Dovana bibliotekai
Dovana bibliotekai
Vrublevskių bibliotekos bičiulė ir skaitytoja, Lenkijos mokslų akademijos Tadeušo Manteuffelio istorijos instituto mokslo darbuotoja Wioletta Pawlikowska-Butterwick, rugpjūčio mėnesį lankėsi Bibliotekoje ir padovanojo keturias itin vertingas knygas. Viena iš jų – Anglijoje išleista Londono universiteto profesoriaus Richardo Butterwicko studija „Lithuania: A History“, kurią šią vasarą išleido Hurst Publishers leidykla.
Richardas Butterwickas yra Londono universiteto koledžo Slavų ir Rytų Europos studijų mokyklos Lenkijos ir Lietuvos istorijos profesorius. Šiame leidinyje Lietuvos istorikams gerai žinomas autorius pateikia Lietuvos istorijos sintezę nuo seniausių laikų iki 2024 m. lapkričio. Štai kaip apie šią knygą atsiliepė istorikas Darius Baronas:
„Svarbu pabrėžti, kad joje puikiai matosi Lietuva, drįstu sakyti, tokia, kokia yra: su pakilimais ir nuopuoliais, su laimėjimais ir pralaimėjimais. Mane ypač sužavėjo taiklios, subtilia angliška ironija paskanintos mūsų politikų, vyrų ir moterų, charakteristikos. Akivaizdu, kad Butterwickas turi nepaprastą dovaną kiekviename dalyke atrasti esminius dalykus, todėl nenuostabu, kad pro jo akylą žvilgsnį nepraslydo nei didieji visuomenės gyvenimo ar kultūros įvykiai, nei tokie smulkūs, bet kurioziški ir daug sakantys atvejai, kaip kad savo laiku liūdnai nuskambėjęs mėginimas „optimizuoti“ Vrublevskių biblioteką. Viskas matoma, girdima, suprantama ir adekvačiai įvertinama.“
Susipažinkite su Bibliotekai padovanotomis knygomis jas skaitydami.
Menas viešose erdvėse. Klausiame ekspertų (3)
Menas viešose erdvėse. Klausiame ekspertų (3)
Trečiasis pokalbis apie meną viešose erdvėse vyko skulptoriaus Gedimino Piekuro dirbtuvėje. Čia jo pasiūlyta skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ Vrublevskių bibliotekos kiemeliui idėja virsta realybe.
Skulptūros kelias į viešumą – ilgas ir sudėtingas, todėl buvo įdomu susipažinti su menininko darbo virtuve. Sužinojome, kodėl Gediminas Piekuras pasirinko eiti meno keliu, kiek tėvai, dėstytojai įtakojo moralines nuostatas, formavo profesinius pagrindus, kokią vietą jo gyvenime užima grafika bei tapyba.
Eskizų, maketų pilnoje erdvėje skulptorius papasakojo apie plastinių sprendimų paieškas dviems savo veiklos kryptims – laisvai kūrybai ir užsakymams. Išgirdome, kodėl Gediminas Piekuras drąsiai imasi sudėtingiausių istorinių temų, kaip didžiausia šalies trispalvė, iškelta ant Vilniaus televizijos bokšto, tapo atspirties tašku kuriant paminklus iškilioms asmenybėms.
Kalbėjome apie kūrybą viešosioms miesto erdvėms, dalyvavimą konkursuose: kaip praeitis, dabartis ir ateitis turi susilieti meno kūrinyje. Sužinojome, kieno nuomonė skulptoriui buvo svarbi prieš atiduodant vertinimui „Žygimanto ir Barboros“ skulptūros idėją.
Pokalbio pabaigoje paprašėme Gedimino Piekuro, savo kūriniais jau papuošusio svarbias Vilniaus istorines vietas, pažvelgti į miestą paprasto miestiečio akimis.
Virtuali paroda „Pirmajam Pasaulio lietuvių kongresui bei Pasaulio lietuvių sąjungos įkūrimui – 90“
Virtuali paroda „Pirmajam Pasaulio lietuvių kongresui bei Pasaulio lietuvių sąjungos įkūrimui – 90“
LMA Vrublevskių biblioteka, minėdama pirmojo Pasaulio lietuvių kongreso bei Pasaulio lietuvių sąjungos įkūrimo 90-ies metų sukaktis, parengė virtualią parodą „Pirmajam Pasaulio lietuvių kongresui bei Pasaulio lietuvių sąjungos įkūrimui – 90“.
Paroda surengta, pasitelkus daugybę dokumentų iš Vrublevskių bibliotekoje saugomo Draugijos užsienio lietuviams remti (DULR), veikusios Nepriklausomoje Lietuvoje 1932–1940 metais bei jos 1935 m. rugpjūčio 11–17 d. Kaune surengto pirmojo Pasaulio lietuvių kongreso archyvo. Parodos dokumentai taip pat atspindi kongreso įkurtos Pasaulio lietuvių sąjungos (PLS), Kaune veikusios 1935–1940 metais ir išsikėlusios tikslą tautinės ideologijos pagrindu vienyti lietuvių išeivijos kultūrines ir ekonomines organizacijas, įkūrimą bei veiklą; pristatomas šios sąjungos 1937–1940 Kaune leistas iliustruotas žurnalas „Pasaulio lietuvis“, jo darbuotojai bei turinys.
Vaizdinis parodos pasakojimas rodo, jog minimu laikotarpiu, 1932–1940 metais, Lietuvos valdžia, o ypač patys emigravę lietuviai dėjo dideles pastangas išlaikyti lietuvybę.
Šia paroda norima atkreipti dėmesį į emigracijos temą – daug lietuvių pasklidę po pasaulį, todėl labai svarbu, kad jie nenutaustų, išsaugotų savo lietuviškas šaknis, telktųsi bendriems darbams Lietuvos labui.
Naujos knygos
Naujos knygos
Zduniak, Agnieszka; ks. Wysocki, Artur. Powszechne braterstwo a lokalna przyjaźń: wokół encykliki Fratelli tutti. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Kardinała Stefana Wyszyńskiego, 2022. 272 p.
Visuotinė brolybė – tai idealas, kuriant darnų socialinį gyvenimą. Žvelgiant į žmonijos išgyvenamus įvykius, pagrįstai kyla klausimas, ar galima ją pasiekti. Popiežius Pranciškus enciklikoje „Fratelli tutti“ pateikia dvi jos siekimo kryptis: mylint visą žmoniją, vis labiau mylėti konkretų žmogų ir mylint brolį, draugą, mylėti kiekvieną asmenį, nepriklausomai nuo pasaulio vietos, kurioje jis gimė ir gyvena. Skirtingų socialinių mokslų tyrėjai straipsniuose pateikia savo įžvalgas apie brolybės idėjos įgyvendinimą įvairiose socialinio gyvenimo srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą.
Spór o człowieka w mediach. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Kardinała Stefana Wyszyńskiego, 2022. 221 p.
Žmogus, būdamas santykio būtybė, patenka į konfliktą su kitu įvairiose srityse. Šioje knygoje aptariamos konfliktinės situacijos bendravimo priemonių srityje. Esame priklausomi nuo medijų. Kontaktai, bibliotekų skaitmeniniai turtai, internetiniai bankai, įvairios įstaigos, programėlės – įgalina žmogų ar nuasmenina? Reikia nepasiduoti praktiškumo pagundai tik paviešinti informaciją. Svarbu žinoti, kas, kam, ką ir kodėl informuoja. Žmogus, tiesa apie jį ir jo gerovė turi būti visų svarbiausia.
Piskorz-Ryń, Agnieszka. In articulo mortis: cmentarze i chowanie zmarłych: zagadnienia administracyjnoprawne. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Kardinała Stefana Wyszyńskiego, 2023. 216 p.
Knygoje aiškinami administraciniai kapinių ir laidojimo dalykai. Autorė apibrėžia kapinių sąvoką, tikslus ir rūšis, supažindina su kapinių steigimo, priežiūros ir uždarymo taisyklėmis, aptaria teisę į palaidojimą, laidojimą valsčiaus lėšomis, laidojimo būdus. Pasitelkdama kitų šalių pavyzdžius, autorė pateikia siūlymų, ką reikia keisti galiojančiuose nuostatuose, kad jie labiau atlieptų ne tik dabarties, bet ir ateities poreikius.
Wojna, społeczeństwo i kultura: cywilizacyjne konteksty wojen na przestrzeni dziejów. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Kardinała Stefana Wyszyńskiego, 2022. 256 p.
Besivaržančių šalių kariniai veiksmai siejami su kultūros reiškiniais, kuriais siekiama siūlomas idėjas atminti, pateisinti, skleisti ar atmesti. Pasiruošimą karui lydi įvairūs propagandiniai renginiai, pagerbimo ritualai. Nors karas visuomet yra blogis, nešantis mirtį ir materialinius nuostolius, tačiau jis suteikia stiprų akstiną atkurti prarastas vertybes, kartais pranokstant lūkesčius. Straipsnių autoriai aptaria įvairius karinius konfliktus nuo Senovės Graikijos iki XX amžiaus vidurio, pabrėždami jų ryšį su įvairiomis kultūros sritimis.
Gierowski, Piotr. Sztuka outsiderów: znak – proces – zdarzenie. Kraków: Wydawnictwo LIBRON, 2023. 397 p.
Neprofesionaliojo meno kūrėjai visada yra užribyje: juos ne visuomet priima visuomenė, jie nepriskiriami profesionaliems menininkams, kuria paraštėse, kultūros nuošalėje. Knygoje pristatomi čekų ir lenkų menininkai. Autorius atskleidžia intuityviojo meno savitumą, originalumą, savaimingumą, jam būdinga ir ornamento darna, ir beformis chaosas.
Taylor-Terlecka, Nina. Wielkie Księstwo Litewskie i inne terytoria. Seria 2, Z dalekich krain. Białystok: PRYZMAT, 2024. 479 p.
Autorė – britė, lenkų literatūros tyrėja, Oksfordo universiteto ir Lenkų išeivijos universiteto profesorė, knygoje pristato lenkų literatų kūrybą. 1830–1831 metų sukilimas, Sibiro tremtys, Kaukazas – ne tik sunkūs istoriniai įvykiai, bet ir didžių kūrėjų, šviesios kultūros pasaulis. Biografijų vingrybėse ir lenkų–žydų, lenkų–lietuvių santykiuose autorė randa dar neskelbtų naujienų ir jas tikroviškai perteikia skaitytojui.
Dzwonkowska, Dominika. Wprowadzenie do etyki środowiskowej. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Kardinała Stefana Wyszyńskiego, 2022. 200 p.
Knygoje aptariami aplinkosaugos etikos istoriniai pradmenys, įvairių filosofinių srovių požiūris į gamtą, svarbiausi gamtos apsaugos dalykai. Autorė gvildena klausimus, ar natūrali aplinka yra prigimtinė vertybė, kokie sprendimai išreiškia rūpestį dėl natūralios aplinkos, ar žmogus atsako už ekologinę krizę, iškelia gyvūnų apsaugos problemą, svarsto, kiek aplinkosauga yra moralinė vertybė.
Gałkowski, Tomasz CP. Prawo Boże w kanonistyce. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe UKSW, 2023. 174 p.
Dieviškoji teisė – pagrindinis monoteistinių religijų matas. Tai Dievo Apreiškimas, nurodantis, kokie turi būti žmonių santykiai su Dievu, kitais bendruomenės nariais ir nepriklausančiaisiais bendruomenei. Dieviškoji teisė yra visų normatyvių Bažnyčios sprendimų pagrindas, drauge su žmogiškąja teise kuriantis Bažnyčios teisinę tvarką. Šiame filosofijos ir teisės istorijos veikale autorius aprašo Dieviškosios teisės sąvokos atsiradimą ir raidą, atskleidžia, kaip Dieviškoji teisė persmelkia Kanonų teisę.
Strzępek, Kamil. Status prawny i interpretacja Konwencji o Ochronie Praw Człowieka i Podstawowych Wolności. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Kardinała Stefana Wyszyńskiego, 2023. 234 p.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra svarbus dokumentas, priimant valstybės įstatymus. Remdamasis Lenkijos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis tarptautinių sutarčių klausimus, ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija, autorius tiria Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lenkijos teisės aktų ryšį. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir tarptautinės teisės dokumentai atskleidžia, kaip Žmogaus teisių konvenciją supranta Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Ikonoklazm bizantyński w latach 754–787: źródła. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Kardinała Stefana Wyszyńskiego, 2021. 266 p.
Šventųjų paveikslų gerbimas Bizantijoje buvo uždraustas 754 metais Jerijos sinode, draudimas atšauktas II Nikėjos susirinkime 787 metais. Įvairūs to laikotarpio dokumentai – šventųjų biogramos, Bizantijos kronikos, metraščiai, popiežių laiškai, sinodų aktai – atspindi šio draudimo plitimą ir jo smarkumą. Knygoje spausdinami graikiškų ir lotyniškų dokumentų vertimai į lenkų kalbą ir istorines tų dokumentų atsiradimo aplinkybes atskleidžiantys jų įvadai.
Anotacijas parengė Rima Marcinkevičiūtė
Prof. dr. Arūno Gudinavičiaus mintys
Prof. dr. Arūno Gudinavičiaus mintys
Prof. dr. Arūnas Gudinavičius – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslo prodekanas, Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros profesorius, VU leidyklos vadovas, knygų ir publikacijų autorius. Mokslinių tyrimų sritys: skaitmeninės knygos, skaitmeninė leidyba, skaitymas ekrane ir popieriuje. Naujausias profesoriaus darbas – kolektyvinė monografija „Lietuvos mokslo periodikos leidyba“. Tęstinių mokslinių tyrimų rezultatus dr. Arūnas Gudinavičius apibendrina skaitydamas paskaitas ir pranešimus konferencijose, Lietuvos bei užsienio universitetuose.
Vadovaudamas Vilniaus universiteto leidyklai profesorius subūrė stiprią komandą. Šiuo metu VUL yra akademinių leidyklų lyderė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, jos autorių knygos pristatomos Vilniaus, Frankfurto ir Londono knygų mugėse.
Dr. Arūnas Gudinavičius sako, kad mokslo ir veiklos aukštumų jam padėjo pasiekti smalsumas, mėgavimasis tuo, ką daro, gebėjimas dirbti nuosekliai ir kryptingai. Aktyvus poilsis gamtoje, žygiai geriausiai „išvalo galvą“, o kelionės darbo reikalais kartu yra ir galimybė pažinti naujas šalis, miestus. Dovanai profesorius dažniausiai renkasi knygas – jo manymu, tai geriausiai tinka bet kokia proga.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kai atitinka momentinę būseną, emociją ar vietą. Mėgstu keliaujant įsigyti kokią knygą, kuri susijusi su ta vietove, kultūra. Kalbu ne apie kelionių vadovus. Pavyzdžiui, lankantis Vitbyje (Šiaurės Jorkšyras, Anglija) įsigyju kapitono Jameso Cooko biografiją, Ugandoje – vietinio filosofo Jimmy’o Spire Ssentongo satyrą apie ugandiečių kasdienybę, Svalbarde – Christianės Ritter atsiminimus apie saloje praleistus metus, Patagonijoje – tų laikų feministės Florence Dixie kelionės XIX a. įspūdžius, o kai nusileidi Singapūre, kaip nepaskaitysi Kevino Kwano „Crazy Rich Asians“.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Pavyzdžiui, „Lost Japan“, kurią parašė japonologas Alexas Kerras – tai autobiografiniai tekstai apie potyrius gyvenant Japonijoje per 30 metų. Apie japonų kultūrą, istoriją, dabartį ir praeitį.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Be dekoratyvinės paskirties, man sunku sugalvoti dar kokią paskirtį knygoms. O neperskaitytos knygos ir stovi lentynoje ne pagal paskirtį.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Ne. Konkurencija vyksta dėl skaitymo laiko, o ne tarp formatų. Ir ne tarp knygų, o su antraščių skaitymu, tiktokų žiūrėjimu ar podkastų klausymu.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Ko gero, taip. Mano karta tokia pereinamoji – mes matėm ir sovietinio laikmečio knygų trūkumą, ir nepriklausomybės perteklių, dabar jau imam skęsti dirbtiniu intelektu sugeneruotuose tekstuose. Man atrodo, mano kartos žmonės knygas gerbia (gal net per daug) ir jomis tiki. Netgi jei jų nebeskaito.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Visas skolinčiau. Knygos turi būti skaitomos. Nebent neįdomios, nevertos dėmesio neskolinčiau, o pasiūlyčiau kitą.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Neįsivaizduoju. Gal tiktų kelionių aprašymų ir akademinės monografijos hibrido žanras.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Skandinavų (ypač islandų) detektyvų autoriai: Henning Mankell, Arnaldur Indriðason, Ragnar Jónasson, Yrsa Sigurðardóttir.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Su kolegomis ką tik baigėme ir Vilniaus universiteto leidykla išleido mūsų bendrą monografiją apie Lietuvos mokslo periodikos leidybą Lietuvoje. Artimiausiu metu knygų neplanuoju, bet, manau, dar kada grįšiu prie monografijų rašymo.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu Tanos French detektyvą „The Trespasser“.
Vizualinės komunikacijos eksperto Luko Ruškio mintys
Vizualinės komunikacijos eksperto Luko Ruškio mintys
Lukas Ruškys – grafinio dizaino profesionalas, mentorius, beveik tris dešimtmečius dirbantis su vizualinio identiteto, ženklodaros ir reklamos projektais, kuriems reikia ne tik profesinės patirties, bet ir rinkodaros, socialinės psichologijos, komunikacijos žinių. Luko Ruškio nuomone, grafinis dizainas nėra dar viena meno forma, tai – įrankis, naudojamas kūrybos procese kartu su kitų sričių žiniomis. Didžiausias atlygis dizaineriui – matyti savo kūrybinių sprendimų veiksmingumą.
Svarbiausiais Lukas vadina tuos savo projektus, kurie atnešė daugiausiai naudos klientams. „Arba, tiksliau sakant, – kliento klientams. Kiekvienas darbas, kurį tuo metu darau, man ir yra svarbiausias. Kartais net mažas dizainerio atliktas darbas gali turėti maksimalų poveikį kliento veiklai.“
Luko Ruškio atliktų darbų galerija – įspūdinga. Tai leidyklų „Sofoklis“ ir „Eugrimas“, akcinės bendrovės „Stumbras“ prekės ženklai, memorialinio M. K. Čiurlionio kultūros centro Vilniuje, Laisvės partijos, nacionalinio konkurso „Geras dizainas“ logotipai, renginių ir socialinės reklamos plakatai, žurnalo „Centras“ pavadinimo šriftas ir kt. Lukas – vienas iš nedaugelio Lietuvos grafikos dizainerių, galinčių pasigirti tarptautiniais pasiekimais: jo sukurtas „Citroën“ automobilio dekoravimo sprendimas „Citroën Creative Awards 2010“ konkurse pelnė trečiąją vietą.
Jau kelerius metus Lukas Ruškys kviečiamas į projekto „Dizaino sparnai“ mentorių komandą. Šia veikla jis nuoširdžiai siekia padėti jauniems dizaineriams žengiant į labai dinamišką ir sudėtingą darbo rinką.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertės matavimas, mano manymu, yra subjektyvus. Kiekviena knyga vertinga tiek, kiek ji atliepia skaitytojo pasaulėžiūrą ar tiesiog atsako į jam tuo metu aktualius klausimus. Galima pradėti skaityti labai rekomenduojamą ar kitaip viešai įvertintą knygą ir greitai ją numesti į šalį tik todėl, kad jos turinys tuo metu yra visai svetimas. Ar knyga yra mažiau vertinga, nes literatūros kritikai jos tinkamai neįvertino? Manau, ji bus vertinga, jei kažką padarė laimingesniu. Todėl nesijuokiu nei iš erotinių romanų žanro, nei iš P. Coelho kūrybos, kaip tai įprasta daryti įvairiuose komentaruose. Kiekvienas kūrinys nusipelnęs turėti savo auditoriją. Žinoma, turi būti kažkokie standartai, pagal kuriuos būtų galima objektyviau vertinti pačią kūrinio kokybę. Mėgstu kiną ir matau daug paralelių su knygomis. Galime eiti į kino festivalius ir pasimėgauti „art house“ kinu, ir galime savaitgalį krimsdami traškučius per televizorių žiūrėti visiškai komercinį Holivudo produktą. Viskam yra ne tik sava auditorija, bet ir laikas. Jei žmogui liūdna ir jis nori pataisyti sau nuotaiką, tai anekdotų rinkinys tuo metu jam bus labai vertingas.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Nelengvas klausimas, nes bibliotekos darbuotojai savo rankose turėjo ir geriausius, ir blogiausius kūrinius. Kiekviena knyga – tai kažkieno istorija, ir galiausiai perskaičius daug tokių istorijų gali kilti klausimas, kokia yra mano istorija. Todėl rekomenduočiau paskaityti tai, kas padėtų sugrįžti į save, išsivalyti galvą nuo svetimų minčių. Viena iš tokių knygų galėtų būti Thich Nhat Hanh „Kur auga lotosai“. Tai žinomo budistų vienuolio ir visuomenės veikėjo apmąstymų knyga, kuri gali padėti tai padaryti.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Paauglystėje mėgdavau kurti įvairius objektus iš kartono, todėl mano tėvo XIX a. enciklopedijų kolekcijos tomai buvo puikūs svarmenys klijuojamiems paviršiams prispausti. Tos knygos buvo tikrai sunkios lyginant su šiuolaikinėmis. Jas išlaikydavo tik senovinė spinta.
Kažkada buvau labai pasipiktinęs D. Brown „Da Vinčio kodu“ ir garsiai pareiškiau, kad knyga tinkama tik durims paremti. Bet to nepadariau, nes durims mano namuose to neprireikė.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tai skirtingos patirtys. Kadangi daug metų užsiimu fotografija, panaši diskusija ilgą laiką vyko apie skaitmeninę ir analoginę fotografiją. Proceso paprastumas prieš proceso patirtis. Vienos knygos suteikia praktiškumo, kai visos namų lentynos gali tilpti į žurnalo storumo įrenginį. Kitos suteikia taktilinius pojūčius verčiant popierinius lapus, matant, kiek dar liko neperskaitytos knygos ar net pieštuku pasižymint svarbias vietas tekste. Praktiškumas dažniausiai laimi, bet tai nėra absoliuti pergalė, nes mums patinka turėti pasirinkimo įvairovę, alternatyvas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Sunku vertinti iš vienos ar kelių kartų perspektyvos, nes tam reikia surinkti daug duomenų. Savo aplinkoje pastebiu žmones, kurie daug skaito, ir matau, kurie visai neskaito. Knyga dabar turi daug konkurentų, kurie gali pasiūlyti pasyvesnių laisvalaikio pramogų. Po sunkios darbo dienos lengviau įsijungti televizorių ar tiesiog nerti į savo išmanųjį telefoną, nei sukaupti visą savo dėmesį į knygos puslapius. Bet, manau, kad knyga kaip fizinis objektas vis dar turi tą išskirtinę aurą. Gal dėl šio efekto dabar „kiekvienas“ nori išleisti savo knygą. Tai vis dar yra gera priemonė, padedanti formuoti asmeninį įvaizdį. Net 1001-oji patiekalų receptų knyga knygyno lentynoje jos autoriui pridės įvaizdžio balų visuomenės akyse.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Nemėgstu skolinti knygų nei draugui, nei kaimynui. Neturiu retų, kolekcinių knygų, kurias norėčiau labai saugoti. Knyga, kaip greičiausiai ir bet kuris kitas paskolintas daiktas, turi tą pačią problemą – jas tiesiog pamirštama grąžinti. Staiga prireikus tos knygos greičiausiai jau būsi pamiršęs, kad prieš 6 mėnesius ją paskolinai draugui, ir tik tris kartus apvertęs savo namus apie tai prisiminsi. Tai erzina. Net ir dešimties tūkstančių tiražu atspausdinta knyga man yra asmeniška, nes tapo maža mano istorijos dalimi. Bet jei kažkas prašo paskolinti, o aš jau tvirtai žinau, kad ta knyga man neaktuali, imu ir atiduodu ją be jokio gailesčio.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Aš dar per jaunas, kad galvočiau apie savo biografiją, o jos žanras su laiku, manau, vis tiek pavirs į tragikomediją. Nereikia į save žiūrėti per rimtai.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Negaliu įvardinti dominuojančios ar mėgstamiausios šalies, nes knygų geografija tęsiasi nuo Rytų iki Vakarų. Retai prisirišu prie vieno autoriaus kūrybos, laikmečio ar vietos. Viena knyga gali būti autoriaus iš Japonijos, o kita – jau iš JAV. Visada ieškau to turinio, kuris tuo metu atliepia mano išgyvenimus. Gal dėl šios priežasties daugiau skaitau dalykinę nei grožinę literatūrą, nes ieškau konkretesnių atsakymų ar tiesiog žinių.
Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Tikrai nebūsiu originalus sakydamas, kad norėčiau parašyti knygą, kuri galėtų duoti akivaizdžios naudos skaitytojui. Bet kai dabar yra tiek daug saviugdai skirtų knygų, ta idėja skamba labai banaliai, o gal net ir naiviai. Susidaro įspūdis, kad visi tik ir moko vieni kitus, kaip teisingai gyventi. Todėl vis dažniau pagalvoju, kad tai galėtų būti koks ironiškas kūrinys. Gal tai ironiškas dienoraštis, nes dabar visi taip nori viešai pasakoti apie save, savo išgyvenimus, savo jausmus. O kodėl to nepavertus linksmu kūriniu apie asmenybės tuštybę?
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“.
Akademikui Valdemarui Razumui – 70
Akademikui Valdemarui Razumui – 70
Lietuvos biochemikui, fizinių mokslų habilituotam daktarui, profesoriui, buvusiam Lietuvos mokslų akademijos prezidentui akademikui Valdemarui Razumui 2025 m. liepos 17 d. sukanka septyniasdešimt metų. Dėkodami už nuoširdų bendradarbiavimą su LMA Vrublevskių biblioteka vadovavimo Lietuvos mokslų akademijai laikotarpiu 2009–2018 metais sveikiname jubiliatą!
Pagal išsilavinimą chemikas, ilgai dirbęs biomolekulių fizikinės chemijos srityje, prof. habil. dr. Valdemaras Razumas gerai žinomas mokslo pasaulyje. Mokslininkas registravo net septynis išradimus (iš jų vienas tarptautinis patentas), išleido dvi monografijas, publikavo 190 straipsnių, dalis jų priskiriami prie dažniausiai cituojamų. V. Razumas apdovanotas Lietuvos mokslo premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Jis yra ir Latvijos mokslų akademijos užsienio narys. Prof. V. Razumas yra dirbęs įvairiose Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupėse, 2013–2017 m. ėjo Aukštojo mokslo tarybos pirmininko pareigas. Interviu metu prisiminėme reikšmingiausius mokslinius darbus, įvairiapusę veiklą Lietuvos mokslų akademijoje: įvestas reformas, atliktus darbus Lietuvos regionuose ir tarptautiniu mastu bei keletą laisvalaikio epizodų.
Restauratorės dalyvavo tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse
Bibliotekos restauratorės dalyvavo tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse „LDK knygrišystė: nuo gotikos iki baroko“
2025 m. liepos 7–11 dienomis Trakų istorijos muziejuje vyko tarptautinės kūrybinės dirbtuvės „LDK knygrišystė: nuo gotikos iki baroko“, kuriose dalyvavo ir bibliotekos Dokumentų restauravimo ir konservavimo skyriaus atstovės – restauratorė Ramunė Kisielė bei knygrišė-restauratorė Liliana Balanienė.
Restauratorės penkias dienas gilino žinias ir įgijo vertingų praktinių įgūdžių knygrišystės ir dokumentų restauravimo srityse. Šios kompetencijos ypač aktualios dirbant su dokumentiniu paveldu bibliotekoje – nuo senųjų knygų priežiūros iki restauravimo ir edukacinių veiklų.
Mokymai vyko Trakų Pusiasalio pilies renovuotame pietvakarių bokšte, o juos organizavo Trakų istorijos muziejus drauge su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos bei partneriais.
Dirbtuvės buvo 2024 m. įvykusio projekto „LDK rankraštinė knyga: Trakų pilies teismo knygų įrišai šiuolaikiškai“ tąsa. Šiemet projektas išsiplėtė į tarptautinį – jame dalyvavo muziejininkai, bibliotekininkai bei paveldosaugos specialistai iš Lietuvos, Ukrainos (Kyjivo Pečorų Lavros muziejus), taip pat Lenkijos lietuvių bendruomenių.
Dirbtuvių metu dalyviai taip pat lankėsi Trakų istorijos muziejuje įkurtose „Knygos kelio“ erdvėse, kuriose buvo supažindinti su spausdinimo presu, atkurtu pagal Johanno Gutenbergo preso pavyzdį. Vizito metu buvo pristatyta spausdinimo istorija, demonstruotas preso veikimo principas, o praktinio užsiėmimo metu dalyviai turėjo galimybę patys atspausdinti pasirinktą atvaizdą arba tekstą rankinio viduramžių tipo preso pagalba.
Mokymų metu dalyviai susipažino su Europos ir LDK knygrišystės raida nuo gotikos iki baroko, gamino istorinius knygų įrišus, dekoravo popierių pagal tradicinius kleisterinio popieriaus raštus, naudotus Lietuvoje ir Europoje.
Užsiėmimus vedė aukščiausios kvalifikacijos profesionalai – Vilniaus knygrišių gildijos nariai: projekto vadovas Rimas Supranavičius, Sigitas Tamulis ir Kristina Lukoševičienė, – ilgametę patirtį turintys dokumentų restauratoriai ir knygrišiai, savo srities ekspertai.
Naujos knygos
Naujos knygos
Fletcher, Judith. Myths of the underworld in contemporary culture. Oxford: Oxford University Press, 2019. 224 p.
Senovės mitai apie nusileidimą į požemio pasaulį atgimsta šiuolaikiniuose pasakojimuose kaip traumos, vidinės kelionės ar moralinio išbandymo metaforos. Džiuditė Flečer (Judith Fletcher) nagrinėja, kaip klasikinis nusileidimo į mirusiųjų pasaulį motyvas perkeičiamas šiuolaikiniuose filmuose, romanuose, komiksuose ir net vaikų literatūroje bei animacijoje. Remdamasi Homero, Vergilijaus ir Ovidijaus tekstais, ji atskleidžia, kaip šie motyvai įprasmina tremties, marginalumo, netekties ir tapatybės trapumo temas. Autorė pasitelkia klasiką, kultūros teoriją ir medijų analizę, parodydama, kaip senieji mitai šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje įgyja naujas formas.
Hanna, Ralph. Looking at medieval books. Liverpool: Liverpool University Press, 2025. 164 p.
Viduramžių rankraščiai veikė istorinę atmintį ir stiprino dvasinę bei pasaulietinę galią. Ralfas Hana (Ralph Hanna) nagrinėja, kaip šie dokumentai buvo kuriami ir perduodami vienuolynams, universitetams bei raštvedybos įstaigoms, kur jie atliko svarbų vaidmenį liturginėje, akademinėje ir administracinėje aplinkoje. Autorius apžvelgia rašymo medžiagas, Viduramžių raštininkų darbą ir skaitymo įpročius. Jis atskleidžia, kaip rankraščiai tampa tarpdisciplininių tyrimų objektu – nuo tekstologijos iki kultūros istorijos. Jų išdėstymas, ženklinimas ir marginalijos lemia jų paskirties bei reikšmės supratimą.
Gere, Cathy. Knossos and the prophets of modernism. Chicago; London: The University of Chicago Press, 2011. 277 p.
Knosas tapo ne tik archeologinių tyrinėjimų objektu, bet ir modernistinių vizijų įkūnijimo vieta. Keitė Gir (Cathy Gere) knygoje nagrinėja, kaip žymaus archeologo Arturo Evanso (Arthur Evans) atkurtas minojiečių pasaulis atspindėjo XX a. pradžios idealus – pacifizmą, moterų idealizavimą ir utopines svajones. Evansas, interpretuodamas radinius modernizmo dvasia, kūrė rekonstrukcijas, kurios įkvėpė rašytojus, menininkus ir psichoanalitikus – tarp jų Zigmundą Froidą (Sigmund Freud) ir Džeimsą Džoisą (James Joyce). Leidinys iliustruotas archyvinėmis nuotraukomis ir rekonstrukcijų vaizdais, atskleidžiančiais, kaip Knosas virto įtaigiu, bet iš esmės modernistinės vaizduotės mitu. Autorė parodo, kaip XX a. pradžios modernistinės ideologijos buvo perkeltos į senovės griuvėsius, taip sukuriant mitą, kuris iki šiol veikia Vakarų kultūrinę vaizduotę.
Medieval women. London: The British Library, 2024. 256 p.
Nuo intymių ritualų iki viešųjų pareigų – ši knyga atveria daugiasluoksnį moterų gyvenimo Viduramžių Europoje vaizdą. Remiantis gausia tekstine ir vaizdine medžiaga, pristatoma daugiau nei 40 temų, kurios atskleidžia įvairių socialinių sluoksnių moterų – tiek žymių intelektualių, tiek mažiau žinomų veikėjų – kasdienybę ir patirtis. Knygoje aptariama per 140 objektų, tarp jų amuletai, talismanai, kosmetikos receptai ir istorinis Žanos d’Ark laiškas, skirtas jos rėmėjams bei kariuomenės vadovams. Rankraščių miniatiūros, vitražai, žemėlapiai ir kiti vizualiniai šaltiniai leidžia pažvelgti į istoriją moterų akimis.
Jewish languages and book culture. Oxford: Bodleian Library Publishing, 2024. 229 p.
Šiame leidinyje pristatoma žydų knygų kultūros ir rašymo tradicijų raida nuo Viduramžių iki Naujųjų laikų. Jame nagrinėjama, kaip žydų bendruomenės – nuo Kairo iki Europos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų – užrašinėjo įvairias kalbas hebrajų raštu (aramėjų, jidiš, ladino ir kt.). Remiantis išskirtiniais Bodlėjaus bibliotekos (Bodleian Library) rinkinių eksponatais, straipsniuose atskleidžiama, kaip kasdieniai, religiniai ir pasakojamieji tekstai jungė literatūrines ir dvasines tradicijas. Leidinį papildo 86 spalvotos iliustracijos – rankraščių faksimilės, žemėlapiai, rašto pavyzdžiai, – liudijančios pamirštas kalbas ir žydų rašymo tradicijų įvairovę.
Jewish treasures from Oxford libraries. Oxford: Bodleian Library, 2020. 307 p.
Šiame leidinyje pristatomi Viduramžių hebrajų rankraščiai ir retos knygos iš Oksfordo Bodlėjaus ir kitų bibliotekų. Jame aptariami vertingiausi rankraščiai, atskleidžiantys žydų intelektinės ir religinės tradicijos raidą. Įtaigiai pasakojama apie septynias išskirtines kolekcijas, kauptas keturis šimtmečius. Tarp vertingiausių eksponatų – Maimonido rankraščio fragmentas, seniausias datuotas Talmudo laiškas, iliustruotos Hebrajų Biblijos, maldaknygės ir Viduramžių žydų antspaudas. Leidinį papildo daugybė iliustracijų – faksimilės, žemėlapiai, portretai – ir išsamūs eksponatų aprašai, leidžiantys pažinti žydų religinę, intelektualinę ir socialinę istoriją per išlikusių objektų paveldą. Vaizdinė medžiaga čia tampa ne tik estetine detale, bet ir svarbia pasakojimo dalimi, atveriančia platesnį kultūrinį kontekstą.
Clapinson, Mary. A brief history of The Bodleian Library. Oxford: Bodleian Library, 2020. 264 p.
Bodlėjaus biblioteka, veikianti nuo 1602 metų, yra viena žymiausių mokslo ir kultūros institucijų pasaulyje. Merės Klapinson (Mary Clapinson) knygoje nuosekliai pristatoma daugiau nei keturių šimtmečių šios bibliotekos raida – nuo Tomo Bodlio (Thomas Bodley) vizijos iki požeminių saugyklų statybos ir šiuolaikinės Vestono (Weston) bibliotekos įkūrimo. Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis, bibliotekininkų portretais, rankraščių fragmentais ir pagrindinių pastatų fotografijomis. Tai ne tik informatyvus istorinis pasakojimas, bet ir vizualiai patrauklus žvilgsnis į vieną iškiliausių pasaulio bibliotekų.
Handbook on post-war reconstruction and development economics of Ukraine. Cham: Springer, 2024. 606 p.
Šis išsamus žinynas nagrinėja Ukrainos pokario atstatymo ekonomiką ir laukiančius sunkumus. Remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, aptariami nacionalinio saugumo, švietimo sistemos atkūrimo, infrastruktūros plėtros, darbo rinkos dinamikos ir ekonominės politikos klausimai. Leidinyje derinami mikro- ir makroekonominiai požiūriai, siekiant visapusiškai apžvelgti tvaraus augimo strategijas. Knyga sieja ekonomikos, politikos ir socialinių mokslų požiūrius, leidžiančius išsamiai suprasti pokario pertvarkos sudėtingumą. Tai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Ukrainos atkūrimo politika ir platesnėmis Rytų Europos raidos kryptimis.
The Cambridge companion to Ottoman history. Cambridge: Cambridge University Press, 2025. 418 p.
Šiame esė rinkinyje pateikiamas sistemingas ir tarpdisciplininis įvadas į Osmanų imperijos istoriją. Aptariami pagrindiniai tyrimų sunkumai: ribotas šaltinių prieinamumas, imperijos kultūrinė įvairovė bei sudėtinga chronologija. Parodoma pirminių šaltinių – archyvinių dokumentų, metraščių, teisinių tekstų ir vaizdinės medžiagos – suvokimo įvairovė. Tarp aptariamų temų – intelektinė, darbo, lyties, diplomatijos, aplinkos ir skaitmeninė istorija. Leidinys kviečia osmanų istoriją suvokti ne kaip uždarą imperinį paveldą, o kaip gyvą, nuolat kintantį pasakojimą, skatinantį kritinį mąstymą ir gilesnį kultūros supratimą.
The Routledge handbook of social change. London; New York: Routledge, 2023. 385 p.
Kas lemia visuomeninių pokyčių kryptis ir mastą? Šioje knygoje nagrinėjama, kaip skirtingos bendruomenės reaguoja į globalius iššūkius, prisitaiko prie jų arba imasi aktyvios transformacijos. Aptariamos reikšmingiausios temos: skaitmeninis sąjūdis, tapatybės politika, valstybės valdymas po pandemijos, technologiniai pokyčiai ir kt. Tarpdiscipliniškumu paremti tekstai jungia sociologijos, antropologijos, geografijos ir plėtros studijų požiūrius, siūlydami teorinius įrankius socialiniams pokyčiams nagrinėti. Tai išsamus ir provokuojantis šaltinis akademikams, politikos formuotojams ir visiems, siekiantiems suprasti, kaip vyksta socialiniai pokyčiai ir kaip juos galima kryptingai valdyti.
Routledge handbook of Russian politics and society. London; New York: Routledge, 2023. 588 p.
Kaip funkcionuoja valdžia valstybėje, kur institucijos formaliai egzistuoja, bet jų nepriklausomybė – ribota? Tai esminis klausimas, bandant suprasti Rusijos politinę tikrovę pastaraisiais dešimtmečiais. Knygoje nagrinėjama, kaip keitėsi prezidentūros, parlamento, teismų, politinių partijų ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo nuo Jelcino iki Putino laikų. Daug dėmesio skiriama žiniasklaidos kontrolei, religijos ir nacionalizmo vaidmeniui bei pilietinio pasipriešinimo taktikoms autoritarinėje sistemoje. Tarpdisciplininis tyrimas remiasi politologijos, sociologijos ir tarptautinių santykių analizėmis. Tai svarbus leidinys visiems, siekiantiems geriau suprasti autoritarinio valdymo mechanizmus Rusijoje ir jų poveikį vidaus bei regioninei politikai.
Beauvois, Daniel. The noble, the serf and the revizor. Chur; London; Paris; New York; Melbourne: Harwood Academic Publishers, 2023. 268 p.
Tarp 1831 ir 1863 metų sukilimų Lenkijos bajorija dabartinėje Vakarų Ukrainoje teritorijoje susidūrė su gilia tapatybės ir galios krize. Knygoje nagrinėjama, kaip Rusijos imperinė biurokratija menkino lenkų žemvaldžių visuomeninę padėtį ir bajorišką savimonę, atimdama titulus bei teisinį statusą. Atskleidžiama, kaip žemvaldžių elitas neteko ankstesnės įtakos, politinės autonomijos ir turto. Esminį vaidmenį šiame procese atliko „revizoriai“ – carinės valdžios inspektoriai, paspartinę bajorijos nuosmukį rytinėse buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Tik turtingiausiems žemvaldžiams pavyko išlikti, bet lojalumo kaina buvo visiškas atsiribojimas nuo lenkų nacionalinio judėjimo. Pateikiamos įžvalgos apie prievartinę asimiliaciją, imperinės valdžios kontrolę ir visuomenės virsmą.
Anotacijas parengė Radvilė Bliūdžiūtė
„Drąsiai palaikęs Lietuvą ir lietuvius“
„Drąsiai palaikęs Lietuvą ir lietuvius“
Gal eidami sostinės Vilniaus gatve atkreipėte dėmesį į 25-uoju numeriu pažymėtą namą? Memorialinė lenta virš įėjimo skelbia, kad čia 1918–1933 m. veikė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, buvo lietuvių poliklinika ir ligoninė. Jos direktorius ir draugijos pirmininkas buvo Danielius Alseika (1881–1936) – gydytojas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas, garsiosios Marijos Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) tėvas.
Kaip tik šioje Vilniaus lietuvių ligoninėje prieš šimtą metų – 1925-jų liepos 3 dieną – Amžinybėn iškeliavo Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858–1925) – žymus Vilniaus advokatas, bibliofilas kolekcininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, mecenatas, savo didžiulę apie 80 tūkst. knygų ir kitokių dokumentų biblioteką 1912 m. atvėręs Vilniaus visuomenei. Vrublevskio mirties liudijimą, dabar saugomą LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, pasirašė kaip tik Alseika.
Minėdama savo mecenato 100-ųjų mirties metinių sukaktį, LMA Vrublevskių biblioteka parengė virtualią parodą „Drąsiai palaikęs Lietuvą ir lietuvius“: Tado Stanislovo Vrublevskio 100-osioms mirties metinėms“. Jos pavadinime įrašyti Mykolo Biržiškos (1882–1962), vieno iš Vrublevskio bičiulių, žodžiai nusako Vrublevskio požiūrį į lietuvius. Pats būdamas lenkas, bet laikydamas save LDK palikuoniu, vienu iš paskutinių jos piliečių, Vrublevskis buvo itin tolerantiškas įvairių tautybių asmenims, gynė juos politinėse bylose, dalyvavo Vilniaus lietuvių ir gudų kultūrinėje veikloje, nepritarė Vilniaus prijungimui prie Lenkijos. Parodoje atskleidžiama, ar (ir kiek) Vrublevskis mokėjo lietuviškai, su kokiais lietuviais bičiuliavosi, kas rodo jo dėmesį lietuvių kultūrai ir apskritai Lietuvai.
Parodos autorė dr. Alma Braziūnienė
Redaktorius dr. Artūras Judžentis
Internete paskelbė Audronė Steponaitienė
Iliustracijos:
- Vilniaus gatvės 25-jo namo memorialinė lenta. Vlado Braziūno nuotrauka
- Tado Stanislovo Vrublevskio portretas. Fotografija. Vilnius, 1892