti skirti F. Kiršos, B. Sruogos ir A. Varno tekstai. A. Jakštas recenzijoje šmaikštavo, kad Baro leidėjai išliaupsino K. Būgą, tačiau jo rašybos nuostatų kažkodėl žurnale nesilaikė. Iš tiesų, žurnalo tekstuose prielinksnis ir priešdėlis „į“ buvo keičiami į „in“, pavyzdžiui: invykiai, in žiūrovus, instabiai ir t. t.
Pirmajame numeryje poezijos paskelbė Vincas Mykolaitis-Putinas, F. Kirša, Adomas Lastas, P. Vaičiūnas, avangardinės prozos – Jurgis Savickis. Ištrauką iš neįprasto žanro kūrinio (prozos ir dramos dialogų veikalas, autoriaus pavadintas poema) „Dangaus ir žemės sūnūs“ paskelbė V. Krėvė-Mickevičius. Taip pat buvo įdėta vertimų: Motiejaus Gustaičio išverstos Sarbievijaus odės ir F. Kiršos išverstas Adomo Mickevičiaus sonetas.
Reikšmingą pirmojo Baro numerio dalį sudarė praėjusių, 1924 metų, Lietuvos kultūros gyvenimo apžvalga. J. Tumas-Vaižgantas aptarė grožinę literatūrą, Mykolas Biržiška – literatūros istorijos ir teorijos veikalus, Vaclovas Biržiška – naujausius bibliografijos darbus. Paulius Galaunė paskelbė du straipsnius: apie lietuviškos knygos meną ir lietuvių dailės naujienas. Vladimiras Dubeneckis davė esė apie architektūrą. Straipsnius teatro tema paskelbė Vytautas Bičiūnas, Vladas Didžiokas ir Mykolas Vaitkus. Apie operą rašė Viktoras Žadeika. Juozas Žilevičius aptarė 1924 metų muzikos įvykius provincijoje ir Klaipėdos krašte.
Vėlesni Baro numeriai išėjo kuklesni, apie 80 puslapių, paskutinis dvigubas numeris – 160 puslapių. Bare bendradarbiavo daugiau kaip 40 literatų ir kritikų. Be jau paminėtų autorių, poezijos leidinyje paskelbė Juozapas Albinas Herbačiauskas, M. Gustaitis, Juozas Tysliava ir kiti, prozos – Augustinas Gricius, Ignas Šeinius, Petras Tarulis, Antanas Vienuolis-Žukauskas. Jonas Mačiulis-Maironis per kelis numerius publikavo dramą „Vytautas pas kryžiuočius“. Baro proza ir dramaturgija, pasak Leono Gudaičio, turėjo įvairių literatūros srovių bruožų: realizmo, impresionizmo, neoromantizmo ir avangardizmo. Skirtingų srovių kūriniai praturtino žurnalą.
Baras daug dėmesio skyrė tautinės kultūros reiškinių vertinimui, dėl kai kurių iš jų tarp kritikų ir kritikuojamųjų spaudoje kildavo karštų svarstymų, ginčų. Pvz., M. Biržiška aštriai kritikavo lietuvių literatūros kritikos „monopolistą“ A. Jakštą. Pastarasis kaltintoją Baro recenzijoje pavadino geru žmogumi, bet blogu mokslininku. Bendramintį M. Biržišką palaikė B. Sruoga. Kritikos straipsnių bei esė paskelbė Sofija Čiurlionienė, Julijonas Lindė-Dobilas, J. A. Herbačiauskas, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Apie dailę ir vaizduojamojo meno aktualijas Bare rašė Ignas Šlapelis, Justinas Vienožinskis, A. Varnas.
Švietimo ministras Leonas Bistras buvo pažadėjęs „Dainavos“ bendrovei 25 000 litų subsidiją, bet teskyrė tik avansą. Ministerijos vadovui pasikeitus, o Baro leidėjams nevengiant kritikuoti valdininkų, paskola nebuvo suteikta. Žurnalas nuolat jautė lėšų stygių. Kita finansinės aklavietės priežastis – per didelė žurnalo kaina: ne kiekvienas inteligentas tuomet galėjo sau leisti prenumeruoti leidinį už 60 litų ar pirkti numerį už 6 ar 8 litus. Negana to, „Dainavos“ bendrovė poetui Kaziui Binkiui buvo suteikusi paskolą, kurios šis nesugebėjo grąžinti ir už tai buvo paduotas į teismą.
1925 m. rugsėjį Lietuvos žiniose pasirodė viešas F. Kiršos laiškas, kuriame Baro redaktorius apgailestavo dėl to, kad Lietuvoje kultūros leidiniai negali eiti be finansinės paramos. Nepaisant to, kad Barui Švietimo ministerija kas mėnesį skirdavusi lėšų spausdinimui apmokėti, po pusmečio žurnalas jau turėjęs „keletą tūkstančių deficito“. Ir netikėtai Ministerija pranešusi, kad nebešelps leidinio. Nesveika esą, kai kultūros, tautos dvasios ugdymo reikalus sprendžia valdininkėliai. Pašalpa literatūrai neturėtų būti kokios nors partijos malonė, bet būtinas reikalas, galbūt svarbesnis negu geležinkeliai…
Sunkią finansinę būklę žurnalo leidėjai bandė taisyti, rengdami literatūros vakarus. Lėšos už parduotus bilietus atitekdavo redakcijai. Pirmasis toks renginys įvyko 1925 m. rugsėjo 12 d. Tautos teatro rūmuose. Jame buvo perskaityti du pranešimai apie grožinės literatūros būklę Lietuvoje, padeklamuota naujausių eilių, paskaityta prozos, dainavo operos solistė.
Vakarų pelnas, deja, žurnalo neišgelbėjo. Pavėluotai, lapkritį, buvo išleistas 9/10 numeris. Jame buvo prašoma skaitytojų pranešti apie savo ketinimus 1926 metais prenumeruoti Barą. Leidiniui išsilaikyti reikėjo bent 1000 prenumeratorių, bet jų atsirado tik 55.
Antrasis vakaras Barui paremti buvo surengtas 1925 gruodžio 13 d. Kauno rotušėje. Vakaro metu F. Kirša papasakojo apie apgailėtiną tiek lietuvių literatūros, tiek redaguojamo žurnalo būklę, rašytojai paskaitė savo kūrinių. „Kaip girdėti, ligi Naujų Metų išeisiąs dar vienas dvigubas „Baro“ nr. Kitais metais eisiąs kas 3–4 mėn. storokomis knygomis“, – žadėjo A. Venclova „Lietuvos žiniose“. Bet leidėjų viltys žlugo, 11/12 numeris nebepasirodė. Leidinys bankrutavo. F. Kirša netrukus įsteigė tos pačios tematikos, bet mažesnės apimties Pradų ir žygių žurnalą.
Baras buvo vienas iš daugelio lietuviškų literatūros, meno ir kritikos leidinių. Nors gyvavo neilgai, bet paliko savo ženklą kultūrai skirtos periodikos istorijoje, įvykdė leidėjų pažadą suteikti erdvės lietuviškos literatūros talentams ir skirtingų pažiūrų kritikams atsiskleisti.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi visi išėję Baro numeriai.
Literatūra:
„Baro“ vakaras. Lietuvos žinios, 1925, rugs. 11, Nr. 202, p. 4.
Gudaitis, Leonas. Permainų vėjai. Vilnius: Vaga, 1986.
Jakštas, Adomas. Baras. Rytas, 1925, saus. 28, Nr. 22, p. 2–3.
Kirša, Faustas. Laiškas redakcijai. Lietuvos žinios, 1925, rugs. 11, Nr. 202, p. 4.
Redakcijos pasiteisinimas. Baras, 1925, nr. 1, p. 54.
Venclova, Antanas. Antrasis „Baro“ literatūros vakaras. Parašas: A. V. Lietuvos žinios, 1925, gruod. 17, Nr. 258.
Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė
„Lopacinskių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
„Lopacinskių biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
Lopacinskių giminės Kairėnų dvaro biblioteka tyrėjų akiratin pateko 2023 metais. Pats faktas , kad Lopacinskių giminė kaupė biblioteką Kairėnuose buvo žinomas: knygas pradėjo rinkti Mikalojus Bernardas Lopacinskis, vėliau biblioteką gausino jo palikuonys, kolekcija ypač pagausėjo Vilniaus kanauninko ir Žemaičių vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio dėka. Jo knygos buvo žymimos specialiu ekslibrisu ir į knygas klijuojamu lapeliu su rankraštiniu įrašu. Šie ženklai ir pasitarnavo Vrublevskių bibliotekos darbuotojoms, fonduose ieškojusioms Lopacinskių giminės knygų bei tvarkant ir rankraštinę kolekciją. Šioje laidoje pasakojama apie bibliotekininkų atradimus ir Kairėnų dvaro kultūrinį gyvenimą. Dalyvauja dr. G. Drungilienė, Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja, dr. S. Žilinskaitė, Vilniaus universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotoja.
Laikina prieiga prie Oxford Academic duomenų bazės
Laikina prieiga prie Oxford Academic duomenų bazės
Iki 2025 m. vasario 4 d. suteikta laikina prieiga prie Oxford Academic įvairių sričių mokslinės duomenų bazės.
„Radvilų biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
„Radvilų biblioteka“ iš ciklo „LDK giminės. Dvarų bibliotekos“
Įtakingi LDK didikai ne tik valstybę valdė, bet ir daug dėmesio bei laiko skirdavo kultūriniams poreikiams. Pavyzdžiui, nekarūnuotais karaliais vadinta įtakingiausia ir turtingiausia LDK didikų giminė Radvilos garsėjo mecenatyste, savo dvaruose buvo sukaupę įvairiausių meno kūrinių, įkūrę bibliotekas, skatino ir rėmė knygų leidybą. Knygų ir meno kūrinių kolekcionavimas buvo kiekvieno Radvilų giminės atstovo priedermė. Kas iki senųjų knygų parodos 2023 metais buvo žinoma apie šios giminės Nesvyžiaus ordinacijos bibliotekos knygas? Šioje laidoje pasakojama apie Nesvyžiaus bibliotekos po pasaulį išblaškytas kolekcijas ir iš naujo „atrastas“ knygas.
Dalyvauja dr. R. Cicėnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ kuratorė, dr. A. Braziūnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ autorė, J. Semenauskienė, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ vadovė.
Konstantino Prošinskio grybų pasaulis
Konstantino Prošinskio grybų pasaulis
Naujos knygos
Naujos knygos
A Companion to seals in the Middle Ages. Leiden: Brill, 2019. 415 p.
Šiame tarpdalykiniame esė rinkinyje išskirtinis dėmesys skiriamas naujiems Viduramžių antspaudų tyrimų metodams. Tarp aptariamų dalykų – antspaudų medžiagų tyrimai, gamyba, istoriografija, antspaudų naudojimas Viduramžių valstybių valdymui ir diplomatijai, antspaudai kaip galios išraiška bei vizualinės kultūros dalis. Pabrėžiama, kad sfragistikos tyrimams reikia įvairių mokslo šakų specialistų bendradarbiavimo, taip pat įvairių laikotarpių ir regionų antspaudus tyrinėjančių mokslininkų.
Ellis, Ian C. Book finds: how to find, buy, and sell used and rare books. New York: The Berkley Publishing Group, 2006. 319 p.
Ši žinių kupina, įtaigiai parašyta knyga pravers tiek pradedančiajam, tiek ir patyrusiam knygų kolekcininkui. Naujas, pataisytas ir papildytas leidimas atskleidžia retų ir vertingų knygų paieškos ir atpažinimo paslaptis. Išskirtinis dėmesys skiriamas šiuolaikinių pirmųjų leidimų kolekcionavimui. Pateikiama žinių apie aukcionus ir katalogus, internetinę knygų prekybą, patariama, kaip išvengti brangiai kainuojančių naujokų klaidų. Autorius, pats aistringas kolekcininkas, pasakoja nemažai įdomių atvejų iš savo patirties.
Ostrowski, Donald G. Russia in the early modern world: the continuity of change. Lanham; Boulder: Lexington Books, [2022]. 558 p.
Esminis dalykas, nagrinėjant Rusijos istoriją, – nustatyti Rusijos istorinės raidos santykį su likusiu pasauliu. Šioje knygoje daugiausia dėmesio skiriama Rusijos politikos tęstinumui Naujaisiais laikais (1450–1800 m.). Teigiama, kad ši politika buvo gana panaši į kitų sėkmingų šiuolaikinių Eurazijos valstybių politiką, jos tęstinumas reiškėsi nuolatinių pokyčių fone. Parodoma, kaip Rusijos valdovai nuo Ivano III iki Jekaterinos II sugebėjo sėkmingai išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dviejų dalykų.
The Oxford handbook of the history of the book in early modern England. Oxford: Oxford University Press, 2023. 739 p.
Knygos istorija – viena įdomiausių Naujųjų laikų studijų sričių. Šį turiningą, vaizdingą ir lengvai skaitomą žinyną parašė geriausi šios srities specialistai. Jame pristatomi naujausi įvairių XVI–XVIII a. Anglijos knygos istorijos sričių moksliniai tyrimai – aptariama knygų gamyba, recepcija, gyvavimas, taip pat knygų naikinimas, modifikavimas, perdirbimas ir restauravimas. Kiekviename skyriuje aptariamas knygos vaidmuo Naujųjų laikų Anglijoje, suteikiant svarbias knygotyros mokslo įžvalgas. Skaitytojas sužinos, kaip ir kodėl knyga buvo studijuojama kaip objektas, ir kokia yra šios tyrimų srities raidos ateitis.
Flanders, Judith. A Place for everything: the curious history of alphabetical order. London: Picador, 2021. 339 p.
Šioje studijoje pasakojama, kaip abėcėlė palaipsniui tapo pasaulio vyraujančiu žinių tvarkymo principu. Ši bemaž stebuklinga sistema suteikė mums galimybę rūšiuoti šimtmečius kauptas mintis, žinias ir literatūrą, leido atsijoti, kaupti ir rasti turimą informaciją bei rasti reikiamą. Autorė aprašo abėcėlės tvarkos istoriją nuo jos pasitelkimo kaip rūšiavimo įrankio Aleksandrijos bibliotekoje iki dabartinio reikšmės mažėjimo skaitmeniniame amžiuje. Pateikiama įdomių pasakojimų apie tvarkymo sistemų naudojimą įvairiais laikais. Pavyzdžiui, garsus XVI a. kolekcininkas Robertas Kotonas (Robert Cotton) savo sukauptus rankraščius katalogavo pagal jo lentynas puošusių Romos imperatorių (jų biustų) vardus.
Hagiography and the history of Latin Christendom, 500–1500. Leiden; Boston: Brill, [2020]. 481 p.
Viduramžių hagiografiniai tekstai dažnai yra anoniminiai ir retai kada datuoti, tačiau suteikia gausybę žinių apie to meto socialinį, kasdienį ir dvasinį gyvenimą. Šią knygą sudaro dvidešimt viena esė, kuriose naujoviškais metodais atskleidžiami istoriniai hagiografinių šaltinių klodai ir gaunama naujų žinių apie Viduramžių pasaulį, neapsiribojančių vien šventumo tyrimais. Atskleidžiama visuomenės raidą atspindinti šventumo idealo raida.
The Annotated book in the early Middle Ages: practices of reading and writing. Turnhout, Belgium: Brepols, [2017]. 783 p.
Dažno Viduramžių rankraščio puslapiuose aplink tekstą ir tarp eilučių gausu marginalijų. Šiame esė rinkinyje daugiausia dėmesio skiriama Ankstyvųjų viduramžių laikotarpio marginalijoms, o patys rankraščiai laikomi juos kūrusių Viduramžių protų veidrodžiais, atspindinčiais jų interesus, pasirinkimus ir įpročius. Knygoje bandoma atsakyti į kelis svarbius klausimus. Ar yra kokių nors rankraščių žanrų, kuriuose marginalijos buvo labiau paplitusios nei kituose? Ar yra žanrų, kuriuose marginalijos išvis nebuvo rašomos? Ar buvo vienuolynų, kuriuose ypač klestėjo marginalijų rašymas ir iš kurių jis paplito? Svarstoma, ar Ankstyvųjų viduramžių marginalijų autoriai naudojo kokius nors marginalijų rašymo būdus, kuriuos būtų galima priskirti jų bendruomenėms ar mokykloms. Aptariama, kokie buvo marginalijų rašymo tikslai ir kaip, laikui bėgant, priklausomai nuo regiono vystėsi judaizmo marginalijų rašymo būdai.
Hervouet, Ronan. A Taste for oppression: a political ethnography of everyday life in Belarus. New York; Oxford: Berghahn Books, [2024]. 259 p.
Žlugus sovietų santvarkai, Baltarusija tapo autoritarine valstybe, dažnai vadinama „paskutine diktatūra Europoje“. Autorius, kelerius metus Baltarusijoje gyvenęs prancūzų sociologas, aptaria socialinius autoritarinio valdymo pagrindus, atkreipdamas dėmesį į keletą svarbių jo ypatumų, neapsiribojančių tik režimo gebėjimu valdyti piliečius ir represuoti režimo priešininkus. Knygoje pateikiama nemažai žinių apie Baltarusijos kolūkių ir kaimo bendruomenių kasdienybę, baltarusių kasdienio gyvenimo aprašymų. Atskleidžiamos priežastys, dėl kurių dalis gyventojų palaiko Lukašenką. Knygoje klasikinė sociologija siūlo pagalbą, aiškinant tuos reiškinius, kuriuos nelengva suvokti grynai politiniu požiūriu.
Medvedev, Sergei. A War made in Russia. Cambridge: Polity Press, [2023]. 186 p.
Šioje aktualioje ir aštrioje knygoje garsus rusų žurnalistas, Putino režimo priešininkas Sergejus Medvedevas parodo, kad Rusijos karas Ukrainoje nebuvo tik Putino užgaida: tai buvo dviejų dešimtmečių autoritarinės degradacijos ir imperinės nostalgijos rezultatas, Putino režimo ir visos Rusijos imperinės istorijos kulminacija. Autorius teigia, kad šį karą pradėjo ne tik V. Putinas, bet ir visa Rusija, kuri entuziastingai priėmė šį karą, siekdama atgaivinti savo karinę šlovę ir kolonijinę praeitį. Knygą praturtina asmeninis autoriaus liudijimas, kaip atrodė visuomenės gyvenimo ir politinių nuotaikų pokyčiai Rusijoje, valdant V. Putinui nuo XXI a. pradžios iki dabar.
Routledge handbook of Jewish ritual and practice. London: Routledge, [2023]. 598 p.
Ritualas ir praktika – svarbus religinio gyvenimo ir patirties dalykas. Šiame šiuolaikiškame vadove pateikiami ritualų ir praktikų aprašymai, jų priežastys ir reikšmė. Aptariama daugybė judaizmo praktikos sudėtinių dalių – malda, leidžiamas ir draudžiamas maistas, istorija, sinagogos, įvairios judaizmo teisinės bei ideologinės diskusijos ir jų įtaka tikėjimui. Knyga pasirodė atsinaujinusio susidomėjimo kūno vaidmeniu religijoje metu ir nagrinėja su tuo susijusius judaizmo dalykus. Ji skirta studentams ir mokslininkams, dirbantiems konkrečiai žydų ir apskritai religijos studijų srityje.
Spotlights on incunabula. Leiden; Boston: Brill, 2024. 280 p.
Knygoje nagrinėjamas inkunabulų pardavimas, kolekcionavimas ir naudojimas, aprėpiant laikotarpį nuo XV iki XX amžiaus vidurio. Aptariamos įvairiausios temos: kaip knygų sąrašai atskleidžia leidybos ir skaitymo įpročius XV a. pabaigos Venecijoje, kokie tarptautiniai dirbtuvių ryšiai atsiskleidžia, tyrinėjant ankstyvuosius įrišimus, kaip inkunabulai buvo kolekcionuojami Anglijos ir Škotijos vienuolynuose bei universitetuose ir kaip Škotijos nacionalinė biblioteka įsigijo inkunabulus II pasaulinio karo metu.
Szulakowska, Urszula. Art and architecture in the Eastern Polish-Lithuanian Commonwealth (1697–1863). Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing, 2022. 477 p.
Šioje studijoje nagrinėjama Abiejų Tautų Respublikos meno ir architektūros istorija nuo XVIII a. iki 1863 m. sukilimo prieš Rusijos okupaciją. Aptariamą geografinę teritoriją sudaro dabartinės valstybės – Latvija, Lietuva, Baltarusija ir Ukraina, kurių žemės nuo 1772 m. buvo įtrauktos į Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijas. Vienas svarbiausių keliamų klausimų – kas nutiko senosios Abiejų Tautų Respublikos meno ir kultūros tradicijoms, valdant šioms svetimoms valstybėms? Knygoje stengiamasi teisingai atspindėti visų susijusių tautinių grupių istoriją, nors nuo XVI a. kraštas buvo nepaprastai sulenkintas. Nagrinėjamas Vakarų Europos meno, architektūros ir kultūros poveikis ne tik lenkų, bet ir rusėnų, žydų, karaimų ir totorių kultūrai. Papildomai dėmesio skiriama Baltijos vokiečių istorijai, menui ir architektūrai dabartinės Latvijos žemėse.
Anotacijas parengė Ana Venclovienė