Audronė Steponaitienė

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Tai kokia gi čia klinika?“ tapo įžanginiu Vilniaus universiteto Terapijos klinikos (įkurta 1805 m.) sukakties minėjimo 2025 metais renginiu. Parodoje susirinkusius pasveikino Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė, paskaitą „Herojinė“ medicina: kaip XIX a. Vilniaus klinikose buvo gydomi ligoniai?“ perskaitė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto lektorė, gydytoja-neurologė dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė.

Profesoriaus Andriaus Sniadeckio (Jędrzej Śniadecki, 1768–1838) mintys, kokioje klinikoje turėtų būti gydomi ligoniai ir praktikos mokomi medicinos studentai, paskatino surengti parodą, supažindinančią su Vilniaus universiteto (VU) Terapijos, Chirurgijos ir Akušerijos klinikų pacientų ligų istorijomis, medicinos diagnostikos instrumentais, gydymo metodais ir klinikose dirbusių medicinos daktarų mokslo darbais. Vieta parodai, Vilniaus paveikslų galerija, pasirinkta neatsitiktinai – uždarius VU Medicinos fakultetą ir įsteigus Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, šiai įstaigai 1834 m. buvo perduoti Didžiojoje gatvėje įsikūrę Chodkevičių–Puslovskių rūmai. Netrukus čia buvo apgyvendinti profesoriai ir studentai, pradėtos skaityti paskaitos.

Svarstydami, kaip pavadinti parodą, prisiminėme imperatoriaus Napoleono ir A. Sniadeckio pokalbį. Pakeliui į Rusiją 1812 m. Vilniuje apsistojęs imperatorius Napoleonas nutarė susipažinti su VU profesoriais ir pasikvietė juos pasikalbėti. Pristatyto prof. A. Sniadeckio imperatorius paklausė: „Tai kokia gi čia chemija dėstoma?“ A. Sniadeckis atsakė: „Pone, tokia pati kaip ir Paryžiuje.“[1]

Nutarėme perfrazuoti šį istorinį klausimą: „Tai kokia gi čia klinika?“ Atsakymas galėtų būti ir toks pat, ir kitoks – atsakymą į šį klausimą galės rasti kiekvienas parodos lankytojas, susipažinęs su intriguojančiais parodos eksponatais, tarp kurių bus galima rasti net ir mitais apipintą kaltūną.

Parodai eksponatus skolino daug atminties institucijų, privačių asmenų. Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondo pamatysite dokumento, kuris ir tapo parodos pavadinimo sukūrimo „kaltininku“, skaitmeninę kopiją (Homolicky, Michal. Nota do stronicy 90), kitus leidinius: Józefo Franko Atsiminimus (Pamiętniki. Wilno, 1913. T. 3); senajame Vilniaus universitete apgintų disertacijų rinkinį (Meyer C. W. Hydrophobiae rabiosae historia. Dissertatio inauguralis. Vilnae, 1816; Pleszkowski S. De laesionibus capitis externis dissertatio inauguralis chirurgica. Grodno, 1826; Dobrowolski C. Dissertatio inauguralis medico-practica de myelitide. Vilnae, 1829; Gutt F. Dissertatio inauguralis medico-practica analecta de morbis columnae vertebralis exhibens. Vilnae, 1823; Kaczkowski C. Dissertatio inauguralis medico-practica de plicae Polonicae in varias, praeter pilos, corporis humani partes vi et efectu. Vilnae, 1821; Mianowski J. Dissertatio inauguralis medico-chirurgica de tetano observationes tres cum epicrisi exhibens. Vilnae, 1828; Godziemba A. Tentamen inaugurale diagnosim typhi et encephalitidis sistens. Vilnae, 1812); Jokūbo Šimkevičiaus Mokslą apie vaikų ligas (Nauka o chorobach dzieci. Wilno, 1806) bei Teorinį ir praktinį chirurgijos mokymą (Nauka chirurgii teoryczney i praktyczney. Wilno, 1806).

Parodą lydės edukaciniai užsiėmimai ir viešos paskaitos. Paroda bus eksponuojama iki 2025 m. kovo 16 d.

Parodos rengėjai: Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos etikos, teisės ir istorijos centras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos istorijos muziejus, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinika.

Partneriai: Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus.
Parodos koordinatorės: Aistė Bimbirytė, Augustina Ivanauskaitė.
Parodos kuratoriai: Rimvydas Baranauskas, Birutė Railienė, Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, Saulius Špokevičius, Aistis Žalnora.
Rėmėjai: bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“, Rūta ir Rimvydas Baranauskai.
Nuotraukos Andriaus Bernoto, Birutės Railienės ir Reginos Vaišvilienės

Informaciją parengė Birutė Railienė

[1] Frank, Józef. Pamiętniki. Z francuskiego przetłumaczył, wstępem i uwagami opatrzył Władysław Zahorski. Wilno, 1913, t. 3, p. 13.

Informuojame, kad šiuo metu Bibliotekoje diegiama naujos kartos bibliotekos paslaugų platforma „Alma“ („Ex Libris“). Dėl vykdomų darbų laikinai keisis skaitytojų aptarnavimo tvarka.

Nuo 2024 m. lapkričio 21 d. 16 val. nebus galimybės užsakyti dokumentų ar pratęsti paimtų leidinių grąžinimo terminą naudojantis elektroniniais LMAVB katalogais bei virtualiąja biblioteka.

Lapkričio 22–28 d. leidinių, dokumentų ir užsakymui reikalingų duomenų paieškai kviečiame naudoti LMAVB virtualiąją biblioteką. Sistemoje galimi laikini trikdžiai.

Lapkričio 22–29 d. norint užsakyti leidinius ar dokumentus prašome atvykti į Biblioteką jos darbo valandomis arba užsakyti norimus leidinius ir kitus dokumentus el. paštu šiais adresais:

pagrindinio Bibliotekos fondo leidinius – abonementas@mab.lt;
rankraščių fondo dokumentus – rankrasciai@mab.lt;
retų spaudinių fondo dokumentus – retispaudiniai@mab.lt;
senosios periodikos leidinius – senoji.periodika@mab.lt;
bibliografinius leidinius – bibliografas@mab.lt;
mokslo leidinius institutuose – institutai@mab.lt.

Nuo 2024 m. gruodžio 2 d. kviečiame naudotis LMAVB virtualiąja biblioteka, veiksiančia naujoje bibliotekos paslaugų platformoje „Alma“.

Nuo lapkričio 29 d. Bibliotekos senieji elektroniniai katalogai bus nepasiekiami.

Atsiprašome už laikinus nepatogumus ir iš anksto dėkojame už supratimą ir kantrybę!

Direkcijos informacija

1454 metų spalį italų humanistas Enea Silvio Piccolomini (1405–1464), būsimasis popiežius Pijus II, lankydamasis Frankfurte sutiko nežinomą „vir mirabilis“ – nepaprastą žmogų (nėra žinoma, ar tai buvo pats Johannesas Gutenbergas, ar kažkas iš jo padėjėjų). Pasakodamas apie šį susitikimą 1455 metų kovo 12-os laiške kardinolui Juanui Carvajalui (apie 1400–1469) Piccolomini teigė matęs kelioliką lapų iš 158 ar net 180 identiškų Biblijos egzempliorių, kuriuos galima skaityti be akinių, ir stebėjosi knygos atsiradimo sparta. Tuo metu jis dar nežinojo, kad ateityje jo matyta ir kitos XV amžiuje išspausdintos knygos bus pavadintos inkunabulais, o jų dauginimo greitis tik didės.

Praėjus keturiasdešimčiai metų nuo minėto susitikimo – 1494-aisiais – vokiečių humanistas Sebastianas Brantas pirmą kartą išspausdinto satyrinę alegoriją „Das Narrenschiff“ (liet. „Kvailių laivas“). Po trejų metų – 1497-aisiais – šis veikalas buvo išverstas į lotynų kalbą pavadinimu „Stultifera navis“. Vienas šios knygos skyrių buvo pavadintas „Apie knygų nenaudingumą“. Jame Kvailys pasakoja, kad turi daugybę knygučių, kurias retai skaito, o net ir perskaitęs nelabai ką supranta, bet saugo jas, pagarbiai laiko, nuvalo dulkes… Dar jisai skundžiasi, kad sunku peržvelgti visą atsiradusių knygų kiekį, rašančiųjų įvairovę, sunku visoje toje gausybėje atrasti tiesą, nes žmogų blaško knygų gausybė ir nėra galo knygų gausinimui.

Skundas, kad knygų gausinimui nėra galo (lot. „Faciendi libros plures non est finis“), puikiai tiko pavadinti virtualią parodą, kurios autorei, Vrublevskių bibliotekos Knygos muziejaus parodų kuratorei Agnei Zemkajutei, kaip ir minėtam Kvailiui, nebuvo lengva aptarti per mažiau nei pusšimtį XV amžiaus metų išspausdintų knygų įvairovę. Šia paroda siekiama pristatyti inkunabulus, jų išskirtinius bruožus, parodyti, kaip keitėsi pirmųjų spaudinių forma, leidusi knygai po truputį tapti tokia, kokią ją esame įpratę matyti ir šiais laikais. Taip pat parodos žiūrovai kviečiami susipažinti su LMA Vrublevskių bibliotekos inkunabulais, pamatyti jų įdomybes, vienokį ar kitokį atskirų egzempliorių išskirtinumą. Visgi paroda nepretenduoja į objektyvumą, ypač kai kalbama apie tai, kas yra gražu ar įdomu. Žiūrovams siūloma sekant nuorodomis peržiūrėti ir šioje parodoje aptartas ar tik Vrublevskių bibliotekos inkunabulų sąraše esančias knygas bei atrasti, kurios iš jų yra įdomios kiekvienam asmeniškai. Vrublevskių bibliotekos inkunabulų skaitmeninimo darbai artėja prie pabaigos, tad norintys išsamiau susipažinti su viena ar kita knyga jau gali pavartyti sudominusį dokumentą ir virtualioje erdvėje.

Parodą „Faciendi libros plures non est finis“ kviečiame žiūrėti: http://eparodos.mab.lt/s/-faciendi-libros-plures-non-est-finis-knygu-gausinimui-nera-galo

Agnė Zemkajutė

Prieš kelerius metus Vrublevskių bibliotekoje buvo identifikuotas Johanneso de Aragonia dviejų kalbų inkunabulas, išspausdintas 1471 metais, po gruodžio 19 dienos (LMAVB RSS I-25g (https://elibrary.mab.lt/handle/1/31006), ISTC ia00939800 (https://data.cerl.org/istc/ia00939800), GW 02309 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/GW02309.htm). Kadangi konvoliute buvo įrišti tik trys lapai ir nebuvo jokio kolofono, buvo sunku nustatyti, koks tai veikalas. Tik spėliojant atradus suskaitmenintą knygą paaiškėjo, kad tai yra vos keturių lapų brošiūra, kurios pirmojo lapo trūksta Vrublevskių bibliotekoje saugomame egzemplioriuje. Anuomet šis atradimas nudžiugino ne tik tuo, kad pagaliau pavyko aprašyti knygą, bet ir tuo, kad tuo metu tai buvo seniausia žinoma renkamais rašmenimis spausdinta knyga, saugoma Lietuvos atminties institucijose.

Šiemet, rengiant netrukus pasirodysiančią Bibliotekos inkunabulams skirtą parodą, tarptautinėse bazėse buvo patikrinti visi jų aprašai. Juk šių knygų tyrimai nesibaigia, informacijos daugėja, tad kartais patikslinama knygos spausdinimo vieta ir data, jos leidėjas, kartais paaiškėja, kad paleotipas iš tikrųjų yra inkunabulas, kartais, deja, inkunabulas pripažįstamas paleotipu.

Šį kartą dėmesį patraukė to paties konvoliuto šeštasis aligatas – Bernardo Giustiniani (lot. Bernardus Justinianus) kalba Oratio habita apud Sixtum IV contra Turcos (LMAVB RSS I-25f (https://elibrary.mab.lt/handle/1/31002), ISTC ij00605800 (https://data.cerl.org/istc/ij00605800), GW M15532 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/M15532.htm), pasakyta popiežiui Sikstui IV 1471 metų gruodžio 2 dieną. Bibliotekos apraše buvo nurodyta, kad ją išspausdino nežinomas spaustuvininkas Romoje 1472 metais. Inkunabulų kataloge „Gesamtkatalog der Wiegendrucke“ (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/)  nustatytas ir jos spaustuvininkas – Georg Lauer. Visgi išsamiausias aprašas yra Britų bibliotekos Inkunabulų trumpųjų aprašų kataloge „Incunabula Short Title Catalogue“ (https://data.cerl.org/istc/_search). Jame ne tik nurodyta veikalo spausdinimo data – 1471 metai, po gruodžio 2 dienos, – bet ir prirašyta pastaba, kad tai yra tikėtina pirmoji šios popiežiui skirtos kalbos laida. Visos kitos laidos turi kolofoną (išskyrus vieną, išspausdintą apie 1474 metus). Taip ši knyga, aplenkusi tame pačiame konvoliute įrištą kitą knygą vos dviem savaitėmis, tapo seniausiu šiuo metu žinomu inkunabulu Lietuvoje (bent jau kol kuri nors Lietuvos atminties institucija ar kolekcininkas nepraneš, kad įsigijo ar identifikavo dar anksčiau išspausdintą).

Šios knygos autorius Bernardo Giustiniani (1408–1489) buvo Renesanso humanistas, istorikas, Venecijos Respublikos politikas ir diplomatas. Kaip Venecijos atstovas jis dalyvavo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frederiko III karūnavimo iškilmėse Romoje, sveikino naujai išrinktus popiežius Pijų II ir Sikstą IV, su diplomatinėmis misijomis vyko į Neapolį, Ferarą ir Milaną. Jaunystėje gavęs gerą išsilavinimą, Giustiniani reiškėsi ir kaip istorikas, literatas. Iš graikų į lotynų jis išvertė Homero, Isokrato tekstų, parašė originalią poemą. Pirmasis jo kaip istoriko ir biografo darbas buvo dėdės, pirmojo Venecijos patriarcho ir būsimo šventojo Lorenzo Giustiniani (1381–1456) biografija Vita beati Laurentii Iustiniani Venetiarum protopatriarchae (išspausdinta 1475 metais) (ISTC ij00611500 (https://data.cerl.org/istc/ij00611500); GW M15546 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/M15546.htm). Pasitraukęs iš aktyvios diplomatinės tarnybos spaudai parengė Venecijos istoriją Historia de origine urbis Venetiarum (išspausdinta po mirties, 1492 metais) (ISTC ij00605000 (https://data.cerl.org/istc/ij00605000); GW M15544 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/M15544.htm). Amžininkų jis buvo giriamas ir dėl savo oratorystės gabumų. Daug jo kalbų ir laiškų buvo surinkta ir 1492 (?) metais išspausdinta rinkinyje Orationes et epistolae (ISTC ij00611000 (https://data.cerl.org/istc/ij00611000); GW M15541 (https://www.gesamtkatalogderwiegendrucke.de/docs/M15541.htm).

XV a. populiariausias Giustiniani veikalas ir žinomiausia jo kalba, 1471–1487 (?) metais išspausdinta net 10 kartų, ir buvo Oratio habita apud Sixtum IV contra Turcos. Mirus popiežiui Pauliui II, Venecijos Respublika išsiuntė delegaciją pas naujai išrinktą popiežių Sikstą IV. Jai vadovavo Bernardo Giustiniani. Lapkričio pabaigoje keturi pasiuntiniai atvyko į Romą, o gruodžio 2 dieną pasiuntinių vadovas kreipėsi į popiežių. Išgyręs naujai išrinktąjį popiežių jis padarė išvadą, kad daugybe nuopelnų jis buvo apdovanotas tam, kad vadovautų kunigaikščiams ir gintų Kristaus šlovę bei krikščionišką Europą – musulmonai veržiasi į pačią jos širdį. Venecijiečiai jau daugiau nei aštuonerius metus saugojo krikščionis nuo netikinčiųjų, negailėdami nei savo miestų, nei laivų, žmonių ir turtų, bet jiems reikia pagalbos. Kalboje išsakytas primygtinis kvietimas pradėti karo žygį prieš turkus pateisinamas susiklosčiusiomis aplinkybėmis: Venecija jau nuo 1463 metų kariavo su Osmanų imperija, prieš metus žlugo jų kolonija Negropontė, turkai artėjo prie pačios Venecijos, tad Respublikos senatas ragino savo pasiuntinį siekti susitarimo su popiežiumi, kad jis prisidėtų prie antiturkiškos kampanijos. Jeigu nepasisektų greitai to pasiekti, Giustiniani turėjo popiežiui priminti, kad Venecijai nebūtų sunku susitaikyti su priešais ir taip apginti savo egzistavimą ir ekonominius interesus.

1472 metų vasario viduryje Venecijos sinjorija atšaukė pasiuntinius ir pakeitė juos nuolatiniu atstovu. Prieš išvykdamas, kovą Giustiniani gavo popiežiaus laišką Dilecto filio Bernardo Iustiniano, kuriame buvo viešai išgirti jo išskirtiniai oratoriniai gebėjimai.

Besitęsiant kovoms su Osmanų imperija, ši kalba neprarado savo aktualumo. Tikėtina, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ji XV a. buvo ne kartą perspausdinta, o jos tikėtinos pirmosios laidos vienas egzempliorius pasiekė ir Lietuvą. Bet tai ne vienintelis inkunabulas, kuriuo kreipiamasi kviečiant kovoti su turkais. Seniausias datuojamas inkunabulas, išspausdintas 1454 metų gruodį, buvo vokiečių kalba parašytas politinis religinis eiliuotas pamfletas Perspėjimas krikščionims apie turkus. Apie jį, taip pat Vrublevskių bibliotekoje ir kitur saugomus inkunabulus, jau netrukus bus galima pasiskaityti virtualioje parodoje apie begalinį knygų gausinimą XV amžiuje.

Agnė Zemkajutė

2024 metų spalio 9–12 dienomis Armėnijoje „Matenadaran“ Mashtots senųjų rankraščių institute vyko tryliktasis tarptautinis seminaras „Faces of Memory“ („Atminties veidai“). Per beveik septynis dešimtmečius skaičiuojančią Matenadarano Restauravimo departamento istoriją ši institucija sėkmingai restauruoja tūkstančius rankraščių, archyvinių dokumentų ir ankstyvųjų spausdintų knygų. Matenadarano Restauravimo departamentas yra vienintelė profesionali įstaiga Armėnijoje, atsakinga už rašytinio paveldo restauravimą, ir yra laikoma geriausia regione. Todėl ne atsitiktinumas, kad ši įstaiga įvairių sričių specialistams teikia išskirtinę galimybę keistis žiniomis ir patirtimi.

Seminaro organizatoriai per pastaruosius trylika metų subūrė daugiau nei 120 tarptautinių institucijų specialistų paskaitoms skaityti ir aukšto meistriškumo praktiniams užsiėmimams vesti.

Šių metų seminare dalyvavo gausus būrys specialistų iš įvairių pasaulio šalių (Indijos, Etiopijos, Italijos, Gruzijos, Kazachstano, Olandijos, Kataro, Belgijos, Prancūzijos, Graikijos, JAV, Moldovos, Lietuvos, Latvijos ir Armėnijos). Per keturias konferencijos dienas buvo pristatyti 37 pranešimai, įvyko du praktiniai užsiėmimai, aplankytas Matenadarano muziejus, Etchmiadzino katedra ir muziejus, o renginį vainikavo naujos biochemijos laboratorijos, skirtos senųjų Matenadarano rankraščių tyrimams, atidarymo ceremonija.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus restauravimo technologė dr. Aušra Čiuladienė pristatė pranešimą „The red Paint Characterization in the Manuscripts from the Grand Duchy of Lithuania“ („Raudonų dažų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraščiuose charakteristikos“). Su kolegomis dalinosi gerosiomis restauravimo praktikomis, aptarė kylančius naujus iššūkius ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

Informaciją parengė dr. Aušra Čiuladienė

2024 m. spalio 17 d. pavakarę Vilkaviškio rajono savivaldybės bibliotekoje pristatėme Jokūbo Beneto ir Andriejaus Grinkevičiaus herojinę poemą „Viešpaties dešinės galybė“. Sugrįžę į 350 metų senumo įvykius, svarstėme, kas ir kaip padėjo karų, badmečių ir pandemijų nusiaubtai Lietuvai vėl atsistoti ant kojų, pakilti iš pelenų ir atlaikyti vėliau vėl ją užgriuvusias kitas bėdas. Atsakymų paieškai peno davė ir herojinė poema, ir kiti Pacų giminės sukurti, pastatyti ir mūsų dienas pasiekę literatūros, dailės ir architektūros paminklai. Taip 400 gimimo metinių proga pagerbėme vieną iš garsiausių mūsų didžiavyrių – Vilniaus vaivadą ir Lietuvos didįjį etmoną Mykolą Kazimierą Pacą. Tai buvo ketvirtas Jokūbo Beneto ir Andriejaus Grinkevičiaus poemos pristatymas vietose, kurios iki šiol mena Pacus ir juos gražiai mini. Pirmąsyk „Viešpaties dešinės galybė“ pristatyta birželio 5 d. Vilniuje, buvusiuose M. K. Paco rūmuose, šiandien atgijusiuose viešbučio PACAI pavidalu, antrąsyk – birželio 11 d. buvusioje Pacų majorato sostinėje Jiezne ir čia šiandien prasmingai veikiančiame kultūros ir laisvalaikio centre, o trečiąsyk – rugsėjo 13 d. Kaune, buvusiuose Pacų rūmuose, šiandien visiems žinomuose Maironio lietuvių literatūros muziejaus pavidalu. Vilkaviškis – dar viena Pacų atminimą prasmingai puoselėjanti vieta. Miesto pradžia siejama su LDK pakancleriu Steponu Kristupu Pacu, kurio pastangomis 1620 m. čia iškilo medinė bažnyčia. Didikas, o vėliau ir jo palikuonys stengėsi išrūpinti gyvenvietei Magdeburgo teises, ir tai ilgainiui jiems pavyko (1660). Daugiau apie tai galima sužinoti Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre. Jo direktoriaus Vito Girdausko iniciatyva šiemet Lietuvoje ir Lenkijoje nusidriekė Pacų kelias. Prasidėjęs Jiezne, jis per Prienus, Vilkaviškį, Alvitą, Vištytį, Vižainį, Jelenevą, Vygrius siekia Račkas ir Dauspudą, kur XIX a. stovėjo didingi Pacų rūmai. „Viešpaties dešinės galybę“ pristatėme atnaujintoje Vilkaviškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Už galimybę pasidalinti su vilkaviškiečiais mintimis, kilusiomis verčiant herojinę poemą, nuoširdžiai dėkojame bibliotekos direktorei Vilijai Gilienei, darbuotojai Vilijai Štreimikienei, Turizmo ir verslo informacijos centro gidei Onai Maksvytienei, o visiems kitiems Vilkaviškio kultūros įstaigų darbuotojams – už nepamirštamą priėmimą.

Daivos Narbutienės nuotraukos.
Direkcijos informacija

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja dr. Justina Sipavičiūtė 2024 m. rugsėjo 24–28 d. dalyvavo 36-ajame tarptautiniame genealogijos ir heraldikos mokslų kongrese Bostone (JAV). Justina Sipavičiūtė jame perskaitė du pranešimus.

Pirmasis pranešimas – „Coats of Arms Coming to the Grand Duchy of Lithuania from Abroad in the 16th–18th Centuries“. Šis pranešimas buvo apie iš kitų kraštų atvykusių giminių – Tyzenhauzų, Pliaterių, Denhofų ir Riomerių (Römer)  – į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsineštus herbus ir apie šių giminių heraldikos bei sfragistikos kitimą.

Antrasis pranešimas – „Lithuanian Community in Lawrence, Massachusetts (USA) and its Genealogical Research“. Šiuo pranešimu buvo pristatyti unikalūs Jono Stundžios dėka išsaugoti šaltiniai apie lietuvių bendruomenę, gyvenusią Lorence, JAV bei jos genealoginį tyrimą. Šie šaltiniai saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Pranešime ne tik kalbėta apie šią bendruomenę, bet ir prisiminti iškiliausi mūsų emigrantai, kurie daug padarė JAV naudai – amerikiečiams gerai žinomi Valdas Adamkus, Marija Gimbutienė ir kiti.

Tai prestižinis kongresas, rengiamas kas dvejus metus. Kongrese dalyvavo mokslininkų iš viso pasaulio. Justinai Sipavičiūtei už pranešimus buvo paskirta solidi stipendija. Ji visa širdimi džiaugiasi, kad jauni mokslininkai skatinami tęsti savo tyrimus.

Informaciją parengė dr. Justina Sipavičiūtė